TSRS, SSRS tarpukario laikotarpiu

Turinys

Tikslai ir uždaviniai 3

Temos dėstymas 4

Išvados 18

Naudota literatūra 19

TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

• Sužinoti daugiau apie Rusijos (TSRS,SSRS) vidaus ekonomikos raidą bei šalies politiką tarpukario laikotarpiu (1917 m. – 1939 m.)
• Pateikti įdomios vaizdinės medžiagos (nuotraukos, paveikslai, karikatūros). Rasti ir pateikti to laikotarpio ar su tuo laikotarpiu susijusius anekdotus.
TEMOS DĖSTYMAS

Paskutinis caras ir pirmasis bolševikas
1913 m. Rusija, penktoji galingiausia pasaulio vals¬tybė, turinti 170 milijonų gyventojų ir 8 milijonų kareivių armiją. Iki 1914 m. Rusi¬jos imperializmas* pasiekė aukštą raidos lygį. Pagal gamybos jėgas RI prilygo Prancūzijai ir Japonijai, o pagal gamy¬bos koncentraciją pakilo į I vietą paa¬saulyje. 1914 m. įmonėse su >500 darbi¬ninkų dirbo 56,6% visų RI darbininkų. Tai įgalino proletariatą politiškai orga¬nizuotis ir telktis, augo jo jėgos (1913 m. buvo >4 mln. fabrikų, gamyklų ir geležinkelių darbi¬ninkų; su žemės ūkio darbininkais – >17 mln.).Vis dėlto yra “kolosas molinėm ko¬jom”. Jos kaimą, kur gyvena 80% visų gyventojų, nuolatos krečia skurdo maištai, tuo tarpu caras Niko¬lajus II, sugrįžęs prie autokratijos, buržuazijai ne¬palieka nė mažiausios vilties turėti liberalinę val¬džią. Antra vertus, argi galima įsivaizduoti, kad proletariatas keltų revoliuciją tokioje archajiškoje, vos pradedančioje industrializuotis vaalstybėje, kur tėra vos 3 milijonai darbininkų, dirbančių visą darbo dieną?
Karas paspartina įvykius. Ekonomika smunka, tran¬sportas pakrinka, administracija lieka paralyžiuota, prasidėjo ūkio suirutė. Kareiviai, dažnai aukojami dėl garbės, masiškai dezertyruoja. Neregėtai išauga kainos, civilių gy¬ventojų skurdas tampa nebepakeliamas. Klasiniams prieštaravimams pasiekus ku

ulminaciją, subrendo naujos revoliucijos politinės ir ekonominės prielaidos. Petrograde dėl bado kyla neramumai, kurie greitai politizuojami: šūkis “Duonos!” pavirsta šūkiais “Šalin karą!” ir “Šalin autokratiją!” 1916 m. susidarė revoliucinė situ¬acija, kuri 1917 m. peraugo į buržuazinę demokratinę Rusijos Vasario revoliuciją. 1917 m. Kovo 12 d. (pagal senąjį rusų kalendorių vasario 27 d.) caras duoda

Nikolajui II didelę įtaką darė jo žmona Aleksandra, kara¬lienės Viktorijos anūkė. Ji atkalbėjo vyrą nuo reformų, ku¬rios būtų galėjusios išgelbėti caro valdžią. Nuolat susirūpi¬nusi dėl savo vienturčio sūnaus, sergančio hemofilija, ji tapo priklausoma nuo paslaptingo avantiūristo Grigorijaus Rasputino, kuris mokėjo palengvinti caraičiui skausmus. Savo ištvirkimu ir kultine įtaka carienei jis kompromitavo monarchą, todėl buvo nunuodytas, pribaigtas iš revolverio ir įmestas Nevos upę!
1918m. Lenino įsakymu Jekaterinburge buvo nužudyta visa caro šeima, jų kūnai buvo suumesti į šachtą ir apipilti H2SO4(sieros rūgštis).

įsakymą gvar¬dijai šaudyti. Tačiau ši nepaklūsta! Nikolajus II savo sostinėje nebeturi autoriteto. Jis atsisako sosto savo brolio, didžiojo kunigaikščio Michailo naudai, bet šis jo užimti nesutinka. Pasibaigia tris šimtmečius trukęs Romanovų valdymas (1917 m. kovo 16d.). Buvo nuversta caro vienvaldystė, Rusija tapo buržuazine demokratine respublika. Su¬sidarė sąlygos pereiti į revoliucijos so¬cialistinį etapą.
Nuvertus carizmą, buržuazinės demokratijos revoliucijos ekonominiai uždaviniai nebu¬vo išspręsti. Susidarė dvivaldystė: pro¬letariato ir valstietijos diktatūros tuo¬metinis organas – darbininkų, valstie¬čių ir kareivių deputatų tarybos (susi¬kūrė 1917.II pab.-III) ir

r buržuazinės diktatū¬ros organas – Laikinoji vyriausybė {III. 15). Paskutinei “laikinajai” vyriausybei vadovauja advokatas Kerenskis. Valdžia vis nesiima priemonių, kurių reikalauja masės: sudaryti taiką, išdalyti žemes. Netekusi kantrybės, liaudis atsigręžia į bolševikus, kurstomus Lenino, kuris sugrįžta iš tremties Švei¬carijoje (Vokiečiai bijodami pralaimėjimo siuntė Leniną į Rusiją daryti komunistinės revoliucijos. Jam buvo gerai užmokėta, didelėmis piniginėmis sumomis. Ir trumpiausiu keliu iš Šveicarijos jis buvo perkeltas į Petrogradą. Vokiečiai galvojo, kad jei Leninas sukels revoliuciją, Rusija pasitrauks iš karo.) ir paskelbia savo “Balandžio tezes”: nedel¬siant pradėti socialistinę revoliuciją, visą valdžią perduoti sovietams (darbininkų ir valstiečių tary¬boms), išdalyti stambiųjų dvarininkų žemes, nacio¬nalizuoti bankus ir gamyklas. Kerenskis atsako rep¬resijomis*. Leninas turi bėgti į Suomiją (1917 m. liepa). Generolas Kornilovas tuomet pabando įvykdyti pučą*; bolševikai jam sutrukdo ir nuo tol tampa lyg ir tikraisiais

Spalio revoliucijos vaizdelis: gulėdami ant automobilio sparnų, bolševikai laiko iškeltas ant durtuvų raudonas vėliavas.

revoliucijos gynėjais. Jie gauna dau¬gumą pagrindiniuose sovietuose, tokiuose kaip Pet¬rogrado ir Maskvos. Bolševikų partija sujungė į bendrą fron¬tą darbininkų socialistinį judėjimą, visos liau¬dies kovą už taiką, valstiečių demokratinę ko¬vą už taiką, ne rusų tautų nacijų judė¬jimą. Išmuša Lenino valanda!
Svarbu, priešingai Markso priesakams, niekados ne¬pasitikėti masėmis: atvirkščiai, viską pavesti užgrū¬dintų revoliucionierių organizacijai, apginkluoti dar¬bininkus, užimti strateginius punktus (ministerijas, telegrafą, telefoną), duoti liaudžiai tai, ko ji laukia. Leninas buvo ch

harizmatinė asmenybė, taip pat jo bendražygis Levas Trockis. Už vokiečių pinigus prikūrė daugybę laikraščių ir platino komunistines idėjas, kurios tapo populiarios ne tik Petrograde, bet ir Maskvoje. Leninas pažadėjo karo taiką ir badaujančiai liaudžiai duonos. Viskas turi būti baigta ligi sovietų (tarybų) suvažiavimo lapkričio 7 d. (spalio 25d.). Naktį iš lapkričio 6 į 7 d. Trockis skrupulingai įvykdo Lenino planą. Rytą Kerenskis pabėga. Užimami Žiemos rūmai. Vakare, kaip numatyta, Sovietų (tarybų) suvažiavimas pritaria “Spalio revoliucijai”. Valdžia bolševikų rankose, nors jų visoje Rusijoje nėra nė 3000! Didžioji Spalio socialistinė revoliu¬cija nuvertė buržuazinę valdžią ir įvedė pro¬letariato diktatūrą, pradėjo kapitalizmo žlugimo ir visuomenės perėjimo į ko¬munizmą epochą. Taigi XI. 7(lapkričio 7d. arba spalio 25 d. pagal senąjį rusų kalendorių) Tarybų II suvažiavimas paskelbė, kad šalyje val¬džią ima rev. Tarybos. XI.8(lapkričio 8d.) priėmė Tai¬kos ir Žemės dekretus, išrinko Rusijos Centro Vykdomąjį Komitetą (RCVK) ir sudarė pirmąją Tarybų vyriausybę – Liaudies Komisarų Tarybą (LKT; pirm. Leninas). Iki 1918.III.14 revoliucija nugalėjo be¬veik visoje šalyje. Buvo nacionalizuota stambioji pramonė, transportas, ban¬kai, konfiskuota dvarininkų ir kitų privačių žemvaldžių žemė (jos valstiečiai gavo >150 mln. ha). Paskelbta Rusijos tautų teisių deklaracija (1917.XI.15), kuri įstatymiškai nustatė laisvą visų buv. RI tautų, tautinių mažumų ir etninių gru¬pių raidą bei lygiateisiškumą, visoms nacijoms garantavo apsisprendimo tei¬sę, įskaitant atsiskyrimą ir sa
avarankiš¬kų valstybių sudarymą.
1917 m. lapkričio 7 d. Petrograde Leninas paskelbia sovietų valdžią. 2 valandą 35 minutės ryto Leninas pasirodė publikai ir aidint ovacijoms paskelbė pirmuosius sovietų vyriausybės dekretus: taika, žemė tiems, kurie ją dirba, darbininkų kontrolė gamyklose. Prasideda nauja era!

Tarybų III su¬važiavimas (1918.I.23-31) priėmė Le¬nino parengtą Dirbančiosios ir išnaudo¬jamosios liaudies teisių deklaraciją (ji buvo įtraukta į 1918.VII.10 priimtą Rusijos konstituciją), paskelbė Rusiją Rusijos Tarybų Federacine Socialistine Respub¬lika (RTFSR). 1918 m. pavasarį prasidėjo Rusijos tautų valstybingumo juridinis įfor¬minimas; tai darė Rusijos specialus organas ¬Tautybių liaudies komisariatas. 1918.VII.10 Tarybų V suvažiavimas priėmė pirmąją Rusijos konstituciją. Ja buvo baigiamas tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos įtvirtinimo I laikotarpis.

Rusijos pilietinis karas ir užsienio intervencija*
Pasaulinis karas ir revoliucija įstumia šalį į chaosą: krašte viešpatauja plėšikai! Bolševikams tenka ka¬riauti dvigubą karą: vidinį, pilietinį prieš “baltuo¬sius” – kariuomenės dalis, likusias ištikimas carui, bei išorinį – prieš buvusius Rusijos sąjungininkus, kurie puola juos iš visų pusių. Tuomet Leninas 1918 m. Brest-Litovske pasirašo nenaudingą taikos sutartį su Vokietija: kad išgelbėtų savo revoliuciją, jis sutinka atiduoti penktadalį Rusijos europinės dalies žemių, ketvirtadalį jos gyventojų bei trečdalį jos pramonės pajėgumų!
Ir, kaip kad prancūzų jakobinai 1793 m., bolševikai pasirenka terorą. Jie paleidžia Steigiamąjį susirinki¬mą, kur turi vos 25% balsų, suteikia visą valdžią partijai, nuo tol jau vadinamai “komunistų” partija, perkelia sostinę į Maskvą, kaip esančią šalies cen¬tre. Priešininkams persekioti įkuria politinę poli¬ciją – liūdnai pagarsėjusią ČK (čeką). Karines ope¬racijas paveda Trockiui, ir Raudonosios armijos karių skaičius netrukus jau siekia 5 milijonus. Įsisiautėjus sumaiščiai, vieno namo rūsyje nužu¬domas caras su visa šeima.
Ekonomikos srityje Leni¬nas paveda valstiečių komitetams pranešinėti apie buožes (turtingus valstiečius), nesutinkančius ati¬duoti savo javų. Prieš juos jis pasiunčia “geležinius” darbininkų būrius, kurie privalo grūdus rekvizuoti*. “Liaudies priešai” sodinami į kalėjimus, jų turtas konfiskuojamas, įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbininkų, nacionalizuojamos.
Badas Rusijoje pirmaisiais revoliucijos metais. Traukinys atgabena pagalbą

Nuverstos išnaudotojų klasės, siek¬damos restauruoti kapitalizmą, pradėjo Pilietinį karą; jas parėmė imp. valsty¬bės – prasidėjo Rusijos pilietinis ka¬ras ir užsienio intervencija* (1918-20 m.), ypač išsiplėtę 1918 m.vasarą. Dėl to 1918 m. vid. Rusijos centras buvo atkirstas nuo svar¬biausių maisto, žaliavų ir kuro rajonų. Kad galėtų geriau mobilizuoti liaudies jėgas priešų sutriuškinimui, partija ir vyriausybė sukūrė reguliarią Raudonąją ar¬miją, ėmėsi ypatingų politinių ir ekonominių prie¬monių, vadinamų kariniu komuniz¬mu. 1918 m. pavasarį Petrograde, Mask¬voje ir centrinėse pramonės gubernijose kilus badui, Rusijos LKT 1918.V įvedė maisto atsargų nusavinimo sistemą. 1918.VI ėmė kurtis varguomenės komitetai. 1919.VI.1 RCVK dekretu kovai su prie¬šu sudaryta Rusijos, Ukrainos TSR, Lietuvos ir Baltarusijos TSR, Latvijos TSR karinė sąjunga, vadovaujama RTFSR. Rusijos darbo žmonės, vadovaujami RKP(b), kitų tarybinių tautų padedami, iki 1920 m. pab. iš esmės išvijo interventus ir nugalėjo vidaus kontrre¬voliuciją. Jie taip pat parėmė Vid. Azijos ir Užkaukazės tautas, kovojančias už Ta¬rybų valdžią. Ne rusų tautų valstybin¬gumui kurtis didelę reikšmę turėjo VIII suvažiavime (1919.III) priimta RKP(b) programa ir RKP(b) X suvažiavimo (1921.III) nutarimas “Dėl partijos eili¬nių uždavinių nacionaliniu klausimu”. Po Pilietinio karo buvo baigta kurti Rusijos Federa¬ciją: jau 1919 m. buvo sudaryta Baškirijos ATSR, 1920-22 m.- Totorijos ATSR, Karelijos darbo komuna (nuo 1923 m. Karelijos ATSR), Ciuvašijos AS (nuo 1925 m. Ciuvašijos ATSR), Kirgizijos ATSR (nuo 1925 m. Kazachijos ATSR), Udmurti¬jos AS (nuo 1934 Udmurtijos ATSR), Marijos AS (nuo 1936 m. Marijos ATSR), Kalmukijos AS (nuo 1935 m. Kalmukijos ATSR), Kalniečių ATSR, Dagestano ATSR, Kalnų Altajaus AS, Komijos AS (nuo 1936 m. Komijos ATSR), Kabardos AS (1922 m. pertvarkyta į Kabardos-Balkari¬jos AS, 1936 m. – į ATSR), Krymo ATSR, Buriatijos-Mongolijos AS (nuo 1923 m. Buriatijos ATSR), Jaikutijos ATSR, Oi¬rotų AS (nuo 1948 m. Kalnų Altajaus AS), Adygėjos AS, Cečėnijos AS (nuo 1936 m. Cečėnijos-Ingušijos ATSR), Karačiajų ir Cerkesų AS.
Revoliucija išgelbėta, tačiau šalis lieka nusiaubta. Sugrįžta mainų prekyba, visur po kraštą bastosi badaujančių vaikų pulkai. Žudomi derlių nuiminėjantys žmonės. Baisusis 1920-1921 m. žiemos badas nusineša penkis milijonus. gyvybių. Net garsieji Kronštato karo laivyno jūreiviai, Spalio revoliucijos smaigalys, sukyla su šūkiu “Šalin komunistus!”. Raudonoji armija užima tvirtovę ir sukilė¬lius iššaudo. Daugelis įmonių ne¬veikė dėl žaliavų ir kuro stokos. Geležinkelių. transportas buvo dezorganizuotas ir iš dalies sugriautas. 1921 m. pramoninės produkci¬jos pagaminta 4,6 karto mažiau negu 1913 m., žemės ūkio – ~2 kartus. Rusijos eko¬nomika buvo daugiasluoksnė, vyravo smulkiaprekis ūkis. Tarybų VIII suva¬žiavimas (1920.XII) patvirtino Rusijos vyriausybės planą liaudies ūkiui atkurti, taip pat Rusijos elektrifikacijos Lenino pla¬ną (GOELRO). RKP(b) X suvažiavime (1921.III) priimtas nutarimas pereiti į naująją ekonominę politiką sudarė sąlygas liaudies ūkiui atkurti ir socializmo ekonomikos pagrindams sukurti.
Prieš žengiant toliau į socializmą, reikia stabtelėti ir sutvarkyti ekonomiką, mąsto Leninas. Vienas pri¬vatus sektorius jau atkurtas: amerikiečių bosas Fordas netgi pastatė automobilių gamyklą Gorkyje. Pažanga neabejotina: 1926 m. miestų aprūpinimas jau užtikrintas. Gyvenimas lengvėja! Moterys kovoja už lygias teises (skyrybų teisė,

TSRS žemėlapis

nemokami abortai, gimdymo atostogos). 1925-27 m. Rusijos liaudies ūkis pasiekė prieškarini lygį. 1925 m. pab. socialinio sekto¬riaus dalis pramonėje sudarė 81 %. Bu¬vo įgyvendinamas Lenino kooperacijos planas. 1925 m. buvo >2840 tarybinių ūkių ir >9280 kolūkių. Valstiečių dauguma (>16 mln. ūkių, ~72 mln. ha ariamos žemės) dar buvo pavienininkai. Mies¬tuose buvo daug bedarbių. VKP(b) XIV suvažiavimo (1925 m.) buvo patvirtinti TSRS, tuo pačiu Rusijos, industrializacijos, XV (1927 m.) – žemės ūkio kolektyvizacijos pla¬nai. Juos intensyviausiai įgyvendino Rusijos pramonės centrai (Maskva, Leningradas, Tula, Ivanovas, Nižnij Novgorodas, Sa¬ratovas, Samara, Rostovas, Sverdlovs¬kas). 1929 m. Rusijos Tarybų XIV suvažia¬vimas patvirtino I penkmečio {1929-32 m.) planą. Per I penkmeti pradėjo veikti ~1100 didelių pramoninių įmonių. Iki 1930 m. pab. buvo likviduotas nedarbas. 1929 m. prasidėjo masinė kolektyvizacija. Socializmas buvo kuriamas smarkios klasių kovos sąlygomis. Mieste socialinis sektorius išstūmė smulkiąją privačiąją gamybą. Buo¬žija buvo likviduota kaip klasė. Per I penkmetį buvo padėti socializmo ekonominiai pagrindai. Rusija iš agrarinės virto indust¬rine agrarine respublika. Socialinė sistema tapo vienintele pramonėje ir vyraujan¬čia žemės ūkyje. Per II penkmetį (1933-37 m.) buvo užbaigta visų liaudies ūkio šakų techninė rekonstrukcija, pradė¬jo veikti 2900 naujų didelių pramoninių įmo¬nių. 1913-37 m. Rusijos pramoninė produkcija pa¬didėjo >6 kartus. 1937.VII į kolūkius buvo susijungę 92,6% valstiečių ūkių (99,4% ariamosios žemės). Rusija tapo svarbiausia TSRS grūdų baze. Per 2 penkmečius Rusijoje, kaip ir visoje TSRS, bu¬vo iš esmės sukurta socialistinė visuomenė.Rusijoje vyko kultūrinė revoliucija. Sparčiai vystėsi mokslas, technika, menas, daugiatautė tarybinė literatūra. Daug tautų gavo raštą tik Tarybų valdžios metais. Dėstymas gim¬tąja kalba, nacionalinis literatūrų sukūrimas sąly¬gojo nacionalinės inteligentijos susidarymą. Skatinama kūryba, jeigu ji šlovi¬na socializmą. Kino režisieriui Eizenšteinui netgi pavyksta filme “Šarvuotis Potiomkinas” (1925) su¬jungti talentą su revoliucijos dvasia bei estetiniais ieškojimais.
Religijos srityje priešingai – jokios atvangos: tikin¬tieji persekiojami dar įnirtingiau; jie kaltinami, kad vergauja savo tikėjimui. Tas pat ir politikoje: Leninas ištremia visus disidentus ir padaro griežtą partijos valymą, palikdamas patikimiausius partijos na¬rius – aparatčikus. Šie kontroliuoja administraciją ir faktiškai vis labiau ir labiau valdo šalį vien pagal generalinio sekretoriaus nurodymus. Generalinis sekretorius tampa vieninteliu tikru naujosios vals¬tybės – TSRS (1922. XII.30 TSRS Tarybų I suvažiavime buvo sukurta Tarybų Sąjunga) – šeimininku.

Leninas skaito bolševikams savo tezes “dėl separatinės taikos sudarymo” (1918)
. Socializmo sėkmei Rusijoje reikalingas tam tikras laiko tarpas, bent jau keletas mėnesių, per kuriuos socialistinė vyriausybė turėtų visiškai laisvas rankas buržuazijai įveikti savo šalyje ir ne tik plačiai, bet ir giliai organizuoti darbą masėse.
.Sudarydami separatinę taiką . mes kurį laiką turėtume laisvas rankas socialistinei revoliucijai vykdyti ir įtvirtinti. Reorganizuoti Rusiją, remiantis proletariato diktatūra, bankų ir sunkiosios pramonės nacionalizavimu bei natū¬raliais gaminių mainais tarp miestų ir smulkiųjų valstiečių vartotojų kooperatyvų, yra ekonominiu požiūriu visiškai įmanoma, tiktai su sąlyga, kad mums bus užtikrinta keletas mėnesių taikaus darbo. Toks reorganizavimas padarys socializmą nenugalimą ne tik Rusijoje, bet ir visame pa¬saulyje, ir bus tvirtas ekonominis pagrindas galingai dar¬bininkų ir valstiečių Raudonajai armijai.
Šiuolaikinės istorijos dokumentai(1851-1967)

Vladimiras Iljičius Leninas
Vladimiras Iljičius Leninas (rus. Владимир Ильич Ленин), tikroji pavardė Uljanovas (Ульянов) (g. 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske – m. 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose netoli Maskvos) – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis. Leninas – Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas. Toliau plėtojo marksizmo teoriją ir pritaikė ją rusų visuomenės ypatumams.
Gimė buržua šeimoje; anksti susidūrė su revoliucinėmis srovėmis. Vyresnysis Lenino brolis už dalyvavimą sąmoksle prieš Aleksandrą III buvo nubaustas mirtimi. Bausmė broliui sukrėtė Leniną. Baigęs teisės studijas, Sankt Peterburge dirbo advokatu, bendravo su opozicija. Nuo 1888 – 1889 m. nagrinėjo K. Markso veikalus padariusius jam didžiulį įspūdį. Vis dėlto Leninas susiformavo savitą požiūrį į griežtą darbininkų klasės ir partijos atskyrimą, kuris, tiesą sakant prieštaravo marksistiniam. 1895 m. kartu su J.O. Martovu (vėliau tapusiu priešininku) Leninas įsteigė “Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti” Ši sąjunga suvienijo visas marksistines Peterburgo grupes ir darbininkų judėjimui iškėlė politinius tikslus. Leninas buvo suimtas ir 1897 – 1899 m. buvo ištremtas į Sibirą. Čia susipažino su Nadežda Konstantinovna Krupskaja, vėliau tapusia žmona ir bendražyge. Grįžęs iš tremties, įstojo į 1898 m. įsteigtą Rusijos socialdemokratų partiją (RSDP). 1900 – 1905 m. gyveno emigracijoje Europoje (Miunchene, Ženevoje bei Londone). Leninas buvo įsitikinęs, kad proletariato siekus gali įgyvendinti tik griežtai centralizuota profesionalių revoliucionierių partija. Dėl nesutarimų (daugiausia taktikos klausimais) RSDP 1903 m. skilo į menševikus ir bolševikus. Bolševikams ėmė vadovauti Leninas. 1905 m. per revoliuciją Leninas grįžo į Rusiją, bet vėliau vėl išvyko tremtin i užsienį. Čia buvo iki 1917 m. birželio, kol padedamas Vokietijos galėjo grįžti į I pasaulinio karo nualintą Rusiją. Po Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio 7 d. pavyko nuversti Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę. Būdamas Liaudies komisarų tarybos pirmininkas, Leninas tapo valstybės ir valdančiosios partijos vadovu. 1919, panaikinęs visas kairiąsias partijas, jis įsteigė Politinį biurą bei CK sekretoriatą ir kelių žmonių rankose sutelkė visą valdžią. Pilietinio karo suirutę bei pašlijusią ekonomiką Leninas bandė įveikti “Naująja ekonomine politika” 1921 m. Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga. Tais pačiais metais dėl sunkios ligos pasitraukė iš politikos, atverdamas kelią į valdžią J.Stalinui.
Svarbiausi veikalai:
“Ką daryti?” 1902 m.
“Imperializmas kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija” 1915 m.
“Valstybė ir revoliucija” 1917 m.

Spalio revoliucijos antrosios metinės 1919 m. Raudono¬joje aikštėje. Lenino kairėje Trockis (sveikina). Per pen¬kis mėnesius, vadovaudamas Raudonajai armijai, jis sugebėjo nustumti baltuosius net už Uralo ir taip išgel¬bėjo bolševikinę revoliuciją.
Stalino atėjimas į valdžią (planavimas ir kolektyvizacija)
Leninas miršta 1924 m. Savo testamente jis pataria pašalinti iš generalinio sekretoriaus posto Staliną kaip “pernelyg brutalų”. Stalinas šį dokumentą nuslepia, pašalina Trockį, kuris yra už tai, kad revoliucija būtų nedelsiant vykdoma visame pasaulyje, paskui, nu¬traukęs NEP‘ą, pasuka Sovietų Sąjungą planinės ekonomikos ir kaimo kolektyvizavimo keliu.
Planavimas (Industrializacija). Lenino sukurta komisija inventori¬zuoja išteklius ir poreikius, nubrėžia tikslus, kuriuos reikia pasiekti tam tikrose gamybos stadijose. Tuo remdamasis, partijos politinis biuras nustato prio¬ritetus ir vykdymo būdus penkeriems metams (penkmečio planai). I penkmetyje praminės produkci¬jos apimtis senuose pramoniniuose rajonuose, padidėjo 2 kartus, autonominėse respublikose ir srityse – >3,5 karto; darbininkų ir tarnautojų skaičius senuose pramoniniuose ra¬jonuose padidėjo 1,6 karto, Vid. Azijo¬je – 2,4 karto. Asignavimai* autonominėse res¬publikų socialiniams ir kultūros porei¬kiams buvo didesni negu visai Rusijos – ¬Kirgizijos ATSR 6,4, Ciuvašijos ATSR 4, Baškirijos ATSR 3,9 karto. Bendroji pramonės produkcija 1913-37 m. padidėjo taip: Dagestano ATSR 7, Baškirijos ATSR 7,3, Totorijos ATSR 8,2, Udmur¬tijos ATSR 12, Jakutijos ATSR 15 kartų.
Kolektyvizacija. “Mes turime kaimiečius pavers¬ti darbininkais”, – sakė Leninas. Buvo manoma, jog žemdirbystė, kai tik bus mechanizuota, duos tokius pelnus, kurie leis finansuoti pramonę. Stalinas ne¬klauso ekonomistų patarimų neskubėti. Jis įsako tuojau pat įvesti pirmąjį penkmečio planą (1928¬1932). 1929 -m. gale 22% valstiečių ūkių priklauso kolektyvams: kooperatyvams (kolchozams) arba valstybiniams ūkiams (sovchozams). 1933 m. kolek¬tyvizacija jau apima 85% valstiečių, o po trijų penk¬mečių, 1941 m., -. 99% visos dirbamos žemės yra socialistinė nuosavybė.
Iljičiaus gamykloje darbininkai pasirašo paskolą pirmajam penkmečio planui (1928-1932). Jie entuziastingai priima sunkias sąlygas, tikėdamiesi greitai skinti savo pasiau¬kojimo vaisius.

Lygia greta SSRS tampa trečiąja pramonine pasaulio valstybe, tuojau po Vokietijos: sunkioji pramonė, būdama privilegijuota, gamina aštuonis kartus daugiau negu 1913 m. Rusijos darbininkų ir tarnautojų skaičius 1913-40 m. padidėjo nuo 7,7 iki 22,2 mln. žmonių. Metinis vidutinis pramonės produkcijos prieaugis 1930-40 m. buvo 16,5%. Bendroji pramonės produkcija 1913-40 m. padidėjo 8,7 karto, o mašinų gamybos ir metalo apdirbimo – 35; naftos gavyba padidėjo 5,4, elektros energi¬jos – 23,7 karto; geležinkelių. linijos pailgėjo nuo 39000 iki 59000 km. Industriniais tapo buvę agrariniai rajonai: Juodžemio centras, Pavolgis, Padonė, Š. Kaukazas, Tolimieji Rytai; prasidėjo Šiaurės pramonės įsa¬vinimas. 1940 m. Rusijos gamino 35% TSRS ke¬taus produkcijos, >50% plieno, 44% akmens anglių. Per III penkmečio 3,5 metų Rusijoje ėmė veikti ~1700 naujų dide¬lių pramonės įmonių. Rusijoje pramonė labai sti¬prino TSRS gynybinę galią. Tuo metu, kai Vakarai grumiasi su didžiausia kapitalizmo istorijoje krize, SSRS trimi¬tuoja apie savo ekonomines pergales: kelia į padan¬ges “darbo didvyrius”, užkariaujančius Sibirą ir Kazachstaną, statančius miestus, užtvankas ir gamyk¬las, kasančius tunelius ir kanalus, tiesiančius kelius ir geležinkelius . Vakarai faktiškai dar nežino žiau¬rios tikrovės. Tie stebinantys rezultatai pasiekiami nežmoniškomis priemonėmis, beatodairišku Stalino nesiskaitymu su žmonėmis.
Nuo pat pirmojo penkmečio plano pradžios nerea¬liai parinkti atsakingi darbuotojai, koordinacijos stoka, transporto stygius, techninis atsilikimas, inži¬nierių trūkumas, gyventojų nepritarimas atveria ke¬lią prievartai. Gamyklose ji prasideda nuo lenkty¬niavimo darbe: apdovanojami darbininkai, viršijantys nustatytas normas. Tai stachanoviečiai, šis vardas kilęs nuo jauno angliakasio Aleksejaus Sta¬chanovo, kuris, kaip teigia propaganda, per 6 darbo valandas iškasęs 102 tonas anglies, tai yra 14 kartų daugiau nei norma! Pabaudos ir bausmės, vidiniai pasai, darbo jėgą laikantys vienoje vietoje, ir geležinė drausmė dar labiau pakelia darbo našumą. Kolektyvizacijai paspartinti kaimuose konfiskuo¬jamas buožių turtas. Šie, užuot atidavę valdžiai savo galvijus, juos pjauna, o tai tik dar pasunkina baisųjį. 1933 m. badą (6 milijonai gyventojų mirė badu). Buožės išvežami į priverčiamojo darbo stovyklas arba išžudomi: tokių aukų skaičius 3 ar 4 milijonai. Kol¬chozuose, siekiant nugalėti pasipriešinimą, leidžiama kiek nukrypti nuo socializmo: kiekvienai šeimai duo¬damas žemės sklypelis, kuriame išauginto derliaus perteklių leidžiama parduoti. Ir vis dėlto, sparčiai augant miestų gyventojų skaičiui, to nepakanka pa¬grindinėms žmonių reikmėms patenkinti.

Stalinas primena I penkmečio plano tikslus (1933)
. Pagrindinis penkmečio plano uždavinys buvo pereiti nuo smulkiosios kaimo ekonomikos į didžiosios kolektyvinės ekonomikos kelią, tuo pačiu užtikrinant ekonominę so¬cializmo bazę kaime ir tokiu būdu panaikinant galimybę restauruoti kapitalizmą Sovietų Sąjungoje.
Penkmečio plano uždavinys buvo sukurti šalyje visas tech¬nines ir ekonomines

Viename Ukrainos kolchoze valstiečiai švenčia derliaus nuėmimo pabaigtuves. 1935 m. rugpjūtis. Vėliavoje matyti Stalino portretas.

sąlygas šalies gynybiniam pajėgumui maksimaliai pakelti bei įgalinti ją suduoti stiprų atkirtį kiekvienam ginkluotos intervencijos bandymui, kiekvie¬nam ginkluotos išorinės agresijos bandymui .
Kas gi diktavo šį pagrindinį penkmečio plano uždavinį? Kas jį pateisino? Reikalas likviduoti ekonominį ir techninį SSRS atsilikimą, pasmerkiantį ją nepavydėtinai egzistencijai; reikalas su¬kurti šalyje sąlygas, kurios įgalintų ją ne tik pasivyti, bet ilgainiui ir pralenkti ekonominiu bei techniniu atžvilgiu išsivysčiusias kapitalistines šalis .
Šiuolaikinės istorijos dokumentai (1851-1967)

Ekonomikos raida TSRS.

TSRS paseikimai
1936 m. Stalinas pripažįsta, kad sovietinė visuomenė pasiekė “žemesniąją komunizmo fazę”, vadinasi, pagal Marksą ir Leniną valstybė jau turėtų pamažu išnykti. Tačiau gyvenimas rodo ką kita. Stalinas kapitalistinės apsupties dingstimi užbaigia Lenino pradėtą darbą: atveria absoliutaus teroro erą. Valymai pašalina visus tuos, kurie išdrįsta kritikuoti, ir netgi tuos, kurie nepraneša apie “santvarkos prie¬šus”. 1933 m. iš trijų su puse milijono partijos narių 800 000 (23%) likviduojami. Didžiulių surežisuotų teismo procesų metu ištikimi revoliucijos didvyriai prisiima sau neįtikimiausias kaltes, nes grasinama jų artimiesiems. 1935 m. iš 139 centro komiteto narių dingsta 98, tai yra 70%. 1937 m. išžudoma 90% Rau¬donosios armijos generolų ir 80% pulkininkų. Nužu¬domas net ir į Meksiką ištremtas Trockis (1940). Iš viso likviduota 1-2 milijonai žmonių, be 6-9 mi¬lijonų uždarytųjų į koncentracijos stovyklas, esan¬čias Gulago* (NKVD* padalinio) žinioje, kur meti¬nis kalinių mirtingumas siekė 10%.
Per tą laiką “tautų tėvas ir mokytojas” Stalinas iš¬plėtoja milžinišką propagandą, kuri jį šlovina lyg kokį faraoną: visur aukštinamas idealizuotas jo pa¬veikslas.

Trockis nesutiko su Stalinu, kuris norėjo išvystyti socia¬lizmą tik Sovietų Sąjungoje, todėl buvo atleistas iš pareigų, išmestas iš partijos, ištremtas ir galiausiai išsiųstas iš šalies. Čia matome jį, atvykusį (1936 m.) į Meksiką, kur netrukus Stalino pasiųstas agentas jį nužudys.

Karai, badas, epidemijos, mirties bausmės, trėmimai nuo 1917 ligi 1956 m. pagal paskutinius sovietų istorikų duomenis (1987) nusinešė daugiau kaip 40 milijonų civilių ir karo aukų, iš kurių nuo 17 ligi 18 milijonų yra tiesioginės stalinizmo aukos. Vals¬tietija buvo stačiai paaukota dėl pramonės ir dar kaltinama labiau rūpinusis savo žemės sklypeliu ne kolektyviniais laukais. Darbininkų (1939 m. 41% moterų) atlyginimai ketvirtajame dešimtmetyje . 42 valandų darbo savaitę dukart padidėjo. Bet maisto produktų kainos per tą patį laiką išaugo trigubai keturgubai. Tik valdininkai ir partijos nariai – jeigu išvengė valymų – gyvena palyginti patogiai: algos, mityba, butai – didžiulis kontrastas žiaurioms darbininkų ir valstiečių gyvenimo sąlygoms! Valstybė specialiai sudaro sąlygas tokiai nelygybei, tai darna privilegijas “geriems komunistams”, valdantiems šalį.
Nuo 1938 m. Stalinas ima rimtai žiūrėti į nacių pavojų ir smarkiai padidina karinį biudžetą. Persiginklavimas, kuriam teikiamas prioritetas, suryja vis didesnę investicijų dalį. SSRS pajunta grėsmę, kai 1936-1939 m. 6 valstybės, tarp jų Vokietija, Japonai ir Italija, pasirašo Anti-Kominterno paktą, nukreiptą prieš III Komunistų internacionalą, o paskui jos nepriima į Miuncheno konferenciją, kur prancūzai ir anglai nusileidžia Hitleriui. Galiausiai, 1939 n rugpjūčio mėnesį pasirašiusi su Vokietija nepuolimo paktą, SSRS aprimsta. Slapta pakto sąlyga numato Lenkijos ir Baltijos šalių padalijimą. 1941 m. SSRS sudaro neutraliteto sutartį su Japonija. Tačiau Hitleris nesilaiko nei Miuncheno susitarimo, nei nepuolimo pakto su Sovietų Sąjunga: 1941 m. birželio 22 d. vokiečiai įsiveržia į Sovietų Sąjungą. Karas nutraukia trečiojo penkmečio planą.

Vokietijos-Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties pasirašy¬mas 1939 m. rugpjūčio 23 d.: Stalinas ir Reicho užsienio reikalų ministras fon Ribentropas ta proga kelia taures.

“O didis Staline”
Stalinas ne tik tapo absoliučiu Sovietų Sąjungos šeimynininku. Jo asmuo virto tikru kulto objektu ir buvo labiau garbinamas nei kitados carai. 1935 m. “Raudo¬najame Leningrado laikraštyje” buvo rašoma:
Mūsų meilė, ištikimybė, jėga, mūsų širdis, heroizmas ir gyvenimas – viskas yra tavo, imk juos, o didis Staline, viskas priklauso tau, didysis tėvynės vade. Tik įsakyk savo vaikams, ir jie pakils į orą, nusileis po žeme, po vandeniu, išlėks į stratosferą. Visų laikų ir visų tautų žmonės sakys, jog tavo vardas yra visų šlovingiausias, galingiausias, išmintingiausias, gražiausias. Jis už rašytas ant kiekvienos gamyklos, kiekvienos mašinos, kiekvieno žemės lopinėlio, kiekvieno žmogaus širdyje. Jei mano žmona pagimdys kūdikį, pirmasis žodis, kurį jis išmoks tarti, bus “Stalinas”. Raudonasis Leningrado laikraštis (1935)

Josifas Stalinas (plg. rus. сталь – plienas; g. 1879 m.
gruodžio 20 d. Goryje, Gruzijoje – m. 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje; tikroji pavardė Džiugašvilis) – sovietų politinis veikėjas. Nuo 1927 iki 1953 m. faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Tarybų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG’o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių žuvo badu (ypatingai Ukrainoje ir Pavolgyje). Josifas Stalinas

Nuo 1903 su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 metų). Tai buvo diktatūra, kuriai negalėjo prilygti jokia kita. Būdamas absoliutus diktatorius, 1936-1938 savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.
Garsios frazės:
„Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika“.
„Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos“.

Kaip patikėti, kad šis gana ramios išvaizdos maršalas (čia 1945) buvo vienas didžiausių tironų istorijoje? Ir vis dėlto yra žinoma, kad jo žmonos (trisdešimt vienerių metų!) sa¬vižudybė buvo protestas prieš jo žiaurumą. Įtarus ir pavy¬dus Stalinas valdžioje laikėsi tik teroru.

Totalitarinis režimas
Pavadinimas kilęs iš lotyniško totalitas – visuma ir pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Musolinis savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba, kiek švelnesne forma – Vietnamas, Kinija, Irakas.

Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios – liaudies valia”. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra anti-liaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neišvengiamai įvyksta visiška valdžios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktiškai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir režimo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesinės sąjungas kaip “komunizmo mokyklą”. Bet kokios demokratinės laisvės ir žmogaus teisės yra nepripažįstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė žodžio ir susirinkimų laisvę, tačiau su išlyga, kad šios laisvės gali būti realizuojamos tik “darbo žmonių interesų labui”, o tai realiai reiškė tik vieną – režimo labui.

Totalitarinis režimas nepripažįsta jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. parašytoje brošiūroje “Ką daryti” išdėstė partijos koncepciją, pagal kurią partiją sudaro profesionalių revoliucionierių – vadovų branduolys ir eiliniai “pirminių” (vietinių) organizacijų nariai. Pastarieji formaliai turi teisę pateikti aukščiau stovinčioms organizacijoms savo pasiūlymus ir idėjas, tačiau privalo besąlygiškai vykdyti jų nurodymus ir neturi teisės suabejoti aukštesnių vadovų nuostatų, direktyvų ir instrukcijų teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema “demokratiniu centralizmu” – tai maždaug tolygu “autoritarinei demokratijai”, ir šis principas įsitvirtino bolševikų partijos statute.
Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiškai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami iš viršaus, jie gi būdavo ir suvažiavimų delegatai, formaliai “rinkę” aukščiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos štabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo išraiškos vadovybei ritualu.

Pagal formalius kriterijus sunku apibrėžti totalitarinių režimų legitimumo* laipsnį. Bolševikai Rusijoje užgrobė valdžią, nuvertę laikinąja vyriausybę, t.y. įvykdė valstybinį perversmą. Hitlerio nacionalsocialistų partija Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose ir šiuo atveju jos atėjimas į valdžią buvo legitimiškas. Tačiau toliau abiem atvejais jokio įstatymo nebuvo laikomasi. Bolševikai 1918 m. išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame daugumą vietų turėjo eserų (socialrevoliucionierių) partija, o po to uždraudė visas partijas.
“Sieksime pilnatvės!” Panašiai pasielgė nacistai. Tačiau sovietų Rusijoje vėliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkurencijos nebūdavo, o kandidatų sąrašus iš anksto sudarydavo atitinkamų lygių partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis valdžios pagrindas. Bolševikinio režimo legitimacijai turėjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad būtent “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos forma.

Legitimumas totalitariniams režimams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsčiai yra indoktrinacija ir baimė.Totalitariniai režimai skelbia esą revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemą (“naująją tvarką” Vokietijoje, socializmą ir komunizmą Sovietų Sąjungoje ir kitose taip vadinamose “socialistinėse šalyse”) visos liaudies labui. Režimo menami pranašumai prieš demokratines šalis ir pasiekimai, ištikimybė ir paklusnumas valdžiai, partijos išmintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siužetai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per žiniasklaidą, literatūrą ir meną. Ypatingas dėmesys skiriamas kinui (Leninas: “Iš visų meno rūšių pati svarbiausia mums yra kinas”), monumentaliajai skulptūrai.

Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas žmogus”: entuziastingas ir atsidavęs režimui. Realūs ir potencialūs režimui turi įsitikinti savo bejėgiškumu ir baimintis, kad net už mažiausią nelojalumo apraišką jie bus griežtai nubausti. Masinės represijos* buvo ypač būdingos Sovietų Sąjungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).

Ryškiausios totalitarizmo formos yra fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Vokiškajam fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai išvystytos ir užbaigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolševizmas atvirkščiai, proklamuoja internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa. Tiktai Brežnevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS). Post stalininį režimą Sovietų Sąjungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti – autoritariniu, ar viena iš autokratijos atmainų (ideokratija).

ŽODŽIŲ PAAIŠKINIMAI

Represija (lot. represio – nuslopinimas, numalšinimas) – teis. bausmė, baudžiamoji priemonė.

Pučas – karinis valstybės perversmas arba avantiūristinis mėginimas jį padaryti.

Rekvizavimas – rekvizicijos darymas.

Rekvizicija – teis. priverstinis atlygintinas nusavinimas ar laikinas paėmimas valstybės reikalams.

Gulagas(rus. Г(лавное) У(правление) Лаг(ерей) – Vyriausioji priverstinio darbo lagerių valdyba)
Tarybų Sąjungoje: priverstinio darbo stovykla, kurioje, be kitų, buvo laikomi politiniai kaliniai.

NKVD – Liaudies Vidaus Reikalų Komisariatas Sovietų Sąjungoje.

Legitiminis (lot. Legitimus – teisėtas) – pripažintas įstatymų.

Autokratija – valstybės valdymo forma: absoliuti vieno asmens valdžia, neribota ir nekontroliuojama.

Intervencija:
1. tarptautinės teisės pažeidimas: vienos ar kelių valstybių ginkluotas, ekonominis ar politinis įsikišimas į kitų valstybių vidaus ar užsienio politikos reikalus arba į jų ryšius su trečiosiomis valstybėmis;
ginkluota intervencija – vienos valstybės kariuomenės įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją;
2. įsikišimas į kokį nors reikalą; kam nors daromas spaudimas, siekiant kokio nors efekto;
intervencija į procesą – įsikišimas į teismo procesą, t.y. trečio asmens įsikišimas į civilinį procesą jo eigos metu;
3. bet koks ekon. valstybės įsikišimas, reguliuojant ekonominius procesus.

Asignavimas – ekon. lėšų skyrimas kuriai nors programai įgyvendinti.

Imperializmas – valstybės užsienio politika, paremta kolonijų užkariavimu, pasijungimu sau kitų šalių; monopolistinė kapitalizmo stadija.

ANEKDOTAI IR KARIKATŪROS

“Privalote atvykti!”

Tai štai Vidurinėje Azijoje kolūkio pirmininkas planavo gauti trikuprį kupranugarį. Pateikė paraišką. Maskvoje valdininkai susiėmė už galvų. Pasikvietė tą pirmininką ir bara: Pats gerai žinai, kad trikuprių kupranugarių nebūna, tai ką čia planuoji? – Labai gerai žinau, kad trikuprių nebūna, tačiau suplanavęs trikuprį gal bent vienkuprį gausiu?

Vaikas prieš miegą mamos prašo pasekti pasaką. Mamai nusibodo. Tada vaikas į politiką nukrypo. Klausia, ar Leninas buvo geras. – Geras, miegok. – O Stalinas? – Irgi geras, miegok. Taip priėjo prie dabartinių vardų – ar geri? Mamai nusibodo politika, ir ji sako: Miegok, kai numirs – sužinosime.

Užrašas ant paveikslėlio:
Hitleris: Dangiškas žmogus, jei aš neklystu?
Stalinas: Kruvinas darbo klasės žudikas , aš manau?

Rusija technikos srityje visada pirmavo, net ir blusą pirmas pakaustė rusas, tik jiems nuolat trukdė užsieniečiai.

Po karo buvo įkurta Žydų Autonominė respublika su sostine Biribidžanu. Visoje TSRS veikia kolūkiai tik pas žydus ne. Stalinas siunčia vyriausybinę telegramą – “Skubiai organizuokite kolūkius!”. Po savaitės Stalinas gauna atsakymą: “Kolūkiai sukurti, skubiai siųskite kolūkiečius!”.

Lenininė šeštadienio talka (subotnikas). Visi, kas gyvas, Maskvoje kruta, dirba, pluša. Visur raudoni plakatai iškabinti. Leninas žiūri pro savo kabineto langus. Žiūri valandą, dvi, paskui prieina prie telefono, paskambina Dzeržinskiui ir, pasipiktinęs, šaukia:
– Kokia netvarka! Šiandien talka, reikia eiti dirbti, o mano pripučiamą rąstą kažkas pavogė!

Penkiamečiai priešai

Maža mergaitė niekaip negali užmigti. Atėjusi mama klausia:
– Ko tu, dukrele, nemiegi?
– Aš bijau.
– O ko?
– Mums darželyje auklėtoja papasakojo, kad Leninas gyvas ir labai myli vaikus.

Leninas iš buržuazijos atėmė ir garvežius, ir bėgius.” Pirmyn!” Stalinas, pasigedęs bėgių, kas antrą bėgių sargą sušaudė. Atsirado bėgiai su visais pabėgiais. Ir – pirmyn. Chruščiovo traukiniui pritrūkus bėgių, sargams buvo liepta nuimti iš užpakalio ir kloti į priekį. “Pirmyn!” Brežnevas nesivargino. Sargams įsakė siūbuoti vagonus ir ritmiškai stuksenti į jų sienas. “Pirmyn!” Judame.

Gimė Leninas, daktarai ir sako:

-Žiūrėkit, koks panašus į Vladimirą Iljičių.

IŠVADOS

Manau, kad tikslai yra įvykdyti, tačiau nebuvo rasta daugiau naujesnės, negirdėtos medžiagos.
LITERATŪROS SĄRAŠAS

Knygos:
Visuotinės istorijos atlasas mokykloms;
Lietuvos Tarybinė enciklopedija;
Pjeras Filipas Biunaras “Istorija”.

Internetiniai puslapiai:
ml.lms.lt;
www.delfi.lt;
www.grupe.lt;
www.Izs.lt;
www.expovizija.lt;
www.lietuvos.org;
www.bite.lt;
lt.wikipedia.org;
www.kfu.vu.lt;
www.straipsniai.lt.

Leave a Comment