Klasicizmas

KLASICIZMAS (lot. classicus — pavyzdinis), XVII a.—XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis, šio laikotarpio archituros ir dailės stilius. Susiformavo XVII a. Prancūzijoje, XVIII a.—XIX a. I pusėje paplito kitose Europos ir Š. Amerikos šalyse. Racionalistinis klasicistinės kūrybos metodas buvo reakcija prieš baroką. Klasicizmo formavimuisi turėjo įtakos Renesanso tradicijos, padidėjęs domėjimasis antikos menu (Herkulano, Pompėjos kasinėjimai), naujoji menotyra (vok. menotyrininko J. Vinkelmano veikalai). XVIII a. Klasicizmas buvo susijęs su Švietimo ideologija, kova prieš klerikalizmą. Klasicizmo laikotarpio menininkai, sekdami antikinio meno paavyzdžiais, skelbė nac. valstybės stiprinimo idėją, aukštino pilietinę pareigą, visuomeniškumą, propagavo proto kultą, siekė idealios harmonijos, absoliutaus grožio, universalios tiesos, racionalaus tobulumo. Pastangos sukurti apibendrintą, logiškai išprotautą harmoningą idealą kreipė kiasicistus į abstr. idealizaciją, atitrūkimą nuo tikrovės ir kasdienybės.
ARCHITEKTŪRA
Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atvi-ros aikštės, susijungiančios su gatvėmis arba krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo (vėliau laisvo) planavimo sodais ir parkais. Pastatų monumentalumą pabrėžė taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis išplanavimas, saikingas dekoras, išryškinantis bendrą paastato erdvinę struktūrą. Orderinė sistema pasidarė svarbiausias kompozicijos elementas. Buvo statomi daugiausia centriško arba stačiakampio plano pastatai (rūmai, triumfo arkos, vilos) su portikais, frontonais, atsirado naujo tipo pastatų (teatrų, ligoninių ir pan.).
Klasicizmo apraiškų atsirado XVI a. pabaigoje Italijoje architekto A. Pa

aladijo kūryboje ( Paladianizmas) ir Bolonjjos mokyklos atstovų estetikoje. Kaip savarankiškas archituros stilius, klasicizmas susiformavo XVII a. Prancuzijoje. Jau XVII a. I pusės prancuzijos architekturoje (rūmai Mezone, netoli Paryžiaus, 1650, archit. F. Mansaras;. Vo le Vikonto II de Franse pilis, 1661, archit. L. Levo; Sen Deni vartai Paryžiuje, 1672, archit. F. Blondelis) imta naudoti geometrinių formų planus, simetrinę kompoziciįą, tiesiomis linijomis skaidytas plokštumas. XVII a. pab. sukurtas didžiulis Versalio ansamblis (1661— 1700, archit. Levo, Harduenas-Mansaras; parko išplanavimas — archit. A. Le Notras), kurio archituroje susipynė klasicizmo ir baroko bruožai. Didelę įtaką klasicistiniams principams įtvirtinti turėjo 1671 Paryžiuje įsteigta Karališkoji architektūros akademija.
XVIII a. II pusėje Prancūzijoje paplito nauja klasicizmo atmaina šviečiamasis klasicizmas, akcentavęs demokratines antikinio meno tendencijas. Taisyklingas schemas pakeitė laisvas planavimas, atsisakyta didžiulių ansamblių, pradėta daugiau naudoti antikinius orrderius, labiau domėtis interjeru; pastatyta monumentalių visuomeninių (Chirurgijos mokyklala Paryžiuje, 1775, archit. Ž.Gonduenas ir kulto pastatų (šv. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje, vėliau rekonstruota į Panteoną, archit. Ž. Ž. Suflo; baigta 1791), rūmų (Mažasis Trianonas Versalio parke, 1766, archit. Ž. A. Gabrielis ir vilų su klasicistiniais (Liudviko XVI stiliaus) interjerais, įrengta aikščių. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpiu archituroje buvo siekiama maksimalaus paprastumo ir aiškumo, kai kada atsisakoma orderinės sistemos. XIX a. pr. ypač per Napoleono karus, Prancūzijoje ėmė plisti didinga ir puošni ampyro architura (Paryžiaus birža, 1808, archit. A. T. Bronja-ras;
Vandomo kolona, 1810, archit. Gonduenas; Triumfo arka, 1837, archit. 2. F. Šalgrenas; šv. Magdalenos bažny-čia, 1842, archit. B. Vinjonas; S. Persjė ir P. F. Fonteno interjerai), turėjusi įta-kos kitų Europos šalių archit-rai.

LIETUVOS archituroje klasicizmas, kaip Europos klasicizmo atmaina, atsirado apie XVIII a, 8 dešimtmetį. Miestų planuose buvo linkstaraa prie stačiakampio gatvių tinklo; dvarų ansambliai apjuosiami laisvo planavimo parkais su dekoratyviniais statiniais (al-tanomis, paviljonais, tilteliais) ir dailės kūriniais (vazomis, skulptūiomis).

DAILĖJE siekta tikslaus žanrinio apibrėžtumo, minties ir meninės išraiškos priemonių vienovės, laikytasi nustatytų kompozicios principų, griežtos žanrų hierarchijos (aukštieji žanrai — istorinės, mitinės, realistinės kompozicijos; žemieji — portretas, peizažas, natiurmortas). Pilietines idėjas reiškianti asmenybė buvo svarbiausia dailės tema. Kultivuota daugiausia tapyba, skulptūra, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai (ypač baldai). Tapybai būdinga tikslus piešinys, toninis modeliavimas, lygus potėpis, lokalių spalvų (rudos — pirmajam planui, žalios — antrajam, mėlynos — tolimajam) deriniai. Skulptūrai -— žmogaus kūno (dažnai nuogo) grožio, silueto pabrėžimas, lygus modeliavimas. Klasicistinės tendencijos ima ryškėti XVII a. I pusės Prancūzijos tapyboje (N. Puseno istorinėse mitolo-ginėse ir biblinėse kompozicijose; idealizuotuose F. de Sampenė portretuose; Puseno, K. Loreno, G. Diugė peizažuose). XVII a. II pusės pranc. tapyboje (S. Lebreno sienų tapyba, teminės kompozicijos(G. Rigo ir N. Lariiljero portretai), skulptūroje (F. Zirardono ir A. Kuazevokso statulos, skulpt. Grupės) ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (gobelenai, šilko audiniai, baldai) py
ynėsi klasicizmo ir baroko elementai. Didelę įtaką klasicizmo principams įtvirtinti turėjo 1648 Paryžiuje įsteigta Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. XVIII a. II pusės dailė susijo su švietėjų idėjomis; buvo stengiamasi vaizduoti žmogaus idealą, atsirado realizmo elementų, paprastumo. XVII a. pab. – XIX a. pr. Vokietijos dailę veikė Vinkelmano estetika. Sukurta reprezentacinių portretų, akademistinių teminių kompozicijų, skulptūrų grupių ir antkapių, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių. Šio laikotarpio D. Britanijos dailėje vyravo tapyba, grafika ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai. XVIII a. pab.—XIX a. pr. svarbiu akademistinio klasicizmo centru tapo Roma. Čia kūrė italų skulptorius A. Kanova, vok. tapytojas A. R. Mengsas, danų skulptorius B. Torvaldsends.
XIX a. 4 dešimtmetyje klasicistinė dailė prarado dominuojantį vaidmenį, akademizmas pasidaiė dogmatiškas. Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje susiformavo savitas Bydermejerio stilius. Kai kurie klasicizmo bruožai būdingi XX a. neoklasicizmui,

Rusų klasicistinė dailė susijusi su Dailės akademijos (įk. 1757 Peterburge) veikla. Dailės kūriniams būdinga patriotinis patosas, Rusijos valstybingumo akcentavimas, demokratinės tendencijos. Sukurta architūrą puošiančių skulptūrų, skulpt. paminklų, portretų, istorinių kompozicijų, peizažų ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių (metalo kalstymas, akmens kalyba, porceliano, krištolo dirbiniai, Karelijos beržo baldai). LIETUVOS dailėje klasicizmas ėmė plisti XVIII a. II pusėje. Ankstyvasis klasicizmas (XVIII a. pab.—apie 1831) buvo susijęs su švietimo bei stiprėjančiomis demokratinėmis idėjomis. Dominavo molbertinė tapyba (P. Smuglevičiaus ist, kompozicijos, ankstyvieji J. Ru
ustemo portretai). XIX a. pr. Lietuvos dailėje sustiprėjo romantizmo ir realizmo tendencios, atsirado akademizmo apraiškų. Antrasis klasicizmo laikotarpis (nuo XIX a. 4 dešimtmečio) susijęs su Peterburgo dailės akademijos auklėtinių (tapytojų V. Smakausko, K. Rafalavičiaus, A. Žameto) veikla. Tapyboje plito istorinės kompoziciįos, portretai, peizažai, skulptūroje — biustai, bareljefai, antkapiniai paminklai. Klasicistinių (Bydermejerio stiliaus) formų ir dekoro taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai (baldai, kokliai, kilimai, žvakidės, laikrodžiai) turėjo savitų regioninių bruožų.

LITERATŪRA
Klasicistinės literatūros estetiniai principai nuosekliausiai buvo išdėstyti N. Bualo (Prancūzija) traktate ,,Poezijos menas“ (1674). Klasicistinės literatūros kūriniams būdinga pilietinės pareigos, visuomeniškumo aukštinimas, monumentalūs ir vienpusiški personažai, didaktiškumas, griežta žanrų ir stiliaus reglamentacija. Aukštuosiuose žanruose (tragedijoje, epinėje, didaktinėje arba aprašomojoje poemoje, odėje, lit. laiške, himne, elegijoje) vartotas aukštasis stilius — aforistinė, intelektualinė sąvokinė, bet kartu puošni, patetiška, oratorinė kalba, artima aristokratų salonų kalbai. Žemuosiuose žanruose (komedijoje, pasakėčioje, eiliuotoje satyroje) vartotas žemasis stilius — liaudies šnekamoji kalba. Klasicizmo laikotarpio teoretikai reikalavo darnios, grieitos kūrinio kompozicijos, tikslaus žanrinio apibrėžtumo, stilistinio vienalytiškumo. Bręstant Prancūzijos didžiajai revoliucijai, klasicizmas ėmė diferencijuotis: perėjo į aristokratinių tendencijų rokoką ir dem. tendencijų šviečiamąjį klasicizmą bei šviečiamąjj realizmą. Žymiausi klasicistai: pranc. literatūroje XVII a. — P. Kornelis,Ž. Rasinas, anglų literatūroje XVII a. pabaigoje— XVIII a. I pusėje — Dž. Draidenas, A. Popas, Dž. Adisonas, S. Džonsonas, vok. lit-roje XVIII a. — J. K. Gotšedas. Vokietijoje XVIII a. II pusėje su klasicizmu siejosi J. J. Vinkelmano, iš dalies G. E. Lesingo lit. veikla, t. p. vėlesniojo (vad. Veimaro klasikos) laikotarpio J. V. Gėtės ir F. Silerio kūryba. XVIII a. rusų ir lenkų klasicizmui būdingas švietėjiškas atspalvis. Lenkų XIX a. pirmųjų 3 dešimtmečių kūryboje ryšku tautos istorijos heroizacija.

LIETUVIŲ literatūroje klasicizmo apraiškų buvo XVIII a. pab.—XIX a. pr. Vyravo klasicizmui būdingi žanrai (aprašomoji ir didaktinė poema, odė, pasakėčia, eiliuota satyra, eiliuotas lit. laiškas, idilė), schematiški personažai, didaktika, retoriškas stilius, patetiškos intonacijos. Smulkiuosiuose lyrikos žanruose nemaža antikinių įvaiz-džių, poetų kalbos štampų. Klasicizmo bruožų yra K. Donelaičio, A. Klemento, A. Strazdo, D. Poškos, S. Stanevičiaus ir kt. rašytjų kūryboje. Klasicizmo principus XIX a. pr. propagavo Vilniaus unito profesoriai G. Ė. Grodekas, L. Borovskis.

MUZIKA
Klasicizmas muzikoje formavosi XVII a. Prancūzijoje (greta baroko; veikė vienas kitą). Klasicizmo estetinius principus (kūrinio kompozicijos logiškumą, harmoningumą, vaizdų aiškumą) ryškiausiai atspindėjo Ž. B. Liuli kūryba, ypač operos (vad. lyrinės tragedijos) Liuli suformavo savitą pranc. operos stilių, pagrįstą kantilenos ir išraiškingo rečitatyvo deriniu, sukūrė naujoviško tipo (vad. Prancūziškąją) uvertiūrą, išplėtė orkestro valdmenį. XVIII a. Klasicizmas įgavo šviečiamąjį pobūdį, klestėjo Prancūzijoje ir Austrijoje. Piliet. heroika, kilnios emocijos, paprasta išraiškos forma būdinga operos reformatoriaus K. V. Gliuko kūriniams, reiškusiems pranc. enciklopedistų idėją, kad operoje turi būti atkurta antikiniame teatre egzistavusi meno šakų vienovė. Gliuko tradicijų laikėsi kompozitoriai A. Sakinis, A. Saljeris, L. Kerubinis (Italija), F, Ž. Gosekas (Belgija), E. Mehiulis (Prancūzija). Aukščiausią raidos laipsnį klasicizmas pasiekė vad. Vienos klasicistinės mokyklos kompozitorių J. Haidno, V. A. Mocarto, L. Bethoveno kūryboje. Apibendrinę XVIII a. muzikos stilistines transformacijas (galantiškasis stilius, Manheimo mokykla, Berlyno mokykla, Vienos senoji mokykla), šie kompozitoriai meistriškai sujungė racionalistinės klasicizmo estetikos sąlygotą kompozicijos aiškumą, grožio ir tiesos, emocinių ir intelektualinių pradų pusiausvyrą su šviečiamųjų idėjų demokratiškumu, liaudiškumu; įtvirtino simfonizmą, kaip dialektinės mąstysenos priticipą; suformavo daug instrumentinės muzikos žanrų (sonatą, simfoniją, instrumentinį koncertą), simf. orkestro sudėtį, klasicizmo bruožų turėjo ir kitų šalių kompozitorių (Rusijoje M. Berezovskio, D. Bortnianskio, I. Chandoškino) kūryba.

TEATRAS
Būdinga monumentalūs pastatymai, emocinga deklaravimu pagrįsta vaidyba. Tuo stengtasi išryškinti kūrinio idėją, pilietinius herojinius motyvus; mažai paisyta istorinių veiksmo vietos bruožų, nac. kolorito, atmestos buities detalės. Klasicistinis teatras suklestėjo XVII a. Prancūzijoje (Ž. Rasino tragedijų pastatymai Burgundijos rūmų teatre,
aktorės T. Diupark, M. Šanmelė). Dem. tendencijos būdingos Moljero ir jo trupės veiklai, XVIII a. išryškėjo šviečiamasis klasicistinio teatro pobūdis (Voltero ir jo sekėjų veikalų pastatymai; aktorjų Diumenil, Kleron, A. Leketio kūryba). Prancūzijos didžiosios revoliucijos metais aktorius F. Ž. Talma ir kiti demokratiniai klasicistinio teatro veikėjai propagavo rev. heroiką. XIX a. I pusėje ryškių vaidmenų sukūrė klasicistinio teatro aktorė Rašel, Pranc. klasicistinis teatras turėjo poveikio vokiečių (J. V. Gėtės ir F. Silerio antrasis kūrybos laikotarpis), anglų (aktoriai T. Betertonas, Dž. F. Kemblis), kitų šalių dramaturgijai ir teatrui. Rusų klasicistiniam teatrui (atsirado XVIII a. I pusėjeje būdinga patriotinė tematika, šviečiamosios tendencijos (dramaturgai A. Sumarokovas, J. Kniažninas, aktoriai F. Volkovas, I. Dmitrevskis, T. Trojepolskaja). Lietuvoje klasicizmo bruožų turėjo Vilniaus pilies (ypač 1632—48), didikų (M. K. Oginskio Slonime) teatrų spektakliai.

Leave a Comment