Žymus lietuvių bibliografas ir dokumentotyrininkas Vaclovo Biržiškos (1884-1956) rašto veikla truko beveik penkiasdešimt metų. Nuo 1906 m. jo sukurtas didelis ir įvairus palikimas. Tačiau ir šiandien jo knygotyriniai darbai neprarado aktualumo. Daugelis jo darbų liko ir tebėra rankraštynuose, arba daugiausia periodikos, kitų leidinių komplektuose. Jie dar ne visi paskelbti viešai. Kiti išleisti mažais tiražais (kartais iki 150 egz.) ar ne iki galo baigti išspausdinti, tapo bibliografinėmis retenybėmis. Šias laikais, 1998 m. Vilniuje išleista knyga V. Biržiška „Knygotyros darbai“, apima tik dalį dokumentotyrininko knygotyros darbų.V. Biržiškos darbus tyrinėjo daugelis tyrinėtojų: I. Kisinas, V.Žukas, D.Kaunas, G. Raguotienė, B. Raguotis. Šio darbo tikslas išskirti V. Biržiškos dokumentotyrinę veiklą ir jo darbus. V. Biržiškos gyvenimo laikais tokios sąvokos kaip dokumentotyra dar nebuvo. Tai naujas dalykas, tiriantis dokumentų formą, jų struktūrą ir socialines funkcijas.
1. TRUMPA BIOGRAFIJA
1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose (Akmenės raj.) gimė žymus lietuvių bibliografas ir dokumentotyrininkas Vaclovas Biržiška. Mirė jis 1956 m. sausio 2d. Voterberyje (JAV). 1909 m. Peterburgo universitete V. Biržiška baigė teisės mokslus ir Vilniuje bei Šiauliuose vertėsi advokatūra. 1914-1917 m. dalyvavo pasauliniame kare. 1918 m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvaru. 1919 m. atvyko į Vilnių, buvo komunistinės Vinco Kapsuko vyriausybės švietimo liaudies komisaras, vėliau Lietuvos ir Baltarusijos komisaro pavaduotojas, slaptai palaikė ryšius su Kaune įsikūrusios Lietuvos vyriausybės rėmėjais. 1919 lenkų legionieriams okupavus Vilnių mokytojavo gimnazijose, nuo 1920 m. dėstė Kauno mokyklose. 1922 m. ėmė dirbti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo u-tas), dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, nuo 1924 m. profesorius; 1922-1944 Kauno, 1940-1941 Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, Vilniaus universiteto Teisių fakulteto dekanas. 1931-1941 m. Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946-1949 Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge profesorius. 1949 m. persikėlė į JAV. 1951-1953 m. Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantas[4].
2. V. BIRŽIŠKA — DOKUMENTOTYRININKAS
V. Biržiška kaip dokumentotyrininklas tyrinėjo spaudinius ir jų vienovę.: forma, struktūra, socialine funkcija. Daugiausia tyrinėjo istorinius dokumentus, bet yra tyręs ir tuometinę naująją knygos produkciją. Visos raštijos raidos vaizdą V. Biržiška davė konceptualiai parašytoje apybraižoje „Lietuvių knygos augimo tempai“. Darbe suglausta forma parodytos visuomeninės politinės, socialinės ekonominės ir kultūrinės leidimo sąlygos ir motyvai, leidinių skaičiaus didėjimas, jų visuomeninių funkcijų platėjimas. Mažiau dėmesio skirta knygų tematikos kitimui, atskirų leidinių tipų raidai, tipografinei kultūrai, knygų elementų aptarimui[6].V. Biržiška rinkdavosi savo pagalbininkus studentus rinkti žinias apie kitose (Karaliaučiaus) bibliotekose esančius lietuviškus leidinius. Pats rinko medžiagą savo darbams.Vaclovo Biržiškos spaudos istorijos tyrinėjimus galima suskirstyti į keletą grupių: bendros raštijos (knygų, rankraščių ir periodikos) apžvalgos, knygos istorijos tyrinėjimai (Vilniaus leidinių, senosios spaudos draudimo metų, atskirų leidinių tipų bei mokslo sričių), periodikos[6].Bibliografiją V. Biržiška suvokė ir traktavo ne kaip uždarą, o kaip glaudžiai susipynusią su kitomis knygos mokslo sritimis. Todėl jis nagrinėjo bibliografijos santykius su bibliologija, literatūros mokslu ir literatūros istorija, su knyga ir periodika. Mokslininkas atskleidė jų tarpusavio ryšius, parodė abipuses sąveikas. Turėdamas daug pareigų ir tarnybų, V. Biržiška nepaliaujamai, intensyviai triūsė įvairiose dokumentotyros srityse. Per 15 metų (1924-1939 m.) jis parengė ir paskelbė keturias „Lietuvių bibliografijos“ dalis, dirbdamas valandomis nuvoktomis nuo poilsio ir sveikatos, dažniausiai naktimis nuo12 val. iki 4 val. ryto. 1918-1940 m. pasirodė arba iš esmės buvo parengti svarbiausi V. Biržiškos rašto darbai[5].Vienas iš svarbesnių V. Biržiškos darbų buvo darbas prie „Lietuviškosios enciklopedijos“. Jis buvo Lietuviškosios enciklopedijos vyriausiuoju redaktoriumi ir darbo organizatoriumi. Per 1933-1941 m. buvo išleisti 9 tomai ir 10-ojo tomo dešimt sąsiuvinių. Vien per 1933-1938 m. šioje enciklopedijoje, I. Kisino parengtos V. Biržiškos bibliografijos duomenimis, jis paskelbė apie 8700 pozicijų.
1952 m. dirbdamas konsultantu JAV Kongreso bibliotekoje V. Biržiška parengė bibliografiją „Amerikos lietuvių spauda: 1874-1910“. Ji sudaryta iš trijų dalių: knygų bibliografija, periodikos, papildymų. Įžangoje autorius apžvelgia lietuvių emigracijos priežastis ir ypatumus, analizuoja išeivijos spaudos atsiradimo aplinkybes bei raidą. Spaudiniai suregistruoti abėcėlės tvarka pagal autorių, sudarytoją ir antraštę. Nurodomi šaltiniai, kuriuose jie minimi, bei saugojimo vieta (JAV bibliotekose). Periodiniai leidiniai pateikiami chronologinėse ribose iki 1910 m. Be periodinio leidinio pavadinimo, nurodoma leidinio vieta, numerių skaičius, t. p. redaktoriai ir leidėjai. Taip pat nurodomi ir šaltinai, kuriuose minimi, anotuojami ar recenzuojami periodiniai leidiniai. Trečiasis skyrius — papildymai. Tai daugiausia smulkūs leidiniai: kvietimai, draugijų įstatai, spektaklių programos. Yra asmenvardžių, antraščių ir chronologinės rodyklės. Išleista 1994 m. JAV[1].2.1. Knygos istorijos tyrinėjimai
V. Biržiška knygą ir jos raidą nagrinėjo kompleksiškai, atsižvelgdamas ne tik į bibliografijos, bet ir į literatūros, žurnalistikos, visos raštijos bei visuomenės gyvenimo raidą[5].Knygotyrą, kurią vadino bibliologija, V. Biržiška laikė kompleksiniu mokslu, jam priskirdamas knygos istorijos, poligrafijos, knygos meno, ekonominius ir politinius knygų leidimo ir platinimo, poligrafijos darbuotojų kontingento formavimo, archyvistikos, bibliotekininkystės, bibliofilijos ir lektologijos klausimus. Šitoks išplėstas mokslo apie knygą objekto supratimas nėra originalus. Jis paremtas TSRS, Lenkijos ir Vokietijos knygotyrinių mokyklų, iš dalies ir paties autoriaus praktiniu patyrimu[2].Pirmas svarbesnis, turėjęs praktinės ir metodinės reikšmės Lietuvoje istoriografinis darbas yra V. Biržiškos parašytas skyrius „Lietuviškų knygų tyrinėjimo plėtojimas“, išspausdintas 1930 m. jo knygoje „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“. Jis gana platus. Lietuvių knygos istoriografijos užuomazgas autorius siejo su knygų pratarmėmis ir Karaliaučiaus universiteto profesoriaus J. J. Kvanto lituanistine veikla XIII a. Paminėtinas ir straipsnis liečiantis šią temą „[Ar] senovės lietuviai turėjo savo raštą“, išspausdintas 1929 m. Jis skirtas savito lietuvių raidyno egzistavimo klausimo literatūros apžvalgai[2].
V. Biržišką išskirtinai domino senoji lietuviška knyga — nuo 1547 m. iki XIX a. — ypač lietuvių spaudos draudimo laikotarpis. Apie tai mokslininkas kruopščiai rinko ir kaupė medžiagą iš rankraštynų, archyvų, kitų šaltinių, nuo 1921 m. ją publikavo. Viešumoje, apyvartoje pasirodė jo aptikti lietuvių raštijos bei literatūros, rašytojų nauji, iki tol nežinomi tekstai, kiti svarbūs dokumentai, dažnai su jo paties komentarais[5].1922 m. pasirodo spaudoje straipsnis „Senieji lietuvių spaudiniai Vilniuje“. Jame pasakota apie M.Daukšos, K. Sirvydo knygas, 1598 m. reformatų katekizmą, J. Morkūno Postilę, S. Slavočinskio giesmyną, parodyta Vilniaus reikšmė visoje lietuvių spaudos istorijoje[6].1925 m. išspausdino straipsnį „Lietuviškų knygų istorijos XVI — XVIII amžiuje bruožai“ . Straipsniai ir kitos publikacijos iš knygos istorijos subrendo solidžiais tos srities darbais. 1930 m. buvo išleista jo konspektiška lietuvių raštijos apybraiža „Lietuvių knygos augimo etapai“. Joje V. Biržiška išdėstė savo pažiūras į knygos istorijos objektą, periodizavimą, atskirų knygos istorijos laikotarpių ypatumus ir pan.[5].Tais pačiais metais (1930 m.) V. Biržiška išleido veikalą „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“. Apibūdinęs senųjų lietuviškų knygų iškilimo sąlygas, autorius pateikė lietuviškos knygos iki 1863 m. analizę. Medžiaga grupuojama regioniniu ir tikybiniu pagrindu (Mažosios Lietuvos protestantų, Lietuvos katalikų, reformatų knygos). Skyrių viduje ji aptariama pagal leidinių rūšis (giesmynai, biblijos). Atskirai apibūdintos kalbotyros knygos ir oficialieji valdžios leidiniai su lietuviškais tekstais. V. Biržiška nustato senosios lietuviškos knygos chronologinę ribą — 1863 m., kurią sieja su lotyniško raidyno spaudos draudimu. Dabar ši riba nurodoma 1861 m. ir siejama su dviejų epochų ir visuomeninių politinių santykių kaita. V. Biržiškos darbas buvo pirmoji išsami, pagal savitą sistemą ir turtingą faktografinę medžiagą parengta lietuviškos knygos istorija. Tačiau, kaip pažymi Domas Kaunas, negalima nepastebėti kai kurių trūkumų[2]. Veikale praleisti kai kurie elementarūs, paties autoriaus knygos istorijai skiriami klausimai, kaip poligrafijos, knygos menas, knygų prekyba ir bibliotekos. 1944 m. pasitraukęs į vakarus, autorius savo knygą papildė nauja medžiaga ir kai ką pataisęs išleido pavadinimu „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (D. 1-2, 1953-1957)[2]. Kai kurie senosios knygos reiškiniai bei faktai apibūdinami plačiau, išsamiau, patikslinti ar kitaip interpretuoti[5].Spaudos draudimo panaikinimo 25-mečio proga 1929 m. žurnale „Kultūra“ paskelbė platoką straipsnį „Spaudos draudimo klausimai“ ir tais pat metais išspausdino brošiūrą „Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda“. Autorius pirmą sykį kvalifikuotai parodė draudžiamosios spaudos leidimo ir platinimo procesą. Jis rėmėsi savo sukaupta turtinga bibliografine medžiaga.Įdomesnis straipsnis „Lietuvių knyga spaudos draudimo metu“ (1929 m.). V. Biržiška naudodamasis statistinių leidinių analizės metodu, jis numatė, kad jeigu nebūtų draudimo, būtų išleista apie 6000 Lietuvai skirtų knygų, t. y. penkis kartus daugiau negu buvo iš tikrųjų — 1280.V. Biržiška rašė apie atskirus leidinių tipus — kalendorius, elementorius, giesmynus, Biblijos vertimus. Tie straipsniai daugiausia buvo spausdinami „Lietuviškoj enciklopedijoj“. Vieną kitą straipsnį paskyrė atskirų mokslo šakų knygoms: „Senesnioji mūsų žemės ūkio literatūra“ (1935 m.), „Knygos iš Lietuvos istorijos“ (1921 m.).Straipsnyje „Lietuvių spaudos dešimtmetis“ (1928 m.) apžvelgė 1918-1928 m. knygų leidybą. Jame pateikta išsami viso repertuaro kiekybinė ir kokybinė analizė[2].Labai reikšmingas V. Biržiškos veikalas, jo „gulbės giesmė“, apvainikuojanti visą gyvenimą ir darbus — trijų tomų „Aleksandrynas“. Jis išleistas Čikagoje 1960 m., 1963 m., 1965 m. ir jo perspauda — Vilniuje 1990 m. Tai tarytum „suvestinis“ V. Biržiškos visų knygotyros sričių darbas. Tai senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos, biobibliografijos.. Trijuose tomuose aprašyta 370 autorių, kūrusių Lietuvos ir lietuvių raštiją nuo XVI a. iki XIX a. antrosios pusės. Iš esmės tos biografijos parengtos iki 1943 m. Jos papildytos tiek paties V. Biržiškos, tiek jo brolio Mykolo, kuris parašė apie K. Donelaitį ir A. Strazdą, tikrino ir tikslino tekstą, dirbo kitą darbą leidžiant šį veikalą.Literatūros, knygos, kultūros istorikai ir šiandien šį veikalą laiko senųjų lietuvių rašytojų ir raštijos enciklopedija, be kurios neįmanomi tolesni minėtų amžių lietuvių kultūros, spaudos istorijos tyrinėjimai[5].2.2. Periodikos tyrinėjimai
Dar iki 1914 m. V. Biržiška ėmė reikštis kaip periodikos istorikas, paskelbdamas vieną kitą tos srities straipsnį. Galima teikti, kad 1908-1914 m. jo darbai bibliotekų ir periodikos temomis yra jo kaip mokslininko veiklos pradžia[5]. Dar 1903 m. jį patraukė lietuvių periodikos istorija. Tuomet pradėjęs rinkti lietuviškų laikraščių bibliografiją, sudarė ją per dešimt metų, smulkiai nurodydamas visų lietuviškų laikraščių turinius ir istoriją. Deja, pirmojo pasaulinio karo metais tas parengtas darbas pražuvo.1931-1932 m. „Bibliografijos žinių“ žurnale pasirodo V. Biržiškos studiją iš lietuvių periodikos istorijos „Iš lietuviškos laikraštijos praeities“. 1932 m. kiek kitu pavadinimu išleista atskirai. Joje apibūdinta nuo 1832 iki 1904 m. leista periodika. Aptariami jų steigimas, kryptys, redaktoriai, bendradarbiai, pateikiami duomenys. Leidiniai aptarti chronologiniu geografiniu principu — atsižvelgta į leidimo vietą (Mažojoje Lietuvoje, Didžiojoje Lietuvoje, JAV) ir laiką, be to, idėjines pozicijas (buržuaziniai liberaliniai, klerikaliniai, progresyvieji). V. Biržiška iš pradžių aptarė Lietuvos XVIII – XIX a. periodinius leidinius lenkų ir rusų kalbomis. Lietuvai skirtų žurnalų, rašė V. Biržiška, negalima laikyti laikraščiais tikrąją to žodžio prasme, nes išeidavo neperiodiškai, skaitytojus pasiekdavo nereguliariai, nebuvo aktualios laikraštinės medžiagos, — ji pasendavo, kol pasiekdavo skaitytojus[6]. Autorius nemažai dėmesio skyrė spaudos draudimo metais leistiems rankraštiniams laikraščiams. Iš viso jų V. Biržiška išaiškino 17. Išsamiai aprašė „Aušrą“. Knygoje daugiausia dėmesio skyrė periodinės spaudos leidimo visuomeninėms, politinėms sąlygoms ir leidimo organizacijai charakterizuoti. Knygoje apeitas kalendorius ir periodinės spaudos sąsajos klausimas[2]. Tai pirmasis tos srities veikalas lietuvių istoriografijoje, ir dabar nepraradęs savo reikšmės.Prie periodikos istorijos darbų skirtinas dešimtmečius kaupta medžiaga ir 1941-1942 m. „Bibliografinių žinių“ priedu bei atskira 2 dalių knyga 1943 m. paskelbtas žodynas „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“. Pirmąją dalį sudaro slapyvardžių — asmenvardžių, antrąją — asmenvardžių — slapyvardžių sąrašas. V. Biržiška išaiškino, suregistravo apie 1950 autorių ir beveik 6500 jų slapyvardžių[5]. Nors pats autorius savo darbą laikė netobulu ir nebaigtu, tačiau jis, nesulaukęs analogo, intensyviai tebenaudojamas ir šiandien[2].
Vėlesniuose straipsniuose V. Biržiška pakoregavo kai kuriuos „Iš mūsų laikraščių praeities“ duomenis, rašė apie kitus laikraščius ir periodinės spaudos leidinius. 1947 m. paskelbė straipsnį „Seniausias lietuviškas laikraštis ir jo redaktorius N. P. Ostermejeris“. V. Biržiškos straipsniai apie lietuvių periodikos ištakas ir pradžią, kaip pažymi D. Kaunas, turėjo svarbios reikšmės tolesniems tyrinėjimams[3].Pažymėtina, kad V. Biržiška periodikos raidą siejo su knyga, bibliografija. Dėsninga, kad knygos ir bibliografijos istorijos veikaluose įterptos ir periodikos apžvalgos[5]. Taip pat spaudos raidos procesas V. Biržiškos darbuose glaudžiai siejamas su visuomeniniu politiniu gyvenimu, kultūros raida.IŠVADOS
Vaclovui Biržiškai buvo lemta tapti pirmuoju knygos istorijos kurso dėstytoju Lietuvos aukštosiose mokyklose. Žymiausiu tuo laikmečio dokumentotyrininku Lietuvoje. Visiems gerai žinomu kultūros veikėju. Tai buvo neeilinė asmenybė, sau kelianti ypatingai didelius reikalavimus. Dar ir šiandien žavimasi jo sugebėjimu dirti per parą po 18 val., kelti sau milžiniškus reikalavimus, pasišventimą lietuviškai knygai… Nuo 1991 m. Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės katedros iniciatyva kasmet V. Biržiškos gimimo dieną (gruodžio 2d.) rengiamas V. Biržiškos mokslinis seminaras. 1995 m. įsteigta Vaclovo Biržiškos kasmetinė premija už reikšmingiausius pastarųjų 3 metų Lietuvos knygotyros, bibliotekininkystės ir bibliografijos istorijos, teorijos ir metodikos darbus bei reikšmingą praktinį darbą bibliotekoje.2003 m. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai suteiktas Vaclovo Biržiškos vardas.Visi šie V. Biržiškos vardo ir jo veiklos įamžinimai rodo jo darbų svarbą Lietuvos spaudos tyrinėjimuose bei bibliotekinėje veikloje ir šiandien.
BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS
1. JEZUKEVIČIENĖ, Irena. Dar viena Vaclovo Biržiškos bibliografija. Tarp knygų, 1995, balandis, p. 24-25.2. KAUNAS, Domas. Lietuvių knygos istoriografijos bruožai. Bibliotekų darbas, 1986, lapkritis, p.29-32.
3. KAUNAS, Domas. Lietuvių periodikos pirmtakas. Vilnius, 1991, p. 16. 4. KNYGOTYRA: Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 5. RAGUOTIENĖ, Genovaitė; ir RAGUOTIS, Bronius. Vaclovo Biržiškos gyvenimo ir veiklos bruožai. Iš BIRŽIŠKA, Vaclovas. Knygotyros darbai. Vilnius, 1998, p. 7-27.6. ŽUKAS, Vladas. Lietuvių spaudos tyrinėtojas Vaclovas Biržiška. Bibliotekų darbas, 1984, gruodis, p. 22-24.