Valakų reforma

TURINYS

ĮVADAS.........................3

1. Valakų reforma........................4
2. Valakų reforma kaime...................4
3. Valakų reforma miesteliuose.................5
4. Valakų reforma Lietuvoje ir Baltarusijoje XVI a. .....5
5. Valakų skaldymas......................9
6. Valakų reformos rezultatai..................10

IŠVADOS........................12
LITERATŪRA.......................13

ĮVADAS

Ekonominė pažanga ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. Lenkijoje XIII amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais; kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima – po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymu žiemkenčiams. Viduryje laukų, abiejose kelio pusėse, buvo statomos kaimo trrobos. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Visose Lietuvos srityse vyravo kitots ūkis. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai sėdavo toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami; o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Kadangi didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį, kad valstiečiai galėtų mookėti pinigais, o ne ūkio produktais. Valstybės dvaruose didysis kunigaikštis 1557 m. paskelbė agrarinę reformą, kuri žinoma valakų reformos vardu. Sekdami šiuo pavyzdžiu, ir bajorai savo žemėse per kelis dešimtmečius įvykdė reformą. F. Engelsas šį XVI a. Rytų Europos ( į rytus nuo Elbės )

įvykusį agrarinį posūkį pavadino antrąja baudžiavos laida. Tai buvo feodalinės reakcijos aktas, visai nesiderinąs su kapitalizmo geneze ir raida. Valakų reformos priežastys buvo: siekimas suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas, įtvirtinti feodalų teises į žemę. Reformos esmė buvo ta, kad visa ariamoji žemė buvo sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui išskiriami trys žemės rėžiai ( pūdymui, žieminių ir vasarinių javų laukams). Sėjomaina padaryta privaloma, prievolės nustatytos pagal žemės kiekį ir kokybę. Geriausiose, anksčiau valstiečių tręštose žemėse buvo kuriami palivarkai. Valstiečiai iš vienkiemių buvo iškelti į gyvenvietes, ir kiekvienas kiemas gavo po valaką ( 21 ha ariamos žemės ). Jiems buvo uždrausta dirbti kitų valstiečių žemę ( nuomoti ) arba tuščius valakus. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo joos duota po 2 valakus ( tai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę, kuri tada buvo panaikinta ). Valstiečiams duodami valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė, valakai būdavo mažesni, o kur prastesnė, – didesni ( su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas ). Reforma padidino išnaudojimą, galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę ir įvedė griežtą jų priežiūrą, kurią vykdė kaimo administracija ( tijūnas, dešimtininkas ). Reformos primestas dviejų dienų per savaitę lažas buvo taip apskaičiuotas, kad 7 valstiečių kiemai įdirbtų 1 valaką palivarkinės žemės. Be lažo, valstiečiai už ki
iekvieną valaką, priklausomai nuo jų dirbamos žemės kokybės, turėjo dar mokėti mokestį nuo 6 iki 21 grašio. Ten, kur nebuvo palivarkų, valstiečiai buvo činšininkai, ir jie už valaką turėjo mokėti po 30 grašių, be to, 12 grašių – už talkas ir 10 grašių – už pavarymus vasaros skubos darbų metu. Po kurio laiko daugelis valstiečių nusigyveno. Retas turėjo visą valaką žemės. Valakai buvo dalijami tarp šeimos narių. Taigi feodalinė žemės nuosavybė palengva išstūmė alodinę valstiečių nuosavybę.

VALAKŲ REFORMA

„Vyriausybė, stengdamasi padidinti iždo pajamas ir ieškodama išeities iš susidariusios valstiečių prievolių krizės, visoje Lietuvoje ir didelėje Gudijos dalyje ėmėsi agrarinės reformos. Reforma pradėta vykdyti didžiojo kunigaikščio dvaruose ir valsčiuose, paskui ir stambiuose privačiuose dvaruose bei bažnytinėse žemėse.
Įžanginis reformos aktas buvo 1547 m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais valstiečiams uždrausta pirkti ir parduoti žemę – taip buvo stabdoma turtinė kaimo diferenciacija.
Pagrindinis reformos įstatymas – Valakų nuostatai – paskelbtas 1557 m. Čia sakoma, kad visa valstybinių valstiečių žemė yra didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Kiekviena valstiečio šeima gauna iš jos po valaką ( apie 21 ha ). Jeigu šeimai valako yra per daug, tai ji gali jį dalytis su kita šeima perpus. Gauti daugiau kaip valaką valstietis negali. Matininkams ir revizoriams buvo liepta valakais matuoti visą žemę ( ir dvaro, ir valstiečių ), išskyrus privilegijuotųjų bajorų žemes. Jeigu bajoro že

emė yra įsiterpusi ir kliudo sujungti laukus į vieną plotą, jam reikia duoti atitinkamos vertės žemės plotą kitur. Šeimynykščiai paverčiami daržininkais su 3 margais (valakas = 30-33 margai ) žemės ir lažo prievole.
Greta valstiečių žemių, gerose derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Septyni valstiečių valakai turėjo aprūpinti darbo jėga vieną palivarko valaką. Jeigu skirtos normos neužtenka baigti darbams, valstiečiai privalo eiti į talką, bet dvaras tada tradiciškai juos maitina.
Valakų žemė rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Atsižvelgiant į rūšį, nustatomas piniginės rentos ( činšo ) dydis. Valsčių, kuriuose nebuvo steigiami palivarkai ( kur nebuvo dvarų ), valstiečiai buvo laisvi nuo lažo, tačiau mokėjo daug didesnį činšą.
Valakais žemė buvo matuojama ne tik tam, kad galima būtų nustatyti valstiečių prievoles pagal jų ūkinį pajamingumą, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomainos ciklu. Kaimo žemė buvo dalijama į 3 lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių, kiek yra valstiečių ūkių. Taip kiekvienas valstietis gavo po tris rėžius – po vieną kiekviename lauke. Tačiau taip tasyklingai padalyti žemę nebuvo lengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Žemė, kurios matuojant dėl gamtinių kliūčių negalima buvo apimti keturkampiu, buvo paliekama už išvestos lauko ribos ir vadinama užusieniu. Užusienio gyventojų žemė valakais nebuvo matuojama. Matininkai tik nustatydavo, kiek joje margų, kokios jie yr
ra rūšies ir kiek už tą žemę reikės mokėti činšo.
Matininkams buvo nurodyta, kad kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kito vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti skersai vidurinio lauko, abipus kelio išdėstant sodybinius sklypus ir trobesius. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn, taigi siaurėjo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.
Į palivarkus skiriami urėdai buvo atlyginami trečdaliu palivarko dalies. Be to, kaime jie turėjo po tris valakus žemės ir sklypą daržui prie dvaro sodybos. Urėdui buvo draudžiama naudoti lažinį valstiečių darbą jiems skirtuose valakuose ir žemės sklype – ten dirbti galėjo jo šeimyna arba pasamdyti valstiečiai. Urėdo pareiga buvo pateikti palivarko derliaus ataskaitą. Ūkinę urėdo veiklą kontroliavo didžiojo kunigaikščio revizoriai ir iš dalies valstiečiai, iš kurių paskirtas kluonininkas saugojo suvežtą ir į kluoną sukrautą javų derlių.
1559 m. buvo revizuotos didžiojo kunigaikščio girios, sudarytas jų aprašas ir sureguliuotas valdymas. Girios buvo suskirstytos eiguvomis ir paskirti eiguliai, kurie turėjo ne tik saugoti mišką, bet ir prižiūrėti miško kelius, įrengti tiltus ir brastas.1 “

VALAKŲ REFORMA KAIME

„Sudarant naujus kaimus, buvo keičiami ir jų pareigūnai: šalinami pristovai ir skiriami vaitai bei suolininkai. Vaitu urėdo buvo skiriamas tas valstietis, kurio klausyti sutiko kiti kaimo

1 Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus 2003, 40-41 psl.
gyventojai. Už tarnybą jam priklausė vienas valakas, laisvas nuo prievolių, vaitas galėjo imti ir kitą, bet už jį turėjo mokėti činšą. Už padarytą nusikaltimą urėdas vaitą galėjo bausti, bet be revizoriaus sutikimo pašalinti jo iš pareigų neturėjo teisės. Vaitas skelbė urėdo įsakymus ir žiūrėjo, kad jie būtų vykdomi. Vaitas buvo skiriamas vienam dideliam arba keliems mažesniems kaimams. Įstatyme buvo pasakyta, kad vaito žinioje turi būti ne daugiau kaip šimtas, o Žemaitijoje – net keletas šimtų valakų. Kiekviename kaime atsižvelgiant į kiemų skaičių vaitui talkino keli suolininkai. Suolininkai prižiūrėjo kaimo tvarką, nustatydami vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir dalyvaudami urėdo teisme kaip prisiekę liudytojai.

Tuose Lietuvos valsčiuose, kur didžiojo kunigaikščio dvarų nebuvo ir palivarkai nebuvo steigiami ( tokių valsčių buvo apie 1/3 ), valstiečiai liko baudžiauninkais činšininkais.

Valaką valstietis galėjo imti arba neimti. Nepaėmęs valako valstietis galėjo iškeliauti kaip bežemis ir tapti laisvu, arba išeiviniu žmogumi. Paėmęs valaką, jis buvo įrašomas į dvaro inventorių ir išeiti nebegalėjo. Išėjęs be urėdo leidimo valstietis buvo laikomas pabėgusiu, ir vaitas su dvaro tarnautojais turėjo jo ieškoti.

Valakų įstatyme greta bajorų minimi ir žemininkai – privilegijuotieji bajorai ( šlėktos ), turintys žemės nuosavybės teisę. Žemininkų žemė nebuvo matuojama.2“

VALAKŲ REFORMA MIESTELIUOSE

„Įstatyme buvo pasakyta, kad miestelėnų žemė yra matuojama ir apdedama činšu. Kitaip nei kaimuose, miesteliuose sodybinė žemė atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne margais, o rykštėmis ( 2.5 aro ); už ją nustatomas nevienodo dydžio činšas: prie turgaus aikštės ar prie vieškelio jis didesnis, o atokiau mažesnis. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojasi ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstiečiai činšininkai. Jie lažo nėjo, bet mokėjo dvarui činšą ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas, neturintis valakinės žemės, buvo laikomas laisvu, bet ne privilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau neturėjo teisės nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.

Miestelio valdytojas buvo dvaro urėdas. Kaip ir kaimuose, miesteliuose buvo skiriamas vaitas. Įstatyme pasakyta: „Didesnių miestų vaitams mūsų revizoriai turi duoti po valaką, o mažesnių – po pusvalakį. Už tai jie turi žiūrėti tvarkos ir rūpintis, kad mūsų pajamos didėtų, o pastočių ir kitos rinkliavos būtų vykdomos, kaip apie tai nuostatuose pasakyta.“ Vykdant reformą įstatymas buvo pakeistas: didesnių miestelių vaitai turėjo gauti po du, o mažesnių – po vieną valaką. Miestelio vaito teisės buvo tokios pačios kaip ir kaimo vaito – jį teisti ir bausti galėjo dvaro urėdas.

Reforma miesteliuose turėjo ir urbanistinių tikslų. Gyvenvietės centre matininkai stengėsi sukurti kvadratinę arba stačiakampę turgaus aikštę. Užeigų laikymas ir svaigalų pardavinėjimas valstybiniuose miesteliuose buvo didžiojo kunigaikščio valdžioje, ir mokestis už tai ėjo į iždą, jeigu atskira privilegija nebuvo kam nors perleistas.3“

VALAKŲ REFORMA LIETUVOJE IR BALTARUSIJOJE XVI a.

Ježis Ochmanskis savo knygoje „Senoji Lietuva“ teigia, kad „Valakų reforma, kuri Lietuvoje ir Baltarusijoje daugiausia buvo vykdoma XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje,

2 Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus 2003, 42 psl.
3 Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus 2003, 42-43 psl.

apskritai galima apibūdinti kaip techninių, ekonominių ir socialinių priemonių kompleksą. Įsitvirtinus valakų sistemai ir ėmus taikyti taisyklingą trilaukę sėjomainą, jos padėjo reorganizuoti žemės ūkį, jų dėka feodalai padidino pajamas iš savo žemės valdų visų pirma dar labiau išnaudodami valstiečius.4“

Autorius kalba apie valakų reformos reikšmę remdamasis ir kitų istorikų nuomone. Jis lygina jas santūriai įterpdamas ir savo teorijas. Atkreipia dėmesį į praktinį vieno iš reformos uždavinių – siekimo kiek galint plėtoti palivarkų ūkį – vykdymą. Ježis Ochmanskis teigia, jog „Socialinio reformos pobūdžio problemą istorikai aiškina dvejopai. Anot Pičetos, reforma buvo nukreipta prieš bajorus, nes, matuojant didžiojo kunigaikščio žemes, buvo tikrinamos bajorų teisės į žemę, o ne teisėtai užgrobtos žemės buvo atimamos. Visai priešingo požiūrio laikosi Pochilevičius, kuris įrodinėja, jog reforma visiškai atitiko bajorų interesus, o jos pobūdis buvo feodalinis, antiliaudinis, kadangi dėl jos dar labiau įsigalėjo baudžiava ir padidėjo valstiečių išnaudojimas. Šio tyrinėtojo nuomone iš esmės reforma nebuvo pažangus reiškinys, greičiau – regresyvus. Šią Pochilevičiaus išvadą, beje, nepakankamai pagrįstą, sukritikavo Pičeta, kuris, nurodė teigiamus reformos padarinius, tvirtino, kad ji padėjo augti gamybinėms jėgoms.

Diskutuotinas yra ir reformos ekonominės krypties klausimas. Dovnaro-Zapolskio ir Pičetos manymu, esminis jos įpatumas – taip plačiai įvesta piniginė renta. Kutšiabos nuomone, reformos sudavė smūgį činšui ir lažui, t.t. palivarkui. Visai kitokia Pochilevičiaus nuomonė: anot jo, reforma visų pirma turėjo trukdyti plisti lažiniams palivarkams. Lovmianskis manė taip pat kaip Kutšiaba ir teigė, kad reforma atskleidė dvi pagrindines tendencijas: norą natūrinę rentą pakeisti pinigine ir plėsti palivarkų ūkį. Lovmianskio teiginį atmetė Pochilevičius. Jis mėgino įrodyti, jog reforma buvo nauja tuo, kad atsirado palivarkų, o piniginė renta atsirado normaliai plėtojant ūkį. Pochilevičiaus koncepcija neatrodo esanti vykusi,nes palivarkai atsirado gerokai anksčiau, dar prieš Valakų reformą, kuri tik padėjo jiems greičiau paplisti.

Valakų reforma, kaip vieningai tvirtina istorikai, buvo glaudžiai susijusi su gamybinių jėgų plėtojimusi bei iki tol egzistavusios valstiečių išnaudojimo sistemos krize. Gaivališkas gamybinių jėgų augimas Lietuvoje ir Baltarusijoje XV a. pradžioje, visų pirma pasireiškęs naujų žemių apgyvenimu, miestų ir prekinio – piniginio ūkio stiprėjimu, esant palankiai javų ir kitų žemės ūkio produktų kainų užsienyje konjunktūrai įgalino feodalus padidinti valstiečių išnaudojimą ne tik pakeitus natūrines prievoles didesne pinigine renta, bet ir plėtojant savo pačių ūkį, pertvarkant jį į palivarką, gaminantį produkciją rinkai. Tačiau feodalams trukdė ne tik valstiečių priešinimasis, bet ir netinkama, pasenusi jų išnaudojimo sistema, kaip prievolės buvo atliekamos atsižvelgiant į atitinkamą tiksliai neapibrėžto dydžio ūkinį vienetą, vadinamąją tarnybą, priklausomai nuo jos ekvivalento – palivarko, žemės sklypo. Iki XVI a. vidurio tarnybą sudarė 2-3 dūmai ir 2-10 valakų ariamos žemės. Tačiau tarnybos prievolių dydis nepriklausė nuo žmonių skaičiaus ir ariamos žemės dydžio. Naujų, labai racionalių valstiečių ūkio išnaudojimo formų buvo ieškoma kaimyninėse Lenkijos, Prūsijos ir Livonijos žemėse, o ypač Lietuvai priklausiusioje Palenkėje, kurioje jau XV a. buvo pradėta įgyvendinti valakų sistemą. Jos esmę sudarė feodalinės rentos nustatymas priklausomai nuo tiksliai apibrėžto ariamos žemės ploto – leno arba valako. Valakų sistema, kaip teisingai nurodoma istorinėje literatūroje, į Lietuvą pateko iš Palenkės.

Didžiojo kunigaikščio dvaruose pagrindą reformai padėjo 1514, 1527, 1529 m. Žygimanto I ir 1547 m. Žygimanto Augusto potvarkiai, kaip tvarkyti dvarų ūkį. Taip teigė Pičeta, tačiau juo suabejojo Pochilevičius, kurio nuomone 1557 m. Valakų įstatymas – tai didžiojo kunigaikščio ekonominės politikos naujovė, neturinti precedento ankstesniuose jo potvarkiuose. Jau XVI a. viduryje reforma buvo pradėta vykdyti karalienės Bonos ir Žygimanto Augusto dvaruose. Techniniu reformos vykdymu rūpinosi matininkai, jai vadovavo Petro Chvalčevskio vadovaujami revizoriai, o nuo 1556 m. ją kontroliavo speciali Lietuvos kanclerio Mykalojaus Radvilos Juodojo komisija. Plačiu mastu reforma buvo įgyvendinta dviem etapais. 1547 – 1566 m. buvo išmatuotos visos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vakarinės dalies dvarų žemės Žemaitijoje, tikrojoje Lietuvoje, Palenkėje ir pietvakarių Baltarusijoje. Per 20 metų pavyko beveik 120 didžiojo kunigaikščio dvarų išmatuoti daugiau nei 70000 valakų, t. y. apie 1.7 mln. ha. Antrajame etape buvo išmatuoti dvarai, esantys rytinėje Baltarusijos dalyje, Dnepro baseine. Žygimanto Augusto laikais šioje teritorijoje reforma buvo vykdoma tik miestuose, o kaimuose buvo apsiribota „žemės suvienodinimu ir mokesčių nustatymu“, t. y. žemės išmatavimu valstiečių ūkiuose ir naujo prievolių dydžio nustatymu. Tai, kad reforma čia buvo vykdoma vėliau, lėmė padneprės Baltarusijos socialinės struktūros specifika. Palyginti su ekonominiu atžvilgiu stipriais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakariniais rajonais, tai buvo regionas, kuriame stambioji nuosavybė ir palivarkų ūkis nebuvo paplitę, o bajorų ten būta nedaug. Dėl šių priežasčių feodalinė valstiečių priklausomybė buvo gana nedidelė, daugiausia tai buvo prievolės valstybei, ir jie ilgai bei sėkmingai priešinosi bandymams įtvirtinti baudžiavą ir padidinti jų išnaudojimą. Dėl šių aplinkybių reforma, kaip galima spręsti iš Bobruisko valsčiaus pavyzdžio, sukėlė didelę valstiečių neapykantą. Be to, Lietuvos didysis kunigaikštis, iškilus karo su Maskva pavojui, privalėjo atsižvelgti į visuomeninę specifiką ir liaudies nuotaikas rytiniuose rajonuose, kurie ribojosi su Maskvos valstybe. Tik valdant Žygimantui III, kaip po Stepono Batoro pergalių politiniai santykiai su Maskva tapo palankesni Lietuvai, buvo pradėta energingai vykdyti Valakų reformą rusiškuose valsčiuose. Iki 1639 m., kai buvo galutinai palaužtas ilgalaikis Bobruisko valsčiaus valstiečių priešinimasis ir išmatuota visa žemė, Valakų reforma didžiojo kunigaikščio dvarų žemėse Rytų Baltarusijoje buvo baigta.

Lietuvos didikai, Bažnyčia ir bajorai, XVI a. viduryje savo ūkiuose sporadiškai taikę valakų sistemą, ėmė visuotinai vykdyti reformą kai tik pastebėjo, kokį didelį pelną duoda pervtarkyti didžiojo kunigaikščio dvarai. XVI a. pabaigoje daugelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinių žemių privačių dvarų inventoriuose jau minimi valstiečių valakai. Tai rodo, kad feodalai greitai pradėjo taikyti valakų sistemą.

Reformos uždaviniai ir tikslas buvo apibūdinti 1557 m. Žygimanto Augusto paskelbtame Valakų įstatyme. Šis aktas liudija, kad reformos uždavinys – padidinti didžiojo kunigaikščio „pelną ir sutvarkyti ūkį“, t. y. reorganizuoti dvaro žemių, miškų ir vandenų ūkį bei padidinti valstiečių išnaudojimą. Kaip parodė tyrimai, siekiant šio tikslo buvo įvykdytos trejopos reformos: techninė, ekonominė ir socialinė.

Techniniai reformos uždaviniai:
1. žemių sujungimas panaikinant privačias valdas, įsiterpusias į didžiojo kunigaikščio žemes, vietoje jų skiriant žemės plotą kitoje vietoje;
2. žemės išmatavimas valakais ( 1 valakas – 30 arba ne daugiau kaip 33 margai, t. y. 21.3 arba 23.5 ha );
3. žemės kadastro nustatymas – ji buvo suskirstyta į gerą, vidutinišką, prastą ir labai prastą;
4. kaimo struktūros pakeitimas.
Vykdant reformą daug dėmesio buvo kreipiama į technikos tobulinimą, buvo sudarytos sąlygos toliau stiprinti žemės ūkį, t. y. pareiga visam kaimui kasmet vieną lauką užsėti žiemkenčiais, kitą – vasarojumi, o trečią palikti pūdymui.
Ekonominėje srityje reforma buvo siekiama įgyvendinti šiuos uždavinius:
1. pakeisti agrarinę valstiečių ūkių struktūrą;
2. padidinti valstiečių išnaudojimą;
3. plėsti lažinius palivarkus;
4. pagreitinti ir susisteminti kolonizaciją;
5. patobulinti dvarų administravimą.
Vykdant reformą buvo siekiama suvienodinti valstiečių ūkių dydį, dėl to žemė buvo dalijama į valako dydžio sklypus. Kiekvienam valstiečiui kiekviename iš trijų kaimo laukų buvo skiriamas trečdalis žemės – lygiagretus rėžis. Lygiai padalyti žemę valstiečiams praktiškai buvo neįmanoma dėl nevienodų ūkinių jų pajėgumų: didžioji valstiečių dauguma dėl inventoriaus stokos pajėgdavo įdirbti tik pusę valako ar dar mažiau. Labiau pasiturintys imdavo po antrą valaką, o įvairūs tarnybininkai gaudavo daugiau žemės – po 2 – 3 valakus. Po ekonominės reformos daugumos valstiečių ūkį sudarė vienas arba pusė valako, o vidutinis vieno sklypo dydis buvo 0.75 valako. Reforma sukėlė papildomų sunkumų individualiam valstiečių ūkiui, todėl išliko bendro ūkininkivimo didelėje šeimoje formos, t. y. giminaičių ir svetimų žmonių žemės sklypai – vadinamosios siabrynos Baltarusijoje ir bendruomenės Lietuvoje.

Reforma smarkiai padidino valstiečių prievoles, tačiau jos buvo paskirstytos lygiai ir racionaliai, nes mokesčio vienetu tapo valakas, o rentos dydis priklausė nuo žemės kokybės.

Renta paprastai buvo didinama įvedant piniginę duoklę: 21, 12, 8 arba 6 grašių dydžio činšą ( priklausomai nuo žemės kokybės ) bei 30 grašių dydžio nuolatinę asodą, kuri buvo mokama vietoje lažo ( jis turėjo būti einamas 2 dienas per savaitę, o per metus susidarydavo 49 savaitės ). Susipažinus su feodalinės rentos nuo činšinio valako struktūra galima nustatyti, kad pagrindinė valstiečių prievolė buvo piniginė duoklė, toliau – natūrinė duoklė, o paskutinę vietą užėmė atodirbinė duoklė – vadinamieji gvoltai ( 10 grašių vertės ) bei talkos ( 12 grašių vertės ).

Lažiniuose valakuose pirmenybė buvo teikiama atodirbinei rentai, kurios piniginis atitikmuo buvo toks: 98 lažo dienos per metus = 30 grašių „asodos“, talkų = 12, gvoltų = 10, iš viso 52 grašiai.

Po reformos nepaprastai išaugo didžiojo kunigaikščio iždo pajamos iš bajorų dvarų. Tai rodo lietuviško Telšių valsčiaus pavyzdys: 1547 m., prieš reformą, jis duodavo 478 kapas grašių pajamų, o po reformos, apie 1588 m., – jau 1136, t. y. net 2.4 karto daugiau. Iki reformos pajamos iš visų didžiojo kunigaikščio valdų tikriausiai neviršijo 20 tūkstančių kapų grašių, o po reformos jos sudarė 81736 kapas grašių, t. y. padidėjo daugiau nei keturis kartus.

Vienas iš Valakų reformos tikslų – padidinti pajamas ir iš palivarkų ūkio, kartu rūpinantis miškų bei vandens ūkiu. 1557 m. Valakų įstatyme buvo skatinama visur, kur tik buvo gera žemė, steigti kuo didesnius palivarkus. Taigi buvo didinami ariamos žemės plotai senuose palivarkuose ir steigiami nauji. Palivarkų žemės, XVI a. pradžioje sudariusios 130 ha, t. y. daugiausia 6 valakus, reformos metu gerokai išsiplėtė – iki 8 – 30 valakų, t. y. iki 160 – 640 ha. Palivarkams būdavo imama geriausia žemė, kartais ji net būdavo atimama iš valstiečių. Šios akcijos rezultatus rodo valakų matavimo sąrašai, t. y. reformos metu sudaryti miestų, miestelių, kaimų ir palivarkų aprašai, kuriuose buvo detaliai išvardyti valakai ir jų šeimininkai.

1557 m. Valakų įstatyme buvo detaliau apibrėžta palivarkų ūkio specifika – vienam palivarko valakui įdirbti buvo skiriamas lažas nuo 7 valstiečių valakų. Palivarkuose išauginti javai daugiausia buvo skirti eksportui į Vakarų Europos šalis. Šis eksportas duodavo didelį pelną, nors dažnai būdavo didelių transporto išlaidų. Dalis javų buvo skirta vietos rinkai ( alaus, degtinės gamybai ) ir didžiojo kunigaikščio dvarui ( avižoms arkliams ).

Reformos tikslas buvo pagreitinti ir susisteminti kolonizaciją didžiojo kunigaikščio valdose, ypač didelių girių teritorijose. Matuojant valakais buvo padalytas daug didesnis žemės plotas nei tuo metu reikėjo, tad apie 23% valakų nebuvo apgyventi ir tapo dideliu rezervu greitai besiplėtojančiai kolonizacijai. Valakų įstatyme buvo draudžiama privačių dvarų valstiečiams savavališkai užimti laisvas žemes, tačiau buvo pritariama kolonizacijai didžiojo kunigaikščio žemėse, ją turėjo kontroliuoti dvaro administracija.

Kitas reformos uždavinys buvo patobulinti administraciją ir užkirsti kelią valdininkų savivalei. Tai turėjo būti daroma tiksliai nustatant jų atlyginimą ir kruopščiai registruojant jų pajamas.

Valakų reforma sukėlė ir esminių pasikeitimų visuomenėje. Praktiškai buvo įgyvendintas didžiojo kunigaikščio ir feodalų deklaruotas principas, kad „valstietis ir visas jo ūkis yra mūsų“. Remiantis feodaline žemės nuosavybės teise, sujungiant žemės valdas arba steigiant palivarkus valstiečiai būdavo iškeliami iš savų sklypų ir mainais gaudavo kitą žemę.

Reforma padidino asmeninę valstiečių priklausomybę ir jų prisirišimą prie žemės, nes jiems buvo draudžiama savavališkai persikelti į kitą vietą, valstiečiams nebuvo leista palikti didžiojo kunigaikščio žemių. Reformos metu pasiturintys valstiečiai griežtai atsiribojo nuo žemesniųjų sluoksnių feodalų. Pasikeitė ne tik teisinė kaimo valstiečių padėtis: plečiant palivarkų ūkį, įvyko ir struktūrinių šios klasės pakitimų. Dėl Valakų reformos daugėjo baudžiauninkų ( vadinamųjų tiaglinių valstiečių ) – tai priklausė nuo palivarkų skaičiaus ir dydžio. Reformos metu valstybiniuose domenuose buvo panaikinta vergovės institucija. Buvę vergai – tarnai greta didžiojo kunigaikščio dvarų gavo nedidelius žemės sklypus ir sudarė vadinamųjų daržininkų sluoksnį. Išliko būtinas nelaisvosios šeimynos kiekis. Ji privalėjo atlikti specialias amatų, prekybos, miško ir vandens paslaugas dvaro ūkyje. Reforma vis dėlto buvo siekiama sumažinti tų tarnybininkų, kurie tapo nebenaudingi ir nebereikalingi, nes didžiojo kunigaikščio ūkis daugelyje sričių galėjo patenkinti monarcho ir jo dvaro poreikius per rinką.

Reformos metu kaime atsirado dalinė savivalda – vaitas ( keleto arba keliolikos kaimų ) bei tarėjai, renkami pačių valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos. Jie turėdavo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams. Senieji savivaldybės organai – valsčius, seniūnas – formaliai buvo panaikinti. Liko tik kuopos teismai, t. y. vyresniojo amžiaus valstiečių susirinkimai, kurių metu buvo sprendžiami vidaus klausimai arba ginčai su kaimyniniais kaimais. Buvo paliktos bendros viso kaimo žemės ūkio naudmenos: ganyklos, galvijų ganiavos, teisė „įžengti“ į didžiojo kunigaikščio miškus ir girias, kai reikėdavo medienos statyboms, kuro ir miško gėrybių.

Tam tikru mastu Valakų reforma palietė ir miestus. Tiek magdeburginiuose, tiek neprivilegijuotuose miestuose buvo išmatuota žemė: namų skypai, ariama žemė ir pievos. Neprivilegijuotiems miestams, kurie iki tol atliko tokias pat prievoles kaip ir valsčiai ( t. y. kaimas ), buvo suteikta administracinė nepriklausomybė, savivaldybė ( jie turėjo vaitus ir tarėjus). Buvo nustatyti žemės, kurią turėjo miestiečiai, mokesčiai. Jie privalėjo mokėti činšą nuo valakų bei nuo namų sklypų.

Valakų reformą galima vertinti techniniu, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu. Techniniu požiūriu reforma praktiškai atspindėjo pažangiausią to meto ekonominę mintį Lenkijoje ir Lietuvoje. Teigiamais reformos bruožais derėtų laikyti šiuos: techninę pažangą valstiečių ūkyje, o ekonominiu požiūrių – dalinį valstiečių sklypų suvienodinimą, paramą individualiam valstiečių ūkininkavimui, kolonizacijos plėtojimą ir ūkių smulkinimo sustabdymą, piniginio činšo paplitimą, geresnių sąlygų sukūrimą miestams, neturėjusiems Magdeburgo teisių. Neigiamais reformos padariniais galima laikyti bendrą valstiečių išnaudojimo padidėjimą, susijusį su palivarkų ūkio plitimu, – tai ypač sunkino valstiečių, o vėliau ir miestų padėtį.

Socialiniai reformos rezultatai buvo neigaimi. Įtvirtinusi baudžiavą, reforma pablogino teisinę valstiečių padėtį, kaimo bendrijoje ( valsčiuje ) likvidavo teisnumą, nes įsteigė naują savivaldybę, kurios kompetenciją ribojo administracija. Dėl reformos labai neigiamai pakito valstiečių klasės struktūra, nes sumažėjo aukštesniųjų kategorijų valstiečių ir padaugėjo baudžiauninkų. Teigiamas poslinkis buvo tik vergovės panaikinimas. Ir vis dėlto reforma skatino gamybinių jėgų augimą, ankstyvųjų kapitalistinių santykių plėtotę.

Feodalų interesų požiūriu Valakų reforma apskritai buvo naudinga, nes jie iš žemės gavo daug didesnes pajamas. Daug įtakos reforma turėjo Lietuvos valstybės raidai. Didžiojo kunigaikščio ūkis tapo racionalus ir centralizuotas, valstybės ekonomika dėl tikslaus pajamų registravimo pasidarė naujoviškesnė.4“

VALAKŲ SKALDYMAS

J. Jurginis savo knygoje „Lietuvos valstiečių istorija“ kalba apie valakų skaldymą. Jis teigia, kad „XVII a. pradžioje, kaip matyti iš inventorių, tuščių valakų nebebuvo. Vieni iš jų buvo priskirti palivarkams, kiti – valstiečių paimti. Remiantis 1528 ir 1567 m. kariuomenės surašymais apskaičiuota, kad per tą laiką gyventojų skaičius padidėjo 30%, o nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio – beveik dvigubai. Valstiečiams darėsi ankšta dėl natūralaus prieauglio ir dėl lažo didinimo. Normali valstiečio šeima, susidedanti iš tėvo, motinos ir vaikų, savo jėgomis įdirbti valaką žemės ir 4 dienas dirbti dvare nebeįstengė. Nebuvo kitos išeities, kaip tenkintis puse valako.

Kaip dėl prieauglio mažėjo žemės dala, matyti iš Panemunio dvaro ( Ukmergės paviete ) 1609 m. surašyto inventoriaus. Valstiečiai surašyti kaimais ir vienkiemiais taip, kaip jie gyveno. Jasų vienkiemyje trys broliai Jasai. Visi vedę, Grigas turi sūnų, Jonas dukterį ir Petras dukterį. Ariamos žemės vienkiemyje yra 2 valakai 10 margų. Kiekvienam broliui tenka po 25 margus dirvų. Jeigu jie daugiau vaikų nesusilauks, tada jų vaikams žemės užteks ir tuo atveju, jeigu žentai ateis užkuriom.

4 Ježis Ochmanskis „Senoji Lietuva“, Vilnius „Mintis“ 1996, 186 – 198 psl.

Tos pačios valdos Andrušonių vienkiemyje, laikomam viena tarnyba, gyvena net 5 valstiečiai. Iš viso jų vienkiemyje 3 valakai 15 margų. Dalijant po lygiai kiekvienam tenka po 21 margą. Jie visi turi 8 sūnus. Tad, jiems vedantis, kiekvienam teks po 13 margų, arba truputį daugiau negu po trečdalį valako.

Mazuikonių vienos tarnybos vienkiemyje gyveno du broliai. Pirmasis augino vieną dukterį, o antrasis – dukterį ir keturis sūnus; dirbamos žemės jų vienkiemyje – valakas ir 15 margų. Be abejo, jų vaikams žemės nebeužteks ir jie turės išsikelti. Andrūnų kaimelyje, laikomam viena tarnyba, 4 valstiečių kiemai. Matulio Rimkūno kieme 6 sūnūs, kitų šeimos mažesnės. Kaimelis su dirvomis ir pievomis turi tik 2 valakus. Taigi vien Rimkūno suaugę sūnūs negalėjo juose išsitekti.

Susmulkintų valakų pavyzdžiu gali būti Gilvyčių kaimas Žemaitijoje, surašytas 1619 metais. Iš viso kaime 25 kiemai. Kaimo suolininkas Baltramiejus Jonaitis su 4 sūnumis turi du trečdalius valako ir dar yra paėmęs tuščio kiemo tris ketvirčius valako. Jis kaime turtingiausias, o jo kaimynai – mažažemiai: 3 kiemai turi po pusę valako, 15 – po trečdalį, 4 – po ketvirtį, 2 – po šeštadalį valako.

Iš šeštadalio valako valstietis pragyventi ir atlikti prievoles dvarui negalėjo. Po šeštadalį valako Gilvičių kaime turėjo Martynas ir Jakutis Juškaičiai. Martynas augino tris dukteris, o Jakutis vaikų neturėjo. Todėl Martynas, be savojo šeštadalio, dar turėjo paėmęs trečdalį valako tuščio. Taigi tuose kaimuose, kur valakai buvo taip suskaldyti, kad iš jo dalies šeima nabegalėjo pragyventi, dvarininkams reikėjo ką nors daryti.

Buvo dvi išeitys: leisti atliekamai darbo jėgai iškeliauti kaip laisvai, paėmus už tai mokestį, arba leisti mažažemiui naudotis to paties ar kito dvaro tuščia žeme.

1619 m. surašytame Šiaulėnų valsčiuje vieni kaimai buvo lažininkų, kiti – činšininkų. Paltinaičių kaimo valstiečiai buvo činšininkai. Kaime – 12 kiemų, užimtų valakų 10.5, tuščių – 1.5; 9 valstiečiai valakininkai ir 3 – pusvalakininkai. Apie tuščius valakus taip pasakyta: „[.] naudojasi visas kaimas ir moka už valaką po 2 kapas ir 30 grašių“.

Činšininkai turėjo dvigubai daugiau žemės, negu lažininkai. Nuo lažo jie turėjo atsipirkti ir todėl ką nors parduoti. Lažas ne visur buvo naudingas. Blogesnėse žemėse nemaža valstiečių palikta činšininkais, nes jų valakas buvo mažesnis už palivarko.

Valstiečio šeimai išmirus arba iš kaimo pabėgus, tuščio valako negalima buvo priskirti palivarkui. Juk visa kaimo žemė 3–se valakuose buvo padalyta į tiek rėžių, kiek kaime buvo valakų. Tuščio rėžio iš lauko vidurio arba ir iš krašto negalima buvo paimti, neardant nustatytos tvarkos. Kuriant naujus palivarkus, toji tvarka kaip tik ir buvo ardoma, dėl ko valstiečiai kėlė triukšmą ir visaip priešinosi. Labiausiai jie gynėsi nuo lažo didinimo.

Patogiausia dvarininkams buvo duoti valstiečiams dirbti tuščius valakus ir reikalauti už tai ne pinigų, o derliaus dalies, nes grūdai brango. Valstietis dirbo tokiame valake geriau, negu palivarke; jam rūpėjo darbo vaisiai. Be to, pats dvarininkas arba jo urėdas galėjo žiūrėti, kad valstietis, turintis labai mažą valako dalį ir nebegalintis iš jo pragyventi, gautų žemės dar, neitų užkuriom, nesikėsintų bėgti. Dvaro ir kaimo santykiuose atsiranda nauja prievolių sąvoka – amatas, plitęs iš Žemaitijos.5“ Iš to galima spręsti, jog valstiečiams buvo gana sudėtinga tokia žemės reforma.

VALAKŲ REFORMOS REZULTATAI

Reforma pakėlė darbo našumą žemės ūkyje ir smarkiai padidino iždo pajamas. Sudarant laukus ir juos dalijant į rėžius, nemaža nedirbamos žemės buvo paversta dirbama, praplėstas dirvų ir šienaujamų pievų plotas. Didelę reikšmę turėjo trilaukio su sėjomainos ciklu pavertimas privaloma žemdirbystės sistema.

5 Jurgini J. „Lietuvos valstiečių istorija“, Vilnius „Mokslas“ 1978, 98 – 99 psl.

Reforma pakeitė socialinių santykių kaime raidą. Ji panaikino skirtumą tarp dvaro žmonių, buvusių nelaisvųjų kaimynų, ir tarp valsčiaus žmonių, buvusių laukininkų. Reforma suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą. Sumažėjo neturtingųjų ir turtingųjų, tarp kurių anksčiau klostėsi socialinė nelygybė. Atėmus dalį žemės iš turtingųjų, rinkoje atsirado daugiau darbinių gyvulių, kurių, gavęs paskolą iš dvaro, galėjo nusipirkti neturtingesnis.

Iš pradžių buvo nemaža ir tuščių valakų, nes valstiečiai jų galėjo ir neimti. Tačiau apie 1570 m. reforma buvo užbaigta, tušti valakai apgyvendinti.

Sekdami didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavyzdžiu, didikai ir bažnytiniai žemvaldžiai taip pat ėmė matuoti savo žemes valakais. Nuo jų buvo nustatomos ir prievolės. Reforma panaikino dešimtinės mokestį.

Vykdant reformą ir ją baigus daugelis miestų prašė Magdeburgo teisių ir jas gavo, nors dažnu atveju kiek pakoreguotas. Tačiau ir turintį Magdeburgo teises miestą vis tiek kontroliavo žemvaldys.

Apskritai Valakų reforma buvo pažangus reiškinys, įtvirtinęs kokybiškai naujus žemės santykius.6“

6 Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus 2003, 43 psl.

IŠVADOS

Taigi 1557 m. Valakų įstatymas buvo ir ekonominis patarėjas. Jame buvo pateiktos gana tikslios rekomendacijos, kaip plėtoti ūkį didžiojo kunigaikščio žemėse, apibūdinta ekonominė politika ir pateikti organizaciniai nurodymai. Valakų reforma galutinai įvedė griežtą administracijos kontrolę kiekvienam valstiečių ūkiui, taip atvesdama Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Žemdirbystės sutvarkymas paveikė ir kitas naudmenas, buvo surašytos girios, sudaryti jų planai, buvo išleisti miškų nuostatai. Teisiniu požiūriu Valakų reforma galutinai nubrėžė neperžengiamą ribą tarp bajorų ir valstiečių, pastarieji nebegalėjo išimties tvarka išsitarnauti bajorystę karo tarnyba. Nežiūrint neigiamų pasekmių valakų matavimas gerokai padidino pajamas iš žemės.

LITERATŪRA

1. Jurginis J. „Lietuvos valstiečių istorija“, Vilnius „Mokslas“, 1978;
2. Ježis Ochmanskis „Senoji Lietuva“, Vilnius „Mintis“, 1996;
3. Marius Jovaiša „Lietuvos istorijos konspektai“, Versus Aureus, 2003;
4. M. Jučas, I. Lukštaitė, V. Merkys „Lietuvos istorija Nuo seniausių laikų iki 1917 metų“, Vilnius „Mokslas“, 1988;
5. Lietuvos istoriografija „Lietuvos istorija“, Red. A. Šapoka, Vilnius „Mokslas“, 1989;
6. Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorija Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999;

Leave a Comment