Portugalija

Turinys:

Bendros žinios apie Portugaliją: 2
Portugalijos istorija 3
Portugalija ir europos integracija 4
Politinė sistema 4
Ekonomika 5
Ūkis 5
Žemės ūkis 5
Portugalija ir Lietuva 5
Portugalų kalba 6
Gyventojai. Jų kultūra 8
Portugalų virtuvė 8
Portugalų liaudies muzika 8
Valstybinės šventės 8
Laisvalaikis 9
Portugalai verslininkai 9
Menas. Kultūra 9
Literatūra 9
Muzika 11
Menas 12
Architektūra 12
Turizmas 13
Lisabona 13
Porto. 13
Alagarvė 14
Pusados 14
Braga 14
Guimaraes 14
Koimbra 14
Nazarvė 14
Literatūra 15

Bendros žinios apie Portugaliją:

Plotas:

Iš viso: 92 397 km2

 vandens: 15 

Pakrantės ruožas: 1793 km
Gyventojų skaičius: 10 566 212
Tankumas: 114,36 žm./km²
BVP:

Iš viso: 194,80 mlrd.

BPV gyventojui: 18 400 $
Piniginis vienetas: Euras (ankščiau eskudas)
Valdymo forma: Prezidentinė respublika
Valstybinė kalba: Portugalų
Sostinė: Lisabona (1 mln. gyventojų).
Religija: 95 proc. katalikai, 4 proc. protestantai, 1 proc. judėjai, musulmonai.

Valstybės pavadinimas.Portugalų kalba porta reiškia “vartai” ar net “vartai į jūrą”. Portugalijos vardas yra kilęs iš šalies šiaurėje esančio Porto miesto vardo, o Atlanto vandenyno paakrantė toje vietoje buvo vadinama portukale. Kadangi toje vietoje prasidėjo šalies rekonkista nuo arabų, taip imta vadinti ir visą šalį.

Portugalija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos.
Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis – šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai – žemumos irr plynaukštės su kalvomis. Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų. Pietinėje Portugalijoje tik kur ne ku

ur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas – Eštrelos viršukalnė (1991 m). Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 metais Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių. Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose – kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai.Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus – alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso.
Klimatas – subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia krritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sneigas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų.
Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.
Portugalijoje miškai užoma tik 5% viso šalies ploto. Praeityje jų buvo daugiau, tačiau la
abai daug iškirsta. Šiaurinėje šalies dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000-1200 m aukštį. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto šiaurėje vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi augalai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas. Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai.
Gyvūnija panaši į Vidurio Europos: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai išnaikinti. Pietinėje dalyje gausu įvairių driežų, graužikų, gyvačių. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Portugalijos istorija

Iki maždaug 140 m. pr. Kr., kai šalį užkariavo romėnai, joje gyveno keltų gentys, kurios vėliau susiliejo su naujais užkariautojais – gotais. Žlugus Romos imperijai, krašto teritoriją po trumpo savarankiškumo laikotarpio 711 m. užkariavo arabai. Tiktai šiaurinė šalies dalis liko krikščioniška. Ta dalis kaip tik ir buvp žinoma Portugalijos vardu ir kaip tenprasidėjo karas su musulmonais – rekonkista. Portugalijos karalystė galutinai susiformavo ir musulmonų užkariautojų atsikratė 1270 m., valdant karaliui Alfonsui (Alfonso) III. Vėliau , 1385m., Portugalijos sostas atiteko Avizų (Avis) dinastijai, kurios valdovų dėka Portugalija tapo pirmąja Europoje centralizuota karalyste.
Portugalijos valdovai labai rėmė keliautojus ir tyrinėtojus. Būtent tuomet portugalų jūrininkai pirmieji pradėjo didžiųjų geografinių atradimų epochą. Porugalai atrado jūros kelią į Indiją, Indoneziją, Kiniją, aplink Afriką, pirmieji nukeliavo į

Braziliją. Vėliau portugalai aktyviai varžėsi su ispanais Pietų Amerikoje. Spręsti šių šalių ginčus padėjo netgi Romos popiežius. Popiežiaus Aleksandro VI tarpininkavimu 1494 m. tarp Portugalijos ir Ispanijos buvo sudaryta garsioji Tordesiljo (Tordesillas) sutartis, nubrėžusidemarkacijos liniją, pagal kurią turėjo būti nustatoma naujai atrastų žemių priklausomybė.Linija turėjo eiti per abu ašigalius ir per Atlanto vandenyną maždaug per 48 laipsnių ilgumos meridianą, t. y. apie 2000 km į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio Salų. Visos naujai atrastos žemės į rytus nuo tos linijos turėjo priklausyti Portugalijai, o į vakarus – Ispanijai.
1580 m. pasibaigus Avizų dinastijai, Portugalijos sostas atiteko Ispanijos valdovams, kurie šalį sujungė su Ispanija ir valdė ją iki 1640 m., kai sėkmingas sukilimias prieš ispaniją vėl atnešė nepriklausomybę Portugalijai. Šalies valdovais tapo Bragansų (Braganca) dinastija, kuri valdė šalį iki Napoleono okupacijos XIX a. pradžioje. Tuomet Portugalijos karalius turėjo palikti šalį ir trauktis į didžiausią valdą Pietų Amerikoje – Braziliją. Sutriuškinus Napoleoną, beveik visą XIX a. šalyje tvyrojo politinė nesantaika tarp konstitucionalizmo ir absoliutizmo šalininkų. Galiausiai 1910 m. kilusi revoliucija nuvertė monarchiją ir paskelbė portugaliją respublika. Tačiau politinio stabilumo nebuvo. Po 1926 m. šalyje įvykusio karinio perversmo valdžia atiteko Antonijui de Oliveirai Salazarui (antonio de Oliveira Salazar, 1889-1970). Salazaras, iš pradžių buvęs finansų ministru, o paskui premjeru, tapo tikru šalies diktatoriumi.
Portugalijai dėl jos ypatingos geografinės padėties pavyko išvengti įt
traukimo į abu didžiuosius XX a. Europos karus. Dėl tos pačios priežasties Portugalija, nors ir nebūdama demokratine valstybe, buvo pakviesta prisidėti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos steigimo. Iš portugalijos eina tiesiausias jūrų kelias iš Europos į Ameriką, o jos kontroliuojami Azorų bei Madeiros salynai buvo ypač patogūs iš JAV atvykstantiems kariniams daliniams papildyti ir pergrupuoti.
Autoritarinis režimas Portugalijoje laikėsi ilgai, iki pat 1974 m. nors pats Salazaras mirė 1970 m. Diktatūros žlugimo priežastis – neperspektyvi kolonijinė portugalijos vyriausybės politika siekiant išlaikyti dideles kolonijų valdas, nors kitos kolonijinės imperijos to seniai buvo atsisakiusios. 1974 m. nepatenkinti kariškiai surengė naują karinį perversmą, kuris dėl savo taikingo pobūdžio buvo pavadintas “gvazdikų revoliucija”. Iš pradžių kariškių sąjūdis naudojosi marksistine frazeologija, tačiau pamažu, atkūrus demokratinį valdymą, politikoje kairiąsias jėgas pakeitė labiau į centrą ir liberalizmą orientuoti politikai. Pagaliau 1982 m. Portugalijos valdymą visiškai perėmė civilinė vyriausybė.
Portugalija ir europos integracija. Dėl itin svarbios strateginės padėties portugalija 1949 m. buvo pakviesta stoti į NATO, tačiau tebesilaikanti diktatūra neleido jai aktyviau dalyvauti Europos vienijimosi procesuose, prasidėjusiuose po Antrojo pasauliniio karo. Tiktai 1974 m., kai buvo nuversta diktatūra ir atkurta demokratija, Portugalijai atsivėrė naujos galimybės. 1977 m. Porugalijos Vyriausybė pateikė paraišką įstoti į Europos Bendriją. Derybos vyko labai lėtai, nors sunkumų, išskyrus menką ekonomikos išsivystymo lygį, nebuvo. Tą lėtumą iš dalies lėmė tai, kad tuo pąčiu metu vyko sudėtingos Europos Bendrijos ir Ispanijos derybos. Galiausiai 1985 m. tiek Ispanijai, tiek Portugalijos derybos baigėsi, ir nuo 1986 m. sausio 1 d. Portugalija yra visateisė Europos Bendrijos narė.
Žinoma, istorinė praeitis turi daug įtakos ir šiuolaikinei Portugalijai. Ilgus metus valdyta autoritarinių diktatorių šalis atsiliko nuo bendro Europos ekonominio ir socialinio vystymosi. Portugalijoje bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui tebėra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau šalie ūkis sparčiai auga, o struktūra iš esmės keičiasi. Portugalija sėkminagi naudojasi Europos Sąjungos sanglaudos politika ir iš Są jungos biudžeto gauna nemažų subsidijų, reikalingų ekonominei infrastruktūrai plėtoti, žmonių lavinimui ir perkvalifikavimui, kaimo plėtrai, ekonomikos perorientavimui. Iš dalies dėl to portugalai yra gana proeuropietiškai nusistatę ir siekė būti tarp pirmųjų valstybių, kurios įsiveda naujuosius Europos pinigus eurus.
Politinė sistema. Pagal galiojančią 1976 m. Konstituciją Portugalija yra parlamentinė respublika, joje aukščiausia valdžia priklauso 250 narių Respublikos Asamblėjai (Assembleia da Republica), kuri renkama ketveriems metams. Valstybės vadovas prezidentas renkamas tiesiogiai penkeriems metams. Vyriausybei vadovauja prezidento skiriamas ministras pirmininkas, kurį dar turi paremti ir parlamentas.

Ekonomika

Ūkis. Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Tiesa, pastaruoju metu jos gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iš iškasamų rūdų perdidimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setupalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių.

Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reikšmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvys ir žuvų konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą šalis yra ketvirta Europoje.
Žemės ūkis. Šiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas du kartus per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios. Portugalija įsiveža grūdų, cukraus, naftos, pramonės įrenginių. Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.

Portugalija ir Lietuva

1991.08.26 Portugalija pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure.
1991.10.04 Užmegzti diplomatiniai santykiai.

Diplomatinis atstovavimas
 Pirmasis Lietuvos Ambasadorius Portugalijai po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Osvaldas Balakauskas.
 Šiuo metu Lietuvos ambasadorius Portugalijoje nepaskirtas, l.e.p. reikalų patikėtinio pareigas eina Darius Šimaitis.
 Pirmasis Portugalijos Ambasadorius Lietuvai po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Alexandro Lencastre da Veiga.
 Šiuo metu Portugalijos Ambasadorius Lietuvai yra Jose Luis Gomes (reziduoja Kopenhagoje, Danija).
Vizitai:
1) 1998.05.28 Lietuvos Ministras Pirmininkas G.Vagnorius lankėsi Portugalijoje.
2) 1999.02.11 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A.Saudargas lankėsi Portugalijoje.
3) 2000.10.10 Portugalijos Valstybės ir Užsienio reikalų ministras Jaime Gama lankėsi

Lietuvoje.
4) 2002.02.14-15 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A.Valionis lankėsi Portugalijoje.
5) 2003.04. 23-27 d. LR Seimo Pirmininkas A.Paulauskas lankėsi Portugalijoje.
6) 2003.05. 15-16 su oficialiu vizitu Vilniuje lankėsi Portugalijos Prezidentas J.Sampaio.

Ekonominis bendradarbiavimas.
Lietuvos – Portugalijos prekyba

2003 m.
 Lietuvos eksportas į Portugaliją 2003 m. buvo 36.2 mln. Lt. (10.5 mln. EUR) arba 0.16 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Lyginant su 2002 m., jis sumažėjo 7 proc. Portugalija eksporto partnerių sąraše užėmė 34-tą vietą.
 Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Portugalijos 2003 m. sudarė 53.3 mln. Lt (15.4 mln. EUR) arba 0.18 proc. bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2002 m., jis padidėjo 7.2 proc. Pagal importo apimtis Portugalija buvo 43-oje vietoje.
 Lietuvos – Portugalijos prekybos apyvarta 2003 m. siekė 89.5 mln. Lt. (25.9 mln. EUR). Lietuvos – Portugalijos prekybos balansas 2003 m. buvo neigiamas – 17.1 mln. Lt. (4.9 mln. EUR)

2004 m. I pusmetis
1. Lietuvos eksportas į Portugaliją 2004 m. I pusmetį sudarė 19.9 mln. litų (5.7 mln. EUR). Lyginant su 2003 m. atitinkamu laikotarpiu, eksportas padidėjo 7.3 proc. Eksportas į Portugaliją 2004 m. I pusmetį sudarė 0.2 proc. viso Lietuvos eksporto ir užėmė 19-tą vietą tarp ES šalių.
2. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Portugalijos 2004 m. I pusmetį siekė 20.5 mln. litų (5.9 mln. EUR). Lyginant su pirmuoju 2003 m. pusmečiu, importas iš Portugalijos sumažėjo 15.6 proc. Importas iš Portugalijos sudarė 0.1 proc. viso Lietuvos importo ir užėmė 22-ą vietą tarp ES šalių.
3. Lietuvos – Portugalijos prekybos apyvarta sudarė 40.4 mln. litų (11.6 mln. EUR). Prekybos balansas buvo neigiamas ir siekė – 0.6 mln. litų (0.2 mln.).

Portugalų kalba

Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje (Angola, Mozambikas, Gvinėja ir kitos salos), kai kuriose Indijos ir Indonezijos vietose (Goa, Damiao, Diu, Timoras) ir Kinijoje (Macao). Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos, kuri davė pradžią ir visoms kitoms romanų kalboms. Romanizavimosi procesas vyko labai lėtai, nes ir pats to krašto nukariavimas tęsėsi beveik du šimtmečius. Žlugus Romos imperijai, į Pirenų pusiasalį įsiveržė germanų tautos ir ten susikūrė Vestgotų monarchija. Vestgotų viešpatavimas baigėsi su arabų invazija 711. Portugalų kalba tiek panaši į ispaniškosios Galicijos kalbą, kad formavimosi laikotarpyje (XII-XIV a.) jos buvo beveik vienodos. Portugalų ir Galicijos poetai naudojosi abiem kalbom. Galicinės tarmės atsiskyrimas nuo kitų pusiasalio tarmių įvyko X a. pab., kai pasireiškė dviejų balsių susiliejimas visiškai svetimas ispaniškosioms tarmėms. Taip tarp balsių išnyko sonariniai l ir n . Portugalų atsiskyrimas nuo galiciečių tarmės, manoma, bus įvykęs XV a. Portugalų kalbą labai praturtino jų klasikinė literatūra, – ko neturėjo Galicija. Nors portugalų kalba patyrė nemažą arabų kabos įtaką, tačiau ji turi originalų charakterį. Taip pat joje žymu ir ispanų kalbos įtaka. Tačiau abi šios kalbos skiriasi savo žodynu ir gramatika. Viena būdingų portugalų kalbos ypatybių yra asmeninės bendraties vartojimas (t.y. bendraties su asmenine galūne ten, kur asmens nurodymas gali būti abejotinas), bendraties iš pagalbinio į sąlyginį ar būsimąjį laiką išskyrimas (pvz. far-lo-ei -“aš tai padarysiu”, ver-me-ia -“jis pasimatys su manim”);gausių padedamųjų veiksmažodžių susidarymas (pvz. ter, haver – “turėti”, ser estar, ficar – “būti”), antrojo asmeninio įvardžio vengimas (o meu amigo – “mano drauge”) kontekste vartojamo “t u” vietoje, sudėtingų mažybinių lyčių pamėgimas, balsių pasikeitimai susibėgant nosiniams garsams (pvz. manu – m a o) pakitimai, susidarę pusbalsių i ir u įtakoje (pvz. area — eira, ralia -r a i v a), beveik visada tariamas kaip š . Kalba yra skambi ir balsinga.
Svarbiausi portugalų kalbos žodžiai:
Ačiū Obrigado (jei esi vyras)
Obrigada (jei esi moteris) vienas um
Prašau Por favor du dois
Labas rytas Bom dia trys três
Laba diena Boa tarde keturi quatro
Labas vakaras Boa noite penki cinco
Taip Sim šeši seis
Ne Não septyni sete
Bankas Banco aštuoni oito
Keitykla Câmbio devyni nove
Kiek kainuoja? Quanto é? dešimt dez
Ar kalbate angliškai? Fala inglês? šimtas cem
Aš nesuprantu Não compreendo tūkstantis mil

Portugalų kalbos paplitimas Brazilijoje turėjo didelės reikšmės ir jos raidai. Iš indėnų tupi kalbos įsiskverbė daugybė žodžių ir vietovardžių, įskaitant ir nemaža veiksmažodžių, asmenuojamų portugališku būdu, tačiau gramatikai įtakos nepadaryta. Palyginus su Europos portugalų kalba, Brazilijoje vartojamoji turi archaizmų ir naujovių. Svarbesni archaizmai: pilnas nekirčiuotų balsių tarimas , senesnis kai kurių dvibalsių skambėjimas ir paprastesnis s (ss, c, z)tarimas. Portugalų kalba turi daugybę tarmių ir potarmių. Pagrindinės tarmės: žemyno, salynų, užjūrio ir žydų; potarmės: galiciečių, riodonoriečių, guadramiliečių ir mirandiečių.

Gyventojai. Jų kultūra

Portugalija išsiskiria ne tik kraštovaizdžio įvairove, bet ir savita gyvensena, papročiais ir tradicijomis. Absoliučią gyventojų daugumą sudaro portugalai. Miestiečiai sudaro apie pusę krašto gyventojų. Iš jų 3/4 gyvena Lisabonoje ir Porte arba jų apylinkėse. Istoriniai įvykiai smarkiai paveikė portugalų gyvenimą, tradicijas, materialinę kultūrą. Iš esmės skiriasi krikščionių Šiaurė ir musulmonų Pietūs. Šiaurėje kaimiečiai gyvena vienkiemiuose, dviaukščiuose namuose, o pietuose – vienaukščių namų gatviniuose kaimuose. Bažnyčioms ir vienuolynams, kurių krašte yra labai daug, būdingas gotikinis architektūros stilius. Didžiuma gyventojų švenčių metu dėvi tautinius drabužius.
Portugalų virtuvė. Jų virtuvė nepaprastai turtinga. Portugalai užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal žuvies suvartojimą. Paprasti tradiciniai patiekalai – keptos, marinuotos sardinė sir žuvis(Bacalhau), kepta ant žarijų, valgoma per didžiąsias šventes. Vien iš menkės gaminama daugiau kaip 400 patiekalų. Mėgstamiausias mėsiškas valgis yra kozidu – mėsos troškinys su daržovėmis ir prieskoniais. Kasdien pietums ar vakarienei portugalai valgo sriubą. Populiarios daržovių sriubos su alyvmedžių aliejumi ir gausiais prieskoniais (kalde verde). Portugalai geria stiprią juodą kavą. Portugalai kaip ir prancūzai, mėgsta vyną. Geriausi Portugalijos vynai – portveinas ir madera. Pagal senąją technologiją Porto vynas gaminamas šešiuose vyno fabrikuose. Turistams yra sudarytas specialus maršrutas vyno keliais – „Rota do Vinho do Porta“. Pagal savo kokybę portugališkas vynas užima 6 vietą pasaulyje.
Portugalų liaudies muzika. Flamenko primena Ispaniją, o fado – Portugaliją. Turistas, neklausęs fado dainų, negali sakyti, kad jis buvo tose šalyse. Kiekviename dideliame ar mažame Lisabonos ar kito miesto restoranėlyje nuo dešimtos valandos vakaro skamba fado. Tai miesto daina, gimusi Lisabonoje. Fado Į Lisaboną atkeliavo XIX amžiuje iš Afrikos, kartu su vergais. Iš pradžių fado priklausė šokio žanrui, vėliau jis tapo baltųjų vargšų daina. Fado – dainos apie lemtį, nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą ir dabar, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, jiems pritaria vienas gitaristas, grojantis portugalška, o antrasis – klasikine gitara, portugalškai vadinama viola. Fado labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro valdymo metais (1926 – 1968), kai bet kokie uždari susibūrimai buvo draudžiami. Fado dainininkai galėjo dainuoti tik viešose vietose – baruose. Taip jie tapo profesionaliais atlikėjais.
Valstybinės šventės. Svarbiausia – 1974 m. balandžio 25 d. revoliucijos metinės. Taip pat švenčiamos Šv. Kalėdos, minimi Antoniu, Pedru, Gonsalu vardadieniai su atlaidais. Portugalai labai mėgsta šventes. Kuo toliau į šalies šiaurę, tuo šventės natūralesnės, mažiau numintos turistų. Per šv. Martyno dieną Golegos mieste vyksta viena įspūdingiausių Europoje arklių parodų. Tada rengiama daugybė turnyrų ir arklių lenktynių, neapsieinama ir be iberiškųjų bulių kautynių. Šešias savaites prieš Velykas Portugalija staiga atgyja didžiajam karnavalui. Miestų ir kaimų gatvėmis triukšmingai liejasi marga minia, fantastiškomis spalvomis dažytais veidais.
Laisvalaikis. Portugalijoje vyksta gaidžių kautynės, bet kaip ir Ispanijoje populiarios bulių kautynės. Mačiusieji abejas tvirtina, kad jos skiriasi. Portugalai arenoje riteriškesni. Jų toreadoras publiką žavi ne kruvinomis kautynėmis, bet savo elegancija, vikrumu ir skoninga apranga: juodos kelnės, balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Arenoje duria mediniu durklu, vadinamu espada. Tai, sakoma, atitinka taikingą portugalų tautos charakterį. Futbolo gerbėjai tarp vietinių ras bendraminčių. Tikk su jais reikia bendrauti atsargiai, nes portugalai jautrūs viskam, kas susiję su šia sporto šaka. Aistringi savo klubo gynėjai nuolat bandys įrodyti, kad jų klubas yra pats geriausias. Jau 4-5 m. vaikai išsirenka savo mėgstamą komandą. Įprasta, kad šeimoje vyras garbina vieną, o žmona – kitą klubą. Daugelyje vietų galima įsigyti visus futbolo gerbėjui privalomus atributus: marškinėlius, šortus, kepurėles su komandų emblemomis, žiebtuvėlius, pakabukus, kamuolius ir kitų daiktų. Portugalai negaili lėšų nacionaliniam sportui. Ruošiantis 2004 m. Europos futbolo čempionatui buvo pastatyti keli nauji originalūs ir spalvingi stadionai. Patogioje vietoje, netoli Lisabonos oro uosto, įrengti du svarbiausi žymiausių Portugalijos futbolo klubų („Benefikos“ ir „Sporting“) stadionai, papuošti tradicinėmis komandų spalvomis. Be bulių kovų ir futbolo potugalai mėgsta rankinį, ledo ritulį, golfą, vandens sportą.
Portugalai verslininkai. Nors organizuodamos verslą firmos paprastai remiasi vertikalia hierarchija ir galutinis sprendimas priklauso nuo aukščiausiojo pareigūno, portugalų direktoriai kiek galėdami vengia tiesioginių konfliktų su personalu, švelniai su jais kalba ir atsižvelgia į asmenines pavaldinių bėdas. Taip pat draugiški jų santykiai su verslo kolegomis. Portugalai pradeda bendrauti turėdami aiškią nuostatą, kad partneriai vienas kitu absoliučiai pasitiki. Portugalijoje klientai laikomi darugais, kitaip jie negalėtų būti klientais. Čia gebėjimas užmegzti artimus santykius, padaryti gerą pradžią, sukurti ilgalaikę geranorišką atmosferą yra ne tiktai būtina sąlyga, bet ir jų veiksmingumo garantas. Portugalai yra nepaprasti oratoriai, bet mėgsta tvarkyti reikalus ir raštu. Jų manymu, gerai surašyti dokumentai padeda išvengti netikrumo ir dviprasmybių. Portugalai yra bene geriausi pasaulio derybininkai. Ir stodami į Bendrąją rinką jie išsiderėjo daug geresnes sąlygas netgu jų kaimynai ispanai. Portugalai labai gabūs kalboms – iš visų romanų lengviausiai išmoksta angliškai; anglų, prancūzų ir vokiečių kursus lanko daugybė žmonių. Įžymioji Kembridžo kalbų mokykla Lisabonoje kasmet priima daugiau kaip 10 000 studentų.

Menas. Kultūra

Literatūra mažųjų tautų tarpe yra viena iš tų, kuri pasižymi giliu jausmingumu, ryškia tautine idėja, tobula forma. Portugalų literatūra prasideda XII a. Tada iškilo rašytojai, aprašinėję jūrų ir sausumos keliones, užkariavimus. Vieni ryškiausių Gil Vicente ir Luis de Camoes, vienas dramoje, kitas epe “Luziados”. Retai kas iškalbingiau už Camoes išsakė pasaulio emocijas ir skausmingus meilės jausmus. Portugalų literatūroje labai ryškūs penki laikotarpiai: 1. viduramžių (XII-XV a.); 2. renesanso; 3. XVII-XVIII a.; 4. XIX a. ir 5. XX a. Viduramžis (XII-XV a.), šiam laikotarpiui būdingi meilės lyrika. Karalius Sancho I (1154-1211m.) yra pirmas portugalų poetas. Plačiai paplitusios paslaptingos ir žavingos Cantigas de amigo ir Cossantes, be abejo, yra didžiausi visos viduramžių Europos lyriniai kūriniai. Lyrinę poeziją rašė ir Francisco Ša de Miranda (1495-1588m.), kuriam amžininkai suteikė portugalų Vergilijaus vardą. Taip pat minėtini poetai Diogo Bernardes ir Agustinho da Cruz. Gil Vicente (1470-1536m.) įsiamžino sukurdamas portugalų tautinę dramą. Jis buvo ne tik didžiausias Europos dramaturgas tarp Euripido ir Šekspyro, bet tuo pačiu ir auksakalys, kurio monstrancija yra laikoma viena didžiųjų portugalų tautos paveldėjimų. Savo kūryboje jis buvo visada linksmas ir konkretus. Didieji portugalų geografiniai atradimai atsispindėjo kronikose ir kelionių aprašymuose.. VII-VIII a. laikotarpyje (su mažomis išimtimis) buvo įsigalėjęs manierizmas (culteranismo) poemoje ir prozoje. Tarp gerųjų poetų bei rašytojų būtų galima paminėti: Francisco Rodriguez Lobo (1580-1622m.) ir Francisco Manuel de Melo (1608-66m.), laikomas portugalų ir ispanų klasiku, šiandien labiausiai vertinamu dėl savo “Vedusiųjų vadovo”, parašyto laiškų forma. XVIII a. įsteigta Istorijos akademija (1720m.), 1779m. Mokslų akademija, o 1756 įkurta Arcadia Lusitana, reikšminga literatūros atnaujinime, davusi keletą gerų poetų: Antinio Diniz, Elisio Filinto, Nicolau Talentino, Correa Garcao ir Boca- ge. Gargao laikomas portugalų Boileau; Domingos Reis Quita (1728-70m.) yra harmoningiausias portugalų ir brazilų poetas, Antonio Denis da Cruz (1731-99m.) davė Hissope – geriausią portugalų komišką poemą, Manuel Maria Barbosa de Bocage (1765-1805m.) žymiausias iš jų visų, laikomas vienu geriausių portugalų sonetistų. Jis taip pat pasižymėjo kaip nepaprastas improvizatorius, polemininkas ir pamfletininkas. XIX a. pradžioje kraštą užplūdo prancūzai, o vėliau prasidėjo brolžudiškos kovos tarp liberalų ir konservatorių. Dėl to daugelis inteligentų paliko kraštą. Tremtyje jie asimiliavosi su europietišku pasauliu. Iš tos kovos tarp absoliutizmo ir liberalizmo tremtyje gimė nauja literatūra, labai panaši į kitas romanų literatūras, žaibišku greičiu besivystant įvykiams, gimė portugalų romantizmas, kurį labai veiksmingai paskatino tremties rašytojai ir poetai su naujomis Europos idėjomis. Dvilypiam romantizmo pobūdžiui (europietiški pradai ir tautinės žymės) atstovauja Joao Baptista de Almeida Garrett (1799-1854m.), vienas iškiliausių portugalų poetų ir rašytojų, 1853m. davęs geriausią tos srovės poezijos veikalą Folhas caidas, apdainuojantį meilę. Istorinį romaną į aukštumas iškėlė Alexandre Herculano (1810-77m.), kuris iš pradžų atsidavė savo monumentaliai His-toria de Portugal (1840-53m.), kuri apima penkių pirmųjų karalių viešpatavimą. Ji pasižymi tikslumu, rūsčiu iškilmingumu ir aprašymų meistriškumu. Romantizmą pakeitus realizmui, iškyla naujas stiprus poetas, nepriklausęs jokiai srovei ir visai atnaujinęs portugalų lyriką. Tai buvo Joao de Deus (1830-96m.). Jis nerūpestingai dainavo ir improvizavo, idealizavo meilę, ją padarė nematerialią. Literatūrinę reformą, pakeitusią romantizmą, įvykdė jaunosios kartos būrys rašytojų, kurie 1865m. Koimbroje triukšmingai sukilo prieš Castilho. Tai buvo ne vien literatūrinis, bet ir politinis bei filosofinis sąjūdis. Panašių idėjų Portugalijoje galima rasti XVI a. XX a. keičiantis literatūriniams idealams susidūrimo nebuvo, kaip kad prieš realizmo įsigalėjimą. Dešimtmetis prieš respublikos paskelbimą (1910m.) buvo ramus literatūros atsipalaidavimas nuo politinių nuodų. Jį pradėjo Antonio Nobre, Eugenio de Castro, Alberto de Oliveira, Antinio Feijo. XX a. antrame dešimtmetyje romano srityje iškyla tokie talentingi rašytojai kaip Aquilino Ribeiro (g. 1885m.) ir Jose Maria Ferreira de Castro (g. 1898m.), kurie studijuoja ne tik socialinę, bet ir psichologinę aplinką visiškai skirtingu būdu nuo realistų. A. Ribeiro romanų centrinė tema — kaimiečių , o Castro — Brazilijos emigrantų gyvenimas. Iš žymiausių dramaturgų, minėtini: Joao de Camara (1852-1919m.), Fernando Caldera (1841-94m.), Lopes de Mendonca (1856-1931m.). Marcelino Mesquita (1856-1919m.), Julio Dantas (g. 1876m.) tapo populiarios komedijos “Kardinolų vakarienė” pradininku. Ji žinoma ir svetur. Iš jaunesniųjų dramaturgų žinomi: Mendonga Alves, Vitorino Braga (1888 -1940m.), kurie rūpinosi suderinti tradicijas su psichologinėmis ir meninėmis naujovėmis ir patraukti žiūrovus, vis labiau linkstančius į operetę ir kiną. Labai audringai buvo sutikta dviejų portugalų, Jose Saramago ir Antonio Lobo Antunes, romanistų kūryba. 1998m. saramago tapo Nobelio literatūrinės premijos laureatas. Tai pirmasis portugalų rašytojas susilaukęs tokio aukšto pripažinimo.
Muzika. Muzikos raidą pradėjo antrojoje XIII a. pusėje ir XIV a. pradžioje Alfonso III ir ypač jo sūnaus Diniz parkviesti iš Provanso trubadūrai, kurių muzikinė veikla išugdė trubadūrinę muziką. Iki XVII a. portugalų muzika buvo prancūzų, ispanų ir vadinamos nyderlandų grupės įtakoje. XVI a., ypač Jono III valdymo metu, išaugo Nyderlandų stiliaus vokalinė polifoninė muzika, netrukus tapusi vyraujančia kryptimi. Ryškiausi jos pradininkai buvo Damiao de Goes (1502-74m.) ir Manuel Cardoso (m. 1595m.). Muzikinė veikla ypač pagyvėjo XVII a., išryškėjo keli polifoninės muzikos centrai, kurių svarbiausias buvo vadinamas Evora grupe. Jai priklauso Manuel Mendes (15477-1605m.), Manuel Cardoso (1571-1650m.), Filipe de Magalhaes (m. po 1648m.), Joao Soares Lourengo Kebelio (1609-61m.). Šalia vokalinės muzikos, aukšto lygio XVII a. pasiekė ir klaviatūrinių instrumentų (ypač vargonų) muzika, kurios ryškiausias atstovas buvo Manuel Rodrigues Coelho (1555 — apie 1635m.). Muzikos teorijoje išskirtinai pasireiškė Joao Alvares Frovo ‘1602-82m.) ir Antonio Fernandes. XVII a. muzikos raidai didelės reikšmės turėjo Jono IV (1604-56) veikla: pats būdamas kompozitorius ir nemažai rašęs muzikos klausimais. Dėl išskirtinai aukšto meninio lygio ir ypač išaugusios vokalinės polifoninės muzikos, XVII a. paprastai vadinamas portugalų muzikos aukso amžiumi. XVIII a. pradžioje portugalų muzika pateko į ryškią italų muzikos įtaką. Jonas V, simptizuodamas italų muzikai, siuntė portugalų muzikus studijuoti į Italiją, o iš ten kvietėsi italų kompozitorius, instrumentalistus ir dainininkus. Jų tarpe buvo ir ypač didelės įtakos turėjęs Domenico Scarlatti, jvedęs į portugalų muziką Neapolio stilių. Pirmasis portugalas, parašęs operą buvo Francisco António de Almeida (m. 1755m.), o pirmąją žinomą operą portugalų kalba sukūrė António José da Silva (1705-39m.). Operinės muzikos viršūnėn iškopė Marcos Antonio da Fonseca Portugal (1762-1830m.), itališkomis operomis (suitalinta Portogallo pavarde) pasiekęs europietišką lygį. Nors vyraujanti italų įtaka tęsėsi beveik iki XIX a. pabaigos, XIX a. (ypač antrojoje pusėje) Portugaliją pasiekė ir kitos muzikos kryptys (Vienos klasika, romantizmas). Romantizmo ir susidomėjimo liaudies muzika įtakoje XIX a. antrojoje pusėje imta ieškoti tautinių elementų, kurių ryškiausi pradininkai, ypač operinėje muzikoje buvo Augusto Machado (1845-1924m.), vokiečių kilmės Alfredo Keil (1850-1907m.) — portugalų himno “A Portuguesa” autorius. Impresionizmui šiuo metu ryškiausiai atstovauja tos krypties pradininkas Luis de Freitas Branco (g. 1890m.), Claudio Carneyro (g. 1895m.) ir Jorge.Croner de Vasconcellos (g. 1910m.). Tautinius elementus modernios muzikos priemonėmis ryškiau pabrėžia Ruy Coelho (g. 1891m.) — naujosios portugalų operos kūrėjas, ir Pedro de Freitas Branco (g. 1896m.). Daugiau atitrūkę nuo tautinės muzikos prado ir linkę į kūrybinį yra Frederico de Freitas (g. 1902m.) ir Fernando Lopes Graçą (g. 1906m.). Atskirai minėtinas iškiliausias portugalų operečių kompozitorius Ciriaco de Cardoso (1846-1900m.). Iš tarptautinio masto muzikos interpretatorių išskirtinas dainininkas baritonas Francesco d’Andrade (1859-1921m.). Šio meto portugalų muzikinis gyvenimas koncentruojasi Porte, Koimbroje ir ypač Lisabonoje, kur šalia anksčiau minėtos konservatorijos veikia operos teatras Teatro Nacional de S. Carlos (įsteigtas 1793m.), Orquestra Filarmónica de Lisboa, kuriam vadovauja vienas iškiliųjų portugalų dirigentų Ivo Cruz (g. 1901m.), ir Orquestra Sinfónica Nacional. Gana jaunas muzikologijos tradicijas, kurių ryškiausi pradininkai buvo Joaquim de Vasconcellos (1849-1936m.) ir Ernesto Vieira (1848-1915m.), šiuo metu tęsia Mario de Sampayo Ribeiro (g. 1898m.), Santiago Kastner (g. 1908m.) ir kt. Portugalų folklore dominuoja lyriškos dainos, persunktos didžiu likimo skundu fatum. Galima išgirsti solo dainų, atliekamų pritariant gitarai. Tokios dainos vadinamos fladais. Pagal šias dainas ir gitaros akordus portugalai dažnai šoka. Šokiai nėra tokie siautulingi kaip ispanų.
Menas. Seniausių architektūros paminklų paliko romėnų ir vestgotų epochos. Iš VII a. išliko keletas bizantiško stiliaus pastatų (Braga S. Frutuoso). Nacionaline prasme portugalų meno istorija prasideda su romanika XII a. (Koimbros katedra, Paços de Fereira bažnyčia). Esama ryšių su Languedoc ir vakarų Prancūzijos romanika. Cistersai atnešė ankstyvosios prancūzų burgundų gotikos elementų (Alcobaça vienuolynas). Templiečiai rytų ir kryžininkų architektūros savybes pritaikė pilių ir bažnyčių statybai (Tomar). XIV a. pastatytos Lisabonos ir Evoros katedros ir 1388-1402m. pradėtas portugalų gotikos šedevras bažnyčia ir vienuolynas Batalha, laikomas šalies nepriklausomybės simboliu. XIV a. gausu antkapinės skulptūros. XV a. gimė kūrybinga tapyba, kuri techniškus pagrindus gavo iš flamų tapybos. Su flamų meistrais būta glaudžių ryšių, jau 1428-29m. į Portugaliją keliavo Jan van Eyck. Stipriausias tapybos atstovas Nuno Gonçalves (apie 1450-80m.) sukūrė altorių, kurių scenose randame gausius ryškiai individualizuotus savo laiko asmenybių portretus (šv. Vincento poliptikas ir kiti darbai Lisabonos muziejuje). Portugalijoje vėlyvosios gotikos apie 1490-1525m. vadinami Emanuelio stiliaus paminklai itin turtingi ir įdomūs. Juose atsispindi tolimųjų jūrų kelionių atradimai. Tai europietiškos gotikos sistemos ir maurų bei indų architektūros ornamento originali sintezė. Šio stiliaus architektai buvo Diego Boytac, Mateus Fernandes, broliai Diogo ir Francisco de Arruda, dirbę Batalhoje. Originaliausias Emanuelio stiliaus paminklas yra Belem vienuolynas ir jūros pilis (1490-1522m.). Pražydo su architektūra sujungta labai turtinga dekoracinė skulptūra, kurios gausu ypač Bragos ir Belemo vienuolynuose. Šioje skulptūroje pasižymėjo meistras Diogo Pires. XVI a. renesansas atėjo ne tiesiogiai iš Italijos, bet per Prancūziją. Jį propagavo prancūzų skulptoriai Chanterènes, Hodart, Jean de Rouen. Religinė Emanuelio stiliaus tapyba išsivystė iš Gonçalves palikimo ir toliau tobulėjo. Portugalijos barokas XVII a. pasižymi griežtu santūrumu (Porto jėzuitų bažnyčia, Mafra vienuolynas), bet XVIII a. statomi puošnūs altoriai (talha) ir bažnyčių portalai. 1758-94m. statyti elegantiški karaliaus rūmai Queluz. Iš baroko epochos tapytojų ryškiausias portretininkas Domingos Vieira (apie 1592-1632m.). Domingos Antonio Sequeira (1768-1837m.) vadinamas portugalijos Goya. Mūsų amžiaus sandūroje išsiskyrė Columbano Bordalo Pinheiro (1857-1929m.). Moderniajame mene portugalai konservatyvūs.
Architektūra. Portugalijos ypatinga geografinė padėtis pritraukė daug svetimšalių, kurie čia atvyko ilgam ir paliko ryškius pėdsakus portugalų kultūroje. Čia galima pamatyti labai skirtingų architektūros stilių. Čia nemažai išlikusių romėnų laikų pilių, akvedukų, pirčių , tiltų, kelių liekanų. Po visą šalį išsimėčiusios maurų pilys mena ilgus arabų viešpatavimo laikus. Namų sienos ir vidus puošti glazūruotomis dekoratyvinėmis plytelėmis. Tokių dekoruotų plytelių kaip suvenyrų galima nusipirkti parduotuvėse. Jas tinka kabinti ant sienų, arbatos puodeliui ar kitam karštam daiktui padėti. Restoranų, užeigų sienos taip pat dažnai dekoruotos tokiomis plytelėmis. Glazūruotomis plytelėmis dekoruotos sienos ir grindys suteikia vėsumo pojūtį. Tai būdinga šitiems kraštams. Portugalai kūrybingai panaudoja nereikalingas patalpas, pavyzdžiui, buvusiuose sandėliuose įrengia restoranus, užeigas. Savita portugalų bažnyčių architektūra bei jų puošyba. Beveik kiekviena bažnyčia arba rūmai išpuošti šlifuotais akmenimis, dekoruotais piešiniais. Toks dekoravimo stilius, paveldėtas iš maurų, vadinasi „azuležu“. Namažai bažnyčių puoštos Brazilijos auksu. Portugalijoje, valdant karaliui Emanueliui I, susiformavo portugališkasis architektūros stilius, vadinamas emanuelina. Šiame stiliuje galima pastebėti afrikietiškų, indiškų ir kinų architektūros detalių. Vienas įspūdingiausių šios architektūros kūrinių – XVIII a. Belemo bažnyčia ir Belemo bokštas Lisabonoje. Belemo bažnyčia ypatinga dar tuo, kad joje palaidoti žymiausi Portugalijos žmonės – keliautojas Vasko de Gama ir portugalų tautos poetas Camoes‘as.

Turizmas

Turizmas yra pati pelningiausia ir perspektyviausia šalies sritis, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys. Portugalija turistams gali pasiūlyti smėlėtų, saulėtų ir mišrių paplūdimių.
Lisabona. Tai moderniausias šalies miestas, išsidėstęs ant dešiniojo Težo upės kranto. Lisabona yra ir didžiausias Portugalijos miestas, turintis 4 milijonus gyventojų. Miesto romėniškasis pavadinimas – Odisipo, kildinimas iš graikų herojaus Odisėjo (romėnų vadinamo Ulisio), kuris keliaudamas sustojo čia ir sugundė nimfą Kalipsę. Odisėjui išvykus, ji iš nevilties pasivertė žalčiu ir besirangydama savo ringėmis suformavo septynias kalvas, ant kurių ir stovi Portugalijos sostinė. 15 a. būtent čia prasidėjo atradimų kelionės, atnešusios Portugalijai pasaulinę šlovę. 1775 m. įvykęs vienas stipriausių žmonijos istorijoje žemės drebėjimų smarkiai nuniokokjo miesto centrą. Atstatyta Lisabona tapo kontrastų miestu, kuriame susilieja šiuolaokinė ir praities dvasia. Jos gyventojai, pripratę prie nesiliaujančio turistų srauto, yra liberalūs ir tolerantiški. Vaikštant Lisabonos gatvėmis tarp šiuolaikinių pastatų dar galima aptikti viduramžių kvartalų bei garsią praeitį šlovinančių įvairių amžių paminklų. Ypač įspūdingai atrodo kitame upės karnte, Almados rajone, iškilęs 28 metrų aukščio Nukryžiuotojo paminklas. Pirmų akimirkų įspūdžius sustiprina miesto centre gatvės muzikantai, atliekantys tradicines garudžias portugalų dainas fado. Jų žodžiai yra tautos sielos veidrodis, kuriame atsispindi skausmas, neviltis ir ilgesys. Čia yra vietų, kurias būtina pamatyti. Viena iš jų Belemo rajonas, išsidėstęs palei Težo upę, su garsiuoju atradimų paminklu. Miesto centre akį džiugina daug erdvių aikščių. Ant kalno iškilusi Šv. Jorge pilis, kitaip vadinama įsimylėjėlių pilimi. Su visų keturių vandenynų augalija ir gyvūnija įdomu susipažinti viename iš didžiausių Europos okenariumų , kuris įkurtas Vasko da Gamos rajone, viename moderniausių Lisabonoje. Taip pat čia yra vienas didžiausių, įspūdingai atrodantis ilgiausias šalyje Vasko da Gamos tiltas (1785 m.).
Porto. Tai antras pagal dydį Portugalijos miestas dar vadinamas šiaurine sostine.Unikalus Porto senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, kaip vienas seniausių ir autentiškiausių šalyje. Seni tamsiai pilkos spalvos niūrūs senamiesčio pastati. Siaurų gatvelių labirintai suteikia miestui liūdesio ir melancholijos. Tačiau būent tuo jis ir žavus. Lisabona yra šalies „langas į Europą“, o Portas – „langas į Portugalijos kultūros ir tradicijų sielą“. Įprastas vaizdas gatvėje, kai nesvarbu, kokio dydžio pastatas bebūtų, privalomas jo atributas yra balkonėlis, kurio metalo turėklai ir atramos dažnai stebina metalo raižybos darbais. Mieste yra be galo daug bažnyčių, kurių pilkas akmenines sienas dengia baltos ir dangaus žydrumo plytelės. Ant plytelių pavaizduota vis kita Portugalijos istorijos ištrauka. Na, o norint geriau susipažinti su Porto praeitimi, reikia užsukti į centre esančią geležinkelio stotį ir išstudijuoti reprodukcijas ant vestibiulio sienų. Porto „vizitinė kortelė“ – 75 metrų aukščio Klerigos bokštas, nuo kurio, užlipus 225 laiptelius, atsiveria visa miesto panorama. Taip pat mieste yra pastatyti 4 tiltai : 1. Garsusis Eifelio bokšto autorius Gustava Eifelis suprojektavo tiltą Dona Maria ( 1877 m. ), kurio ilgis 350 metrų; 2. Eifelio mokinys Teofilo Seyring pagal mokytojo brėžinius suprojektavo ir kitą įspūdingą tiltą Dom Luiz I ( 1886 m. ), su dviem keliais, skirtą automobiliams ir pėstiesiems, kurio ilgis 392 metrai ir 8 metrai pločio; 3. Edgaras kardosas suprojektavo tiltą Ponte da Arrabida ( 1963 m. ), kuris virš vandens pakilęs 70 metrų; 4. Edgaras Kardosas pastatė dar vieną tiltą, kuris buvo atidarytas 1991 m. Seniausias Porto rajonas – Ribeira. Siauri spalvingom plytelėm apklijuoti namai dreikiasi palei Dauro upę. Ja seniau buvo gabenamas vynas, o dabar medinėmis valtelėmis plukdomi turistai. Senamiestį su kitu krantu jungia žymiojo Eifelio mokinio Luiso suprojektuotas tiltas. O kitame krante – Vila Nova de Gaja rajonas su šešiais vyno rūsiais. Tai bene lankomiausia turistų vieta. Kas nežino garsiojo portveino – spirituoto, natūralaus saldumo vyno. Svečiams nemokamai aprodomi rūsiai, kuriuose didelėse statinėse brandinamas Porto vynas, supažindinama su jos istorija ir gamybos tradicijomis, siūloma padegustuoti.
Alagarvė. Tai vienas garsiausių kurortų, dar vadinama Portugalijos Florida arba pietų Kalifornija. Alagarvės paplūdimiai, nusidriekiantys apie 100 mylių Atlanto pakrante, laikomi gražiausi Europoje. 300 saulėtų dienų per metus, baltas smėlis ir vanduo sukuria puikias sąlygas poilsiauti. Turistai šį kampelį vadina rojumi, o portugalai – Portugalijos sodu. Šiame regione ryškiausius pėdsakus paliko maurai : siauros gatvelės, o jose – sniego baltumo nameliai, mažais balkonėliais, apžėlusiais spalvingais vijokliniais augalais.
Pusados. Pusada portugalų kalba reiškia poilsio, svečių priėmimo vietą. Pusados įsikūrusios vaizdingiausiuose vietovėse. Turistai, apsistoję tokiose vietose, gali pažinti portugalų gyvenimą, jų tradicijas, meną, istoriją. Pusados apima visą restoranų tinklą, kuriuose galima paragauti įvairių regionų patiekalų ir vyno. Keliautojai gali pagyventi ir rūmuose, ir pilyse, ir vienuolynuose. Portugalijos pilys ir rūmai įspūdingi!
Braga. Miestas įsikūres už 53 km į šiaurę nuo Porto. Gyventojai šalyje garsėja religingumu. Viena Prtugalijos šventovių – neoklasicistinio stiliaus Bom Jesus bažnyčia, skirta garbinti Kristui, viso pasaulio piligrimų lankoma vieta. Ją pasieksite užkopę į didžiulį kalną, praėję dvylika koplytėlių ir dar gerokai palypėję, atrodytų, nesibaigiančiais laipteliais. Galima pakilti traukinuku. Tačiau ilgas kelias pėsčiomis kaip tik skirtas apmąstymams ir susikaupimui.
Guimaraes. Tai nedidelis, bet istoriniu požiūriu svarbus portugalams miestelis. Tai Portugalijos lopšys. Čia gimė pirmasis šalies karalius. Miestelio senamiestis su siauromis, labirinto principu išsidėsčiusiomis gatvelėmis ir viduramžius menančiomis aikštėmis nenorom nukelia į tų laikų dvasią. Įspūdį sustiprina hercogų Braganskių rūmai ir šalia esanti Guimaraes pilis.
Koimbra. Trečias pagal dydį šalies miestas, išsidėstęs centrinėje Portugalijo dalyje, pelnytai laikomas studentų miestu. Jo pažiba – vienas seniausių Eurupos unuversitetų, įkurtas 1537 m. Universiteto durys atvertos turistams, bet retkarčiais jo salėje susirena studentai ir dėstytojai. Šalia senojo universiteto įsikūręs naujasis, todėl visus metus šurmuliuoja jaunimas. Gegužės mėnesį studentai savaitę linksminasi prieš sesijos pradžią: vyksta paradai, koncertai, vaidinimai.
Nazarvė. Miestas garsėja portugalų gotikos stiliumi pastatytu žymiausiu šalies vienuolynu Santa Maria das Vitorias, kuris įtrauktas į UNESCO saugomų objektų paveldo sąrašą. Nazarė padalyta į dvi dalis: apatinę ir viršutinę. Miesto širdis – viršutinėje dalyje, ant 110 m aukščio kalno. Nuo skardžio atsiveria pakalnėje išsidėsčiusios miesto dalies ir Atlanto vandenyno panorama. Tipinė, provincijai būdinga Nazarės architektūra. Balti 2 – 3 aukštų, čerpėmis dengti namai. Daugiausia turistų sulaukiama vasarą ir žiemą – Naujųjų metų išvakarėse. Daugelis portugalų puoselėja tradiciją sutikti Naujuosius šiame kurorte. Tam miestelis kasmet rimtai ruošiasi. Vasario mėnesį švenčiamas karnavalas daugiausia lankytojų sulaukia taip pat šiame mieste. Kadangi į Nazarę kasmet suplūsta daugybė turistų, vietiniai gyventojai pragyvena iš kambarių nuomos, maitinimo įstaigų ir pardavinėjamų suvenyrų.

Literatūra

1. „Lietuvių enciklopedija“ 23 tomas, 1961 m. Lietuvių Enciklopedijos leidyka
2. Žurnalas „Kelionės ir pramogos“ 2005 m. nr.8 (63)
3. Žurnalas „Kelionių magija“ 2004 m. nr.2 (43) kovas
4. Žurnalas „Kelionių magija“ 2003 m. nr.5 (36) birželis
5. Richard D. Levis „Kultūrų sandara“ kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. 2002 m. alma littera
6. 25 europos Sąjungos šalys
7. www.keliautojuklubas.lt
8. lt.wikipedia.org/wiki/Portugalija
9. www.biblioteka.lt/metai/portugalija2
10. www.urm.lt

Leave a Comment