Totalitarizmas ir jo ideologijos Europoje

TURINYS

ĮŽANGA .............................. 3
1. Totalitarizmas .............................. 4
2. Fašizmo atsiradimo prielaidos ir bruožai ....................... 6
3. Fašizmas Italijoje ir nacizmas Vokietijoje ....................... 9
3.1 Fašizmas Italijoje .............................. 9
3.2 Fašizmas (nacizmas) Vokietijoje....................... 11
4. Fašizmo ir nacionalsocializmo palyginimas ..................... 15
IŠVADOS .............................. 17
LITERATŪRA .............................. 18ĮŽANGA
XX amžiuje kai kuriose Europos šalyse įsitvirtino nedemokratinis režimas, kurio valdžia ir jos institucijų struktūra buvo nesubalansuota. Toks režimas nepripažįsta konstitucinių vertybių, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės narių veiklą, naudoja prievartą ir savivalę. Vienas iš nedemokratinių režimų yra totalitarizmas, atsiradęs Italijoje, po to paplitęs Vokietijoje ir kitose šalyse. Viena partija, kuriai priklauso valdžia; vyrauja viena ideologija, gynyba ir ekkonomika kontroliuojamos visapusiškai; teroristinė policinė kontrolė, vykdoma visų visuomenės socialinių grupių atžvilgiu – tai pagrindiniai totalitarizmo bruožai. Totalitarizmas gyvuoja jį sudarančių ideologijų – fašizmo ir nacionalsocializmo – vardan. Šios ideologijos savo skleidžiamomis idėjomis neigiamai veikė to laiko visuomenę ir turėjo įtakos tolimesniam politikos vystimuisi pasaulyje. Šiandieniniame pasaulyje dar ir dabar jaučiama totalitarizmo pasekmės.

Tikslas: apžvelgti totalitarizmą ir jo ideologijas.
Uždaviniai:
1. Pristatyti totalitarizmo sampratą.
2. Apibūdinti fašizmą, jo bruožus ir įsigalėjimo prielaidas.
3. Apžvelgti fašizmą Italijoje ir nacizmą Vokietijoje.
4. Palyginti fašizmą ir nacionalsocializmą.

Darbo objektas: totalitarizmas ir jo ideologijos.
Metodika: literatūros apžvalga1. TOTALITARIZMAS
Totalitarizmas yrra, kai vyriausybė gali ir privalo kontroliuoti kiekvieno individo ar grupės kiekvieną veiksmą ir kiekvieną interesą (kontroliuojama pati individo asmenybė, jo sugebėjimai ir net intymus gyvenimas), kad sutvirtintų tautos stiprybę. Todėl pagal totalitarizmo teoriją, vyriausybė turi ne tik absoliučią vykdomąją ga

alią, bet ir neribotas galimybes ją taikyti. Viskas yra jos kompetencija. Kiekvienas interesas ir vertybė – ekonominė, moralinė ir kultūrinė, – kaip nacionalinių išteklių dalis, turi būti vyriausybės kontroliuojama ir panaudojama. Be vyriausybės leidimo negalėjo būti nei politinių partijų, nei profsąjungų, nei pramonės ar prekybos asociacijų. Be jos reguliavimo negalėjo būti nei gamybos, nei verslo, nei darbo. Be jos nurodymo negalėjo būti nei leidybos, nei viešų susirinkimų. Tokios totalitaristinės vyriausybės įrankiu tapo švietimas, iš esmės ir religija, nors nei fašizmui, nei nacionalsocializmui nepasisekė pasiekti nieko daugiau, kaip tik nepritariantį bažnyčios nesikišimą. Laisvalaikis ir poilsis tapo propagandos ir disciplinos ugdymo priemonėmis. Neliko privačios srities, kurią individas galėjo pavadinti sava, ir jokia individų asociacija negalėjo išvengti politinės kontrolės. Visiška kontrolė ir visuotinė nepasitikėjimo atmosfera yrra būdinga totalitarizmui [1, p. 909 – 914].
Akivaizdu, kad XX a. žmonija susidūrė su ypatingos rūšies nedemokratiniu valdymu. H. Arendt pažymėjo, kad totalitarinis valdymas neturi analogų žmonijos istorijoje, kadangi panaikina pačią alternatyvą tarp teisėtos ir neteisėtos valdžios, o ja buvo pagrįsti visi politinėje filosofijoje žinomi valdžios apibūdinimai. H. Arendt parodė, kad totalitarizmas skiriasi nuo kitų valstybės prievartos formų – despotijos, tironijos, diktatūros – tuo, jog vadovaujasi „objektyviais dėsniais“. Tie dėsniai gali nulemti, kad savavališkai parinkta žmonijos dalis, rasė arba klasė turi būti sunaikinta, nes to
o reikalauja objektyvi klasinės arba tarprasinės kovos logika. Tokiu atveju totalitariniai režimai naudoja universalią priemonę – masinį terorą. Jį vykdo slaptoji politinė policija. Kaltės ir nekaltumo įrodinėjimas netenka prasmės, nes ir aukos, ir vykdytojai yra pavaldūs „objektyviems“ dėsniams.
Teroro mastas ir lygis totalitariniuose režimuose nebūna visiškai tolygus, tačiau nuolat veikia masinio teroro aparatas. Nuolatinė teroristinė – policinė visuomenės kontrolė leidžia neutralizuoti režimo oponentus, įbauginti potencialius jo priešininkus, neutralius žmones paversti režimo rėmėjais ir palaikyti tarp jų nuolatinę įtampą. Teroras ir kontrolė sukuria visuomenėje tokią situaciją, kai niekas nesijaučia saugus.
Totalitariniai režimai skiriasi nuo visų kitų nedemokratinių režimų ir tuo, kad jie yra ideologiniai. Tai svarbiausia šių režimų ypatybė. Jie sukurti ideologijos ir funkcionuoja jos vardan. Politinė valdžia pati savaime čia nėra vertybė, o tik priemonė ideologijai įtvirtinti ir jai maksimaliai plėsti, nepaisant valstybinių sienų. Totalitariniuose režimuose ideologiją lemia politinis lyderis. Jo skelbiama ideologija tampa visa apimančia ir privaloma visiems valstybės gyventojams. Ji nurodo, kas gera ir teisinga, kas leidžiama ir draudžiama. Tokio vaidmens ideologija neatlieka jokiuose kituose režimuose. Šis naujas ideologijos vaidmuo totalitariniuose režimuose turi pakeisti visas tradicines vertybes, mobilizuoti žmones bendrai siekti grandiozinių galutinių tikslų. Čia, kaip jau minėta, nesiskaitoma su jokiomis vertybėmis ir individo teisėmis, jos visiškai pajungiamos aukštesnio darinio – visuomenės ar ta
autos bendriems interesams [4, p. 44].
Totalitarizmas pradėjo traktuoti demokratiją kaip socialiai ydingą, apgaulingą ir tuo grindė savo pretenziją teisėtai užimti jos vietą. Puldamas demokratiją, totalitarizmas savo klastingu virusu sukėlė ligas žmogui ir visuomenei. Jis turėjo neregėtai išplisti, pasireikšti baisiausiais antihumaniškais ir antisocialiniais padariniais, kad totalitarizmas būtų atpažintas kaip didelė žmonijos nelaimė ir p.rasidėtų visuotinė kova su juo [4, p. 42].
Neabejotinai totalitarinių ideologijų šaknys gali sieki XVIIIa. ir dar senesnius laikus, juk remiasi mums žinomais filosofais: Platonu, Hėgeliu, Marksu.. Bet tik XX a. tarpukaryje jos tapo mirtinai pavojingos [1, p. 909].

Taigi totalitarizmas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Italijos fašistai pirmieji pavadino totalitariniais savo tikslus ir kuriamą valstybės santvarką [4, p. 42].
Paaiškinti totalitarizmą nėra lengva. Jis nepriklauso perėjimui nuo tradicinės valdžios prie racionalios, nuo autoritarizmo prie laisvos konstitucijos. Daugelis net labai vargo vien aprašydami jo bruožus: ,,ideologija, vienintelė partija, kuriai paprastai vadovauja vienas žmogus, teroro politika, komunikacijų monopolis ir centralizuota ekonomika.” Natūralu, kad į galvą pirmiausia ateina Hitlerio nacionalsocializmas bei Musolionio fašizmas [1, p. 909-914].
Taigi mūsų nagrinėjami totalitarizmo atvejai: Fašizmas Italijoje bei Nacionalsocializmas Hitlerinėje Vokietijoje (dešinysis totalitarizmas). Bet iš pradžių apžvelgsime fašizmo prielaidas bei bruožus.

2. FAŠIZMO ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR BRUOŽAI

Tarpukario laikotarpiu dauguma Europos valstybių patyrė stiprų fašizmo poveikį. 1935 m. Europoje veikė ap

pie 40 fašistinių partijų, judėjimų ir grupių. Daugelyje valstybių 4 deš. Viduryje buvo įvesti fašistiniai režimai [5, p. 213].
Pirmaisiais pokario metais Europoje kilo ekonominė krizė. Žmonės, nepatenkinti blogėjančia padėtimi, maištavo. Daugybė ekonominių, socialinių problemų sukėlė demokratinės valdymo sistemos krizę: partijos, parlamentų frakcijos nesutarė, nebendradarbiavo tarpusavyje. Vyriausybės, dažnai koalicinės, buvo sunkiai formuojamos ir nesugebėjo išspręsti sudėtingų problemų. Tokiomis sąlygomis įvairiose šalyse kūrėsi fašistų organizacijos. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas,sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui – viskas, o asmuo, jo laisvė – niekas. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą.
Fašistų organizacijos pasižymėjo drausme, paklusnumu vadams, atsidavimu idėjai. Fašistų vertybes aspindi jų priesaikos ir šūkiai, pavyzdžiui: “Prisiekiu visas ir visados pasiaukoti Italijos gerovei“, “Tikėti – paklusti – kovoti“. Judėjimo nariai nešiodavo ženklelius, uniformas. Fašistai dažnai remdavosi fizine jėga, smogikų grupėmis. Kai nepadėdavo įtikinėjimai, jie paleisdavo į darbą kumščius, kastetus, griebdavosi revolverių [2, p. 51].
Trumpai galima sakyti, kad fašizmo ideologijos ir fašistinių režimų įsigalėjimo prielaidos buvo šios:
1. I pasaulinio karo rezultatai apvylė dalyvių lūkesčius ir paaštrino tarpvalstybinius prieštaravimus (Versalio sistema skatino siekti revanšo).
2. Pokario ekonominė suirutė ir socialiniai ir politiniai padariniai padidino valstybių institucijų vaidmenį:
o vyriausybės turėjo spręsti socialines problemas (nedarbo, žuvusiųjų šeimų bei invalidų aprūpinimo ir kt. klausimus);
o vyriausybės organai turėjo spręsti ekonominės raidos disproporcijos problemas (o tam priešinosi monopolistiniai susivienijimai).
3. Demokratinių valstybių parlamentai išgyveno krizę.
4. Fašizmui įsigalėti padėjo ir jų pačių ideologija bei veiklos metodai:
o fašistų organizacijos rėmėsi sukarintomis grupuotėmis;
o fašistai skleidė savo idėjas, kurios skiepijo “nacionalinės skriaudos“, “nacionalinio išskirtinumo“ ir pan. jausmus;
o griežta fašistinių organizacijų struktūra, vado kultas, besąlygis paklusnumas gana patraukliai atrodė artėjančios revoliucinės suirutės fone (šiais. principais vėliau buvo grindžiami ir fašistiniai judėjimai).
Visos šios prielaidos buvo bendros visoms šalims, tačiau fašizmo įsigalėjimą kai kuriose valstybėse lėmė ir savi, specifiniai veiksniai (tai priklausė nuo demokratijos tradicijų, nuo visuomeninių – politinių jėgų santykio šalyje ir t.t.), kurie daugiausiai apsprendė fašizmo diktatūros formas, trukmę bei padarinius [5, p. 213 -214].
Fašizmas priskiriamas prie dešiniųjų ideologijų ir istorijoje reiškėsi trimis pavidalais:
1. Kaip politinė idėja;
2. Kaip politinis judėjimas;
3. Kaip valdžios sistema.
Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis, tarp jų ir intelektualiniais pasiūlymais arba tiesiog kaip informacija. Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių ir tapo jų legalaus arba nelegalaus politinio gyvenimo elementu. Greta fašizmo teorijos atsiskleidė ir jo praktika. Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės. Pirmoji grupė – tai ką fašizmas neigė; kita – tai ką jis teigė; arba principai nusakantys fašistų trokštamos ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą ir liberalizmo bei demokratijos idėjų neigimą. Akivaizdu, kad didžiausia grėsme fašistai laiko kairiųjų ideologijas. Fašizmas prieštarauja konservatorių nenorui siekti politinio gyvenimo masiškumui. Dar viena problema – fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Tai pasireiškė žydų atžvilgiu, kas buvo pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma. Fašizmo teiginiai (bruožai):
1. Nacionalizmas ir rasizmas bei visi jų padariniai;
2. Jėgos kultas ir prievartos apoteozija (agresija ir teroras pateisinami tiek tarptautiniuose santykiuose, tiek vidaus reikaluose);
3. Ekspancionizmas – siekimas visomis įmanomomis priemonėmis pasiglemžti svetimas teritorijas;
4. Militarizmas. Fašizmo kontekste turima galvoje ne situaciją, kai ginkluotosios pajėgos lemia valstybės politiką ir daro įtaką toms politinio gyvenimo sritims, kurios turi reikšmės kariuomenei ir jos poreikiams. Kalbama apie tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenimas, taip pat ir politika remiasi karinės organizacijos principais – įsakymais, hierarchija ir paskyrimais. Kaip tik toks militarizmas yra svarbiausia fašizmo ideologijos charakteristika.
5. Visiškai naujos valstybės santvarkos kūrimas, visiškai centralizuota nauja socialinė tvarka – tai irgi karinės tvarkos principų rezultatas.
6. Vienpartinės politinės sistemos įsigalėjimas reiškė vienintelę legaliai veikiančia partiją, kuri visiškai kontroliavo valstybę. Fašistinės sistemos esmė: vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai – visais gyvenimo atvejais. Pirmiausia jis buvo visų, kartu ir moralinių, normų šaltinis, pagrindinis fašizmo ideologijos kūrėjas bei aiškintojas. Totalinis bendruomenės reglamentavimas ir institucionalizacija iš viršaus turėjo dar vieną lygmenį. Totalinėje sistemoje individas privalo veikti, būti aktyvus ir entuziastingai pritarti valdžios siekiams.
7. Fašistinė ideologija atmeta krikščioniškąją Dievo idėjos sampratą. Iš fašizmo mąstytojų mistinių ir iracionalių svarstymų kilo nauja XX amžiaus natūralistinės neopagonybės forma.
8. Privačios nuosavybės idėja, fašistų nuomone, yra neabejotina ir absoliučiai būtina disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui.
Rėmimasis privačia nuosavybe ir galingų imperijų sukūrimo teorijos skleidimas taip pat priskiriami prie fašizmo bruožų. [1, p. 909].

3. FAŠIZMAS ITALIJOJE IR NACIZMAS VOKIETIJOJE.3.1 Fašizmas Italijoje
Situacija po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje sąlygojo fašizmo iškilimą. Fašizmas – tai nacionalistinės diktatūros forma, sukurta 1919 – 1922 m. Italijoje, paremta hierarchiniu partiniu aparatu, taikanti terorą, politiniams priešams, gyvavusi iki 1945 m., o antrąja fašistine valstybe tapo Vokietija, vadovaujama Hitlerio [3, p. 139].
Nesėkminga užsienio politika, ekonominis chaosas ir nedarbas, dažni vyriausybės pasikeitimai ir revoliucijos baimė – tai tokiomis sąlygomis 1919 m. buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija (“Kovos sąjunga“) – jai vadovavo B. Musolinis. 1922 m. po fašistų reikalavimo kad jų lyderis Benitas Musolinis perimtų vadovavimą vyriausybei, Italijos karalius pavedė B. Musoliniui sudaryti vyriausybę [5, p. 214 -215].

Būdamas ministru pirmininku, turėdamas diktatoriaus įgaliojimus jis siekė vis didesnės valdžios, savo padėtį stiprino sėkminga vidaus politika ir užsitikrinęs armijos, Bažnyčios, kai kurių partijų ir karaliaus pritarimą, B. Musolinis ėmė griauti demokratinę valstybę ir kurti fašistinį režimą šalyje:
o įkūrta Didžiąjioji fašistų taryba (ją sudarė fašistų partijos vadovybė, vietiniai fašistų lyderiai, savanoriškos nacionaliniio saugumo milicijos vadai, keli ministrai), kuri buvo niekam neatsakinga ir nepavaldi (taip vykdomoji valdžia tapo aukštesnė už įstatymų leidžiamąją);
o ekonominę politiką grindė “produktyvizmo“ principu: nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms, uždėjo pelno mokestį žemės ūkiams ir pan.;
o įkurtas Pramonės rekonstrukcijos institutas (valstybinis finansinis organas) leido fašistams kontroliuoti pramonę, transporto kompanijas, militarizuoti ekonomiką;
o fašistų ekonominė politika buvo pagrįsta subsidijomis ir lengvatomis stambiajai pramonei (o savo ruožtu stambūs pramoninkai ir bankininkai rėmė fašizmą);
o Italijos visuomeniniame – politiniame gyvenime išryškėjo visi totalitarinei valstybei būdingi bruožai: partijų draudimas, valstybė aparato valymas nuo nepatikimų žmonių, represijos ir susidorojimas su nelojaliais režimui asmenimis;
o socialistų, komunistų ir katalikų partijoms nepasisekė sukurti vieningo antifašistinio bloko Italijoje [5, p. 214 -216].

Fašizmo ideologija žadėjo didžias ekonomines ir socialines reformas. Italijoje buvo jaučiamas ekonomikos pagerėjimas, ginklavimasis sukūrė daug naujų darbo vietų pramonėje ir komunikacijų statyboje. Musolinis stiprino žemės ūkį, nes, pasak jo, „Galinga Italija, jei ji šita vardą nori nešioti, turi būti laisva nuo importo, ji pati turi save išmaitinti.“ Naujojoje Italijoje tikrai pavyzdingai ir humaniškais pavyzdžiais tvarkoma darbininkų globa, „socialinė apsauga yra tvirtas bendradarbiavimo principo pasireiškimas“. Laipsniškai šalinama tautos klestėjimui vadinamoji klasių kova . Nepaisant to dalis jų, kaip rodo istorija liko vien popieriuje.
Taigi fašistai siekė vieni valdyti visuomenę ir nepripažino jokių kitų autoritetų. Todėl dėl jaunimo auklėjimo, iš kurio siekė išstumti dvasininkiją, jie nesutarė su Katalikų bažnyčia.
Fašistai, kaip jau minėjome, labai stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją. Protekcionistinėmis priemonėmis jie skatino gamybą, ribojo importą. Vyriausybė skyrė daug lėšų pelkėms sausinti, keliams tiesti, tiltams, hidroelektrinėms, gyvenamiesiems namams statyti, karinei gamybai, armijai didinti ir modernizuoti. Italija sukūrė galingą karo aviaciją ir laivyną.
Visa tai skatino pramonės augimą. Žmonės gavo darbo. Išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėdavo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašistui svarbiausia vertybė – nacija. Kiekvienas italas – nacijos dalis. Tai nulėmė populiarią Musolinio socialinę politiką [2, p. 54].
1932 m. fašistų partijos statuso reforma ir fašizmo doktrinų sankcionavimas buvo vieni svarbiausių įvykių Italijos vidaus politikoje. Pakeliui į Italijos konstitucijos reformą tai. yra labai svarbus žingsnis, nes nuo jo monarchija sujungiama su fašizmu ir Musolinio, kaip dučės rangas patenka į konstitucijos nuostatas. Musolinio parašytoje „Enciklopedia Italiana” antrame straipsnyje teigiama: „Dučė yra tautinės fašistų partijos šefas. Jis duoda įsakymus plėtoti reikiamai veiklai ir tautinės fašistų partijos hierarchijai, kai mano tai esant reikalinga“. Fašistų partijos teisinė padėtis, jos vidaus santvarka ir politinių uždavinių sritis buvo apibrėžta partijos statutu, kuris 1932 m. gruodžio 17 d. buvo priimtas dekretu. Jame pažymima, kad partija yra Musolinio asmens tęsinys, jo valios ir politikos reiškėja.
Lyderio savybėmis Musolinis išsiskyrė dar vaikystėje iš bendraamžių. Jis nemėgo mokyklos drausmės, keletą sykių buvo iš jos pašalintas. Jo mokymosi rezultatai neteikė vilčių ir nerodė, jog jis būtų gabus didelei veiklai. Tačiau buvimo valdžioje metu žiniasklaida jį vaizdavo kaip visapusiškai išsilavinusį žmogų, kuris gerai išmano politiką, filosofiją, mėgsta muziką ir pats groja smuiku, rašo apysakas ir teatro pjeses. Musolinio agresyvumas ir šaltakraujiškumas pasireiškė jau nuo dešimties metų, kai susiginčijęs su draugu jį rimtai sužeidė peiliu. Bendramoksliai apibūdindavo jį kaip įtartiną ir nemėgstamą tipą. Musolinio egocentriškos asmenybės bruožus rodė ir tai, kad draugai jam niekuomet nesakydavo „ne“. Vėliau jis bandė neigti, kad jam svarbūs asmeniniai troškimai. Žmonės, su kuriais jisai bendravo, teigė, kad jo pasipūtimais, nulemtas menkavertiškumo, neturėjo ribų. „Aš mielai kartais suklysčiau. Bet iki šiol man taip neatsitiko. Nuojauta niekada manęs neapgauna“.
Savo politinės karjeros metu daug dėmesio Musolinis skyrė fašistinio jaunimo ugdymui. Valstybės globoje veikianti Opera Nazionale Balilla buvo suskirstyta į kelias organizacijas, kurios apėmė tam tikro amžiaus jaunuolius. Iš viso ši Opera turėjo 20 720 287 narių. Visų organizacijų vadovai – tai 35350 fašistų partijos ir kariuomenės atstovai, fašistų milicijos karininkai, instruktoriai ir pan. Dvasiškais jaunimo reikalais rūpinosi virš 1000 kapelionų. Buvo rūpinamasi fašistinio jaunimo ugdymu – turėjo 927 bibliotekas, buvo rengiamos paskaitos, muzikos kursai, skatinama fizinė veikla. Jauniesiems fašistams buvo sukurta 12 punktų malda, kurią reikėjo išmokti mintinai: 1. Tikiu į amžinąją Romą, mano krašto motiną. 2. Ir į Italiją, jos pirmgimę dukterį. 3. Pradėtoje jos nekaltame įsčiuje Dievo malone. 4. Kentėjusią nuo barbarų užpuolimų, nukryžiuotąją, paaukotąją ir palaidotąją. 5. Padėtąją karste ir XIX a. prisikėlusią iš numirusių. 6. Įžengusiąją garbėje į dangų 1918 m. ir 1922 m. 7. sėdinčiąją po dešinei savo motinos Romos. 8. Būsiančiąją gyvųjų ir mirusiųjų teisėja. 9. Tikiu į Musolinio genijų . 10. Į mūsų šventąjį tėvą fašizmą ir kankinių bendravimą. 11. Tikiu į visų italų atsivertimą (į fašizmą). 12. Ir į imperijos atsikėlimą. Amen [7].
Italijos fašistinio režimo įsitvirtinimas – tai klasikinis fašizacijos pavyzdys, kuriuo sekė kitų valstybių fašistai (Prancūzija).3.2 Fašizmas (nacizmas) Vokietijoje
Vokietija 1919 m., vadovaujama Adolfo Hitlerio, tapo antrąja fašistine valstybe. Tais metais Vokietijoje Hitleris įkūrė ekstremistinėmis pažiūromis, priešiškumu Respublikai ir siekimu įvesti diktatūrą išsiskiriančią Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją, kuri ėmė aktyviai deklaruoti nacistines (apie vokiečių rasės išskirtinumą) ir antisemitines ( apie žydų grėsmę) idėjas.
A. Hitleris, nacistų vadas, dar vadinamas “fiureriu“, buvo užkietėjęs demokratijos ir parlamentinės sistemos priešas. Demokratiją jis laikė “žydų prasimanymu“, nulėmusiu “Vokietijos nuosmukį“. Hitleriui žydai buvo visų neigiamų visuomenės reiškinių, visų blogybių žemėje priežastis. Naciai aiškino, kad germanai visais laikais buvo pažangos ir kultūros platintojai, bet jiems trūksta “gyvybinės erdvės“, kurią jie privalo gauti. Vokiečiams išnykimu graso žydai, laikantys “viešpačių tautą“ „procentų vergovėje“.
Didelė dalis nacionalsocialistų idėjų išdėstytos Hitlerio knygoje “Mano kova“ (“Mein Kampf“). Hitleris savo knygoje rašė, kad jis sugriaus demokratinę santvarką, vykdys žydų sunaikinimo programą ir kariaus už vokiečių gyvenamų žemių išplėtimą.
1929 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. Ji pakeitė vokiečių politines nuostatas ir sukūrė galimybes pasireikšti nacistų partijai.
Daugelis vokiečių dėl krizės, nedarbo, skurdo kaltino vyriausybę. Vokietijoje atsirado naujos jėgos, asmenybės, vyriausybės, galinčios nugalėti sunkumus ir pakeisti susidariusią situaciją. Šiam vaidmeniui daugelio įsivaizdavimu puikiausiai tiko Hitleris, žadantis išspręsti visas problemas: duoti darbo, duonos, net alaus ir dešrelių, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją. Todėl krizės metais staiga pradėjo augti jo partijos populiarumas. 1930 m. Reichstago rinkimuose nacistai gavo 6,5 mln. balsų, o per 1932 m. rinkimus tapo pirmąja partija [2, p. 70 – 72].
Nuo 1930 m. iki 1932 m. dėl politinės ir ekonominės krizės Vokietijoje net tris kartus buvo paleistas Reichstagas. Todėl 1933 m. sausio 30 d., po eilinės vyriausybės krizės Vokietijos prezidentas P. Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį valstybės kancleriu: per kelis mėnesius buvo panaikinta demokratija Vokietijoje (suimti politiniai priešininkai, uždraustos visos kitos poitinės partijos, prasidėjo masinės represijos ir kt.).
Taigi Vokietijos fašistams paimti valdžią padėjo susiklosčiusi ekonominė – politinė situacija:
o Stambieji pramoninkai ir bankininkai, kurie buvo suinteresuoti ekonomikos militarizavimu;
o Nusivylimas demokratija ir revanšistinių nuotaikų stiprinimas įvairiuose visuomenės sluoksniuose;
o Pasaulinė ekonominė krizė ir jos padariniai (nedarbas, masiniai smulkiųjų verslininkų bankrotai ir kt.);
o Komunistų partijos nenoras eiti į koaliciją su socialdemokratais prieš Hitlerio šalininkus [5, p. 216 -217].
Taip Vokietijoje buvo pradėta kurti diktatūra. Ji rėmėsi vienpusiška propaganda ir žiauria prievarta.
Į valdžią atėję nacionalsocialistai sukūrė gestapą – slaptąją valstybės policiją – ir SD – valstybės saugumo tarnybą. Teismai ir teisėjai pasidarė visiškai priklausomi nuo valdžios valios ir vykdė jos užsakymus. Naciai sukūrė kelias dešimtis koncentracijos stovyklų. Jose atsidūrė tūkstančiai žmonių – ištikimų Respublikai politikų ir žydų. Vėliau į jas patekdavo kiti režimui neįtikę asmenys. Stovyklose buvo didelis mirtingumas, kurį lėmė SA (nacistų organizacijos dalis, smogikų būriai, kurių paskirtis – jėga ginti partijos reikalus), o vėliau SS (specialūs gynybos būriai, Hitlerio asmeninė gvardija) savivalė, mušimai, sunkus darbas, parastas maistas, epidemijos.
Hitleriui atėjus į valdžią, antisemitizmas – nacių ideologijos šerdis – tapo oficialia valstybės politika. Buvo persekiojami žydai. Juos atleidinėjo iš darbo, uždrausta lankytis viešose vietose (kavinėse, bibliotekoje, naudotis viešuoju transportu). Kiekvienas žmogus nebaudžiamas galėjo terorizuoti žydus, tyčiotis iš jų. Žydų vaikai negalėjo lankyti bendrų mokyklų. Kitaip sakant, žydai naciams buvo “atliekos“, kur.ias reikia greitai pašalinti, kad jos neterštų Vokietijos – nuo jų reikėjo “apsivalyti“. Naciai buvo negailestingi visiems “rasiškai nepilnaverčiams“, net vokiečiams, susirgusiems psichinėmis ligomis. Karo pradžioje netgi buvo duotas nurodymas sunaikinti psichinius ligonius.
Nežabotas teroras, savivalė, atviras krikščioniškos civilizacijos principų menkinimas sukėlė emigracijos bangą. Iš Vokietijos bėgo žydai, demokratiškai nusistatę žmonės. Tarp jų buvo A. Eišteinas, F. Haberis, T. Manas, B. Brechtas, K. Tucholskis ir tūkstančiai kitų [2, p. 76 – 80].
Tačiau, kai kuriems nacionalsocializmas buvo priimtinas. Eiliniai vokiečiai, kuriems nerūpėjo politika, o ypač buvę bedarbiai, buvo patenkinti nacių politika. Tai nulėmė ekonominės padėties pagerėjimas, stabiliai mažėjantis nedarbas. 1932 m. darbo neturėjo apie 6 mln. žmonių, o 1938 m. – tik 0.4 mln. Fašistai į valdžią atėjo, kai pasaulio ekonominė situacija gerėjo. Prie vokiečių nedarbo likvidavimo prisidėjo žydų išvijimas iš darbų, dešičių tūkstančių uždarymas į koncentracijos stovyklas, bet labiausiai spartus ginklavimasis. Daugybė žmonių įsidarbino įvairios karinės amunicijos gamyklose. Daug vyrų privalėjo eiti į kariuomenę. Taip atgijo Vokietijos miestai, gamyklos. Vokiečiai buvo dėkingi Hitleriui už suteiktą pragyvenimo šaltinį, atkurtą Vokietijos didybę ir geresnio gyvenimo viltis. Tada retas galvojo, kad po kelerių metų jie, jų broliai ir sūnūs turės kariauti tolimiausiose šalyse ir kad milijonų vokiečių vyrų, žuvusių kare, kapai nusės visą Europą, neaprėpiamus Rusijos plotus ir Afrikos smėlynus, o tūkstančius gyvųjų prislėgs karo nusikaltėlio gėda. Nacistai reklamavo savo “ekonominius laimėjimus“, bet pragyvenimo lygis, atlyginimai Vokietijoje taip ir nepasiekė ikikrizinės ribos [2, p. 82].
Nacionalsocializmas buvo ne materialistinis, bet idealistinis. Jis rėmėsi “valia tautos, kuri žino, ko nori” vadovaujama didžiojo vado, sugebančio išreikšti tautos valią.
Nacionalsocializmas suklestėjo socialinės ir ekonominės demoralizacijos sąlygomis – jis iš dalies buvo karo padarinys, bet atspindėjo ir būdingas Vakarų negeroves. Tai buvo politinė diktatūra. Ji paniekinamai atsisakė parlamentinių diskusijų ir derybų, nes jos buvo sukurtos liberalizmo principais. Nacionalsocializmas toleravo tiktai vienintelę partiją, kuriai buvo leista turėti savo pačios prievartos aparatą. Partija buvo pati save formuojanti aristokratija, atliekanti iš dalies vadovavimo, iš dalies instruktavimo misiją, iš dalies verčianti didžiąją žmonijos daugumą eiti keliu, kuriuo turi eiti savo labui. Šis režimas buvo totalitarinis ta prasme, kad panaikino liberalizmo darytą skirtumą tarp privačių sprendimų srities ir valstybės kontroliuojamos srities ir švietimo sistemą pavertė visuotinio teorijų įdiegimo įrankiu. Suformulavo mąstymo tipą, artimą religiniam fanatizmui. Nacionalsocializmo strategija buvo tokia: beprotiškai drąsūs teiginiai, nežabotos pretenzijos, oponentų plūdimas, tendencija savo pačios nuolaidas traktuoti kaip laikiną tikslingumą, o konkurento – kaip silpnumo išraišką. Jo socialinė filosofija visuomenę laikė iš esmės sistema jėgų, ekonominių arba rasinių, kurių pusiausvyra nusistovi joms kovojant ir dominuojant, o ne dėl tarpusavio supratimo ir nuolaidų. Todėl į politiką buvo žiūrima kaip į jėgos įgyvendinimo metodą, tarsi į galios išraišką.
Nacionalsocializmo filosofija buvo linkusi tapti intelektualiai nesuprantama tiems, kurie nebuvo jų sekėjai.
Nacionalsocializmas atvirai pripažino, kad jo filosofija yra mitas, kurį daro “teisinga” valia tikėti. Jis įterpė tarp tautų neperžengiamą rasės barjerą ir netgi savo šalininkams nesuteikė jokio kito pagrindo susitarimui, išskyrus emocinį apsvaigimą [1, p. 914 – 916].
Nacionalsocialistų propaganda skelbė, kad negali būti jokios opozicinės spaudos, jokių opozicinių partijų – viskas turi būti pajungta valstybės interesams. Pradėti skelbti ir rasistiniai šūkiai – vokiečiai turi pašaukti “nepakankamus žmones” iš žemesnių, išsigimusių rasių ir .priversti gyventi pagal vokiečių siūlomus įstatymus.
Taigi nacionalsocializmas buvo viena iš žiauriausių, nežmoniškiausių, daugybę gyvybių nusinešusių totalitarizmo ideologijų. Hitleris buvo Vokietijos diktatorius, sukūręs antihumanišką valstybę, sunaikinusią milijonus žydų, antifašistų. Jo vadovaujamos valstybės sukeltame kare žuvo apie 50 mln. žmonių [2, p. 71].

3. FAŠIZMO IR NACIONALSOCIALIZMO PALYGINIMAS

Galima sakyti, jog fašizmo ir nacionalsocializmo filosofija buvo tarsi sintetinis produktas, kuris sudarytas iš skirtingų ir seniai žinomų elementų, todėl labai sunku išskirti jų tikrąsias istorines ištakas. Ir fašizmas Italijoje, ir nacionalsocializmas Vokietijoje iškėlė save tarsi socialinius režimus, kurie buvo pritaikyti tautos tikslams, arba, kaip buvo formuluojama Goebbelso propagandoje, kaip “tikrą socializmą”. Abiejose šiose šalyse jie galų gale įgijo valdžią, aiškiai socialistinei partijai sudarius sąjungą su nacionalistine partija. 1920 m. pradžioje tai vyko Italijoje, kai Mussolini staiga pritarė nacionalizmui, o Vokietijoje visa tai įvyko, kai Hitleris galų gale gavo daugumą Reichstage sudaręs koaliciją su Hugenbergo nacionalistais, nors buvo paskelbęs sprendimą vengti visų kompromisų ir sąjungininkų [1, p. 873 – 876].
Hitlerio režimas gyvavo trumpiau ir buvo mažiau totalitarinis, nespėjo iki galo sunaikinti visas visuomenės struktūras. Kai kurių politologų nuomone, Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse totalitarizavimo lygi siekė 85 proc., o karo pabaigoje – 95 proc. Mussolini režimas buvo totalitarinis 55 proc. Tad neatsitiktinai itališkasis fašistinis režimas dabar vis dažniau priskiriamas prie autoritarinių [4, p. 46].
Išoriškai Italijos sistema buvo savivalda, vykdoma per asociacijas, kuriose vienodai buvo atstovaujama darbdaviams ir dirbantiesiems, o Vokietijoje pramonę tiesiogiai valdė vyriausybė. Realiai tarp abiejų sistemų funkcionavimo nebuvo arba beveik nebuvo skirtumo. Ir vadovybė, ir darbininkai prarado laisvę jungtis į sąjungas ir veiksmų nepriklausomybę. Tariama darbininkų ir vadovybės lygybė faktiškai niekada Italijoje nepasireiškė. Abiejose šalyse galutinė kontrolė buvo vyriausybės paskirtų asmenų rankose, ir tokie asmenys apskritai buvo artimesni vadovybei negu darbininkams
Savo ekonomine organizacija itališkasis fašizmas smarkiai skyrėsi nuo vokiškojo nacionalsocializmo. Fašizmas, tęsdamas savo itališkojo sindikalizmo idėjas, įgijo vadinamosios „korporacinės valstybės“ formą. Vokietijoje apie korporacinę valstybę buvo kalbama nacionalsocializmo formavimosi pradžioje, bet ši idėja buvo atmesta kartu su kitais partijos programos socialistiniais elementais [1, p. 911 – 912].
Fašistai buvo įvedę autokratinį valdymą, siekdami visuotinės kontrolės. Fašistinės pažiūros buvo skleidžiamos mokyklose, vaikų ir jaunimo organizacijose, per visuomenės informavimo priemones ir kultūrinius renginius. Žiniasklaida buvo cenzūruojama, buvo uždrausta nepalankiai pateikti dučę, Italiją ir baltąją rasę. Net filmai apie Tarzaną buvo iškarpyti, pvz., kur liūtas suleidžia dantis į baltaodį vyrą. 1927 m. buvo priimta „Darbo chartija“, iš esmės pakeitusi parlamentinės sistemos kūrimo principus. Parlamentas turėjo būti renkamas ne iš partijų, o korporacijų iškeltų kandidatų. Korporacija – tai vienos profesijos darbdavių tarnautojų ir darbininkų organizacija. Pagrindinis naujos sistemos tikslas buvo kontroliuoti socialinius santykius. Taip Musolinis išvengė partijų ginčo ir sumažino trintį tarp darbdavių ir darbuotojų. Fašizmas taip pat piršo autoritarinius santykius šeimoje: vaikai turėjo klausyti tėvų, o žmona – vyro. Fašizmo kasdienybėje buvo daug smurto ir teroro. 1938 m. Italijoje, spaudžiant Vokietijai, įsigalėjo rasistiniai įstatymai. Vykdoma rasistinė politika, nuo kurios didelė dalis gyventojų ir bažnyčia griežtai atsiribojo, nebuvo tokia žiauri kaip Vokietijoje. Musoliniui pavyko palenkti bažnyčią, kad ji palaimintų fašistinę valstybę, ir tai jam suteikė dar .daugiau populiarumo [6, p.146 -147]. Taigi Vokietijos fašistinė diktatūra buvo kur kas žiauresnė ir pavojingesnė už Italijos fašistinį režimą.
Nors ir Vokietijos nacistai ir Italijos fašistai siekė įvairiais būdais sugriauti demokratiją, valdyti visuomenę vieni ir nepripažino kitų autoritetų, savais būdais naikino priešininkus, tačiau nepaisant visuotinio kitaminčių terorizavimo, Italijoje iš esmės nebuvo persekiojama rasiniais (iki 1938 m.), religiniais motyvais, nebuvo knygų laužų, kaip buvo nacistinėje Vokietijoje. Vokietijos fašistai su Hitleriu priešakyje pasižymėjo kaip didelę rasinę neapykantą, priešiškumą žydams turinti partija [2 p. 51].
Tiek fašizmas tiek nacionalsocializmas atnešė daug kraujo, kančių ir chaoso į įvairių Europos tautų gyvenimą. Jie buvo panašūs tuo, kad propogavo “totalinę mobilizaciją”, “pabrėžtinį solidarumą”, brutalią jėgą, romantišką antimodernizmą, sentimentalias vakarykštes dainas, buvo sukarinti.IŠVADOS
1. Totalitarizmas pasirodė XX a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose Europoje. Totalitarinis režimas – tai valdymas, pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole, kuria siekiama sutvirtinti tautos stiprybę. Svarbiausi totalitarizmo bruožai: ideologija, vienintelė partija, kuriai paprastai vadovauja vienas žmogus, teroro politika, komunikacijų monopolis ir centralizuota ekonomika.
2. Fašizmas, vienas totalitarizmo atvejų atsiradęs tarpukario laikotarpiu Europoje buvo naujas, labai savitas ir įtakingas politinis judėjimas. Fašizmas – tai nacionalistinės diktatūros forma, paremta hierarchiniu partiniu aparatu, taikanti terorą politiniams priešams. Vienas iš pagrindinių prielaidų šiai dešiniajai ideologijai (fašizmui) atsirasti buvo Europoje kilusi ekonominė krizė. Esminis fašizmo bruožas – visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenimas, taip pat ir politika remiasi karinės organizacijos principais, o fašistinės sistemos esmė: vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Kiekvienas turi tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

3. Fašizmas 1919 – 1922 m. atsirado Italijoje. Fašistų partijos vadu (duče) buvo B. Musolinis. Jis ir jo šalininkai naikino demokratines laisves ir teises, uždraudė bet kokias nefašistines organizacijas, spaudą, už politinius įsitikinimus persekiojo ir žudė žmones. Fašistai siekė vieni valdyti visuomenę ir nepripažino jokių kitų autoritetų. Tačiau jie labai stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją – ir tai iš dalies trumpą laiką jiems padaryti pavyko. Italijos fašistinė santvarka tapo idealu daugelio šalių fašistams.

Vokietija buvo antroji fašistinė valstybė. Jai vadovavo fiureris A. Hitleris, sukūręs Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją, kuri aktyviai deklaravo nacistines (apie vokiečių rasės išskirtinumą) ir antisemitines ( apie žydų grėsmę) idėjas. Jis, kaip ir Musolinis siekė sugriauti demokratiją, naikino ne tik nefašistines pažiūras remiančius, bet ir kitos rasės žmones (žydus) – taip siekdamas “išgryninti“ Vokietiją. Hitleris buvo diktatorius, sukūręs antihumanišką valstybę, sunaikinusią milijonus žydų, antifašistų. Jo vadovaujamos valstybės sukeltame kare žuvo apie 50 mln. žmonių.
4. Vokietijos nacistai ir Italijos fašistai buvo gana panašios partijos. Jos abi siekė įvairiais būdais sugriauti demokratiją, valdyti visuomenę vieni ir nepripažino kitų autoritetų, draudė bet kokią priešingą jų įsitikinimams veiklą ir savais būdais naikino priešininkus. Tačiau nepaisant visuotinio kitaminčių terorizavimo, Italijoje iš esmės nebuvo persekiojama rasiniais (iki 1938 m.), religiniais motyvais, nebuvo knygų laužų, kaip buvo nacistinėje Vokietijoje. Taigi Vokietijos fašistinė diktatūra buvo kur kas žiauresnė ir pavojingesnė už Italijos fašistinį režimą. Galima teigti, kad Vokietijos fašistinė diktatūra buvo kur kas žiauresnė ir pavojingesnė už Italijos fašistinį režimą.LITERATŪRA
1. George H. Sabine, Thomas L. Thorson “Politinių teorijų istorija”. Vilnius: 1995.
2. Jokimaitis R., Kasperavičius A. Naujausiųjų laikų istorija: vadovėlis 10 klasei. Vilnius: 2000.
3. Letukienė N. Gineika J. Istorija. Politologija: kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius: 2003.
4. Matakas J. Šiuolaikinė Valstybė. Kaunas: 2002.
5. Petrauskaitė A. Istorija: trumpas istorijos kursas. Vilnius: 2001.
6. Sveen A., Ostapas S. A. Pasaulis II: Istorijos vadovėlis. Vilnius, 2003.
7. www.straipsniai.lt

Leave a Comment