Valakų reforma miesteliuose

Įstatyme buvo pasakyta, kad mietelėnų žemė yra matuojama ir apdedama činšu. Skirtingai nuo kaimų, miesteliuse sodybinė žemė atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne margais, o rykštėmis (2,5 aro); už ją nustatomas ne vienodo dydžio činšas: prie turgaus aikštės ar prie vieškelio jis didesnis, o atokiau – mažesnis. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojosi ja tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir valtiečiai činšininkai. Jie lažo nėjo, bet mokėjo dvarui činšą ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas, neturintis valakinės žemės, buvo laikomas laaisvu, bet ne privilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau neturėjo teisės nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.
Miestelio valdytojas buvo dvaro urėdas. Kaip ir kaimuose, miesteliuose buvo skiriamas vaitas. Įstatyme pasakyta: „Didesnių miestų vaitams mūsų revizoriai turi duoti po valaką, o mažesnių – po pusvalakį. Už tai jie turi žiūrėti tvarkos ir rūpintis, kad mūsų pajamos didėtų, pastočių ir kitos rinkliavos būtų vyykdomos, kaip apie tai nuostatuose pasakyta.“ Vykdant reformą, įstatymas buvo pakeistas: didesnių miestelių vaitai turėjo gauti po du, o mažesnių – po vieną valaką. Miestelio vaito teisės buvo tokios pačios, kaip ir kaimo vaito – jį teisti ir bausti galėjo dvaro urėdas.
Reforma mi

iesteliuose turėjo ir urbanistinių tiksų. Gyvenvietės centre matininkai stengėsi sukurti kvadratinę arba stačiakampę turgaus aikštę. Karčemų laikymas ir svaigalų pardavinėjimas valstybiniuose miesteliuose buvo didžiojo kunigaikščio valdžioje, ir mokestis už tai ėjo į iždą, jeigu atskira privilegija nebūdavo kam nors perleidžiamas.

Leave a Comment