Buržuazinė Anglijos revoliucija

Anglijos buržuazinė revoliucija

XVII amžiaus vidurio Anglijos buržuazinė revoliucija, K.Markso žodžiais ,buvo pirmoji
,,Europos masto” buržuazinė revoliucija. Revoliucija sudavė triuškinantį smūgį Europos feodalinei sistemai. Šis ,,griaustinis” paskelbė naujos visuomenės santvarkos gimimą, atvedė į valdžią naujas klases, sugriovė senąją visuomeninę santvarką. Revoliucija nebuvo grynai anglų; kaip ir
XVII amžiaus pabaigos Didžioji Prancūzijos revoliucija ,ji reiškė ,,naujos visuomeninės santvarkos pergalę, buržuazinės nuosavybės pergalę prieš feodalinę, nacijos prieš provincializmą, konkurencijos prieš giminės cechinę santvarką, nuosavybės dalijimo prieš majoratą, žemės pajungimo savininkui pergalę prieš savininko pajungimą žeemei, švietimo prieš prietarus, šeimos prieš giminės vardą, iniciatyvos prieš herojinę tinginystę, buržuazinės teisės prieš viduramžių privilegijas”. Susidarė sąlygos vystytis kapitalizmui, kurio idėjos tapo aktualiomis. Anglijos revoliucija pasižymėjo specifiniu jėgų išsidėstymu. Kapitalizmas Anglijoje vyko kaime, o ne mieste, nes ten buvo pelninga investuoti kapitalą. Susudarė naujas bajorijos sluoksnis – džentriai – nauji kapitalizmo atstovai. Kapitalizmas (puritonizmas) norėjo iki galo reformuoti anglikonų bažnyčią, kurios galva buvo karalius. To pasekoje kova prieš karalių susipynė su kova prieš anglikonų bažnyčią.
Revoliucija Anglijoje brendo palengva, tuomet, kai Anglijos abbsoliutizmas, atrodo, dar klestėjo. Jau valdant karalienei Elžbietai I, antroje XVI amžiaus pusėje,feodalinės santvarkos gelmėse gimusios klasės-buržuazija ir naujoji bajorija (džentriai) – vis dažniau demonstravo savo galią ir įtaką. Vystėsi pramonė ir prekyba, bajorų dvaruose ūkis buvo pertvakomas buržuaziniu pagrindu: bendruomenių že

emė, nuo senų laikų priklausiusi valstiečiams, buvo aptveriama, joje sumanus savininkas ganė avis, kad galėtų prekiauti vilna, mėsa ir gausinti savo turtą.
Tas pats žmogus tapdavo žemvaldžiu ir pramoninku arba pirkliu; tai buvo svarbiausia Anglijos visuomeninės santvarkos ypatybė, kurią labai ryškiai atspindėjo ir pati revoliucija. Naujiesiems bajorams, suprantama, trukdė feodaliniai apribojimai, varžę prekybos laisvę ir verslininkų iniciatyvą. Jų nepasitenkinimas ypač sustiprėjo valdant Stiuartų dinastijos karaliams, kurie atėjo į sostą po Elžbietos Tiudor. Jokūbas I ir jo sūnus Karolis I, siekdami papildyti iždą, atgaivino senus, jau pamirštus papročius ir duokles. Norėdami susilpninti parlamentų, kuriuose posėdžiavo naujųjų klasių atstovai, įtaką, jie naudojo karaliaus prerogatyvą, o slopindami nepasitenkinimą, vis dažniau rėmėsi nepaprastaisiais teismais-Žvaigždių rūmais ir Aukštąja komisija.
Tačiau nepasitenkinimas didėjo. Kadangi senasis pasaulis buvo dar stiprus, o naujasis rėmėsi viduramžiais, nepasitenkinimas įgaudavo atitinkamų formų: idėjų vėliava tapo religija; ne viduramžių katalikybė, glaudžiai susijusi su senąja tvarka, ne anglikonybė, atsiradusi dėl reformacijos, kurią vykdė Anglijos karaliai. Henriko VIII pradėta ir visiškai susiformavusi valdant Elžbietai anglų reformacija buvo ribota. Dabar Romos popiežius nebekontroliavo bažnyčios ir valstybės valdančiųjų viršūnių , bet episkopalinė bažnyčios sankloda, iškilmingos apeigos ir daugelis katalikybės dogmų išliko. Anglikonų bažnyčia virto paklusnia absoliutizmo tarnaite, o jos mokymas-ideologine baze. Todėl bet kokia absoliutizmo opozicija buvo protestantiška, nusiteikusi prieš ba
ažnyčią, prieš anglikonus.

Anglijos revoliucijos pradžia laikomas Ilgojo parlamento atidarymas 1640 metų
lapkričio 3 dieną. Jame atstovaujama buržuazija ir naujoji bajorija pirmą kartą drįso atvirai stoti prieš karaliaus ministrų savivalę, neteisėtus mokesčius, prieš Anglijos episkopalinės bažnyčios valdžią, nepaprastuosius teismus. Jie rėmėsi plačiu sąjūdžiu liaudies masių, kurių nepasitenkinimas ypač ryškiai atsiskleidė grafo Strafordo byloje. Liaudis, susirinkusi prie Vaitholo, 1641 metų gegužės mėnesį privertė Karolį I pasirašyti savo favoritui mirties nuosprendį. Liaudis 1642 metų pradžioje paslėpė Sityje penketą parlamento vadų ir neleido jų suimti. Karas, kurį karalius pradėjo prieš parlamentą tų pačių metų vasarą, pirmiausiai buvo karas prieš Anglijos liaudį.

Pirmasis pilietinis karas aiškiai parodė visaliaudinę Anglijos revoliucijos pobūdį. Naujoji kariuomenė, sukurta daugiausia Oliverio Kromvelio talentu ir energija, šiame revoliucijos etape buvo tikra liaudies kariuomenė, įkvėpta laisvės ir teisingumo idealų. Ji vienijo įvairias demokratines jėgas, ir didžiausias Kromvelio nuopelnas, kad savo interesus susiejo su šiuo visos liaudies judėjimu, tapo revoliucinės kariuomenės vadu ir vedė ją į pergales, nepaisydamas neryžtingos, linkusios kompromisą su monarchija, vadovybės, nes jau per karą revoliucijos stovykloje atsirado nesutarimų.

Kadangi tais senais laikais žmonių jausmus ir mintis maitino, F. Engelso žodžiais tariant, ,,tik religinis maistas”, prieštaravimai parlamente pasireiškė kaip religiniai prieštaravimai. Turtingi pirkliai, Sičio finansininkai, stambūs žemvaldžiai buvo linkę tik į dalines, nuosaikias reformas ir tapatino save su pr

resbiterionais- ortodoksaliais kalvinistais. Naujosios bajorijos vidutinieji sluoksniai, pirkliai, amatininkai, pameistriai, jomėnai- buvo independentai,jie manė, kad valstybė neturi kištis į religijos reikalus, ir skelbė didįjį pakantumą. Kromvelis taip pat buvo independentas.

Tačiau ir independentai nebuvo vieningi. Jau 1647 metais paaiškėjo politinis, o ne religinis skirtumas tarp independentų, arba grandų ir levelerių, arba lygintojų. Grandai nebuvo demokratai. Jie ryžtingai siekė panaikinti feodalinę tvarką, bet tik savo klasės interesais. Liaudies masių jie bijojo ir nesistengė patenkinti jų poreikių. Leveleriai, priešingai, siekė plačių demokratinių pertvarkymų: jie pasisakė už respubliką, visuotinę rinkimų teisę, už kasmet renkamą vienų rūmų parlamentą. Levelerius palaikė paprasti žmonės, ir dėl šio revoliucinio spaudimo grandai pasiryžo didingiausiam, per visą istoriją negirdėtam aktui: jie nuteisė mirtimi karalių, po to paskelbė Angliją respublika.

Bet buržuazinės bajorijos vadų ,,revoliucingumas” tuo ir apsiribojo. Pasinaudoję liaudies pergalėmis ir atėję į valdžią, jie pirmiausia ėmė rūpintis savo klasės interesais. Svarbiau už viską dabar buvo turtėjimas. Atsisakę ankstesnių idealų, pamiršę demokratinius šūkius, jie pasuko demokratinę kariuomenę į svetimas žemes, iš pradžių į Airiją, paskui į Škotiją. Škotijos užkariavimas tapo uola, į kurią, K. Markso žodžiais tariant, sudužo Anglijos respublika. Šitaip buvo nuslopinta revoliucinė liaudies iniciatyva.

Leveleriai taip pat pralaimėjo. Iš esmės jų idealai buvo smulkiaburžuaziniai, riboti. Leveleriai atsiribojo nuo tuo laiku kilusio socialistinių idėjų judėjimo, tvirtai pabrėždami savo gr
rynai politinį ,,lyginimą”, suskilo liaudies, valstiečių plebėjų stovykla, o tai jau lėmė pralaimėjimą. Paskutinis revoliucinis aktas, kurį Kromvelis, liaudies masių spaudžiamas, priėmė, buvo Ilgojo parlamento likučių išvaikymas.

O paskui? Kromvelis nusileidžia karininkijos spaudimui ir sutinka Anglijoje įvesti protektoratą, kuris iš esmės buvo karinė buržuazijos ir naujosios bajorijos diktatūra. Protektoratas stengėsi, kad šalis viešpatautų jūrose, siekė privilegijų Anglijos pirkliams, kariavo grobikiškus karus, plėšė svetimas žemes. Tačiau klasinė šio režimo bazė vis silpnėjo: nuo buržuazinės bajorų respublikos liaudis nusigręžė dar 1649 metais, kai Kromvelis nuslopino levelerių judėjimą, o naujieji savininkai, praturtėję iš rojalistų ir airių žemių, ėmė linkti į monarcho valdžios, kaip ,,įstatymiškesnės”, pastovesnės, galinčios apginti jų interesus, pusę. Neatsitiktinai 1657 metais Kromveliui pasiūlė karūną. Jis jau rengėsi ją priimti, tačiau karininkai, siekę išsaugoti karinę diktatūrą, privertė atsisakyti. Po Kromvelio mirties Anglijos savininkai, iš prigimties tikri konservatoriai, vėl grįžo prie per amžius patikrinto monarchijos instituto. Į sostą sugrįžo stiuartai.

2 revoliucijos etapai:
1)1640-1653. Ilgojo parlamento laikotarpis. Vyko karaliaus ir parlamento kova dėl valdžios padalijimo. 1649m. parlamento pergalė prieš Karolį I. Jo galva nukirsta. Anglija tapo respublika.
2)Nuo 1653 protektoriato laikotarpis. Kromvelis, Tapęs protektoriumi, įveda vienvaldystę. Pareigos paveldimos, bet po Kromvelio mirties sūnus jų atsisako. Sušaukiamas parlamentas 1666 paskelbiamas Anglijos monarchijos atkūrimas. 1688 priimamas teisių bilis, kuris apribojo karaliaus valdžią ir nustatė karaliaus valdžios galimybes. Įtvirtinta konstitucinė monarchija. Teisių bilis laikomas britų demokratijos pagrindu.

Anglų rev. reikšmė:
1)įvesta konstitucinė monarchija
2)valdymo mechanizmas – atsovaujamasis parlamentas
3)pirmosios partijos – konservatoriai (toriai) ir liberalai (vigai).
Anglijoje gimė teorijos mokymai, kurie aiškino valdžios prigimtį. Įvairūs judėjimai: leveleriai ir digeriai.
1695 m. Anglijoje įvesta spaudos laisvė – ėjimas į žodžio laisvę. Tapo svarbus visumenės nuomonės paisijimas.

Leave a Comment