ĮVADAS„Ekonominė pažanga ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią pateko iš tolimesnių kraštų. Lenkijoje XIII amžiuje buvo įkurta vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais. Kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima – po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymui. Toks ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Pirmiausiai tokie ūkiai buvo įvesti Lenkijos kaimyninėje – Palenkėje. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityje vyravo kitoks ūkis. Valstiečiai gyveno po kelis; prasidirbdavo žemės miškuose ar giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai toje pačioje dirvoje ir net netrešdami. X V I a. pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai, į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis, kad būtų ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko pasirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir, kad jis duotų daugiau pajamų. Todėl visų pirma taip reikėjo pertvarkyti ūkį, kad jis valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. Tai bandė padaryti Zigmantas I I išleidęs keletą instrukcijų ( 1514 ir 1529m.), tačiau jų rezultatai buvo menki, nes kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami ir daugelis valstiečių, net išbėgiojo. „1Lietuvą pradėjus valdyti Žygimantui Augustui šie reikalai pajudėjo į priekį. Jis siekė pakelti žemės ūkio našumą ir papildyti valstybės išlaidas, ryžosi padaryti didžiulę žemės ūkio reformą kuri palietė kunigaikščio dvarus apie – 2000000 ha žemės. Įvedė naujas instrukcijas, atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius žiūrėti valstiečių turtingumo. O 1557 metais paskelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedant valakų sistemą. Šiame darbe plačiau panagrinėsiu šia Valakų sistemą.
Darbo tikslas: Įvardyti pozityvią valakų sistemos istorinę reikšmę Lietuvai. Paanalizuoti valakų reformos vykdymą. Darbo uždaviniai: Įvardyti teigiamus ir neigiamus šios reformos bruožus. Įvardyti reformos esmę. Paanalizuoti reformos vykdymą, kaimuose ir miestuose. _____________________________________________________________________________ 1.A. Šapoka „ Lietuvos istorija“ 245 p. 1VALAKŲ REFORMOS NUOSTATAI
Pagrindinei Valakų reformos nuostatai buvo paskelbti 1557 m. Kuriuose sakoma, kad „valstybinių valstiečių žemė yra valdovo- didžiojo kunigaikščio – nuosavybė. Kiekviena valstiečių šeima gauna iš jos dalą- valaką. 30-33 margus, apie 21 hektarą. Jeigu šeimai valako per daug tada dvi šeimos gali dalytis jį per puse. Valstietis negali gauti daugiau, kaip valako. Matininkai ir revizoriai turi dalinti visą žemę ir dvaro, ir valstiečių, išskyrus privilegijuotųjų bajorų. Jeigu bajoro žemė įsiterptų ir kliudytų sujunkti laukus į vieną plotą, jam skirti atitinkančios vertės žemės pakaitalą. Šeiminykščiai paverčiami daržininkais- jiems duodama po tris margus žemės ir reikalaujama lažo: iš vyro vieną dieną per savaitę dirbti pėsčiomis, iš moterų pjūties metu 6 dienas per savaitę dirbti lauke arba austi. Taip pat gerose žemėse buvo steigiami palivarkai, kurie buvo skaičiuojami taip: 7 valstiečių valakai aprūpintų darbo jėga vieno palivarko valaką siųsdami į darbus po vieną darbininką dvi dienas per savaitę, t,y vienam palivarko valakui skiriama 14 lažo dienų per savaitę. Jeigu skirtos normos neužtektų valstiečiai turi eiti į talką, bet dvaras pagal seną paprotį privalo juos maitinti. Valakų žemė yra rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Pagal jų rūšį nustatomas rentos ( činšo dydis). Tų valsčių valstiečiai kuriuose nėra dvarų ir kuriuose nėra kuriami palivarkai laisvi nuo lažo darbų. Tačiau be vidutiniškai 15 gražių činšo kuriuos turėjo mokėti visi valakiukai jie turėjo mokėti kasmet dar po 30 grašių, šis mokestis atstoja 3 lažo dienas per savaitę nuo valako, neįskaitant tradicinių duoklių natūra.“2 J. Jurginis rašo kiek kitaip, „ Kad buvo nustatytos rentos normos. Už geros žemės valaką 21 grašis, už vidutiniškos 12 grašių, už blogos 8 grašiai, už visai prastos smėlėtos ar pelkėtos 6 grašiai. Jis išskiria ir natūros mokestį. Kuris buvo toks: avižų už labai geros ir vidutinės žemės po 2 stiklines, nuo prastos 1 stiklinę. Šieno buvo reikalaujama po vieną vežimą nuo kiekvieno valako. Už labai blogą žemę avižų ir šieno nereikėjo duoti. Tačiau nuo kiekvieno valako kad ir kokia žemė bebūtų reikia duoti žąsį, arba 1,5 grašio, 2 vištas arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėlius, tinklui žuvims gaudyti 2 grašius.“3 E Gudavičius taip pat rašė, kad nuo valako buvo imamas 15 grašių činšas Dar vienas istorikas J. Ochmanskis rašė,“ Kad dalijantis valakus buvo iš naujo nustatinėjamos ir valstiečių prievolės. Tačiau remiantis šiek tiek vėlesniais šaltiniai vis tik nustatyta, kad vis dėlto buvo laikomasi 1557 m įstatymo numatytų normų nors pasitaikydavo dvarų kuriuose rentos išaugo dvigubai. „4
__________________________________________________________________________2. Lietuvis TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917m. 115-116 p3. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 67 p.4. J. Ochmanskis Senoji Lietuva 215 p. 2KAIMŲ PERTVARKYMAS IR VALDYMASKaimuose žemė valakais buvo matuojama ne tik tam, kad butų nustatomos valstiečių prievolės, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose, būtų laikomasi trilaukio su sėjomaina ciklo: pūdymas- žiemkenčiai- vasarojus. Kaimo žemė dalijama į tris lygius laukus, o lauke tiek atmatuojam rėžių kiek yra valakų. Tokiu būdu kiekvienas valstietis gaudavo po 3 rėžius t,y po vieną rėžį kiekviename lauke. Taip padalyti žemę buvo nelengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Valstiečių sklypai retai kada būdavo vienoje vietoje. Nemaža kliūtis buvo ir bajorų žemė įsiterpusi į valstiečių laukus ir pievas.