TREČIOJO REICHO PLANAI LIETUVOS TERITORIJOS IR GYVENTOJŲ ATŽVILGIU

TREČIOJO REICHO PLANAI
LIETUVOS TERITORIJOS IR
GYVENTOJŲ ATŽVILGIU
1. A. Hitlerio Rytų politika
A. Hitlerio požiūris į Rytų Europos šalis ir tautas buvo primityvus ir siauras. Sovietų Sąjungą ir jos okupuotas šalis jis laikė atsilikusiais, puslaukiniais kraštais. A. Hitleris Sovietų Sąjungoje nematė ir nenorėjo matyti tautinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų ir įvairovės. Visos slavų ir neslavų tautos jam tebuvo pilka ir menkavertė masė. A. Hitlerio nuomone, tautiniu pagrindu kuriant okupacinius administracinius vienetus tebuvo lengvinama vokiečiams valdyti. Jis nesiekė skatinti Sovietų Sąjungoje antirusiškų ir antikomunistinių tautinių judėjimų. Tautiniai irr etnografiniai skirtumai turėjo padėti siekti svarbiausio tikslo – vokiečių viešpatavimo .
Ponų ir vergų santykių pavyzdžiu A. Hitleris laikė senovės Spartą – „aiškiausią rasinės valstybės pavyzdį istorijoje”. Jam Sparta imponavo tuo, kad joje 6 tūkst. vergvaldžių (spartiečių) valdė 345 tūkst. vergų (helotų). Rytų Europa Vokietijai turėjo tapti tuo, kuo Didžiajai Britanijai buvo Indija. Rytuose, A. Hitlerio manymu, turėjo atsirasti naujo tipo valdovų. Tik valdant didelius plotus (erdves) esąs išugdomas pasitikėjimas savimi ir padedama įveikti smulkiaburžuazinį ribotumą. Valdydami Rytus, vokiečiai prilygsią anglams.
Agresyvūs nacionalsocialistų planai buvo grrindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta „tautos be erdvės” (Volk ohne Raum) teorija. A. Hitleris savo veikale „Mano kova” (Mein Kampf) rašė, jog svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl di

idelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir tvyrančios neaprėpiamos „žemės be tautų” (Raum ohne Volk). „Gyvybinės erdvės” teorijos buvo pateikiamos kaip vienintelė išeitis vokiečių tautai, kaip panacėja nuo visų bėdų. Vokietijoje valdžią paėmus nacionalsocialistams, geopolitikos ir rasių teorijos tapo valstybine politika. Pagal nacistinę rasių teoriją kultūros ir pažangos kūrėja, istorijos variklis esanti nordinė (šiaurinė) rasė. Ši rasė (pirmiausia vokiečiai ir kitos germanų tautos) dėl savo rasinio ir kultūrinio pranašumo turinti teisę valdyti „žemesnes” tautas, vokiečių tauta turinti būti „ponų tauta” (Herrenvolk). Nacių propaganda, pasinaudodama geopolitikos ir rasių teorijomis, sugebėjo psichologiškai paveikti didelę vokiečių tautos dalį, įtikinti ją esant pranašesnę užž kitas tautas, mobilizuoti agresyviems ir nepaprastai žiauriems karams, nežmoniškam elgesiui su užkariautomis tautomis.
A. Hitleris veikale „Mano kova” suformulavo naują germanizacijos sampratą. Jo nuomone, užkariautų tautų vokietinimas esanti neteisinga politika, nes ji skatinanti rasių susimaišymą ir išsigimimą. Dėl to reikią germanizuoti žemę, bet ne žmones, t. y. naujas teritorijas apgyvendinti vokiško kraujo žmonėmis, o „rasės atžvilgiu svetimus elementus” pašalinti. Tokią politiką, pasak A. Hitlerio, pajėgsianti vykdyti tik nacionalsocialistinė valstybė.
Vokietijos kariuomenės, t. y. vermachto, generalinio štabo viršininkas F. Halderis savo dienoraštyje 19
940 m. liepos 31 d. aprašė A. Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą. Pasitarime su Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadais A. Hitleris išdėstė žaibo karo strategiją, nurodė svarbiausių smūgių kryptis ir pareiškė, kad Ukraina, Gudija ir Baltijos valstybės atiteksiančios Vokietijai, o Suomija būsianti išplėsta iki Baltijos jūros .
1940 m. kovo 20 d. A. Hitlerio būstinėje buvo svarstomi Sovietų Sąjungos užpuolimo planai. Fiureris pabrėžė, kad karas su Sovietų Rusija būsiąs ypatingas, tai būsianti žūtbūtinė dviejų nesutaikomų pasaulėžiūrų kova. Karo tikslas – visiškai sunaikinti bolševizmą ir sovietų valstybę. Tokiame „ideologiniame” kare negalį būti jokio pasigailėjimo priešams, tradicinių karo normų laikymosi. Šiame pasitarime A. Hitleris pareiškė, kad Šiaurės Rusija atiteksianti Suomijai, o Baltijos valstybės, Ukraina ir Gudija tapsiančios Vokietijos protektoratais. Komunistinė inteligentija ir komisarai būsią sunaikinti, o susiformuoti naujai inteligentijai šiose Šalyse nebūsią leista .
Iki pat Sovietų Sąjungos užpuolimo A. Hitleris nebuvo tvirtai apsisprendęs dėl okupuotų Pabaltijo kraštų likimo. Jis svyravo tarp Vokietijos protektorato ir aneksijos. Po sėkmingos karo pradžios 1941 m. liepos 16 d. A. Hitleris sukvietė į būstinę kitus Trečiojo reicho vadus (Alfredą Rosenbergą, Hermanną Goringą, Hansą Lammcrsą, Wilhelmą Keitelį, Martiną Bormanną) apsvarstyti užimtų kraštų valdymo reikalų. Įžanginėje kalboje A. Hitleris pabrėžė, kad Pabaltijo kraštai, Bialistoko sritis, Krymas, Galicija, Baku, Saratovo sritis ir Kolos pusiasalis turi būti prijungti prie Vokietijos. „Visas Pa
abaltijys turi tapti reicho dalimi”, – kalbėjo A. Hitleris. Be to, jis patarė Vokietijos karo tikslų atvirai neskelbti, bet jų beatodairiškai siekti, visus reikiamus „darbus” – šaudymus, trėmimus ir pan. – vykdyti. Dauguma pasitarimo dalyvių, išskyrus A. Rosenbergą, pritarė A. Hitlerio planui įvesti tiesioginį vokiečių okupacijos režimą ir okupuotoje SSRS neatkurti tautinių valstybių.
Buvęs SS ir policijos vadas Ostlande (Rytų krašte, t. y. Baltijos šalyse ir Gudijoje) Friedrichas Jeckelnas 1946 m. sausio 2 d. sovietų teismui Rygoje teigė, kad A. Hitleris ne tik norėjo prie Vokietijos prijungti Baltijos šalis, bet ir neigiamai vertino jų gyventojus dėl nuolatinio priešinimosi vokiečių veržimuisi į Rytus. A. Hitleris ketino vienus gyventojus išvežti darbams į Vokietiją, kitus suvokietinti, trečius sunaikinti, o Baltijos šalyse apgyvendinti vokiečių kareivius.
Apskritai Lietuva A. Hitleriui buvo per menkas svarstymų objektas, ir jis plačiau apie jos gyventojų likimą nekalbėjo. A. Hitleris savo „Užstalės pokalbiuose” tik vieną kartą (1942 m. liepos 24 d.) užsiminė apie Lietuvą: ,,Ir kai jam praneša, kad Lietuvoje nebėra žydų, tai yra labai svarbus įvykis. Gi lietuviai per trumpą sovietinio režimo egzistavimo laikotarpį savo kailiu gana gerai įsitikino, kas yra žydai”.
Nenuostabu, kad laki A. Hitlerio vaizduotė mažoms šalims skyrė labai menką dėmesį. Jo įsitikinimu, tik didelė erdvė galinti garantuoti tautai laisvę ir gerovę. Jis kėlė globalines Rytų erdvės užvaldymo ir
r tvarkymo idėjas. Trečiojo reicho valdžios įstaigos šias idėjas sukonkretindavo ir paversdavo planais. A. Hitleris buvo lemtingų sprendimų iniciatorius, o kiti – tik jo valios vykdytojai.

2. Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos planai
Vienas svarbiausių nacistinės Vokietijos Rytų politikos planuotojų ir specialistų buvo Pabaltijo vokietis A. Rosenbergas. 1933 m. balandžio mėn. jis buvo paskirtas NSDAP Užsienio politikos žinybos (Aussenpolitisches Amt) vadovu. 1941 m. balandžio 20 d. A. Hitleris paskyrė A. Rosenbergą Rytų Europos erdvės klausimų centralizuoto tvarkymo valdybos įgaliotiniu. Savo pavaduotoju A. Rosenbergas pasirinko Vestfalijos krašto gauleiterį Alfredą Meyerį, Politikos skyriaus vadovu – Georgą Leibbrandtą. 1941 m. balandžio 23 d. A. Rosenbergas įgaliojo Šlėzvigo-Holšteino gauleiterį Hinrichą Lohse nagrinėti Pabaltijo kraštų tvarkymo klausimus.
Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, A. Rosenbergas parengė 1941 m. balandžio 2 d. Pagal jo planą Sovietų Sąjunga turėjo būti padalyta į šiuos tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną (Vidurinę Aziją). Svarbiausias politinis tikslas – susilpninti Rusiją. Ypač svarbi atsvara Rusijai, pasak A. Roscenbergo, turėjo būti Ukraina, kuriai jis ketino suteikti ribotą nepriklausomybę .
Pabaltijo kraštus A. Rosenbergas laikė vokiečių „gyvybine erdve”, kuri pamažu turėsianti susilieti su Vokietija. Suvokietinus rasės atžvilgiu tinkamus elementus, įvykdžius kolonizaciją ir ištrėmus „nepageidaujamus elementus”, Pabaltijys palengva tapsiąs Didžiosios Vokietijos dalimi.
1941 m. balandžio 20 d. pasakytoje kalboje A. Rosenbergas siūlė iš Baltijos šalių sukurti Trečiojo reicho komisariatą, Lietuvoje intensyviai vykdyti germanizaciją ir „atnaujinti” kraują, o iš latvių ir estų sudaryti tarsi apsauginę juostą tarp vokiečių ir rusų.
Gegužės 8 d. A. Rosenbergas parengė instrukciją reicho komisarams Sovietų Sąjungoje. Instrukcijoje kalbama apie tai, kad karinę ir politinę Rytų grėsmę Vokietijai reikią amžiams panaikinti. Milžiniška Rytų erdvė turinti būti suskirstyta į reicho komisariatus, kurie turėsią skirtingus politinius tikslus.
Tą pačią dieną, gegužės 8-ąją, A. Rosenbergas parengė specialią instrukciją reicho komisarui Ostlande. Joje rašoma, kad tarp Narvos ir Tilžės esantys plotai 700 metų turėjo glaudžius ryšius su vokiečių tauta ir, nepaisant rusų keltos visokiausios grėsmės, šios sritys sudarė germanų gyvybinę erdvę. Estų tautą, kaip smarkiai germanizuotą danų, vokiečių ir švedų krauju, A. Rosenbergas laikė vokiečiams gimininga ir rasės atžvilgiu vertinga tauta. Latvių ir lietuvių tautos mažiau tinkamos asimiliacijai negu estų tauta, dėl to iš Latvijos ir Lietuvos buvo numatyta iškelti daugiau asimiliacijai netinkamų gyventojų. Jie, kaip ir Vartos srities lenkai, turėjo būti tremiami į Smolensko sritį ir sudaryti apsauginį sluoksnį rusų atžvilgiu .
Susipažinę su H. Goringo žinybų parengtais Sovietų Sąjungos beatodairiško išnaudojimo planais („Žaliasis aplankas”), A. Rosen-bergo bendradarbiai parengė alternatyvų okupuotų Rytų kraštų tvarkymo planą. A. Rosenbergo pavedimu Sovietų Sąjungos ekspertas Otto Brautigamas parašė „Okupuotų Rytų kraštų politinio ir ekonominio valdymo bendrąsias direktyvas” (Allgemeine Richtlinien ftir die politische und wirtschaftliche Venvaltung der besetzten Ostgebiete). Direktyvos siūlė lankstesnį ir Švelnesnį okupacinės politikos vykdymo būdą. Jose buvo rašoma, kad žygis prieš Sovietų Sąjungą pirmiausia esąs politinis, bet ne ekonominis ar plėšikiškas (Wirtschaftlicher Raubzug). Norint laimėti užimtų kraštų simpatijas, negalima į juos žiūrėti vien kaip į išnaudojimo objektą. Bolševikinė išnaudojimo ir neūkiškumo politika Vokietijai esanti sukūrusi palankias sąlygas įgyti šių kraštų palankumą. Šimtai milijonų žmonių Hitlerį sutiksią kaip išvaduotoją iš bolševizmo jungo. Vokietijai politiniu požiūriu esą labai svarbu, kad šios gyventojų nuotaikos išliktų, ir vengti tokios ekonominės politikos, kuri gyventojams atneštų dar didesnį skurdą, negu atnešė bolševikai. Netekus gyventojų pasitikėjimo, reichui nepavyksią Sovietų Sąjungoje gauti reikiamo maisto produktų, žaliavų ir pramonės gaminių kiekio. Vien į reicho poreikius orientuota politika sužlugdys i anti pramonę ir žemės ūkį. Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos šalys, Gudija, Ukraina ir Kaukazas po karo būsią susieti su Vokietija, šių kraštų atžvilgiu reikią vengti išnaudotojiškos politikos, nes vėliau būsią sunku suvaldyti 80 mln. žmonių neapykantą.
Tačiau minėtosios direktyvos neturėjo poveikio Vokietijos okupacinei politikai. A. Rosenbergas ketino okupuotų Rytų kraštų valdymą sutelkti savo vadovaujamos Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos (Reichsministerium fiir die Beselzten Ostgebieten) rankose, dėl to jis neišvengiamai susidūrė su Heinricho Himmlerio ir H. Goringo vadovaujamomis institucijomis. Okupacinės politikos tikslų ir įstaigų kompetencijos derinimui ypač svarbus buvo 1941 m. liepos 16 d. pasitarimas A. Hitlerio būstinėje. Per pasitarimą A. Hitleris pareiškė, jog karas su Rusija iš esmės esąs laimėtas ir belieka „teisingai padalyti milžinišką Rusijos pyragą”, kad būtų galima ją geriau valdyti ir išnaudoti. A. Hitleris kalbėjo, jog nereikią pasauliui garsinti savo tikslų, svarbiausia patiems gerai juos žinoti ir jų siekti. Visos vokiečių viešpatavimui reikalingos priemonės – šaudymai, deportacijos – turinčios būti vykdomos. Visiems turį būti aišku, kad vokiečiai iš užimtų kraštų niekados nepasitrauksią. Vokietija negalinti leisti karinei galiai susidaryti į Vakarus nuo Uralo. Tik vokietis turįs teisę šiose srityse nešioti ginklą .
Taigi A. Hitleris atmetė galimybę ne rusų tautoms kartu su Vokietija kovoti su bolševikine valstybe. Be to, jis atmetė A. Rosenbergo pasiūlymą suteikti dalinę nepriklausomybę Ukrainai, o Baltijos šalis, Krymą, Kolos pusiasalį, Pavolgio vokiečių koloniją ir Baku sritį numatė prijungti prie Trečiojo reicho ir paversti vokiečių kolonizacijos sritimi.
Ir kitais klausimais A. Rosenbergas skaudžiai pralaimėjo savo konkurentams H. Himmleriui ir H. Goringui. H. Himmleriui 1941 m. liepos 17 d. buvo pavesta okupuotų kraštų policinė priežiūra (per SS, saugumo policijos ir SD įstaigas), o H. Goringui 1941 m. birželio 29 d. – ekonominė kontrolė (per Ekonominį Rytų štabą). Ir vėliau A. Hitleris rėmė kietą M. Bormanno, H. Goringo, H. Himmlerio, Ericho Kocho liniją, o A. Rosenbergo, nors ir paskirto reicho okupuotų Rytų kraštų ministru, įtaka Rytų politikai vis silpnėjo.
Niekas iš Trečiojo reicho vadų taip gerai nesuprato Sovietų Sąjungos tautinės, kultūrinės ir ekonominės įvairovės, kaip A. Rosenbergas. Jis Rytuose įžvelgė kokybinius tautų skirtumus. Rusus A. Rosenbergas laikė keliančiais didžiausią grėsmę ir skleidžiančiais daugiausia blogio, dėl to jis ketino kaip rusų („maskvėnų”) priešybę iškelti kitas tautas – ukrainiečius, gudus, Baltijos, Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalių. Šios tautos turėjo supti Rusiją ir sudaryti savotišką apsaugą. Jos galėjo turėti nuo Vokietijos priklausančius junginius. Nors ir paskirtas reicho okupuotų Rytų kraštų ministru, A. Rosenbergas neturėjo lemiamos įtakos okupacinei Vokietijos politikai Rytuose. A. Hitleriui, H. Goringui, M. Bormannui ir kitiems primityviems nacių vadams A. Rosenbergo pozicija atrodė pernelyg liberali ir neatitinkanti Vokietijos interesų .
Vienoje iš savo kalbų Rytų politikos tema A. Rosenbergas pabrėžė, jog Vokietija negalinti taikstytis su galingos, 200 mln. gyventojų turinčios valstybės (Sovietų Sąjungos) egzistavimu Rytuose, nes ši valstybė keltų nuolatinį pavojų Vokietijai. A. Rosenbergo nuomone, derėtų atsižvelgti į svarbų faktą, kad šioje erdvėje gyvena 30-40 tautų ir tautelių, kurios niekada savęs nelaikė ir nelaiko rusais (baltai, suomiai, lenkai, Kaukazo tautos ir kt.). Vokietija turėtų remti šių tautų priešinimąsi Rusijai ir bolševizmui, skatinti nacionalinių junginių kūrimąsi. Svarbiausias Vokietijos priešas Rytuose buvo ir yra Rusija.
A. Rosenbergo teigimu, Vokietija su užkariautomis Rytų Europos tautomis turinti elgtis žmoniškai, tvirtai ir teisingai. Kiekvieno vokiečio laikysena esanti pati geriausia propaganda. A. Rosenbergas buvo įsitikinęs, kad negalima atvirai kalbėti apie vokiečių tikslus (ypač apie kolonizaciją) užkariautose šalyse. Globaliniams Vokietijos tikslams įgyvendinti Rytuose neužteksią dešimtmečių, tam prireiksią įtempto šimtmetinio vokiečių tautos darbo. „Aš esu įsitikinęs, – rašė A. Rosenbergas, – kad atsiras milijonai savanorių naujam Europos ir Vokietijos kraštui kurti Rytuose.” Tai esąs svarbiausias karo Rytuose tikslas. Šie kraštai esą rezervas Vokietijai plėstis ne kur nors Kamerūne ar Rytų Afrikoje, bet šalia reicho sienos. Tokie A. Rosenbergo teiginiai reiškė atsisakymą tęsti kaizerinės Vokietijos užjūrio kolonijų užkariavimo politiką ir nukreipti Vokietijos agresiją į Rytų Europą.
3. SS Rytų politika (generalinis planas „Ost”)
Vokietijos represiniai organai (SS, saugumo policija ir SD) ne tik rūpinosi valstybės ir valdžios saugumu, priešų atskleidimu, bet ir svarbiausia – kūrė bei vykdė globalinius nukariautų tautų naikinimo ir germanizavimo planus. Dar prieš Sovietų Sąjungos užpuolimą Trečiojo reicho vadovybė nusprendė masiškai likviduoti žydus, čigonus, nepagydomus ir psichinius ligonius, politinius komisarus, sovietų valdžios ir komunistų partijos pareigūnus, pasipriešinimo judėjimo dalyvius. A. Hitleris pavedė SS ir policijos vadui H. Himmleriui rūpintis policine okupuotų kraštų priežiūra ir suteikė jam teisę įgyvendinti visas priemones vokietybei stiprinti. H. Himmleris buvo paskirtas reicho komisaru vokietybei stiprinti (Reichskommissar fur die Festigung deutschen Volkstums). Svarbiausias jo vadovaujamų įstaigų tikslas buvo Rytų Europos tautų biologinį pajėgumą pakirsti fiziniu naikinimu, trėmimais, sterilizavimu, nepakeliamų gyvenimo sąlygų sudarymu ir kitokiais būdais.
1939 m. pradžioje H. Himmleriui pavaldžios įstaigos (SS ir SD) parengė pranešimą apie tautinius santykius Baltijos šalyse. Jame estai ir latviai buvo pavadinti mirštančiomis tautomis ir teigta, kad Baltijos šalys „anksčiau ar vėliau” turėsiančios pasiduoti kaimyninių Šalių gausesnių tautų spaudimui. Taip busiąs užpildytas gyventojų vakuumas Pabaltijo kraštuose .
H. Himmlerio 1940 m. gegužės mėn. memorandume „Kai kurie samprotavimai apie elgesį su rytinių sričių vietos gyventojais” buvo siūloma skaldyti tautas į kiek galima mažesnes grupes, silpninti tautinę savimonę ir kultūrą, likviduoti inteligentiją, suvaržyti švietimą ir kt. Nukariautos tautos turėjo tapti neišsenkamu primityvaus darbo rezervuaru. Šiuos H. Himmlerio samprotavimus A. Hitleris pavadino „gerais ir teisingais”.
Vyriausioji reicho saugumo valdyba (Reichssicherheilshauptamt, RSHA) 1940 m. ėmė rengti generalinį planą „Ost” („Rytai”) -Vokietijos viešpatavimo Rytų Europoje programą. Planas buvo skirtas 30 metų ir susidėjo iš dviejų dalių: „Mažojo plano”, skirto įgyvendinti greitu laiku, ir „Didžiojo plano”, dar vadinamo „Bendruoju planu”, numatančio pokario metų projektus. Nors pats planas „Ost” neišliko, bet jo turinį galima atkurti pagal nacių pareigūnų susirašinėjimą ir pastabas dėl plano. Pirmojo plano „Ost” autorių (RSHA pareigūnų) nuomone, per 30 metų iš Lenkijos ir europinės Sovietų Sąjungos dalies turėjo būti iškelta 80-85 proc. lenkų, 65 proc. Vakarų Ukrainos, 75 proc. Gudijos ir dauguma Baltijos šalių gyventojų. Iš viso planuota į Vakarų Sibirą ištremti 31 mln., o vietoje palikti 14-15 mln. gyventojų. Dalį likusių gyventojų ketinta suvokietinti, kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. Vietoj ištremtų vietos gyventojų planuota įkurdinti milijonus vokiečių. Pirmajame plane „Ost” buvo numatyta kolonizuoti Pabaltijo kraštus, Krymą, Vakarų Ukrainą, dalį Lenkijos, Padneprį, Leningrado, Pskovo ir Novgorodo sritis. Kolonizuojamose srityse pirmiausia turėjo būti telkiami už Vokietijos sienų gyvenantys vokiečiai (Volksdeutsche).
1941 m. liepos 15 d. Berlyno universiteto prof. Konradas Meyeris pasiuntė H. Himmleriui „Rytų teritorijų kolonizavimo planus”. Do
kumentų kopijas H. Himmleris išsiuntinėjo nagrinėti įvairioms žinyboms.
E. Wetzelio nuomone, Pabaltijyje germanizuotini tik nordinės rasės žmonės, rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams reikią rasti kolonizacijos vietą Rytuose.
1942 m. sausio 27 d. H. Himmleris pavedė Komisariato vokiety-
bei stiprinti pareigūnui minėtajam prof. K. Meyeriui parengti teisi
nius, ekonominius ir politinius būsimosios „Rytų rekonstrukcijos”
planus. Šis plano „Ost” projektas buvo baigtas 1942 m. gegužės mėn.
Jis numatė Vokietijos kaimyninėse valstybėse, pirmiausia prie reicho
prijungtose lenkų žemėse, kurti kolonizacijos sritis (Siedlungsge-
biete), toliau nuo reicho esančiose Kryme, Narvos, Chersono, Biali-
stoko srityse, Vakarų Lietuvoje sudaryti kolonizacijos židinius (Sied-
lungsmarken), o likusiose Lenkijos, Pabaltijo, Gudijos ir Galicijos
žemėse įsteigti 36 kolonizacijos atramos punktus (Siedlunstūtzpunk-
ten). Ostlande turėjo būti 14 atramos punktų. Židinių administracija turėjo būti perduota SS kontrolėn. Buvo numatyta Baltijos valstybėse per 25 metus apgyvendinti 520 tūkst. vokiečių. Tačiau prof. K. Meyerio parengtas planas H. Himmlerį tenkino tik iš dalies. Jis įsakė rengti visų prie reicho prijungtinų ir kolonizuotų teritorijų bendrą planą. H. Himmlerio nuomone, Baltijos šalyse kolonizacijos bazių nepakako, Estija ir Latvija turėjo būti visiškai suvokietintos. Profesoriaus manymu, per 50 proc. estų, apie 5 proc. lietuvių buvo tinkami suvokietinti.
Lietuviai, pasak H. Himmlerio, mažiau tiko vokietinimui negu estai ir latviai. Jis įsakė parengti Lietuvos kolonizavimo planą. H. Himmleris liepė planuoti įgyvendinti planą „Ost” per 20 metų, numatė visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.
Hitlerinės Vokietijos vadų kalbose ir dokumentuose Lietuva ir lietuvių tauta retai buvo minimos. Nacių pareigūnai dažniau kalbėdavo apie Baltijos šalis. Lietuviai nacių vadų buvo vertinami prasčiau už estus ir latvius. RSHA viršininkas Reinhardas Heydrichas 1941 m. spalio 2 d. kalbėjo apie Rytų Europos kolonizavimą ir germanizavimą. Jis teigė, kad Baltijos Šalys būsiančios apgyvendintos vokiečiais. Be to, reikėsią nuspręsti, kuri Baltijos tautų dalis esanti tinkama suvokietinti, R. Heydricho nuomone, rasės atžvilgiu vertingiausi esą estai, o mažiausiai tinkami germanizuoti – lietuviai.
Minėtojo E.Wetzelio 1942 m. balandžio 27 d. pastabose dėl generalinio plano „Ost” rašoma, jog daugiausia nordinio kraujo Baltijos šalyse turi pajūryje gyvenantys žmonės. Jo nuomone, atlikus rasinius tyrimus gali paaiškėti, kad didesnė estų tautos dalis yra tinkama suvokietinti. Samprotaudamas apie Baltijos tautų suvokietinimą, E. Wetzelis rašė, jog iš gyvenamųjų vietų prievarta iškeldinus netinkamus germanizuoti žmones visa tauta sunerimtų ir imtų priešintis, dėl to jis siūlė tokius žmones savanoriškai perkelti į slavų gyvenamas sritis ir juos panaudoti šiems kraštams administruoti. Dideliems Rytų kraštams valdyti vien germaniško kraujo žmonių neužteksią, tam reikalui galima panaudoti dalį Baltijos tautų. E. Wetzelio nuomone, lietuviams, latviams ir estams esančios pažįstamos svarbiausios europietiškos kultūros sąvokos ir jie labiau tinką užimtiems kraštams administruoti negu bolševizmo paveikti slavų inteligentai. Netinkami suvokietinti Baltijos tautų žmonės galėtų reikštis užimtose Rusijos srityse. Taip būtų taupomas vokiečių kraujas ir išvengta reicho silpnėjimo iš vidaus išsklaidžius vokiečius po milžiniškas Rytų Europos erdves. E. Wetzelis, be to, siūlė neatsisakyti industrializuoti užimtų Rytų kraštų, kadangi pramoniniuose kraštuose sumažėja gimstamumas ir gyventojų. Tokiu būdu būtų sumažintas Rytų Europos tautų biologinis pajėgumas ir grėsmė vokiečių tautai. Kadangi didelė lietuvių tautos dalis yra netinkama germanizuoti, E. Wetzelis siūlė pagalvoti apie lietuvių apgyvendinimą specialiai jiems skirtame Rusijos krašte. Kalbėdamas apie Pabaltijo kraštų inteligentiją, jis pažymėjo, kad ji yra tautinės kultūros puoselėtoja ir gynėja. E. Vetzelis siūlė siųsti Pabaltijo kraštų inteligentus į Vokietiją dirbti panašaus pobūdžio darbo. Ten, jo nuomone, jie suartėtų su vokiečių kultūra ir taptų tinkami germanizacijai. Ir Pabaltijyje inteligentija būtų rengiama vokietinimui. Tuo tikslu reikėtų energingiau propaguoti vokiečių kalbą ir kultūrą. Pabaltijo kraštų gyventojams reikią parodyti, kad tik tapę vokiečiais jie galėsią užimti aukštesnes pareigas ir turėti geresnes gyvenimo sąlygas. E. Wetzelio nuomone, reikią atsisakyti Baltijos tautų prievartinio iškeldinimo į Vakarų Sibirą ir stengtis šias tautas germanizuoti jų tėvynėje.
1942 m. rugpjūčio 17 d. A. Hitlerio būstinėje vyko aukštų SS pareigūnų pasitarimas dėl etninių vokiečių padėties okupuotose Sovietų Sąjungos srityse. Pasitarime buvo iškeltas ir užimtų kraštų kolonizavimo klausimas. Pabrėžta, kad pirmiausia reikią kolonizuoti Pabaltijo kraštus. Sunkiausia būsią suvokietinti Lietuvą, kadangi lietuviai esą itin nepaslankūs ir turį daug slaviško kraujo. Iki pat 1943 m. SS kūrė gigantiškus Rytų Europos kolonizavimo ir germanizavimo planus. 1942 m. rugsėjo 16 d. H. Himmleris sukvietė aukštesniuosius SS ir policijos vadus ir pasakė kalbą apie germanų rasinę ekspansiją į Rytus. Jis kalbėjo, kad SS siekia sukurti germaniškus Rytus iki pat Uralo. Po 400-500 metų Europoje gyvensią 500-600 mln. germanų. Per artimiausius 20 metų turį būti kolonizuoti Lenkija, Gudija, Pabaltijo kraštai ir Krymas. 1943 m. vasario 12 d. H. Himmleris liepė prof. K. Meyeriui į generalinį okupuotų kraštų kolonizavimo planą įtraukti Lietuvą, Latviją, Estiją, Gudiją, Ingermanandiją, Krymą ir Tauriją. 1943 m. vasario mėn. H. Himmleris gavo pakeisto plano „Ost” metmenis, tačiau padėtis frontuose tuomet buvo pasikeitusi Vokietijos nenaudai, ir A. Hitleris įsakė neberengti tolimų ateities planų.

Leave a Comment