Valakų reforma

TURINYSĮVADAS 3VALAKŲ REFORMĄ LĖMUSIOS VIDINĖS IR IŠORINĖS PRIEŽASTYS 5VALAKŲ REFORMOS TIKSLAI 6VALAKŲ REFORMOS VYKDYMO EIGA 7VALAKŲ REFORMOS TEIGIAMI IR NEIGIAMI PADARINIAI, REIKŠMĖ 9VALSTIEČIŲ PADĖTIS PO VALAKŲ REFORMOS ĮVYKDYMO 11MIESTIEČIŲ PADĖTIS PO VALAKŲ REFORMOS ĮVYKDYMO 13IŠVADOS 14NAUDOTA LITARATŪRA 16ĮVADASŠio referato pagrindinis tikslas – remiantis kuo įvairesne istoriografija pateikti valakų reformos priežastis, tiklus, bei padarinius. Įvertinti teigiamus ir neigiamus, ekonominius, socialinius bei techninines valakų reformos pasekmes valstiečiams, miestiečiams bei feodalams. Nagrinėjant istoriografiją valakų reformos tematika susidūriau su literatūros atsijojimo metodu, pasirinkau tik tą istoriografiją, kuri mano nuomone labiausiai padės atskleisti referato temą. Stengiausi naudotis naujausiais istorikų darbais, neapsistoti ties vieno autoriaus nuomone, o pateikti kuo įvairesnę istoriografiją. Rašydama referata taip remsiuos informacija rasta moksliniuose, istoriniuose internetiniuose tinklalapiuose, tačiau pagrindinę informacija bus pateikta iš knygų: J. Jurginis, „Lietuvos valstiečių istorija“, 1978 m., Vilnius, J. Ochmanskis, „Senoji Lietuva“, 1996 m., Vilnius, M. Maksimaitis, S. Vansevičius, „Lietuvos valstybės ir teisės istorija“, 2004 m., Vilnius, A. Bumblauskas, „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“, 2002 m., R. Paknio leidykla, E. Gudavičius, Lietuvos istorija I tomas“, 1999, Vilnius, A. Butrimas, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“, 1993 m., Vilnius, M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų“, 1988 m., Vilnius. Pirmajame referato skyriuje „Valakų reformą lėmusios vidinės ir išorinės priežastys“ bus analizuojami įvykiai, kuriai nulėmė valakų reformos vykdymą Lietuvoje, antroje dalyje įvardijami reformos tikslai, taip pat ko siekiama šia reforma. „Valakų reformos vykdymo eiga“ trečiojoje referato dalyje bus pateikta išsami informacija apie valakų reformos praktinį pritaikymą valstybės valdyme, kaip, kur ir kada ji pradėta vykdyti. Kokie teigiami ir neigiami pasikeitimai pradėjo vykti, kaip keitėsi feodaliniai santykiai, bei kaip įvyko teisinis valstiečių įbaudžiavimas.

Kitoje dalyje aptarsiu reformos tegiamus ir neigiamus padarinius. Stengsiuosiu apžvelgti tai per įvairias istorines prizmes: ekonominę, socialinę, techininę. Analizuoti reformą kuo platesniu aspektu. Pateikti kuo daugiau istoriografijos šia tema. Įvardinti skirtingų istorikų, skirtingas nuomones, jas pateikti, sulyginti. Sekančiose dvejose dalyse pateiksiu informacija kaip reforma palietė valstiečius ir miestiečius. Įvardinsiu neigiamas reformos pasekmes šiems luomams. Pasirinkau šią referato struktūra, nes manau ji puikiai padės atskleisti referato temą.VALAKŲ REFORMĄ LĖMUSIOS VIDINĖS IR IŠORINĖS PRIEŽASTYSXVI a. Europoje kūrėsi didieji uostai, augo prekybos ir manufaktūrų centrai. Lietuva būdama Europos užkampiu, taip ir liko žemės ūkio kraštu. Didelių miestų, prekybos cenrtų Lietuvoje buvo ne daug. Didesnę dalį sudarė menkesnio išsivystymo miestai ir miesteliai. Lietuvos turtingumą lėmė pajamos iš žemės ūkio, kurios buvo nedidelės ir prašėsi permainų. Visi valstiečiai mokėjo vienodus mokesčius, nepaisant jų turtinio lygio. Buvo daug nusigyvenusių valstiečių, kurie nebepajėgė sumokėti mokesčių. Valdovo pajamos dėl šių priežasčių mažėjo. Žemės ūkio technika taip buvo pasenusi, reikėjo modernizacijos. Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didyjį kunigaikštį panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga, išsipirkinėjo nuo tarnybos. M. Jučas teigia, kad lemiamas posūkis, įtvirtinant bajorų žemėvaldą, įvyko 1557 m. balandžio 1 d., paskelbus Žygimantui Augustui Valakų reformą. Reformos tiesioginė priežastis buvo išaugęs užsienyje (Vakarų Europoje) javų poreikis. Javų kainos Baltijos uostuose pakilo keturis kartus (Gdanske net 5 kartus), o vidaus rinkoje – tik 2 kartus. Javų eksportas nuo XVI a. vidurio tapo pagrindiniu Lietuvos bajorų uždaviniu. Valakų reforma pasidarė būtina padidėjus javų paklausai ir pakitus ūkininkavimo sąlygoms, kaime susiformavus naujiems feodaliniams santykiams. Neatsitiktinai valakas buvo ne tik lenkiškas ploto, bet ir prievolinis matas, teigia Aleksandras Baltrūnas, starpsnyje „kaip senovėje lietuviai žemę matuodavo“.
M. Maksimaičio ir Stasio Vansevičiaus „Lietuvos valstybės ir teisės istorija“ knygoje įvardijamos kiek kitokios priežastys. Čia teigiama, kad prekinių – piniginių santykių plėtra vertė feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos, o norint gauti daugiau produktų, reikėjo pertvarkų ūkyje, bei valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį pajėgumą, o tai buvo įmanoma padaryti tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarprėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais. Kaip išspręsti susiklosčiusią situacija galvota ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, kur Lietuvos kunigaikšis turėjo daug dvarų. Iniciatyvos pradėjo imtis karalienė Bona. Labiausiai ji rūpinosi mylimo Žygimanto Augusto gerove. Garantavusi jam valstybės sostą, darė viską, kad sūnus būtų turtingas ir galingas valdovas. Ji išpirko praskolintus karaliaus dvarus, o paskui ėmė vykdyti ir žemės reformą. Iš pradžių reforma buvo daroma Lenkijoje, kai Žygimantas Augustas pamatė, kad tokios veiklos rezultatai geri, žemės reformą pradėjo ir Lietuvoje. Iki valakų reformos valstiečio ar bajoro ūkį sudarė atskiri ariamos ar šienaujamos pievos lopinėliai. Viešpatavo lydiminė žemdirbystė. Taisyklingas trilaukis Lietuvoje buvo žinomas, tačiau taikomas tik kai kur. Valakų reforma jam padėjo išplisti visoje Lietuvoje. Reziumė,valakų reformos tikslai buvo šie: 1. atsikrti didžiojo kunigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes;2. išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę;3. nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą;4. išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius5. suorganizuoti naują valstiečių administracijąVALAKŲ REFORMOS TIKSLAI
Reforma turėjo ne tik praktinę, bet ir idėjinę reikšmę, kurią nusakė Jokūbas Lasauskas, reformą vykdęs Žemaitijoje. Jis įrašė į teismo knygas teritorinius samprotavimus, skelbiamus didžiojo kunigaikščio vardu. Reforma esanti ne kas kita, kaip teisingas žemės išmatavimas ir jos išdalijimas, užtikrinantis kiekvienam ramų gyvenimą. Žemės matavimu didysis kunigaikštis siekęs teisiingumo, norėdamas užkirsti kelią urėdų savavaliavimui, darančiam skriaudą valstybės iždui ir keliančiam nepasitenkinimą liaudyje. Įvedama tvarka esnati krikščioniška, atitinkanti Dievo valią ir valstybės įstatymus. Ekonominiai:1. pakeisti agrarinę valstiečių ūkių struktūrą;2. padidinti valstiečių išnaudojimą;3. plėsti lažinius palivarkus;4. pagreitinti ir susiteminti kolonizaciją;5. patobulinti dvarų administravimą.VALAKŲ REFORMOS VYKDYMO EIGAReforma pradėta vykdyti 1557 m. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Pirmiausia ją pradėjo vykdyti kunigaikščio žemėse. Kiekvienai valstiečio šeimai buvo skirtas žemės plotas – valakas, apie dvidešimt vienas hektaras. Jei valako būdavo per daug vienai šeimai, jį galėjo dalintis kelios šeimos. Tokie valstiečiai tapdavo pusvalkininkais. Vietovėse, kuriose žemės buvo derlingos, be to valstiečiai privalėjo dirbti ir šalia jų įsteigto palivarko žemę. Vienas valstietis turėjo eiti lažą dvi dienas per savaitę. Reformos primestas dviejų dienų lažas per savaitę buvo taip apskaičiuotas, kad septyni valstiečių kaimai įdirbtų vieną valaką palivarkinės žemės. Kur palivarkų nebuvo, valstiečiai mokėjo gerokai didesnius mokesčius – činčą. Valstiečiams prievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoles. Žemė buvo ne tik padalinta į valakus, buvo reikalaujama laikytis trulaukės sėjomainos. Visa žemė buvo dalijama į tris laukus, ir valstietis kiekviename lauke gaudavo po rėžį žemės. Viename rėžyje reikėjo sėti žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią lauką laikyti pūdymui.
Viduryje lauko, abiejose kelio pusėse buvo statomos kaimo trobos. Valaką paėmusio valstiečio gyvenamasis namas ir klėtis turėjo būtti vienoje gatvės pusėje, o tvartai ir kljimas su jauja kitoje kelio pusėje, kad, kilus gaisrui, viskas nesudegtų. Taigi nuo XVI a. Lietuvos valstiečiai gyveno kaimais. Tokio tipo kaimų daug išlikę iki šių dienų, ypač daug Rytų Lietuvoje. Vykdant reformą daug dėmesio buvo kreipiama į technikos tobulinimą, buvo sudarytos sąlygos toliau stiprinti žemės ūkį, nes įsigalėjo taisyklingas trilaukis, o kartu ir žemės prievarta. Valakų reformos metu žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras. Žemė suskirstyta i keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III – bloga, IV – labai bloga. Buvo nustatytas činčo mokestis – 21, 12,8 ir 6 grašiai už atitinkamos rūšies valaką; duoklė po dvi statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką ir t.t. Visi valstiečiai mokėjo žvejybos mokestį ir už staciją 2,5 grašio. Dėl valakų reformos atsirado kelių rūšių valstiečiai:1. lažininkai – jų kaimai turėjo geresnių žemių, paplidomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. 2. osadininkai – jų buvo daugiausiai. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činčą ir davė dėklą.3. daržininkai – jie atsirado iš buvusių nelaisvų šeimynykščių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.
4. tarnybiniai žmonės – jų padėtis buvo geriausia. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio taryba buvo kelio bajoro, arklininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činčo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvūlių ir inventoriaus, nes jie galėjo numotis laisvas žemes. Labiausiai priveligijuoti buvo šarviniai bajorai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činčą. Valtičiai gaudavo valakus paveldėtinai, net už nusikaltimus žemė nebuvo atimama. Pabėgusių valstiečių ieškodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyvendindavo laisvame, nedirbtame valake. Per reformą didžiojo kunigaikščio žemės buvo atskirtos nu…o bajorų. Atsirado ir aiškios bažnyčių žemių ribos. Žemės neturėjusios bažnyčios gavo po du valakus. Reforma palietė ir miestelius, sutvarkė jų žemes, pakeitė jų planus. Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565 m. XVI a. antroje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdė valakų reformą savo valdose.VALAKŲ REFORMOS TEIGIAMI IR NEIGIAMI PADARINIAI, REIKŠMĖReformos metu išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, kai kurie kaimai perkelti. Pereita prie taisyklingo trilaukio, valstiečių žemė padalinta į tris masyvus ir kiekvienam ūkiui paskirta po rėžį kiekviename masyve. Reformos rezultatai – įsigalėjo baudžiava, sueuropinta žemėtvarka, žemėvalda bei žemdirbystė. Taip pat vienas iš svarbiausių padarinių – padidėjęs valstybės iždas. Po reformos LDK labai padidėjo valstybės iždo pajamos, daug nedirbamos žemės paversta dirbama. Apie 1570 m. metus reforma buvo baigta. Reforma didžiojo kunigaikščio pajamas Aukštaitijoje padidino du kartus, o Žemaitijoje, kurioje buvo įvestas žagrės mokestis, – tik dvidešimt procentų. Valstiečių mažažemystė buvo tik laikinai pašalinta, ilgainiui daugelis valstiečių nusigyveno, retas, kuris turėjo visą valaką žemės. Valakai buvo dalijami tarp šeimos narių.
Reforma padidino išnaudojimą, galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę ir įvedė griežtą jų priežiūrą, kurią vykdė kaimo administracija. Feodalinė žemės nuosavybė palengva išstūmė alodinę valstiečių nuosavybę. Iš pradžių jų teisė diponuoti žeme buvo apribota, o po valakų reformos – visai panaikinta. Jiems dar buvo palikta teisė išvykti iš sodybos, tačiau tai padaryti galėjo tik savo valsčiaus ribose. Su reforma įvyko galutinis valstiečių įbaudžiavinimas, tuo pačiu atsiranda suinteresuotumas išauginti kuo didesnį derlių, labai išauga grudų gamyba ir pardavimas į užsienį. Pagerėja žmonių gyvenimo sąlygos, susikuria gatviniai kaimai, tai laikinas, bet ekonomikoje pažangus reiškinys. Bajorai, kurie netarnavo didžiajam kunigaikščiui ir nebuvo gavę iš jo žemės, faktiškai buvo sulyginti su valstiečiais. Jiems paskirti žemės valakai, už kuriuos dvarui reikėjo mokėti činčą. Buvo išsaugotas tik senasis bajoro vardas, tačiau jie buvo artimesni valstiečiams. Šis luomas gavo naują pavadinimą. Jį imta vadinti lenkišku šlėktų vardu. Šis skilimas įvyko ne pagal turtinę, o pagal teisinę padėtį. Visi bajorai, kurie nebuvo gavę valstiečių – veldamų – iš didžiojo kunigaikščio, negavo šlėktų luomo teisių. Jie ir nuėjo kartu su valstiečiais į valakus. Istoriko Gudavičiaus nuomone, XVI a. I pusėje Lietuvoje bajoro sąvoka greta bendros bajoro šlėktos reikšmės, apėmusios apskritai feodalų klasę, buvo taikoma ir sudėtingam žemutiniam feodalų klasės konglomeratui. Šio konglomerato bendras ir skiriantis jį nuo likusių feodalų socialinis ekonominis požymis: žemės valdymas neturint (tuo pačiu ir neišnaudojant) valstiečių. Jo visuomeninis teisinis požymis: teisė į feodalo šlėktos privilegijas, bet dalinis arba visiškas negalėjimas jomis pasinaudoti. Galima kalbėti apie XVI a. Lietuvoje egzistavusį socialinį „bajorų“ sluoksnį, bet negalima arba tik sąlyginai galima kalbėti apie šitokią teisinę jų kategoriją. Valakų reforma galutinai atskyrė šio sluoksnio didelę dalį nuo feodalų klasės, tuo pačiu ir sąvoką „bajoras“ nuo sąvokos „Šlėkta“.
Jonas Milius teigia, kad svarbus faktas yra, tas kad 1557 m. buvo paskelbtas pirmosios Lietuvos teritorijoje žemės reformos, įstatymas, pradėjus vykdyti valakų reformą E. Gudavičiuspateikia sieja naują pažangą, atsiradusią kartu su valakų reforma. Jis sieja kvadratūros mato atsiradimą su reforma. Kaip zinome prieš reformą dar egzistavo lydiminė žemdirbystė. Tikslus žemės plotas tada niekam nerūpėjo. Todėl dabartinė kvadratūros samprata Lietuvoje atsirado XVI a. kartu su valakų reforma, kurią vykdė lenkų specialistai. Prof. E.Gudavičius pastebi: “Valakas Lietuvoje buvo įdiegtas dar nesusiklosčius lietuviškam kvadratūros matui ir todėl jis žymėjo ploto sampratos lūžį: plotas buvo suvoktas kaip ilgio ir pločio sandauga” . XVI a. vidurys Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei buvo radikalių pokyčių įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse metas. LDK išgyveno sudėtingos ir prieštaringos kaitos laikotarpį, kai, paveikus naujoms išorės tendencijoms ir vidaus evoliucijos procesams, iš esmės keitėsi įprastinė valstybės ir visuomenės gyvenimo santvarka. Ekonominių… santykių srityje panašiems pokyčiams įtakos turėjo agrarinė reforma („valakų reforma“) ir išėjimas į didžiulę Vakarų Europos rinką. Apibendrinant pasinaudosiu J. Ocmanskio nuomone, kad valakų reformą galima vertinti techniniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Technininiu požiūriu reforma praktiškai atspindėjo pažangiausią to meto ekonominę mintį Lietuvoje. Tegiamais reformos bruožais reikėtų laikyti šiuos: techninę pažangą valstiečių ūkyje, o ekonominiu požiūriu – dalinį valstiečių slypų suvienodinimą, paramą individulaim valstiečių ūkininkavimui, kolonizacijos plėtojimą ir ūkių smulikinimo sustabdymą, piniginio činčo paplitimą, geresnių sąlygų sukūrimą miestams, neturėjusiems Magdeburgo teisių. Neigiamais padariniais galima laikyti bendrą valstiečių išnaudojimo padidėjimą, susijusį su palivarkų ūkio plitimu, – tai ypač sunkino valstiečių, o vėliau ir miestiečių padėtį.
Visai pagrįstai ši reforma, įvykdyta LDK laikoma labai reikšmingu įvykiu, neturinčiu atitikmens visoje tuometinėje Europoje.VALSTIEČIŲ PADĖTIS PO VALAKŲ REFORMOS ĮVYKDYMOIstorikas E. Gudavičius teigia, kad valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Eruropos tipo baudžiavą.“Ji vis dėl to fiksavo individualų valstiečio ūkį. Tačiau šis ūkis jau nebebuvo padalinta valstiečio ir žemvaldžio nuosavybė, nors nebeliko ir giminės varžymų atskirai valstiečio šeimai. Dabar šios valstiečio šeimos naunodijimąsi ūkiu reglamentavo prievolių atlikimas. Prievolės buvo susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. Tai buvo tipiška europietiška baudžiava“. Valstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plešiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po pusę valako. Tą patį darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Palivarkai buvo plečiami savo nuožiūra, o jiems didėjant, didėjo ir lažo dienų skaičius valstiečiams. Feodalai vis daugiau reikalavo natūrines rentos: kiaušinių, grūdų, grybų ir t.t.. Vasltiečiai turėjo vežti feodalų prekes i turgus, pirkti prekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne ir už viską mokėti. Tolesni įvykiai tik pabrėžė išaugusius feodalinius santykius. XVII a. Feodalai turėjo neribotą valdžią. Jie valstiečius parduodavo, kartu su žeme ar be jos, turėjo visą administraciją ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą ir pan. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Reformos metu buvo išdraskytos iš protėvių paveldėtos sodybos, valstiečiai atplėšti nuo sodybų, kuriose dar protėviai tikėjo į pagonių dievus. Istorikas A. Bumblauskas net iškelia tokį retorinį klausimą: „Gal valakų reforma paspartino kiekvienos valstiečių šeimos krikščioniškėjimą?“
Reforma užbaigė valstybinių valstiečių pavertimą baudžiauninkais, teisė ir baudė nebe valsčiaus tijūnas, kaip valstybės valdžios atstovas, o dvaro urėdas. Socialiniai reformos rezultatai buvo neigiami. Įtvirtinusi baudžiavą, reforma pablogino teisinę valstiečių padėtį, kaimo bendrijoje likvidavo teisnumą, nes įsteigė naują savivaldybę, kurios kompetenciją ribojo administracija. Dėl reformos labai neigiamai pakito valstiečių klasės struktūra, nes sumažėjo aukštesniųjų kategorijų valstiečių, o padaugėjo baudžiauninkų. Teigiamas poslinkis buvo tik vergovės panaikinimas. Ir vis dėl to reforma skatino gamybinių jėgų augimą, ankstyvųjų kapitalistinių santykių pletroje. Apibendrinant valakų reformos reikšmę per valstietiškąją prizmę, reikėtų išskirti šias neigiamas pasekmes:1. Panaikinta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės;2. pakito nuo senovės susiformavusi gyvenimo santvarka, nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams;3. feodalinę rentą nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie besiplečiančios prekinės gamybos;4. ši reforma buvo tolesnis feodalinių santykių ir baudžiavinės santvarkos etapas. Apibendrinant valakų reformos reikšmę per feodalinę prizmę, reikėtų išskirti šias neigiamas pasekmes:1. feodalų interesų požiuriu Valakų reforma apskritai buvo naudinga, nes jie iš žemės gavo didesnes pajamas2. didžiojo kunigaikščio ūkis tapo racionalus ir centralizuotas3. valstybės ekonomika dėl tikslaus pajamų registravimo pasidarė naujoviškesnėMIESTIEČIŲ PADĖTIS PO VALAKŲ REFORMOS ĮVYKDYMOValakų reforma palietė ir miestų gyventojus. Miestų, kurie neturėjo Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustayti mokesčiai. Miestelėnai, kaip ir valstiečiai, neturėjo žemės nuosavybės teisių, todėl jų žemė matuojama valakais paverčiama skirtiniais sklypais ir už jų naudojimą nustatoma renta. Kaip matuoti miestelius, pasakyta 1577 metų reformos įstatyme.
Miestų gyventojai buvo turtingoji feodalų viršūnė, turtingi pirkliai, vidutiniai sluoksniai – amatininkai, prekybininkai, proletariatas – pameistriai, mokiniai, darbininkai, tarnai. Amatininkai norėdami išvengti feodalinės priklausomybės, organizavosi į cechus. Tačiau tai nepadėjo, ypač daug cechų turėjo dvasininkų viršūnės. Cechų nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechuose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp pameistrių ir meistrų. Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė į baudžiavą. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų teises ir naudojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemvaldžiais buvo miestų organizacijos ir kartu ūkinės krizės padarinys. Dydysis kunigaikštis nesikišo į dvasininkų ir feodalų miestelių valdymą. Jis tik gaudavo mokestį nuo smuklių.IŠVADOSPagrindiniai įvade minėti tikslai įgyvendinti. Rašant šį darbą rėmiausi įvaire istoriografija, kuri ir padėjo man atskeisti darbo temą. Toliau pateiksiu trumpa santrauka to, apie ką buvo rašoma referato dėstymo dalyje. Reforma buvo užbaigta apie 1570 metus. Apibendrinant valakų reformą būtų galima pateikti šias išvadas: nukentėjo turtingos valstiečių tarnybos, tačiau tai nebuvo lygiava, nes viskas rėmėsi kilnojama valstiečių nuosavybe, dauguma skurdžių valstiečių prasigyveno, padidėjo vidutiniųjų valstiečių skaičius. Valstiečių diferenciacija sumažėjo išaugus būtent šiai jų kategorijai. Bendras ūkinis Lietuvos kaimo potencialas per kelerius ar keliolika metų gana staigiai pašoko. Didžiojo kunigaikščio pajamos iš dvarų (apie 20 tūkst. grašių kapų) padidėjo daugiau kaip tris kartus. Per pusės kartos gyvenimo trukmę Lietuvoje įvyko žemėtvarkos, žemėnaudos ir žemdirbystės perversmas. Valakų reforma galutinai įvedė griežtą administracijos kontrolę kiekvienam valstiečių ūkiui, leido išlaikyti atliekamas prievoles akylai stebintį tijūnų ir prievaizdų mechanizmą. Senos prievolinės kategorijos buvo pakeistos lažininkų, činšininkų ir lažmokių kategorijomis. Išeivystę išlaikiusieji asmeniškai laisvi valstiečiai galėjo pasitraukti iš savo ūkių, bet visur jų laukė tokios pat sąlygos.
Teisiniu požiūriu valakų reforma galutinai nubrėžė neperžengiamą ribą tarp bajorų ir valstiečių, atimdama pastariesiems galimybę bent jau išimties tvarka išsitarnauti bajorystę karo tarnyba. Dvarų valdytojai gaudavo teisę steigti savo palivarkus nuvarant valstiečius nuo įdirbtos žemės (pakaitalai nebuvo ekvivalentiški). Valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Prievolės susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. O tai ir buvo tipiška europietiškoji baudžiava. Didysis kunigaikštis valstybiniams valstiečiams iš žemvaldžio pasidarė jų žemės savininku. Išnyko skirtumas tarp dvaro žmonių, buvusių nelaisvųjų ,,kaimynų”, ir tarp valsčiaus žmonių , buvusių ,,laukininkų”.Bajorai per reformą gavę skirtinių sklypų 2 valakus, atskiriami nuo šlėktų ir drauge su miestiečiais ir valstiečiais skelbiami prastojo luomo žmonėmis. Gyventojų migracija iš kaimo į miestą buvo draudžiama. Reforma turėjo žymią įtaką ūkiui. Ji smarkiai padidino ariamos žemės plotą, trilaukį padarė privaloma žemdirbystės sistema, pakėlė derlių. Lydimai po reformos buvo uždrausti, juos daryti buvo leidžiama tik labai blogose žemėse. Sumažėjo neturtingųjų valstiečių, kurie iki reformos buvo laikomi nieko neturinčiais, ir turtingųjų, kurių tarnybose buvo po keliolika arklių ir jaučių, tarp kurių klostėsi jau socialinės nelygybės santykiai. Galutinis žemės nuosavybės panaikinimas.Reformos pravedimui valstiečiai nesipriešino, tačiau ji buvo labai skausminga. Valstietis paėmęs valaką praranda laisvę.Valstybinėse žemėse visi valstiečių žmonės galėjo kilnotis. Išnyko skirtumas tarp kaimyno, veldamo ir valsčiaus žmogaus. Laisvais arba išeiviniais liko tik tie, kurie neėmė valakų.NAUDOTA LITARATŪRA1. J. Jurginis, „Lietuvos valstiečių istorija“, 1978, Vilnius2. J. Ochmanskis, „Senoji Lietuva“, 1996 m., Vilnius3. M. Maksimaitis, S. Vansevičius, „Lietuvos valstybės ir teisės istorija“, 2004 m., Vilnius
4. A. Bumblauskas, „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“, 2002 m., R. Paknio leidykla5. E. Gudavičius, Lietuvos istorija I tomas“, 1999, Vilnius,6. A. Butrimas, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“, 1993 m., Vilnius7. M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų“, 1988 m., Vilnius8. Kultūros barai, 1998, Nr. 11, p. 729. Luominės visuomenės raida, paskaitų konspektas10. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/056/5mat.html11. http://www.geocities.com/wojszwillo/bajorailietuvoje.htm12. http://www.straipsniai.lt/lietuvos_istorija/puslapis/281613. http://lt.wikipedia.org/wiki/Valakų_reforma14. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/4/04valst.html15. http://www.parlamentostudijos.lt/Nr7/7_istorija_januskevic.htm