Renesansas

ĮVADAS

Visuomenės teorijų raidos tyrinėtojai gana vieningai vertina Europos XV–XVIII a. – Renesanso ir reformacijos laikotarpius: šioje epochoje išryškėjo daug naujų mentaliteto bruožų, prasidėjo pokyčiai visuomenės psichologijoje, kurie savo aiškius pavidalus įgavo jau naujaisiais laikais, kai įsitvirtino prekiniais-piniginiais santykiais paremta ūkio sistema – kapitalizmas.
Iš tolimų laikų liko tik žinių nuotrupos apie žmonių pasaulėjautą, kuri atsispindėjo apeigose, tradicijose ir su jomis susijusiose tautosakoje ir tautodailėje. Lietuva ir kol dar buvo pagoniška, materialine kultūra, ypač ginkluote ir karyba, niekuo nesiskyrė nuo savo kaimynų – krikščionių valstybių. Taai nesunkiai įrodo archeologai. XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis. Reformacija ( lot. reformatio – pertvarkymas ) siekė pertvarkyti Katalikų bažnyčią. Reformacija kilo Vokietijoje. Ją ėmė platinti Martynas Liuteris, vienuolis ir kunigas, Vitenbergo universiteto filosofijos ir teologijos profesorius. Jis skelbė netikįs, kad žmogaus išganymui reikia gerų darbų; pasak jo, užtenka tikėti Kristumi, kaip Išganytoju ir Atpirkėju. M. Liuteris manė, kad Katalikų bažnyčiai esančios nereikalingos žemės valdos ir turtai; visi vienuoliai esą dykaduonaiai. Be to, nepripažino skaistyklos ir indulgencijų, dvvasininkų celibato, šventųjų garbinimo, paveikslų ir relikvitų kulto. Iš sakramentų norėjo palikti tik krikštą ir komuniją. Liuteris reikalavo, kad pamaldos vyktų tikinčiųjų gimtąja kalba. Jis iškėlė Biblijos reikšmę, ją paskelbė pagrindiniu krikščionių tikėjimo šaltiniu.
Nauja Europos kultūros istorijos epocha, palietusi XV-XVI a.

. žmonių gyvenimą, – Renesansas ( pranc. renaissance – atgimimas ), pakeitė senuosius viduramžius. Tais laikais suklestėjo mokslas, literatūra ir dailė. Renesanso kultūros veikėjai sakėsi siekią atgaivinti antikos kultūrą, kuri nusmukusi po Romos imperijos žlugimo. Renesanso kultūros veikėjams prigijo humanistų vardas, nes juos visus jungė naujas požiūris į žmogų, jo intelektą, jausmus, kūrybinius sugebėjimus, kūno grožį, luominės priklausomybės nepaisymas. Tai jie iškėlė šūkį: „Žmogus – savo laimės kalvis“.

Renesanso ir humanizmo sąvokos

Italijoje Renesanso epocha buvo XIV-XVI a., kitose šalyse – XV-XVIIa., Lietuvoje XVI-XVII a. pirmoje pusėje. Pirmasis Renesanso ( rinascila – atgimimo ) terminą pavartojo italų tapytojas ir meno istorikas Dž. Vazaris ( 1511-1574 ). Vėliau jį perėmė prancūzų literatūros ir meno istorikai ir įvesdino į visuotinę istoriją. Renesansas nevirto abstrakčiu terminu, taikomu bet kur ir bet kada. Tokiu su epocha nesusijusiu terminu pasidarė humanizmas.1
„Humanizmu vaadiname istoriškai susiklosčiusią visuomenės minties kryptį, kuri aukština ir žadina kūrybinius žmogaus privalumus, gina asmens laisvę, skatina visuomeniniuose santykiuose kovą dėl bendražmogiškų dorovės principų. Ir štai koks paradoksas: už humanizmą kaip didelę žmonių bendravimo vertybę stoja ne tik išnaudojamieji ir engiamieji, bet ir jų valdovai. Viešpataujančios klasės arba jų viršūnės, esančios kapitalistinių valstybių valdžioje, savo biurokratines, despotiškas, fiziniu ir dvasiniu smurtu pagrįstas priemones skelbia humaniškomis, nes jos tarnaujančios ne individų užgaidoms ir jų aistroms, o tautų kultūrai ir liaudies gerovei. At

trodo, kad humanizmą drauge su laisve ir demokratija gina visi, neišskiriant nė vergvaldžių.
Individo santykius su visuomene didžiąja dalimi lemia viešpataujančios socialinės jėgos. Jos formuoja visuomeninę sąmonę, slopina ir tvarko žmogaus instinktus, prigimties potraukius, transformuoja dorovę, o tas jėgas atitinkanti valdžios politika stengiasi piliečius auklėti propaguodama vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, grindžiamą ideologija.
Humanizmas – Renesanso laikų pasaulėžiūra. Tai vaisius epochos, turinčios savo pradžią ir pabaigą, tačiau jis drauge su epocha neišnyko. Jį paveldi arba bent stengiasi paveldėti kitų epochų žmonės.
Renesansas Europos kultūros istorijoje buvo nauja epocha, pakeitusi senąją viduramžių kultūrą,. Šis pokytis buvo audringas, jis palietė visas sudedamąsias kultūros dalis.
Renesanso sąvoką sukūrė gimstančios buržuazinės visuomenės ideologai. Jie teigė, kad visas istorijos laikotarpis, prasidėjęs po Romos imperijos žlugimo, yra aukštos antikinės kultūros smukimas ir kad jų veikla reiškia tos kultūros atgimimą.“2
„Humanistai – Renesanso epochos ideologai, kurie buvo suinteresuoti įtaka svetimiems kraštams ir kartu savosios šalies gerove. Jie iš klasikinės senovės paėmė nepriklausomą nuo religijos filosofiją, mokslą, apimantį visas pažinimo sritis. Humanistai buvo individualistai. Politinių programų jie nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios savo šalininkų neragino. Betgi pati jų pasaulėžiūra, žmonių santykius grindžianti laisvo sandėrio principu, buvo miestietiška,
——————
1 J.Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 15;
2 J.Jurginis. „Istorija ir kultūra“, p. 28-29;
atitinkanti ankstyvuosius bu
uržuazijos siekimus, ir griovė feodalinę ideologiją. Humanistai ne niekino dvasininkų, į jų veiklą žiūrėjo kaip į visuomeninę tarnybą, kaip į pilietines pareigas, atliekamas pagal išmanymą, o ne pagal bažnyčios dogmas ir komomus. Veikdami pagal savo protą ir sąžinę, humanistai darėsi eretikais, pragyvenimo ieškančiais didikų dvaruose. Nemažai humanistų, turinčių dvasininko įšventinimus, eidavo į didikų dvarus dirbti mokytojais ar sekretoriais.“3

Susidomėjimas antikine kultūra

„Poetai humanistai, panašiai kaip Lietuvos metraščių kūrėjai, giminiavo lietuvius su romėnais, aukštino jų sukurtą valstybę, reiškė pagarbą jos valdovams. Lietuvių kildinimas iš romėnų nebuvo išimtis. Renesanso epochoje daugelio tautų mokytieji žmonės ieškojo senųjų kultūros kelių, vedusių į Romą. Antika buvo pradedama beveik kiekvienos Europos tautos istorija.“4 „Vis daugiau imta domėtis antikos menu ir mokslu. Renesanso rašytojai ir filosofai pradėjo skaityti antikos autorių originalus ir žavėtis esminiais dalykais: pasaulietiška, stabmeldiška dvasia, idėjomis ir vaizdais.

Antika pasidarė autoritetu. Pasauliečiai ieškojo joje idėjinės ir moralinės atramos esamai krikščioniškai viduramžių kultūrai pasipriešinti. Humanistai klasikinėje antikoje rado savarankišką, nepriklausomą nuo religijos filosofiją ir mokslą, apimantį visas žmogaus žinojimo sritis, tobulą meną, rado visuomenės įstaigas, sukurtas demokratiniais pagrindais. Pradėta versti ir spausdinti antikinius autorių kūrinius.“5

Renesanso plitimas Lietuvoje

„Renesansui plisti Lietuvoje palankiausios sąlygos susiklostė Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo ( XVI a. ) laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona, Milano ir Bario kunigaikštytė, ki

ilusi iš garsios Italijos aristokratų Sforcų giminės, globojo menininkus, kvietė juos atvykti iš Renesanso kultūros lopšio Italijos į LDK. Statyboms Lietuvoje vis dažniau vadovaudavo kviestiniai architektai, daugiausia italai. 1520-1530 m. italams vadovaujant, dideli rekonstrukcijos darbai atlikti Vilniuje – Katedroje ir didžiojo kunigaikščio Žemutinėje pilyje. Nenusileisdami užsieniečiams tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose dirbo vietos meistrai. Antai
———————
3 A. Gumuliauskas. „Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“, p. 133;
4 J. Jurginis, I. Lukšaitė. „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“, p. 97-98;
5 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 15;
Kauno Rotušės ( 1542 m. ) statybai vadovavo vietinis architektas Benediktas Choinovskis, meniškais dirbiniais XVI a. viduryje garsėjo renesansinė vietos meistrų koklininkystė. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje Vilniuje ilgam laikui apsigyvenus didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo motinai karalienei Bonai, Žemutinė pilis virto ne tik žymiausiu Vilniaus renesansiniu pastatu architektūros prasme. Rūmuose buvo kaupiamos meno vertybių, knygų kolekcijos, telkėsi krašto intelektualinis gyvenimas, nuolat lankėsi ir gyveno daug atvykėlių iš Vakarų Europos.“6

Renesanso menas

„Vertingiausia, ką paliko Renesansas, yra menas. Menas pasidarė svarbiausiu Renesanso idealų talkininku. Vietoj dangiškomis idėjomis persunktos tapybos, vaizduojančios išsekusius ir sustingusius negražius šventųjų veidus, mene ėmė vyrauti gražaus kūno sudėjimo, optimistinės nuotaikos žmonės. Realistinis vaizdavimas ir aiški teorinė programa buvo toji jėga, kuri renesansinį meną padarė galingą ir amžiną. Simbolius ir visokius sutartinius ženklus mene pakeitė gyvas, ryškus ir tuo pačiu sudėtingas žmogaus paveikslas.

Renesanso menininkai grąžino žmonėms jų veidus, jų išorinius ir vidinius bruožus; iš bažnyčių, vienuolynų ir dvarų grąžino juos į savo privatų ir netgi intymų gyvenimą.

Pastangos vaizduoti realaus gyvenimo tiesą skatino menininkus tirti aplinką. Anatomijos mokymasis atskleidė teisingas žmogaus kūno proporcijas. Antikinio meno paminklų tyrinėjimas padėjo išspręsti perspektyvos, šviesos ir šešėlių, erdvės ir kitus meninės kūrybos klausimus.

Susidarė nauja pažiūra į žmogaus grožį. Žmogaus kūnas, rūpestingai dangstytas sunkiomis drabužių klostėmis, sukėlė ypatingą renesanso dailininkų susidomėjimą. Ir tapyboje, ir skulptūroje renesanso žmogus gana dažnai vaizduojamas nuogas.

Renesanso skulptorių „pirštai užčiumpa raumenų išgaubas, junta linijų vingius, junta kaulų sąnarius; jie stengiasi pirmiausia parodyti natūralų žmogaus kūną, vadinasi, sveiką, veiklų, energingą, turintį visas gyvuliškas ir atletiškas ypatybes; be to, idealų kūną, artimą senovės graikų tipui, proporcingą ir darnų visose dalyse.“

Dailininkai ėmė pastebėti ir žmogų supančios gamtos grožį, vis dažniau piešė realistinį peizažą. Ligi tol gamta mene tebuvo dievo apvaizdos liudininkas ir menininko dvasinių pergyvenimų simbolis. Dabar gamtą stengiamasi perteikti jausminiu vaizdu ir plastine išraiška. Tapyboje labai paplito portretas.“7

————————
6 Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius. „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, p. 215-216;
7 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 48-50;

„Sparčiai Renesansas plito taikomojo meno produkcijoje. Knygų viršeliai įgavo renesansinę ornamentiką ir antikos istorijos bei mitologijos, taip pat Biblijos simbolikos tematiką. Rankraščių inicialų iliuminavimas sparčiausiai atsisakė gotikinės tradicijos. Rankraščių miniatūromis imta puošti net herbų suteikimo aktus. Bene žymiausias XVI a. vidurio Lietuvos Renesansinės miniatiūros pavyzdys yra vyskupui Pauliui Alšėniškiui padarytas J. Dlugošo „Kleinodų“ ( Lenkijos heraldikos traktato ) su lietuviškos tematikos papildymais nuorašas. Atsirado meno kūrinių ir meniškai įrištų knygų kolekcijos. Stovų tapyboje J. Rimkevičiaus Rūdininkų bažnyčios šv. Ona pati trečia atskleidžia vietinių meistrų Renesansinės technikos ir manieros įsisavinimą. Vokiečių meistrai Vilniuje paskleidė Renesansinę papuošalų, knygų dekoravimo, spausdintų knygų grafikos gamybą.

Lietuvoje Renesansas sklido lygiagrečiai su humanizmu. Plintant Europos spaustuvėse spausdintoms knygoms, Lietuva susipažino su geografiniais atradimais, protestantų ir katalikų polemika. XVI a. viduryje Lietuvoje buvo žinomas Erazmo Roterdamiečio veikalas „Adagia“. Vilniuje imta gaminti mechaninius laikrodžius, šalis skaičiavo laiką valandomis ir minutėmis. 1552 m. dudysis kunigaikštis patvirtino monopolinę Vilniaus chirurgų-barzdaskučių teisę daryti operacijas ( 1509 m. statutas buvo kompromisas su pirtininkais ). Dar 1523 m. buvo išleistas potvarkis dėl periodinio vaistinių patikrinimo, 1540 ir 1545 m. šaltiniai mini vaistines Kaune.

Medicinos daktarais tapo Tomas iš Kauno ( 1512 m. Bolonijoje ), Grabauskas (veikiausiai Krokuvoje; mirė 1569 m. ), J. Petkūnas Eišikietis ( 1556 m. Feraroje; 1567 m. tapo Žemaičių vyskupu ). Petro Roizijaus mokykloje pradėta dėstyti romėnų teisę ir Lietuvos statutą. Pats Roizijus 1561 m. parašė „Naująjį Medininkų vyskupijos statutą“, 1563 m. – „Lietuvos sprendimas bylose“ ( smulkų teisinį traktatą ).“8

Mokslo pažanga

„XVI a. pirmoje pusėje sostinėje veikė 3 mokyklos: nuo 1397 m. parapinė prie Katedros; 1513 m. įsteigta parapinė miesto prie Šv. Jono bažnyčios; 1539 m. A. Kulviečio įsteigta pirmoji kolegijos tipo mokykla. Visuomenėje prigijo humanistinė kultūringo žmogaus samprata. Idealu tapo žmogus, mokantis 3 senąsias kalbas – lotynų, graikų, hebrajų.

Nuo XVI a. bajorų jaunimas vyko studijuoti dažniausiai į Italijos, Vokietijos ar Prancūzijos miestų universitetus ( XV a. pab. suprastėjus mokymui, Krokuvos universitete studijuojančių atvykėlių iš LDK sumažėjo ). 1544 m. atidarytas Karaliaučiaus universitetas, kuriame XVI a. pirmoje pusėje dėstė ir lietuviai, tapo nauju studentų iš Lietuvos traukos centru.

————————
8 E. Gudavičius. „Lietuvos istorija“, p. 601-602;
1544-1579 m. šiame universitete studijavo mažiausiai 86 lietuviai.“9

„Prasidėjus Reformacijai, daugiausia lietuvių vyko į Vokietijos – Leipcigo, Vitenbergo, Heidelbergo ir Leideno – universitetus, nes tai buvo geriausi to meto universitetai. Į Leipcigo universitetą kasmet įstodavo po keletą arba keliolika lietuvių. Jame mokėsi A. Kulvietis, J. Chodkevičius, J. Sapiega, M. Giedraitis, B. Voina ir daugelis kitų, vėliau plačiai žinomų veikėjų.

Italijoje mokėsi Radvilos, Goštautai, Astikai ir kiti žymieji Lietuvos didikai, o taip pat garsusis Mykolas Glinskis ( ?-1534 ). Keliauti po Europą, būti Italijoje, išmokti antikinių kalbų didikams atrodė būtina. Jeigu jaunuolis ir neįstodavo į kurį nors universitetą, tai bent pasistengdavo pabūvoti jame ir susipažinti su juo.“10

„Vilniuje įsteigta kolegija 1579 m. buvo pakelta į Akademijos rangą. Tai buvo pirmasis universitetas Pabaltijo šalyse ir Rytų Europoje. Vilniaus universitetas su dėstomąja lotynų kalba, kurio statutas buvo nukopijuotas nuo Paryžiaus universiteto statuto, turėjo ryškiai tarptautinį pobūdį ir įėjo į europinių jėzuitų mokslo įstaigų tinklą: 1584 m. tarp jų profesorių buvo 7 lenkai, 3 rusai, 1 anglas, 2 ispanai, 1 portugalas, 3 poznaniečiai, 5 mozūrai, 7 lietuviai, 1 žemaitis ir 1 prūsas. Tokia pat marga ir studentų sudėtis, nors aiškiai vyrauja asmenys, kilę iš pačios Lietuvos ir kaimyninių šalių.“11

Knygų rinkiniai

Mintis turėti savo meno kūrinių rinkinį, turėti rankraštinių, vėliau ir spausdintų knygų biblioteką, atkeliavo iš Italijos miestų.

„XVI a. pr. žinomi pirmieji dideli knygų rinkiniai. Juos turėjo ne tik valdovas Žygimantas Augustas, bet ir kiti, visuomenėje pagarsėję žmonės. Didžiausios šiandien žinomos bibliotekos, be garsiojo Žygimanto Augusto bibliotekos, saugotos Vilniaus Žemutinėje pilyje, buvo didiko Alberto Goštauto, žymių reformacijos veikėjų A. Kulviečio bei M. Mažvydo knygų rinkiniai. Juose sukaupta daug brangių rankraštinių ir spausdintų knygų. A. Kulviečio ir M. Mažvydo bibliotekose šalia žymiausių reformatų teorinių darbų buvo sukaupta daug antikinių autorių – Cicerono, Tito Livijaus, Aristotelio, Platono ir kitų darbų. Garsėjo ir asmeninė Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus, abiejų teisių mokslo daktaro, humanisto ir antikinės literatūros tyrinėtojo biblioteka. 1570 m. jam mirus, knygos buvo perduotos tais pačiais metais Vilniuje įsteigtai jėzuitų kolegijai.

XVI a. vid. knygų, tais laikais brangių daiktų, turėjo ne tik valdovas, didikai ar aukšti
—————————
9 L. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius. „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, p. 215-216;
10 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 122;
11 A.J. Greimas, S. Žukas. „Lietuva Pabaltijy“, p. 61;
dvasininkai bei mokyčiausi Lietuvos žmonės. Išlikę, kad ir negausūs, šaltiniai rodo, jog Kauno miesto gyventojai, negarsėję nei turtais, nei aukšta socialine padėtimi 1543-1568 m. turėjo knygų. Tarp jų išsiskiria 1553 m. surašytas velionio Kauno miestiečio amatininko Jono O landro aiškios renasansinės pakraipos 35 knygų rinkinys.“12

Religija ir liaudis

„Lietuviai buvo paskutinieji pagonys Rytų Europoje. Neginčijama tiesa, kad Lietuvos kaimo gyventojai krikščionių religiją labai mažai tepažino ir bažnytinių apeigų neatlikinėjo.

Jėzuitas J. Lavinskis, 1583 m. lankęsis Žemaitkiemyje ir Balninkuose, rado klestinčią pagonybę ir senuosius papročius. Iš tikėjimo dalykų valstiečiai žinoję ir pripažinę tiktai krikštą. Jie į bažnyčią nevaikščioję ir sakramentų nepriiminėję. Šventadieniais, net per Velykas, dirbą darbus ir juokiąsi iš tų, kurie švenčia, vadindami juos tinginiais. Varomi į bažnyčią neina, teisinasi neatidėliojamais darbais, o mokomi krikščionybės dalykų, juokiasi kvatodami, dar kiti bėga šalin ir slepiasi.

Po krikščionybės įvedimo 1387 m. atsirado valstiečių, kuriems prigijo veldamų vardas. Žodis veldamas yra kilęs iš veldėti, būti valdomu. Veldamas – tai valstietis, valstybinės valdžios atiduotas, kuriam nors feodalui, nesvarbu, ar jis dvasininkas, ar pasaulietis. Pradėjus valstiečius dalyti dvasininkams, atsirado reikalas dalyti juos ir bajorams vienetais arba net dešimtimis. Ligi tol didysis kunigaikštis paremdavo bajorus pinigais, žemės ūkio produktais, žirgais, audeklais ir kitais ištekliais, sudaromais iš valstiečių duoklių. Sekant Lenkijos ir kitų krikščioniškųjų valstybių pavyzdžiu, didžiajam kunigaikščiui atrodė daug lengviau duoti bajorui porą valstiečių, negu dalyti gėrybes.

Valstiečiai į religiją ir į baudžiavą žiūrėjo kaip į bajorų reikalą ir nuo viso to šalinosi. Jų pasaulėžiūra buvo konservatyvi, ji rėmėsi teiginiu „seniau buvo geriau“. Tokia ji susiklostė, įsigalint baudžiavai. Į baudžiavą ir krikščionybę valstiečiai negalėjo žiūrėti palankiai, nes jie gerai jautė, kas yra išnaudojimas. Jie turėjo savo religiją ir tikėjo į savo dievus, tai yra, į žemėpatį ir lauksargį.“13

Renesanso miestas

XVI a. pirmoje pusėje LDK sostinė Vilnius įgijo vis daugiau tipiško Europos miesto bruožų, sparčiai keitėsi jos architektūrinė išvaizda ir viešasis gyvenimas.
—————————
12 Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius. „Lietuvos istorija iki 1975 metų“, p. 215-216;
13 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 102-107;

„XV a. ir XVI a. Vilnius yra didelis, apie 20 000 gyventojų turintis miestas, kuriame šalia daugybės katalikų bažnyčių bokštų kyla ir cerkvių kupolai, mečečių minaretai ir sinagogų frontonai. Tai ir organizuotos, gerai administruojamos, kelių didikų šeimų – Radvilų, Goštautų, Pacų, Sapiegų – valdomos valstybės sostinė. Šie didikai garbingai pavaduoja Krokuvoje įsikūrusius didžiuosius kunigaikščius – Lenkijos karalius, rungtyniauja vieni su kitais savo rūmų prabanga. Kanceliarijoje vartojama senoji slavų kalba, kurią kažkodėl vadina lietuviška; kurį laiką svyravus, ar nepasirinkti lotynų kalbos, ji pakeičiama lenkų kalba, Bažnyčios ir vis didesnės diduomenės dalies kalba. Tuo pat metu iškilmingai į Vilnių grįžtantys valdovai sutinkami lietuviškomis giesmėmis. Žydai, pakviesti į Lietuvą didžiųjų kunigaikščių, kurie suteikia jiems teises, prilygstančias diduomenės teisėms, ugdo savo tautinę kalbą jidiš; totoriai mečetėse meldžiasi arabiškai. Tai ne Babelio bokštas, tai Renesanso laikų miestas su vartais, atvertais į Rytus.

Mieste ir visoje šalyje viešpatauja religinė santarvė. Ją visų pirma lemia tradicinė tolerancija, paveldėta iš pagonybės laikų: perkėlęs suverenių dievų šventyklą į Vilnių, didysis kunigaikštis Gediminas kartu siunčia laiškus į didžiuosius Vakarų Europos miestus ir kviečia pirklius bei amatininkus kurtis Lietuvoje, tarp kita ko, paminėdamas, kad tikintiesiems Vilniuje jau pastatytos dvi katalikų bažnyčios. Lietuvos kunigaikščiai, pasiųsti valdyti slavų miestų, ramiausiai priima stačiatikių tikėjimą, pasiruošę vėl grįžti į „pagonybę“, kai atsidurs namie.

Puikiai derinami tradicinė tolerancija ir teisingai suprasti interesai. Tolerancija, kuri visų pirma rodoma stačiatikiams, – jie kartu su katalikais dalyvavo įvairiose valstybės valdymo institucijose, – vėliau imta taikyti ir protestantams: Vilniaus seimas 1563 m., anksčiau negu Lenkijoje, priima privilegiją, kurią Lietuvoje, priešingai negu Lenkijoje, pasirašo ir vyskupai. Bet istorijos tėkmės vos nepakeitė sėkmingai įsigalėsi Reformacija, palaikoma apsišvietusių didikų šeimų, ypač Radvilų, nes reformacija ėjo lygia greta su mėginimu siekti tautinės nepriklausomybės.“14

Metraščiai

„Lietuvos didikai anksčiausiai, XVI a. pr. pirmieji suformulavo bajorų luomo interesus išreiškiančią valstybės ir visuomenės koncepciją. Tuo tikslu buvo sudaryti du nauji Lietuvos metraščių sąvadai: Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika ( vadinamasis Platesnysis arba Vidurinysis sąvadas, rašytas greičiausiai prieš 1519 m. ) ir Bychovo kronika (vadinamasis Platusis sąvadas, rašytas greičiausiai tarp 1519-1525 m. ).“15

———————————
14 A.J. Greimas, S. Žukas. „Lietuva Pabaltijy“, p. 58-61;
15 Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius. „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, p. 221;

„Vienas vėlyvųjų metraščių buvo sudarytas vienoje iš humanistine pasaulėžiūra garsėjusių feodalinės diduomenės pilių, nežinia tik vyskupo P. Alšėniškio ar A. Goštauto. Rankraštis be pradžios ir pabaigos rastas 1830 m. Gardino gubernijos Volkovyjsko teisėjo A. Bychovco dvare ir pagal įsigalėjusią istorinę tradiciją vadinamas jo vardu. Įvardintas „Kronika“ (kn.: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika.-V.,1971 ). Susilaukęs daug dėmesio ir ginčų, visais atvejais skelbiamas literatūros paminklu, o vadinamas „pilniausia“ Lietuvos istorija, parašyta iki XVI a. vidurio.

Bychovco kronika pagrindiniais parametrais ( politinėmis ir ideologinėmis tendencijomis, datų nepaisymu, įprastiniu literatūriniu etiketu ir formulių schemomis ) atliepia ankstesniuosius metraščius. Bychovco kronikoje taipogi viena vyraujanti idėja be jokios chronologijos sieja į siužetus iliustruojančius ją istorinius įvykius. Joje pasakojimai sklandūs ir pakiloki, turi meniškų patrauklių vaizdų ir tuščiažodžiavimų.“16

Renesansas ir humanizmas – Reformacijos pirmtakai

„Reformacija Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, buvo toks socialinis, idėjinis ir politinis sąjūdis, kuris negalėjo likti neįrašytas į lietuvių tautos kultūros istoriją.

Nors kokios skirtingos nuomonės dėl Reformacijos reikšmės, tačiau jos beveik sutampa dėl Reformacijos kilimo priežasčių: Reformaciją sukėlęs katalikų bažnyčios išsigimimas, paniekinęs ankstyvosios krikščionybės idealus. Katalikų bažnyčia atitolusi nuo liaidies ir todėl sulaukusi negailestingos istorijos rykštės.

Reformatų pažiūras šiuo klausimu išdėstė J. Šepetys knygoje „Reformacijos istorija Lietuvoje“ ( 1922 m. ). Jis teigė, kad Reformacija buvo grynai religinis judėjimas, sukeltas tikinčiųjų sąžinės ir laisvosios minties. Reformacija siekė atnaujinti bažnyčią ir tikybą arba sugrąžinti apaštalų laikų krikščionybę. Ji buvo kartu ir valstybinis tautinis judėjimas prieš katalikybės universalumą, nepripažinusį tautų skirtumo ir neigusį nepriklausomybę. J. Šepetys daro išvadą: „Taigi su bažnyčia varžėsi ir kariavo ir tautinis susipratimas, ir valstybinė valdžia, ir pasaulinė visuomenė, ir švietimas ir tai ne vardan krikščionybės mokslo grynumo, ne dėlei Biblijos, ar ji turi būti vienintelis autoritetas religijos dalykuose, ar ne, bet dėl to, kad visa bažnyčios siatema viską gniaužė ir kliudė plėtotis laisvai gyvenimui, mokslui ir kultūrai.“

Išvada teisinga, tik ji liečia ne Reformaciją, o Renesansą ir Humanizmą – pasaulietišką opoziciją viduramžių socialinei santvarkai ir kultūrai. Autorius mano, kad Reformacija Lietuvoje – tai bajorų darbas. Reformacija iš dalies buvo „bajorų laisvės“ protestas prieš dvasininkų globą,
—————————
16 „Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys“, p. 237;

prieš dešimtinę, kurią jie turėjo mokėti dvasininkams, prieš dvasininkų teismus, kurie varžė bajorų laisvę. Prisidėjo dar pavydas, kad dvasininkų ekonominė padėtis geresnė negu bajorų, o pagaliau ir noras pasipelnyti, atinti katalikų bažnyčias, pavaryti katalikų kunigus, pagrobti bažnyčios padargus, žemę.

Kalbant apie pačius katalikų bažnyčios dvasininkus, ypač aukštuosius, būtų galima pasakyti, kad jiems buvo prikišamas išdidumas, gobšumas, prabanga, pareigų ir priesaikos nepaisymas. Jie neteko bet kokio padorumo ir pasidarė kurti žmonių kalboms ir priekaištams.

Kaip ir kitose šalyse, taip ir Lietuvoje Renesansas ir Humanizmas pagimdė dialektinę priešybę – nemokšas, lėbautojus ir tinginius dvasininkus, numojusius ranka į religiją ir ėmusius džiaugtis žemiškomis gėrybėmis, nebijančius nei Dievo, nei velnio.

Renesansas ir Humanizmas padidino materialistų skaičių, žmonių be visuomeninių siekimų ir be idėjų. Ypač tai būdinga dvasininkams. Tikrieji humanistai labai dėl to sielojosi.

XVI a. vid. dvasininkų dykinėjimas virto visus piktinančiu reiškiniu. Žmonėms, kurie rūpinosi valstybiniais visuomeniniais reikalais, iškilo klausimas: ar dvasininkai atlieka savo pareigas? Jeigu jie jų neatlieka, tai už ką jie naudojasi bažnyčiai skirtomis žemėmis ir tose žemėse gyvenančių valstiečių darbu? Humanistai pasauliečiai turėjo stoti prieš savo pasekėjus – supasaulėjusius dvasininkus, kurie iš Renesanso pasiėmė tik vieną pusę – gyvenimo džiaugsmo siekimą.

Reformacija ėmėsi keisti blogus papročius, ji stengėsi apvalyti nuo jų bažnyčią ir vertė vyskupus ir kunigus mokytis.

Bažnyčia buvo valstybės pagalbininkė, jos ideologinė ir moralinė atrama. Ją reikėjo taip pertvarkyti, kad žmonės, ypač neprivilegijuotų luomų, ja pasitikėtų ir jos mokymo klausytų. Pirmieji Reformacijos skelbėjai išėjo iš himanistų dvasininkų eilių.“17

Reformacijos išplitimas Lietuvoje

Lietuvoje jau XVI a. antrame ketvirtyje ėmė plisti reformacijos judėjimas, bet iki XVI a. vid. oficialiai ir faktiškai dar viešpatavo katalikai. Tačiau antroje to amžiaus pusėje reformacijos idėjos visai užvaldė Lietuvos didikus, bajorus. Tiesa, tai jau buvo nebe Liuterio mokymas (liuteronizmas ), o Ž. Kalvino ( kalvinizmas ). Liuteronais tapo miestiečiai ( vokiečiai ), o kalvinizmas labiau paplito tarp didikų. Juo Lietuvos bajorai pasinaudojo, kovodami su valdovu ir su katalikų dvasininkais dėl savo teisių.
—————————
17 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 197-203;

Ž. Kalvinas studijavo teisę Paryžiuje, bet pradėjęs skleisti naujas tikybines nuostatas, buvo išvytas. Po ilgų kelionių apsigyveno Ženevoje ( Šveicarijoje ).

Jo religinio mokymo pagrindą sudarė predestinacija ( neišvengiama lemtis ). Kalvinai teigė, kad žmogaus pomirtinis gyvenimas Dievo valia esąs nulemtas iš anksto, neatsižvelgiant į darbus. Ž. Kalvinas atmetė visus sakramentus, išskyrus krikštą, taip pat visas ceremonijas, iš bažnyčios pašalino altorius, paveikslus, kryžius – liko tuščios sienos. Ž. Kalvinas tapo pasaulietiniu dvasiniu Ženevos valdovu iki gyvos galvos. Jis įsteigė teismą tiems, kurie savo elgesiu piktina kitus, t. y. kurie valgydami nepaiso saiko, lanko šokius, teatrą, maskaradus, kurie lošia kortomis, skaito uždraustas knygas, kurie. Už visus tokius nusikaltimus grėsdavo didelės pabaudos, o už ypatingus nusižengimus dorovei – net mirties bausmė. Kalvinas nepakentė nepaklusniųjų: jie turėjo bėgti iš jo valdų.

Prisiminkime, jog M. Liuteris mokė, kad geri darbai išganymui esą nereikalingi. Tuo tarpu Ž. Kalvinas griežčiausia prievarta vertė savo valdinius gyventi dorovingai. Kalvinų dvasininkų pareigas galėjo eiti ne tik pastoriai, bet ir pasauliečiai. Kunigai buvo renkami. Kaip kalvinizmas padėjo Lietuvos bajorams išreikalauti iš valdovo ir katalikų dvasininkų daugiau teisių?

Dvasininkai Lietuvoje buvo priviligijuotesni už bajorus: jie nėjo karinės tarnybos, nemokėjo karo mokesčių, turėjo daug žemių ir pajamų, užimdavo reikšmingiausias vietas Ponų taryboje. Bajorai buvo tuo nepatenkinti.

Aukštuosius katalikų dvasininkus ( vyskupus ) su popiežiaus pritarimu skirdavo valdovas, o klebonus – stambieji feodalai. Todėl bajorams buvo nesunku katalikus kunigus pakeisti kalvinais.

Beveik visi didikai, įtakingiausios jų šeimos greit perėjo į reformacijos pusę. Valdovas Žygimantas Augustas, auklėtas pagal Kalvino mokymą, pats su juo susirašinėjęs, irgi rodė palankumą reformatams.

Didžiausias reformatas buvo M. Radvila Juodasis, kurio pusseserę Barborą Radvilaitę buvo vedęs Žygimantas Augustas. Veikė principas: kieno valdžia, to ir religija. 1563 m. Ukmergės apskrityje neliko nė vieno bajoro kataliko. Visoje Lietuvoje labai sumažėjo katalikų kunigų.

Reformacija plito tarp bajorų ir miestiečių, aplenkdama valstiečius. Todėl ji Lietuvoje neturėjo tokių tvirtų pagrindų, kaip Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.

Nuo 1586 m. reformacija pradėjo smarkiai slūgti. Tais metais į katalikybę grįžo apie 300 stambių feodalų, jais pasekė bajorai. Tėvai buvo uoliausi reformatai, o vaikai jau naikino jų reformacines knygas. Blėso apie porą dešimtmečių trukęs sąjūdis, kulminaciją pasiekęs trečiame XVI a. ketvirtyje.

IŠVADOS

Humanistai atgaivino antikos kultūros studijas. Lietuvoje jų idėjos, veikla pažadino tautinės kultūros poreikį, ypač bajorijos sluoksniuose. Lietuvos didikai priimdavo savo rūmuose humanistus, norėdami susilyginti kultūra su užsienio didikais, kad į jų valdomą valstybę nebūtų žiūrima kaip į atsilikusį kraštą. Taigi tuo metu, kai Lietuvoje dar nebuvo aukštosios mokyklos, šalies bajorai vykdavo mokytis į gretinus kraštus. Studijos užsienio universitetuose buvo skatinamos. Žmonių meninė kūryba atspindėjo jų dorovinius idealus – tai darbštumas, tvarkingumas, geras būdas. Knygoms plisti Lietuvoje padėjo humanizmo idėjos, reformacijos sąjūdis. Didžiausias reformacijos nuopelnas – kad ji pažadino tautinę sąmonę ir paskatino tautinių valstybių kūrimąsi. Daugelyje tautų į pirmą vietą iškilo gimtosios kalbos vartojimas ir tautinės bažnyčios klausimas. O renesansas ir humanizmas skatino valstybinį patriotizmą. Plintant renesanso idėjoms savo teisę gyventi tarp Europos tautų lietuviai turėjo pagrįsti ne tik ginklo, bet ir kūrybos galia, pradėta didžiuotis garbinga tautos praeitimi, renesanso įtakoje atsirado Lietuvos istoriografija ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Tautos praeitį nušviesti padėjo ir Lietuvos metraščiai, kuriuose istoriniai įvykiai surašyti kalendoriaus tvarka.

Leave a Comment