VALAKU REFORMA

ĮVADAS
„Ekonominė pažanga ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią pateko iš tolimesnių kraštų. Lenkijoje XIII amžiuje buvo įkurta vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais. Kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima – po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymui. Toks ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Pirmiausiai tokie ūkiai buvo įvesti Lenkijos kaimyninėje – Palenkėje. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityje vyravo kitoks ūkis. Valstiečiai gyveno po keelis; prasidirbdavo žemės miškuose ar giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai toje pačioje dirvoje ir net netrešdami.

X V I a. pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai, į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis, kad būtų ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko pasirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir, kad jis duotų daugiau pajamų. Todėl visų pirma taip reikėjo pertvarkyti ūkį, kad jis vaalstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. Tai bandė padaryti Zigmantas I I išleidęs keletą instrukcijų ( 1514 ir 1529m.), tačiau jų rezultatai buvo menki, nes kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami ir daugelis va

alstiečių, net išbėgiojo. „1
Lietuvą pradėjus valdyti Žygimantui Augustui šie reikalai pajudėjo į priekį. Jis siekė pakelti žemės ūkio našumą ir papildyti valstybės išlaidas, ryžosi padaryti didžiulę žemės ūkio reformą kuri palietė kunigaikščio dvarus apie – 2000000 ha žemės. Įvedė naujas instrukcijas, atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius žiūrėti valstiečių turtingumo. O 1557 metais paskelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedant valakų sistemą. Šiame darbe plačiau panagrinėsiu šia Valakų sistemą.
Darbo tikslas:
Įvardyti pozityvią valakų sistemos istorinę reikšmę Lietuvai. Paanalizuoti valakų reformos vykdymą.
Darbo uždaviniai:
Įvardyti teigiamus ir neigiamus šios reformos bruožus. Įvardyti reformos esmę. Paanalizuoti reformos vykdymą, kaimuose ir miestuose.
_____________________________________________________________________________

1.A. Šapoka „ Lietuvos istorija“ 245 p.
1

VALAKŲ REFORMOS NUOSTATAI

Pagrindinei Valakų reformos nuostatai buvo paskelbti 1557 m. Kuriuose sakoma, kad „valstybinių valstiečių žemė yra valdovo- didžiojo kuunigaikščio – nuosavybė. Kiekviena valstiečių šeima gauna iš jos dalą- valaką. 30-33 margus, apie 21 hektarą. Jeigu šeimai valako per daug tada dvi šeimos gali dalytis jį per puse. Valstietis negali gauti daugiau, kaip valako. Matininkai ir revizoriai turi dalinti visą žemę ir dvaro, ir valstiečių, išskyrus privilegijuotųjų bajorų. Jeigu bajoro žemė įsiterptų ir kliudytų sujunkti laukus į vieną plotą, jam skirti atitinkančios vertės žemės pakaitalą. Šeiminykščiai paverčiami daržininkais- jiems duodama po tris margus žemės ir reikalaujama lažo: iš vyro vieną dieną per savaitę di

irbti pėsčiomis, iš moterų pjūties metu 6 dienas per savaitę dirbti lauke arba austi. Taip pat gerose žemėse buvo steigiami palivarkai, kurie buvo skaičiuojami taip: 7 valstiečių valakai aprūpintų darbo jėga vieno palivarko valaką siųsdami į darbus po vieną darbininką dvi dienas per savaitę, t,y vienam palivarko valakui skiriama 14 lažo dienų per savaitę. Jeigu skirtos normos neužtektų valstiečiai turi eiti į talką, bet dvaras pagal seną paprotį privalo juos maitinti. Valakų žemė yra rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Pagal jų rūšį nustatomas rentos ( činšo dydis). Tų valsčių valstiečiai kuriuose nėra dvarų ir kuriuose nėra kuriami palivarkai laisvi nuo lažo darbų. Tačiau be vidutiniškai 15 gražių činšo kuriuos turėjo mokėti visi valakiukai jie turėjo mokėti kasmet dar po 30 grašių, šis mokestis atstoja 3 lažo dienas per savaitę nuo valako, neįskaitant tradicinių duoklių natūra.“2 J. Jurginis rašo kiek kitaip, „ Kad buvo nustatytos rentos normos. Už geros žemės valaką 21 grašis, už vidutiniškos 12 grašių, už blogos 8 grašiai, už visai prastos smėlėtos ar pelkėtos 6 grašiai. Jis išskiria ir natūros mokestį. Kuris buvo toks: avižų už labai geros ir vidutinės žemės po 2 stiklines, nuo prastos 1 stiklinę. Šieno buvo reikalaujama po vieną vežimą nuo kiekvieno valako. Už labai blogą žemę avižų ir šieno nereikėjo duoti. Tačiau nuo kiekvieno valako kad ir ko
okia žemė bebūtų reikia duoti žąsį, arba 1,5 grašio, 2 vištas arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėlius, tinklui žuvims gaudyti 2 grašius.“3 E Gudavičius taip pat rašė, kad nuo valako buvo imamas 15 grašių činšas Dar vienas istorikas J. Ochmanskis rašė,“ Kad dalijantis valakus buvo iš naujo nustatinėjamos ir valstiečių prievolės. Tačiau remiantis šiek tiek vėlesniais šaltiniai vis tik nustatyta, kad vis dėlto buvo laikomasi 1557 m įstatymo numatytų normų nors pasitaikydavo dvarų kuriuose rentos išaugo dvigubai.. „4
__________________________________________________________________________
2. Lietuvis TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917m. 115-116 p
3. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 67 p.
4. J. Ochmanskis Senoji Lietuva 215 p.

2
KAIMŲ PERTVARKYMAS IR VALDYMAS

Kaimuose žemė valakais buvo matuojama ne tik tam, kad butų nustatomos valstiečių prievolės, bet ir tam, kad palivarkuose ir kaimuose, būtų laikomasi trilaukio su sėjomaina ciklo: pūdymas- žiemkenčiai- vasarojus. Kaimo žemė dalijama į tris lygius laukus, o lauke tiek atmatuojam rėžių kiek yra valakų. Tokiu būdu kiekvienas valstietis gaudavo po 3 rėžius t,y po vieną rėžį kiekviename lauke. Taip padalyti žemę buvo nelengva, nes tarp dirbamos žemės pasitaikydavo krūmų, lydimų ir dirvonų. Valstiečių sklypai retai kada būdavo vienoje vietoje. Nemaža kliūtis buvo ir bajorų žemė įsiterpusi į valstiečių laukus ir pievas.
„Valstiečių sodybos sukeliamos į naujai steigiamus ir išlanksto suplanuotus kaimus. Įstatyme pasakyta: revizoriai turi akylai žiūrėti, kad matininkai sodyboms skirtų trečiame, viduriniame, la

auke, ir jeigu patinkas to nepadarytų, tada pats revizorius turi pats sodybai veitą paskirti, o urėdai priversti valdinius kurtis toje vietoje. Be to buvo reikalaujama, kad kaimo sodyba būtų netoli nuo kokios nors vandens.
Kaimo gatvės turėjo eiti skersai per visą trečią lauką abipus kelio išdėstant sodybinius sklypus ir trobesius. Gatvės negalėjo kirsti pelkė, gilus griovys, ar kuri kita kliūtis. Reikalavimai buvo prieštaringi ir ne visada įvykdomi. Tai numatė ir įstatymas leidęs nepatogioje vietoje įsikūrusių nedidelių sodybų nejudinti, o tik išmatuoti jų žemę margais.
Dėl gamtinių kliūčių atsirado kaimų su sodybomis ne trečiojo lauko vidury, o jo pakraštį. Kartais trečiasis laukas padarytas pirmųjų dviejų gale ir sodyba atremta į jų vidurį kai kada ne statmenai, o įstrižai.
Kaimai buvo taip planuojami, kad sodybinis valstiečių sklypas būtų abiejose gatvės pusėse. Gyvenamasis namas ir klėtis vienoje, o tvartai ir klojimas su jauja kitoje, bet kuo atokiau, kad kilus gaisrui mažiau būtų nuostolių. Jei į valaką įėjo du valstiečiai tai tada vienas trobesius statėsi vienoje pusėje kitas kitoje. Šeimoms dalijantis, kaimas negalėjo eiti ilgyn siaurėjo jo sodybos ir tankėjo išilgai skeliami rėžiai.

Senąsias sodybas valstiečiai turėjo nugriauti ir paėmę valakus įsikurti naujoje išmatuotoje. Nepaėmęs valako valstietis galėjo išsikelti kitur, o paėmęs buvo įrašomas į inventorių ir įsikelti jau nebegalėjo. Jei kuris valdinys pasišalintų nuo valako, nepasakęs urėdui prie vaito, to paliktą žemę su namais atiduoti kitam. Dalijant valakus nebuvo atsižvelgiama į tai kiek kuris valstietis turėjo paveldėtos ar išpirktos žemės.

3

Valakas buvo aukščiausias valstiečio dalos norma. Po 2 valakus gavo bajorai, nepripažinti šlėktomis. Jie buvo skiriami į tarnaujančius valdovui ir tarnaujančius urėdui. Valdovo bajorų visos prievolės apskaičiuojamos pinigais į lažo darbus jie nevaromi.“5
„Buvo keičiamas ir kaimų valdymas. Keičiami jų pareigūnai. Šalinami pristoviai ir skiriami vaitai bei suolininkai. Vaitu urėdas skyrė tą valstietį, kurio klausyti sutiko kiti valstiečiai. Už tarnybą jis gaudavo vieną valaką laisvą nuo prievolių, o kitą jei norėjo, galėjo imti už činšą. Urėdas turėjo teisę už nusikaltimą vaitą bausti, tačiau be revizoriaus sutikimo negalėjo atimti iš jo pareigų. Vaito darbas buvo skelbti urėdo ir jo tarnautojų įsakymus ir žiūrėti, kad jie būtų vykdomi, Jis turėjo taip pat dalyvauti ir teisme į kurį urėdas šaukdavo valstietį , teismas buvo šaukiama turgaus dienomis, išskyrus bylas dėl smurto ir kraujo praliejimo. Vaitas buvo skiriamas vienam dideliam arba keliems mažiems kaimas. Kadangi įstatyme pasakyta, kad vaitystėje gali būti iki šimto valakų, o Žemaitijoje kur žemė buvo matuojama valakais, bet palivarkai buvo beveik nesteigiami- net iki kelių šimtų valakų. Kiekviename kaime priklausomai nuo kiemų skaičiaus buvo skiriami po kelis suolininkus, vaito pagalbinius. Jie prižiūrėjo tvarką kaime, nustatydavo vieno valstiečio padarytą žalą, kitam ir kaip prisiekę liudininkai dalyvaudavo urėdo teisme, už priesaikos laužymą jiems, kaip ir kitiems buvo skiriama mirties bausmė .“6
Valstiečiams buvo draudžiama naudotis tuščiais valakais be urėdo leidimo, tačiau tą leidimą buvo galima gauti įsirašius į prievolių knygą. Jie be įrašymo, kas nors sėdavo rugius tame valake, tai jis netenka viso derliaus ir dar turi sumokėti rublį grašių baudos. Vaito leistas valstietis gali naudotis tuščiu valaku, bet kokį žemės naudojimą nuslėpus nuo revizoriaus baudžiama mirties bausme. Vaito darbas buvo sekmadieniais pranešti kurią dieną reikės dirbti. Jei valstietis neateina į darbą jis turi mokėti baudą, už pirmą dieną moka grašį, už antrą dieną aviną, o jei ir trečią dieną dėl apsileidimo ar girtavimo neatvyktų, tada jis ant suolo išplakamas, o praleistas dienas vis tiek turėdavo atidirbti. Vaito darbas taip pat turi tvarką kaime ir kas keturias savaites tikrinti jaujas, kad nekiltų gaisras. Nemažą reikšmę turėjo ir palivarko kluonininkai kurie buvo renkami iš pasiturinčių ar patikimų valstiečių, jie taip pat gauna už tarnybą po valaką be prievolių. Jie saugo kluonuose didžiajam kunigaikščiui suvežtus nekultus palivarko javus, sukrautus pėdais į prėslus ir skaičiuojamus kapomis. Jei valstiečiai pristigdavo pavasarį duonos ar sėklos buvo duodama paskola pėdais. 1547 m. nuostatuose yra pasakyta už pavasarį duotą kapą pėdų rudenį imti statinę grūdų. Jie valstiečiai nenorėtų imti pėdais, o gražinti grūdais, tada pėdus iškulti ir grūdus atseikėti“7 ______________________________________________________________________________________
5. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 71-72 p
6. Lietuvis TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917m 116- 117 p
7. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 73- 74 p. 4
REFORMA MIESTUOSE

„Miestuose skirtingai nei kaimuose sodybinė žemė atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė dalijama i kiemus ir daržus, matuojama ne margais, o rykštėmis kuri atitiko maždaug 2,5 aro. Už ją nustatomas nevienodo dydžio činšas. Priklausomai nuo vietos prie turgaus aikštės ar vieškelio didesnis, o atokiau mažesnis. Miestelėnai savo kiemuose galėjo turėti ir kampininkų, kurie už naudojimąsi turgumi ir kitomis miestelėnų teisėmis kasmet mokėjo iždui po du grašius.
Sklypų skirtų miestelėnų kiemams ir jų daržams, skaičius nesutapo su valakų skaičiumi. Amatininkas ir pirklys galėjo turėti tik kiemo sklypą ir neturėti nei valako nei daržo. Tuo tarpu valstietis negalėjo imti sodybinio sklypo be valako arba jo dalies, o šeimoms dalijantis ir valaką dalijamas ir sodybinis sklypas.“8

Nemažai miesto gyventojų turėjo ir dirbamosios žemės, pievų jie taip pat laikė produktyviuosius gyvulius ir šalia amato ir prekybos vertėsi dar ir žemės ūkiu. Žemdirbystės atsiskyrimas nuo pramonės Lietuvoje vyko palyginti lėtai tačiau vyriausybei įsikišus agrarinė reforma pradedama vykdyti ir miestuose neturinčiuose Magdeburgo teisių. Reformos išvakarėse Magdeburgo teisę turėjo tik Vilnius, Kaunas ir Trakai. Pagal Magdeburgo teisę valsčiaus centrai, tik turintys turgaus teisių privilegiją pripažįstami miesteliais, o jų gyventojai miestelėnais. Magdeburginis miestas- kolektyvinis žemės savininkas.

Miestietis laisvas žmogus. Jis gali keisti gyvenamąją vietą ir verslą, galėjo pirkti ir parduoti namus, žemės sklypą priklausyti amatininkų cechui ir pirklių gildijai. Miestietis nepriklausė ne tik dvaro urėdo, bet ir vaivados jurisdikcijai. Magdeburginiai miestai turėjo savo administraciją, teismą ir teisyną

Miestelėnai taip pat turi vaitus jie taip pat gauna po valaką žemės. Miestelio vaito padėtis žemesnė, negu kaimo vaito jis gali imti imti ir kitą valaką be jokių prievolių. Miestelio vaito pareigos tokios pačios kaip ir kaimo. Jis pavaldus dvaro urėdui. Urėdas jo ir viso teisėjas ir administratorius. Tačiau teisdamas jis naudojasi ne Magdeburgo teisėmis, o Lietuvos statutu.

Labai svarbi buvo miesto aikštė todėl prieš kuriam nors feodalui leidžiant kuri miestus kunigaikštis duodavo raštą kuriuo nustatoma turgaus diena be to jis turėjo žiūrėti, kad miestas nebūtų vienas kito arčiau kai 3 mylios, kad nepakenktų turgui, nors turgus vyktų ir ne tomis pačiomis dienomis. „9
____________________________________________________________________________
8. Lietuvis TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917m 116- 117 p
9. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 74-75 p. 5
„Apskritai suplanuoti turgaus aikštę ir aplink ją sugrupuoti sodybinius sklypus buvo didelis matininkų rūpestis. Tačiau miesto sodybvietė paprastai būdavo ne keičiama o tik pertvarkoma. Manoma tai galėjo priklausyti nuo geografinės padėties, bažnyčios ar kitų aspektų.
Per šią reformą ir tuoj po jos didesniems miesteliams buvo suteikiamos Magdeburgo teisės, tai gi miestelis pripažįstamas miestu. Tokias teises gavo Merkinė, Ukmergė, ar Alytus bei kiti amatais ir prekyba besiverčiantys miestai ir miesteliai. Jų gyventojai daugiau nepriklausė dvaro urėdo valdžiai bei teismui, jie buvo perduoti naujai sudaromai miesto valdybai., magistrui, įsikūrusiam rotušėje. Tačiau Magdeburginės teisės ne visur buvo įgyvendintos didžiausia kliūtis buvo luominės žemės nuosavybės įsigalėjimas ir jos įteisinimas Lietuvos statutu. Pagal kurį žemės savininkas tik šlėktos luomo žmogus, jo žemėje gyvenantiems ar ja besinaudojantiems jis yra administratorius ir teisėjas.
Miestiečiai turėjo nemažai teisių jie galėjo išsirinkti burmistrą, pasistatyti rotušę., steigti matininkų cechus, tačiau tapti žemės t.y. valakų, sklypų, ar daržų savininkais negalėjo, todėl tarp mietelių magistrų ir dvarų urėdų vyko nuolatiniai kivirčai. „ 10

Miestiečiai taip pat nemokėjo jokių verslo mokesčių išskyrus karčiamų lankytojus ir skerdikus. Karčiamų laikymas ir svaiginamųjų gėrimų pardavinėjimas buvo didžiojo kunigaikščio žinioje, ir mokestis už tai ėjo į iždą, bet tokiu atveju jei atskira privilegija karčiama nebuvo kam nors perduota.“11

____________________________________________________________________________________________
10. J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija 75-76 p.
11. Lietuvis TSR istorija nuo seniausių laikų iki 1917m 118 p 6

REFORMOS ESMĖ

„Lietuvos istorijos knygoje „ nuo seniausių laikų iki 1917 m, autoriai teigia, kad pagrindinė šios reformos esmė buvo ta, kad visa ariamoji žemė buvo sutelkiama į vieną masyvą ir iš jos kiekvienam valstiečiui išskiriami trys žemės rėžiai. Sėjomaina padaryta privaloma, atliktas žemės kadastras ir prievolės nustatytos pagal žemės kiekį ir kokybę. Geriausiose ir ankščiau treštose valstiečių žemėse kuriami palivarkai, o valstiečiai iš vienkiemių perkeliami į gyvenvietes duodant po valaką t,y 21 ha ariamosios žemės, valstiečiams uždrausta dirbti kitų žemę, arba tuščią savo nuomoti“12

„Pasak Gudavičiaus valakų reformos esmė buvo ta, kad prievolės buvo susietos su valstiečio turimos žemės sklypu. O ši žemė buvo aiškiai apribota taisyklinguose masyvuose ir apdirbama taisyklingu trilaukiu. Giriose buvo uždrausta be administratoriaus daryti masyvus. Sudėtinga valdymo organizacija rėmėsi valstiečių skiriamais vaitais, už vaikystę gaudavusiais papildomos žemės, todėl valakų netrūko. Valstiečiai galėjo žemės imti kiek norėjo ir kiek pajėgė atlikti prievolių. Kitaip sakant ūkio dydis, tapo susietas su ūkiniu pajėgumu. Neturintys arklių ir jaučių žmonės ėmė mažus sklypelius ir sudarė daržininkų kategorija. Išnyko kaimynų tarpsluoksnis.

Pagrindinis šios reformos tikslas buvo suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas, įtvirtinti feodalų teises į žemę.“13

______________________________________________________________________________
12. M. Jakštas, I. Lukšautė, V. Merkys „ Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 m 37 p.
13. E. Gudavičius „ Lietuvos istorija I tomas „ 577 p. 7

IŠVADA

Ši reforma atnešė daug naudos. Reforma pakėlė darbo našumą žemės ūkyje ir smarkiai padidino iždo pajamas. Kadangi sudarant laukus ir juos dalijant į rėžius, nemažai nedirbamos žemės buvo paversta dirbama. Manau nemažai reikšmės turėjo ir trilaukio sėjomainos ciklu pavertimas privaloma žemdirbystės sistema.
Manau šios reformos pagalba buvo pakeista socialinių santykių raida kaime, panaikinusi skirtumą tarp dvaro žmonių, valstiečių, buvusių nelaisvųjų kaimynų ir buvusių laukininkų. Dvaro šeiminiai buvo paversti daržininkais ėjo tarnauti į dvarą už atlyginimą.
Sumažėjo neturtingų ir turtingųjų, tarp kurių iki tol jautėsi socialinė nelygybė. Tai padaryti greičiausia padėjo žemės nuosavybės panaikinimas kuris suvienodino valstiečių ūkius, be to atėmus žemę iš turtingųjų rinkoje atsirado daugiau darbinių gyvulių.

„E Gudavičius pozityviai rašo apie šios reformos reikšmę pasak jo „ Valakų reforma truktelėjo Lietuvą link Europinės agrotechnikos ir įvedė ploto matų, kaip ilgio matų sandaugos, sampratą. Lietuvoje įvyko žemėtvarkos, žemėnaudos, ir žemdirbystės perversmas. Tačiau ši reforma turėjo ir neigiamų savybių buvo įvesta baudžiava, kuri tapo tarsi gyvenimo norma. Senos prievolinės kategorijos buvo pakeistos lažininkų, činšininkų, ir laimokių kategorijomis. Valakų reforma galutinai nubrėžė ribas tarp bajorų ir valstiečių. „14

Neigiamą šios reformos reikšmę įžvelgia M. Jukšas, I. Lušaitė, V. Merkys knygoje Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 m pasak šios knygos autorių ši reforma padidino išnaudojimą, galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę. Feodalinė žemės nuosavybė galutinai išstūmė alodinę žemės nuosavybę. Iš pradžių teisė disponuoti žeme buvo tik apribota, o išleidus I Lietuvos statutą 1929m visiškai panaikinta. „15

Kaip matome, autoriai labai skirtingai vertina šią reformą tačiau manu, kad ji buvo naudinga Lietuvai, kadangi atnešė nemažai naudos ypatingai žemėtvarkos srityje. Buvo surašytos girios, sudaryti jų planai, 1567 buvo išleisti miškų nuostatai, Atsirado iždo revizorių institucija ir kita.

______________________________________________________________________________
14. E. Gudavičius „ Lietuvos istorija I tomas „ 578- 579 p.
15. M. Jakštas, I. Lukšaitė, V. Merkys „ Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 m 38 p

TURINYS

Įvadas..............................1
Valakų reformos nuostatai..............................2
Kaimų pertvarkymas ir valdymas.............................. 3-4
Reforma miestuose..............................5-6
Reformos esmė..............................7
Išvada..............................8
Naudotos literatūros sąrašas..............................9

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. J. Ochmanskis „ Senoji Lietuva“ 1996m. Vilnius.
2. M. Jukšas, I Lušaitė, V. Merkys „ Lietuva nuo seniausių laikų iki 1917 m.“ 1988 m Vilnius.
3. E Gudavičius „ Lietuvos istorija I tomas“ 1990 m Vilnius.
4. J. Jurginis „ Lietuvos valstiečių istorija „ 1978 m Vilnius.
5. Lietuvos ir TSR istorija 1 dalis Nuo seniausių laikų iki 1917 m
6. A Šapoka „Lietuvos istorija“ 1989 m. Kaunas

Leave a Comment