valakų reforma

TURINYS

Įvadas
1. Valakų reformos tikslai ir uždaviniai
2. Valakų sistemos pagrindiniai bruožai
3. Miškų ir vandenų naudojimas ir priežiūra
4. Kaimų pertvarkymas
5. Valstiečių administravimas ir teismai
6. Reforma miestuose
7. Reformos reikšmė
Išvados
Naudota literatūra

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų Lietuvoje žmonės dirbo žemę, vertėsi amatais, medžiojo. Žemdirbystė ir miškų eksploatavimas lietuviams buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nors prekyba klestėjo ir Vytauto laikais, bet tik XVI amžiuje ėmė augti javų eksportas į Vakarus, intensyvėti prekyba. Prekinių – piniginių santykių plėtra vertė feodalus reikaluti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Tuo metu Rytuose vykstant karams su Maskva, reikėjo da aug pinigų. Kad gauti kuo daugiau pinigų, reikėjo kuo daugiau parduoti. Iki to laiko visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, t.y. žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, galvijais, žvėrių kailiais). Visus tuos produktus buvo sunku paversti pinigais. Kadangi didžiausi žemės plotai priklausė didžiąjam kunigaikščiui, todėl jis susirūpino kaip pertvarkyti ūkį, kad būtų gaunamos kuo didesnės pajamos. Ūkį reikėjo sutvarkyti taip, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. 1557metais kunigaikštis Zigmantas Augustas paskelbė įstatymą, kuriuo buvo visiškai pertvarkomas žemės ūkis ir r įvedama valakų sistema. Tai buvo pirmasis Lietuvos teritorijoje žemės reformos įstatymas.
Šiame darbe nagrinėsime valakų reformos priežastis, eigą ir pasekmes.

VALAKŲ REFORMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Valakų reformos tikslai ir uždaviniai buvo apibūdinti Valakų įstatyme, išleistame 1557metais balandžio 1 d. Šis aktas liudija, ka

ad svarbiausias reformos tikslas buvo iždo pajamų didinimas ir ieškojimas išeities iš susidariusios prievolių krizės, privedusios valstiečius prie sukilimų. Vyriausybė turėjo pasirinkti: arba reikalauti prievolių nuo kiekvieno valstiečio šeimos nario ir dar labiau apsunkinti jų padėtį, arba apdėti prievolėmis valstiečių kiemus pagal dirbamos žemės plotą ir tą plotą ne tik nustatyti, bet ir apriboti. Vykdant valakų reformą lygiagrečiai vyko ir ekonominė, techninė ir socialinė reformos.
Techniniai reformos uždaviniai:
 atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių;
 apjungti didžiojo kunigaikščio žemes, o įsiterpusius privatinių savininkų žemės plotus atimti, suteikiant žemės plotą kitoje vietoje;
 išmatuoti žemę valakais;
 įkurdinti valstiečius ir paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir kokybę;
 pakeisti kaimo struktūrą.
Ekonominėje srityje vykstanti reforma turėjo įgyvendinti šiuos uždavinius:
 patobulinti dvarų administravimą;
 plėsti lažinius palivarkus;
 padidinti valstiečių išnaudojimą;
 pakeisti agrarinę valstiečių ūkių struktūrą.
Socialinėje srityje bu uvo keliami šie uždaviniai:
 panaikinti vergovę;
 pakeisti valstiečių klasės struktūrą;
 įtvirtinti baudžiavą;
 įsteigti naują valdymo struktūrą.

VALAKŲ SISTEMOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Nuo senų senovės ūkiai Lietuvoje nebuvo tvarkomi. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairaus dydžio sklypeliais. Bajorų laukai taip pat buvo išmėtyti, daug kur jų žemė buvo įsiterpusi į didžiojo kunigaikščio žemes. Žygimantas Augustas naujuoju valakų reformos įsakymu liepė visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau valstiečiai turėjo nelygius dydžiu žemės plotus ir mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo “dūmo” t.y. nuo gyvenamųjų namų. Naujuoju įstatymu bu

uvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį – vadinamąjį valaką.
Pirmiausiai reikėjo atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentais įrodytų savo turimų žemių nuosavybę, arba net bajorišką kilmę. Tai sukėlė didelį bajorų nepasitenkinimą reforma, nes daugelis neturėjo žemės dokumentų. Savo teises jie įrodinėjo valdymo senumu ir liudininkų parodymais. Tų bajorų, kurie nesugebėjo įrodyti nuosavybės teisės, žemės buvo prijungtos prie kunigaikščio žemių. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis. Privatinių savininkų žemės įsiterpusios į kunigaikščio žemes buvo atimtos, tačiau jiems buvo duodama žemės kitur.
Visa žemė buvo išmatuota. Bajorų žemė buvo atskirta ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms neturinčioms žemės, buvo skiriama po 2 valakus. Miestų žemės taip pat buvo atskirtos.
Visa dvaro ir dvarui priklausanti valsčiaus žemė paskelbiama valdovo nuosavybe ir įjungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais. Valakas – 30 ar 33 margai (apytikriai 21 hektaras), kai kur siekė net 44 margus. Derlingesnėse žemėse jis mažesnis, o prastesnėse – didesnis. Geriausiose žemėse buvo steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Buvo nustatyta, kad 7 valstiečių valakai atitiktų vieną palivarko valaką. Vadinasi, 7 valstiečių kiemai, paėmę po valaką, turi įdirbti vieną valaką dvaro arimų ir pievų. Jeigu per darbymetį tokios jėgos neužtenka, urėdui leidžiama šaukti talką. Talkininkus dvaras maitina, o ša
aukiamieji į talką neiti negali.
Valstiečių valakai buvo padalinti į trilaukius, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius. Mokestis buvo imamas nuo valako, bet atsižvelgiant į žemės rūšį. Taip pat buvo nustatyta lažo norma. Nuo kiekvieno valako valstiečiai turėjo siųsti į dvarą dirbti žmogų su gyvuliu ir padargais po 2 dienas per savaitę.
Valstiečiai tų valsčių, kur dvarų nebuvo, į lažo darbus nėjo. Už tai jie turėjo sumokėti 15 grašių činšo, kaip ir visi valakininkai, ir dar papildomai 30 grašių kasmet. Mokestis atstojo 2 savaitines lažo dienas. Iš lažininkų dar buvo reikalaujama 4 talkų per metus, duoklininkai už jas turėjo mokėti pinigais, tačiau pievų šienauti turėjo eiti ir jie.
Kad viskas vyktų sklandžiai, didelį darbą atliko revizoriai. Jie tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, skyrė reikiamą kiekį valstiečių dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas, stebėjo urėdų darbą. Matininkai padėdavo revizoriams. Už tai jie gaudavo po tris valakus be prievolių.
Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: tarnybiniai žmonės, lažininkai, daržininkai, osadininkai. Geriausią padėtį iš jų turėjo tarnybiniai žmonės.

MIŠKŲ IR VANDENŲ NAUDOJIMAS IR PRIEŽIŪRA

Miškas ilgą laiką buvo antruoju valstiečių pajamų šaltiniu. Todėl reforma neaplenkė ir miškų. Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo at

tskirti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Miškų plotai valakais nebuvo skirstomi, tačiau buvo atžymimos ribos ir apskaičiuojami plotai. Miško kirtimus ir pievas buvo įsakyta išmatuoti ir išdalyti valakais. Jeigu arimų ir pievų plotas buvo mažesnis negu 3 valakai, tie plotai buvo siūlomi išnuomoti valstiečiams, už tai trečdalį šieno valstiečiai privalėjo atiduoti į dvarą. Žvėrių gaudymo ir medžiojimo vietose buvo draudžiama daryti kirtimus. Tas vietas buvo įsakoma pažymėti ir surašyti, kiek ir kokių žvėrių kurioje vietoje gali būti. Miško valakuose įkurti valstiečiai turėjo dalyvauti medžioklėse. Medžioklės laikas jiems buvo užskaitomas už lažą. Valstiečiams medžioti savo naudai buvo uždrausta.
Mišku buvo galima naudotis tik tam skirtose vietose tik savo ūkio reikalams, bet jokiu būdu ne pardavimui. Moterims ir vaikams buvo leidžiama uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti laukinius vaisius. Savuose valakuose valstiečiams buvo leidžiama užmušti vilką, lapę, kiškį, voverę, žebenkštį ir visokius paukščius. Tačiau užmušti stambius žvėris buvo draudžiama. Už šautuvo laikymą ir medžiojimą valstybiniame miške, buvo grasinama mirties bausme.
Ežeruose ir upėse valstiečiams buvo leidžiama žvejoti kilpa, meškere arba bučiumi. Tačiau perkolas statyti buvo draudžiama. Žvejoti buvo draudžiama neršto metu.
Valstiečiams buvo griežtai draudžiama gaminti miško prekes, tokias kaip: degutas, smala, pelenai. Medžius statybų reikmėms kirsti buvo galima tik gavus didžiojo kunigaikščio leidimą. Kurui ir kitiems dvaro ir valstiečių reikalams buvo leidžiama imti tik sausuolius arba išvirtusius medžius.
Kiekvienas girininkas už tarnybą gaudavo 9 valakus, iš jų 3 valakai skiriami palivarkui ir 6-to palivarko valsčiams.
Didysis kunigaikštis išnuomodavo miškus pirkliams. Pirkliai samdė darbininkus ir ruošdavo statybinę medžiagą, degdavo pelenus, smalą ir degutą. Miško prekes į užsienį plukdė laivais ir sieliais, vadinamais vytinėmis.

KAIMŲ PERTVARKYMAS

Žemės matavimas valakais taip pat buvo skirtas tam, kad palivarkuose ir kaimuose būtų laikomasi trilaukio su sėjomaina ciklo: pūdymas – žiemkenčiai – vasarojus. Kaimo žemė buvo skirstoma į 3 lygius laukus, o rėžių atmatuojam tiek, kiek yra valakų. Tokiu būdu valstietis gauna po 3 rėžius (po rėžį kiekviename lauke). Tokiu būdu kaimo teritorija tapdavo keturkampiu, padalintus į tris lygius laukus. Schemose atrodė taip:

2

3

Apylinkėje išsibarsčiusios ūkininkų sodybos buvo sukeltos į vieną kaimą, prie centrinio kelio, matininkų nubrėžto per valakais išmatuotą apylinkės žemę. Atsirado gatviniai, arba valakiniai kaimai. Buvo reikalaujama, kad kaimo sodyba būtų netoli nuo vandens. Gatvės negalėjo kirsti pelkė, gilus griovys ar kita kliūtis. Dėl gamtinių sąlygų šie reikalavimai ne visuomet buvo įvykdomi. Todėl įstatymas numatė ir leido nepatogioje vietoje įsikūrusių sodžių neliesti, o tik išmatuoti jų žemę margais.
Atliekant kaimų pertvarkymą, matininkai parodė daug sumanumo ir lankstumo. Kaimai buvo planuojami taip, kad sodybinis valstiečio sklypas būtų abiejose gatvės pusėse, kad valaką paėmusio valstiečio gyvenamasis namas ir klėtis būtų vienoje pusėje, o tvartai ir klojimas su jauja – kitoje, ir kuo atokiau. Tai buvo darome atsargumo sumetimais, kad kilus gaisrui būtų kuo mažesni nuostoliai. Jeigu į valaką įėjo du valstiečiai, tuomet vienas trobesius statėsi vienoje pusėje, o kitas kitoje. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn, siaurėjo jo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.
Senąsias sodybas valstiečiai privalėjo nugriauti ir, paėmę valakus, įsikurti naujoje, išmatuotoje. Nepaėmę valako dar galėjo išsikelti kitur, tačiau paėmę buvo įrašomi į dvaro inventorių ir išsikelti nebegalėjo.
Dalijant valakus, visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kiek kuris valstietis turėjo iš tėvų paveldėtos ar pirktos žemės. Valakas buvo aukščiausia valstiečio dalos norma. Bajorai, kurie nebuvo pripažinti šlėktomis, gavo po 2 valakus. Jie buvo skirstomi į dvi kategorijas: tarnaujančius valdovui ir tarnaujančius urėdui. Valdovinių bajorų visos prievolės buvo apskaičiuojamos pinigais. Į lažo darbus jie nebuvo varomi. Urėdo bajorai raiti nešiojo į dvarą ar iš jo laiškus, gabeno surinktus pinigus į Vilnių, urėdo pavedimu žiūrėjo dvaruose tvarkos. Jų valakai mokesčiais nebuvo apdedami ir valdovui paslaugų jie neatlikinėjo.
Šie bajorai gavo valakus kartu su valstiečiais, tačiau sodybas jie kūrė ne kaimuose, o atokiau nuo jų. Sodybai vietas jie galėjo pasirinkti patys. Dėl tokių sodybų atskirumo šiems bajorams prigijo akalicų (viensėdžių) bajorų vardas.

VALSTIEČIŲ ADMINISTRAVIMAS IR TEISMAI

Dvarui su palivarku priskirti kaimai buvo dalijami į vaitystes maždaug po šimtą. valakų. Kiekvienoje vaitysteje vietoj buvusių pristovų buvo skiriamas vaitas, o kiekviename kaime, arba kas desimt kiemų tame pačiame kaime, buvo skiriamas vaito padėjėjas, vadinamas suolininku. Suolininkais buvo skiriami valstiečiai, turintys kaimynų pasitikejimą. Jų pareiga buvo išaiškinti padarytą žalą, už kurios apžiūrėjimą gaudavo po grašį. Kitą grašį jie gaudavo už liudijimą urėdo teisme prisiekus. Suolininko valakas nuo prievolių nebuvo atleidžiamas.
Vaitas už savo tarnybą gaudavo valaką be prievolių. Kitą valaką galėjo paimti už činšą. Vaito pareiga buvo perduoti urėdo įsakymus dėl lažo darbų, dėl činšo ir duoklių. Taip pat pinigai buvo sumokami jam dalyvaujant. Vaito pareiga buvo atvesti valstiečius į urėdo teismą, prižiūreti lažo darbus, vykti drauge su valstiečiais gabenant turtą, saugoti ežias ir kapčius, kasmet su virve patikrinti rėžius. Pastebėjęs kokius nors tvarkos pažeidimus, vaitas turėjo pranešti dvaro urėdui.
Vaito pareiga buvo dalyvauti urėdo teisme, kuris buvo šaukiamas turgaus dienomis, išskyrus bylas dėl smurto su kraujo praliejimu. Apie urėdo prasižengimus vaitas privalėjo pranešti revizoriui. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būklės duomenis, ūkinio pertvarkymo tikslingumą, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, skyrė reikiamą skaičių valstiečių dvaro laukams įdirbti, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Taip pat revizorius turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdiniai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Revizorius turėjo kontroliuoti ir vietos urėdo darbą, apie pastebėtus valakų nuostatų pažeidimus turėjo pranešti didžiajam kunigaikščiui.
Valstiečiams buvo draudžiama naudotis tuščiais valakais be urėdo leidimo. Leidimas buvo įrašomas į prievolių knygą. Vaitas galėjo leisti valstiečiui naudotis tuščiu valaku, tačiau jeigu tai buvo nuslepiama nuo revizoriaus, vaitas buvo baudžiamas mirtimi.
Rentą ir įvairius mokesčius valstiečiai privalėjo sumokėti nustatytą dieną dvare, o arti jam neesant – valstiečio pirkioje vaitui prižiūrint. Už laiku nesumokėtus mokesčius valstiečiai buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis. Pateisinama priežastis dėl kurios nebuvo baudžiami valstiečiai laiku nesumokėję mokesčių galėjo būti gaisras, epidemija ar badas. Tačiau tai turėjo paliudyti vaitas, suolininkas ir kaimynai.
Didžiajam kunigaikščiui suvežtus nekultus palivarko javus saugoti buvo skiriami palivarkų kluonininkai. Jie buvo parenkami iš pasiturinčių ir patikimų valstiečių. Už tarnybą jiems buvo skiriamas valakas be prievolių.
Valstiečiai galėjo parduoti savo namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žemę jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti revizoriui seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus.

REFORMA MIESTUOSE

Miestų gyventojai vertėsi amatais ir prekyba. Tačiau jie turėjo ir dirbamos žemės bei pievų, laikė darbinius ir produktyviuosius gyvulius. Žemdirbystės atsiskyrimas nuo pramonės Lietuvoje vyko palyginti lėtai. Todėl vyriausybė nutarė pravesti agrarinė reformą ir miestuose, neturinčiuose Magdeburgo teisių. Tokiu būdu valakų reforma palietė ir miestų gyventojus.
Miestelėnai, kaip ir valstiečiai, neturėjo žemės nuosavybės teisių., todėl jų žemė buvo išmatuota valakais, paversta skirtiniais sklypais ir už jų naudojimą buvo nustatyta renta (pagal žemės kokybę). Už valaką geros žemės reikėjo mokėti 50 grašių, už vidutinės – 40 grašių, o už blogos – 30 grašių.
Miestelis nuo kaimo skyrėsi sodybvietės išplanavimu. Miestelėnų valakai buvo atskirti nuo sodybinės žemės, jie buvo matuojami rykštėmis . Už kiemų ir dvarų sklypus buvo nustatomas nevienodas činčas. Už sklypus prie turgaus aikštės reikėjo mokėti brangiau, o prie gatvių – mažiau. Už daržus buvo reikalaujamas vienodas činčas.
Sklypų, skirtų miestelėnų kiemams ir jų daržams, skaičius nesutapo su valakų skaičiumi. Amatininkas turėjo tik kiemo sklypą ir neturėjo valako arba net daržo. Tuo tarpu valstietis negalėjo turėti sodybinio sklypo be valako arba jo dalies.
Miestelėnai, turintys valakinės žemės, mokėjo činčą dvarui ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas be valakinės žemės buvo laikomas laisvu, bet neprivilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti savo gyvenamąjį namą ir kitus trobesius, tačiau negalėjo nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo, net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.
Leisdamas kuriam nors feodalui steigti miestą, didysis kunigaikštis duodavo raštą, kuriuo prašomojoje vietoje buvo nustatoma turgaus diena. Matininkai rūpestingai planavo turgaus aikštę, sumaniai grupavo sodybinius sklypus. Miestelio sodybvietė dažnai buvo ne keičiama, o pertvarkoma. Tai lėmė patogi geografinė padėtis, bažnyčia, kaip architektūrinis akcentas, ar kitkios priežastys. Kai kurių miestelių visi trobesiai buvo sukeliami į naują vietą aplink aikštę ir iš jos nutiestas gatves.
Per reformą ir tuojau po jos didesniems miesteliams buvo suteikiamos Magdeburgo teises. Taigi miestelis buvo pripažįstamas miestu. Tokias teises gavo Merkinė, Ukmergė, Alytus ir kiti amatais ir prekyba besiverčiantys miesteliai.
Miestelėnai pakelti į miestiečius, galėjo išsirinkti burmistrus, pasistatyti rotušę, steigti amatininkų cechus. Tačiau jie negalėjo tapti žemės savininkais.
Miestų gyventojų socialinių sluoksnių sudėtis buvo: turtingieji feodalai, pirkliai, vidutins sluoksnis – amatininkai, prekybininkai, proletariatas – pameistriai, mokiniai darbininkai ir tarnai.
Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės, organizavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistrai pirko žaliavas, gamino prekes ir jas parduodavo. Įstojęs į cechą buvęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Dėl to tarp cechų ir feodalų dažnai kildavo ginčų. Netrukus feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai butų jiems pavaldūs. Cechų nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechuose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pameistrių.
Didysis kunigaikštis, magistratas ir jurisdikų savininkai rėmė amatų cechų sutvarkymą, nes gaudavo is cechų pajamų. Tuo tarpu bajorai seimuose ir seimeliuose nustatė žemas gaminių kainas ir taip žlugdė amatininkus. Cechai daresi uždari, nes meistrai nenorėjo, kad jų daugėtų.
Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose.
Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Senieji muitai buvo imami už importo ir eksporto prekes. Nauji muitai buvo įvedami raguočiams, vaškui, medui, žuviai, odai. Buvo nustatyti ir papildomi muitai. Be to feodalai imdavo muitus už naudojimąsi tiltais, pervažomis, brastais ir keliais, kiekvienas savo valdų ribose.
Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė į baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė, kuomet atvykusius į seimus ir suvažiavimus feodalus, miestiečiai turėjo apgyvendinti savo namuose. Dėl šios priežasties jie venge statyti gerus namus. Kiti bėgo iš miestų ir pirko žemes. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų teises ir naudojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemvaldžiais buvo miestų organizacijos ir kartu ūkinės krizės padarinys.

REFORMOS REIKŠMĖ

Valakų reforma buvo užbaigta apie 1570 metus. Didysis kunigaikštis valstybiniams valstiečiams iš žemvaldžio pasidarė jų žemės savininku. Reforma užbaigė valstybinių valstiečių pavertimą baudžiauninkais. Juos valdė, teisė ir baudė nebe valsčiaus tijūnas, kaip valstybės valdžios atstovas, o dvaro urėdas.
Sekdami didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavyzdžiu, magnatai ir bažnytiniai žemvaldžiai taip pat ėmė matuoti savo valstiečių žemes valakais, ir nuo jų nustatinėti prievoles. Bažnytinės žemės gerokai padidejo. Iki reformos iš didžiojo kunigaikščio dvarų bažnyčios gaudavo dešimtinę. Reforma dešimtinę panaikino. Vietoj jos parapijos gavo po du valakus arba daugiau, priklausomai nuo dešimtinės dydžio. Valakai buvo duodami be žmonių. Žemę dirbti kunigai galejo liepti klebonijos žemėje gyvenantiems valstiečiams arba juos viliojo į naujakurius.
Pagal Pirmąjį Statutą (1529m.) miestietis galejo būti žemės savininkas, atlikti už žemę karinę prievolę ir buvo laikomas valstybės (LDK) piliečiu. Pagal Antrąjį Statutą (1566 m.) žemės savininkas, taigi ir pilietis, gali buti tik bajoras, prklausantis šlėktų luomui. O Trečiasis Statutas (1588m.) skelbė: “šlekta, pardavęs savo žemę, atsikėlęs į miestą ir pradėjęs verstis amatais ar prekyba, netenka šlėktos teisių”. Taigi matome, kad Antruoju ir Trečiuoju Statutais bajorai gavo po 2 valakus žemės, buvo atskirti nuo šlėktų, ir kartu su valstiečiais ir miestiečiais buvo paskelbti prastojo luomo žmonėmis. Šlėktomis buvo pripažinti tik tie bajorai, kurių tėvai ir protėviai buvo gavę iš didžiojo kunigaikščio žemių.
Gyventojų migracija iš kaimo į miestą buvo uždrausta. Keltis į miestą galėjo tik ” laisvieji zmones”, kurie per reformą neėmė valakų.
Valakų reforma turejo didelę įtaką ūkiui. Buvo smarkiai padidinti ariamos žemės plotai, trilaukį padarė privaloma žemdirbystes sistema, padidino derlių. Lydiminė žemdirbystė po reformos buvo uždrausta ir buvo leidžiama tik labai bloguose plotuose.Taip pat padidėjo ir didžiojo kunigaikščio pajamos : Aukštaitijoje beveik dvigubai, o Žemaitijoje – 20 procentų.
Nors valakų reformos vykdymui valstiečiai nesipriešino, tačiau ji buvo pakankamai skausminga. Reikėjo nugriauti savo trobas ir keltis į naują amatininkų suplanuotą kaimą. Valstiečius gąsdino ir tai, kad, paėmę valaką jie netenka laisvės. Neimti valakų viliojo tai, kad kitur persikėlęs valstietis buvo laikomas naujakuriu ir galėjo gauti lengvatą tris metus, kol valaką įdirbs pagal trilaukio ciklą. Tačiau atsisakymas neimti valako buvo laikinas, nes į miestą išsikelti buvo sunku. Be amato įsikurti su šeima mieste buvo beveik neįmanoma. Todel, nepaėmusieji valakų, pasižvalgę kur geriau, bet geriau neradę, sugrįždavo į tą patį didžiojo kunigaikščio valsčių iš kurio buvo išėję.

IŠVADOS

Valakų reformą galima įvertinti taip:
1.Techniniu ir ekonominiu požiūriu reformą galima įvertinti teigiamai. Teigiamais reformos bruožais galima laikyti techninę pažangą valstiečių ūkyje. Ekonominiu požiūriu teigiamą vaidmenį suvaidino dalinis valstiečių sklypų suvienodinimas, piniginio činso paplitimas, geresnių sąlygų sukūrimas miestams, neturėjusiems Magdeburgo teisių. Reforma skatino gamybinių jėgų augimą, ankstyvųjų kapitalistinių santykių plėtojimą.
2. Neigiamais reformos padariniais galima laikyti bendrą valstiečių išnaudojimo padidejimą susijusį su palivarkinio ūkio plitimu. Tai ypač sunkino valstiečių, o vėliau ir miestiečių padėtį. Dėl pasikeitusios mokesčių mokėjimo struktūros padaugėjo mokesčių mokėtojų, padidėjo mokesčių našta.
3. Neigiama reformos pasekmė buvo ir tai, kad ūkininkai prarado žemės nuosavybės teises, buvo apribota jų laisvo kilnojimosi teisė.
4. Socialiniai reformos rezultatai buvo neigiami. Įtvirtinama baudžiava, ko pasekoje pablogėjo teisinė valstiečių padėtis. Kaimo bendrijoje įsteigiama nauja savivalda, kurios kompetencija buvo ribojama. Dėl reformos į neigiamą pusę pakito valstiečių klasės struktūra, nes sumažėjo turtingesnių valstiečių, o padaugėjo baudžiauninkų. Bajorų ir žemvaldžių luomas galutinai ir tvirtai atsiskyrė nuo neprivilegijuoto valstiečių luomo. Bajorai gavo šlėktų, šlėktelių, ponų bajorų vardus.
5. Feodalinių interesų požiūriu valakų reforma apskritai buvo naudinga, nes iš dirbamos žemės buvo gaunamos daug didesnės pajamas.
6. Didelę įtaką reforma padarė Lietuvos valstybės raidai. Didžiojo kunigaikščio ūkis tapo racionalus ir centralizuotas, valstybės ekonomika tapo stipresnė ir naujoviškesnė. Valstybės iždo pajamos išaugo apie 4-8 kartus.
Visai pagrįstai valakų reforma Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje laikoma labai reikšmingu įvykiu, turėjusiu didelę įtaką tolimesniam valstybės vystymuisi.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. J.Jurginis. Lietuvos valstiečių istorija. Vilnius “Mokslas” 1978. P 65-79
2. M.Maksimaitis, S.Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius “Justitia”1997. P 49-59
3. A.Šapoka. Lietuvos istorija. Vilnius “Mokslas” 1989. P 245 – 247

Leave a Comment