Vertybių problema

ĮVADAS

Mūsų dienų etikai labiausiai trūksta pasitikėjimo savimi, kuris negali nepersiduoti kiekvienam, kas mėgina susipažinti su jos pagrindais. Pažinimas beribis – visose srityse ieškodamas atsakymo į vienus klausimus, prieina naujų. Jis auga į gylį ir plotį, tampa specialesnis, taigi ir nuodugnesnis. Mokslo specializavimasis kartu yra ir mokslininkų specializavimasis, kurio padarinys yra nuolat didėjantis atotrūkis tarp atskiro tyrinėtojo galimybių ir tam tikros žinojimo srities galimybių. Vis dėlto pažinimo specializavimasis nėra tiesus mokslininko pažangos kelias. Požiūris, kad žmogiškasis žinojimo reikšmingumas yra atvirkščiai proporcingas jo specializuotumei, nėra abbsurdiškas. Pačios sunkiausios problemos, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmogus, anaiptol nėra specialios. Jos, matyt, ir yra sunkiausios todėl, kad, specializuojantis pažinimui, tapo niekieno sritimi.

1.FILOSOFIJA, MOKSLAS, ETIKA

Atrodo, kad filosofija yra vienintelis dar išlikęs nespecializuoto žinojimo prieglobstis. Taigi ar negalima manyti, kad filosofijoje atsiskleidžia ne dalinė, o universali žmogaus prigimtis, kad būtent filosofija išauga iš žmonių bendrų reikalų supratimo ir svarstymo? Visa tai, žinoma, galima laikyti idealia filosofijos paskirtimi, kurią ji taip mažai atitinka iš tikrųjų. Kuo visuotinai reikšmingesnius dalykus fiilosofija svarsto, tuo siauriau pripažįstami jos rezultatai, nes tada ji siūlo daugybę vienas kitam prieštaraujančių atsakymų. Pagaliau ir pati filosofija suvokia, kad jos nepilnavertiškumo priežastis yra žmogiškasis jos problemų universalumas, bent jau tais atvejais, kai ji savo idealu ima laikyti sp

pecializuotą ir tikslų žinojimą, kurį demonstruoja gamtos mokslai.
Gamtos mokslai turi vieną svarbų pranašumą prieš filosofiją – begaliniai teoriniai ginčai jiems nėra vienintelis jų rezultatų visuotinės vertės įrodymo būdas. Naujaisiais amžiais gimusi ir sutvirtėjusi gamtotyros ir pramonės sąjunga negalėjo nebūti laiminga, nes jos kompensavo viena kitos trūkumus ir tarėsi pasiekusi egzistavimo pilnatvę. Ir tiktai žymiai vėliau pasigirdo nusivylimo gaidos. Tiesą sakant, buvo suabejota ne minėtos sąjungos praktiniu efektyvumu, – buvo suabejota iš jos kilusios galybės žmogiškuoju tikslingumu. Technikos raida, teikianti priemonių žmogaus veiklai, ginklavimosi srityje negalėjo neiškelti klausimo, ar žmogaus veiklos priemonės galų gale lemtingai neatsigręš prieš jį patį. Pagaliau pasirodė, kad ir patys žmogaus poreikiai, kurių tenkinimas yra vienintelė racionali viso šio techninio ir ekonominio progreso prasmė, taip pat yra suponuojami šio obbjektyvaus proceso, todėl gali peržengti sunkiai apibrėžiamas natūralumo ribas ir darytis priešiški žmogui.
Tokie reiškiniai rodė, kad mokslas, technika, gamyba nėra pati paskutinioji, galutinė instancija, kurios žmogiškoji reikšmė yra savaime suprantamas ir įrodymo nereikalaujantis dalykas. Jų problematiškumą išryškino jau pats alternatyvinis jų vertinimas, pesimistinis ir optimistinis išgyvenimas, nuspalvinantis visus šiuolaikinių filosofijos klausimų svarstymus. Tačiau jeigu suabejojama mokslo, technikos, pramonės gera valia, jeigu jie mėginami vertinti, kritikuoti, tai tuo pačiu tariama, kad yra kažkas aukščiau už visa tai, kad yra galimas ir tu
uri būti ieškomas tokio vertinimo ir kritikos matas.
Ši problema palaipsniui ateina į filosofiją. Filosofijos, ieškančios gilesnės, žmogiškosios mokslinio pažinimo prasmės, mėginančios įvertinti mokslo raidos padarinius ir net kai kada nurodančios, kaip tų padarinių išvengti, – tokios filosofijos jau negalima tapatinti su mokslu, jų turi pretenduoti iškilti virš mokslo ir būti jo teisėjas. Vienas iš rimčiausių šiuolaikinės filosofijos atsakymų į šį klausimą – filosofija turi būti vertybių teorija, aksiologija.
Teorija yra mokslo pamatas, ji suteikia žinojimui sisteminį vieningumą, todėl keista būtų kokią nors teoriją pateikti kaip priešpriešą mokslui arba bent atplėšti nuo jo. Todėl filosofijai belieka apeliuoti į tai, kad jos teorijos gali būti kitokios, negu mokslo teorijos. Mokslų teorijų tarpusavio konfliktai yra visuotinis reiškinys, jos vis dėlto ne tik koegzistuota, bet galų gale viena kitą remia ir palaiko, todėl bendras gyvenimas yra tikrasis jų gyvenimas, kuriame atskiros teorijos suranda ir savo prasmę, ir teisingumą. Filosofijos teorijos persunktos jų kūrėjų subjektyvumu, kad pačios turi būti savo riba, kurią jos įvairiais būdais mėgina peržengti, bet ir šiuo atveju jos tiktai savavališkai išplečia savo požiūrį ir primeta jį, kad tuo būdu pagrįstų jo teisingumą. Tai reiškia, kad mes išeiname į beveik visiško neapibrėžtumo sritį visada, kai tik filosofijoje mėginame išskirti tokias teorijas, kurios yra bendras daugelio filosofų veiklos rezultatas.
Vertybių teorija, jeigu ji
i suprantama ne tik kaip filosofijos istorija, bet ir kaip pačios filosofijos problema, yra labai kebli. Jos formulavimas ir nagrinėjimas reikalauja gilintis į tokius kardinalius filosofijos klausimus, kaip filosofinis racionalizmas ir jo šiuolaikinė krizė, mokslinis pažinimas ir jo galimybės, pagaliau žinojimo apskritai santykis su žmogumi. Vertybių etikos išskyrimas iš aksiologijos gali būti įdomus ir dėl to, kad tame mokslo ir filosofijos nesutarime, iš kurio išauga aksiologija, etikos vieta yra neaiški. Etika didžiuojasi savo giminyste su filosofija, savo filosofiška kilme, bet jai vis dėlto sunku spirtis prieš visuotinę šių laikų pažinimo pagundą būti griežtu ir tiksliu mokslu.

2. IŠMINTINGA FILOSOFIJA

Kadaise filosofija buvo išmintis, o filosofai – išminčiai. Mūsų dienomis filosofija ir išmintis skiriamos. Senovės filosofija todėl ir galėjo būti išmintimi, kad joje daiktų prigimties ir gyvenimo prasmės žinojimo dar buvo neįmanoma traktuoti kaip priešpriešos. Tada buvo savaime aišku, kad neįmanoma pažinti pasaulio ir neišmokti protingai gyventi. Iš tokio požiūrio plaukė senovės pasaulėžiūrai būdinga tiesos ir gėrio (ir grožio) santarvė, dėl kurios filosofija ir galėjo būti išmintimi. Filosofija čia sutampa su mokslu, ji yra pažinimas viso pasaulio, kurio atskiras atvejis yra žmogaus gyvenimas. Toks totalinis pasaulis negali būti laikomas pažinimo objektu, nes žmogus dar nėra pažinimo subjektas. Žmogus čia dar visas priklauso pasauliui, dar neturi praktinių pr

retenzijų gamtai, jis nemano galįs ją keisti ir savaip pertvarkyti. Kadangi žmogaus gyvenimas negali būti išplėštas iš visatos gyvenimo, kadangi jis yra organiška pastarojo dalis, tai anas uždavinys galų gale yra teorinis pažinimo uždavinys. Su tuo yra susijęs principinis antikinės pasaulėžiūros racionalizmas, pagal kurį teisingas pažinimas negali neišmokyti teisingai gyventi, t.y. padaro žmogų išmintingą. Žinojimas, protingumas, filosofija – tai doro, teisingo ir prasmingo gyvenimo kelias.

3. GUDRUS MOKSLAS

Ta mokslo, filosofijos ir etikos, jų paskirties ir tarpusavio santykių samprata, kuri būdinga mūsų laikams, formavosi gana ilgai. Lemiamas poslinkis įvyksta baigiantis viduramžiams, kai atsiranda empirinė ir eksperimentinė gamtotyra. Specialieji gamtos mokslai žinojimą padarė tikslesnį ir gilesnį, kuriame atsiskleidžia pažinimo pažanga. Sunkiau įžiūrimas kitas, daug svarbesnis, dalykas – tas esminis žmogaus ir gamtos santykio pasikeitimas, kuris nejučiomis, tačiau iš pagrindų modifikuoja pažinimo sanklodą. Tas mokslas, kuris naujaisiais amžiais atsiranda greta filosofijos, labai praktiškas. Šita praktiškumo dvasia, šitas naujas žinojimo praktiškumas ateina ir į naujųjų amžių filosofiją.
Žmogaus ir gamtos santykis visada buvo praktinis jau vien dėl to, kad žmogui reikia gyventi. Bet tik naujaisiais amžiais šitas praktinis santykis pajungia sau teorinį mąstymą, mokslą. Naujoji pasaulėžiūra, kurios idealas yra nuoseklus ir principinis moksliškumas, remiasi tuo, kad gamtos pažinimo galutinis tikslas ir prasmė yra praktinis žinių panaudojimas. Daiktų keitimo, jų performavimo jėgas žmogus atranda juose pačiuose, vienus iš jų paversdamas savo veiksmo įrankiais ir nukreipdamas prieš kitus. Žinojimas yra jėga – štai tas naujasis požiūris, kuris tampa mokslinio pažinimo siela.
Naujoji pasaulėžiūra demonstruoja praktines žmogaus galimybes gamtos atžvilgiu. Žmogus praktiškai atplyšta nuo gamtos, ir tai yra jo pergalė. Dabar jis – veikėjas, subjektas, o gamta – jo veikimo dirva, objektas; aktyvumas įgyja griežtai apibrėžtą kryptį – nuo žmogaus į gamtą. Šitas gamtą įveikiantis žmogus suponavo naują, anksčiau nežinomą pasaulio sampratos aspektą – pažangą, kuri yra augančios žmogaus galios pajautimas ir įsisąmoninimas.
Bet pažangos keliai – klaidūs. Naujoji mokslinė pasaulėžiūra turi ir tokių padarinių, kurie anaiptol nėra akivaizdūs. Kai žmogus į gamtą žiūri visų pirma kaip į savo veikimo objektą, jis mokosi žiūrėti į ją bešališkai, nesuinteresuotai. Gnoseologinis požiūris į tikrovę – tai tikrovė pati savaime, kokia ji yra be žmogaus. Šitas žmogaus išjungimas iš tikrovės, jo nušalinimas laikomas bene svarbiausia pažinimo teisingumo sąlyga ir galimybe.
Taigi gamtos ir žmogaus santykis šioje gamtamokslinėje pasaulėžiūroje atrodo maždaug šitaip. Viena – žinojimas, kita – jo taikymas. Žinojimas turi būti objektyvus, taikymas tegali būti subjektyvus. Žinojimas turi būti visiškai nesuinteresuotas ir apsaugotas nuo bet kokios savivalės, kad taikymas galėtų remtis bet kokiu interesu ir būti savavališkas. Mokslinis požiūris negailestingas: jis nepalieka gamtai nieko dieviška, dvasiška ir asmeniška. Atsiskleidžia ta blaivi tiesa, kad gamtoje apskritai nėra jokios dorovės ir todėl negali jos būti ir gamtos pažinime.
Per nepersonifikuotą gamtą žmogus susivokia esąs subjektas. Prieš mokslinę kritiką neatsilaiko patys svarbiausi amžių įtvirtinti žmonių gyvenimo orientyrai: dievo priesakai atmetami kartu su pačiu dievu, po kurio šventumu įdėmus žvilgsnis pamato žmonių tamsumą, prietarus ir apgaulę, į tradicijas ir papročius žiūrima iš aukšto kaip į provincialaus ribotumo ir naivumo reiškinį. Žmogus pasijunta laisvas, ir pats kaktomuša susiduria su gėrio ir blogio klausimu. Tačiau kritika nėra vien griaunanti jėga. Pats kritikos mastas bei stiprumas priklauso nuo bręstančių naujų laiko reikalavimų.
Poreikis yra žmogaus betarpiškai išgyvenamas jis yra žmogui duotas ir jo turimas, nuo jo sunku abstrahuotis, žodžiu, poreikis yra savaime suprantamas dalykas, jis išlaiko savo reikšmę net ir prietarų atsikračiusiam žmogui. Poreikių negalima kritikuoti, – juos reikia tenkinti. Poreikių tenkinimas yra būtinybė, todėl jame galima įžiūrėti ir gyvenimo teisę, ir gyvenimo pareigą.
Gamtamokslinėje pasaulėžiūroje slypi humanistinė mintis, kad paskutinė instancija, sprendžianti, ko žmogui reikia, yra pats žmogus. Kartu šioje pasaulėžiūroje jau iš pat pradžių buvo individualistinės, net egoistinės žmogaus veiklos paskatos idėja. Individų – atomų laisvė, kuri atsiskleidžia tik savo priešybėje – konkurencijos prievartoje, buvo tik prekinės gamybos ir mainų įsismelkimas į žmonių santykius, pastarųjų virtimas daiktiniais santykiais. Šitas procesas liko už gamtamokslinio mąstymo akiračio, nors jis buvo esminė šio mąstymo sąlyga: socialinių jėgų jungas buvo įsisąmonintas kaip prigimtinė žmonių laisvė, žmogiškųjų ryšių praradimas – kaip žmonių savarankiškumas, paprotinių ir tradicinių gyvenimo formų irimas – kaip išsivadavimas iš prietarų, individus siejantis išskaičiavimas ir nauda – kaip bendras gėris.
Taigi gamtamokslinės pasaulėžiūros prielaida, apie kurią ji pati paprastai nieko nežino, – tai žmogaus gyvenimo orientacijų susiaurėjimas, žmogiškųjų reikalų ir interesų skurdumas, atskiro individo poreikių pasidarymas socialinių ryšių išeities tašku. Šitas radikalus žmogaus vietos pasaulyje pasikeitimas, kurį lėmė audringa kapitalistinės gamybos ir buržuazinių santykių raida, sukūrė naują visuomenės dvasinio gyvenimo formų hierarchiją. Svarbiausiu šio gyvenimo veiksniu dabar tampa gamtos mokslas. Jis laikomas visagaliu, tapatinamas su teoriniu pažinimu, su mokslu apskritai. Kitoks yra ir šio mokslo santykis su filosofija; mokslas dabar jau nėra filosofijos dalis, nėra pavaldus jai.

4. MOKSLINĖ ETIKA

Toje pažinimo esmės, tikslų ir galimybių sampratoje, kurią naujaisiais amžiais suponavo gamtotyra ir kuri nuo to laiko organiškai suaugo su pačia mokslo sąvoka, negali nestebinti radikalus neatitikimas tarp žinojimo universalios paskirties ir riboto jo taikymo. Veiklos, praktikos sritis visada yra subjektyvumo sritis, ir mokslinės pasaulėžiūros pranašai, visu balsu šaukę apie praktinę mokslo reikšmę, tuo pasakydavo žymiai daugiau, negu norėjo pasakyti.
Universalistinės mokslo pretenzijos pradėjo formuotis tada, kai jam pavyko atsiriboti nuo žmogaus veiklos tikslų remiantis tuo, kad pastaruosius buvo galima laikyti pačių žmonių gyvenimiškos patirties reikalu. Individualios valios laisvė leidžia prasiveržti tradicijų ir papročių sukaustytam privačiam interesui, kuris ir tampa svarbiausiu žmogiškosios veiklos stimulu. Irstančius socialinius ryšius pakeičia nauji, ir tai tėra dvi to paties proceso pusės.
Kokie yra tie naujai besiformuojantys socialiniai ryšiai? Šiuo atveju atsiskleidžia socialinis poreikio turinys: poreikis čia yra žmonių santykis, jų tarpusavio priklausomybė. Tai toks poreikis, kuris yra ne tik savas, bet ir svetimas, ne tik tikslas, bet ir priemonė, – kad toks poreikis yra ne tik žmogaus laisvės, bet ir jo pavergimo sąlyga. Dėl poreikių dvilypumo jų etinė vertė negali būti teoriškai apibrėžta ir kaip subjektyvumo sritis paliekama konkrečiai gyvenimo praktikai.
Idėja, kad žmogus yra savo poreikių matas, buvo vienas iš kertinių individualizmo ir liberalizmo akmenų. Materialinės veiklos srityje šita idėja reiškėsi tuo, kad gamyba reabilitavo bet kokius žmogaus poreikius ir orientavosi į jų universumą. Svarbiausias privačios iniciatyvos padarinys gamyboje buvo tas, kad išryškėjo, jog žmogaus poreikiai, kurių tenkinimas yra ekonominės veiklos tikslas, yra begaliniai. Ta ekonominės galios koncentracija, kuri būdinga šiuolaikinėms industrinėms visuomenėms, sugriauna substancialaus poreikių žmogiškumo vaizdinius ir parodo, kad poreikiai gali būti atplėšti nuo žmogaus, jo veiklos ir subjektyvumo. Poreikių tenkinimo priemones kuria gamyba, bet ji, prašokusi privačios iniciatyvos teikiamas galimybes ir atskleidusi visuomeninę savo prigimtį, tas priemones padaro poreikius formuojančiu veiksniu. Poreikių formavimo procesas tampa žmogui svetimas, stichiškas ir nėra jam pavaldus, kad gamyba, tapusi aktyviuoju pradu, fabrikuoja vis naujus ir naujus poreikius ir standartizuota juos. Tampa akivaizdu, kad ir materialinėje žmonių veikloje nesama jokios dorovės lygiai taip pat, kaip jos nėra gamtoje ir jos pažinime.
Taigi prekių gamyba ir mainai, ardydami natūralias, tradicines ir lokalines žmonių bendrijas ir darydamiesi universalia žmonių ryšių forma, sukelia dorovinę tuštumą. Tokiomis sąlygomis dorovė įsisąmoninama kaip trūkumas to, ko jau nėra, arba to, ko dar nėra. Ir vienu, ir kitu atveju, ir kaip praeities ilgesys, ir kaip ateities viltis, dorovė praktiškai yra nereali, o teoriškai – problemiška.
Taigi naujųjų amžių pasaulėžiūroje galima išskirti dvi pagrindines idėjas, kuriomis rėmėsi tuometinio žmogaus mąstymas ir veikla. Pirmoji iš jų – tai gamtos pažinimo nesuinteresuotumas (objektyvumas), kuris yra viešpatavimo gamtai sąlyga. Antroji – tai veikimo savivališkumas (subjektyvumas), kuriuo reiškėsi žmogaus laisvė nuo kitų žmonių. Šitos idėjos buvo laikomos tvirtu pamatu, ant kurio tikėtasi sukurti humanitarinę kultūrą. Tačiau laikas vis dėlto išryškino išvirkščiąsias šių idėjų puses. Pagrindinė priežastis pakeitusi žmogaus savijautą buvo ta, kad jo pasaulėžiūra taip ir neįgijo to humanistinio ir etinio turinio, kurio trūkumas iš pat pradžių buvo jaučiamas.
Etinės teorijos nepajėgia atsiplėšti nuo praktinio gyvenimo ne tik todėl, kad jos sprendžia jo problemas, bet ir todėl, kad tų problemų sprendimui jos neturi kitos medžiagos, kaip įprastiniai to laikotarpio vaizdiniai. Pirmiausia ji siekė pažinimo gamtamokslinio tikrumo, kuris turėjo padaryti ją praktiškai efektyvią; kita vertus, ji mėgino parodyti pačias pirmines žmogaus veiklumo ištakas, kad kuriama teorija būtų visiškai aiški.
Tačiau gamtamokslis mąstymas kartu remiasi ir tokia praktine žmogaus pozicija, kuri griauna tradicinį racionalizmą ir daro jį problematišką. Tas racionalizmas, kurio tradicija siekia Sokratą, labai lengvai įsiverždavo į žmogaus gyvenimo ir veiklos sritį, nes pagal jį žmogaus ir gamtos riba yra visiškai sąlygiška. Šis racionalizmas, spręsdamas etikos klausimus, galėjo operuoti tikslų ir vertinimų kalba, nes tokia kalba jam iš esmės tiko ir pasauliui, gamtai suprasti. Todėl taisyklė čia kartu yra ir norma, žinojimas kartu yra tikslas, dėsnis kartu yra įstatymas. Tokiu atveju žinojimas ir veikimas negali vienas kitam prieštarauti.
Gamtamokslinis mąstymas jau negali taip lengvai įžengti į žmogaus praktinio gyvenimo, taigi ir į jo dorovinės veiklos sritį. Gamtos pažinimas dabar tampa griežtesnis ir tikslesnis, mokslui dabar reikia „nepažeidžiamų“ taisyklių ir „objektyvių“ dėsnių, o ne normų ar įstatymų. Mokslui dabar keliamas uždavinys apriboti gamtos laisvę, kad laisvas galėtų būti žmogus.
Etika, siekianti mokslo statuso, negali dorovės laikyti savaime suprantamu dalyku, taigi operuoti doroviniais sprendiniais ir būti moralizuojanti. Etikos moksliškumo pretenzijos yra pagrįstos tik tuo atveju, jeigu ji pajėgia žvelgti giliau ir atskleisti pačius dorovės pagrindus. Sunkiausias dalykas yra išryškinti dorovės stimulus, esančius už jos ribų. Sritis, kurioje besąlygiškai nėra dorovės, – tai gamta. Todėl etika neišvengiamai puola į natūralizmo glėbį. Natūralistinės etikos ribos yra labai plačios: jai visiškai nebūtina žmogų redukuoti į gyvūną, jo paskatas – į biologines ar fiziologines, – užtenka jau to, kad ji siekia atskleisti arba tariasi atskleidusi tokius dorovinės veiklos stimulus, kuriuose jau nesama dorovinio vertinimo ir kurie todėl gali būti laikomi mokslo faktais.
Natūralistinė etika turi savo kritinį tašką. Jis atsiranda ten, kur mokslo faktai ar tiesos siejasi su doroviniais sprendiniais ar vertinimais, taigi kur mokslo kalba pasikeičia dorovės kalba.
Kad galėtų atlikti šitą lemtingą šuolį, etika turi apeliuoti į mąstymą, protą, logiką, ir kaip tik čia natūralistinė etika susipina su filosofiniu racionalizmu. Užtenka teisingai protauti, kad nuo mokslo tiesos būtų galima pereiti prie dorovinės tiesos.
Požiūris, kad savas reikalas, sava nauda, savas interesas žmogui yra vienintelis įrodymo nereikalaujantis dalykas, plaukia iš veiklos egoistinės orientacijos. Bet egoizmas nėra visiškai indiferentiškas dorybei, nes jame esama dorybės neigimo. Taigi pasirodo, kad kažkokios dorovės esama pačioje teorinio pažinimo prigimtyje, tiksliau – teorinio mąstymo rezultatų visuotiniame reikšmingume. Taigi paaiškėja, kad natūralizmas ir racionalizmas etikoje – tai ne alternatyva, o greičiau antinomija. Vertybių problema etikoje ir buvo šios antinomijos įsisąmoninimo rezultatas.

5. ATSAKINGAS ŽMOGUS

Kai protas iš atskirų interesų sukonstruoja visuotinį interesą, jis gali didžiuotis atlikęs dorovinį žygdarbį. Bet visada atsiranda skeptikų, menkinančių šio žygdarbio reikšmę. Skepticizmą žadino tai, kad tas bendras žmonių gėris, kurį mąstymas sukuria ir paverčia doroviniu įstatymu, vis dėlto prasilenkia su realiu žmonių elgesiu. Etika pripažino, kad tarp gamtamokslinių jos postulatų ir racionalistinio jų išplėtojimo esama radikalaus ir neįveikiamo prieštaravimo.
Dorovės prigimtyje iškyla toks jos požymis, kuriam anksčiau nebuvo teikiama daug reikšmės: dorovėje slypi vertinimas. Etika, kuri domisi vien tik realiais žmonių poelgiais ir jų priežastimis, neprieina net paties elementariausio dorovinio reiškinio. Poelgis yra dorovės reiškinys tik tada, kai jis suvokiamas idealios normos požiūriu. Šitas idealus matas yra pati dorovės esmė, nes tik dėl jo poelgis įgyja dorovinę vertę.
Etika sutelkia savo dėmesį į dorovines vertybes todėl, kad įsitikina, jog ankstesnė griežtai mokslinės etikos programa yra klaidinga. Dorovės buvimas yra jos pažinimo sąlyga, o ne atvirkščiai.
Vertybių etika negali nebūti racionalizmo apribojimas. Net ta natūralistinė etika, kuri, suvokusi savo prieštaravimus, dorovę tikisi atrasti pažinimo prigimtyje slypinčiame visuotinume, tolesnėje raidoje pažeidžia gyvybinį racionalizmo nervą. Iš vieno ir to paties žinojimo gali plaukti ir doroviškai teigiamas, ir doroviškai neigiamas elgesys. Todėl racionalistinė doktrina, kad teisingas mąstymas pajėgus sukurti dorovinę žmogaus poziciją, dabar sugriūva.
Svarbiausioji vertybių etikos (kaip aksiologijos apskritai) išvada, kad gamtotyros nubrėžtas pasaulio pažinimo kelias nepasiekia dorovės (kaip ir kultūros apskritai) reiškinių, atrodo gana banali. Tačiau jos metodologinė reikšmė pasidaro aiški, kai tik įsigiliname į dabartinę pažinimo būklę. Yra žinoma, kad mokslas – tai natūrali šiuolaikinio pažinimo raidos forma, todėl bet koks reikšmingesnis pažinimo uždavinys ir jo sprendimo rezultatai būtinai įgyja mokslo statusą. Aksiologija įteisina tokius principus (laisvės, teologijos, vertybės), kurie ne tik neįmanomi gamtamokslinėje pasaulėžiūroje, bet ir griauna ją. Moksliniame pažinime išryškėja skilimo tendencija. Ieškodami naujos pasaulėžiūros orientacijų, gamtamokslinis ir kultūrologinis mąstymas neišvengiamai konfliktuoja.
Vertybių etikoje atsispindi dramatiška šiuolaikinio žmogaus ir jo pasaulėžiūros situacija. Ir todėl vertybių etika nėra teorija įprastine ir tradicine mokslo teorijų reikšme. Ji yra greičiau problema, negu teorija. Vertybių etika ieško kelio į pačius žmogaus betarpiškai išgyvenamus dorovinius konfliktus, todėl nori būti ne vien specialistų užsiėmimu, bet ir žmonių mąstysena. Vertybių etika yra šiuolaikinė teorija, nes joje koncentruotos svarbiausios šios pažinimo srities problemos.
Kai vertybių etika kyla iš filosofinio racionalizmo kritikos bangos, viena iš galimybių, kuri prieš ją atsiveria, – tai iracionalizmas. Iracionalistiniai motyvai šiuolaikinėje etikoje yra labai stiprūs, nes racionalizmo kritika, kuri nėra natūralistinė, beveik savaime pasidaro iracionalistinė. Visokios panlogizmo sistemos yra svetimos šių laikų filosofijos dvasiai, nes iracionalioji gyvenimo pusė yra beveik visuotinai pripažinta. Iracionalizmas tarytum puikuojasi proto ir žmogaus bejėgiškumu, beprotystėje suranda raciją, išeities nebuvime – išeitį. Anaiptol ne visa vertybių etika iracionalizmą laiko pozityviu savo rezultatu. Dažniausiai suprantama, kad tai nėra vertybių problemos sprendimas, taigi ir neišvengiamas vertybių etikos palydovas.
Iš iracionalizmui griežtai opoziciškų šiuolaikinės etikos krypčių pati įtakingiausia yra marksistinė etika. Čia jaučiama stipri antipatija iracionalizmui, kuri kartais nukrypsta ir prieš vertybių etiką, su kuria iracionalizmas gali būti logiškai susijęs. Etika turinti būti dorovinių žmogaus gyvenimo problemų sprendimo įrankis, ir tokią savo paskirtį ji pateisins tuo atveju, jeigu bus teisinga, t.y. mokslinė teorija.
Kai etikos, vadinamos moksline, paskirtis ir galimybės suprantamos tik šitaip, tai jau grįžimas į racionalizmo pozicijas, iš kurių visiškai pagrįstos kritikos ir išauga aksiologinė problematika. Pats moksliškumo terminas nieko nesako apie etinės teorijos metodologinę orientaciją, išskyrus tai, kad išduoda racionalistinę jos nuodėmę.
Su tokiais racionalistiniais vaizdiniais marksistinė etika neturi nieko bendra, nes ji yra pati radikaliausia jų kritika. Svarbiausia etikai – nustatyti savo santykį su žmogumi ir surasti vietą jo veikloje.
Nesunku suprasti, į kokius siaurus rėmus yra įsprausta dorovinė veikla ir etinė teorija. Bet kokia grynai išorinė prievolė pašalina dorovinę vertybę, paversdama ją kažkuo kitu. Vienu atžvilgiu mokslo principas yra priešingas dorovės principui: praktinis mokslo reikšmingumas remiasi tuo, kad jam nesvarbi asmeninė žmogaus pozicija, kuri gali išryškėti tik konkrečiame žinojimo taikyme, o doroviniai vertinimai, priešingai, atspindi asmeninį žmogaus požiūrį, kuris įgyja teorinę reikšmę tada, kai jame išryškėja tam tikra socialinė pozicija.
Žmogus todėl yra dorovės įstatymų leidėjas, kad jie skirti tik asmeniniam naudojimui, kitaip sakant, kad jų kūrimas sutampa su jų taikymu. Dorovinės vertybės yra bendras dorovės kūrybos matas, bet jis tėra idealus, nes išryškėja tik dorovinio elgesio praktikoje. Dorovinė vertybė yra poelgio priežastis, tačiau tokia, kurios negalima žinoti iš anksto, kartu ji yra ideali to poelgio reikšmė. Dorovinis žmogaus poelgis nėra jo veiksmų suderinimas su iš anksto turima taisykle, – tai konkrečiai situacijai tinkančios taisyklės sukūrimas, tai vertybės realizavimas poelgiu. Esmingiausias vertybės momentas yra tas, kad ji yra nuoroda į negamtinę (dvasinę, kultūrinę, socialinę) žmogaus prigimtį.
Taigi dorovinės vertybės yra idealios ir empirinių žmogaus veiksmų požiūriu – atsitiktinės. Jeigu dorovinė vertybė tegali būti sukuriama žmonių poelgiais, tai reiškia, kad tik juose glūdi ir dorovinei vertybei savitas būtinumas. Žmogus gali racionalizuoti savo veiksmus ir tokiu būdu priskirti jiems tokią dorovinę vertę, su kuria išorinis požiūris laiko juos nesuderinamais. Kitaip sakant, žmogus sąmonėje kompensuoja savo veiksmų dorovinius trūkumus. Dorovinės vertybės būtinumas – tai jos visuotinė, socialinė reikšmė. Todėl teorinis žmonių dorovinio elgesio aiškinimas, išryškinantis jame būtiną ir visuotinį turinį – vertybes, tuo pačiu suponuoja visuomenės dorovinę sąmonę.
Žmogiškoji dorovinės veiklos autonomija reiškia tai, kad individui dorovės tikrovė yra jis pats. Bet ten, kur yra riba, yra ir mėginimas ją peržengti. Vienintelis įmanomas dorovinės veiklos galimybių išplėtimas – tai mėginimas savus vertinimus realizuoti kitų žmonių veiksmais. Jeigu dorybės gyvenime ir išmokstama, tai mažiausiai – iš moralistų. Pati moralisto pozicija visada remiasi jo socialinio išskirtinumo prielaida. Todėl paprastam žmogui moralisto misija per sunki. Žymieji žmonijos pranašai būdavo dievo pateptaisiais, kad iš jų įgytų teisę ir galimybę skleisti dorovinę tiesą. Tačiau reikia tiktai demaskuoti bet kokio socialinio pranašumo pagrindus (o radikaliausiai tai padaro marksizmas) – ir moralisto pozicija sugriūva.
Taigi vertybių etika dorovę sugrąžina žmogui. Dorovinės vertybės nėra žmogaus atžvilgiu išoriški imperatyvai, kuriuos galima suformuluoti ir išdėstyti kaip tam tikras žmogaus prievoles. Dorovinių vertybių uždarumo mįslės įminimas – paties žmogaus atvirumas. Žmogus realizuoja dorovines vertybes konfliktinėse gyvenimo situacijose, kuriose tenka jam doroviškai apsispręsti. Kokias situacijas žmogus laiko savomis, už kokias situacijas jis laiko save atsakingu – tai jau priklauso nuo jo paties. Šiuolaikinio žmogaus padėtis yra ypač dramatiška todėl, kad jo interesų, jo veiklos, jo atsakomybės diapazonas yra visiškai neapibrėžtas. Žmogus gali laikytis tos apskritai blaivios tiesos, kad nuo jo paties niekas nepriklauso, ir, iki minimumo susiaurinęs savo atsakomybę, pasiekti menkutės, nuolankios dorovinės skaistybės. Bet žmogus gali ir, priešingai, prisiimti atsakomybę už viską, nepripažinti niekam išskirtinės, dieviškos teisės spręsti žmonių likimus, ir tada jis greitai įsitikina, kad vien dorovinės veiklos (t.y. savęs tobulinimo ir moralizavimo) rėmai jam yra per ankšti. Šiuo pastaruoju atveju pasidaro akivaizdu, kad dorovinė žmogaus pozicija yra tiktai atskiras jo platesnės praktinės (socialinės, politinės) pozicijos atvejis.

NAUDOTA LITERATŪRA

A.Lozuraitis. Aksiologija ir vertybių etika // Etikos etiudai (6) – 1982. P.7 – 44.

Leave a Comment