TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA

Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų. . .) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo soodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas). Apie šių sodų dydį šiandien sunku spręsti, bet, sprendžiant iš išlikusių piešinių bei negausių rašytinių šaltinių, jis, matomai, svyravo nuo 10 – 15 arų iki 1 ha. Dėl karšto ir sauso klimato į taisyklingus plotus sodus dalijo drėkinimo kanalai Vanduo į kanalus patekdavo per gana sudėtingą užtvankų ir šliuzų siistemą. Savo soduose egiptiečiai augindavo šešėlį teikiančius didelius medžius (kedrus, palmes, gluosnius), akacijas, eglūnus, šilkmedžius, persikus, alyvmedžius, vynuoges, daržoves ir prieskoninius augalus bei gėles ir ypač rožes. Vynuogėms būdavo įrengiamos specialios konstrukcijos, primenančios mūsų pavėsines ar pergoles. Egipto faraonų soduose vy

ynuogėms buvo statomos specialios prašmatnios kolonados. Gyvenamasis namas arba rūmai (priklausomai nuo šeimininko rango ir materialinės padėties) paprastai stovėdavo centrinėje arba priekinėje,toliau nuo vartų esančioje sodo dalyje. Namo architektūra egiptiečiams vaidino antraeilį vaidmenį. Atsižvelgiant į klimatines sąlygas, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas baseinų, kanalų bei paties sodo įrengimui. Patys prabangiausi sodai buvo kuriami šalia faraonų rūmų ir šventyklų ir neretai turėjo kultinę paskirtį (buvo kuriami saulės dievo garbei). Faraonų sodus puošdavo įspūdingos dievų, liūtų, sfinksų skulptūros bei statiniai su kolonomis. Išlikę rašytiniai šaltiniai, piešiniai ant faraonų kapaviečių sienų bei kiti archeologiniai radiniai liudija, kad Egipto faraonė Hatšepsuta ir po jos valdęs faraonas Tutmosis III (1490 – 1436 m. pr. Kr.) netgi organizuodavo specialias augalų paieškų ekspedicijas bei karo žygius, iš kurių parsiveždavo daug augalų. Įdomu irr tai, kad daugelis augalų iš Palestinos, Persijos bei pasakiškos Punto šalies (dabartinis Somalis) buvo pargabenami gyvi, panaudojant tiems laikams aukštas dekoratyvinės sodininkystės technologijas. Prabėgus 300 m. panašius žygius organizuodavo ir faraonas Ramzis III (1198 – 1166 m. pr, Kr.). Puošnumu ypač garsėjo legendinės Egipto valdovės Kleopatros (I a. pr. Kr.) sodai. Egiptiečių sodus centrinėje dalyje ar pakraščiuose puošdavo taisyklingos stačiakampio, kvadrato ar “ T “ formos vandens baseinai, šalia kurių augdavo gėlės. .
Taisyklingas geometrinis išplanavimas buvo būdingas ir asirų bei babiloniečių sodams. Dėl sauso ir ka
aršto klimato juose būdavo įrengiama sudėtinga drėkinimo sistema ir ypač buvo mėgstami vandens baseinai ir fontanai. Vanduo juose buvo pagrindiniu akcentu ir atskiras sodo dalis jungiančia grandimi. 1100 m. pr. Kr. išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose apie dekoratyvinius sodus užsimena Asirijos karalius Tigratpalasaras I. Jis kalba apie retus, nematytus medžius, kuriuos jis parsivežė iš užkariautų šalių ir pasodino savo soduose. Prašmatnūs tiems laikams sodai buvo įkurti ir šalia Asirijos karaliaus Saragono II rūmų (VIII – VII a. pr. Kr.). Jo sūnus Sinacheribas ne tik naujai atstatė Asirijos sostinę Nineviją, bet ir įkūrė šalia savo rūmų prašmatnius tiems laikams sodus, su dirbtiniais vandens telkiniais, pavėsinėmis, pavilijonais ir daugybe dekoratyvinių bei vaisinių medžių ir krūmų bei gėlių. Sodų tvenkiniuose plaukiojo įvairios retos žuvys, o sode narvuose buvo laikomi reti žvėrys ir paukščiai. Ninevijos karališkuosius sodus kai kurie autoriai linkę laikyti botanikos sodų prototipu. Juose buvo auginamos palmės, vaisiniai, prieskoniniai augalai, vynuogės, kiparisai. Antikinės Graikijos istorikas Strabonas aprašo puikius Judėjos valdovo Salamono (X a. pr. Kr.) sodus. Teigiama, kad šalia Salamono rūmų buvo 4 prašmatnūs sodai.
Ypač puošnūs ir garsūs visame tuometiniame pasaulyje buvo terasiniai ar dar kitaip vadinami ,, kabantys “ babiloniečių sodai (VII – VI a. pr. Kr.), kuriuos galingos tuo metu ir klestinčios Babilono imperijos karalius Nabuchodonosoras sukūrė sa
avo gražuolės žmonos, kilusios iš kalnuoto Midijos krašto, garbei. Apie šiuos sodus žinome iš Antikinės Graikijos istoriko Diodoro kelioonių užrašų. Pats statinys buvo terasinės arkinės konstrukcijos Po sodo terasomis buvo įrengti prašmatnūs karalienės apartamentai, iš kurių buvo galima patekti tiesiai įsodus. Terasų stogai buvo įzoliuoti vandeniui nepralaidžiu sluoksniu, kurį sudarė nendrės, asfaltas, gipsu sutvirtintų plytų sluoksnis ir švino apdangalas. Terasas dengė 1 – 2 m storio augalinės žemės sluoksnis. Jie yra laikomi vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Nuostabą bei susižavėjimą čia kelia ne tiek patys sodai, kiek be galo tobula tiems laikams terasų konstrukcija bei vandens tiekimo ir cirkuliacijos sistema. Deja šių dienų sulaukė tik šio nuostabaus statinio pamatai, o apie buvusių sodų nuostabų grožį galima spręsti tik iš archeologinių radinių (buvo rasti ir šiuo metu archeologų jau ištyrinėti šio unikalaus statinio pamatai) bei Antikinės Graikijos istorikų rašytinių šaltinių
Pasakiško grožio sodais Senovės pasaulyje garsėjo Persija. Didesnė ar mažesnė šių sodų kūrimo tradicijų įtaka buvo jaučiama ne tik Artimųjų Rytų šalyse, bet ir visame Senovės pasaulyje. VI a. pr. Kr. Persijos karalius Kiras II užkariavo visas Mesopotamijos ir Mažosios Azijos tautas ir sukūrė be galo galingą tiems laikams Persijos imperiją. Nepaisant to, Persijos sodams buvo būdingos labai savitos, specifinės tik šiai tautai dekoratyvinės so
odininkystės tradicijos ir kultūra. Persų sodai (paradizai) buvo simetriškos formos. Medžiai juose buvo sodinami eilėmis ir alėjomis. Augalų drėkinimui juose būdavo įrengiama gana sudėtinga kanalų sistema. Bet labiausiai visus amžininkus stebindavo čia auginamų augalų gausumas bei puošnumas, puikus sodų išplanavimas ir estetinis vaizdas. Ypač čia buvo mėgiamos gėlės. Netgi senoji Persijos sostinė vadinosi “ Suza “ (lelija). Persai taip garbino savo sodus, kad net savo valdovų rezidencijas vadino “ paradizais “ (sodais). Greta dekoratyvinių sodų Persijoje buvo kuriami ir taip vadinami medžioklės sodai. pasižymėję žymiai didesniu plotu. Šiuose soduose buvo ne tik auginami dekoratyviniai augalai bet ir laikomi narvuose žvėrys, kurie būdavo išleidžiami į laisvę ir sumedžiojami per karališkąsias medžiokles. Šiuose soduose taip pat vykdavo kariniai paradai bei masinės šventės. Pasakiško grožio persų sodais buvo sužavėti ir Persiją užkariavę graikai. Persijos dekoratyvinės sodininkystės meną jie labai vertino ir gerbė. Garsusis Sokratas. savo mokiniams sakydavo, kad “ kur tik nepasirodo Persijos karalius, ten kuriami nauji sodai, kuriuose auginama viskas, kas Žemėje gražiausia “. Šiais sodais mėgdavo grožėtis ir Persiją užkariavęs Aleksandras Makedonietis. Persijos dekoratyvinės sodininkystės tradicijos tįurėjo didelės įtakos netik Artimųjų Rytų, bet ir viso Senovės pasaulio dekoratyvinės sodininkystės kultūros raidai.
Artimųjų Rytų civilizacijų (Egipto, Mesopotamijos tautų) dekoratyvinės sodininkystės tradicijas I tūkst. pr. Kr. sėkmingai perėmė ir plačiai paskleidė Viduržemio ir netgi Juodosios jūros pakrantėse šias tautas užkariavę antikos graikai. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, aukštu intelektu garsėjęs galingasis Aleksandras Makedonietis (.) į savo karo žygius imdavo ir sodininkus, kurie domėjosi užkariautų tautų dekoratyvinės sodininkystės kultūra, parveždavo į Graikiją naujų, dar čia nežinomų augalų. Antikinės Graikijos sodai buvo taisyklingo išplanavimo, su simetriškos formos vandens baseinais, fontanais, papuošti skulptūromis, vazomis bei kolonomis. Greta vietinių augalų čia buvo auginama ir daug svetimžemių, atvežtų iš užkariautų Artimųjų Rytų šalių. Būdingas Senovės Graikijos sodų požymis buvo tas, kad dauguma jų buvo visuomeninės paskirties, nes to reikalavo tuometiniai demokratiniai valstybės valdymo principai ir įstatymai. Aleksandrijoje Aleksandro Makedoniečio laikais tokie sodai sudarė ketvirtį miesto teritorijos Dar gražesnis šiuo požiūriu buvo A. Makedoniečio įkurtas Antiochijos miestas. Graikijoje buvo populiarūs taip vadinami “ filosofų “ ir “ gimnazijų “ sodai , kur Antikinės Graikijos gyventojai galėdavo ramiai susikaupti giliems apmastymams (filosofų soduose) arba paprasčiausiai pasimankštinti (gimnazijų soduose). Antikinės Graikijos filosofas Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) užsiėmimus su savo mokiniais, kurių tarpe buvo ir Aristotelis, pravesdavo sode. Ypač garsus buvo Teofrasto (372 – 287 m. pr. Kr.) sodas, kurį galima priskirti prie pirmųjų botaninų kolekcijų. Jame buvo auginamos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, vynuogės ir daugybė egzotinių dekoratyvinių augalų. Apie Antikinės Graikijos sodus bei juose augintus augalus galima spręsti iš garsiųjų Homero poemų “ Iljada “ ir “ Odisėja “. Dekoratyvinės sodininkystės vystymuisi Antikinėje Graikijoje didelės įtakos turėjo Aleksandro Makedoniečio užkariavimai ir audringas naujų graikų miestų (polių) kūrimasis Viduržemio jūros pakrantėse.
Iš antikos graikų dekoratyvinės sodininkystės tradicijas ir meną paveldėjo ir dar labiau ištobulino juos užkariavę romėnai (VI – I a. pr. Kr.). Jie savo soduose plačiai naudojo vertikalųjį apželdinimą, buvo dekoratyvinio sumedėjusių augalų karpymo (topiarinio meno) pradininkai. Skirtingai nuo graikų sodų, dauguma romėnų sodų buvo privatūs ir buvo vadinami vilų sodais. Antikos graikams būdingą santūrumą juose pakeitė prabanga. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, papuošti taisyklingos formos vandens baseinais, fontanais, puikiomis antikinėmis skulptūromis, vazomis, kolonadomis. Labai buvo mėgstamos gėlės ir ypač rožės. Romėnų dekoratyvinės sodininkystės meną labai įtakojo audringai besivystanti statybinė architektūra. Puošniais vilų sodais garsėjo Romos ir Pompėjos miestai. Apie buvusius romėnų sodus šiandien galima spręsti iš archeologijos iškasenų Vezuvijaus ugnikalnio sunaikintame Pompėjos mieste bei rašytinių šaltinių (Plinijaus jaunesniojo (I a. pr. Kr.) raštų) Senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės tradicijos turėjo didelės įtakos visai vėlesnei dekoratyvinės sodininkystės raidai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Žlugus Romos imperijai (476 m.) dekoratyvinės sodininkystės menas dar ilgą laiką klestėjo Rytų Romos imperijoje – Aleksandrijoje ir Konstantinopolyje.

Dekoratyvinės sodininkystės menas viduramžių ir renesanso epochoje

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo
bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui. Šiuose soduose jau buvo gėlynai, treliažai, pergolės. XIII – XIV a. Italijoje jau buvo statomos prabangios užmiesčio vilos su dideliais ir gražiais sodais. XIV a. daug sodų buvo įkurta ir Prancūzijoje. Bene žymiausias iš jų buvo Karlo V sodas Luvre. Baigiantis viduramžiams turtingųjų soduose jau pasirodė pavilijonai, pavėsinės, baseinai ir fontanai. Viduramžių epochoje (XIV a.) buvo įkurti pirmieji universitetų botanikos sodai Salerno, Venecijos, Padujos, Pizos, Bolonės ir kituose miestuose.
Viduramžiais plačiai garsėjo mauriški arabų užkariautos Ispanijos sodai. Romėniškų hidrotechninių įrenginių pagalba maurai išmoko panaudoti kalnų sniego tirpimo vandenį ir pavertė sausringą Ispaniją žydinčiu kraštu. XI – XIII a. buvo sukurti puošnūs rūmų ir dekoratyvinių sodų ansambliai Grenadoje, Toledo, Kordoboje. . . Maurų sodai paprastai būdavo nedideli, bet prabangūs ir puikiai suderinti su pastatų architektūra. Gaila, kad tik nedaugelis šių ansamblių sulaukė mūsų dienų.
Antikos graikų ir senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės meno tradicijos buvo vėl atgaivintos, prasidėjus renesanso epochai (XVI a.). Naujieji geografiniai atradimai, audringas mokslo ir meno vystymasis įtakojo ir dekoratyvinės sodininkystės atgimimą bei vėlesnį suklestėjimą. Tai labiausiai buvo pastebima Italijoje. Šalia prabangių to meto turtuolių rūmų (vilų) buvo kuriami prašmatnūs, statulomis ir įvairiais puošniais statiniais papuošti terasiniai dekoratyviniai sodai. Savo išplanavimo stiliumi jie buvo labai artimi klasikiniams romėnų sodams, bet gerokai didesni ir labiau išpuoselėti. Būdingas šių sodų elementas – laiptais sujungtos terasos. Tokių sodų kūrimą Italijoje įtakojo ir kalnuotas Italijos reljefas. Viloms ir sodams buvo parenkamos aukštesnės vietos, iš kur atsiverdavo puikūs gamtovaizdžiai. Terasos būdavo taisyklingų geometrinių formų, apsuptos karpomų gyvatvorių. Vieną nuo kitos terasas skirdavo atraminės sienelės su įmantriais, neretai dvipusiais, skulptūromis papuoštais laiptais. Viduramžių sodams būdingą uždarumą ir kompozicinį schematiškumą čia pakeitė didesnės erdvės, atviros reginių perspektyvos ir daugybė puošybos elementų. Ankstyvojo renesanso laikotarpiu vilų sodai buvo ypač populiarūs Florencijoje. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, gana paprastų, taisyklingų formų. Priešais namo fasadą būdavo nedidelis parteras, su vazos formos fontanu ir skulptūra. Šiuos sodus puošdavo bosketai, taisyklingos formos baseinai ir grotai, antikinės skulptūros, pagal perimetrą susodinti koloniški kiparisai. Vienas iš būdingų šio laikotarpio renesansinių sodų požymių buvo tai, kad sodų išplanavimas ir pastatų architektūra dar nebuvo tampriai tarp savęs surišti. Vienu iš ryškiausių šių sodų pavyzdžių buvo iki šių laikų išlikusi (rekonstruota) Baboli vila ir sodas Florencijoje. Bendras sodo plotas apie 35 ha, jį puošė didelis amfiteatras, daugybė terasų, įvairių formų vandens baseinų, fontanų ir skulptūrų. Vėlyvojo renesanso laikotarpyje dekoratyvinė sodininkystė labiausiai suklestėjo Romoje. Romos soduose buvo viskas suderinta ir harmoninga – tiek sodo viduje, tiek vilos ir supančios gamtinės aplinkos atžvilgiu (ankstyvojo renesanso soduose to nebuvo). Čia netgi atskiros sodo dalys ir erdvės dažnai būdavo įzoliuotos viena nuo kitos). XVI a. Romos soduose atsirado taip vadinami “ vandens teatrai “, kuriuos sudarė išlenktos sienos su nišomis ir fontanais. Italijos vilų ir sodų architektūrą ir išplanavimą įtakojo garsieji renesanso epochos menininkai – Rafaelis, Džiulijo Romano, Mikelandželas ir kiti. . . Vienu iš puošniausių vėlyvojo renesanso vilų sodų laikomas P. Ligorio sukurta vila D’ Este Tivolyje. Pagrindinę vėlyvojo renesanso Italijos sodų ašį dažniausiai sudarydavo didesnis ar mažesnis kaskadinis vandens kanalas, kurio viename gale būdavo rūmai (vila). Pagal perimetrą sodus dažniausiai supdavo aukštos, neretai įmantriai iškarpytos gyvatvorės arba eilėmis susodinti koloniškos formos medžiai. Simetriškai karpomi medžiai, krūmai bei jų kompozicijos (gyvatvorės, labirintai) buvo vienu iš pagrindinių renesansinių sodų elementų. . Populiariausi karpomi augalai buvo paprastasis bukas, europinis kukmedis, paprastasis buksmedis ir kiti. . . Iš jų buvo formuojamos karpomos įvairių aukščių labirintinės gyvatvorės, piramidės, kubai, kolonos. . . Dauguma dekoratyvinių elementų (fontanai, vandens kaskados, skulptūros, laiptai. . .) buvo išdėstomi sodo pagrindinėje ašyje. Italijoje susiformavę reguliarių sodų tradicijos buvo toliau vystomos ir puoselėjamos Prancūzijoje. Čia palaipsniui susiformavo prancūziškasis renesansinių sodų stilius. Šie sodai pasižymėjo gerokai didesniu plotu, žymiai didesniais vandens telkiniais, kanalais bei fontanais. Būdingas renesanso epochos Prancūzijos sodų požymis buvo tas, kad rūmai ir pats sodas neretai būdavo apjuosti vandens kanalų. Prancūzų soduose taip pat jau buvo pradėti naudoti parterai, apriboti karpomomis gyvatvorėmis ir papuošti labirintais.

Barokiniai sodai

XVII a. Vakarų Europos visuomeniniame gyvenime galutinai įsitvirtinusi buržuazija tiek pastatų architektūrai, tiek parkams (dekoratyviniams sodams) kėlė ypatingus estetinius reikalavimus. Naujai kuriami sodai buvo žymiai didesni ir juos jau geriau tiko vadinti ne sodais, o parkais. Juose atsirado dideli ir puošnūs gėlynai, buvo dalinai atsisakyta terasų. . . Dekoratvinėje sodininkystėje pradėjo dominuoti barokinis stilius. Pirmieji šio stiliaus parkai Italijoje buvo sukurti jau XVI a. pabaigoje. Jiems buvo būdingos didesnės erdvės, neretai pritaikant tam natūralų landšaftą. Centrinę vietą šiuose soduose užimdavo rūmai ar pilys. Nuo jų stiliaus ir formos priklausydavo ir viso sodo išplanavimas. Baroko soduose dar didesnis vaidmuo buvo skiriamas vandens telkiniams ir vandens efektams. Vandens efektų menas čia pasiekė savo didžiausią suklestėjimą. Baroko sodus puošė prašmatnūs, papuošti įvairiomis skulptūromis vandens baseinai, kanalai, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai. . . Tokie vandens efektų kompleksai barokiniuose parkuose buvo vadinami “ vandens teatrais “. Populiarūs čia buvo ir grotai. Vandens kaskados ir kanalai būdavo išdėstomi išilginėje sodo ašyje. Be įvairiausių skulptūrų barokinius parkus puošdavo antikinių formų pavilijonai, kolonados. Pagrindiniai šių parkų akcentai buvo vidurinėje ašyje esantys vandens kanalai ir kaskados. Iš karpomų gyvatvorių būdavo formuojami įvairūs įmantrūs, dailių, lenktų kontūrų ornamentai ir raštai. Tarpai tarp šių raštų būdavo neretai būdavo išpilami smulkinta anglimi ar smulkintomis raudonomis plytomis. Priešais rūmus esanti parterinė dalis dažniausiai būdavo aprėminama siauromis gėlių rabatėmis, kuriose vienodais atstumais būdavo susodinami taisyklingai karpomi kukmedžiai, bukai, buksmedžiai ar kiti augalai. Partero centrinę dalį dažniausiai užimdavo didelis, taisyklingos formos vandens baseinas su fontanu ar skulptūra viduryje. Čia buvo mėgstami bosketai, karpomomis gyvatvorėmis apriboti pasivaikščiojimo takai ir poilsio vietos. Tiek medžiai, tiek krūmai buvo karpomi labai įvairiomis, neretai labai įmantriomis formomis. Barokiniuose parkuose labai svarbus buvo šviesos ir šešėlių žaismas. Vienas iš būdingų barokinių sodų požymių – spinduliškai išsidėstę takai. Barokinių parkų stilius ypač suklestėjo Prancūzijoje. Prancūziškojo klasikinio parkų stiliaus atsiradimas surištas su pasaulinio garso architekto Andrė Le Notro (1613 – 1700) vardu ir su karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Andrė Le Notro suformuotas barokinis stilius įtakojo šių parkų kūrimą visoje Europoje. Pagrindinė šių parkų rišamoji grandis – parko ašinė linija, prie kurios “ pririšti “ visi kiti parko komponentai: vandens baseinai, kanalai, kaskados, takų tinklas. . . Ryškiausias barokinių parkų šedevras – Andrė Le Notro projektuotas ir kurtas Versalio parkas (1662 – 1700) šalia Prancūzijos karalių rezidencijos. Nuo itališkųjų barokinių parkų Versalio parkas išsiskiria žymiai didesnėmis erdvėmis (jo plotas apie 1700 ! ha.), atviromis reginių perspektyvomis, tiesiog grandioziniais kanalais (išilginio kanalo ilgis 1,4 km, o skersinio – 1 km), puošniais fontanais ir skulptūromis bei originaliais, tik A. Le Notrui būdingais architektūriniais sprendimais. Bene didžiausias Verslio parko privalumas ir vertybė – tai jo respektabilumas ir panoramiškumas. Tuo jis išsiskiria nuo itališkųjų barokinių parkų. Nepaisant įspūdingų matmenų, parkas labai patogus apžiūrėjimui. Versalio rūmai ir parkas yra ryškiausias prancūziškojo absoliutizmo įkūnijimas ir Prancūzijos monarchijos viršūnė. Nedaug šiam parkui nusileidžia ir A. Le Notro prjektuoti Šantilji (1693), Tiuilri (1664 – 1672) Sen – Kliu ir Marli (1699) parkai. Vienu iš gražiausių Europos reguliariųjų parkų iki šių dienų laikomas caro Petro I pavedimu 1714 m. sukurtas Peterhofas (Petrodvoriecas).

Kinijos ir Japonijos sodai

Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais , nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos. . . Apie XIII a. Kinijos dekoratyvinius sodus žinoma iš Venecijos pirklio Marko Polo (1254 – 1324) aprašymų. XIII a. Kinijos valdovų sodai buvo labai dideli, su natūraliais vandens telkiniais, salomis, uolomis, rytietiškos architektūros tiltais, pavilijonais, pagodomis. XVI a. Kinijos imperatoriaus sodas buvo apie 1100 kv. km ploto. Jį kūrė, tvarkė ir prižiūrėjo apie 1 milijonas žmonių. Ir vėliau, amžių bėgyje, Kinijos sodai keitėsi nedaug. . XIX a. dekoratyvinė sodininkystė Kinijoje buvo labai populiari. Čia buvo daug ir labai mažų ir didelių sodų. Visuose jų pagrindiniais akcentais buvo uolos, vandens telkiniai, upeliai, kriokliai, akmenys, pavilijonai bei kiti rytietiškos architektūros statiniai. Šiuose soduose kiniečiai augindavo įvairių rūšių bambukus, magnolijas, abrikosus, rododendrus, krūminius bijūnus, visterijas, žemaūges pušis, chrizantemas, orchidėjas. . .
Senovės Japonijoje, kaip ir Kinijoje, pirmieji sodai buvo šalia šventyklų esančios šventos giraitės. Seniausiuose Japonijos soduose (III – V a.) svarbiais akcentais buvo natūralios ir dirbtinės uolos, akmenys, upeliukai, kriokliai. Vėliau Japonijos dekoratyvinės sodininkystės meną daugiau ar mažiau įtakojo VI a. įsigalėjęs budizmas. Jo įtakoje Japonijoje atsirado taip vadinami sausieji sodai, kuriuose vyravo tam tikra tvarka išdėlioti akmenys ir smėlis. XVI a. Japonijos soduose dominavo natūralios ir dirbtinės uolos, akmenys, natūralių formų vandens telkiniai, kalnų upeliai, nedideli kriokliukai, akmenų ir smėlio fragmentai, akmeniniai tilteliai. . . Čia buvo mėgstami paparčiai, samanos, rododendrai, įvairūs žemaūgiai medžiai ir krūmai. Charakteringa japoniškų sodų ypatybė – natūralus peizažas su simbolikos elementais: akmenys simbolizuoja kalnus, smėlis – vandenį ir t. t. . . Paprastai japonų sodai būdavo trijų tipų: 1) plokšti (lygūs) sodai; 2) lygūs sodai su vandens telkiniais ir salelėmis; 3) sodai su kalvelėmis ir vandeniu. Jau XII a. Japonijoje pasirodė rašytiniai darbai apie japoniškų kūrimo meną. Juose buvo rekomenduojamos sekančios sodų proporcijos: pastatai – 40 % bendro ploto, laisvos erdvės – 30 %, augalai – 30 %. Šio laikotarpio soduose beveik visai nebuvo gėlių. Iš sumedėjusių augalų čia buvo auginamos pušys, kukmedžiai, kadagiai, kriptomerijos, kadagiai, puskiparisiai, vyšnios, slyvos, abrikosai, magnolijos, rododendrai, forzitijos, veigėlos, ginkmedžiai. Prūduose buvo mėgstami lotosai. Krūmai japoniškuose soduose neretai buvo karpomi, suteikiant jiems taisyklingą rutulišką ar kubo formą. Veją čia daug kur pakeičia samanos ir smėlis. Japoniškiems sodams nebūdingas spalvingumas. Iš gėlių čia auginami bijūnai, vilkdalgiai, chrizantemos. Didelę reikšmę čia turi dideli ir maži akmenys. Jie išdėstomi pavieniui ir grupėmis ir neretai turi filosofinę prasmę. Akmenimis gali būti akcentuojamos ir atskiros japoninių sodų vietos – salelės, takelių posūkiai, kalvelės. . . Dauguma sodų būdavo nedideli ir idealiai priderinti prie gyvenamo namo ir jo aplinkos. Vienas iš pagrindinių japoniškų sodų principų – sodas turi patraukliai atrodyti tiek esant jo viduje, tiek stebint jį iš gyvenamo namo, nepriklausomai nuo metų ir paros laiko. Pagrindinis japoniškų sodų tikslas – sukurti šeimininkams ir lankytojams vienokią ar kitokią nuotaiką. XIII – XIV a. Japonijoje buvo labai populiarūs taip vadinami “samanų sodai”. Samanos šiuose soduose dominuoja visur – dengia žemę, akmenis,kelmus, medžių kamienus. . . Tokio sodo centre paprastai įrengiamas tvenkinys su nedidelėmis salelėmis. Soduose buvo mėgstamos įvairios skulptūros, keramikinės formos, kurių kiekviena turėjo savo filosofinę prasmę ir paaiškinimą. Japoniškų sodų kūrimo menas ypač suklestėjo XVII a. Japonijoje iki šių dienų populiarus miniatiūrinių sodų kūrimas, panaudojant tam specialias keramikines vazas ir nykštukinius augalus (bonsus). Šis specifinis menas Japonijoje žinomas jau 700 metų.

Angliškieji (peizažiniai) parkai

Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus. Peizažiniuose parkuose V. Kentas naudojo antikinės architektūros elementus – simboliškas šventyklas, pavilijonus, skulptūras. V. Kento pasekėju ir bendražygiu buvo Džonas Vanbrugas (John Vanbrugh) (1666 – 1726), sukūręs puikų Castle Howard peizažinį parką Jorkšire. Greta puikių erdvių lankytojus šiame parke žavėjo antikinio stiliaus šventyklos, pavilijonai, skulptūros, romėniško stiliaus tiltai. Kontrastą šiems antikinės architektūros elementams čia sudarė gana daug romantinio stilaus elementų – grotai, kaimiško stiliaus nameliai. Puikų akcentą šiame parke sudarė vaizdingas, skardingais krantais ežeras. Lankytojus čia stebino puikūs medžių ir krūmų deriniai ir kompozicijos, kuriose gausu buvo ir egzotinių augalų – araukarijų, ginkmedžių, magnolijų, tulpmedžių, kedrų, rododendrų. . . Prie klasikinių Anglijos peizažinių parkų kūrimo tradicijų formavimo daug prisidėjo ir kitas V. Kento pasekėjas – L. Braunas (L. Brown) (1715 – 1783). L. Braunas peizažiniu stiliumi pertvarkė apie 150 Anglijos parkų. Iš paprasto sodininko jis tapo pasaulinio garso architektu. Jo stiliui buvo būdingos vaizdingos medžių ir krūmų grupės ir masyvai, pagal perimetrą išdėstytos želdinių juostos, vingiuoti upeliukai, vaizdingi ežerai. L. Brauno amžininkai ir talento gerbėjai teigė, kad jis parkus suprojektuodavo taip natūraliai ir išradingai, kad sunku būdavo pastebėti, kur yra parkas, o kur natūrali gamta. Pagrindiniai jo parkų akcentai buvo natūralūs ir dirbtinai sukurti, bet natūralių formų vandens telkiniai,. meistriškai panaudojant vandens veidrodžio žaismą ir efektus. XVIII a antroje pusėje Anglijos parkuose paplito kai kurie kiniečių architektūros elementai – pogodos, pavilijonai. . . Anglijos peizažiniuose parkuose juos pirmasis panaudojo Viljamas Čambersas (William Chambers) (1726 – 1796). Jis savo parkuose stengėsi apjungti angliškąjį ir kiniškąjį peizažinių parkų stilius. Šiuo laikotarpiu ,dėka naujų Šiaurės Amerikos ir kitų geografinių regionų dendrofloros augalų introdukcijos, žymiai praturtėjo Anglijos peizažinių parkų egzotinių medžių ir krūmų asortimentas, neatskiriama didesnių parkų parkų dalimi tapo oranžerijos, kuriose buvo auginami subtropinio klimato augalai. XVIII a. pabaigoje savitu peizažinių parkų stiliumi pasižymėjo H. Reptonas (Humphry Repton) (1752 – 1818). Jis į peizažinius parkus įvedė fontanus, gėlynus. . . Pagrindinis jo parkų kūrimo principas – išryškinti natūralų vietovės grožį ir maksimaliai užmaskuoti ir paslėpti trūkumus. Iš žymiausių Anglijos peizažinių parkų paminėtini Stou parkas Londone, milžiniškas (987 ha) Ričmondo parkas bei gausiai gėlynais ir žydinčiais krūmais (ypač rododendrais) išpuoštas Šefildo parkas.
Prancūzijoje angliškaisiais peizažiniais parkais buvo susidomėta tik antroje XVIII a. pusėje. Įdomu tai, kad Prancūzijoje Kinijos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis buvo susidomėta anksčiau negu Anglijoje ir čia šių tradicijų įtaka buvo žymiai stipresnė. Gal būt dėl to didesnėse Prancūzijos peizažinių parkų erdvėse vyrauja angliškasis stilius, o mažesnėse – stipriau pasireikšdavo kiniškųjų tradicijų įtaka. Prancūziškąjį peizažinių parkų stilių stipriai įtakojo revoliucingos Ruso idėjos, skatinimas grįžti atgal į gamtą. Šio laikotarpio Pancūzijos parkuose buvo mėgstamas atšiaurus gamtovaizdis su skardžiais, uolomis, didesniais ar mažesniais kriokliais, tamsialajais spygliuočiais, siaurais kalnų takais. . . XIX a. į prancūziškuosius peizažinius parkus buvo įvesti kai kurie barokinių parkų elementai – taisyklingos formos parteras priešais rūmus su vandens baseinais ir fontanais. Iš žymiausių Prancūzijos peizažinių parkų paminėtini Ermenonvilio parkas su garsiąja Ruso sala, Monso ir Trianono parkai bei šalia Paryžiaus esantys Bulonės ir Venseno miško parkai.
XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje gimė romantiškasis peizažinių parkų stilius, su jam būdingais grotais, griuvėsų fragmentais, kaimo trobelėmis ir t. t. Ryškiausi šio stiliaus atstovai buvo Cajus Lorenz Hirschfeld (1742 – 1792), Fridrich Liudwig von Schell (1750 – 1823), Peter Joseph Lenne (1789 – 1866), Hermann Ludwig Heinrich Furst von Puckler – Muskau (1785 – 1871). Garsųjį Sansusi parką Potsdame projektavo ir kūrė Peter Joseph Lenne. Klasikinį peizažinį parką Muskau sukūrė pats šeimininkas kunigaikštis Puckler – Muskau.
Atsižvelgiant į naujas dekoratyvinės sodininkystės ir kraštovaizdžio architektūros vystymosi kryptis ir tradicijas Vakarų Europoje, peizažiniu stiliumi buvo rekonstruoti ir dauguma kitų Europos šalių buvusių reguliarių parkų.
Gana daug puikių peizažinių parkų XVIII – XIX a. buvo sukurta ir Rusijoje. Puikiu išplanavimu ir nuostabiais peizažais ypač pasižymi Pavlovsko parkas šalia Peterburgo. Parke labai meniškai išryškintas natūralus Šiaurės Rusijos gamtos grožis. Č. Kameronui, V. Brenui, A. Voronichinui ir dailininkui P. Gonzago pasisekė paprastą Pavlovsko mišką paversti puikiu kraštovaizdžio meno kūriniu. Parkas pradėtas kurti 1780 m. Joprojektą Iš šio laikmečio 1780 – 1786 m. paruošė škotas Čarlzas Kameronas. 1786 m. jį pakeitė V. Brenas, kuris kiek pakeitė pirminį parko projektą, suteikdamas atskiroms parko dalims daugiau prabangos ir paradiškumo. Parko kūrimo darbus užbaigė dailininkas P. Gonzago. Pavlovsko parke sumaniai apjungti ir reguliaraus , ir peizažinio parkų elementai. Parko periferinė dalis nepastebimai susilieja su jį supančiu natūraliu gamtovaizdžiu, o parko kompozicinė įtampa auga , artėjant prie rūmų. Gana daug puikių parkų XVIII – XIX a. buvo sukurta Pamaskvyje: Caricino, Kuzminkų, Bykovo, Marfino, Voronovo ir kiti. . . Ukrainos parkų reiktų paminėti puikius Sofijevkos ir Trostenieco parkus.
Puošnūs peizažiniai parkai šiame laikotarpyje buvo sukurti ir Ukrainoje. Bene gražiausias iš jų yra Aleksandrijos parkas. Jis buvo įkurtas XVIII a. šalia Bielaja Cerkov miesto. Parkas žavi labai išraiškingu, puikiai kompoziciškai išnaudotu relijefu, vaizdingais vandens telkiniais, kaskadomis, kriokliais, fontanais. . . Kuriant vandens efektus čia meniškai panaudoti į paviršių natūraliai iškylantis granitas. Vienu iš gražiausių Ukrainos parkų laikomas ir Sofijevkos parkas šalia Umanės miesto. Jo plotas apie 127 ha. Parkui būdingas ryškiai išreikštas relijefas, statūs šlaitai su į paviršių išlendančiais lauko rieduliais. Natūralų parko gamtovaizdį pagyvina nedidelis, bet sraunus Kamenkos upelis, vingiuojantis tarp įspūdingų granitinių šlaitų. Šie natūralūs vietovės privalumai buvo meistriškai išnaudoti, kuriant parko architektūrines kompozicijas, vandens telkinius bei takų tinklą. Sofijevkos parkas buvokuriamas be išankstinio detalaus projekto, vadovaujant sodininkui – dekoratoriui Zarembai. Iš kitų žymesnių peizažinių Ukrainos parkų paminėtini Sokirinsko, Alupkos bei Trostenieco parkai.
XIX a. antroje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėti kurti ir labai greitai tapo populiarūs taip vadinami liaudiški parkai, skirti masiniam gyventojų poilsiui ir apjungiantys savyje peizažines ramaus poilsio dalis ir įvairios paskirties ir įvairaus išplanavimo kitas zonas. Šie parkai labai greitaim paplito visame pasaulyje ir populiarūs ir šiandien.

Lietuvos parkų istorinė raida

Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai. Bet šio tuometinės Lietuvos valdovų ir didikų susidomėjimo dekoratyvine sodininkyste jokiu būdu negalime pavadinti parkų kūrimo pradžia. Pirmieji dekoratyviniai sodai šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti tik XVII – XVIII a. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai, sukurti sekant to meto Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis. Šiuose soduose vyravo reguliaraus želdinių išplanavimo elementai – medžių eilės, gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos, vandens baseinėliai, atraminės sienelės bei skulptūros. Šio stiliaus dekoratyviniai sodai renesanso epochoje (XVI a.) buvo ypač populiarūs Italijoje, kur buvo stengiamasi atgaivinti ir dar labiau ištobulinti antikinės Graikijos ir senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės tradicijas. Iš šio laikotarpio Lietuvos Lietuvos dekoratyvinių sodų paminėtini Biržų pilies sodas, Sapiegų ir Pacų sodai šalia jų rūmų Antakalnyje (Vilnius), Radvilų rūmų ir Bernardinų sodai (Vilnius), Raudonės ir Rokiškio pilių sodai. Gaila, bet mūsų dienų šie želdiniai nesulaukė. Dekoratyvinės sodininkystės vystymuisi Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje didelės įtakos turėjo 1787 m. įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas, kuriame auginti dekoratyviniai augalai netruko paplisti ir tuometinių Lietuvos didikų dvarų parkuose. Apie tuometinę dekoratyvinės sodininkystės būklę bei augintų dekoratyvinių augalų asortimentą daugiau ar mažiau galima spręsti iš išlikusių iš Vilniaus universiteto įkūrėjo garsaus botaniko profesoriaus E. Žilibero raštų, senų istorinių dokumentų bei senųjų miestų planų. Jais remiantis galima teigti, kad XVIII a. Lietuvos didikų sodai buvo griežto geometrinio išplanavimo, su lygiagrečiai ar spinduliškai išdėstytais takais, fontanais bei kitais barokiniam stiliui būdingais elementais, aptverti aukštomis mūrinėmis sienomis.
Pirmieji peizažiniai parkai XIX a. pradžioje buvo įkurti šalia dvarų Kėdainiuose, Šaukėnuose, o kiek vėliau – šalia Abromiškių, Apytalaukio, Pienionių, Pagryžuvio, Rietavo, Dotnuvos, Veliuonos ir daugelio kitų dvarų. Sekant naujomis parkų kūrimo meno tradicijomis, buvo rekonstruoti ir senieji reguliaraus stiliaus parkai. Dėl šios priežasties daugelis XIX a. sukurtų Lietuvos peizažinių parkų daugiau ar mažiau išsaugojo ir kai kuriuos reguliaraus želdinių planavimo elementus. Daugumą jų reiktų priskirti mišriam stiliui su vyraujančiais peizažinio stiliaus elementais ir reguliaraus (geometrinio) išplanavimo rūmų teritorija, su taisyklinga parterine dalimi, įvažiavimo keliukais, medžių eilėmis ir alėjomis. Iš ryškesnių iki šių dienų išlikusių XVIII – XIX a. geometrinio stiliaus parkų paminėtini Rokiškio, Raguvėlės, Biržų pilies, Arnionių, Vidiškių, Dūkšto, Antanavo, Gornostajiškių, Kazitiškio. Baltosios Vokės, Vilkiškių, Salų ir kai kurie kiti. Bet, reikia pasakyti, kad šie parkai negali būti priskirti tipiniams geometrinio išplanavimo parkams ir veikiau turėtų būti priskirti prie mišrių parkų su vyraujančiais reguliaraus išplanavimo elementais. Prie tipiškų mišrių šalies parkų reiktų priskirti Plungės, Žagarės, Paežerių (Vilkaviškio raj), Astravo, Pakruojo, Plinkšių, Švėkšnos, Vilkėnų, Raudondvario (Kauno raj.). Joniškėlio. Raudonės, Alantos, Kretingos, Cirkliškio, Taujėnų, Bartkuškio, Veliuonos, Pagryžuvio, Šaukėnų, Aukštadvario, Apytalaukio, Burbiškio (Radviliškio raj.), Rietavo, Balbieriškio, Penionių, Markutiškių ir daugelį kitų dvarų parkų (tokių parkų mūsų šalyje dauguma). Peizažinių parkų kūrimu Lietuvos diduomenė ypač susidomėjo XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti patys gražiausi šalies peizažiniai parkai (Palangos, Užtrakio, Lentvario, Trakų Vokės, Renavo, Terespolio, Šešuolėlių, Šateikių, Jašiūnų, Kėdainių ir kiti.), šiandien sudarantys mūsų šalies kraštovaizdžio architektūros aukso fondą. Palangos, Užtrakio, Trakų Vokės ir Lentvario parkus projektavo ir kūrė vienas garsiausių šio laikmečio Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų Eduardas Andrė (——-). Manoma, kad jis daugiau ar mažiau įtakojo ir šalia Palangos esančio Kretingos dvaro parko išplanavimą. Garsų ir turtingą augalais mišraus stiliaus Žagarės dvaro parką projektavo Rygos miesto sodų ir parkų direktorius, garsus XIX a. pabaigos XX a. pradžios kraštovaizdžio architektas ir dendrologas G. Kufaltas (G. Kuphaldt). Malonu pasidžiaugti, kad daugelis XIX – XX a. sukurtų šalies peizažinių parkų išliko iki šių dienų. Iš viso šalyje šiuo metu priskaičiuojama per 200 dvarų parkų. Juose iki šių dienų auga apie 350 svetimžemių medžių bei krūmų rūšių ir formų. Gana daug gražių, tiek architektūriniu, tiek dendrologiniu požiūri vertingų peizažinių parkų buvo suprojektuota ir sukurta ir XX a. antroje pusėje. Iš jų paminėtini Girionių parkas (architektas A. Tauras), Juknaičių (arch. Kiškiai), Skaistgirio (arch. I. Šešelgienė) ir kiti parkai, kurie dabar pasiekė maksimalų savo grožį ir teisėtai priskiriami prie gražiausių šalies peizažinių parkų. Deja, labai neramina šalies parkų būklė. Beveik pusė jų yra apleisti ir visiškai netvarkomi. Pakankamai gerai prižiūrimi ir tvarkomi parkai šiandien sudaro vos 20 % visų šalies parkų. Senieji dvarų parkai yra neatskiriama mūsų šalies kultūros paveldo dalis ir jų tinkama apsauga ir priežiūra šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šalies kultūros ir gamtosaugos darbuotojų uždavinių.

Leave a Comment