Nedarbas ir jo priežastys

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Nedarbas ir jo rūšys .............................. 4
1.1. Nedarbo sąvoka .............................. 4
1.2. Nedarbo rūšys .............................. 4
2. Bedarbiai ir jų struktūra .............................. 6
3. Nedarbo priežastys .............................. 8ĮVADAS
Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui žmonių apsunkina kasdienį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Nedarbas yra viena sunkiausiai sprendžiamų ekonomikos problemų. Po Antro Pasaulinio karo buvo tikimasi garantuoti aukštą užimtumo lygį, per trumpą laikotarpį sustabdyti nedarbo augimą. Ši euforija baigėsi praėjusio ammžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai išaiškėjo, jog užimtumo didinimas norimų rezultatų neduoda. Nedarbas pradėjo sparčiai didėti ir tapo ilgai trunkančiu reiškiniu. Susiklosčiusi situacija nulėmė makroekonominių teorijos revizijos būtinumą ir naują orientaciją užimtumo politikoje (Paliulytes).
Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas mažėjo bendras užimtumas: 1991-2000 metais jis sumažėjo 312 tūkst. dirbančiųjų. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais.
Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 m. sudarė 13.3, o 1999 m. 4.1 procento. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, needarbo lygis, neskaitant kaimo, 1998 m. buvo 10.2, o 1999 m. – 12.4 procento. Kaip matome, skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to, skiriasi ir tyrimo metodai. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yr

ra didelė problema ir jo augimas praeitų metų pabaigoje paspartėjo (Komentaras Žinių radijui, 2000 05 17)
Norėdami išsiaiškinti nedarbo priežastis, visų pirma apžvelkime nedarbo aplinką: nedarbo sąvoką, jo rūšis, bedarbius ir jų struktūrą.
Darbo objektas: nedarbas ir jo priežastys
Darbo tikslas: apžvelgti nedarbą ir išanalizuoti jo priežastis
Metodika: mokslinės literatūros apžvalga ir analizė, Statistikos departamento ir Darbo biržos statistiniai duomenys.
Uždaviniai:
1. Susipažinti su nedarbo sąvoka ir jo rūšimis;
2. Apžvelgti bedarbių apibrėžimus ir jų struktūrą;
3. Išanalizuoti nedarbo priežastis;
4. Apžvelgti nedarbo mažinimo galimybes.

1. NEDARBAS IR JO RŪŠYS1.1. Nedarbo sąvoka
Nedarbas t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jųų patologines formas.
Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Dž. M. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos). ( 2, p. 247).1.2. Nedarbo rūšys
Yra 5 pagrindinės nedarbo rūšys:

1) paprastasis (tekamasis) nedarbas,
2) ciklinis nedarbas,
3) struktūrinis nedarbas,

4) paslėptasis nedarbas,
5) sustingęs nedarbas.

Paprastasis nedarbas atsiranda žmonėms išeinant iš darbo dėl asmeninių priežasčių, pavyzdžiui, ieškant ge

eresnio darbo, ieškant darbo baigus mokslą arba kursus, persikeliant į kitą gyvenamąją vietą arba pasibaigus tam tikro darbo sezonui. Pastarųjų dviejų priežasčių sukeltas nedarbas dar vadinamas migruojančiu, arba sezoniniu, nedarbu. Paprastasis nedarbas trunka neilgai (4 – 6 savaites), bet visiškai pašalinti jo negalima. Tai laikoma normaliu reiškiniu, jei jis neviršija tam tikro masto.
Ciklinis nedarbas susijęs su ekonominiu ciklu, t. y. Su ūkinio aktyvumo svyravimu. Kai sumažėja ūkinis aktyvumas ir ekonomika ima smukti, padidėja ir nedarbas. Tokią nedarbo rūšį galima apibūdinti kaip menkos paklausos nedarbą. Tai periodinis rinkos ekonomikos reiškinys, galintis pasiekti didelių mastų. Iki praėjusio amžiaus vidurio tai buvo pagrindinė nedarbo priežastis (1, p. 237 – 238).
Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo , nes jų specialybė tampa nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl reikia ilgesnio laiko, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją, arba ją turės pakesti, įgydamas kitą specialybę ir tam tikrą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje. Šios kategorijos bedarbiai sudaro pagrindinę oficialiai registruojamų bedarbių dalį.
Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai ir t. t.), asmenys, dirbantys ne
evisą darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kurios galėtų patenkinti bent minimalius jų ir jų šeimų poreikius. Šio nedarbo mastai atsiskleidžia tik tada, kai atsiranda daug laisvų darbo vietų (pvz., hidroelektrinių, tunelių, kanalų ir kitų stambių objektų statyba, naujų stambių įmonių atidarymas ir kt.). (3, p. 125 – 126).
Sustingęs nedarbas. Šiai rūšiai priklauso tų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Todėl jų nedarbo laikotarpiai dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus, bei ilgalaikius bedarbius. (5, p. 32).

2. BEDARBIAI IR JŲ STRUKTŪRA

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, bedarbiais laikomi 14 metų amžiaus ir vyresni asmenys, kurie tiriamąjį laikotarpį savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengią artimiausiu metu pradėti dirbti, keturias savaite intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavį, draugus, gimines, žiniasklaidą, ieškodami darbo lankė statybas, turgavietes, neoficialias darbo biržas, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenziją, kreditą.
Bedarbiams taip pat priskiriami:
– asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;
– studentai, namų še

eimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį užimti neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites pradėti dirbti);
– moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi sa.vaites pradėti dirbti);
TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Bedarbio statutas yra suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis.
Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis, negu skelbia Lietuvos darbo birža. 2004m. Darbo biržos skelbiami duomenys pateikiami 1 pav.

3. NEDARBO PRIEŽASTYS

Nedarbo ir jo lygio kitimo priežastys nagrinėjamos atsižvelgiant į pagrindines rinkos teorijos pozicijas t.y. į neoklasikinę ir keinsistinę. Neoklasikinė teorija teigia, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. didžiausią užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Šios teorijos šalininkai teigia, kad toks užimtumo lygis gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo nusistovėjimo mechanizmas – darbo užmokesčių tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Jų nuomone viena iš svarbiausių didelio nedarbo priežasčių – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o jos rezultatas – nelankstus darbo užmokestis
Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis darbo keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Toks nedarbas, atsiradęs dėl nelankstaus darbo užmokesčio rezultato, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kuria diktuoja įvairios firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį užmokestį.
Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėlto, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelan.kstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:
1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas. Vyriausybės priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių (vadov, p. 385-387)):
a) Paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas.
b) Paaugliai firmose labai dažnai “nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.
Nepaisant to, mažėjantis jaunų bedarbių skaičius rodo, kad jaunimas yra aktyvesnis ir turi daugiau galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje. Kas penktas (35 tūkst.) nuo metų pradžios įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis buvo asmuo iki 25 m. amžiaus, tačiau lapkričio 1 d. jaunimo darbo biržoje buvo tik 10,8 tūkst. arba 8,7 proc. visų bedarbių ( Darbo biržos). Paveiksle pavaizduoti duomenys rodo, kaip jaunimo nedarbo lygis kito nuo 1997 m. iki 2001 m.

1 pav. Jaunimo nedarbas 1997-2001 m.

Mokslininkai tyrinėjo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo poveikį paauglių užimtumui. Jie lygino minimalaus darbo užmokesčio pokyčius per tam tikrą laiką su paauglių įdarbinimo pokyčiais. Tyrinėjimai parodė, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio padidinamas 10 proc. paauglių užimtumą sumažina 1 – 3 procentais. Vadinasi, firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį nei jų pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka minimalų darbo užmokestį.
Dalis ekonomistų mano, kad jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčių įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.
Valandinio minimalaus darbo užmokesčio nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos būtų žymiai mažesnės.
2. Profsąjungų reikalavimas stabiliam darbo užmokesčiui. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai skiriasi. Daugiausiai profsąjungos narių yra Skandinavijos šalyse. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio.
Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma savarankiškai gali spręsti apie jai reikalingą darbuotojų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas
Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiu. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje. Kai kuriose V.akarų Europos šalyse profsąjungų priimti sprendimai dėl darbo užmokesčio gali būti vien tik darbo arba užimtumo institucijų sprendimu taikomi darbininkams, nepriklausantiems profsąjungoms.
Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungos, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Jos gali būti valstybinės, šakinės, regioninės ir firmos lygio. Ekonomistų nuomone, makroekonominiai rodikliai (infliacijos tempai ir nedarbo lygis) yra stabilesni šalyse, kur profsąjungų judėjimas yra centralizuotas ar visiškai decentralizuotas.

3. Skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didina darbo našumą. Todėl firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir firmų pelnas.
Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui teorijas.
Pasak vienos iš jų, aukštesnis darbo užmokestis turi įtakos žmonių mitybai. Jei žmonės geriau maitinasi, vadinasi, ir našiau dirba. Todėl firmos ir moka didesnį už pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia teorija galbūt tinka tik besivystančioms šalims, bet išsivysčiusioms šalims tirai ne, nes šioje šalių grupėje pusiausvyros darbo užmokestis žymiai viršija tą lygį, kuris būtinas normaliam gyvenimo lygiui palaikyti.
Antroji teorija teigia, kad aukštas darbo užmokestis sumažina darbo jėgos kaitą, kuri firmoms būtų nuostolinga.
Pasak trečios skatinančio darbo užmokesčio teorijos, firmos personalo vidutinė kokybė priklauso nuo gaunamo darbo užmokesčio. Jei firma sumažintų darbo užmokestį, geriausi darbuotojai pereitų į kitą darbą, o firmoje liktų tik neturintys alternatyvos. Tokią atranką ekonomistai vadina „neigiama selekcija“. Mokėdama darbo užmokestį, viršijantį pusiausvyros lygį, firma gali išvengti „neigiamos selekcijos“, pagerinti kokybinę darbuotojų sudėtį ir kartu padidinti darbo našumą.
Ketvirtoji teorija teigia, kad gaudami aukštesnį darbo užmokestį darbuotojai efektyviau dirba, taip elgtis nusprendę patys. Jei darbo užmokestis žemas, darbuotojai dirba blogiau, rizikuodami būti atleisti. Ekonomistai tokį jų elgesį vadina „moraline rizika“. Firma mokėdama aukštesnį darbo užmokestį, sušvelnina „moralinės krizės“ problemą. Ji skatina darbuotojus nevengti darbo ir patiems kelti darbo našumą.
Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais, kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą.
Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai argumentų.

Tuo tarpu Dž. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumą lemia efektyviosios bendrosios paklausos dalys, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonomikos aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo labiau mažėja nedarbo lygis. Akiv.aizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas.
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.
Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbininkų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos paklausos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.
Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.
Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena nedarbo priežasčių yra nedarbo atveju draudimo sistema. Nedarbo pašalpos dabar mokamos visose išsivysčiusiose šalyse. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai srebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą.
Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „ pasiūlos ekonomikos“ šalininkai teigia, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimo sumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažinti nedarbą.
Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi didelį poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą (vadov., p. 387-395).
Nedarbo problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos šalyse.
Pastaraisiais metais vidutiniškai svyruoja 10-11 procentų (18 milijardų bedarbių). Tik kai kurioms šalim geriau pavyko spręsti šią problemą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nedarbas 1999 metais siekė 6,1 proc. Ir buvo pats mažiausias per pastaruosius 17 metų. Tuo tarpu dauguma ES šalių vargsta dėl didelio skaičiaus bedarbių. Šiame dešimtmetyje Europos darbo rinkos nuolat kenčia dėl menko darbo vietų kūrimo ir didelio nedarbo. Apie puse su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms ES šalių vyriausybėms. Kitą pusę šių problemų bandoma spręsti ES mastu, kuriant bendrą darbo rinką. Europos komisija nekarta pabrėžė, kad šalys galės kurti savo įdarbinimo programas, kurios bus kontroliuojamos.
Iki 1990 metų oficialiai Lietuvoje nedarbo nebuvo. Oficialiai nedarbas pradėtas fiksuoti tik 1991 metų pradžioje. Pirmaisiais darbo biržų veiklos metais jose besiregistruojančių gyventojų buvo gana nedaug. 1991 metais vidutiniškai užsiregistravusių buvo tik apie 5,2 tūkst. nedirbančių gyventojų, o nedarbas tuo metu siekė apie 0,3 procento. Iš pradžių nedarbą lėmė struktūriniai ūkio pokyčiai, jis buvo labiau lokalus.1991-1993 nedarbas lėtai, bet vis dėlto didėjo. Tuo metu plėtėsi jo geografija, nedarbas apėmė vis naujus regionus ir skirtingas socialines – demografines grupes. 1993-1994 metais oficialiai registruotų bedarbių skaičius sumažėjo. Šio nedarbo kitimo tendenciją, vieną vertus, lėmė intensyvi privataus sektoriaus plėtra, kitą vertus, atsiradę neoficialūs darbo santykiai. 1995 metais pakilęs, nedarbo lygis po metų vėl šiek tiek sumažėjo, bet jau 1997 metų grėsmingai ir stabiliai iškėlė didėjimo tendencijas. 2001 metų sausį nedarbas buvo beveik du kartus didesnis nei prieš dvejus .metus ir 2,1 karto didesnis nei prieš metus. Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2000 metais vidutiniškai buvo 204,9 tūkst. bedarbių, o nedarbas sudarė 11,5 proc. 2001 metų sausio 1 dieną buvo užfiksuotas 12,6 proc. nedarbas, o jau kovo 1 dieną šis rodiklis pasiekė rekordinę 13,2 proc. ribą.
Laipsniškai didėjant nedarbui gyventojų užimtumas sumažėjo nuo 66,7 proc. 1991 metais iki 55,1 proc. 2000 metais. Tuo pačiu metu sparčiai didėjo ieškančių darbo žmonių: jų 2000 metais buvo 267,5 tūkstančio. Dauguma užsiregistravusiųjų ir ieškančiųjų darbo buvo bedarbiai, ir tik palyginti nedidelė jų dalis (apie 30 proc.) gavo bedarbio pašalpą. Tokia sudėtinga darbo rinkos situacija susidarė ne tik dėl gamybos apimčių mažėjimo bei struktūrinių pokyčių ūkio sektoriuose, bet ir mažai steigiamų nuolatinių darbo vietų. Registruoti nuolatines kuriamas darbo vietas Lietuvoje pradėta nuo 1997 metų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad per 1997-2000 metus kasmet šalyje vidutiniškai buvo sukuriama apie 70 tūkst. naujų darbo vietų. Bet 2000 metais tai sudarė tik apie ¼ paklausos, nes darbo rinkoje ieškančiųjų darbo vidutiniškai užregistruota 267,5 tūkst., iš jų bedarbių – 258 tūkstančiai.
Didžiulę įtaką turėjo žymus gamybos masto sumažėjimas žemės ūkio, pramonės ir statybos sektoriuose dėl vykusio restruktūrizavimo bei bendras šalies ekonomikos nuosmukis 1991 – 1994 metais reformų laikotarpio pradžioje ir vėliau 1999 metais krizės Rusijoje ir kitose šalyse metu. Analizuojant ūkio struktūrizavimą tikslinga skirti du laikotarpius – iki 1994 metų ir po 1994 metų. Pirmu laikotarpiu ypač sumažėjo bendroji pramonės produkcija, padidėjo infliacija, sumažėjo vidinė apyvarta ir tarptautinė prekyba, klostėsi įmonių reorganizavimo kryptys, prasidėjo naujų partnerių paieška, smuko gyvenimo lygis, pradėjo formuotis ir stiprėjo privatus verslas. Antruoju – nuo 1995 metų prasidėjo ekonominis augimas, tačiau jis negalėjo kompensuoti dėl ūkio restruktūrizavimo prarandamų darbo vietų skaičiaus. Tyrimai rodo, kad per 1993 – 1998 metus vien vidutinis metinis pramonės darbuotojų skaičius sumažėjo apie 104,6 tūkst. dirbančiųjų skaičius taip pat sumažėjo, tik ne taip ženkliai, žemės ūkio ir statybos sektoriuose. Būdinga tai, kad, panašiai kaip ir išsivysčiusiose šalyse, didėjo užimtumas paslaugų sektoriuje. Tačiau čia atsiradusios papildomos darbo vietos negalėjo kompensuoti jų praradimo kituose sektoriuose. Dėl to bedarbių ir toliau tolydžio daugėjo, 2000 metais bedarbių skaičius buvo rekordinis (apie 205 tūkst.).
Be ekonominio augimo ir užimtumo kitimo ūkio sektoriuose veiksnio, nedarbui didėti Lietuvoje turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Tai palyginti didelės darbo sąnaudos ir žemi produktyvumo rodikliai, jie net pačių pažangiausių mūsų šalies pramonės įmonių nuo išsivysčiusių šalių lygio skiriasi net keletą kartų. Dėl to mūsų įmonių pagaminta produkcija tampa nekonkurencinga ir, mažėjant pardavimų apimtims, mažėja ir darbo vietų skaičius.
Reikia pažymėti, kad iki šiol daugelyje Lietuvos ūkio sektorių labai silpnai naudojamas inovacijų (technologijų) veiksnys, nes aiškiai nepakankamas mokslo ir inovacijų diegimo gamybos srityje finansavimas, nesuformuota valstybės inovacinė politika. Spartesnė technologijų pažanga svarbiausiuose Lietuvos ūkio sektoriuose, kaip ir išsivysčiusiose šalyse, sudarytų sąlygas produktyvumui didėti, kartais ir produkcijos konkurencingumui ir kurti naujas darbo vietas bei spartesniam šalies ekonominiam augimui tolimesnėje perspektyvoje.
Šie trys aptarti ekonominiai veiksniai gali būti priskirti prie strateginių, nes jų panaudojimas ir efektyvumas daugiausia susijęs su ilgalaikėms priemonėmis bei nemažtomis investicijomis. Tačiau yra svarbios ir trumpalaikės darbo santykių reguliavimo priemonės, kurių pobūdis kiekvienoje šalyje priklauso nuo tam tikros susiklosčiusios socialinės bei ekonominės situacijos ir įgyvendinamos numatant atitinkamą užimtumo politiką.
Užimtumo problema kelia didžiulį nerimą ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio. šalių. Ypač didelis nedarbas, išsivysčiusiose šalyse žymiai padidėjęs nuo 1980 metų, išsilaikė beveik to paties lygio iki 1997 metų. Lietuvoje užimtumo mažėjimas ir nedarbo didėjimas išryškėjo nuo 1993 metų ir laipsniškai didėjo iki 2000 metų.
Užimtumą, nedarbo lygį ir naujų darbo vietų kūrimą lemiantys ekonominiai
veiksniai daugumos šalių yra panašūs, tačiau skiriasi jų panaudojimo galimybės, kartu ir jų įtaka darbo rinkos procesams (Ekonomika 2001, 156-170).
Rengiamose valstybinėse programose numatomos ir įgyvendinamos priemonės skatinti darbo vietų kūrimą turi būti ilgalaikės, tikslinės ir kompleksinės. Be to, turi būti tinkamai nustatyti prioritetai ir garantuotas jų finansavimas.
Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į mokslo ir inovacijų (technologijų) veiksnį, nes, kaip rodo dabartinės pasaulinės ekonomikos raidos tendencijos, ateityje nuo jo iš esmės priklausys ūkio subjektų konkurencingumas – svarbiausias ekonomikos išlikimo veiksnys globalizacijos akivaizdoje.

Pagrindiniai užimtumo rodikliai Lietuvoje ir ES 1999 m.

Lietuva ES
Gyventojai iš viso, tūkst. 3693 369903
Gyventojai 15 – 64 m., tūkst. 2515 247059
Užimti gyventojai, tūkst. (<15 m.) 1489 155272
Žemės ūkyje, % 18 4,5
Pramonėje,% 26.8 29.2
Paslaugose,% 55.2 66.3
Užimtumo lygis,% (15-64m.) 58.8 62.1
Bedarbiai, tūkst. 258 16157
Nedarbo lygis,% 16.1 9.5
Jaunimo nedarbo lygis, % (15-24 metų) 31,0 18,4

Eurostat duomenimis, per 2004 m. gegužės mėn. nedarbo lygis euro zonoje nepakito ir birželio 1 d. siekė 9,0%. Tuo tarpu bendras 25 ES valstybių narių nedarbo lygis buvo 9,1%. Prieš metus šie rodikliai buvo lygūs atitinkamai 8,9% ir 9,1%.
2004 m. gegužės mėn. mažiausias nedarbas buvo užregistruotas Liuksemburge (4,2%), ,didžiausias nedarbas buvo Lenkijoje (18,9%), Slovakijoje (16,6%), Lietuvoje (11,5%) ir Ispanijoje (11,2%).

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1. Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2. Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3. Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4. Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5. Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, n.edarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis.Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.
Taip pat nedarbo padidėjimui didelę įtaką turėjo tai, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.

Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo pad.idėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
Septintoji priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
Aštuntoji priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje pernai dar padidėjo. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
Nedarbo lygio kilimui praeitais metais įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Kaip matome, nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą. Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti.

Nedarbą didinančios priežastys
Užimtumo pokyčiai:
• Mažėja dirbančiųjų. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 1517,9 iki 1460,6 tūkst.
• Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Per 2000 metus šių įmonių skaičius sumažėjo nuo 81,6 iki 52 tūkst.
• Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje. Per 2000 metus individualių įmonių sumažėjo nuo 73,8 iki 62,3 %.
• Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 253,4 iki 225,6 tūkst.
• Susiformavo regioniniai netolygumai. Pagal BVP/gyventojui skirtumai siekia 2,6 karto – Vilniaus – Tauragės apskritys, o dirbančiųjų skaičių – 6,8 karto.
• Nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos.
• Kas penktas besikreipiantis – jaunimas iki 25 metų amžiaus.
Bedarbių struktūros pokyčiai:
• Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jų skaičius siekia 195 tūkst.
• Didėja bedarbių be profesinio mokymo. Jų skaičius per 2001 metus išaugo 1,5 tūkst. iki 42,2 tūkst. Sparčiausiai jų tarpe augo tokio jaunimo skaičius.
• Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo. Jų skaičius išaugo 1,0 tūkst. iki 4,5 tūkst.
• Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį išsilavinimą.
• Didėja registruotų kaimo bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo dešimtadaliu iki 89,2 tūkst.
• Didėja ilgalaikių bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo penktadaliu. Jų užregistruota 75 tūkst. – kas trečias bedarbis.( Albertas Šlekys, Lietuvos darbo birža, Konferencija “Skurdas Lietuvoje: priežastys ir mažinimo galimybės” Vilnius, 2002 m. gegužės 30 d.).

4. NEDARBO MAŽINIMAS

4.1. Nedarbo mažinimas

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šalies ekonomikės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis nega.li darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Taigi visų šalių vyriausybės susiduria su nedarbo mažinimo problemomis.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti paprastąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Taigi šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O dabar išvardinsime priemones galinčias padidinti jos paklausą:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kur dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti vadinamąjį „ stok – eik “ ciklą. Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Tada gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga; dabar konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo – didinama visuminė paklausa. Tada paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „ stok – eik “ tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų pastaraisiais metais daugėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šal.tiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.
(4, p. 276 – 277).

4.2. Darbo vietų paieška ir kūrimas

Šalies gyventojų užimtumo didinimas ir bedarbystės mažinimas priklauso priklauso nuo ūkyje esančių darbo vietų. Jų skaičius lemia gamybos, paslaugų plėtros, technikos pažangos lygį ir kt. Galiausiai darbo vietos atsiranda nepriklausomai nuo ieškančiųjų darbo žmonių gyvenamosios vietos. Darbo rinkos pasiūla gali būti atskiruose rajonuose, miestuose didesnė ar mažesnė už darbo jėgos pasiūlą ar paklausą. Kasmet pastebima laisvų darbo vietų daugėjimo tendencija. Tai rodo šalies ekonomikos kilimą. Daugiausiai darbo vietų atsiranda tose pramonės šakose, kuriose didėja gamybos apimtys ir kurios turi pripažinimą rinkos ekonomikoje. Pertvarkant šalies pramonę, toliau bus diegiama pažangi technologija, nauji įrenginiai, modernizuojamas gamybos organizavimas. Visa tai darys įtaką gamybos augimui, bet kartu santykinai mažės darbo vietų pramonėje.

Dar vienas būdas didinti laisvų darbo vietų skaičių – plėsti verslą. Darbo biržos šiam tikslui skiria neprocentines paskolas, kurios daugiausiai naudojamos žemės ūkio produkcijai auginti bei perdirbti. Verslo organizavimo programa finansuojama iš užimtumo fondo. Tačiau vis mažėja darbo vietų žemės ūkyje. Taip yra todėl, kad dauguma kaimo gyventojų apsiriboja darbu savo ūkyje ir nedidelę dalį produkcijos skiria pardavimui.

Darbo rinkos specialistai prognozuoja, kad didės specialistų darbo poreikis. Tai pasakytina apie socialinių mokslų, prekybos, verslo, vadybos, mokytojų, medicinos ir kitas

4.3. Darbo rinkos profesinis mokymas

1992 m. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai Yra pavaldžios6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “profesinio mokymo ir menedžmento institutas “Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Darbo rinkos mokymo centruose iki 1998 m. sausio 1 d. buvo apmokyta, perkvalifikuota ir pakelta kvalifikacija 140 tūkst. darbuotojų ir tarnautojų. Teritorinėse darbo rinkos mokymo tarnybose nuo 1993 m. iki 1998 m. sausio 1 d. įvairiomis konsultavimo formomis pasinaudojo apie 104 tūkst. žmonių, iš jų apie 70 procentų asmenų darbo biržų siuntimu. Be to, per minėtą laikotarpį buvo konsultuota apie 37,5 tūkst. moksleivių ir jų tėvų profesijų pasirinkimo ir kitais klausimais.

Kasmet tobulinamas darbo rinkos profesinis mokymas, ieškoma naujų formų, atnaujinamos programos ir kt., nes tai daro didelę įtaką šalies gyventojų užimtumo didinimui ir bedarbystės mažinimui.

5. NEDARBO NUOSTOLIAI

5.1. Nedarbo nuostoliai
Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:

Ekonominiai nuostoliai:
1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo igūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.
2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas.
3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyj.e viršija natūralaus nedarbo lygį.
4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.
5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
5.2. Nedarbo lygio įvertinimo būdai

Šalyje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo 1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio, turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2 proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000 metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn. nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. Šių metų gegužės 1 d. nedarbo lygis jau siekė 11,8 proc.
Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika( Albertas Šlekys, Lietuvos darbo birža Konferencija “Skurdas Lietuvoje: priežastys ir mažinimo galimybės ” Vilnius, 2002 m. gegužės 30 d.).

Didelis jaunimo, kaimo gyventojų nedarbas. Per 1997 – 2001 metus jis ženkliai augo.
• BENDRAS. Registruotas – 6,6 punkto iki 12,5 % . Tyrimais – 2,9 punkto iki 17,0 %.
• KAIMO. Registruotas – 9,3 punkto iki 16,8 %. Tyrimais – 4,7 punkto iki 14,5 %.
• JAUNIMO. Registruotas – 7,4 punkto iki 15,3 %. Tyrimais – 5,0 punkto iki 30,2 %.
Vidutinis metinis bendras ir jaunimo (iki 25 metų amžiaus) nedarbo lygis visada buvo didesnis negu ES vidurkis. Jaunimo ir kaimo bedarbių registruotas nedarbo lygis viršija bendrą nedarbo lygį šalyje.
1993 metais teritorinėse darbo biržose buvo užregistruoti pirmieji bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė, nuo registravimo darbo biržoje, viršijo 12 mėn.

2 pav. Ilgalaikė bedarbystė

IŠVADOS

Apžvelgę nedarbo sąvoką ir jo rūšis, galime daryti išvadas, jog tai nėra vienalytis reiškinys. Kaip matome, tai – viena aktualiausių problemų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Didelis skaičius bedarbių mažina valstybės biudžetą dėl jiems skiriamų pašalpų. Stengdamasi mažinti šią problemą valstybė imasi įvairių priemonių: kuria naujas darbo vietas, darbo biržų pagalba organizuoja apmokymus kvalifikacijai įgyti ir kelti.

Nedarbo susidarymą lemia daug veiksnių ir priežasčių, kurių svarbiausios yra mokslinė techninė revoliucija, ekonominės krizės ar struktūrinių ūkio pertvarkymas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis ir kitos. Tačiau ne visos priežastys nedarbą veikia nuolatos. Ypač didelį poveikį daro retai pasitaikančios ekonominės krizės.
Nedarbo kaip reiškinio svarbą įrodo jo poveikis ne tik visuomenei, bet ir kiekvienam asmeniui. Tai pasireiškia kvalifikacijos praradimu, mokesčių mokėtojų skaičiaus ir bendrojo vidaus produkto sumažėjimu. Taip pat neišvengiamas ir neigiamas socialinis poveikis bedarbiams, pasireiškiantis sumažėjusia asmens saviverte, tikėjimu ką nors pakeisti.

LITERATŪRA

1. Davulis G. Ekonomikos teorija. Vilnius: LTU, 2003.
2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija, 1999.
3. Lukoševičius V., Stankevičius P. Teorinė ekonomika., I dalis. Vilnius: VPU, 2003.
4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: technologija, 1997.
5. Paulavičius K. B. Darbo rinka. Vilnius, 1998.

Leave a Comment