Panevėžio apskrities istorijos apžvalga

Panevėžio apskrities istorijos apžvalga

Panevėžio apskritis yra vienas iš seniausių LietuvoS teritorinių padalinių. Jos ištakos siekia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės formavimąsi. Remiantis dabartinėmis archeologijos mokslo žiniomis, į Vidurio Lietuvos žemumą lietuviai plito iš pietų, maždaug iš dabartinių Kauno apylinkių. Manoma, kad IX-XII amžiais pietinė dabartinės Panevėžio apskrities dalis jau buvo sulietuvinta asimiliuojant kitas baltų gentis. XIII amžiuje pagrindinis lietuvių teritorinis vienetas buvo žemė. Panevėžio apskrities pirmtaku laikytina Upytės žemė, susikūrusi pietinėje apskrities dalyje. Jos formavimosi pradžia yra neaiški, bet įvairūs požymiai roodo, jog XIII a. pradžioje Upytės žemės jau būta. Žiemgalių nekenčiamas lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis, kuris 1205 metais surengė nesėkmingą žygį į Estiją, istoriko E. Gudavičiaus yra siejamas su Upytės žeme. Jo nuomone, Upytės žemė suvaidino svarbų vaidmenį derantis su žiemgaliais, kai 1218-1219 metų žiemą vyko lietuvių žygis į Saremą. 1219 m. lietuvių kunigaikščių sutartyje su Volynės kunigaikštyste pirmą kartą pateikiamas lietuvių kunigaikščių sąrašas, iš kurio galima spręsti apie jų hierarchiją. Upytės žemei jame priskiriami kunigaikščiai Ruškaičiai – Butautas, Kitenis, Kintibutas, Plikienė, Višlys, Vižeikis. Kunigaikščio valdžia Upytėje jaau buvo paveldima, tai reiškia, kad buvo pasiektas tam reikalingas visuomenės raidos lygis. Kunigaikščių sąraše Upytės kunigaikščiai vardijami trečioje vietoje, iš karto po žemaičių kunigaikščių. Tai rodo gana aukštą jų padėtį, o kartu ir pačios Upytės žemės svarbą lietuvių žemių ko

onfederacijoje. Sprendžiant iš sutarties, Upytės kunigaikščiai pripažino vyresniųjų lietuvių kunigaikščių valdžią, taip pat galėjo būti ir XIII a. pradžioje. Bet kartu jiems pavyko išsaugoti sritinių kunigaikščių padėtį. XIII a. viduryje žinomi Mindaugo karvedžiai Vaišna ir Sirvydas Ruškaičiai, taigi bent dalis Upytės kunigaikščių palaikė Mindaugą vienijant Lietuvą.
Rašytiniame šaltinyje Upytės žemės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254 metais. Rygos arkivyskupui Albertui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis Žiemgalą, nurodoma, kad pietuose ji ribojasi su Upytės ir Šiaulių žemėmis (terrarum Opiten et Saulen). Tuometinės Upytės žemės ribos yra sunkiai nustatomos, yra įvairių nuomonių. Akademiko E. Gudavičiaus manymu, jos ribos pietuose apėmė šiaurinę dabartinio Kėdainių rajono dalį, šiaurėje nesiekė Pasvalio, o rytuose driekėsi maždaug iki dabartinio Rokiškio rajono ribos. Bent tiek aišku, kad šiaurinė Upytės žemės riba buuvo nepastovi. Šiose teritorijose gyveno žiemgalių ir sėlių gentys. XIII a. žiemgalių Upmalos žemei priklausė Linkuvos, Žeimelio, Vaškų, Saločių apylinkės. Taigi jų pietinė riba ėjo maždaug Mūšos upe, rytuose jie siekė Pasvalio apylinkes. Tuomet šioje teritorijoje žiemgaliai jau daug kur gyveno mišriai su lietuviais. XIV a. dar buvo išlikę teritorijos, kuriose vartota žiemgalių kalba, ji galutinai išnyko XV a. pradžioje. Sėliai gyveno į rytus nuo žemgalių, XIII a. pirmoje pusėje jų riba, prasidėjusi nuo Pasvalio ėjo apytiksliai per Palėvenę, Subačių, Svėdasus, ta
aigi sėlių žemės užėmė didelę dabartinės Panevėžio apskrities dalį. Sėliai sulietuvėjo maždaug apie XIV a. vidurį. Prijungiant ir asimiliuojant žiemgalių ir sėlių gyventas sritis, kėlėsi ir Upytės žemės ribos.
XIV amžiuje, ypač jo antroje pusėje, labai pagausėjo Livonijos ordino žygių į Upytės žemę. Štai kaip aprašo 1377 m. žygį ordino metraštininkas: “Tais pačiais metais brolis Robinas, krašto maršalas, ir su juo Vendeno, Segevoldo, Kondovo, Mintaujos ir Dobelės komtūrai po Švč. Trejybės dienos (gegužės 24 d.) žygiavo į Upytės žemę, kur viską ugnimi ir kalaviju naikino, 120 žmonių sugavo ir išsivedė kartu su 280 žirgų ir 260 stambiųjų galvijų.” Bet ne visuomet taip sekdavosi. Metais anksčiau, tam pačiam broliui Robinui vadovaujant žygiui į Upytę, lietuviai grobikus užpuolė, atėmė grobį, 25 priešus nužudė. Kurį laiką priebėga nuo priešų puolimų buvo Upytės pilis. Ji gerai tarnavo vykstant nedideliems konfliktams. Bet prasidėjus stambioms operacijoms medinė pilis su neypatingais įtvirtinimais apgulimo atlaikyti negalėjo. Todėl po sugriovimų ji nebuvo atstatoma ir XIV a. antroje pusėje didesnės karinės reikšmės neturėjo.
XIV a. Lietuvoje minimi Didžiojo kunigaikščio vietininkų valdomi valsčiai, sudaryti iš buvusių žemių ar dalinių kunigaikštysčių. Tokiu valsčiumi tapo ir Upytės žemė. 1413 m. buvo sudarytos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, į pastarosios sudėtį pateko ir Upytės valsčius.Kai pasibaigė karas su Livonijos ordinu, vyko per kovas gerokai aptuštėjusio šiaurinio va
alstybės pasienio kolonizacija. Tuomet buvo galutinai sulietuvinti Upytės valsčiaus pakraščiai, pirmą kartą paminėti stambiausi dabartiniai miestai: 1455 m. – Biržai, 1480 m. – Kupiškis, 1497 m. – Pasvalys, 1499 m. – Rokiškis, 1503 m. – Panevėžys. XVI a. viduryje Upytės valsčių sudarė Šeduvos ir Panevėžio miesteliai ir 58 vaitystės su 359 kaimais. Upytės miestelis ir dvaras pateko į privačias rankas, todėl neliko vietos valstybinėms įstaigoms. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Upytės miestelis prarado savo įtaką. 1548 m. Upytės valsčiaus teismų posėdžiai vyko Krekenavoje, o 1554 m. jau Panevėžyje. 1576 m. karalius Steponas Batoras davė leidimą šiame mieste statyti teismo pastatą. Nors administracinis centras iš Upytės išsikėlė, jos pavadinimą teritorinis darinys išlaikė dar beveik 300 metų.
1565-1566 metais Lietuvoje vyko administracinė ir teismo reforma, po kurios įsigaliojo naujas valstybės administracinis padalijimas, sukurta nauja teismų sistema. Valsčiai buvo jungiami po keletą ir sudarė pavietus, kurie įėjo į vaivadijas. Kadangi Upytės valsčius buvo žymiai didesnis už daugelį valsčių, Upytės pavietas buvo paliktas tose pat valsčiaus ribose. Upytės pavietas kartu su Kauno, Gardino, Lydos ir Trakų pavietais įėjo į Trakų vaivadiją. Pavietuose ėmė veikti seimeliai, kurie buvo svarbi savivaldos institucija. Juose galėjo posėdžiauti visi pavieto bajorai. Seimeliai sprendė mokesčių, pavieto iždo, pavieto karinių dalinių, pareigūnų rinkimo reikalus. Seimeliuose buvo svarstomi ir valstybės reikalai, renkami atstovai į valstybės seimą. 1717 m. seimelių įgaliojimai buvo gerokai susiaurinti. Up
pytės pavieto seimeliai vyko Panevėžyje. Seimeliui vadovavo aukščiausias pavieto pareigūnas – maršalka. Seimelis rinko vėliavininką, pranešdavusį bajorams apie visuotinį šaukimą, mokesčių rinkiką ir kitus pareigūnus. Paviete veikė pilies teismas, nagrinėjęs kriminalines bylas, ir žemės teismas, sprendęs ginčus dėl žemės. Pavieto teismai veikė Panevėžyje, 1614 m. pastatyti pastatai, iš kurių vienas – buvęs teismo archyvas – išliko iki šių dienų.
Kai 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos, paliktos senos Upytės pavieto ribos, tik pats pavietas pavadintas apskritimi. Iki 1843 m. Upytės apskritis įėjo į Vilniaus guberniją. Kadangi iki 1840 m. galiojo Lietuvos Statutas, apskrityse išliko sena teismų sistema. Iki XIX a. antros pusės liko ir seimeliai, bet jų funkcijos nuolat buvo siaurinamos, o dalyvių skaičius mažinamas. Po 1863 m. sukilimo seimeliai iš viso panaikinti. 1817 m. Upytės apskrities seimelyje galėjo dalyvauti 253 bajorai, 1837 m. – 67 bajorai, 1849 m. – 37 bajorai.
Seimelio maršalkos pareigos, pavadintos bajoro vadovo pareigomis, išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Bajorų vadovai skirstė apskričiai paskirtus sumokėti mokesčius, tvarkė bajorų luominius reikalus, rūpinosi visuomeninių pastatų statyba, buvo valdžios ir visuomenės tarpininkai. Buvo laikoma, kad bajorų vadovai atstovauja ne tik bajorijai, bet ir visai apskrities visuomenei. Daug bajorų vadovų kilę iš žymių apskrities šeimų ir turi nuopelnų visuomenei. Panevėžio gimnazijos ir Panevėžio realinės mokyklos pastatai buvo pastatyti bajorų vadovų iniciatyva ir jiems vadovaujant už iš visuomenės surinktas lėšas, bajorų vadovai tradiciškai rūpinosi švietimu ir bažnyčios reikalais. Apskrities bajorų vadovas Karolis Zaluskis buvo 1831 m. sukilimo vadovas apskrityje, Povilas Puzinas – krašto modernizavimo iniciatorius. Po 1863 m. sukilimo bajorų vadovai imti skirti valdžios, nuo XIX a. pabaigos jais galėjo tapti tik rusai.
XIX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, buvo stiprinamas apskrities administracinis aparatas, didėjo biurokratija. XIX a. antroje pusėje apskrities administracija jau vykdė beveik visas dabarčiai būdingas funkcijas. Svarbiausiu apskrities valdininku tapo ispravnikas, pirmoje amžiaus pusėje vadintas zemskiniu ispravniku. Jam priklausė visa civilinė valdžia apskrityje, ispravnikas vadovavo policijai. Kaip gubernatoriaus atstovas, ispravnikas privalėjo kontroliuoti įstatymų ir valdžios įsakymų vykdymą, prižiūrėti viešąją tvarką, sekti, kaip pareigūnai vykdo savo pareigas, užtikrinti mokesčių surinkimą ir prievolių atlikimą, palaikyti gerą kelių būklę.
Zemskinio ispravniko padėtį labai sunkino tai, kad jis buvo renkamas apskrities dvarininkų, be to, jo veiksmus varžė zemskiniai teismai, kurie buvo kolegiali apskrities valdymo institucija. Zemskiniams teismams pirmininkavo ispravnikas, į jų sudėtį įėjo vyresnysis posėdžiautojas, skiriamas gubernatoriaus, ir du apskrities bajorų renkami posėdžiautojai. Panevėžio apskrityje į zemskinį teismą rinktas dar ir trečiasis posėdžiautojas nuo bajorų. Į teismų sudėtį įėjo ir policijos pristavai.
1862 m. buvo įvykdytas vietinės valdžios pertvarkymas. Zemskiniai teismai pavadinti apskričių policijos valdybomis, o zemskiniai ispravnikai – apskričių ispravnikais. Ispravniką ir jo padėjėją ėmė skirti gubernatorius. Policijos valdybą sudarė ispravnikas, jo padėjėjas, sekretorius, du stalo viršininkai, registratorius. Apskrities ispravnikas tapo visagaliu apskrities valdytoju. Jis buvo atsakingas už caro politikos apskrityje įgyvendinimą: bažnyčios suvaržymus, nacionalinių ir pilietinių judėjimų slopinimą.
1915 m. vokiečiai okupavę Lietuvą, pertvarkė jos administracinį padalijimą. Apskritys, pavadintos kreizais, buvo susmulkintos. Jų administraciją sudarė viršininkas ir jo patarėjai. Iš buvusios Panevėžio apskrities išskirtas Biržų kreizas.
Kai buvo paskelbta nepriklausomybė 1919 metais, Lietuva buvo suskirstyta į 20 apskričių. Panevėžio apskritis labai sumažėjo, neteko keletą šimtmečių priklausiusių teritorijų šiaurėje – iš jų sudaryta Biržų apskritis. Pradžioje jai priklausė net Pumpėnų ir Pušaloto valsčiai, bet 1926 m. jie grąžinti Panevėžio apskričiai. Užtat rytuose prie Panevėžio apskrities prijungti Andrioniškio, Kupiškio, Raguvos, Surdegio, Šimonių, Troškūnų, Viešintų valsčiai, ankščiau priklausę Ukmergės apskričiai, o vakaruose – Šeduvos valsčius, priklausęs Šiaulių apskričiai.
Būdingiausias šio laikotarpio bruožas – administracijos sulietuvinimas ir jos siekis dirbti lietuvių visuomenės labui.
Apskritims vadovavo apskričių viršininkai, atstovavę centrinei valdžiai. Be to, veikė apskričių tarybos ir valdybos, kurios nuo 1931 m. buvo visiškai apskričių viršininkų kontroliuojamos. Pirmasis lietuvis Panevėžio apskrities viršininku 1918 m. spalio mėnesį buvo išrinktas Pranas Dauguvietis, režisieriaus Boriso Dauguviečio tėvas. Jis šias pareigas ėjo pusmetį. Ilgiausiai šias pareigas – nuo 1930 iki 1938 metų pabaigos – ėjo Antanas Staškevičius. Apskrities viršininkais tapdavo gerai išsilavinę žmonės, dažnai be savo tiesioginių pareigų aktyviai dalyvavę visuomeniniame gyvenime. Vladas Rozmanas buvo vienas iš skautų sąjūdžio Panevėžyje pradininkų, Panevėžio ir Biržų muziejų steigimo iniciatorius. Bronius Stosiūnas iki Pirmojo pasaulinio karo redagavo “Šaltinį” ir “Milicijos žinias”. Paskutinysis prieš okupaciją Panevėžio apskrities viršininkas Pranas Morkus bendradarbiavo “Keturiuose vėjuose”, artimai bendravo su Kaziu Binkiu.
Apskrities administracijai buvo pavestas tvarkos ir įstatymų vykdymo užtikrinimas, rūpinimasis visuomenės gerove. Apskritis rūpinosi švietimu, sveikatos apsauga, socialine rūpyba, kelių tiesimu. Visiems šiems reikalams pinigų nuolat trūko ir ne visus būtinus poreikius sugebėta įgyvendinti. Bet per nepriklausomybės dvidešimtmetį, palyginus su cariniais laikais, kraštas padarė didelį šuolį pirmyn.
Iš prieškarinių laikų apskritis paveldėjo 24 pradines mokyklas, iš kurių 15 buvo senuose namuose, o 9 patalpas nuomojosi. Tarpukariu pradinių mokyklų skaičius labai greitai didėjo, laikyta, kad jų tankis turi būti toks, jog mokiniui į mokyklą nereikėtų eiti daugiau kaip 4 kilometrus. Todėl jau 1919 m. apskrityje veikė 81 mokykla, 1928 m. – 158 pradžios mokyklos, iš jų net 113 patalpas nuomojosi. 1938 m. apskrityje buvo 173 pradžios mokyklos. Pradžioje mokyklos daugiausia tik remontuotos. Iki 1928 m. pastatytos vos 4 pradžios mokyklos, o vienai patalpos nupirktos. Antrajame dešimtmetyje pradėti sparčiai statyti nauji mokyklų pastatai. Buvo paruošti tipiniai mokyklų projektai, bet apskrities inžinieriai paruošė savo tipinius pradžios mokyklų projektus su didesniais privalumais. Per metus apskrityje buvo pastatoma po keletą mokyklų. 1938 m. jau 95 pradinės mokyklos turėjo nuosavus pastatus. Buvo pastatytos ir dvi stambios vidurinės mokyklos su komunaliniais patogumais Ramygaloje bei Šeduvoje.
Be to, apskritis rūpinosi mokyklų aprūpinimu mokytojais, reikalingu inventoriumi, nuo 1923 m. organizavo mokyklinių suolų gamybą.
Iš caro valdžios apskritis paveldėjo tik nedidelę visuomeninę žydų ligoninę Panevėžyje, tiesa ji gydė ir krikščionis. Buvusi apskrities ligoninė karo pradžioje buvo evakuota ir į Panevėžį nebegrįžo. Todėl ligoninės organizavimas tapo pirmaeiliu apskrities administracijos uždaviniu. Buvusiame Fermos dvare žemės reformos metu gautas sklypas, kuriame jau 1923 m. pastatytas medinis pastatas ligoninės chirurgijos ir gimdymo skyriams. Tais pačiais metais pastatyta mūrinė lavoninė ir skalbykla. 1924 m. pristatytas mūrinis priestatas infekcinių ligų skyriui, 1928-1930 metais mūrinis dviejų aukštų 60 lovų pastatas, į kurį persikėlė chirurgijos skyrius. 1935-1937 m. pagal architekto V. Žemkalnio projektą pastatyti 250 lovų ligoninės rūmai, kuriuose įsikūrė ir poliklinika.
Rūpintasi sveikatos apsaugos sistemos plėtojimu visoje apskrityje. Įsteigtos ambulatorijos Raguvoje, Ramygaloje, Viešintose, Pušalote. Krekenavoje, Pumpėnuose, Šeduvoje ir Troškūnuose atidaryti sveikatos punktai, Troškūnuose, Ramygaloje, Šimonyse, Pumpėnuose, Viešintose, Krekenavoje, Šeduvoje – gimdymo pagalbos punktai.
Didelė pažanga pasiekta tiesiant kelius. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį kelių tinklas apskrityje pailgėjo beveik 5 kartus. Iš pradžių siekta pagerinti susisiekimą su apskrities centru. Nutiesti plentai į Pajuostį, Velžį, Berčiūnus, Paliūniškį. 1935-1939 m. nutiestas plentas Ramygala – Panevėžys — Pasvalys, kuris buvo transporto koridoriaus Kaunas – Ryga dalis. Apskritai plentai Panevėžio apskrityje tiesti pirmą kartą istorijoje. Darbti kooperuotos apskrities ir vietos savivaldybių jėgos. Nuo kelių tiesimo neatsiejamas tiltų statymas. Buvo pastatyti gelžbetoniniai tiltai per Nevėžį Traupyje, Levaniškyje, Raguvoje, Miežiškiuose, Velžyje, du tiltai Panevėžyje, Berčiūnuose, įspūdingas 68 metrų ilgio tiltas Krekenavoje. Be to, pastatyti gelžbetoniniai tiltai per Lėvenį Paliūniškyje ir Piniavoje, per Daugyvenę Rozalime. Panevėžio ir Šiaulių apskrityse buvo statoma daugiausia gelžbetoninių tiltų Lietuvoje.
1935-1936 m. A. Jakšto prospekte Panevėžyje buvo pastatyti Apskrities savivaldybės rūmai, suprojektuoti inžinieriaus P. Lelio. Juose įsikūrė Apskrities viršininko administracija, Apskrities policijos valdyba, Mokesčių inspekcija ir kitos apskrities įstaigos. Tuo metu tai buvo vienas iš stambiausių miesto pastatų.
Kai 1940 metais rusai okupavo Lietuvą, nuo liepos 1 d. apskrities viršininku paskirtas Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos narys Kazimieras Jonušas. Jam vadovaujant, prasidėjo krašto sovietizacija. Lapkričio mėnesį apskrities viršininko pareigos pakeistos į Apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pareigas.
Kai 1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą įsiveržė vokiečiai, apskrities viršininko pareigos buvo atstatytos. Apskrities viršininku liepos 21 d. paskirtas Tomas Vidugiris, kuris šias pareigas ėjo iki 1943 m. sausio mėnesio. Vokiečių okupacijos metais apskrities administracija vykdė “didžiojo reicho” diktuojamą politiką.
1944 m. Panevėžio apskritį vėl užėmė rusai, į savo pareigas sugrįžo K.Jonušas. Apskrities administracija tęsė krašto sovietizaciją. 1946 m. buvo sudaryta Kupiškio apskritis, jai buvo priskirti ankščiau Panevėžio apskričiai priklausę Kupiškio, Subačiaus, Šimonių, Viešintų valsčiai, o 1947 m, sudarytai Pasvalio apskričiai – Pumpėnų ir Pušaloto valsčiai.
1950 metais Lietuvoje įvykdyta administracinė reforma. Vietoje valsčių sudarytos apylinkės, suformuoti rajonai, o apskritys panaikintos. Vietoj jų sudarytos 4 sritys, buvusi Panevėžio apskritis pateko į Šiaulių sritį. Po kelerių metų sritys panaikintos.
Nuo XIII a. egzistavęs Upytės, vėliau – Panevėžio – teritorinis padalinys išlaikė labai stabilią teritoriją nuo XVI a. vidurio iki XX a. pradžios, kuomet jis pradėtas skaidyti ir mažinti, kol pagaliau panaikintas. Per tuos keletą šimtmečių susiklostė krašto administracinė-politinė sistema, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo modeliai.Kai panaikinos apskritis, paaiškėja, jog esami teritoriniai padaliniai yra per smulkūs strateginiam planavimui. 1962-1967 m. buvo parengta “Lietuvos TSR teritorijos perspektyvinė (iki 1980 m.) rajoninio planavimo schema”, kuri planavo regionų plėtrą. Pagal šią schemą Lietuva suskirstyta į 10 regionų, jų ribas sąlygojo tuometinių rajonų teritorijos. Vienu iš tokių regionų numatytas Panevėžys, į jo sudėtį dar turėjo įeiti Pasvalio, Kupiškio ir Biržų rajonai. Taigi tai ta pati Upytės pavieto teritorija!
1994 m. priimtas įstatymas vėl įteisino apskritis. Pradėjus jas organizuoti atkurta Panevėžio apskritis. Bet ir vėl tradicija pasirodė esanti labai stipri. Pietuose, vakaruose ir šiaurėje apskrities ribos beveik sutampa su XVI amžiaus Upytės pavieto ribomis.

Leave a Comment