EKOLOGINĖ TEISĖ

1 tema. Visuomenės ir aplinkos sąveika kaip teisinio reguliavimo sritis
20a.vid. įvyko esminiai pakitimai visuomenės ir aplinkos sąveikoje, iškilo racionalaus gamtos išteklių naudojimo, aplinkos kokybės gerinimo ir kitos problemos. Pagrindiniu ekologinės politikos tikslu tapo harmoningos pusiausvyros tarp visuomenės ir aplinkos pasiekimas. Problemos svarbą lėmė tai, kad švari aplinka – tai viena pagrindinių žmogaus teisių. Aplinka žmogų turi tenkinti trejopai: aprūpinti ekonomiškai, tenkinti ekologiškai (fizinė sveikata) ir socialiai (kultūrinis vystymasis). Aplinkos apsauga – visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema.

Valstybės ekologinė funkcija
Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių, kad apsaugoti aplinką nuo neigiamo visuomenės poveikio, t.y. įsipareigoja vykdyti ekologinę funkciją. Aplinkos ir visuomenės sąveika reiškiasi per visuomeninius santykius. Svarbus vaidmuo reguliuojant šiuos santykius tenka teisei. Ji įtvirtina ekologinius reikalavimus ir nustato leistino poveikio aplinkai ribas ir būdus. Šios funkcijos atsiradimas – istorinio būtinumo realizavimas. Valstybė turi užtikrinti ekonominių ir ekologinių interesų derinimą. Ekologiniai poreikiai – tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių. Paagrindinės valstybės ekologinės funkcijos įgyvendinimo kryptys:
1) gamtos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas;
2) gamtos ir jos objektų apsauga;
3) gamtos išteklių atkūrimas, arba pažeistos ekologinės pusiausvyros atkūrimas;
4) gamtinės aplinkos gerinimas.
Ekologinės funkcijos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo principų, kuriais remiamasi formuojant programas. Tokie principai yra įtvirtinti 1996 09 25d. Seimo nutarime “V

Valstybinė aplinkos apsaugos strategija”:
1) subalansuotos plėtros; taip orientuoti šalies ekonominę, socialinę plėtrą, kad šių dienų poreikių tenkinimas nesumažintų ateinančių kartų galimybių; deklaraciją, kurioje įtvirtintas šis principas, Lietuva pasirašė 1992m.;
2) tolygios plėtros; pasiekti tikslą galima tik nuosekliai vystantis ir neperšokant stadijų;
3) aplinkosaugos politikos integravimas; ji turi būti integruota į visų ūkio šakų, teritorijų plėtros strategijas;
4) atsargumo; visuomenės veiklos padariniai neprognozuojami, todėl valstybė turi taikyti šį principą;
5) teršėjas moka; visa atsakomybė už žalą aplinkai, žmonių sveikatai ir t.t. tenka teršėjui;
6) prevencijos; žalos aplinkai atlyginimo išlaidos visais atvejais būna didesnės nei išlaidos žalai išvengti, o kartais atlyginti žalą iš viso neįmanoma, todėl prevencija – racionalesnis būdas;
7) geriausios praktiškai įgyvendinamos technologijos naudojimas; visur, kur tik galima, turi būti naudojama pažangiausia, efektyviausia ir pan. technologija;
8) partnerystės ir atsakomybės pasidalijimo; visi suinteresuoti asmenys turi bendradarbiauti, jausti atsakomybę užž aplinkos apsaugą;
9) informacijos viešumas; padėti sukurti visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmą, visuomenė turi turėti informacijos apie aplinkos būklę;
10) subalansuotos plėtros įvertinimo; ūkinę veiklą galima vystyti tik po to, kai atliekamas jos poveikio gamtinei aplinkai įvertinimas;
11) subsidiarumo; esmė – demokratijos ir partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir taikant sprendimus. Tik problemos, kurių negalima išspręsti vietoje, turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu.
Strategijos įgyvendinimo priemonės:
1) teisinės-administracinės; teisės aktų tobulinimas, tai turi būti atlikta atsižvelgiant į ES reikalavimus; reikia parengti teisės aktus, numatančius atsakomybę už praeityje padarytą žalą gamtinei aplinkai; bū
ūtina teisės aktų reikalavimų vykdymo kontrolė; standartų ir normatyvų kūrimas, atsižvelgiant į ES reikalavimus; poveikio aplinkai įvertinimas;
2) ekonominės; mokesčių už gamtos išteklių naudojimą įvedimas; mokesčiai už aplinkos teršimą; vartotojų mokesčiai; produktų mokesčiai (Lietuvoje netaikomi);
3) finansinės; valstybės biudžeto lėšos iš vartotojų mokesčių; aplinkos apsaugos priemonių kreditavimas; aplinkos apsaugos investicijų fondo sukūrimas; užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų kreditai ir parama; aplinkosaugos mokesčiai;
4) teritorijų planavimas; nuo jo priklauso ne tik krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas. Planavimo tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies teritorijos raidai, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, išsaugoti gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą;
5) aplinkos monitoringas, moksliniai tyrimai, informacijos fondas;
6) visuomenės informavimas ir švietimas aplinkosaugos klausimais.
Įgyvendinant ekologinę funkciją dalyvauja visos valdžios ir valdymo institucijos, įtraukiami piliečiai, visuomeninės organizacijos. Ši funkcija apima eilę veiksmų:
1) gamtos išteklių naudojimo planavimas ir reguliavimas;
2) mokslinis-techninis aplinkosauginių priemonių aprūpinimas;
3) valstybinių institucijų, kurios užtikrintų valdymą aplinkos apsaugos srityje, kūrimas;
4) įstatymų ir kitų teisės aktų leidimas;
5) ekologinė ekspertizė; poveikio aplinkai vertinimas;
6) ekologinis mokymas ir švietimas; kadrų rengimas;
7) tarptautinio bendradarbiavimo vystymas.
Taisyklė: bet kokia ūkinė veikla, daranti poveikį gamtinei aplinkai, yra daroma tik gavus leidimą ir laikantis nustatytų sąlygų.
Valstybės ekologinė funkcija – tai kompleksas tikslingų ir tarpusavy susijusių valstybės priemonių (veiksmų, mi
inėtų aukščiau), įgyvendinamų siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir gamtinės aplinkos apsaugą.

Valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinis mechanizmas
Šios funkcijos atsiradimą sąlygoja gilėjantys prieštaravimai tarp visuomenės ir gamtos, ir supratimas, kad būtinos teisinės priemonės, reguliuojančios visuomenės ir gamtos sąveiką. Ekologinės funkcijos tikslas – užtikrinti aplinkos apsaugą teisinių priemonių pagalbą ir to tikslo siekiama ruošiant, leidžiant ir taikant teisės normas, kurios atspindi socialinių, ekonominių, ekologinių gamtos ir visuomenės santykių vystymosi dėsningumus. Jos vadinamos ekologinėmis teisės normomis ir pagrindinę jų dalį jungia ekologinė teisė. Šių normų yra ir kitų teisės šakų sudėtyje, kurios yra susijusios su gamtos ir visuomenės santykių reguliavimu: civilinė, finansų, darbo, administracinė, baudžiamoji. Pagal formą šios normos yra tokios pat kaip ir kitų teisės šakų, bet pagal turinį jos išreiškia ne tik socialinio, bet ir gamtos vystymosi dėsningumus. Jos yra socialinės ekologijos dalimi.
Realizuojant valstybės ekologinę funkciją svarbus jos įgyvendinimo teisinis mechanizmas, kurį sudaro visuma organizacinių teisinių priemonių, kurių tikslas užtikrinti ekologinių reikalavimų laikymąsi konkrečiuose visuomenės ir gamtos santykiuose. Šį mechanizmą sudaro:
1) teisės ekologizavimas;
2) ekologinės teisės normos;
3) ekologizuotos teisės normos;
4) ekologiniai teisiniai santykiai.

Ekologiniai reikalavimai
Didėjant neigiamam visuomenės poveikiui aplinkai, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų siekiant išsaugoti ir palaikyti būtiną biologinę, socialinę ir ekonominę aplinkos kokybę. Šių reikalavimų pagrindinis šaltinis – gamtoje, o taip pat ir sistemoje žmogus-visuomenė-aplinka egzistuojantys dėsningumai.
Gilėjant bi

iosferos pažinimui, formuluojami atitinkami ekologiniai reikalavimai ir jais vadovaujantis grindžiama visuomenės ir aplinkos sąveika. Ekologiniai reikalavimai ne visada realizuojami praktikoje, nes nėra finansinių galimybių. Ypatingą svarbą įgauna teisingas jų supratimas – ekologiniai reikalavimai – tai reikalavimai, kylantys iš objektyvių gamtos dėsnių ir formuojantys atitinkamus elgesio variantus santykiuose su aplinka.
Ekologinių reikalavimų šaltiniai: pirminis – tai aplinka, kuri suprantama įvairiai. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavy susijusių elementų ir juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos (taip aplinką apibrėžia įstatymas). Kitu šaltiniu yra objektyvūs gamtos dėsniai, trečias šaltinis – pažintinė visuomenės veikla (reikalavimai nustatomi pažinimo eigoje, pažinimo vystymasis plečia visuomenės galimybes formuluoti ekologinius reikalavimus).
Moksle nėra išsamaus ekologinių reikalavimų sąrašo. Daugiau yra reikalavimų, kurie skirti atskiriems gamtos komponentams, o ne visai gamtinei aplinkai. To priežastys: ekologija kaip mokslas (atsirado 19a.pab.) tyrinėjo atskiras gamtos sritis, tik pokario metais įsigalėjo ekosistemų koncepcija.
Ekologiniai reikalavimai – tinkamo santykio su aplinka ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į tai, kaip funkcionuoja aplinka, veikiama gamtinių ir antropogeninių faktorių, savo ruožtu lemiančių žmogaus ir visuomenės veikimą aplinkos ir jos objektų atžvilgiu konkrečioje situacijoje.

Teisės ekologizavimas
Teisės ekologizavimo procese ekologiniai reikalavimai įgauna teisinį pobūdį. Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai transformuojami į privalomas elgesio taisykles, sudaro teisės ekologizavimo turinį ir valstybė, siekdama suderinti žmonių veiklą su ekologiniais reikalavimais, naudoja įvairias priemones. Teisės ekologizavimas yra mechanizmas, kuris susideda iš teisės kūrimo ir teisės taikymo. Teisės kūrimo pasėkoje ekologiniai reikalavimai tampa teisės normomis ir pereina į teisės taikymo procesą. Teisės ekologizavimo eigoje sukuriamos teisinės priemonės, kurios užtikrina ekologinės teisės normų įgyvendinimą. Nuo teisės ekologizavimo kokybės priklauso teisės normų veiksmingumas, atitikimas teisės reikalavimams, ekologinių tikslų pasiekimas. Šiuo metu ekologinė teisės funkcija nėra gerai išvystyta. Teisės ekologizavimas suprantamas įvairiai: kaip teisės normų kūrimas, kaip ekologinių imperatyvų įtvirtinimas ar kaip sistemos sukūrimas. Pabrėžiama tik viena šio proceso pusė – dinamiškumas – teisės normų kūrimo procesas. Bet yra ir statinė pusė. Dinaminė – institucijų veikla kuriant ekologinės teisės normas, statinė – veiklos rezultatas, teisės struktūros, turinio pakitimai. Abi pusės susijusios, papildo viena kitą.
Viena ekologizavimo forma (pagrindinė) – teisės normų kūrimas. Tačiau, reguliuojant tuos santykius, egzistuoja antra teisės ekologizavimo forma – turimų ekologinės teisės normų taikymas ekologiniais tikslais, ekologiniams santykiams reguliuoti.
Teisės ekologizavimo požymiai:
1) valinis pobūdis – šiame procese teisiškai įtvirtinama valstybės valia;
2) atsiradimą reikia vertinti kaip istorinio būtinumo realizavimą, objektyviai sąlygotą procesą;
3) mokslinis pagrįstumas:
– keliami bendri teisės kūrimo reikalavimai;
– išreiškia gamtos ir visuomenės dėsningumus;
4) negalimas be visapusiškos informacijos, jos analizavimo. Ekologiniai reikalavimai įtvirtinami teisės normose, kai patvirtinamas to reikalingumas;
5) pastovumas. Atsirado 20a.pr. ir vystosi tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai.
Teisės ekologizavimas – tai objektyviai apspręstas ir sudėtingas ekologinės prasmės suteikimo teisei procesas, pasireiškiantis moksliškai pagrįsta veikla teisiškai įtvirtinant ekologinius reikalavimus ir lemiantis teisės struktūros, turinio ir funkcijų raidą.

Ekologinės teisės normos
Teisės ekologizavimas sukelia pakitimus teisėje, ekologinės teisės normos sudaro neatskiriamą teisės sistemos dalį, suteikia teisei ekologinį atspindį. Ekologinės teisės normos – tai apibendrinanti sąvoka, apimanti ekologines teisės normas, netapatinant jų su šakine priklausomybe. Visos teisės normos, kurios vienaip ar kitaip reguliuoja ekologinius santykius, vadinamos ekologinėmis teisės normomis, didžioji jų dalis sudaro ekologinę teisę. Ekologinės teisės normos, viena vertus, įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius santykius, o kita vertus – skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą.
Ekologinių teisės normų požymiai:
1) normų atsiradimas siejamas su ekologiniais paaštrėjimais, normos priimamos, kad būtų realizuoti ekologiniai reikalavimai;
2) ekologinių teisės normų atsiradimas siejamas su ekologinių reikalavimų pažinimu, jų vaidmens supratimu;
3) jų tikslas – reguliuoti žmonių elgesį sutinkamai su ekologiniais reikalavimais;
4) turi informaciją apie ekologinius reikalavimus kaip elgesio vertinimo, ekologinio teisėtumo kriterijus.
Ekologinės teisės normos – visuotinai privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusios ekologinių visuomenės funkcionavimo dėsningumų pažinimo pagrindu, parengtos teisės ekologizavimo procese ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos santykius sutinkamai su ekologiniais reikalavimais. Jų tikslas – būti elgesio teisėtumo kriterijumi, todėl teisėtu pripažįstamas tik toks elgesys, kuris visiškai atitinka ekologinius reikalavimus, įtvirtintus ekologinėse teisės normose.
Ekologinių teisės normų rūšys pagal funkcijų ypatumus:
1) bendros vienatikslės; reguliuoja visuomenės santykius su aplinka kaip integruotu poveikio objektu; šios teisės normos turi tikslą apsaugoti visą gamtinę sistemą, jose realizuojasi vientisi ekologiniai reikalavimai; daug jų yra Aplinkos apsaugos įstatyme;
2) specialios; reguliuoja visuomeninius santykius naudojant ir saugant atskirus objektus (žemės, miškų, vandenų); šios normos yra vyraujančios, jos remiasi bendrosiomis vienatikslėmis normomis, bet jas pritaiko atskiro objekto ypatumams;
3) daugiatikslės; numato atsakomybę, valdymo santykius; reguliuoja įvairius administracinius, ūkinius visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkai.
Pagal tikslus:
1) nustato aplinkos ir jos objektų charakteristikas;
2) nustato aplinkos ir visuomenės sąveikos turinį, reguliuoja tikslus;
3) nustato siekiamą aplinkos būklę (standartai, normatyvai);
4) nustato ekologinių santykių subjektinę sudėtį (gamtos išteklių naudotojų, kitų subjektų teisinę padėtį);
5) reguliuoja veiklą, darančią poveikį aplinkai (statybos, objektų eksploatavimas);
6) reguliuoja aplinkos būklės stebėjimą (monitoringo sistema);
7) įtvirtina atsakomybės priemones (įeina ir į kitų teisės šakų sudėtį).
Pagal tai, kaip jos išreiškia ekologinius reikalavimus:
1) betarpiškai įtvirtina leistino elgesio reikalavimus, betarpiškai išreiškia ekologinius reikalavimus: nustato atitinkamus elgesio variantus, subjektines teises ir pareigas gamtos išteklių naudotojams; jos sudaro ekologinę teisę;
2) normos, kurios neturi savyje informacijos apie ekologinius reikalavimus; jos įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones; normos – garantijos, užtikrina normų laikymąsi;
3) ekologizuotos teisės normos, kurios turi kitokią paskirtį nei užtikrinti ekologinių teisės normų realizavimą, jos reguliuoja santykius, kylančius aplinkos apsaugos sferoje. Viena ar kita ūkio šaka, kuri daro didelį poveikį aplinkai ir kuri reguliuojama atitinkama teisės šaka, ją vystant iškyla būtinybė savo veiklą derinti su ekologiniais reikalavimais; yra bendri reikalavimai, o atskirose sferose jie konkretizuojami ir pritaikomi tai veiklos sričiai. Taip teisės normos yra ekologizuojamos.

Ekologiniai teisiniai santykiai – tai valiniai visuomeniniai santykiai, kylantys visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje ir reguliuojami ekologinės teisės normų; dalis santykių nėra reguliuojami teisės normų – tai ekologiniai santykiai.
Pagal poveikio aplinkai formas:
1) medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (pvz. gamtos išteklių naudojimas);
2) medžiagų ir energijos įterpimo į aplinką santykiai (pvz. teršiančių medžiagų emisija į aplinką);
3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai;
4) naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (pvz. sveikatingumo, poilsio santykiai);
5) kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimas iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (pvz. saugomų teritorijų steigimas);
6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą).

2 tema. Ekologinė teisė (Aplinkos teisė)

Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu buvo žemė – pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas, vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybė savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų, žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas). Susiformavo aplinkos apsaugos teisė.
20a.vid. išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje. Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais – ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visą gamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasi reikia vieningo teisinio reguliavimo.
Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius.

Ekologinės teisės dalykas ir objektas
Dalyką sudaro visuomeniniai ekonominiai santykiai, kurių pagalba realizuojami aplinkos ir visuomenės santykiai. Objektą lemia santykių specifika. Į aplinką, kaip į ekologinės teisės objektą, reikia žiūrėti ir į kaip integruotą, ir į kaip diferencijuotą objektą. Aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. Integruotas objektas apjungia tris sistemos grandis:
1) natūralias; žmonių nepažeistas ekosistemas;
2) modifikuotas; iš dalies pakeistas ūkinės veiklos procese ekosistemas, kur ypač jaučiamas žmonių poveikis;
3) transformuotas; pritaikytas žmonių poreikiams.
Diferencijuota prasme aplinka, kaip ekologinės teisės objektas, skirstoma į atskiras sudėtines dalis:
1) gamtinius objektus – išbaigti tarpusavy susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas;
2) sąlygas, jos sudaro galimybę žmogaus veiklai (žemės gelmių šiluma, reljefas, klimatas);
3) išteklius – tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kitokioje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius;
4) kompleksus – tam tikra aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę (pvz. saugomos teritorijos).
Bet koks poveikis aplinkai atsiliepia atskiriems gamtos objektams.
Aplinkos objektams būdingi trys požymiai:
1) natūrali prigimtis; natūrali gamtinio objekto prigimtis reiškia, kad tas objektas atsiranda gamtos evoliucijos eigoje. Bet koks objekto komponento perdirbimas vykdomas sąveikoje su pačia gamta;
2) objektyvus ryšys su gamtine aplinka; jis leidžia atskirti gamtos objektą nuo kitų, jam artimų, žmonių sukurtų ir jam pritaikytų objektų. Ekologinės teisės objektas neturi būti išskirtas iš gamtinės aplinkos, iš ekologinės sistemos grandies;
3) socialinis ekologinis vertingumas; pasireiškia sugebėjimu atlikti ekologines ir su ja susijusias ekonomines, estetines funkcijas, kurių apsauga suinteresuota visuomenė. Šitas požymis susietas su pačiu objektu. Socialinė objekto funkcija atsirado kartu su visuomenės atsiradimu.

Ekologinės teisės metodas
Paimtas iš kitų teisės šakų ir priderintas šiems santykiams. Jam būdinga tai, kad jis apjungia savyje du metodus:
1) valdžios ir pavaldumo;
2) teisinio lygiateisiškumo.
Šalys, dalyvaujančios ekologiniuose teisiniuose santykiuose, kaip ir administracinių teisinių santykių subjektai, nėra lygūs ir viena šalis yra įpareigota duoti nurodymus kitai šaliai, kuri turi tuos nurodymus įgyvendinti. Tokie santykiai kyla naudojant išimtinai valstybei priklausančius išteklius, su gamtos išteklių naudotojais, valdymo santykių sferoje.
Ekologinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas su administraciniais teisiniais aktais, taip pat su sutarčių pagrindais, kas būdinga ir civilinei teisei. Ekologinės teisės metodui būdingi civilinės teisės metodo požymiai dėl to, kad ekologinės teisės objektas, kaip ir civilinės, yra materialinės vertybės, nuosavybės teisės objektai. Ekologinės teisės subjektai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises.
Ekologinės teisės sistema
Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai:
1) aplinkos valymo;
2) gamtos išteklių naudojimo;
3) ūkinės veiklos reguliavimo;
4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus.
Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams – bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.

Ekologinės teisės šaltiniai
1) LR Konstitucija – joje yra keletas straipsnių, skirtų aplinkos apsaugos ir kitiems ekologiniams santykiams :
47 straipsnis
Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei.
Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.
LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
53 straipsnis 3d.
Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
54 straipsnis
Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.
Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją;
2) specialus šaltinis – Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21d.), orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą, į gamtinių išteklių, kaip gamtinio turto reguliavimą. Jis įtvirtina bendrus principus, uždavinius, kuriais vadovaujamasi toliau vystant ekologinių santykių reguliavimą;
3) tarptautinės sutartys – yra nemažai ratifikuotų, pvz. Klimato kaitos konvencija, skirta ozono apsaugai.

Gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos teisinis reguliavimas tarpukario Lietuvoje
Pirmieji aktai, skirti gamtos apsaugai, priimti 1398m. Buvo sutartis, kurioje reguliuojama ūkinė veikla, tačiau iki gamtos apsaugos dar buvo toli. Daug dėmesio gamtos išteklių naudojimo reguliavimui skirta Lietuvos statutuose. Buvo atskiri skyriai, skirti šiems klausimams reguliuoti: I statutas “Apie medžioklę, apie miškus.(saugomi paukščiai, miškai, numatytos naudotojų teisės ir pareigos). Analogiškai ir kituose statutuose.
1557m. Valakų reformos įst. Kalbama apie miškų želdinimą, reguliavo gyvūnijos naudojimo terminus. Vystant valakų reformą buvo išleista ir kitų aktų, reguliuojančių miškų, gyvūnijos, gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą. 1558m. Žygimanto Augusto nurodymu buvo aprašytos 38 Lietuvos girios, nurodyti jų plotai, sienos, sužymėti žvėrių takai.
Priimti aktai, reguliuojantys miškų naudojimą: 1567m. Žygimanto Augusto instrukcija karališkiems girininkams, kur sugriežtinta miškų priežiūra; 1641m. Vl Vaza “Karališkųjų girių ordinacija” – miškų apsauga, gyvūnijos naudojimas. Tai pirmasis aktas, kur buvo atsižvelgiama į biologines gyvūnų savybes. Atsirado individualios gyvūnų apsaugos priemonės: rezervatai, draustiniai.
Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, galiojo Rusijos įstatymai: 1880m.”Miškų apsaugos įst.”, 1892m.”Medžioklės įst.”.
Po 1918m. pirmiausia buvo pradėta nuo žemės naudojimo teisės reguliavimo. Pirmas uždavinys – žemės reforma. Priimta daug teisės aktų. 1919m. priimtas įst., kariškiams žeme aprūpinti. Žemė teikiama bežemiams, mažažemiams kariams. Žemė nustatyta tvarka imama iš turinčių didelius plotus, iš Rusijos kolonistų, bažnytinių žemių.
Žemės reforma buvo paremta 1920 08 18d. “Žemės reformos įvedamuoju įst.”, 1922m. “Pagrindiniu žemės reformos įst.”. Nustatyta nenusavinamų žemių norma – 60ha, vėliau – 120ha. Sudarytas žemės reformos fondas. Numatytos lengvatos naujakuriams, tremtiniams, savanoriams. Kuriamos institucijos, vykdžiusios žemės reformą: žemės reformos valdyba, valdytojai apskrityse. Sudaryta žemės reformos komisija, kurios tikslas buvo surinkti duomenis apie žemę ir parengti įstatymą, buvo siekiama suformuoti žemės fondą. Norinčių gauti žemę buvo daugiau, todėl buvo sudaryta žemės skyrimo eilė, kurią tebeturime iki šių dienų. Buvo numatyta atlyginimo už mažažemiams ir bežemiams paimtą žemę bei žemės išpirkimo tvarka. Savininkams buvo atlyginama (išskyrus tuos, kurie veikė prieš Lietuvos nepriklausomybę). Už gautą žemę asmenys turėjo mokėti išperkamąjį mokestį valstybei, išskyrus savanorius, kurie žemę gavo nemokamai.
Buvo leidžiami aktai, reguliuojantys žemėtvarkos procesą, žemėtvarkos planų sudarymą. 1919m. priimtas įst., skirtas vienkiemių formavimui, 1925m. “Žemės tvarkymo įst.”, ir t.t. Daug dėmesio buvo skiriama žemės našumo kėlimui ir nenaudojamų plotų pavertimui naudojamais (melioracijos ir sausinimo būdu) bei magistralinių kelių tiesimui ir pan. 1921m. įst. žemės nusausinimo reikalams tvarkyti, 1930m. Žemės ūkio melioracijos įst., 1935m. įst. laukams prižiūrėti (atsakomybė už žalą, padarytą savininkų pasėliams), kad laukai nebūtų teršiami, o žmonės nuodijami – 1929m. Dirbtinių trąšų kontrolės įst. (įvežimas, pardavimas, naudojimas). Įstatymų vykdymą prižiūrėjo Žemės ūkio ministerija. Numatyta atsakomybė už žemės naudojimo apsaugos reikalavimų pažeidimus (Baudžiamasis Statutas ir specialūs aktai).
Miškų naudojimas ir apsauga. Padėtis buvo ne kokia, daug miškų buvo iškirsta, miškingumas sudarė mažą procentą. Per 1918 12 01d. įkurtą Miškų departamentą pradėta globoti miškus, kaip tautos turtą (perimti valstybės žinion bešeimininkiai miškai, nustatyta privačių miškų priežiūra). Laikinosios Vyriausybės 1919m. nutarimas “Apie privatinių miškų valstybės priežiūrą” – draudžiama kirsti, paversti dirbamais plotais, Vyriausybės laikinosios taisyklės “Miško pardavimo tvarka” – ribojama. Veikė miškų priežiūros tarnyba. Grąžinus dalį miškų savininkams (valstybiniai miškai sudarė nemažą dalį, 1940m. privačių miškų buvo tik 14%) toliau leidžiami aktai, reguliavę miškų naudojimo tvarką. Buvo ieškoma būdų kovoti su savavališkais kirtimais, 1937m. dėl to surašyta 15 260 protokolų. Reikalavimų laikymąsi per urėdus kontroliavo Miškų departamentas. Svarbus 1940m. įst miško naikinimui bausti – sugriežtinta atsakomybė, “Miškų atkūrimo tvarka” reguliavo miškų želdinimą. Buvo leidžiami aktai, kurie numatė priemones kitos augalijos apsaugai – tai darė įtaką plečiant želdinių plotus ne miško žemėse. Aktas medeliams prie kelių sodinti padėjo susiformuoti naujam kraštovaizdžiui.
Laukinės gyvūnijos naudojimas ir apsauga. Paskelbus nepriklausomybę tebeveikė Rusijos “Medžioklės įst.”, 1892m. “Rusijos gyvūnų apsaugos įst”, tačiau nebuvo smulkaus reguliavimo, padėtis buvo bloga, paplitęs brakonieriavimas. Medžioklės ūkiu pradėta rūpintis tik 1920m. išleidus “Laikinąsias medžioklės taisykles”, buvo nuomojami medžioklės plotai ir vedamas medžioklės ūkis. 1925 04 03d. “Medžioklės įst.” gana detaliai sureguliavo medžioklės tvarką: kas turi teisę medžioti (nesergantys psichine liga, atitinkamo amžiaus, gavę už tam tikrą užmokestį medžioklės liudijimą. Leidimas turėti ginklą dar neleido medžioti), medžioklės būdai, terminai, įrankiai, turi būti raštiškas valdytojo leidimas, numatyta nemažai draudimų. Medžioklės priežiūrą vykdė policija, valsčių viršaičiai, miškų administracija, kaimų seniūnai. Pranešę apie medžioklės taisyklių nesilaikymą, gaudavo ½ baudos ir ½ pardavus grobį ir įrankius. Teisėti medžiotojai galėjo medžioti kiek tinkami. Tačiau neaiškiai apibrėžtos kontrolės institucijų pareigos, brakonieriavimas nemažėjo, o medžioklės ištekliai nebuvo gausūs, todėl Vyriausybė ėmėsi reguliuoti toliau. 1935m. priimtas naujas “Medžioklės įst.”. kuris įtraukė daug naujų normų. Reguliuojama medžioklės ūkio vedimas, medžioklės procesas, plotai – ne mažiau 100ha (privatūs, išnuomoti), leidimas – 17m., sustiprinta medžioklės priežiūra, kiekvienas ploto savininkas galėjo turėti sargybą, nurodyti gyvūnai, kuriuos galima medžioti visus metus. Draustinių, rezervatų steigimas. Praktiškai jų įsteigta nebuvo. Teisę steigti turėjo žemės ūkio ministras, galima buvo steigti ir privačiuose plotuose. 1937m. Medžioklės įst. vykdyti taisyklės. Pradėtas reguliuoti gyventojų skaitlingumas, numatyta įsteigti medžioklės fondą, skirtą medžioklės ūkio vystymui, nuostolių, kuriuos daro laukiniai gyvūnai žemės, miško savininkams, padengimui, jis sudaromas iš baudų, mokesčių už leidimus, medžioklinius šunis, paaukotų lėšų. Numatyta baudžiamoji atsakomybė už “Medžioklės įst.” pažeidimus: medžiojimas be leidimų, draudžiamu metu ir t.t. Plačiai eksportuojami kailiai, kas davė nemažą pelną ir buvo akstinas nesilaikyti reikalavimų.
Žuvų išteklių naudojimas ir apsauga. Reguliavimas buvo siauresnis, valstybė žuvininkystės ūkio netvarkė. Buvo naudojami vidaus vandenys, jūra. 77,5% vidaus vandenų priklausė valstybei, šie vandenys buvo išnuomojami iš varžytinių 3-12 metų, po 3-5 litus už 1ha. Teisinių aktų, reguliuojančių žvejybą, iki 1934m. nebuvo. 1934m. patvirtintos žvejybos taisyklės (nustatyti įrankiai, būdai ir pan.). 1935m. Vyriausiasis Tribunolas pripažino, kad meškeriojimas valstybiniuose vandenyse – ne žvejyba, o sportas ir net buvo draudžiamas. 1939m. žvejybos valstybiniuose ir privačiuose vandenyse taisyklės. Nuo kranto galima žvejoti meškere ar spiningu. Atsakomybė Baudžiamajame Statute (už žuvų gaudymą neleistinu metu, neleistinomis priemonėmis, pvz. naudojant sprogmenis – 1mėn. arešto arba 500 litų bauda). 1940m. sukurta speciali komisija žvejybos reikalams spręsti, kuri turėjo parengti įstatymą žuvininkystės reikalams spręsti, bet nespėjo. Žuvivaisa reguliuojama nebuvo.
Buvo atitinkamos institucijos, kurios prižiūrėjo, kaip laikomasi įstatymų. Tai Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija, nuo 1924m. – Žemės ūkio ministerija. Jos struktūra:
1) Žemės ūkio departamentas;
2) Veterinarijos departamentas;
3) Miškų departamentas (iš 9 skyrių: miškų ūkio, miškotvarkos, miškų eksploatacijos, miškų prekybos ir t.t.); 1925m. įsteigta Miškų tausojimo komisija, kuri prižiūrėjo privačius miškus. Sukurta miškų skirstymo į miškų urėdijas sistema, iš pradžių jų buvo 16, 1928m. – 45. Urėdijos skirstomos į girininkijas – apie 2000-3000ha, 1938m. virš 300. Gyvūnijos priežiūra pavesta miškų priežiūros institucijoms.
4) Žemės tvarkymo departamentas – vykdė melioracijos darbus;
5) Žemės reformos departamentas;
6) apskričių agronomai – bet jų nedaug.

Pokario laikotarpis
Gamtos ištekliai tapo valstybės nuosavybe, aplinkos kokybė sparčiai blogėjo – buvo vystomos ūkio šakos, kurios darė įtaką aplinkai, tačiau nebuvo įvedamos apsaugos priemonės. Užteršta atmosfera, daug tvenkinių.
Teisės aktų buvo priimta daug. Kai kurie priimti sąjunginiu pagrindu. Lietuvoje buvo pradėtos įgyvendinti aplinkos apsaugos priemonės, tam įtakos turėjo atskiros asmenybės: Bergas, Ivanauskas. 1959m. priimtas įst., skirtas aplinkos apsaugai, kaip gamtiniam kompleksui. Kuriamos specialios institucijos, kurios įgyvendino aplinkos apsaugos kontrolę – 1957m. Gamtos apsaugos komitetas. Priimti kodeksai: žemės, vandens, žemės gelmių, miškų. 1981m. priimtas Atmosferos oro apsaugos įst., kuris galioja ir dabar.

3 tema. Gamtos išteklių nuosavybės teisė

Gamtos ištekliai – tai gyvosios ir negyvosios gamtos elementai (žemė, žemės gelmės, miškai, vandenys, gyvūnija, oras, saulės energija) plačiai naudojami žmonių poreikiams tenkinti. Skirstomi į:
1) sąlyginai pastovūs (vanduo);
2) biologiškai atsikuriantys.
1) neišsenkantys;
2) išsenkantys.
Nuo gamtos išteklių rūšies priklauso jų teisinis reguliavimas. Svarbus gamtos išteklių nuosavybės klausimas. Anksčiau jie buvo išskirtinė valstybės nuosavybė. Šių santykių reguliavimas nebuvo problema, jokie sandoriai nebuvo galimi. Atkūrus nepriklausomybę padėtis pasikeitė, gamtos ištekliai dabar gali būti valstybės, privati ar bendroji nuosavybė. Iškilo poreikis reguliuoti gamtos išteklių nuosavybės santykius. Ne visi gamtos ištekliai gali būti nuosavybės santykių objektais. Jais yra žemė, augalija, gyvūnija, vandens ištekliai, miškai.
Gamtos išteklių nuosavybė (subjektyvi teisė) – tai savininko teisė valdyti jam priklausančius gamtos išteklius, jais naudotis ir disponuoti. Gamtos išteklių nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius, atsirandančius dėl gamtos išteklių valdymo, naudojimo ir disponavimo. Tai atskirų subjektų teisė objektyviosios teisės ribose savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti gamtos ištekliais.
LR-oje gali būti viešoji ir privati gamtos išteklių nuosavybė. Tam tikrais atvejais gali būti ir bendroji gamtos išteklių nuosavybė. LRK 47 straipsnis: gamtos ištekliai gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei, įstatymo nustatytais atvejais ir užsienio valstybėms. 47 straipsnio pataisa numato platesnį ratą subjektų, kurie gali turėti nuosavybės teise ne žemės ūkio paskirties žemę (LRK 47 str. 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas. 1996 06 20d.). Šis įstatymas įsigaliojo 1998 02 01d., o kai Lietuva taps pilnateise ES nare, jis galios tiek, kiek neprieštaraus ES sutarčiai. Įstatymas skirtas palengvinti integraciją į ES. Tai pirmas konstitucinis įst.
Pabrėžiama žemės santykių svarba. Įstatymas numato gana griežtus subjektų, galinčių įgyti žemę apribojimus. Subjektai skirstomi į dvi grupes:
1) nacionaliniai subjektai:
a) LR savivaldybės – joms žemę nuosavybės teise leidžiama įsigyti siekiant stiprinti savivaldą;
b) LR įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos ir juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurios turi Lietuvoje savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, vykdo čia ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso LR piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos kilmės įmonėms;
c) juridinio asmens teises turinčios LR piliečių visuomeninės organizacijos ir kiti Lietuvos piliečių susivienijimai, kurių vadovaujančių institucijų buveinės yra Lietuvos teritorijoje ir kurios užsiima įstatuose numatyta realia tęstine (ne trumpiau kaip penkerius metus) veikla; taip pat juridinio asmens teises turinčios valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios bei kitos religinės organizacijos;
d) c punkte išvardytų subjektų įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys realia socialinės paramos ar globos veikla;
2) užsienio subjektai:
a) užsienio valstybių piliečių įsteigtos ar įgytos bei juridinio asmens teisėmis įregistruotos įmonės Lietuvoje, kurios turi čia savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia vykdo ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso užsienio valstybių kilmės įmonėms ar užsienio piliečiams. Pagal šią nuostatą suteikiama teisė įsigyti žemę ne užsienio įmonėms, o užsienio kilmės įmonėms;
b) užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai Lietuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių savo filialus arba padalinius;
c) užsienio valstybių piliečiai, užsiimantys įsteigta ūkine veikla Lietuvoje.
Visi išvardinti užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise ne žemės ūkio paskirties žemę su tam tikromis sąlygomis, jei atitinka tokius požymius – jie turi būti iš valstybių priklausančių ES ar valstybių Europos sutarties dalyvių, įsteigusių asociaciją su Europos bendrijomis ir joms priklausančiomis šalimis narėmis; arba iš valstybių, kurios šio įstatymo priėmimo metu yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) narės. Subjektai, kurie šių sąlygų neatitinka, žemės sklypus gali tik nuomoti.
Įstatymas numato ir kitų apribojimų. Apibrėžta kokios žemės šie subjektai negali įsigyti. Tai žemė, kuri išimtinės nuosavybės teise priklauso LR; žemės ūkio paskirties žemė; pasienio ruožams priskirta žemė; ir t.t.
Numatyta leidimų įsigyti žemės sklypą išdavimo tvarka, sudaryta speciali Seimo komisija, kuri prižiūri šio įstatymo įgyvendinimą.
Dabar norima padaryti dar vieną 47 str. 2 dalies pakeitimą ir leisti užsienio subjektams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Grindžiama tuo, kad yra daug nenaudojamos žemės ūkio paskirties žemės, o investuotojai organizuotų specializuotus ūkius ir pan. Jau parengtas projektas.
LRK 47 str. nustatyta, kad LR išimtinės nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, t.p. valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Žemės, Miškų, Vandens ir kiti įstatymai tai detalizuoja. Pvz. žemė, kuri užimta valstybinės reikšmės kelių, geležinkelių, miškų, vandenų, teritorinio jūros kontinentinio šelfo ir kt. Neišimtinė nuosavybė – tai valstybės išpirkta, jai dovanota, paveldėta, paimta visuomenės poreikiams ar kitaip įgyta žemė. Analogiškai su vandenimis. Miškai valstybei išimtinai priklauso valstybinių rezervatų, Kuršių Nerijos, selekciniai, kurortiniai, miestų miškai ir parkai. Žemės gelmės visos yra išimtinė valstybės nuosavybė, taip pat ir gyvūnija.

Nuosavybės teisės į gamtos išteklius įgijimo būdai:
1) atstatant nuosavybės teisę į gamtos išteklius – reikia vadovautis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. (1997 07 01). Miestuose nuosavybės teisė į žemę atkuriama tame pačiame plote (150ha). Miestų teritorijose, kurių ribos nustatytos iki 1995 06 01, jei žemė buvo miestų ribose iki 1995m. – atkuriama dviem būdais, o jei po 1995m. – atkuriama kaip kaimo vietovėse. Tie du būdai:
a) perduodant neatlygintinai nuosavybėn jų naudojamą žemės sklypą prie jų gyvenamojo namo, kitų statinių, bet ne didesnį kaip 0,2ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3ha kituose miestuose. Jei sklypas šalia namo didesnis, tai nuosavybės teisė gali būti atstatoma iki 1ha, kituose miestuose iki 1,5ha, bet tik jei žemė laisva;
b) perduodant nuosavybės teise nauja nustatyta tvarka įrengtą ar neįrengtą žemės sklypą Vyriausybės nustatyto dydžio individualiai statybai. Jo pageidavimu sklypas gali būti skirtas tame mieste, kur jis gyvena, išskyrus minėtus 9 miestus + Kuršių Nerija. Miškai ir vandens telkiniai grąžinami ribotam naudojimui;
2) suteikiant nuosavybėn neatlygintinai – tai reglamentuoja Žemės reformos įst., kokiems subjektams – 7str.:
a) apdovanotiesiems Vyčio kryžiaus ordinu ar Vyčio kryžiumi, jei mirę – tai jų sutuoktiniams ar vaikams;
b) išsikeliantiems iš savininkams grąžinamų gyvenamųjų namų – žemės sklypai individualiai statybai;
c) asmenims, kurių šeimos buvo įkeldintos į LR teritoriją po 1939m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, tokio dydžio, kokio turėjo, bet tik iki 150ha;
3) perkant žemę iš valstybės žemės reformos metu – Žemės reformos įst., taip pat yra poįstatyminių aktų;
4) pirkimo – pardavimo sandorių pagrindu (vėliau).

4 tema. Gamtos išteklių naudojimo teisė

Gamtos išteklių naudojimas daro jiems įtaką, juos keičia. Iškyla būtinybė taip reguliuoti gamtos išteklių naudojimą, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis gamtos ištekliais (vystyti ūkinę veiklą), juos atkurti bei saugoti. Racionalus gamtos išteklių naudojimas – vienas pagrindinių gamtos apsaugos principų. Teisės normos, reguliuojančios gamtos išteklių naudojimą, sudaro gamtos išteklių naudojimo teisę. Gamtos ištekliai naudojami nuosavybės arba naudojimo teisės pagrindu. Gamtos išteklių nuosavybės teisė priklauso valstybei, piliečiams, kitiems subjektams. Jie gali naudoti gamtos ištekliais remdamiesi nuosavybės teise. Kiti subjektai, kurie nėra gamtos išteklių savininkai, naudojasi ištekliais, kai jiems tokią teisę suteikia savininkas.
Gamtos išteklių naudojimo teisė – tai visuma ekologinės teisės normų, kurios įtvirtina bendrus gamtos išteklių naudojimo reikalavimus, keliamus visiems naudotojams, siekiant užtikrinti racionalų naudojimą bei atkūrimą, ginti gamtos išteklių naudotojų teises ir teisėtus interesus. Subjektyviąja prasme tai visuma teisių ir pareigų, kurios atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia priklausomai nuo juridinių faktų.
Gamtos ištekliai yra naudojami kaip natūrali gyvenimo, veiklos aplinka ir kaip ūkinės veiklos objektas. Priklausomai nuo to gamtos išteklių naudojimo teisė skirstoma į:
1) bendrąją – ji grindžiama medžiagų ir energijos apykaitos tarp visuomenės ir gamtos natūralių procesų dėsningumais, teise į sveiką aplinką. Garantuoja visiems žmonėms teisę naudotis aplinka, gamta, jos ištekliais. Tai reiškia ir pareigą saugoti aplinką. Šios teisės pagrindu yra naudojamasi visais prieinamais ir gyvybiškai reikalingais ištekliais (oras, vanduo). Ši teisė atsiranda be leidimo. Leidžiama naudotis visiems ir visur, jei tai neuždrausta teisės aktais. Šie gamtos ištekliai nėra suteikiami atskiram naudotojui, juos naudoja neapibrėžtas subjektų ratas;
2) atskirąją (specialiąją) – tai individuali galimybė naudotis gamtos ištekliais, įtvirtinta teisės normomis, naudotis konkrečiais ištekliais ar jų dalimis. Šios teisės pagrindu gamtos ištekliai naudojami kaip teritorinė bazė, žaliavų šaltinis. Individualiai apibrėžiamas naudotojas, gamtos ištekliai. Ši teisė atsiranda tik tam tikrose teisės normose įtvirtintų juridinių faktų pagrindu ( gali būti nuosavybės teisės į gamtos išteklius įgijimas, valstybinės institucijos aktas ar sutartis, pvz. nuomos). Naudojant gamtos išteklius šios teisės pagrindu įgyjama teisė naudotis griežtai apibrėžtais ištekliais (konkretus žemės sklypas ir pan.), gali būti apibrėžtas tam tikras kiekis.
Gamtos išteklių naudojimo objektas – gamta ir tam tikri jos ištekliai (bendrojoje teisėje); atskiri gamtos ištekliai ar jų dalys, atitinkamai individualizuotos ne tik juridiškai, bet ir fiziškai (atskirojoje teisėje).
Gamtos išteklių naudotojais (subjektais) gali būti:
1) LR piliečiai ir juridiniai asmenys;
2) užsienio piliečiai ir juridiniai asmenys, įstatymų numatytais atvejais.
Teisnumas – tai galimybė būti gamtos išteklių naudojimo teisės subjektais, galimybė įgyti subjektyviąją gamtos išteklių naudojimo teisę. Bendrojoje teisėje visi turi vienodą teisnumą nuo gimimo iki mirties; pagal atskirąją – dažniausiai nuo 18m., bei turi atitikti kitus keliamus reikalavimus. Veiksnumas – tai gebėjimas savo veiksmais įgyti subjektyviąją gamtos išteklių naudojimo teisę, t.y. tapti faktiniais gamtos išteklių naudotojais ir įgyti tam tikras teises ir pareigas.
Gamtos išteklių naudotojų teisės:
1) naudoti gamtos išteklius pagal jų tikslinę paskirtį įstatymo neuždraustai veiklai ir kitiems poreikiams tenkinti;
2) nustatyta tvarka statyti statinius ir įrenginius, būtinus gamtos išteklių gavybai;
3) naudoti kitus gamtos išteklius;
4) disponuoti gamtos išteklių naudojimo procese įgyta produkcija;
5) reikalauti, kad nebūtų trukdoma įgyvendinti išteklių naudojimo teisę;
6) reikalauti atstatyti pažeistas teises ir atlyginti padarytus nuostolius.
Gamtos išteklių naudotojų pareigos:
1) savo lėšomis įvertinti ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai;
2) racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius;
3) įgyvendinti priemones, naikinančias arba mažinančias neigiamą poveikį aplinkai;
4) paaiškėjus, kad aplinkai gresia pavojus, imtis priemonių, kad būtų jo išvengta, o atsiradus žalingiems padariniams, neatidėliodami juos pašalinti ir informuoti atitinkamus aplinkos apsaugos pareigūnus bei institucijas;
5) nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei teisėtų interesų;
6) neteisėta veika padarę žalos aplinkai padarytąją žalą atlyginti;
7) vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus.

5 tema. Valdymas aplinkos apsaugos srityje

Aplinkos apsaugą galima užtikrinti tik turint tinkamą aplinkos apsaugos valdymo sistemą. Valstybinis valdymas aplinkos apsaugos srityje – tai kompetentingų valstybės institucijų veikla, nukreipta į valstybės ekologinės funkcijos įgyvendinimą, siekiant ekologinio saugumo ir gerovės. Aplinkos apsaugos valdymas – normos, kurios reguliuoja valstybės institucijų veiklą organizuojant ekologinius santykis, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas. Apima:
1) aplinkos apsaugos strategijos ruošimą;
2) programų ruošimą ir įgyvendinimą;
3) poįstatyminių aktų leidimą;
4) gamtos išteklių apskaitą;
5) gamtos išteklių naudojimo planavimą;
6) gamtos išteklių kadastro rengimą;
7) valstybinių gamtos išteklių suteikimą naudotis;
8) aplinkos monitoringo vedimą;
9) aplinkos apsaugos kontrolę ir kt.
Aplinkos apsaugos valdymas apima labai plačią visuomeninių santykių sritį ir liečia ne tik betarpiškai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimą, bet ir mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos santykius, santykius, susijusius su teritoriniu planavimu, miestų statyba, rekreacija ir t.t. Aplinkos apsaugos valdymo tikslas – palaikyti tokį visuomenės ir aplinkos sąveikos lygį, kuris leistų išsaugoti aplinkos būklę, užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas bei visuomenės vystymąsi. Aplinkos apsaugos valdymo uždaviniai :
1) suformuluoti teisės normų sistemą, kuri atitiktų pasikeitusias sąlygas, palaipsniui sustabdant aplinkos kokybės blogėjimą;
2) pertvarkyti valstybinį valdymą, plačiau diegti ekonomines gamtos apsaugos priemones. 1990m. įkurtas Aplinkos apsaugos departamentas, pavaldus Seimui, 1994m. perorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją.
Aplinkos apsaugos valdymas remiasi bendrais valdymo principais (administracinė teisė), tačiau yra ir specifinių principų:
1) kompleksinis požiūris, sprendžiant aplinkos apsaugos valdymo klausimus. Šis principas sąlygotas gamtos vieningumo. Darant poveikį vieniems objektams sukeliamos pasekmės kitiems. Siekiant išvengti tokio poveikio, turi būti vadovaujamasi šiuo principu. Jis pasireiškia įvertinant planuojamos veiklos poveikį aplinkai, atliekant ekologinę ekspertizę, nustatant ekologinės būklės stebėjimą.
2) gamtinio – geografinio šalies rajonizavimo principas. Jis pasireiškia tuo, kad aplinkos apsaugos valdymo įgyvendinamas ne tik per administracinį – teritorinį pasiskirstymą, bet ir atsižvelgiant į gamtinį – geografinį rajonizavimą, pvz. pagal upių baseinus ir pan. Lietuvoje jis nėra aiškiai išreikštas.
3) ūkinių ir kontrolės funkcijų atskyrimas valdyme. Paveldėjome sistemą, kurioje buvo apjungtos ir valdymo, ir ūkinės funkcijos. Tačiau šios sritys aplinkos apsaugos valdyme turi būti atskirtos.
Išskiriamos šios aplinkos apsaugos valdymo funkcijos:
I. Ekologinių santykių reguliavimas. Tai pagrindinė valstybės funkcija. Jos turinį sudaro institucijų veikla, priimant teisės aktus aplinkos apsaugos srityje. Tai teisės ekologizavimas: nustatomos subjektų teisės, pareigos, atsakomybė už netinkamą jų atlikimą.
II. Aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo planavimas. Šia funkcija siekiama kryptingai organizuoti gamtos išteklių naudojimą, aplinkos apsaugą. Jos turinį sudaro planinių dokumentų rengimas, tvarkymas. Šios funkcijos tikslas – nustatyti optimalų ekologinių ir ekonominių interesų derinimą. Aplinkos apsaugos planavimo principai:
1) planinių užduočių mokslinis pagrindimas;
2) kompleksinis planavimas;
3) šalies ir atskirų regionų planų derinimas;
4) šių planų privalomumas, atsakomybė už nevykdymą.
Planavimo sistemos stadijos:
1) vadovaujančių planinių užduočių paruošimas;
2) planų sudarymas;
3) planų, projektų derinimas;
4) planų, projektų tvirtinimas;
5) perdavimas vykdyti;
6) vykdymo kontrolė.
Planavimo formos:
1) valstybinių ilgalaikių tikslinių programų rengimas ir tvirtinimas;
2) valstybinių aplinkos apsaugos schemų rengimas ir tvirtinimas;
3) aplinkos apsaugos priemonių projektų rengimas;
4) savivaldybių aplinkos apsaugos planų rengimas;
5) kitų dokumentų formavimas.
Teritorijų planavimas – kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje plėtojimo teisėms nustatyti.
III. Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas. Turi būti derinami interesai: kaip apsaugos valdymo funkcija, yra specialiai įgaliotų institucijų veikla derinant ūkinę ir kitokią veiklą su aplinkos apsauga. Tai daroma per koordinavimą, kuris pavestas Vyriausybei, Aplinkos ministerijai, apskričių viršininkams. Koordinavimas gali būti vykdomas tiek pavaldžių, tiek nepavaldžių subjektų atžvilgiu.
IV. Gamtos išteklių kadastro vedimas, tvarkymas. Ūkinė veikla planuojama remiantis atitinkamais duomenimis. Norint priimti sprendimus reikalingi naujausi duomenys apie gamtos išteklius. Renkami ir sisteminami duomenys apie gamtos išteklius, jų kiekį, kokybę, ekonominę teisinę padėtį, duodamas jų ekonominis įvertinimas. Visuma duomenų apie gamtos išteklius sudaro gamtos išteklių kadastro turinį. Šių duomenų naudojimas yra labai įvairiapusis (pvz. žemės kokybės duomenys – dėl išpirkimo ir savininkų).
Duomenų apie gamtos išteklius rinkimas atsirado kartu su mokesčių sistemos susikūrimu. Pirmuoju objektu (ir vieninteliu iki 20a.) buvo žemė, jos kiekis bei kokybė, nuo kurių priklausė žemės kaina, mokesčiai. Lietuvoje žemės kadastro darbai buvo pradėti 16a. per valakų reformą. Tarpukario Lietuvoje žemės kadastro darbai buvo atliekami pagal du įstatymus: 1920m. ir 1923m. Valstiečių žemės mokesčių įst. Atkūrus nepriklausomybę kadastrą reikėjo tik patikslinti. Kadastras labai svarbus šiuo metu, vykdant žemės reformą. Darbai kitų gamtos išteklių atžvilgiu taip pat atliekami, ypač vandens ir miškų išteklių. 1992m. Vyriausybė patvirtino LR valstybinio gamtos išteklių kadastro nuostatus (laikinuosius). Kadastrą sudaro šios atskiros dalys (savarankiški kadastrai):
1) Valstybinis žemės kadastras;
2) Valstybinis žemės gelmių išteklių kadastras (valstybinė geodezijos tarnyba);
3) Valstybinis miškų kadastras ( valstybinis miškotvarkos institutas);
4) Valstybinis upių kadastras (energetikos institutas);
5) Valstybinis ežerų kadastras;
6) Valstybinis saugomų teritorijų kadastras;
7) Valstybinis augalijos ir gyvūnijos kadastras.
Kadastro vedimą koordinuoja Aplinkos ministerija, o už atskirų kadastrų vedimą atsakingos atskiros institucijos. Kadastrų duomenys pagrįsti atitinkamų gamtos išteklių tyrimais, ruošiama kartografavimo medžiaga ir t.t. Kadastro vedimas reguliuojamas Žemės, Miškų, Laukinės gyvūnijos ir kt. įstatymais.
V. Aplinkos monitoringas. Tam, kad tinkamai nukreipti gamtos ir visuomenės sąveiką, reikia turėti duomenis apie gamtos išteklius, aplinkos būklę, žmonių poveikį aplinkai, jo pasekmes. Tuo tikslu atliekamas aplinkos monitoringas – sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė. Monitoringas yra tarptautinės bendrijos 1972m. priimtas sprendimas. Speciali teisinė jo bazė yra “LR aplinkos monitoringo įst.” (1997 11 20d.). Pagal jį subjektai, vykdantys monitoringą, yra: valstybės ir savivaldos institucijos, mokslo institucijos, ūkio subjektai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.
Pagrindiniai aplinkos monitoringo uždaviniai:
1) sistemingai stebėti gamtinės aplinkos ir jos komponentų būklę LR teritorijoje;
2) sisteminti, vertinti ir prognozuoti gamtinėje aplinkoje vykstančius savaiminius ir antropogeninio poveikio sąlygotus pokyčius, aplinkos kitimo tendencijas ir galimas pasekmes;
3) kaupti, analizuoti ir teikti valstybės institucijoms, visuomenei informaciją apie aplinkos būklę, reikalingą ūkio plėtros, teritorijų planavimo ir socialinės raidos sprendimams priimti, sveikatos apsaugos, mokslo ir kitoms reikmėms;
4) užtikrinti tarpvalstybinius monitoringo informacijos mainus.
Monitoringo sistemą sudaro atskiri monitoringai:
1) Valstybinis monitoringas. Visoje valstybės teritorijoje, organizuoja Aplinkos ministerija;
2) savivaldybių monitoringas. Vykdomas jam priskirtose teritorijose, renkami duomenys ir jų pagrindu parenkamos priemonės;
3) ūkio subjektų monitoringas. Taršos šaltinių monitoringas (veda apskaitą, matuoja, informuoja aplinkos apsaugos institucijas, atlieka tyrimus), nėra plačiai taikomas;
4) specialusis monitoringas. Miškų, žemės gelmių ir kt. – apima vieną aplinkos elementą.
Aplinkos monitoringo objektas:
a) fizikinio, radiacinio, cheminio, biologinio ir kitokio poveikio antropogeniniai šaltiniai, jų poveikis;
b) paviršinio vandens, gelmių, oro, dirvožemio būklė;
c) natūralūs ir antropogeniškai veikiami gamtos kompleksai;
d) aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos (šiluminis efektas, rūgštūs lietūs).
Sudaroma aplinkos monitoringo programa, nustatyta informacijos kaupimo standartizavimo tvarka, numatytas finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų gamtos apsaugos fondų, juridinių ir fizinių asmenų lėšų.
VI. Aplinkos apsaugos kontrolė – tai specialių valstybės institucijų veikla, siekiant tikrinti aplinkos apsaugos teisinių reikalavimų laikymąsi, išsiaiškinti, įspėti ir nutraukti aplinkos apsaugos teisės aktų, gamtos išteklių naudojimo taisyklių ir kitų reikalavimų pažeidimus bei sudaro sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus tokių pažeidimų padarymu.

Aplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra
LR Seimas. Kaip įstatymų leidžiamoji institucija, formuoja vieningą valstybės aplinkos apsaugos politiką, numato aplinkos apsaugos priemones leisdamas įstatymus, skirdamas asignavimus, numatydamas saugomas teritorijas. Seime yra specialus gamtos apsaugos komitetas, kuris rengia įstatymų projektus, koordinuoja valstybinių institucijų veiklą, rengia pasiūlymus dėl politikos formavimo.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo specialus organas, sukoncentravęs valdymą – Gamtos apsaugos komitetas. Buvo pažeidžiamas ūkinių bei kontrolės funkcijų atskyrimo principas, nes jos šiame komitete buvo apjungtos. Pradėta formuoti nacionalinė gamtos apsaugos sistema. Jos uždaviniai:
1) sukurti aplinkos apsaugos teisės sistemą ir prisijungti prie tarptautinės gamtos apsaugos sutarties;
2) plačiau diegti ekonomines aplinkos apsaugos priemones;
3) sugriežtinti atsakomybę, sankcijas už aplinkos apsaugos pažeidimus;
4) nustatyti saugomas teritorijas, jų tinklą prieš pradedant privatizaciją;
5) diegti vieningą Lietuvos teritorinio monitoringo sistemą;
6) pertvarkyti aplinkos kokybės standartų ir normatyvų sistemą, kad ji atitiktų Baltijos šalių, Europos bendrijos standartus.
Pradėta buvo 1990m. įsteigiant Aukščiausiai Tarybai atskaitingą Aplinkos apsaugos departamentą – valstybinę gamtos išteklių naudojimo, aplinkos apsaugos reguliavimo instituciją su plačiais įgaliojimais. Departamentas galėjo savarankiškai nustatyti limitus, apribojimus, išduoti leidimus naudoti gamtos išteklius. Šis departamentas egzistavo iki 1994m. kai buvo perorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją. Valdymas sukoncentruotas Vyriausybės rankose, kaip ir visose valstybėse.

Vyriausybė. Įgyvendindama Aplinkos apsaugos įstatymus vykdo universalias krašto apsaugos funkcijas. Jos kompetencija apibrėžta Aplinkos apsaugos įstatyme:
1) aplinkos apsaugos ministerijos teikimu tvirtina aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą, valstybines gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas ir schemas;
2) įstatymų nustatyta tvarka formuoja valstybės institucijų, įgyvendinančių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politiką, sistemą;
3) koordinuoja valstybės ir vietos savivaldos valdymo institucijų veiklą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje;
4) sudaro ir įgyvendina LR tarpvalstybines sutartis aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje ir kt.
Dalį funkcijų Vyriausybė vykdo betarpiškai (nutarimai), dalį – per pavaldžias institucijas ir įstaigas (Aplinkos, Žemės ūkio, Ūkio ministerijos).

Ministerijos. Aplinkos ministerija 1998m. buvo pavadinta Aplinkos ministerija, praplėstos jos funkcijos, uždaviniai. 1998 03 30d. priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos ministerijai. Perduota formuoti miškų valdymo politiką, vykdyti miškų apsaugą. Prie ministerijos buvo įkurtas Miškų ir saugomų teritorijų departamentas. Panaikinus Statybos ir urbanistikos ministeriją, Aplinkos ministerijai perduotos funkcijos teritorijų planavimo, projektavimo srityje. Lietuvos geologijos tarnyba įgyvendina žemės gelmių valdymą.
Dabar Aplinkos ministerija siekia įgyvendinti tokius uždavinius:
1) užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotos plėtros principą;
2) formuoti šalies tvarkymo regioninės politikos nuostatas;
3) siekti užtikrinti švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą;
4) išsaugoti būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, genofondus;
5) užtikrinti racionalią miškų ūkio raidą bei miškotvarką;
6) skatinti architektūros, urbanistikos, statybos pažangą;
7) sukurti aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, statybos būsto teisinę sistemą.
Aplinkos ministerijos funkcijos:
1) ministerija pagal savo kompetenciją nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas;
2) nustato leidimų naudotis gamtos ištekliais, įskaitant ir miškus, išdavimo tvarką;
3) išduoda leidimus naudoti ir tirti gamtos išteklius;
4) vykdo visų miškų, medžioklės valdymą;
5) teikia Vyriausybei tvirtinti metinę miškų kirtimo normą valstybiniuose miškuose;
6) nustato valstybinių gamtos išteklių naudojimo, apskaitos, atkūrimo tvarką;
7) įgyvendina aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę;
8) rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaitos metodiką;
9) rengia ilgalaikes ir tikslines programas aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, organizuoja jų įgyvendinimą;
10) rengia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
11) leidžia atitinkamus teisės aktus.
Aplinkos ministerijos struktūra:
1) Aplinkos kokybės departamentas (atmosferos ir kiti skyriai);
2) Aplinkos strategijos departamentas;
3) Biologinės įvairovės departamentas (gamtos išteklių, žemės gelmių ir kt. skyriai);
4) Būsto ir techninio normavimo departamentas;
5) Teritorijų planavimo departamentas;
6) Žuvų išteklių departamentas ( žvejybos reguliavimo skyrius);
7) Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ( užsiima kontrole);
8) Miškų ir saugomų teritorijų departamentas.
Ministerijos padaliniai vietose yra organizuoti regioniniu principu. Regioniniai padaliniai yra Aplinkos ministerijos regioniniai departamentai, jie apima keletą rajonų ir miestų ir tiesiogiai pavaldūs Aplinkos ministerijai. Iš viso jų yra 10.
ˇemiausias padalinys Aplinkos ministerijos rajonų, miestų agentūros (inspekcijos). Tai vietinė grandis pavaldi regiono departamentui. Vykdo aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo tvarkymą, valdymą, jam paskirtoje teritorijoje.
Aplinkos ministerijos teisės (nuostatai):
1) reikalauti, kad juridiniai ir fiziniai asmenys laikytųsi įstatymų, įgyvendintų priemones marinančias poveikį aplinkai;
2) nustatyti ūkines ir kitokias veiklos statybos, rekonstravimo tvarką, sustabdyti ribojimų tvarką; šių priemonių įgyvendinimą;
3) organizuoti statybos projektavimo, statinių kokybės kontrolę, panaikinti statybos specialias sąlygas;
4) tikrinti apskrities viršininkų, administracijų veiklą, ar atitinka įstatymus;
5) panaikinti ir pakeisti apskrities administracijų planavimo ir statybos inspekcijų sprendimus;
6) reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo juridiniams ir fiziniams asmenims;
7) nagrinėti juridinių ir fizinių asmenų skundus.
Regioniniai departamentai turi savo struktūrą, nuostatus, patvirtintus 1995m. jų uždaviniai išplaukia iš Aplinkos ministerijos uždavinių, tačiau pagrindinė jų veikla yra kontrolė, kaip laikomasi apskrities apsaugos reikalavimų, kaip naudojami gamtos ištekliai, išduoda leidimus. Turi plačias teises; departamento pareigūnai turi teisę:
1) sustabdyti pavaldžių organų veiklą jei pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai;
2) traukti administracinėn atsakomybėn pareigūnus ir piliečius;
3) reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo.
Panašią kompetenciją turi rajonų, miestų agentūros. Turi nuostatus, patvirtintus 1995m.
Yra institucijų, kurios turi siauresnę kompetenciją, tačiau būtent aplinkos apsaugos srityje.
Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (keitėsi pavaldumas).
Veikla pagal nuostatus patvirtintus Aplinkos ministerijos 1998 07 14d. įsakymu (V.Ž. nr. 66). Uždaviniai:
1) organizuoti ir vykdyti LR sausumos, kontinentinio šelfo, žemės gelmių, ekonominės zonos valstybinius tyrimus;
2) nustatyti žemės gelmių naudojimo, apsaugos tvarką, ją palaikyti;
3) kaupia informaciją apie žemės gelmes, ji yra valstybės nuosavybė, disponuoja valstybės nustatyta tvarka;
4) teikia informaciją valstybės valdymo institucijoms apie žemės gelmes.
Įgyvendinant uždavinius, ji atlieka eilę veiksmų:
1) organizuoja ir pati atlieka geologinius tyrimus;
2) reguliuoja kitų subjektų (juridinių ir fizinių asmenų) atliekamus žemės gelmių tyrimus (išduoda leidimus);
3) registruoja žemės gelmių tyrimus;
4) vykdo tyrimų valstybinę priežiūrą; kontrolę.
Teisės:
1) riboti, sustabdyti žemės gelmes tiriamų, naudojančių organizacijų veiklą už pažeidimus;
2) surašyti administracinių pažeidimų protokolus;
3) nagrinėti administracines bylas.

Valstybės gamtos apsaugos kontrolė
Aplinkos apsaugos kontrolė – tai specialių valstybės institucijų veikla, siekiant tikrinti aplinkos apsaugos teisinių reikalavimų laikymąsi, išsiaiškinti, įspėti ir nutraukti aplinkos apsaugos teisės aktų, gamtos išteklių naudojimo taisyklių ir kitų reikalavimų pažeidimus bei sudaro sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus tokių pažeidimų padarymu.
Valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę organizuoja ir atlieka Aplinkos ministerija, Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir kitos Aplinkos ministerijai pavaldžios bei jos reguliavimo sričiai priskirtos institucijos, kurioms ši funkcija pavesta įstatymais, Aplinkos ministerijos patvirtintais šių institucijų nuostatais ar kitais teisės aktais. Kontrolę vykdo Valstybės gamtos apsaugos inspektoriai.
Valstybės gamtos apsaugos kontrolė tai:
1) sistema priemonių, nukreiptų į gamtos apsaugą ir jos atskirų objektų būklės stebėjimą, planų ir priemonių vykdymą ir tikrinimą, įstatymų laikymosi kontrolė;
2) valstybės ekologinės funkcijos pasireiškimas – informacijos apie aplinkos apsaugą rinkimas, sprendimų priėmimas;
3) gali būti būklės valdymo mechanizmo elementas.
Kontrolės objektas:
1) gamtos, aplinkos būklė ir atskiri jos komponentai (žemė, miškai);
2) planų, projektinės ir kitos dokumentacijos sudarymas;
3) statybos ir kitų objektų eksploatavimo reikalavimų laikymasis;
4) planų, schemų, kitų planinių dokumentų vykdymas;
5) aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymų vykdymas.
Kontrolės tikslas surinkti informaciją apie aplinkos būklės stovį, planinių priemonių vykdymą, įstatymų laikymąsi ir šių duomenų pagrindu taikyti prevencijos, atsakomybės priemones. Pagrindinis uždavinys – užtikrinti, kad visos ministerijos, žinybos, subjektai, valdymo institucijos, piliečiai vykdytų gamtos apsaugos, išteklių naudojimo reikalavimų, normatyvų, standartų.
Kontrolės metodai:
1) planų, projektinės sąmatinės dokumentacijos tikrinimas, nagrinėjimas, derinimas;
2) privalomų nurodymų davimas;
3) išvadų teikimas;
4) atitinkamos veiklos uždraudimas, apribojimas, sustabdymas jei pažeidinėjami reikalavimai;
5) atsakomybės taikymas.

Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų ir inspektorių veiklą valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės srityje. Įgyvendindama šią funkciją:
1) organizuoja ir atlieka operatyvinius, tikslinius ir kompleksinius valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų ir inspektorių veiklos patikrinimus, analizuoja problemas ir teikia išvadas bei pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl šios veiklos tobulinimo;
2) organizuoja informacijos ir ataskaitų apie valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės veiklos rezultatus rinkimą, kaupia, sistemina ir analizuoja šios veiklos rezultatus, teikia informaciją ministerijai;
3) analizuoja valstybinės aplinkos apsaugos institucijų ir inspektorių bendradarbiavimą su apskričių, vietos savivaldos bei kitomis institucijomis valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės klausimais ir teikia pasiūlymus dėl šios veiklos tobulinimo;
4) pagal kompetenciją derina ministerijos struktūrinių padalinių parengtus teisės aktų, susijusių su valstybine aplinkos apsaugos kontrole, projektus;
5) teikia privalomus nurodymus valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdančioms institucijoms dėl valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės organizavimo ir atlikimo bei kontroliuoja jų vykdymą;
6) bendradarbiauja su kitomis valstybės valdymo institucijomis sprendžiant valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės klausimus;
7) organizuoja valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių inspektorių kvalifikacijos kėlimo kursus, vykdo jų atestaciją;
8) bendradarbiauja su LR ir užsienio šalių organizacijomis valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės srityje;
9) organizuoja ir koordinuoja neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą, rengia jų darbą reglamentuojančius dokumentus ir teikia pasiūlymus dėl šio darbo tobulinimo;
10) suinteresuotiems asmenims teikia informaciją valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės klausimais.
Inspektoriai yra įvairių lygių, jų veikla ribojama teritoriniu principu:
1) veikia visos LR mastu (vyriausiasis, vyresnysis, valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai);
2) regionų, veikia regiono ribose (vyriausiasis, vyresnieji, regiono valstybiniai);
3) rajonų ir miestų; koncentruojami aplinkos apsaugos agentūrose;
4) atskirų teritorijų (neužima pareigybių, bet turi tam tirkų įgalinimų);
5) atskirų objektų (pvz. nacionalinių parkų, rezervatų teritorijose veikiantys inspektoriai).
Valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų teisės ir pareigos:
1) sustabdyti ūkinės ir bet kokios kitos veiklos objektų statybą ar rekonstravimą, jei nesilaikoma įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų;
2) sustabdyti savavališką ar vykdomą nesilaikant nustatytų taisyklių ir normų gamtos išteklių naudojimą;
3) sustabdyti ar apriboti bet kokią kitą fizinių, juridinių ar įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiklą, kuria pažeidžiami įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatyti aplinkos apsaugos reikalavimai;
4) išduoti gamtos išteklių naudojimo leidimus ar leidimus kitokiai ūkinei veiklai.
5) pateikę tarnybinį pažymėjimą, nekliudomai patekti į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkinių, karinių dalinių, pasienio ruožų bei privačias teritorijas ir objektus darbo metu, o ne darbo – su tos įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkinių, karinių dalinių, pasienio ruožų administracijos atstovu, o į privačias teritorijas – su savininku arba jo atstovu, dalyvauti ir vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę, atlikti kontrolinius tyrimus bei matavimus;
6) valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę, atlikti kontrolinius tyrimus bei matavimus nedalyvaujant tikrinamos įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkinių, karinių dalinių, pasienio ruožų administracijos atstovui, o privačios teritorijos – savininkui ar jo atstovui, kai jis nepaskiriamas ar atsisako dalyvauti arba kai dėl kitų priežasčių savininko ar jo atstovo negalima rasti;
7) reikalauti ir gauti iš fizinių, juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, rašytinius ir žodinius paaiškinimus, pažymas, dokumentus bei jų nuorašus, kitą informaciją aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, kitos ūkinės veiklos klausimais;
8) surašyti protokolus, aktus ir kitokius nustatytos formos dokumentus, nustatytąja tvarka traukti administracinėn atsakomybėn piliečius ir pareigūnus už aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimus, nustatytąja tvarka nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir kaltiems asmenims skirti administracines nuobaudas;
9) rinkti medžiagą pretenzijoms ir civiliniams ieškiniams įmonėms, organizacijoms ir kitiems ūkio subjektams, pareigūnams ir piliečiams, užsienio juridiniams ir fiziniams asmenims teikti dėl aplinkos teršimo, neracionalaus ar kitokio neteisėto gamtos išteklių naudojimo valstybei padarytos žalos atlyginimo, atstovauti valstybei šiose bylose;
10) pasitelkti ekspertus bei kitus specialistus tyrimams bei matavimams atlikti, išvadoms pateikti;
11) tikrinti piliečių ir pareigūnų dokumentus, suteikiančius teisę naudoti gamtos išteklius ar vykdyti ūkinę veiklą, taip pat – asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.

6 tema. Ūkinės veiklos ekologiniai teisiniai pagrindai

Ūkinė veikla ir jos plėtra susijusi su poveikiu aplinkai. Jis gali būti teigiamas ir neigiamas. Tam, kad išvengti gamtos išteklių alinimo, ekosistemos blogėjimo, aplinkos teršimo reikia imtis priemonių šiai veiklai reguliuoti. Poveikis yra:
1) tiesioginis (aplinka veikiama tiesiogiai paimant gamtos išteklius, juos naudojant); jį kontroliuoti lengviau, lengviau prognozuoti;
2) netiesioginis, sąlygotas visuotino aplinkos ryšio. Tiesioginis objektas nėra veikiamas, keičiama tik objekto kokybė. Padariniai išryškėja vėliau, sukelia sunkesnius padarinius.
Reguliuojant turimas omeny ir tiesioginis, ir netiesioginis poveikis. Reikia reguliuoti, mažinti poveikį, taršą, tobulinti technologijas naudojant alternatyvius energijos šaltinius. Yra eilė priemonių, kurių pagalba ūkinė veikla derinama su ekologiniais reikalavimais, mažinamas poveikis.

Viena iš priemonių yra teritorinis planavimas – tai kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra. Ūkinės veiklos ekologiniai reikalavimai siejami su racionaliu teritorijų panaudojimu.
Nuo to kaip išdėstomos ūkio šakos ir panašiai, priklauso poveikis aplinkai. Teritorinio planavimo metu formuojama sveika, pilnavertė aplinka, aplinkos pusiausvyros atkūrimas. 1995 12 12d. LR teritorijų planavimo įst. Jis įtvirtina pagrindinius reikalavimus teritorinio planavimo srityje. Yra daug kitų detalizuojančių teisės aktų. Teritorijų planavimas – kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje plėtojimo teisėms nustatyti.
Teritorinio planavimo tikslai:
1) subalansuoti LR teritorijos raidą; numatyti, kur bus vystomos tam tikros ūkio šakos ir panašiai;
2) formuoti pilnavertę, sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, stengiantis sukurti geresnes ir visoje LR teritorijoje lygiavertes gyvenimo sąlygas;
3) formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros sistemų plėtojimo politiką;
4) rezervuoti (nustatyti) teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių, skirtingų rūšių žemės naudmenų plėtrai;
5) saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius;
6) palaikyti ekologinę pusiausvyrą arba ją atkurti;
7) suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų;
8) skatinti investicijas socialinei ekonominei raidai.
Nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į jų ypatumus (geografinę padėtį, geologines sąlygas, sukultūrinimo laipsnį, užstatymo tankį ir kt.), urbanistikos, architektūros, techninius, gamtosaugos, paminklosaugos ir kitus reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.
Pagal reikšmę lygmenys:
1) LR mastu atliekamas teritorinis planavimas;
2) apskrities mastu (tvirtina apskrities viršininkas, kitos institucijos);
3) savivaldybės mastu;
4) fizinių ir juridinių asmenų lygyje (dokumentus tvirtina valstybės įgaliotos institucijos).
Rūšys:
I. Bendrasis. Teritorinio planavimo objektas:
1) LR teritorija;
2) apskrities teritorija;
3) savivaldybės teritorija ar jos dalis.
Bendrąjį teritorinį planavimą organizuoja:
1) Vyriausybė;
2) apskrities viršininkas;
3) savivaldybės valdyba arba meras.
Privalomieji teritorinio planavimo dokumentai (aiškinamasis raštas ir brėžiniai):
1) bendrasis LR teritorijos planas;
2) bendrasis apskrities teritorijos planas;
3) bendrasis savivaldybės teritorijos planas;
4) savivaldybės dalių teritorijų planai (savivaldybės tarybos sprendimu gali būti, gali ir nebūti).
Atliekant bendrąjį teritorinį planavimą, atliekami tyrimai, prognozė. Nagrinėjama aplinkos kokybė, gamtinis karkasas, gyventojų užimtumas, infrastruktūra. Parengiamas plano projektas, apibrėžiama žemės tikslinė paskirtis, įvertinamas socialinės ir kitos pasekmės ir taip toliau. Ruošiamas įvairių sričių specialistų. Sudaromi neterminuotai. Prognozė rengiama ne trumpiau nei 20m. Bendrasis LR teritorijos planas pateikiamas Vyriausybės tvirtinti Seimui. Bendrasis apskrities teritorijos planas tvirtinamas Vyriausybės. Savivaldybės teritorijos planas pateikiamas tvirtinti savivaldybės tarybai.
LR, apskričių, savivaldybių, miestų, miestelių ir kaimų teritorijų bendrojo planavimo procesą sudaro:
1) tyrimai, analizė, prognozė, raidos tikslų ir preliminarių sprendinių parengimas bei aprobavimas. Šioje dalyje nagrinėjama gyvenimo ir aplinkos kokybė, gamtinis karkasas, geologinės sąlygos, taip pat socialinės, ūkinės ekonominės veiklos aktyvumas, gyventojų užimtumas, teritorijos naudojimas, aprūpinimas infrastruktūra, nustatomi teritorijos raidos tikslai ir preliminarūs sprendiniai visais išvardytais aspektais;
2) bendrojo plano parengimas ir tvirtinimas. Bendrajame plane pateikiami sprendiniai arba jų alternatyvos numatytiems planavimo tikslams pasiekti, apibrėžiama tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nustatomi teritorijų naudojimo prioritetai nurodant ūkinės, statybinės bei kitokios veiklos tvarkymo, gamtos ir kultūros vertybių, vandens ir kitų gamtos išteklių, rekreacijos išteklių naudojimo ir apsaugos režimą. Tvirtinami bendrojo plano sprendiniai;
3) operatyvusis planavimas. Kartu su teritorijų planavimo duomenų banku nuolat kaupiama ir analizuojama informacija, nustatoma veiksmų eilė ir investicijų poreikis, rengiamos programos bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti.
Patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus.
Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba pagal savo kompetenciją gali atmesti bendruosius planus, jei pažeista suderinimo ir pateikimo tvirtinti bendroji tvarka. Jeigu atsisako tvirtinti, tai privalo planavimo subjektui pateikti motyvuotą atsakymą atitinkamai per 4, 3 ir 2mėn. Atmestas bendrasis planas antrą kartą gali būti pateiktas tvirtinti ne vėliau kaip per 8mėn. nuo atsakymo pateikimo. Patvirtinus bendrąjį planą, netenka galios visi anksčiau atitinkamo lygmens priimti sprendimai.
II. Specialusis teritorinis planavimas. Objektas:
1) LR žemės fondas, įskaitant miško žemę, vandens ištekliai;
2) socialinė, kultūrinė, ūkinė veikla planuojamoje teritorijoje;
3) infrastruktūrų sistemos ir jų dalys;
4) saugomos teritorijos, jų sistemos, gamtos ir nekilnojamosios kultūros vertybės.
Specialiojo planavimo organizatoriai yra šie:
1) valstybės institucijos;
2) apskričių viršininkai;
3) savivaldybių valdybos (merai);
4) juridiniai ir fiziniai asmenys.
Specialiojo planavimo dokumentai gali būti šie:
1) žemėtvarkos projektai ir schemos;
2) miškotvarkos projektai;
3) vandentvarkos projektai;
4) rezervatų bei draustinių planai;
5) nacionalinių ir regioninių parkų planavimo schemos;
6) saugomų kraštovaizdžio objektų, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros paminklų apsaugos projektai;
7) gamtinių, socialinių ir kitų išteklių naudojimo ir apsaugos, gamtinio karkaso schemos;
8) turizmo ir rekreacijos plėtojimo schemos ir projektai;
9) ryšių, energetikos, susisiekimo ir kitų infrastruktūros objektų išdėstymo ir sistemų plėtojimo schemos bei projektai;
10) kurortų, vandenviečių, aplinką teršiančių objektų sanitarinių apsaugos zonų projektai.
Specialiojo planavimo dokumentai gali būti bendrųjų ir detaliųjų planų sudėtinės dalys, taip pat juose gali būti apibrėžtos specialiosios sąlygos bendriesiems ir detaliesiems planams rengti, papildyti ar pakeisti.
Specialiojo planavimo procesą sudaro:
1) tyrimai, analizė, prognozė, prireikus inventorizacija, veiklos tikslų parengimas bei aprobavimas;
2) specialiojo planavimo dokumento sprendinių parengimas, derinimas ir tvirtinimas, viešas svarstymas, sprendinių socialinių ir ekonominių pasekmių, poveikio aplinkai vertinimas.
Specialiojo teritorinio planavimo dokumentus tvirtina ministerijos, kurios sričiai priskiriama planuojama veikla. Bendrojo teritorinio planavimo, specialiojo teritorinio planavimo dokumentai yra vieši, juos svarstant gali dalyvauti suinteresuoti subjektai, taip pat ir visuomenė. Kai kurių specialių teritorijų planų rengimo tvarką numato ir kiti įstatymai. Žemėtvarkos projektas – Žemės reformos įst. Vyriausybės patvirtintos metodikos.
III. Detalusis planavimas. Objektai:
1) žemės sklypai ir miško valdos arba jų grupės;
2) miestų, miestelių teritorijos arba jų dalys;
3) kaimų teritorijos.
Detaliojo planavimo organizatoriai yra šie:
1) žemės savininkai;
2) žemės naudotojai;
3) valstybinės žemės valdytojai;
4) savivaldybės valdybos (merai).
Detaliojo planavimo dokumentai yra šie:
1) žemės sklypų arba jų grupių urbanizuotuose teritorijose, taip pat inžinerinės infrastruktūros juostinių sklypų detalieji planai;
2) miestų, miestelių, kaimų detalieji planai;
3) žemės sklypų neurbanizuotose teritorijose, neurbanizuotinų teritorijų (miškų, žemės ūkio ir kt.) detalieji planai, taip pat žemės sklypų arba jų grupių neurbanizuotose teritorijose žemėtvarkos projektai;
4) miško valdos miškotvarkos projektai.
Žemės sklypų ir miško valdų arba jų grupių savininkai, valdytojai ir naudotojai, taip pat savivaldybės (pagal sklypų funkcinę paskirtį) detaliuosius planus privalo rengti tada, kai yra numatytas bent vienas iš šių veiksmų ar veikų:
1) statyba, rekonstrukcija arba griovimas;
2) žemės sklypų arba jų grupių formavimas, jų vietos, ploto ar ribų keitimas;
3) žemės paėmimas visuomenės poreikiams;
4) žemės gelmių išteklių naudojimas, vandens išteklių naudojimo pobūdžio keitimas;
5) žemės naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties, žemės naudojimo ir veiklos pobūdžio arba žemės naudmenų sudėties pakeitimas, želdynų teritorijų tvarkymas;
6) teritorijos užstatymo režimo, pastatų ar statinių paskirties nustatymas arba pakeitimas;
7) miško naudojimas ir atkūrimas visose miško valdose, išskyrus savininkų, turinčių iki 3 ha miško (ne miško masyvuose), nesančio saugomose teritorijose.
Detaliojo planavimo procesą sudaro:
1) planuojamos teritorijos esamos būklės, išteklių ir jų kokybės įvertinimas, esamos būklės plano parengimas (žemės kadastro žemėlapis, esamų statinių, želdynų, inžinerinių tinklų planai), bendrojo plano sprendinių nagrinėjimas, prireikus tyrimai, higienos būklės ir gyventojų demografinių bei sergamumo rodiklių vertinimas;
2) planuojamos teritorijos plėtros programos (numatomos veiklos pobūdis ir jos ekonominis pagrindas; užstatymo rodikliai; inžinerinė įranga; vandens ir energijos sąnaudos; nuotekų ir atliekų kiekis; transporto eismo intensyvumas ir automobilių stovėjimo vietų skaičius; poveikio gyventojams ir aplinkai rodikliai) parengimas ir aprobavimas;
3) pagrindinio brėžinio ir aiškinamojo rašto, kuriuose numatomi sprendiniai (tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir jos pakeitimai; žemės sklypų arba valdų ribos; teritorijos naudojimo pobūdis; vandens išteklių naudojimo sąlygos; inžinerinės įrangos ir tinklų išdėstymas; žemės servitutai), parengimas ir patvirtinimas.
Planų derinimo, tvirtinimo tvarką nustato Detaliųjų planų tvirtinimo taisyklės, kiti teisės aktai (Miškų įst.). Detalius planus dažniausia tvirtina savivaldybės. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatai – patvirtinti 1997m.

Poveikio aplinkai vertinimas
Viena iš veiklos sričių, kuri įgyvendinama remiantis Aplinkos apsaugos įstatymu. Kai pradedama planuoti ūkinė veikla, turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Poveikio aplinkai vertinimo tikslai:
1) nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį žmonėms, gyvūnijai ir augalijai; dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei; materialinėms vertybėms ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai;
2) sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį žmonėms ir kitiems aplinkos komponentams ar šio poveikio išvengti;
3) nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai leistina pasirinktoje vietoje.
Žymiai pigiau, efektyviau išvengti neigiamų pasekmių, nei vėliau kovoti su pasekmėmis. Poveikio aplinkai vertinimas atliekamas planavimo stadijoje, t.y. prieš planuojamos ūkinės veiklos projekto parengimą, t.y. rengiant statinio statybos pagrindimą ar kitus veiklos tikslingumą pagrindžiančius dokumentus ir atliekant tiriamuosius darbus.
Juridiniai ir fiziniai asmenys turi atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įvertinimą ir gauti institucijų leidimą bei išvadas. Išankstiniam vertinimui reguliuoti priimta eilė dokumentų: 1996m. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įst.; Teritorijų planavimo įst.; Statybos įst. šiuose aktuose reguliuojamas poveikis aplinkai vertinimo procesas. Parenkamos optimaliausios sąlygos, priemonės.
Ūkinė veikla – tai statyba, rekonstrukcija, esamos veiklos pokyčiai, naujos gamybos įdiegimas ir pan. pirmiausia buvo įvesta 1969m. JAV, kai buvo nustatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kai buvo siekiama užtikrinti informacijos apie galimas pasekmes rinkimą, alternatyvių priemonių rinkimą.
LR planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai nustatymo procesas. ES yra direktyvos, kurios reguliuoja aplinkos vertinimą. 1985m. direktyva dėl tam tikrų viešų ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo. Ši direktyva suformuluota kaip įspėjimas, skirtas teršimo prevencijai veiklos planavimo etape.
Poveikio aplinkai vertinimas – procesas, kurio metu atitinkamu būdu atsižvelgiant į kiekvieną atvejį įvertinamas, nustatomas, aprašomas tiesioginis, netiesioginis poveikis žmonėms, klimatui, orui, augalijai, gyvūnijai, kraštovaizdžiui ir t.t. Direktyvos priedai nustato projektus, kuriems turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Pateikiami du sąrašai:
1) privalomasis sąrašas;
2) sąrašas, kurio projektai įtraukiami ar neįtraukiami į valstybės sąrašą pačios valstybės nuožiūra (atranka pagal metodinius nurodymus – per 20d.).
Analogiški aktai priimti kitose valstybėse. Tai atsispindi ir ES direktyvose.
LR-oje planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas įteisintas įstatyminiame lygyje – 1996 08 15d. priėmus LR planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įst. Apibrėžta, kaip suprantamas poveikis aplinkai, poveikio palinkai programa (sąvoka) ir kitos sąvokos. Reikalavimas atlikti vertinimą yra ir Aplinkos apsaugos įst., reguliuoja ir Teritorijų planavimo įst. Vertinimo objektas – planuojama ūkinė veikla, kuri gali turėti tiesioginį arba netiesioginį poveikį aplinkai. Poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai yra:
1) atsakinga institucija – Aplinkos ministerija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija;
2) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektai: valstybės institucijos, atsakingos už sveikatos apsaugą, priešgaisrinę apsaugą, kultūros vertybių apsaugą, ūkio plėtrą ir žemės ūkio plėtrą, bei vietos savivaldos institucijos;
3) planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas);
4) planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) įpareigotas poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas;
5) visuomenė.
Vertinimo etapai:
I. Pirminis vertinimas (teritorijų planavimo dokumentų, pasiūlymų ir pan.). sprendžiamas iš esmės vienas klausimas: ar toje vietovėje gali būti statomas, diegiamas tam tikros veiklos objektas. Atlikus pirminį vertinimą, užsakovas pateikia suderinti atliktą vertinimą, su tuo supažindinama visuomenė. Aplinkos ministerija išnagrinėjusi pirminį poveikio aplinkai vertinimą, išnagrinėjusi kitų institucijų pateiktus dokumentus, priima sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimumo šioje teritorijoje poveikio aplinkai požiūriu.
II. Išsamus vertinimas. Atliekamas kai:
1) kai pirminio vertinimo eigoje nustatoma, kad ūkinė veikla turės neigiamą poveikį aplinkai;
2) planuojant vykdyti ūkinę veiklą, įtrauktą į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, kuriam yra privalomas, išsamus vertinimas;
3) kai šito reikalauja visuomenė.
Vyriausybės 1997 05 12d. nutarimu “Dėl planuojamos ūkinės veiklos rūšių ir objektų, kuriems turi būti atliekamas poveikio aplinkai išsamus vertinimas, sąrašo patvirtinimo”. Objektams, kurie yra sąraše, turi būti atliekamas išsamus vertinimas. Į šį sąrašą įeina:
1) kai yra atitinkamo gamybinio pajėgumo lygis;
2) priklauso nuo vandens sunaudojimo (>250 m3 per parą);
3) valytino užteršto vandens kiekis (>100 m3 per parą);
4) jei išmetama >50 t teršalų per metus;
5) priklausomai nuo į aplinką išmetamų teršalų kiekio.
Kitose valstybėse einama tokiu pačiu keliu: Estija, Čekija, Lenkija ir pan. Čia taip pat numatomi analogiški sąrašai. Apibrėžiamas ratas objektų, kuriems turi atliktas išsamus vertinimas.
Programa:
1. Programą rengia planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) arba jo įpareigotas poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas, vadovaudamasis Aplinkos ministerijos patvirtintais poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimo nuostatais.
Programoje turi būti pateikiama bent ši informacija:
1) apibūdintos svarstytos alternatyvos, nurodytos jų pasirinkimo priežastys atsižvelgus į geriausius prieinamus gamybos būdus bei galimą poveikį aplinkai;
2) techninių charakteristikų, technologinio proceso ir numatomų naudoti medžiagų, gamtinių išteklių reikmių ir žemės naudojimo aprašymas; susidarysiančių teršalų aprašymas; atliekų ir kitų medžiagų susidarymo, panaudojimo ir perdirbimo aprašymas; aplinkos komponentų, kuriuos planuojama ūkinė veikla gali paveikti, aprašymas; priemonių, numatytų neigiamam poveikiui aplinkai išvengti, sumažinti, kompensuoti ar jo pasekmėms likviduoti, aprašymas;
3) taikytini poveikio aplinkai prognozavimo ir vertinimo metodai.
2. Parengtą programą pateikia poveikio aplinkai vertinimo subjektams.
3. Vertinimo subjektai programą išnagrinėja ir per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos savo išvadas pateikia planuojamos ūkinės veiklos organizatoriui (užsakovui) ar jo įpareigotam poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui. Turi teisę pateikti motyvuotus reikalavimus, kad papildytų ar pataisytų poveikio aplinkai vertinimo programą.
4. Organizatorius programą ir visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas pateikia atsakingai institucijai.
5. Atsakinga institucija, išnagrinėjusi tvirtina programą per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos. Kai poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados prieštarauja viena kitai, atsakinga institucija, prieš tvirtindama programą, kviečia atvykti poveikio aplinkai vertinimo subjektus dalyvauti svarstant jų išvadas.
Ataskaita:
1. Rengia planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) ar jo įpareigotas poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas pagal atsakingos institucijos patvirtintą programą. Joje privalo būti išsamiai išnagrinėti visi programoje numatyti klausimai, pateikta poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo išnagrinėtų alternatyvų analizė, aplinkos monitoringo planas, informacija apie techninio ar praktinio pobūdžio problemas, kurios planuojamos ūkinės veiklos organizatoriui (užsakovui) ar jo įpareigotam poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui kilo atliekant poveikio aplinkai vertinimą, bei visos ataskaitoje nagrinėjamos informacijos santrauka.
2. Organizatorius nustatyta tvarka organizuoja visuomenės supažindinimą su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita.
3. Organizatorius pateikia pagal motyvuotus visuomenės pasiūlymus patikslintą ataskaitą poveikio aplinkai vertinimo subjektams, kurie patikrina, ar ataskaitoje pakankamai išsamiai išnagrinėti jų kompetencijai priklausantys ir programoje numatyti klausimai.
4. Vertinimo subjektai išnagrinėja ataskaitą ir per 20 darbo dienų nuo jos gavimo dienos savo išvadas pateikia planuojamos ūkinės veiklos organizatoriui (užsakovui) ar jo įpareigotam poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui kartu su atsakingai institucijai skirtomis išvadomis dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.
5. Organizatorius atsakingai institucijai pateikia ataskaitą, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas dėl ataskaitos ir dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių bei argumentuotą visuomenės pasiūlymų įvertinimą.
Sprendimas:
1. Atsakinga institucija, išnagrinėjusi ataskaitą, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas dėl ataskaitos ir dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių bei argumentuotą visuomenės pasiūlymų įvertinimą, per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos priima motyvuotą sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla atsižvelgiant į jos pobūdį ir poveikį aplinkai leistina pasirinktoje vietoje. Sprendimą raštu pateikia poveikio aplinkai vertinimo subjektams ir organizatoriui.
2. Kai poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių prieštarauja viena kitai, atsakinga institucija, prieš priimdama galutinį sprendimą, kviečia atvykti poveikio aplinkai vertinimo subjektus dalyvauti svarstant jų išvadas.
3. Teigiamas sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių galioja 5m. nuo jo priėmimo dienos. Jei priima sprendimą, kad planuojama ūkinė veikla dėl galimo neigiamo poveikio aplinkai pasirinktoje vietoje neleistina, planuojama ūkinė veikla negali būti vykdoma.
4. Atsakinga institucija ir organizatorius praneša visuomenei motyvuotą sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla atsižvelgiant į jos pobūdį ir poveikį aplinkai leistina pasirinktoje vietoje, ir suteikia galimybę su juo susipažinti.
Atskirais atvejais gali būti atliekama valstybinė ekspertizė. Atliekama sudėtingiems objektams, kurie turi išskirtinį poveikį aplinkai – šiluminės elektrinės, automagistralės ir pan. Yra sąrašas objektų, kuriems privaloma valstybinė ekspertizė. Ją organizuoja Aplinkos ministerija. Sudaroma atitinkama sutartis. Ekspertai išvadą pateikia Aplinkos ministerijai, o ši perduoda užsakovui.

Visuomenės dalyvavimas
Aplinkos apsaugos įst. idėja – sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti poveikio vertinimo procese, kituose procesuose.
Visuomenė kol kas nėra labai aktyvi. Aiškėjo visuomenės nuomonė sprendžiant užsigulėjusių trąšų sunaikinimo klausimą, parenkant Būtingės terminalo vietą. Dokumentai (teritorijų planavimo, planavimo programos, ataskaitos) yra vieši, visuomenė turi teisę su jais susipažinti. Visuomenė yra vertinimo subjektu, turi teisę reikalauti, kad būtų atlikta ekspertizė.
Vyriausybės 1996 11 11d. nutarimas, kuris apibrėžia visuomenės informavimą apie planuojamą ūkinę veiklą. Reguliuojama statybos projektų parengimo, derinimo tvarka, objektų statybos tvarka. Statant objektus, projektinėje dokumentacijoje numatytos priemonės turi būti įgyvendinamos.
1997 04 16d. patvirtinti Teritorijų planavimo, statybos valstybinės priežiūros nuostatai. Reguliuojamas pastatų, rekonstruotų objektų priėmimas naudoti. Žiūrima ar įgyvendintos aplinkos apsaugos priemonės, numatytos projektuose. Sudaromos priėmimo komisijos, į kurias įeina Aplinkos ministerijos atstovai. Jie pateikia savo išvadas. Statiniai, pastatyti pažeidžiant projektuose numatytus aplinkos apsaugos reikalavimus negali būti atiduoti eksploatuoti.

Ūkinės veiklos objektų eksploatavimas
Juridiniai ir fiziniai asmenys prieš pradėdami eksploataciją, turi gauti leidimus.
1999 11 30d. Aplinkos ministro įsakymas – dėl gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo ir gamtos išteklių naudojimo limitų bei leistinos taršos į aplinką normatyvų nustatymo tvarkos patvirtinimo (reguliuoja leidimų išdavimą, pagrindinius teisės aktus). Leidimo dalys (ne visos dalys būtinos):
I. Vandens paėmimas, naudojimas, perdavimas:
privalo gauti vandens naudotojai, kurie nuosavais įrenginiais iš paviršinio ar požeminio vandens telkinių paima ir suvartoja arba tiekia kitiems vandens naudotojams abonentams 10 ir daugiau m3 per dieną vandens.
II. Teršalų nuleidimas su nuotekomis; reikia gauti visiems objektams, kurie išleidžia 5 ir daugiau m3 per dieną užteršto nutekamojo vandens į gamtos aplinką (į paviršinio vandens telkinius, filtravimo įrenginius, kaupimo rezervuarus, žemdirbystės drėkinimo laukus ir kt.). Lietaus nuotėkoms išleisti leidimo II dalį privaloma gauti tuo atveju, kai šios nuotėkos kanalizacijos tinklais surenkamos ir išleidžiamos į paviršinio vandens telkinį nuo gyvenamųjų teritorijų 10 ha ploto ir nuo pramonės įmonių bei kitų labai užterštų teritorijų.
III. Teršalų emisija į atmosferą iš stacionarinių šaltinių; privaloma gauti, kai:
1) objekto stacionarių taršos šaltinių į aplinkos orą išmetamas teršalų kiekis yra 10t per metus ar daugiau;
2) objektai (neatsižvelgiant į iš stacionarių taršos šaltinių išmetamą teršalų kiekį) veiklos metu (išskyrus kuro deginimo ir suvirinimo procesus) į aplinkos orą išmeta I ir II pavojingumo klasės teršalus;
3) eksploatuojamas:
– stacionarus degimo šaltinis, kurio šiluminis našumas yra 1,0 MW ar daugiau;
– bent vienas kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra 0,5 MW ar daugiau;
– atliekų (tarp jų – ir naudotų alyvų) deginimo įrenginys.
IV. Atliekų susidarymas ir tvarkymo būdai; privalu gauti įmonėms:
– kuriose susidaro 1 t. per mėn. ar daugiau nepavojingų atliekų;
– kuriose susidaro 50 kg per mėn. ar daugiau pavojingų atliekų;
– visoms atliekas šalinančioms įmonėms (sąvartynams bei atliekas deginančioms įmonėms);
– atliekas naudojančioms įmonėms, išskyrus tas, kurios naudoja tik savo gamybos metu susidariusias atliekas.
V. Nnaudojamų naudingųjų iškasenų gavyba (kas užsiima pramonine naudingųjų iškasenų eksploatacija ir pažeistų žemių rekultivavimu) turi gauti asmenys, eksploatuojantys mineralines statybos žaliavas, smėlį (išskyrus smėlį stiklui gaminti), žvyrą, molį, lauko akmenis (riedulius), kreidą, dolomitą, mergelį, klintis, durpes ir naftą, prieš tai parengę duomenis apie naudingųjų iškasenų gavybą ir pažeistų žemių rekultivaciją.
Nereikalinga žemės savininkams, valdytojams ir naudotojams, įsirengusiems mažuosius karjerus (iki 0,5 ha ploto ir 2,0 m gylio) savo žemėje ir naudojantiems žaliavas savo reikmėms (ne pardavimui).
VI. Ūkio subjektų aplinkos monitoringas; privalo gauti asmenys, kurie turi vykdyti ūkio subjektų aplinkos monitoringą. Ūkio subjektų aplinkos monitoringas vykdomas lokaliniu lygiu ir vertintinas kaip ūkio subjektų savikontrolės priemonė. Ūkio subjektų aplinkos monitoringą nustatytąja tvarka privalo vykdyti asmenys, eksploatuojantys šią ūkinę veiklą vykdančius objektus, kai užsiimama:
– šiluminės energijos gamyba (kai elektrinės ne mažesnio kaip 300 MW pajėgumo);
– naftos gavyba ir jos perdirbimu;
– naftos bei naftos produktų, cheminių medžiagų krovimu (terminalai, ne mažiau kaip 100 m3 per dieną) ir saugojimu (sandėliai, ne mažiau kaip 500 m3);
– popieriaus, celiuliozės gamyba;
– radioaktyviųjų atliekų saugojimu ir utilizavimu;
– pavojingų atliekų naudojimu ir šalinimu;
– atominės energijos gamyba;
– mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų gamyba;
– cemento gamyba.

Kokias dalis subjektas gauna priklauso nuo veiklos specifikos. Subjektas turi eksploatuoti objektą pagal leidime nurodytas sąlygas, neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų, standartų. Ūkinės veiklos subjektai, kurie eksploatuoja objektus, turinčius neigiamą poveikį aplinkai, turi vesti teršiančių medžiagų apskaitą, įgyvendinti priemones, kurios mažintų aplinkos teršimą.
Juridiniai ir fiziniai asmenys eksploatuodami objektą (turintį poveikį aplinkai), privalo apskaičiuoti didžiausios leistinos taršos normatyvus ir įrašyti į leidimus. Jei nėra galimybių laikytis normatyvų (nėra valymo įrenginių), tai toks subjektas turi numatyti konkrečias priemones šiuos normatyvus pasiekti. Priemonės numatomos iš anksto, per kokį laikotarpį turi atitikti normatyvus. Jei neįgyvendina, tuomet gali būti atšauktas, sustabdytas leidimas.
Leidimų išdavimo tvarka. Leidimus išduoda Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamentas. Ūkio subjektai, norintys gauti šiuos leidimus, privalo pateikti paraišką, parengti laikinai leistinos taršos normatyvų projektus ir gauti atitinkamų organizacijų išvadas. Tokia paraiška paduodama Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento rajono (miesto) agentūrai (vietinei institucijai). Kurioje per 2mėn. patikrinamas dokumentų paruošimas, normatyviniai reikalavimai. Atlikus šiuos veiksmus (išnagrinėjus), agentūra gali suformuluoti tam tikrus reikalavimus. Tuomet dokumentai perduodami regiono departamentui, kuris gali išduoti arba atsisakyti išduoti leidimą (motyvuoja).
Leidimai išduodami terminuotai (1-5m.). Leidime nustatyti normatyvai galioja tol, kol pasikeičia gamtos išteklių naudojimo sąlygos. Jei pasikeičia ar baigiami leidimo terminai, jie yra koreguojami arba pratęsiami. Apibrėžta, kada tai būtina (reorganizuojantis įmonei keičiasi jos statusas, atsiranda naujų medžiagų, keičiasi technologijos ir t.t.). naujas leidimas išduodamas pasibaigus terminui ir pasikeitus objekto savininkui. Leidimas gali būti panaikintas, jei nesilaikoma jame nurodytų sąlygų ir daromi kiti pažeidimai.
Leidimas parengiamas 4 egz. (1-as – leidimo gavėjui, 2-as – savivaldos institucijai, 3-as – Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui, 4-as – miesto ar rajono aplinkos apsaugos agentūrai).
Juridiniai ir fiziniai asmenys eksploatuodami ūkinės veiklos objektus privalo:
1) eksploatuoti ūkinės veiklos objektus tik turėdami leidimą;
2) ūkinės veiklos objektus eksploatuoti pagal leidime nustatytas sąlygas, vadovaujantis gamtos išteklių naudojimo limitais ir aplinkos apsaugos normatyvais bei standartais;
3) eksploatuodami ūkinės veiklos objektus, kurių veikla susijusi su poveikiu aplinkai, savo lėšomis stebėti aplinkos teršimo laipsnį, teršimo poveikį aplinkai, užtikrinti informacijos apie tai viešumą, sudaryti teršimo kontrolės vykdymo sąlygas;
4) eksploatuodami ūkinės veiklos objektus, nustatytąja tvarka vykdyti gamtos išteklių naudojimo ir išmetamų teršalų apskaitą; reikalinga, kad matyti, ar nepažeidžiami normatyvai, ir apskaičiuoti mokesčius pagal taršos kiekį. Jei apskaita nevedama, kontrolės institucijos apskaičiuoja pačios ir skiria ekonomines sankcijas;
5) baigus ūkinės veiklos objektų eksploatavimą, sutvarkyti objektus ir jiems priklausančias teritorijas pagal galiojančius aplinkosaugos reikalavimus.
Jei ūkinės veiklos objektai eksploatuojami be leidimo, tai ūkinė veikla gali būti sustabdyta (tai daro kontrolės institucijos) ir atlyginama padaryta žala.

Atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas
Kiekvienam gyventojui per metus tenka 384 kg. atliekų. Išsivysčiusiose šalyse tenka žymiai daugiau – 1989 kg. (JAV, 839 kg. (Olandija). Per metus į aplinką išmetama virš 6 000 000t nepavojingų atliekų ir 200 000t pavojingų atliekų.
1996m. Gamtos apskaitos strategijoje vienas pagrindinių uždavinių – atliekų tvarkymas. LR atliekų tvarkymo įst 1998 06 16d. numato bendruosius atliekų prevencijos, surinkimo, naudojimo, apskaitos, rūšiavimo, saugojimo reikalavimus, kad būtų išvengta žalingo poveikio aplinkai, žmonėms. Nustato valstybės institucijų, fizinių asmenų pareigas tvarkant atliekas. Šis įstatymas svarbi integracijos į ES dalis.
ES direktyvos atliekų tvarkymo srityje nuo 1975m. 1989m. – EEB atliekų tvarkymo strategija. 1996m. – strategija peržiūrėta. Prioritetas nustatytas – atliekų rengimas, o toliau – atliekų utilizavimas, šalinimas. Jei negali atliekų išvengti, tai jos turi būti utilizuotos, panaudotos pakartotinai ir pan., o atliekos gali būti laidojamos tik tada, kad negalimos paminėtos priemonės. Svarstymuose gali būti inertinės atliekos ir atliekos, kurios negali būti utilizuotos. Principai:
1) atliekų;
2) artimiausio atstumo; atliekos turi deponuojamos artimiausiame tam skirtame įrenginyje;
3) vidutinio pakankamumo; susidariusios atliekos turi deponuojamos bendrijos viduje, o ne išvežamos iš jos.
Pagrindiniai teisės aktai:
1) Bendroji atliekų tvarkymo direktyva 1975m., 1991m. buvo papildyta. Ji reikalauja, kad atliekos būtų panaudojamos, šalinamos nekenkiant žmonėms, aplinkai. Valstybė privalo drausti nekontroliuojamą atliekų šalinimą, nustatyti atliekų tvarkymo planus. Pateikti terminai, apibrėžimai, licenzijų išdavimo reikalavimai;
2) Europos atliekų katalogas 1994m. Pateikia atliekų klasifikavimo sistemą, kuria remiantis vedama atliekų statistika, vykdoma reglamentacija;
3) Pavojingų atliekų direktyva 1991m. Numato papildomą, greitesnį reglamentavimą, atsižvelgiant į pavojingų atliekų prigimtį, pavojingumą. Reikalaujama įdiegti registracijos sistemą nuo jų susidarymo iki galutinio pašalinimo etapo;
4) Pavojingų atliekų sąrašas 1994m. Pavojingomis atliekos laikomos atliekos, įtrauktos į sąrašą (LR atliekų tvarkymo įstatyme yra savarankiškas skyrius.
Vadovaujantis Baltąją knyga, ES direktyvomis parengtas Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos matmenų projektas, kuris turi būti patvirtintas Vyriausybės. Numatytos priemonės, veiksmai, tam kad įgyvendinti ES atliekų tvarkymo numatytus reikalavimus (1998m. V.Ž. nr.61). Apima principines nuostatas, kurios detalizuojamos specialiuose aktuose (poįstatyminiai aktai): 1998 12 31d. Aplinkos ministro įsakymas vežti atliekas, leidimų išdavimo tvarka.
Tiek įstatyme, tiek strategijoje pabrėžiama atliekų tvarkymo priemonė – jų prevencija. Įmonės, kurių ūkinėje-komercinėje veikloje susidaro atliekų bei kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui bei kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Šios įmonės privalo laikytis šių prioritetų:
1) naudoti visas realų pritaikymo pagrindą turinčias prevencijos priemones atliekų susidarymui mažinti;
2) mažinti susidarančių bei į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį ir jų kenksmingumą – kurti ir diegti mažaatliekes technologijas, taupyti gamtos išteklius, gaminti ir leisti į rinką gaminius, kuriuos būtų galima ilgai ar kartotinai naudoti, o pasibaigus jų naudojimo ciklui ir virtus atliekomis, šias atliekas sunaudoti ir taip sumažinti atliekų kiekį ir pavojų aplinkai bei žmonių sveikatai;
3) sunaudoti susidariusias atliekas ir gauti iš jų vartojamąją vertę turinčius gaminius arba antrines žaliavas, tinkančias tokiems gaminiams gaminti;
4) naudoti atliekas energijai gauti;
5) saugiai šalinti susidariusias atliekas į sąvartynus bei kitas specialiai tam skirtas vietas, kad jos nei šiuo metu, nei ateityje nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai.
Atliekų turėtojas šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui.
Įmonės, kurių ūkinėje-komercinėje veikloje susidaro atliekų, privalo jas rūšiuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Įmonės, kurios turi leidimus, gali nutraukti savo veiklą tik taip, kad tos nutraukimas nesukeltų neigiamo poveikio, turi gauti tam leidimą. Lietuva prisijungusi prie 1998 03 22d. Barelio Konvencijos – atliekas šalinti gali tik turint leidimus. Lietuvoje pavojingas atliekas šalinančios įmonės turi gauti licenzijas.
Pagrindinis atliekų susidarymo šaltinis yra komunalinės atliekos. Jos nėra pavojingos, tačiau duoda didelį aplinkos užterštumą. Yra numatytos priemonės mažinančios šias atliekas: jų perdirbimas, panaudojimas. Numatytos ekonominės priemonės, skatinančios šių atliekų mažinimą, racionalų perdirbimą. Komunalinių atliekų tvarkymą, įskaitant jų surinkimą iš gyventojų, organizuoja savivaldybės.
Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka atliekos turi būti saugomos taip, kad nedarytų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Pavojingas atliekas jų susidarymo vietoje laikinai saugoti galima ne ilgiau kaip 3mėn. nuo jų atsiradimo. Komunalines atliekas jų susidarymo vietoje laikinai saugoti galima ne ilgiau kaip 1m.
Įstatymas išskiria pavojingų atliekų tvarkymo ypatumus – tvarkymui reikia licenzijos, reikalavimai atliekų identifikavimui, klasifikavimui. Reglamentuojama jų pervežimo, tvarkymo, apskaitos tvarka.

Radioaktyvių atliekų tvarkymas
Radioaktyviosios atliekos – nenumatomi tolesniam naudojimui panaudotas branduolinis kuras ir kitos medžiagos, užterštos radionuklidais arba turinčios jų savo sudėtyje, kai radionuklidų koncentracijos arba jų aktyvumas viršija švarumo lygius.
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas – veikla, susijusi su valdymu ir naudojimu, atliekant pradinį apdorojimą, apdorojimą, galutinį apdorojimą, vežant, saugant, laidojant radioaktyviąsias atliekas, nutraukiant radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginio eksploataciją, taip pat visiškai uždarant kapinyną.
Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo principai; turi būti užtikrinta, kad:
1) visose radioaktyviųjų atliekų tvarkymo stadijose taikant tinkamus metodus kiekvienas asmuo bei aplinka tiek Lietuvoje, tiek ir už jos sienų būtų pakankamai apsaugoti nuo radiologinių, biologinių, cheminių ir kitų pavojų, kuriuos gali sukelti radioaktyviosios atliekos;
2) būtų išvengiama veiksmų, galinčių turėti pagrįstai prognozuojamų pasekmių ateities kartoms, pavojingesnių nei tos, kurios leistinos dabartinei kartai, ir nepalikti ateities kartoms nepelnytos naštos;
3) radioaktyviųjų atliekų susidarytų kiek įmanoma mažiau;
4) būtų atsižvelgta į radioaktyviųjų atliekų tvarkymo atskirų stadijų tarpusavio priklausomybę;
5) radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių sauga būtų garantuojama per visą įrenginio veikimo laikotarpį ir po to.
Vyriausybė:
1) priima sprendimus dėl konkrečių saugyklų ir (arba) kapinynų projektavimo, statybos ir jų eksploatavimo nutraukimo;
2) nustatyta tvarka skiria žemės sklypus radioaktyviųjų atliekų saugykloms ir (arba) kapinynams;
3) sudaro saugyklos ar kapinyno priėmimo ir perdavimo eksploatuoti komisiją;
4) priima sprendimus dėl uždarytų kapinynų priežiūros nutraukimo;
5) kas 5m. tvirtina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategiją;
6) 3m. tvirtina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros programą;
7) remia ir finansuoja mokslinio tyrimo ir naujų technologijų įdiegimo programų įgyvendinimą bei radioaktyviųjų atliekų tvarkymo specialistų rengimą;
8) priima teisės aktus, reglamentuojančius branduolinių ir radioaktyviųjų medžiagų įsigijimo, saugojimo, transportavimo ir laidojimo tvarką, arba paveda nustatyta tvarka priimti juos įgaliotoms institucijoms.
Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija:
1) išduoda licencijas;
2) derina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros parengtą Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategiją;
3) derina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros 3m. programą;
4) nustato radioaktyviųjų atliekų klasifikavimo ir priimtinumo kriterijus;
5) kontroliuoja ir užtikrina, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų tvarkant radioaktyviąsias atliekas.
Ūkio ministerija:
1) teikia Vyriausybei tvirtinti 3m. Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros programą, joje nurodomos numatomos šios agentūros pajamos bei išlaidos, ir kas 5m. – Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategiją;
2) tvirtina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros įstatus ir vykdo šios agentūros steigėjo funkcijas;
3) teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl konkrečių saugyklų ir (arba) kapinynų statybos arba jų eksploatavimo nutraukimo;
4) organizuoja dvišalį ir daugiašalį tarptautinį bendradarbiavimą radioaktyviųjų atliekų tvarkymo srityje;
5) Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros teikimu tvirtina šios agentūros paslaugų įkainius;
6) tvirtina ateinančių metų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros veiklos programą ir sąmatą;
7) tvirtina metinę Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros veiklos ataskaitą kartu su galutine, audito patvirtinta finansine ataskaita.
Aplinkos ministerija:
1) nustato švarumo lygius bei deaktyvuotų medžiagų pakartotinio naudojimo ir šalinimo sąlygas;
2) tvirtina Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros parengtus ne branduolinės energetikos objektų, žemės ir pastatų, užterštų radionuklidais, deaktyvacijos nuostatus;
3) nustato didžiausią leistiną aplinkos teršimą radionuklidais;
4) dalyvauja išduodant licencijas.
Radiacinės saugos centras:
1) atlieka radioaktyviųjų atliekų tvarkymo valstybinę radiacinės saugos priežiūrą ir kontrolę pagal savo kompetenciją;
2) išduoda licencijas.
Be Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos draudžiama:
1) projektuoti, statyti ar rekonstruoti, eksploatuoti saugyklas ir kapinynus, nutraukti saugyklų eksploatavimą, visiškai uždaryti kapinynus ir vykdyti uždarytų kapinynų priežiūrą;
2) transportuoti radioaktyviąsias atliekas;
3) rinkti, rūšiuoti, atlikti pradinį apdorojimą, apdorojimą, galutinį apdorojimą, saugoti, perdirbti, deaktyvuoti radioaktyviąsias atliekas.
Licencijų ir leidimų išdavimas:
1) išduoda Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, suderinus su Radiacinės saugos centru, Aplinkos ministerija ir vietos savivaldos institucija, kurios teritorija ar jos dalis yra saugyklos ar kapinyno sanitarinės apsaugos zonoje;
2) išduoda Radiacinės saugos centras, suderinus su Aplinkos ministerija, o radioaktyviąsias atliekas vežti su branduolinėmis medžiagomis – ir Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija;
3) licencijas smulkiems gamintojams išduoda Radiacinės saugos centras;
4) vienkartinius leidimus siuntėjui vežti šalies viduje, išvežti ir vežti tranzitu radioaktyviąsias atliekas išduoda Aplinkos ministerija, suderinus su Radiacinės saugos centru, o radioaktyviąsias atliekas vežti su branduolinėmis medžiagomis – ir su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija.
Licenciaras turi teisę nustatyti radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugos normas ir reikalavimus.
Atliekų gamintojo pareigos ir atsakomybė:
1) laikantis normų ir taisyklių, saugiai tvarkyti radioaktyviąsias atliekas, kol jos neperduotos Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūrai;
2) apmokėti visas išlaidas, susijusias su radioaktyviųjų atliekų tvarkymu nuo jų atsiradimo iki palaidojimo, įskaitant mokslinius tyrimus tobulinant radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginį, bei uždarytų kapinynų priežiūros išlaidas;
3) saugiai tvarkyti radioaktyviąsias atliekas net ir laikinai sustabdžius licencijos galiojimą arba pasibaigus licencijos galiojimo laikui;
Atliekų gamintojo atsakomybė už radioaktyviųjų atliekų tvarkymą baigiasi, kai:
1) radioaktyviosios atliekos perduodamos Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūrai;
2) radioaktyviosios atliekos teisėtai išvežamos iš LR ir gavėjas visam laikui jas priima pagal savo šalies įstatymus;
3) saugant radioaktyviąsias atliekas, jų radioaktyvumas natūraliai tampa mažesnis už švarumo lygį.

Pavojingų atliekų tvarkymo valdymas
Atliekų tvarkymo programos buvo jau anksčiau. Pagal tai kuriama valdymo sistema. Institucijos įgyvendinančios valdymą atliekų tvarkymo srityje – pradedant Vyriausybe, baigiant savivaldybe.
Vyriausybė:
1) leidžia poįstatyminius aktus, kurie reguliuoja įstatymų įgyvendinimą, skirtų atliekų tvarkymo reguliavimui;
2) išduoda licenzijas užsiimti radioaktyvių, branduolinių atliekų pervežimu;
3) skiria žemės sklypus radioaktyvioms ir kitoms medžiagoms saugoti, nukenksminti;
4) reguliuoja gaminių, taros gamybą, importo tvarką;
5) gali riboti, uždrausti gamybą, prekybą tokių gaminių, kurie sukelia didelį užterštumą.
Aplinkos ministerija:
1) reglamentuojantys veiksmai:
– nustato atliekų apskaitos vedimo tvarką;
– nustato pavojingų atliekų žymėjimo tvarką;
2) informacijos kaupimo funkcijos;
– atliekų turėtojai privalo teikti Aplinkos ministerijai informaciją apie atliekų tvarkymą;
– pavojingų atliekų gamintojai privalo pranešti apie tokių atliekų susidarymą;
– kaupiami duomenys apie atliekų kiekį, nukenksminimą, susidarymą;
3) derinimo funkcijos;
– ūkio subjektai iš Aplinkos ministerijos turi gauti gamtos išteklių naudojimo leidimus;
– derina atliekų tvarkymo planus;
– tvirtina atliekų laidojimo, įmonės veiklios nutraukimo planus;
– tvirtina avarinio likvidavimo, pervežant pavojingas atliekas, planus;
4) kontrolės funkcija; kaip laikomasi įstatymų, poįstatyminių aktų.
Ūkio ministerija:
1) rengia ir įgyvendina Valstybinę atliekų tvarkymo programą, skatinančią atliekų prevenciją, jų naudojimą, rinkos iš antrinių žaliavų pagamintiems produktams kūrimą, saugų atliekų šalinimą, atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą;
2) organizuoja pavojingų atliekų tvarkymą;
3) teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl ekonominių ir kitų priemonių taikymo; skatina prevencinių priemonių įgyvendinimą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija:
1) nustato darbų saugos reikalavimus atliekų šalinimo ir naudojimo įmonėse;
2) organizuoja šių darbų saugą reglamentuojančių norminių aktų rengimą, kurių vykdymą kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija.
Apskričių viršininkai:
1) apskričių taryboms pritarus, savo teritorijose koordinuoja antrinių žaliavų surinkimą, komunalinių atliekų tvarkymą, skiria žemės sklypus komunalinėms atliekoms;
2) gali teikti pasiūlymus Vyriausybei, skiriant žemės sklypus pavojingoms atliekoms tvarkyti.
Savivaldybės pagal savo kompetenciją:
1) rengia, leidžia ir įgyvendina atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus ir kontroliuoja jų vykdymą savo teritorijose;
2) organizuoja savo teritorijose atliekų tvarkymą, sąvartynų įrengimą, naudojimą, rekultivavimą ir monitoringą, antrinių žaliavų surinkimą, rengia ir įgyvendina susidarančių atliekų tvarkymo programas, parenka žemės sklypus komunalinėms atliekoms tvarkyti, kaupia lėšas šiems darbams atlikti;
3) nustato komunalinių atliekų tvarkymo tarifus.

Ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas
Aplinkos apsaugos problemos sprendžiamos ne tik teisinėmis, bet ir ekonominėm priemonėm. Ekonominiais svertais skatinama saugoti aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius. Ekonominio mechanizmo pagrindai, atskiros priemonės buvo taikomos iki Aplinkos apsaugos įst. priėmimo, bet pats mechanizmas buvo įtvirtintas Aplinkos apsaugos įst. Šis įstatymas yra ekonominio mechanizmo pagrindas. Kol kas funkcionuoja tik atskiras ekonominio mechanizmo dalys. Priemonės:
1) mokesčiai už aplinkos teršimą;
2) mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą;
3) kreditavimo reguliavimas (kreditų teikimas). Kol kas lengvatinis kreditavimas ribotai taikomas;
4) valstybės subsidijos. Skiriamos pakankamai nemažos lėšos;
5) kainų politika. Kol kas dar nėra pilnai taikoma;
6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas. Nuostolių kompensavimas numatytas Saugomų teritorijų įstatyme (taikomas mažai).
1999 05 05d. Seime turi būti nagrinėjamas Mokesčių už aplinkos teršimą įst. Tikslai:
1) skatinti aplinkos apsaugą;
2) kaupti lėšas aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimui.
Mokesčio objektas – išmetami į aplinką neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką fizikiniai, biologiniai ir cheminiai teršalai. Mokėtojai – aplinką teršiantys subjektai, kurie privalo turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų į aplinką išmetimo normatyvus. Taip apibrėžiami stacionarių aplinkos teršimo šaltinių naudotojai.
Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, nustatomi vienai teršalų tonai.
Mobilūs taršos šaltiniai, naudojami ūkyje, komercinėje veikloje (motorinės priemonės, naudojančios tepalus). Išimtis – naudojamos žemės ūkyje. Mokės šių šaltinių savininkai.
Buvo taikomi trys tarifai (pagrindinis, padidintas ir lengvatinis). Naujame įstatyme šių tarifų nėra. Po 3m. tarifai turi būti padidinti.
Numatytos priemonės, skatinančios aplinkos teršimo mažinimą. Jei teršėjas sumažina teršimą, tai sumažinami mokesčiai. Numatomi nauji mobilių taršos šaltinių įkainiai. Mokesčių administravimas nesikeičia.
Lėšų paskirstymas:
1) 10 % į biudžetą;
2) 20 % į LR aplinkos apsaugos investicijų fondą;
30 70% į savivaldybės gamtos apsaugos fondus.
Mokestis už aplinkos teršimą mokamas kas ketvirtį arba kas pusę metų, suderinus su Aplinkos ministerija. Mokestis sumokamas per 30d. nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Naujiems taršos šaltiniams mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią pradėta aplinką teršianti ūkinė veikla.
Įstatymo tikslai:
1) ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti teršalams nustatytų išmetimo į aplinką normatyvų;
2) taip pat iš mokesčių kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.
Mokesčio tarifai nustatomi 5m. Toliau tarifai turi būti keičiami.
Valstybinis gamtos apsaugos fondas. Tai piniginis fondas, kuris naudojamas šalia valstybės biudžeto lėšų aplinkos apsaugai finansuoti. 1993m. patvirtinti nuostatai. Tai papildomas šaltinis. Nuostatai apibrėžia sudarymo, naudojimo tvarką. Jį tvarko Aplinkos ministerija. Lėšos naudojamos pažeistiems gamtos elementams atstatyti, aplinkos apsaugos priemonėms įsigyti, aplinkos apsaugos švietimui ir pan.
Savivaldybės turi gamtos apsaugos fondus. Jų šaltiniai – mokesčiai už aplinkos teršimą. Lėšos naudojamos aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti.

7 tema. Neigiamo poveikio aplinkai ribojimas

Neigiamo poveikio aplinkai ribojimo sistema
Neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai ribojamas normatyvais, standartais, limitavimu, teisinėmis ir ekonominio reguliavimo priemonėmis.
LR-oje nustatomi teršalų koncentracijos aplinkoje bei atskiruose aplinkos komponentuose, teršalų išmetimo į aplinką, cheminių ir kitokių aplinkai pavojingų medžiagų naudojimo, gamtos išteklių naudojimo, triukšmo, vibracijos, elektromagnetinių laukų ir kitokio poveikio, radiacinio saugumo, bendrosios antropogeninės apkrovos ir kiti aplinkos kokybės normatyvai. Prieš naujos technologijos, gaminio ar medžiagos kūrimą, gamybos pradžią ir įdiegimą būtina atlikti ekologinę ekspertizę.

I. Aplinkos apsaugos normatyvai:
1) aplinkos kokybės normatyvai. Sprendžiama ar viršijami normatyvai, ar ne; ir remiantis tuo priimami atitinkami sprendimai. Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari. Taip yra dėl natūralių procesų. Su pramonės vystymusi poveikis aplinkai didėjo. Iškilo poreikis nustatyti atitinkamus normatyvus. Jei veikla atitinka nustatytus normatyvus, laikoma, kad aplinka švari. Aplinkos kokybės normatyvai – aplinkos grynumo teisinis kriterijus. Laikoma, kad atmosferos oras grynas, jei konkrečios medžiagos koncentracija neviršija nustatyto normatyvo. Siekiama įvertinti atmosferos oro būklę, naudojami didžiausios leistinų teršiančių medžiagų koncentracijos atmosferos ore normatyvai (DLK). Tai ribinė leistina maksimali cheminių elementų koncentracija atmosferos ore, kuri veikdama nuolatos nedaro neigiamo poveikio žmogui ir aplinkai. DLK nustatomi atskiroms medžiagoms. Šie normatyvai turi atitikti žmogaus sveikatos, aplinkos apsaugos interesus. juos nustatant, įvertinama sveikatos apsaugos būklė, augalijos, gyvūnijos būklė. LR-oje yra nustatytos šios normos ir normatyvai. Kai organizuojama ūkinė veikla, atitinkamai skaičiuojama ar tokių objektų įdiegimas, teršalų išmetimas nepažeis nustatytų normatyvų. Kai turim tokius normatyvus, į tai atsižvelgiant priimami sprendimai dėl planuojamos ūkinės veiklos. Gali būti atsisakyta išduoti leidimus ūkinei veiklai, jei dėl šios veiklos būtų pažeisti aplinkos normatyvai;
2) antropogeninio poveikio aplinkai normatyvai. Tai didžiausios leistinos taršos į aplinką normatyvai. DLT – teršalų kiekis, patenkantis į aplinką nuo konkretaus taršos šaltinio. DLT nustatomi atskiriems teršimo šaltiniams, atsižvelgiant į tai, kad visuma išmetamų teršalų neviršytų DLT normatyvų. DLT nustatomi atitinkamam laikotarpiui; gali būti pastovūs arba laikini. Kiekvienas teršimo šaltinis, išmesdamas teršiančią medžiagą turi laikytis nustatytų normatyvų, nepažeidžiant DLT.
Yra nustatyta tvarka kaip nustatomi DLT (išduodant leidimą). Tokiu būdu normuojamas teršalų išmetimas iš atskirų teršimo šaltinių (pirmiausia stacionarių, paskiau mobiliųjų). DLT nustatomi kiekvienam mobilaus teršimo šaltinio modeliui. Du normatyvai:
1) 1996m. patvirtintas normatyvas mobiliems šaltiniams (transporto priemonėms su benzino varikliais);
2) 1996m. automobiliams su dyzelio varikliais.
Kenksmingos medžiagos kiekis turi būti nustatomas Valstybinės techninės apžiūros metu. Turi būti tikrinama ne tik išmetamas kiekis, bet ir išmetimo sistemos tvarkingumas.
II. Kita ribojimo priemonė – standartai. Jų nustatymu siekiama tokių pat tikslų kaip normatyvais. Standartai – teisės aktai, įtvirtinantys tam tikrus kriterijus, sąlygas, kurias turi atitikti gaminama produkcija ir už kurių laikymąsi atsako produkcijos gamintojas. Standartai siekia mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Jie nustatomi produkcijai, kuri daro neigiamą poveikį aplinkai. Tai technologijos, cheminės medžiagos, degalai, transporto priemonės, kitos panašios medžiagos, produkcija. Nustatant standartus, siekiama užtikrinti nekenksmingą produkcijos gamybą, pervežimą ir t.t.
1997m. Ūkio ministerijos įsakymu nustatyti benzino, dyzelinio kuro standartai.
III. Dar viena ribojimo priemonė – limitai, kurių pagalba ribojamas neigiamas poveikis aplinkai. Čia ribojama gamtos išteklių naudojimo apimtis. Limitai – gamtos išteklių naudojimo normos nustatymas, atsižvelgiant į gamtos išteklių kiekį, atistatymo galimybę. Limituojamas ir miškų naudojimas, gyvūnijos naudojimas ir pan.
Limitai gali būti nustatomi konkrečiam naudotojui, gali būti nustatomi ir bendri limitai, o vėliau paskirstoma naudotojams.
IV. Tai pat svarbios apsauginės zonos. Jei įmonė teršia aplinką, yra padidintas teršimo šaltinis, ji atskiriama apsaugos zona. Jų paskirtis – neutralizuoti poveikį. Jos nustatomos:
1) palei kelius (magistrales), plotis priklauso nuo judėjimo intensyvumo (12-150m);
2) apie gamybinius objektus (pramonės objektus, cechus, agregatus). Įvairaus dydžio, priklausomai nuo pavojingumo klasės (jų yra 5):
1 klasė – chemijos, metalurgijos objektai – 1000m;
2 klasė – naftos, gamtinių dujų įmonės – 500m;
3-5 klasės – 300-50m.
Zona turi atitinkamą režimą, įrengiami įrenginiai, sumažinantys neigiamą poveikį.
Aplinką svarbu saugoti ne tik nuo teršalų, bet ir nuo triukšmo, spinduliavimo, virpesių. Nuo triukšmo saugoma nustatant atitinkamas normas, kurios nustatomos atskiriems objektams. Siekiama riboti triukšmą keliančių technologijų įdiegimą ir pan. Nustatoma didžiausi leistini normatyvai; jei normatyvai pažeidžiami veikla gali būti sustabdoma, uždraudžiama, ribojama (Atmosferos oro įst.).

Produkcijos aplinkosauginis ženklinimas – viena iš svarbiausių priemonių ribojant neigiamą poveikį aplinkai. Pasaulyje ši priemonė taikoma senai. Lietuvoje ši priemonė tik pradedama diegti. Tai siejama su rinkos ekonomika, siekiu tapti ES nare. Produkcijos ženklinimu ginami vartotojų interesai, o kartu saugoma aplinka nuo neigiamo poveikio.
1996 08 01d. Aplinkos ministras patvirtino Gaminių, produkcijos aplinkosauginio ženklinimo tvarką. Ženklinama produkcija, atitinkanti reikalavimus; ženklas suteikiamas 3m. Produkcija turi atitikti kokybės reikalavimus, neviršyti nustatyto kiekio teršiančių medžiagų, atitikti sąnaudų reikalavimus ir pan. Toks ženklas suteiktas tualetiniam popieriui. Gamintojas turintis tokį ženklą turi mažiau problemų su atliekų tvarkymu ir pan.

Ypatingos ekologinės situacijos
Nežiūrint įstatymų nustatytų priemonių, įvyksta avarijos, susidaro kitos panašios situacijos. Gali susidaryti padėtis, kai reikia imtis efektyvių priemonių. Vietovėse, kur susidaro ypatingos ekologinės situacijos, skelbiamos ekologinis pavojus ar ekologinė nelaimės zona. Ypatingos ekologinės situacijos susidaro, kai viršijami normatyvai, kai aplinka degraduoja. Tai gali susidaryti dėl žmonių veiklos, dėl gamtinių priežasčių. Vietovėje, kurios a[plinka degraduoja iškeldinami gyventojai, taikomos kitos priemonės.
1997 04 22d. Aplinkos ministerija priėmė ypatingų ekologinių situacijų valdymo nuostatus. Sukurtas ypatingų ekologinių situacijų centras, kurio tikslas – ūkio subjektų veiklos kontrolė ypatingos ekologinės situacijos zonose, padarinių šalinimo organizavimas, koordinavimas.

8 tema. Materialinė atsakomybė

Materialinė atsakomybė kyla už pažeidimus, kurie susiję su realios žalos padarymu aplinkai. Materialios atsakomybės taikymas pagrįstas vienu pagrindiniu aplinkos apsaugos principu – teršėjas moka. Aplinkai daroma žala (dvi formos):
1) leistinai daroma;
2) neteisėtais veiksmai daroma (principo praktinio realizavimo reikšmė).
Materialine atsakomybe kompensuojama aplinkai padaryta žala.
1993m. Europos Komisijos ˇaliasis dokumentas: pabrėžiama, kad materialinė atsakomybė efektyvi priemonė naudojama kompensuoti žalos likvidavimo išlaidas.
Materialinės atsakomybės atsiradimą aplinkos apsaugos įstatymas sieja su žalos aplinkai padarymu dėl neteisėtos veiklos (esant juridinio ar fizinio asmens kaltei). Traukiant atsakomybėn būtina nustatyti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikol ir žalos. Žalą sunku tiksliai nustatyti teršiant aplinką, kaip ir nustatyti teršėjus bei pirežastinį ryšį. Kai kuriose Europos valstybėse įtvirtintas materialinės atsakomybės principas be kaltės. Lietuvoje teisėtos žalos darymo atlyginimas – mokesčių forma. Europos valstybėse dar naudojama žalos atlyginimo forma – ekologiškai pavojingos žalos apdraudimas. Iš draudimo fondų vėliau kompensuojami atsiradę nuostoliai, kai neįmanoma nustatyti žalos sukelėjo.
Materialinė atsakomybė – fizinių ir juridinių asmenų pareiga atlyginti jų veiklos pasekoje atsiradusią ekologinę žalą įstatymo nustatyta tvarka ir ribose. Pareiga atsiranda esant realiai žalai. Žala atlyginama atstatant pirminė padėtį arba pinigine išraiška.
Padarius žalą gamtoje įvyksta negrįžtami pakeitimai, todėl pirminės padėties atstatymas dažnai neįmanomas, todėl atlyginimas natūra retai taikomas (susiję su ilgais laiko tarpais, specialiomis sąlygomis). Dažniausiai taikoma materialinė atsakomybė – nuostolių atlyginimo forma. Problema – aplinkos objektai neturi iš anksto nustatytos rinkos vertės, todėl yra nuostolių atlyginimo koncepcija, pagrįsta tuo, kad apskaičiuojant žalą turi būti vadovaujamsi tam tikrais kriterijais (nuostolių turinio nustatymo problema):
1) skaičiuojamas negautų pajamų kiekis;
2) skaičiuojama kiek buvo įdėta materialinių vertybių ir darbo sąnaudų į aplinkos objektą;
3) materialinių ir darbo sąnaudų kiekis, kurį reikės panaudoti, kad atstatyti aplinkos objektą.
Nuostolių apskaičiavimo būdai:
1) taksinis (įkainių); nuostoliai nustatomi pagal iš anksto nustatytas tvirtas pinigines sumas. Taikomas gana plačiai: nuostoliai gyvūnijai, augalijai;
2) specialių metodikų (suminis). Stengiamasi prieš tai nustatyti muostolių dydį arba griežtai nustatyti apskaičiavimo būdą (kai kuriose šalyse nuostoliai nustatomi teismine tvarka); šis būdas sudėtingesnis, bet tikslesnis – taikant tam tikras metodikas. Nuostolių suma susideda iš keletos komponentų. Didesnė galimybė atsižvelgti į konkretų atvejį.
Pilnutinio žalos atlyginimo principas. Sąlyginis principas, nes vargu ar galima pilnai atlyginti žaslą dėl ekologinių santykių specifikos. Pateikiant ieškinius vadovaujamasi idėja, kad negalima mažinti jų sumos, kuri nustatyta tam tikru būdu (teismai laikosi tokios praktikos).
Santykiams reguliuoti skirta sistema teisės aktų. Specialūs teisės aktai buvo pradėti leisti po nepriklausomybės atkūrimo.

Miško apsauga
Santykius reguliuoja 1991m. nutarimas dėl žalos atlyginimo (dabar neveikia). Nustatyta, kaip turi būti nustatoma ir atlyginama žala, padaryta neteisėtais veiksmais: kirtimu, padegimu, komunalinėmis nuotekomis.
Pradėjus atstatyti nuosavybės teisę į miškus, senoji tvarka nebeatitiko naujų santykių. 1995m. nagrinėjant vieną iš ieškinių iškilo klausimas ar ši tvarka neprieštarauja Konstitucijai. 1998 06 01 KT nutarimas, kurio pagalba naujai pertvarkyta žalos atlyginimo tvarka. Dėl LR Vyriausybės 1991m. nutarimo dėl miškams padarytos žalos atlyginimo atitikimo Konstitucijai (byla dėl savavališko nuosavo miško iškirtimo). Savininkas savo nuožiūra gali tvarkytis su savo turtu, bet valstybė rūpinasi aplinkos apsauga ir gali apriboti kai kurias teises ir taikyti atsakomybę. Jei savininkas padaro žalą savo turtui, jos atlyginti neturi, taikoma tik administracinė atsakomybė. Buvo konstatuota, kad kertant mišką ir pan. padaroma žala ir aplinkai, o už šią žalą savininkas privalo atlyginti.
1998 09 16 Vyriausybės nutarimas dėl žalos, padarytos neteisėtais fizinių ir juridinių asmenų veiksmais miško savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo įkainių patvirtinimo. Juo panaikinti anksčiau veikę aktai. Įkainiai už tam tikras pažaidas: kaina, išlaidos ir taip toliau.
1999 04 16 nutarimas dėl fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos aplinkai žalos atlyginimo (taikomos ir savininkams). Privalo atlyginti žalą ir esant galimybei atkurti aplinkos objkto būklę. Nustatyta kaip apskaičiuojama ši žala; nustatyti įkainiai, taikomi koeficientai atskiroms grupėms. Lėšos eina į valstybinį gamtos apsaugos fondą.

Kitos augalijos apsauga
2000 04 28 žalos, padarytos laukinei augalijai apskaičiavimo tvarka. Taikoma, kai neteisėtai naikinami, žalojami medžiai iki 8cm. skersmens. Nustatyti įkainiai už vienetą. Taip pat taikoma ir žolinei, nesumedėjusiai augalijai.
Augalija, auganti ne miško žemėje. Vienaip žala apskaičiuojama, kai žala padaroma teisėtais veiksmais, ir kitaip kai neteisėtais. 1998 02 17 įsakymas dėl medžių ir krūmų, augančių ne miško žemėje vertės bazinių įkainių patvirtinimo. Diferncijuojama pagal medžio rūšį (žala padaryta teisėtais veiksmais).
Neteisėtų veiksmų atveju (be leidimo) taikoma 1995 12 14 patvirtinta metodika. Nuostolių padarytų gamtai sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovazdžio kompleksus bei objektus (nauja 1998 01 13 redakcija).
Specifinė žalos atlyginimo apskaičiavimo metodika už gamtos objektų, įtrauktų į Raudonąją knygą naikinimą ir žalojimą.

Paskutinis aktas, reguliuojąs materialinės atsakomybės tvarką – 2000 04 28 ministro įsakymu patvirtintas aktas (liečia visą likusią augaliją). Dabartiniu metu problemų dėl materialinės žalos apskaičiavimo neturėtų būti.

Gyvūnija
Reguliavimas keitėsi priėmus laukinės gyvūnijos įstatymą ir derinant teisės aktus su Europos teise. Gyvūnijai žala padaroma įvairiais būdais: pažeidžiant naudojimo tvarką, vystant ūkinę veiklą, teršiant aplinką taip pat ir teisėtais veiksmais.
Laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Nuostoliai skaičiuojami pagal 1994 12 14 patvirtinta Vyriausybės nutarimą: įkainių už neteisėtai sumedžiotą ar sunaikintą gyvūną dydžiai – nustatytos tvritos piniginės sumos. Paukščio kiaušinis – pusė sumos. Sumedžiojus draustinyje taksa didinama 1,5 karto. Ieškinio suma taip pat nepriklauso nuo gyvūno būklės.
Žuvų ištekliai. Naujas Vyriausybės nutarimas 1999 03 31 dėl juridinių ar fizinių asmenų padarytos žalos ir nuostolių sunaikinus ar sugavus žuvis, jų ikrus ar kitus vandens gyvūnus skaičiavimo. iuo nutarimu patvirtinti padarytos žalos neteisėtai sunaikinus vandens gyvūnus skaičiavimo įkainiai, o taip pat ir sunaikinus teisėtais veiksmais. I priedėlis taikomas, kai pažeidžiamos megėjiškos žūklės taisyklės, žvejybos taisyklės (žvejojama neturint leidimo ar limito, draudžiamais įrankiais ar būdais, draudžiamoje vietoje, draudžiamu metu ar uždraustoas žvejoti žuvis). įKainiai už žuvų kiekį (vienetą) kiekvienai rūšiai nepriklauso nuo svorio ir dydžio. Išskiriamos saugomos teritorijos, pavojingi žvejybos būdai. Nuo to taip pat priklauso įkainio dydis (pvz. elektros srove – 10kartų daugiau). Kitiems pažeidimams naudojama kita žalos apskaičiavimo tvarka – nuostoliai atlyginami ne už vienetą, o už kilogramą tvirtomis sumomis.
Suminis (sudėjimo) žalos apskaičiavimo metodas taikomas už atskirų objektų žalojimą. Esmė – suma gaunama sudėjus kelis dydžius (pagal tam tikras metodikas). Manoma, kad šis apskaičiavimo būdas labiau atspindi realią žalą. 1993 02 11 hidrobrontams padarytos žalos skaičiavimo metodika, naudojama, kai žala padaroma teršiant vandenį, skaičiuojami tiesioginiai ir reprodukcijos nuostoliai. Metodikos esmė: žala – žuvų sunaikinimas, kitų vandens gyvūnų sunaikinimas, augalijos žuvimas, reprodukcijos sumažėjimas, žuvienos kokybės pablogėjimas, pašarinės bazės sumažėjimas. Leidžia apskaičiuoti nuostolius ir atskirų komponentų. Tiesioginiai nuostoliai – žuvys, reprodukcijos nuostoliai – suaugusios žuvies prieauglio sumažėjimas. Nuostolius skaičiuoja regionų departamentai. Specialistams apskaičiavus sumą pareiškiami ieškiniai.
Dar viena metodika, pirmoji po nepriklausomybėds atkūrimo – 1991 11 08 Vyriausybės nutarimas – nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus Gamtos apsaugos įstatymą, skaičiavimo metodika. Pažeidus:
1) Atmosferos oro apsaugos įst.;
2) Vandens apsaugos įst.;
3) užteršus paviršinius ir požeminius žemės sluoksnius;
4) užteršus aplinką atliekomis.
Nuostolių dydis priklauso nuo eilės aplinkybių: teršiančios medžiagos, jų pavojingumo, kiekio, laiko. Metodika buvo paruošta veikiant seniems įstatymams. Dabar veikiant naujiems įstatymams, ši metodika yra pasenusi (nebesiderina). Praktikoje taikymas turėtų būti komplikuotas. Vyriausybės nutarimu pavesta Aplinkos ministerijai paruošti naują metodiką.
Dar viena metodika: nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus skaičiavimo metodika 1995 12 14 (nauja redakcija 1998 01 13). Anksčiau šie nuostoliai nebuvo skaičiuojami: sunaikinus reljefą, sunaikinus pelkes, durpynus, požeminus ar pakėlus vandens telkinio lygį, sunaikinus ar sužalojus gamtos paminklus, objektus, kompleksus. Praktika: teismai žiūri formaliai, ar nebuvo pažeista tvarka ir metodikos. Gali būti reikalaujama patikslinti skaičiavimus. Teismai nekreipia dėmesio ar paskaičuota žala buvo reali ir tenkina ieškinius. Teismai retai mažina ieškinių dydį, atsižvelgia į atsakomo materialinę padėtį, kaltės laipsnį (turi būti motyvai). Būna atvejų, kai atsisakoma tenkinti ieškinius tuo pagrindu, kad kaltė neįrodyta.
Praeityje padarytos ekologinės žalos atlyginimo problema. Siejama su valstybės sovietinės nuosavybės laikotarpiais. Nebuvo laikomasi nustatytos tvarkos ir to pasekoje didelės teritorijos buvo stipriai užterštos, kenkė žmonių sveikatai ir aplinkai. Turėjo būti nustatyta šių teritorijų ekologinės padėtis (ekologinis auditas). Privatizavimo laikotarpyje buvo galima veiksmingai spręsti šią problemą, bet Lietuvoje to I periode nebuvo padaryta (nefiksuotas užterštumas). Naujas savininkas gaslėjo teigti, kad gavo jau užterštą objektą. Lenkijoje savininkas turi prisiimti visą atsakomybę. Atskirais atvejais atsakomybę prisiima valstybė. Čekijoje dalis privatizavimo lėšų naudojama žalai atlyginti. Estijoje vėliau kompensuojamas žalos atlyginimas.

9 tema. Žemės naudojimo apsaugos teisinis reguliavimas

1. Žemės kaip naudojimo ir apsaugos objekto ir žemės santykių bendras apibrėžimas

Žemė teisine prasme – suverenios valstybės teritorija, taip pat nuosavybės teisės ir naudojimo teisės objektas. Žemė – svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti LR teritorijoje esančius sausumos, vandens ir miško plotus, apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamas turtas, pagrindinė priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė bazė kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, infrastruktūros sistemos elementams išdėstyti. Žemės santykių reguliavimo objektas – visa valstybės teritorija, įskaitant racionaliam naudojimui reikalingus žemės paviršiaus, oro erdvės eluoksnius, vidaus ir teritorinius vandenis.
Dėl išskirtinės žemės reikšmės (pagrindinis nacionalins turtas, pagrindinis gamtos objektas) yra nustatytas gan detalus reglamentavimas. Paviršinis žemės sluoksnis vienas iš patvariausių darinių, todėl reikia sureguliuoti jo apsaugą, o taip pat ir savininkų teises. Dėl žemės susidaro įvairūs naudojimo, nuosavybės ir kiti sudėtingi santykiai. Platus subjektų ratas. Žemė nuosavybės teise priklauso valstybei, piliečiams (su keletu išimčių). Žemės santykiai susiję su aplinkos apsaugos, administraciniais, civiliniais santykiais. Vakarų Europos šalyse žemės teisė įeina į kitas teisės šakų sistemas, o kai kuriose išskiriama atskira žemės teisės šaka. Žemės naudotojas, savininkas turi tam tikras pareigas.
Žemė kitaip nei kitas turtas turi specialias savybes, pvz. atsinaujinti, ir tai neleidžia žemės santykių sutapatinti su civiliniais turtiniais santykiais. Žemės savininko teisės ribojamos (1) visuomenės interesais, (2) turi naudoti žemę pagal paskirtį, (3) turi laikytis tam tikrų kitų ribojimų.

2. Įstatymų sistema

1. Pagrindinis teisės šaltinis – Konstitucijos:
47 straipsnis
Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei.
Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.
LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
54 straipsnis
Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.
Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.
Remiantis šiomis nuostatomis priimami teisės aktai. Pirmieji teisės aktai po nepriklausomybės paskelbimo buvo skirti žemės nuosavybės santykių reguliavimas.
2. Įstatymai: 1991m. Žemės Reformos, Restitucijos, Žemės Nuomos (1993m.), Žemės (1994m.); reikia turėti omeny ir benrą įstatymą – Aplinkos Apsaugos (199 m.). Įstatymai nebuvo visiškai tobuli, negalėjo apimti visų santykių, todėl dabar yra iš esmės atnaujinti.
3. Plati ir poįstatyminių aktų sistema: nuostatai, taisyklės, tvarka; reguliuoja žemės pardavimo tvarką, žemės reformos tvrką, sureguliuota kainos nustatymo tvarka (principinis dalykas).

3. Žemės fondas ir jo sudėtinės dalys

Žemės įst. 3str. – visa LR teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą (6 350 000ha): apie 60% žemės naudmenos, virš 50% miškai, 10% kita žemė. Reikia suprasti, kad į žemės fondą ėeina tiek valstybinė, tiek privati žemė. Buvo miškų mažėjimo ir žemės ūkio naudmenų didėjimo tendencija. 1925m. žemės ūkio paskirties žemė 75%, miškai 16%. Po II pasaulinio karo mažėjo žemės ūkio paskirties ir didėjo miškų žemė. Didėja kitos paskirties žemės plotai, kurie naudojami kaip teritorinė bazė įvairiems objektams išdėstyti. Taigi, žemės fondo sudėtis kinta, nors vistiek dominuoja žemės ūkio paskirties žemė.
Fondas skirstomas į sudėtines dalis:
1) valstybinė žemė; žemė, kuri nėra suteikta naudotis ar išnuomota sudaro laisvos žemės fondą (rezervinė žemė). Dar skiriama vandens žemė – valstybinio vandenų fondo žemė. Valstybinį vandens fondą sudaro teritoriniai vandenys, vidiniai vandens telkiniai (valstybinės reikšmės), tvenkiniai;
2) privati žemė.
Fondo skirstymas pagal paskirtį. Žemės naudotojai priklausomai nuo žemės paskirties turi tam tikras teises ir pareiga. Jų teisės gali būti apribotos nustatant tam tikas specialias naudojimo sąlygas. Kiekvienai fondo sudėtinei daliai nustatomas specialus režimas. Pagal tikslinę paskirtį LR žemės fondas skirstomas:
1) žemės ūkio; žemė tinkama žemės ūkio gamybai, paviršinis sluoksnis yra atitinkamo derlingumo. Naudotojai: žemės ūkio įmonės, ūkininkai. Ši žemė naudojama kaip pagrindinė gamybos priemonė. Nustatyti specialūs reikalavimai keičiant jos paskirtį, specialios apsaugos priemonės. Į šią kategoriją įeina ir žemė, kurioje išdėstyti statiniai, susiję su žemės ūkiu, taip pat žemė naudojama mokslo tikslams;
2) miškų ūkio; žemė, kuri apaugusi mišku (išskyrus rezervatus). Taip pat kita žemė, kur nėra miško, bet ji skirta miškui (laukymės, degimai) ir žemė, kuri naudojama miškų ūkiui (išdėstyti miško įrenginiai, sandėliai medinai); tokia žemė gali būti ir valstybinė ir privati;
3) konservacinis; žemė, kuri paskirta šioms teritorijoms: valstybiniai rezervatai, gamtos, istorinių, archeologinių, kultūrinių paminklų teritorijos, valstybinių nacionalinių-regioninių parkų, rezervatų teritorijos, monitoringo teritorijos, gamtos objektai, kur draudžiama ūkinė veikla. Visa ši žemė ypač saugoma ir turi savarankišką režimą;
4) kt.; žemės sklypai, nustatyta tvarka įsigyti privatinei nuosavybei, suteikti naudotis, išnuomoti ir skirti privačių namų valdoms, įvairiems statiniams statyti (daugiabučimas ir pan.), transporto ir kitų komunikacijų linijoms išdėstyti, naudingosios iškasenoms eksploatuoti, rekreacijai skirta žemė; taip pat miestų ir miestelių bendro naudojimo žemė ir kt.

4. Žemės nuosavybė

Žemės nuosavybė – tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Yra tokios žemės nuosavybės rūšys:
1) privati;
2) valstybinė;
3) bendroji (dalinė ir jungtinė).
Žemės nuosavybės teisė įgyjamo būdai:
1) nuosavybės teisės atkūrimas;
2) suteikiant žemę neatlygintinai (padarytas Žemės reformos įstatytmo pakeitimais: činčo teise naudojantiems žemę miestuose):
3) įgijimas nuosavybės įgyjamaja senatimi;
4) žemės pirkimas iš valstybės;
5) įstatymo nustatyta tvarka įgijimas iš kitų piliečių.
Pagal Žemės įst. savininkas turi teisę naudoti jo sklype esančias naudingasias iškasenas (išskyrus kai kurias išimtis) savo reikalams. Jei nori eksploatuoti, turi gauti leidimą. Naujame CK savininkas turi nuosavybės teisė į naudingas iškasenas. Reformos nebėra. Reikės derinti šiuos įstatymus. Žemės sklypo savininkas pagal naują CK turi teisę į oro erdvę virš sklypo (nėra nustatyta kiek, reikėtų tai sureguliuoti).
Valstybinė žemės nuosavybės teisė. LRK, Žemės įst. 4str.: išimtine nuosavybės teise valstybei priklausanti žemė, o taip pat kita žemė, valstybei dovanota, paveldėta, paimta valstybės nuosavybėn, išplėsta žemė, kita neprivatizuota žemė. Išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta:
1) valstybinės reikšmės keliams ir bendrojo naudojimo geležinkeliams;
2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui;
3) valstybinės reikšmės miškams;
4) valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektams. Tokių objektų sąrašą tvirtina Seimas;
5) valstybinės reikšmės vidaus vandenims;
6) teritorinės jūros kontinentiniam šelfui.
Nuosavybės atsiradimo pagrindai: (1) pagal įst., (2) pagal sutartį, (3) paveldėjimo keliu, (4) teismo sprendimu. Išimtinės nuosavybės teise priklauso ta žemė, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka paskirta tokiems poreikiams: valstybinės reikšmės keliams, geležinkeliams, Kuršių Nerijai, valstybinės reikšmės vidaus vandenims ir kontinentiniam šelfui, valstybinės reikšmės miškams.
Valdymą įgyvendina miškų urėdija, valstybinių parkų administracijos, savivaldybės. Jie turi teisę siūlyti šiuos sklypus išnuomoti. Savivaldybės ir apskričių viršininkai turi platesnius įgaliojimus: valdo žemę patikėjimo teise (viešojo poilsio objektai, vietiniai keliai ir gatvės, benro naudojimo objektai, gyvenamųjų namų sklypai ir kitiems tikslams reikalinga žemė). Visos kitos žemės valdymą atlieka apskrities viršininkas.
Savivaldybės gali turėti žemė ir nuosavybės teise (konstitucinis įstatymas). 2000 08 02 Vyriausybės nutarimas dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų paskyrimo neatlygintinai ir įsigyjimo savivaldybės nuosavybėn ir savivaldybės nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypų perleidimo. Perduodami valstybiniai ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai, skirti sacvivaldybės funkcijoms vykdyti. Dar du reguliuojami dalykai:
1) kaip savivaldybė gali nupirkti žemę iš piliečių;
2) kaip savivaldybės gali parduoti jai nuosavybės teise priklausančius sklypus (aukciono nuostatai).

5. Valstybės kompetencija reguliuojant žemės santykius

Seimas leidžia ir tikslina įstatymus dėl žemės santykių reguliavimo.
Vyriausybė:
1) įstatymų nustatyta tvarka leidžia ir tikslina norminius aktus žemės nuosavybės, valdymo, naudojimo ir kitais žemės santykių reguliavimo klausimais;
2) rengia ir įgyvendina žemės naudojimo, teritorijų optimizavimo ir žemės gerinimo programas;
3) rengia ir tvirtina LR teritorijos tvarkymo generalinį planą, tvirtina kitus valstybinės reikšmės teritorinio planavimo dokumentus;
4) planuoja ir finansuoja valstybinius žemėtvarkos, miškotvarkos ir žemės kadastro darbus;
5) nustato specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas;
6) sprendžia žemės paėmimo ir suteikimo, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo bei kitus žemės fondo valdymo klausimus, jeigu jie nėra priskirti apskrities viršininko (o kai žemė suteikiama naudotis – ir vietos savivaldos institucijų) kompetencijai;
7) nustato veiklos apribojimus ir žemės naudojimo sąlygas suteikiamuose naudotis žemės plotuose.
Žemės ūkio ministerija arba specialiai LR Vyriausybės įgaliota institucija valstybiniam žemės fondui valdyti:
1) vadovauja įstaigoms ir įmonėms, vykdančioms valstybinio žemės kadastro ir valstybinės žemėtvarkos darbus;
2) rengia medžiagą LR Vyriausybei žemės paėmimo ir suteikimo visuomenės reikmėms, pagrindinės žemės naudojimo tikslinės paskirties keitimo, kitiems žemėtvarkos klausimams spręsti;
3) organizuoja valstybinę žemės naudojimo kontrolę.
Apskrities viršininkas apskrities teritorijoje:
1) įgyvendina valstybės politiką teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse;
2) parduoda ar kitaip perleidžia privatinėn nuosavybėn ir išnuomoja valstybinę žemę;
3) suteikia naudotis arba išnuomoja valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri perduota valdyti vietos savivaldos institucijoms;
4) organizuoja valstybinio žemės kadastro darbus, atlieka žemės teisinį registravimą;
5) sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus, jeigu paimamas žemės plotas ne didesnis kaip 1 ha miestuose ir 10 ha kaimo vietovėje;
6) įgyvendina žemės reformą;
7) vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę;
8) tvirtina ir įgyvendina žemėtvarkos schemas ir projektus bei kitus teritorinio planavimo dokumentus, numatančius žemėnaudų ir žemės valdų (žemėvaldų) ribų bei pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą ir veiklos apribojimus;
9) LR Vyriausybės nustatyta tvarka nustato žemės servitutus ir veiklos apribojimus;
10) atlieka kitų įstatymų nustatytas funkcijas dėl žemės fondo valstybinio valdymo ir žemės naudojimo reguliavimo.
Vietos savivaldos institucijos savivaldybės teritorijoje:
1) tvirtina savivaldybės teritorijos plėtojimo generalinį planą ir jo pakeitimus, miestų ir miestelių plėtimo ir kūrimo generalines schemas;
2) tvirtina ir įgyvendina savivaldybės teritorijai arba jos daliai rengiamus detalius planus;
3) pagal suteiktus įgaliojimus tvarko ir naudoja joms suteiktą valdyti žemę, kurios plotas negali būti mažesnis negu yra reikalingas vietos savivaldos institucijų kompetencijai įgyvendinti;
4) pagal miestų detalius planus teikia apskrities viršininkui pasiūlymus dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir ilgalaikės nuomos fiziniams ir juridiniams asmenims kitai paskirčiai;
5) atlieka kitas įstatymų joms nustatytas funkcijas žemės naudojimo ir apsaugos srityje.

Pagrindinės tikslinės žemės paskirties nustatymas ir keitimas
Visą šį procesą reguliuoja Žemės įst., 1999 09 29 Vyriausybės nutarimas dėl pagrindinės tikslinės žemės paskirties nustatymo ir keitimo.
Įgijant nuosavybės teisę į žemę, fiksuojama jos tikslinė paskirtis ir žemės naudotojas ar savininkas privalo pagal ją žemę ir naudoti. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma pagal teritorijų planavimo dokumentus. Vadovaudamasis šiais teritorijų planavimo dokumentais, apskrities viršininkas priima sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo arba pakeitimo.
Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas įsigalioja nuo įrašų Nekilnojamojo turto registre pakeitimo dienos.
Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama, jeigu privačios žemės savininkas, valstybinės žemės valdytojas, valstybinės žemės nuomininkas ar kitas valstybinės žemės naudotojas pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus prašo leisti pakeisti žemės ūkio paskirties sklypo arba miškų ūkio paskirties sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Prašyme nurodomi žemės naudojimo paskirties pakeitimo motyvai. Prie prašymo pridedama:
1) pažymėjimo apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą sklypą ir teises į jį kopija;
2) sklypo planas (plano kopija);
3) teritorijos planavimo dokumento kopija.
Prašymus nagrinėja žemėtvarkos skyrius ir per 15 darbo dienų parengia reikiamus dokumentus, kuriuos pateikia apskrities viršininkui, kad šis priimtų sprendimą.
Apskrities viršininkas per 10 darbo dienų priima sprendimą (įsakymą) leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį arba prašymo netenkinti. jeigu apskrities viršininkas priima sprendimą prašymo leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį netenkinti, įsakyme nurodomi šio sprendimo motyvai.
Seniau buvo, o dabar nebegalioja: savininkas turėjo sumokėti už žemės ūkio paskirtiems ir miško žemės tikslinės paskirties keitimą. Taip reguliuojant siekiama, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų naudojama kitiems tikslams;

Žemės suteikimas naudotis
Valstybinės žemės suteikimas naudotis – tai valstybės ar savivaldos institucijos, taip pat valstybinės žemės valdytojo pagal jam suteiktą kompetenciją atlikti veiksmai, dėl kurių tam tikri subjektai įgyja teisę naudotis valstybinės žemės sklypais.
Tai viena iš valstybinių funkcijų žemės naudojimo atžvilgiu.
1995m. Vyriausybės nutarimas dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos. Valstybinė žemė suteikiama naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto. Sprendimą suteikti žemę naudotis priima:
1) Vyriausybė – kai suteikiamo žemės sklypo plotas yra didesnis kaip 1ha miestuose ir didesnis kaip 10ha kaimo vietovėje;
2) savivaldybės meras (valdyba) ar kitas valstybinės žemės valdytojas – kai žemės sklypas, esantis savivaldos vykdomajai institucijai ar kitam valstybinės žemės valdytojui Vyriausybės sprendimu perduotoje valdyti žemėje, suteikiamas naudotis iki 3m. (be teisės statyti kapitalinius pastatus) ir žemės sklypo plotas yra mažesnis kaip 1ha miestuose bei mažesnis kaip 10ha kaimo vietovėje;
3) apskrities valdytojas – kitais atvejais.
Prašymus pateikia apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdybos arba miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai. Prie prašymo pridedama detaliojo plano ar kito teritorinio planavimo dokumento kopija, kurioje turi būti nurodyta pageidaujamo naudoti žemės sklypo vieta ir plotas. Tarnyba ne vėliau kaip per 3mėn.:
1) suprojektuoja žemės sklypo ribas ir suderina jas su savivaldybės meru (valdyba);
2) parengia ir pateikia apskrities valdytojui motyvuotus bei žemės sklypo panaudos sutarties projektą;
Apskrities valdytojas:
1) ne vėliau kaip per 10d. priima sprendimą dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis;
2) parengia išvadą dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis, kai sprendimą dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis priima Vyriausybė ar savivaldybės meras (valdyba), ar kitas valstybinės žemės valdytojas.
Apskrities valdytojas, atmetęs prašymą suteikti žemės sklypą naudotis, nurodo motyvus. Pageidaujančią naudotis žeme įstaigą ar organizaciją informuoja apie priimtą sprendimą apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba.

Žemės paėmimas visuomenės poreikiams
Taikoma tiek privačios, tiek valstybinės žemės atžvilgiu, kai naudotojas netenka teisės naudotis žeme.
Žemė paimama visuomenės poreikiams, kai ši žemė reikalinga:
1) krašto apsaugai;
2) valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams;
3) valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti;
4) svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai;
5) naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti;
6) valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti;
7) gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams;
8) vietos savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam) naudojimui, jeigu tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose miestų, miestelių ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos projektuose.
9) įgyvendinant valstybei svarbius ekonominius projektus, kuriuos savo sprendimu pripažįsta Seimas ar Vyriausybė (neapibrėžtas ir nepalankus savininkams dalykas).
Už visuomenės poreikiams paimamą žemę jos savininkui atlyginama – sumokama reali paimamo žemės sklypo vertė pinigais arba suteikiamas lygiavertis žemės sklypas, taip pat atlyginami kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės paėmimo. Anksčiau buvo nuostata, kad tik pilnai atsiskaičius pereina valstybės nuosavybėn, dabar pakeista: nuosavybės perėjimas įvyksta dar prieš pilną atsiskaitymą. Taip pat atlygina: (1) naudotojui nuosavybės teise priklausančių sodinių; (2) žemės ūkio kultūrų arba žemės parengimo sėjai (sodinimui); (3) miško; (4) nuosavybės teise priklausančių medžių ir krūmų, augančių ne miško žemėje vertę.
Žemė visuomenės poreikiams paimama:
1) apskrities viršininko sprendimu – kai paimamos žemės plotas yra ne didesnis kaip 5ha miestuose ir ne didesnis kaip 25ha kaimo vietovėje;
2) Vyriausybės nutarimu – kai žemės sklypai didesni.
Prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams savivaldos institucija, ministerija ar kita valdymo institucija paduoda apskrities viršininkui pagal paimamos žemės buvimo vietą. Prie prašymo pridedama:
1) detalusis planas ar žemėtvarkos projektas;
2) aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kokiems tikslams ir kokiomis sąlygomis prašoma paimti žemę, koks numatomas žemės savininkui ar naudotojui tuo žemės paėmimu daromų nuostolių dydis.
Apskrities viršininkas:
1) prašymą ir kitus dokumentus ne vėliau kaip per 10 darbo dienų išnagrinėja
2) priima sprendimą dėl prašymo rengti žemės paėmimo projektą tenkinimo arba jo atmetimo (nurodomos atsisakymo priežastys);
3) apie priimtą sprendimą informuoja instituciją, pateikusią prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams.
Prašymą padavusi institucija, gavusi teigiamą apskrities viršininko sprendimą dėl žemės paėmimo projekto rengimo, organizuoja žemės paėmimo projekto rengimą. Žemės paėmimo projektas rengiamas vadovaujantis Žemės ūkio ministerijos patvirtinta metodika. Projekte turi būti (1) pateikiamas visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo planas ir (2) tekstinė projekto dalis. Tekstinėje žemės paėmimo projekto dalyje pateikiama:
1) savininkui ar naudotojui atsiradusių nuostolių aprašymas ir jų dydis;
2) jeigu paimamos žemės savininkas yra pareiškęs pageidavimą vietoj paimamo žemės sklypo gauti lygiavertį žemės sklypą, nurodo ar yra galimybė šį pageidavimą tenkinti;
3) pastatytų ar statomų statinių vertė ir galimybė perkelti juos į kitą vietą;
4) paimamos žemės savininko ar naudotojo sutikimas su projekte nustatytu, o jeigu šio sutikimo nėra – žemės savininko ar naudotojo siūlomos sąlygos;
5) apskrities viršininko sprendimo projektas, arba Vyriausybės nutarimo projektas.
Prašymą padavusi institucija parengtą žemės paėmimo projektą pateikia rajono arba miesto žemėtvarkos skyriui. Šis skyrius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų projektą išnagrinėja, teikia apskrities viršininkui pasiūlymą paimti projekte numatytą žemės sklypą visuomenės poreikiams.
Apskrities viršininkas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išnagrinėja žemės paėmimo projektą priima sprendimą arba tai siūlo padaryti Vyriausybei (teikia Žemės ūkio ministerijai).
Net ir nesusitarus dėl atlyginimo būdo ar dydžio per 2mėn. po sprendimo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams antrojo paskelbimo spaudoje, žemės paėmimu suinteresuotas asmuo į paimamos žemės savininko ar naudotojo vardu atidarytą sąskaitą (arba jeigu tokia sąskaita žemės paėmimu suinteresuotam asmeniui nežinoma ir jis negali atidaryti kitos sąskaitos paimamos žemės savininko ar naudotojo vardu – į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą) privalo sumokėti atlyginimo dydžio sumą, nurodytą apskrities viršininko sprendime (Vyriausybės nutarime) dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams.
Priėmus sprendimą paimti privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkas nebeturi teisės jos įkeisti ar kitaip apsunkinti.
Ginčus dėl atlyginimo būdo ir dydžio sprendžia teismas.

Valstybinio žemės kadastro vedimas
Valstybinis žemės kadastras (su nekilnojamojo turto elementais) yra LR nacionalinio turto kadastro dalis, jungianti gamtines, teisines ir ūkines žinias, kurių reikia žemei apskaityti,vertinti ir saugoti. Sudarant Valstybinį žemės kadastrą, remiamasi geodezijos ir kartografijos, melioracijos, dirvožemio, nekilnojamojo turto, ekonominiais ir kitais duomenimis, teisiniais dokumentais bei aprašymais, kurie tvarkomi pagal nustatytąją sistemą. Valstybinio žemės kadastro objektas yra LR žemės fondas. Objekto pirminės apskaitos vienetas – privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos bei jas sudarantys žemės sklypai.
Valstybinio žemės kadastro darbų sistemą sudaro:
1) žemėnaudų ir žemės sklypų teisinis registravimas nurodant jų priklausomybę ir ūkinės veiklos pobūdį;
2) duomenų banko apie žemės savybes, jos įvertinimą, su žeme susijusio nekilnojamojo turto vertę, žemės naudojimo apribojimus formavimas;
3) kartografinės ir tyrinėjimų medžiagos, reikalingos šioms charakteristikoms nustatyti, parengimas ir atnaujinimas;
4) Valstybinio žemės kadastro žemėlapio (plano) sudarymas ir papildymas.
Valstybinio žemės kadastro paskirtis – pagal Vyriausybės nustatytą sistemą kaupti ir atnaujinti informaciją apie žemės sklypų priklausomybę, jų plotą ir vertę, žemės naudojimo sąlygas ir apribojimus, kitas žemės, kaip nuosavybės ar naudojimo objekto, ir žemės sklype esančio kito nekilnojamojo turto charakteristikas, žemės pasiskirstymą pagal jos savininkus, naudotojus ir žemės naudmenas. Valstybinio žemės kadastro duomenys yra oficiali informacija apie LR žemės fondą, jo naudojimą ir priklausomybę.
Valstybinio žemės kadastro tvarkymas.
1) sudaro ir tvarko apskrities viršininko administracija ir valstybinės įmonės;
2) reikalingus matavimų, dirvožemių tyrimo, žemės apskaitos ir vertinimo darbus atlieka valstybinės įmonės ir organizacijos arba jų pasitelktos kitos įmonės, organizacijos ir privatūs matininkai;
3) juridiniai ir fiziniai asmenys bei valstybinės ir savivaldos institucijos privalo teikti būtiną informaciją apie jų naudojamą arba jų dispozicijoje esančią žemę, taip pat apie žemės sklypuose esančius statinius bei įrenginius;
4) reikalingi darbai vykdomi valstybės, savivaldybių, žemės savininkų ir žemės naudotojų lėšomis.
Valstybinio žemės kadastro duomenų naudojimas (pasikeis nuo 2001 01):
1) valstybinės žemės išteklių naudojimo politikai formuoti ir įgyvendinti;
2) žemės informacinei sistemai kurti ir eksploatuoti;
3) valstybiniam žemės gerinimo bei apsaugos priemonių planavimui;
4) gamtos išteklių naudojimo ir teritoriniam planavimui;
5) žemėtvarkos projektams ir schemoms rengti;
6) žemės sklypo oficialios rinkos kainai nustatyti;
7) žemės įkeitimui ir žemės rinkos formavimui;
8) žemės apmokestinimui ir mokesčių už žemę sistemos formavimui;
9) žemės naudojimo valstybinei kontrolei;
10) informacijai apie žemę statistiniuose ir kituose oficialiuose leidiniuose;
11) Nekilnojamojo turto registro duomenims papildyti ir atnaujinti.
Už valstybinio žemės kadastro informaciją suinteresuoti asmenys apmoka LR Vyriausybės nustatyta tvarka.
1998 02 24 Vyriausybės nutarimas dėl LR valstybinės žemės kadastro dalinio pakeitimo. Valstybinį žemės kadastrą sudaro (duomenų grupės):
1) miesto (rajono) duomenų registras, susidedantis iš:
– žemėnaudų teisinio registravimo nurodant žemės sklypo plotą, žemės sklypo vietą, žemės naudotoją (savininką ar valstybinės žemės nuomininką), sklypo įsigijimo juridinį pagrindą, ūkinės veiklos pobūdį, žemės naudojimo terminą;
– žemės gamtinių ir ūkinių charakteristikų registravimo nurodant žemės naudmenų sudėtį, žemės kokybę ir įvertinimą, žemės naudojimo apribojimus;
– su žeme susijusių nekilnojamojo turto objektų vertės ir ipotekos bankui reikalingų įrašų registravimo;
– skaitinių kodų;
2) žemėlapiai (planai);
3) kartografinė medžiaga (žemėlapiai ir planai).

Valstybinė žemėtvarka
Pasikeitė institucija, kuri vykdo žemėtvarką: vadovauja ir organizuoja Žemėtvarkos ir teisės departamentas prie ŽŪM, jo nuostatai 1999 02 12. Svarbiausieji departamento uždaviniai yra:
1) formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką nuosavybės teisės į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, žemės reformos, žemėtvarkos ir žemės kadastro srityse;
2) rengti žemės reformos įgyvendinimo ir pagal kompetenciją kitas valstybines programas, koordinuoti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą;
3) rengti teisės aktų, kurių reikia žemės reformos politikai ir LR žemės fondo valstybiniam valdymui įgyvendinti, projektus, taip pat pagal kompetenciją kitų teisės aktų projektus;
4) kartu su atitinkamais Aplinkos ministerijos struktūriniais padaliniais formuoti nekilnojamojo turto kadastro ir registro informacinės sistemos kūrimo ir palaikymo strategiją;
5) kontroliuoti parengtos žemės reformos dokumentacijos atitikimą teisės aktų nuostatoms.
Valstybinės žemėtvarkos paskirtis:
1) rengti valstybinės žemės naudojimo ir apsaugos programas bei šalies administracinių teritorijų žemėtvarkos schemas kaip sudėtinę teritorinio planavimo (kraštotvarkos) dalį;
2) rengti žemėtvarkos projektus administracinėms riboms nustatyti arba pakeisti, kitus administracinių teritorijų tvarkymo projektus;
3) rengti žemėtvarkos projektus žemei paimti visuomenės poreikiams ir žemei suteikti vietos savivaldos institucijoms bei gyventojų bendram naudojimui, valstybinėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms;
4) rengti žemėtvarkos projektus žemei išpirkti, perleisti ir žemės mainams, naujoms žemėnaudoms suformuoti arba esamoms pertvarkyti, specialioms žemės naudojimo sąlygoms, veiklos apribojimams bei servitutams nustatyti;
5) rengti žemėtvarkos projektus žemės ūkio įmonių ir pagal atskirus užsakymus ūkininkų ūkių bei kitų žemės naudotojų žemėnaudoms tvarkyti ir racionaliam žemės naudojimui organizuoti.
Valstybinės žemėtvarkos darbai atliekami valstybės, žemės savininkų ir kitų žemės naudotojų lėšomis. Valstybinės žemėtvarkos darbams metodiškai vadovauja Žemėtvarkos ir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos.
Valstybinės žemėtvarkos darbus (betarpiškai) atlieka (1) valstybinė įmonė – valstybinės žemėtvarkos institutas, (2) apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamentai, (3) rajono žemėtvarkos skyriai, (4) šių institucijų pasitelkti asmenys, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir leidimus atlikti šiuos darbus.

6. ˇemės naudojimo teisinis reguliavimas

Žemės naudojimo teisė:
1) objektyviaja prasme – tai visuma teisės normų, nustatančių žemės naudojimo teisės subjektus ir objektus, žemės naudojimo tvarką ir sąlygas, bendrąsias žemės naudotojų teises ir pareigas;
2) subjektyviaja prasme – tai visuma konkrečių žemės naudotojų teisių ir pareigų, kurias jie įgyja kartu su teise naudotis konkrečiu žemės sklypu konkrečiai apibrėžtiems tikslams.
Tikslas – taip reguliuoti žemės naudojimo santykius, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai, naudodami žemę, galėtų patenkinti savo poreikius, kad būtų garantuotas racionalus žemės naudojimas, apsauga ir derlingumo didinimas ir kad tą žemę naudojant būtų garantuota kitų gamtos išteklių apsauga.
Subjektais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Objektas yra žemėnauda – žemės sklypas arba bendra ūkine veikla susieti keli sklypai, nustatyta tvarka įteisinti naudotis juridiniam ar fiziniam asmeniui.
Žemės naudojimo teisė atsiranda:
1) įgijus žemės nuosavybės teisę;
2) sudarius žemės nuomos ar subnuomos sutartį;
3) turint teisę į žemės servitutus;
4) naudojant žemę panaudos pagrindu;
5) suteikus valstybinę žemę naudotis.
Žemės naudojimo teisė pasibaigia:
1) nutrūkus žemės nuosavybės teisei;
2) žaėmus žemę visuomenės poreikiams;
3) nutraukus žemės nuomos ar subnuomos sutartį;
4) panaikinus žemės servitutus;
5) panaikinus valstybinę įstaigą ar organizaciją, kuriai buvo suteikta žemė naudotis;
6) pasibaigus žemės nuomos sutarčiai ir jos nepratęsus;
7) kitais įstatymo numatytais atvejais.
Žemės naudotojai turi teisę:
1) naudoti žemės sklypo teritoriją savo ūkinei ir kitai veiklai, nepažeisdami nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, veiklos apribojimų, žemės servitutų bei žemės nuomos sutartyje arba valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų sąlygų;
2) naudoti savo ūkio reikalams (ne pardavimui) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenis, naudingąsias iškasenas (išskyrus gintarą, naftą, dujas, kvarcinį smėlį), jeigu žemės nuomos sutartyje arba valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nėra numatyta kitaip, laikydamiesi įstatymų ir Vyriausybės nustatytų jų eksploatavimo ir apaugos reikalavimų;
3) disponuoti žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis, jei žemės nuomos sutartyje nenumatyta kitaip.
Žemės naudotojai privalo:
1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį;
2) laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų;
3) racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, leistas eksploatuoti naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdžio savybes;
4) įgyvendinti įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugai nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugai, kad neblogėtų ekologinė būklė;
5) laikytis melioracijos įrenginių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo, miškų tvarkymo, apsaugos, naudojimo ir atkūrimo reikalavimų;
6) vykdant statybas ir eksploatuojant naudingąsias iškasenas, laikytis įstatymų ir Vyriausybės nustatytų reikalavimų, kad būtų išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos pažeistos žemės;
7) savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės naudotojų ir gyventojų interesų;
8) leisti vykdyti žemės ir jos gelmių tyrimus ir matavimus, šalims suderinus tyrimų trukmę, sklypų ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją, nenaikinti ir nežaloti užkonservuotų gręžinių ir mokslo tikslams naudojamų įrenginių;
9) leisti statyti geodezinius, geofizinius ženklus pastatuose, statiniuose ir žemėje bei juos saugoti;
10) užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostomis.

Specialios žemės naudojimo sąlygos
Reguliuoja Žemės įstatymo 10str. Specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos tam tikrose teritorijose ar apie tam tikrus objektus nustatomos pagal Vyriausybės 1999 05 12 nutarimą.
Specialiąsias žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygas sudaro įstatymų nustatyti bendrieji žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo tam tikrose teritorijose apribojimai, sąlygos ir reikalavimai.
Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas nustato:
1) apskrities viršininkas konkrečiam žemės sklypui pagal teritorijų planavimo dokumentus bei konkrečiam vandens telkiniui;
2) savivaldybės valdyba, o jeigu ji nesudaroma, – meras žemės sklypams, kurių valdymo teisė suteikta vietos savivaldos institucijoms.
Sąlygos taikomos nuo sklypų ir vandens telkinių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypai perleidžiami, išnuomojami ir perduodami naudotis laikantis nustatytų specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygų. Žemės savininkai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų sąlygų, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei už padarytą žalą.

Žemės sandoriai
Tai viena iš civilinių sandorių rūšių.
Žemės sandoriai yra fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti žemės nuosavybės, valdymo ar naudojimo teises ir su tuo susijusias prievoles.
Žemės sandoriams taikomos žemės įstatymo, CK ir kitų įstatymų teisės normos. Esant įstatymų kolizijai, taikomos žemės įstatymo normos.
Žemės sandorių forma (specifiniai požymiai):
1) sudaromi raštu. Privačios žemės sandoriai (išskyrus žemės nuomos ir panaudos) turi būti patvirtinti notariškai.
2) privaloma bet kurio žemės sandorio dalis – žemės sklypo (sandorio objekto) planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos;
3) visi žemės sandoriai per 3mėn. užregistruojami Nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka. Piliečiai, nustatyta tvarka neįregistravę įsigyto žemės sklypo, neturi teisės juo disponuoti.
Žemės sandorio objektas yra nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje. Įstatymų nustatyta tvarka gali būti sudaromi šie žemės sandoriai (rūšys):
1) valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn, perleidimas privačion nuosavybėn neatlygintinai, mainai į privačią žemę, nuoma, panauda, susitarimai dėl servitutų;
2) privačios žemės sklypų pirkimas ir pardavimas, dovanojimas, mainai, nuoma, panauda, įkeitimas, susitarimai dėl servitutų.
Žemės perleidimo sutartyse turi būti nurodoma (turinys):
1) sutarties šalys (vardai, pavardės, juridinio asmens pavadinimas, adresai, asmens kodai);
2) žemės sandorio objektas ir pagrindiniai žemės kadastro duomenys, apibūdinantys perleidžiamą žemės sklypą;
3) įrašai, rodantys žemės savininko valią perleisti sutartyje nurodytą žemės sklypą;
4) perleidžiamo žemės sklypo kaina (vertė);
5) parduodant žemę išsimokėtinai – mokėjimo terminai;
6) perleidžiamam žemės sklypui nustatyti žemės servitutai, žemės naudojimo sąlygos ir kiti apribojimai.
Žemės perleidimo sutartyje gali būti nustatytos šios perleisto žemės sklypo valdymą ir disponavimą ribojančios sąlygos:
1) išlaikyti iki gyvos galvos (sutarties galiojimo metu negalima perleisti žemės trečiajam asmeniui);
2) nekeisti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iki žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau kaip 10m.;
3) neperleisti žemės trečiajam asmeniui iki žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau kaip 10m., su žemės perleidėjo teise per šį laiką atpirkti žemę už sutartyje fiksuotą kainą.
Parduodant privatinės nuosavybės žemę, pirmumą ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo ir pirkėjo sutarta kaina turi valstybė, kai ta žemė yra:
1) miestuose, miesto tipo ir kaimo gyvenvietėse (miesto ūkio, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai, jeigu ši žemė pagal teritorinio planavimo dokumentus numatyta priskirti šioms reikmėms);
2) nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.
Žemės reformos įstatymas numato dar du atvejus:
+3) kai parduodama privati žemė, įsteigta pagal Valstiečio ūkio įstatymą ir išpirkta pagal vienkartines išpirkas (investicinius čekius);
+4) asmeninio ūkio parduodamą žemę ir išpirktą už vienkartines išmokas (investicinius čekius).

Žemės įgijimas iš valstybės nuosavybėn
Įtvirtinti parduodamų žemės sklypų dydžiai (Žemės reformos įst. 9str.): miškuose, kaimo vietovėje, prie pastatų ir statinių ir taip toliau. Kaimo vietovėje ne daugiau kaip 2ha; miestuose priklauso nuo to, koks miestas: didžiuosiuose iki 0,2 arų, o kituose iki 0,3 arų. Žemės sklypai sodininkų bendrijoje iki 0,12ha.
Žemės reformos įst. taip pat nustato piliečių, įsigijančių žemę eiliškumą – apima ne tik pirkimą iš valstybės, bet ir kitas žemės įgijimo formas.
Valstybinės žemės pardavimas:
1. Nenaudojamų sklypų pardavimo tvarka (ne žemės ūkio paskirčiai).
2. Ne žemės ūkio paskirties sklypų perdavimas užsienio šalių diplomatinėms atstovybėms.
Vyriausybės 1999 03 05 nutarimas dėl naudojamų ne žemės ūkio paskirties sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos. Taikoma parduodant piliečiams, užsienio piliečiams, diplimatinėms konsulinėms įstaigoms steigti, sodininkų bendrijoms. Asmuo naudojantis žemės sklypą paduoda prašymą jį pirkti savivaldybės žemėtvarkos skyriui su visais dokumentais, kurie patvirtina jo naudojimosi teisę, taip pat pateikia planus ir kitus dokumentus. Kopija perduodama rajono (miesto) merui arba valdybai, kuri per 1mėn. pateikia tam tikrus paskaičiavimus bei specialias sąlygas. Rajono (miesto) žemėtvarkos skyrius sudaro sutarties projektą bei pateikia jį apskirties viršininkui. Jis per 1mėn. priima sprendimą parduoti žemės sklypą arba motyvuotai atsisako. Per 5d. pranešama pirkėjui, pasirašoma sutartis, per 3mėn. ji įregistruojama registre.
3. Ne žemės ūkio paskirties sklypų perdavimas nacionaliniams ir užsienio subjektams. Užsienio subjektams taikomas Vyriausybės 1998 12 20 nutarimas prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties sklypus užsienio subjektų pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarka. Tvarka tokia pati tik reikia gauti leidimą – išduoda apskrities viršininkas.
4. Naujų valstybinių žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai tvarka. Tvarką reguliuoja Vyriausybės 1999 06 02 nutarimas dėl naujų žemės ūkio sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirties veiklai. Naujas žemės sklypas – sklypas, pagal detaliojo planavimo dokumentus suplanuotas atitinkamai veiklai, įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir jame nėra fiziniams ar juridiniams asmenis priklausančių statinių ir įrenginių. Jei parduodami aukcione, išskyrus sklypus gyvenamiesiems namams statyti kovo 11d. akto signatarams. Sutartis rengia ir sprendimus priima apskrities viršininkas. Nurodyta kaip nustatoma pradinė vertė. Parengti nutarimu patvirtinti aukciono nuostatai: dalyvių registracija, tvarka, rezultatų tvirtinimas, sutarčių sudarymas.

Žemės kainos nustatymas
Vyriausybės nutarimas 1999 02 24 dėl žemės įvertinimo tvarkos. iuo nutarimu buvo patvirtinta žemės įvertinimo metodika, kuri taikoma apskaičiuojamt parduodamos valstybinės žemės vertę, neatlygintinai parduodamų žemės sklypų vertę, taip pat išperkamų sklypų, žemės apmokėjimo vertę.
Pagal šią metodiką:
1. Nustatant parduodomos valstybinės žemės vertę pirmiausia apskaičiuojamas vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas (naudojami žemės kadastro duomenys; o kitų žemės sklypų – pagal orientacinį žemės ūkio paskirties naudmenų našumo balą). Kai kur našumo balas yra iš anksto nustatytas (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Palangoje, Birštone, Neringoje – 40 balų). Sodininkų bendrijų privačių žemės sklypų – 28 balai, šiuose miestuose.
2. Nustačius našumo balą nustatoma normatyvinė 1ha vertė. Ji yra duota lentelėje.
3. Toliau nustatoma bazinė žemės sklypo kaina, t.y. normatyvinė 1ha vertė dauginama iš žemės ploto (ha skaičiaus). Dar taikant du koeficientus: koeficientas 1, jei tai žemės ūkio naudmenos, ir 0,1, jei kita žemė. Taip nustatoma bazinė vertė. Dar plius taikomi koeficientai, kuri gali būti tokie:
– priklauso nuo to, koks sklypo nuotolis nuo miesto, miestelio ar kito centro;
– koeficientai, kurie skirti sklypui įvertinti urbanistiniu ekologiniu požiūriu, pvz. sodininkų sklypui – 6;
– koeficientai tos teritorijos socialiniam potencialui įvertinti ir kiti.

Žemės nuoma
Nuomojama gali būti valstybinė ir privati žemė. Žemės įstatymas 1993m. (1998 03 24).
Žemės nuomos objektas yra valstybinės žemės sklypas, suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą, arba privačios žemės sklypas (jo dalis).
Žemės nuomotojai (subjektai):
1) privačios žemės savininkas;
2) valstybinės žemės – apskrities viršininkas, vietos savivaldybės taryba;
Žemės sklypas, priklausantis keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, gali būti išnuomojamas, jeigu bendrasavininkiai sutinka arba nuomos sutartį pasirašo vienas bendrasavininkis, turintis notaro patvirtintą kitų bendrasavininkių įgaliojimą. Nuomininkais gali būti įvairūs fiziniai ir juridiniai asmenys.
Žemės nuomos sutartyje turi būti nurodyta (turinys):
1) nuomotojas;
2) nuomininkas;
3) nuomos objektas su žemės kadastro bei Nekilnojamojo turto registro duomenimis;
4) nuomos terminas;
5) pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis;
6) nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimosi sąlygos bei naujų pastatų, statinių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat, kam pastatai ar įrenginiai bus naudojami pasibaigus žemės nuomos terminui;
7) požeminio bei paviršinio vandens, naudingųjų iškasenų (išskyrus gintarą, naftą, dujas ir kvarcinį smėlį) naudojimo sąlygos, neprieštaraujančios įstatymams;
8) naudojimo specialiosios sąlygos;
9) naudojimo apribojimai;
10) servitutai;
11) užmokestis (įeina užmokestis už melioracijos įrenginius, kelius, tiltus, inžinerinius įrenginius ir kita);
12) kiti su nuomojamo žemės sklypo naudojimu bei žemės sklypo grąžinimu, pasibaigus žemės nuomos sutarčiai, susiję nuomotojo ir nuomininko įsipareigojimai;
13) atsakomybė už sutarties pažeidimus.
Į žemės nuomos sutartį negali būti įrašytas:
1) įgaliojimas nuomininkui atstovauti žemės savininkui ir disponuoti šio savininko privačia žeme bei joje esančiu kitu nekilnojamuoju turtu;
2) įgaliojimas privačios žemės nuomininkui keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.
Sutarties terminas:
1) privačios žemės nuomos terminas nustatomas susitarimu;
2) valstybinės žemės nuomos terminas nustatomas susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99m;.
3) žemės reformos metu valstybinės žemės valdytojas nuomoja žemę ne ilgesniam kaip 3m. laikotarpiui. Ilgesniam laikotarpiui valstybinės žemės valdytojo teikimu žemę nuomoja apskrities viršininkas, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip;
4) jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypas numatytas naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki to laiko, kol jis bus paimtas naudoti pagal paskirtį.
Žemės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja leisti nuomininkui sutartą laiką ir sutartomis sąlygomis naudotis žeme pagal tikslinę paskirtį ir disponuoti iš jos gautais produktais bei pajamomis.
Žemės nuomos sutartis sudaroma raštu. Sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 3m. laikotarpiui, įregistruojama Nekilnojamojo turto registre. Privačios žemės nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 3m. laikotarpiui, tvirtinama notariškai. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o jeigu žemė nuomojama iki 3m. – žemės sklypo schema.
Valstybinės žemės nuomos reglamentavimas gana griežtas:
1) nuomojama ne ilgiau kaip 99m.;
2) nuomojama aukciono būdu, tam, kas pasiūlo didžiausiui nuompinigius. Išimtys:
– gautas leidimas naudotis žemės gelmių ištekliais;
– yra užstatyta statiniais ar įrenginaiis (stacionariais);
– žemė reikalinga įgyvendinti svarbius valstybės projektus; valstybinę svarbą savo sprendime pripažįsta Seimas ar Vuriausybė;
– žemės ūkio paskirties žemės pageidauja jaunos šeimos; kai nė vienas iš sutuoktinių ne vyresnis 40m.;
– pageidauja asmuo, kuriam iki tol nuomojamas žemės sklypas paimtas valstybės poreikiams.
Nuomotojas turi pareigą remontuoti melioracijos įrenginius, kelius, tiltus ir kitus inžinerinius įrenginius bei pranešti apie nuomos sutartį. Nuomininkas turi pareigą išsaugoti dirvožemį ir jo kokybę, tvarkingai išlaikyti melioracijos įrenginius, kelius, tiltus, kitus inžinerinius įrenginius bei želdinius. Nuomininkas turi teisę gauti kompensaciją už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius
Žemės nuomos sutartis pasibaigia:
1) pasibaigus nuomos terminui;
2) mirus žemės nuomininkui, jeigu įpėdiniai neperima su nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra;
3) likvidavus įmonę, įstaigą, organizaciją, kurios buvo žemės nuomininkės;
4) nuomojamą žemę pardavus, dovanojus ar kitaip perleidus nuomininkui;
5) nutraukus žemės nuomos sutartį.

Žemės dovanojimas, įkeitimas
Žemės įstatyme. Specifika paveldint žemę užsieniečiams.

7. Žemės servitutai

Žemės servitutai – tai žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvakra leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi.
Nustatomi dvišaliu susitarimu. Žemės įstatyme įtvirtinta žemės savininko ar naudotojo prievolė leisti naudotis kitiems asmenis. Jie gali atsirasti ir (1) įstatymo, ir (2) Vyriausybės nutarimo, ir (3) apskirties viršininko sprendimo pagrindu (visuomeninių poreikių tenkinimui), bet jie gali būti nustatomi ir (4) šalių susitarimu. Kas nustato, tas ir nuostolius atlygina. Šalių susitarimu sudaroma sutartis, kur nustatoma jo apimtis ir atlyginimo tvarka. Panaikinami taip pat kaip ir nustatomi.

8. Atskirų žemės kategorijų režimo ypatumai

I. Žemės ūkio paskirties žemė. Viena svarbiausių žemės fondo sudėtinių dalių; įeina žemė, kuri gali būti naudojama -žemės ūkyje kaip pagrindinė gamybos priemonė. Žemės ūkio naudmenos: (1) ariamoji žemė; (2) sodai; (3) pievos; (4) ganyklos; naudojamos arba tinkamos naudoti be papildomų gerinimo priemonių žemės ūkio produkcijai gaminti. Taip pat įeina: žemė (1) užimta gyvenamųjų namų, (2) ūkinių pastatų bei (3) tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis.
Žemės ūkio paskirties žemės teritorija tvarkoma pagal apskrities valdytojo patvirtintus žemėtvarkos projektus. Turi būti naudojama žemės ūkiui. Gali būti perleidžiama ar kitaip suteikiama kitai paskirčiai tik pagal nustatyta tvarka parengtus teritorijų planavimo dokumentus ir žemėtvarkos projektus.
II. Miškų ūkio paskirties žemė. Miško žemę sudaro mišku apaugusi ir kita miškui auginti skirta žemė. Tokia žemė naudojama nuosavybės ar naudojimo teisės pagrindu. Valstybinė miško žemė yra valdoma ir naudojama miškų urėdijų ir valstybinių parkų; apskritai ji nenuomojama (yra išimčių). Gali išnuomoti miško plotus atskiroms miško naudojimo rūšims (medžioklė, vaistažolių rinkimas, šienavimas.). Miškų ūkio paskirties žemės naudojimas yra tiesiogiai susiję su miškų naudojimu.
Gali būti paverčiama mitomis naudmenomis tik išskirtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
III. Konservacinės paskirties žemė. Tam tikri žemės, miškų ir vandenų plotai, kuriuosee saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai, objektai ir biologinė įvairovė. (1) Valstybiniai rezervatai; (2) gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų teritorijų žemė; (3) valstybinių nacionalinių ir regioninių parkų konservacinių zonų žemė, (4) kitų gamtos objektų žemė. Teisinį šių žemių režimą nustato Saugomų teritorijų įstatymas bei atskirų saugomų teritorijų nuostatai.
IV. Kitos paskirties žemė. Kuri naudojama kaip teritorinė bazė įvairiems gyvenamiesiems, socialiniams, pramoniniams ir kitiems objektams išdėstyti, taip pat kitai veiklai plėtoti. Naudojama labai įvairiems tikslams. Pagal savo režimą nėra vienalytė. Atskirų šios paskirties žemių sudėtinių dalių teisinis režimas priklauso nuo jose išdėstytų objektų specifikos ir kitokios veiklos pobūdžio. Nustatomas atskirais nuostatais, naudojimo sąlygose, suteikimo naudotis dokumentuose, bei nuomos sutartyse. Šių žemių režimui būdinga tai, kad apie juose esančius objektus gali būti nustatytos zonos su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis; tikslas – sudaryti sąlygas objektams funkcionuoti, garantuoti gyventojų saugumą ir aplinkos apsaugą.

9. Teisinės žemės apsaugos priemonės

Teisinė žemės apsauga – tai visuma teisės normose įtvirtintų racionalaus žemės naudojimo ir apsaugos reikalavimų. Žemė turi dvejopų išteklių:
1) ploto arba vietos;
2) biologinių (dirvožemio).
Pagal tai numatomos ir žemės racionalaus naudojimo ir apsaugos priemonės; pirmiausia reikalaujama išsaugoti biologinius žemės išteklius.
I. Derlingojo žemės sluoksnio apsauga. Naudojant žemę privalo neteršti žemės paviršiaus ir giluminių sluoksnių gamybos atliekomis, naftos produktais, nutekamaisiais vandenimis ir kitais teršalais. Rekultyvavimas – tai pažeistos žemės produktyvumo, kurio ji neteko dėl ūkinės ceiklos, gamtos stichijų ar kitų priežasčių, grąžinimas. Rekultyvavimą reguliuoja 95 08 14 Vyriausybės nutarimas dėl pažeistos žemės rekultyvavimo ir derlingojo dirvožemio sluoksnio išsaugojimo. Nustatyta, kad leidimai ekspluatuoti naudingųjų iškasenų telkinius ir durpynus išduodami asmenims, pateikusiems rekultyvacijos projektą. Leidimai išduodami tik asmenims įsipareigojus žemę sutvarkyti taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal buvusią paskirtį.
II. Žemės ūkio paskirties žemių apsauga. Naudojant privačią ir valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, žemės ūkio naudmenos turi būti saugomos nuo dirvožemio alinimo, vėjo ir vandens erocijos. Žemės savininkai ir naudotojai, atlikdami argotechnikos, statybos ir kitus darbus bei naudojantys darbo būdus ir metodus skatinančius dirvos eroziją, privalo imtis priemonių dirvoms nuo erozijos apsaugoti. Savo lėšomis turi įgyvendinti priešerozines argotechnines priemones, atlikti kitus priešerozinius darbus. Iti svarbi dirvos apsaugos priemonė – mineralinių trąšų ir įvairių cheminių preparatų naudojimo reguliavimas (nustatomos leidžiamos naudoti rūšys, laikymo ir naudojimo tvarka, vietos, kur draudžiama naudoti tokias medžiagas).

10. Žemės ginčai

Žemės ginčai – tai tokia teisinių santykių būklė tarp šalių, kai tapr jų yra esminių nesutarimų dėl žemės nuosavybės ar žemės naudojimo.
Ginčo šalys: (1) savininkai, (2) naudotojai, (3) valstybės institucijos bei (4) kiti subjektai. Ginčo sprendimo tikslas – garantuoti žemės savininkų ir naudotojų teises ir teisėtų interesų apsaugą.
Žemės ginčai – tai ginčai, kylantys dėl žemės teisinių santykių tarp:
1) žemės savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų – dėl žemės sklypo ribų pažeidimo;
2) žemės savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų ir kitų asmenų, įmonių, įstaigų, organizacijų – dėl neteisėto žemės sklypo užėmimo ar trukdymo naudotis priklausančio nuosavybės teise arba naudojamo kitu pagrindu žemės sklypu;
3) žemės savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų – dėl nutraukimo kaimyniniame žemės sklype veiklos (nors ir teisėtos), kuria daroma žala nuosavybės teise priklausančiai arba nuomojamai ar kitu pagrindu naudojamai žemei;
4) žemės savininkų bei valstybinės žemės naudotojų ir apskrities viršininko – dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio;
5) žemės savininkų bei žemės naudotojų ir apskrities viršininko – dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo ar (ir) specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų;
6) žemės nuomotojų ir šios žemės nuomininkų – dėl nuomos sutarčių;
7) žemės bendrasavininkių – dėl žemės sklypo, esančio bendra nuosavybe, valdymo, naudojimo ir disponavimo.
Žemės ginčus nagrinėja teismai civilinio proceso tvarka. Šalių susitarimu žemės bei kiti ginčai, kylantys dėl civilinių teisinių santykių, gali būti perduoti spręsti trečiųjų teismui, kurio nuostatus tvirtina Vyriausybė.

10 tema. Teisinis miškų reguliavimas

1. Valstybinis miškų valdymas

Pertvarka šiuoje srity vyko dar iki įstatymo naujos redakcijos. Atsisakius Miškų ūkio ministerijos ir perdavus Aplinkos ministerijai. Dabar yra tokia valdymo organizacinė struktūra: visų LR miškų valdymą atlieka Aplinkos ministerija. Ji atlikdama valdymą įgyvendina eilę funkcijų: tvirtina želdymų kirtimo amžių, normų nustatymo metodikas, naudojimo nuostatus tvirtina ir t.t. teikia Vyriausybei tvirtinti metinę valstybinių miškų kirtimų normą, įgyvendina miškų baudojimo ir apsaugos kontrolę ir t.t. Įgyvendinant valdymą sukurtos specialios institucijos prie Aplinkos ministerijos konkrečiai veiklai atlikti. Pvz. Miškų ir saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos ministerijos, kuris įgyvendina miškų ir saugomų teritorijų politiką, vykdo miškų valdymo funkcijas, turi visą eilę uždavinių, veikia pagal Aplinkos ministro 1999m. patvirtintus šio departamento nuostatus. Jis užtikrina subalansuotą miškų tvarkumo, naudojimo, atkūrimo, dalyvauja formuojant miškų valdymo strategiją ir pan. jis rengia miškų, saugomų teritorijų plėtotės programas, dalyvauja formuojantšių miškų apsaugą, formuoja, rengia miškų naudojimą ir t.t.
Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos tai institucija, kuri organizuoja miškų priežiūrą, naudojimą, atkūrimą. Jos pagrindinai uždaviniai: organizuoti urėdijoms priskirtų miškų priežiūrą, apsaugą, vydkyti atkūrimo kontrolę. Koordinuoti prekyba mediena, vykdo apsaugą nuo gaisrų, kirtimų.
Dar yra miškų urėdijos. Jos nėra savarankiškos institucijos, bet irgi valdo ir tvarko miškus atitinkamojoje teritorijoje (nesavarankiškai visos LR teritorijos mastu, bet savarankiškai jai paskirtoje teritorijoje). Jos taip pat atlieka apskaitą, nuomoja medžioklės plotus, išduoda leidimus naudoti kitiems ir t.t. Į urėdijas suskirstyti visi miškai.

2. Ekologinis miškų ūkio reguliavimas

Be techninių, organinių priemonių, naudojamos ir ekologinės priemonės, kuriuomis siekiama racionaliai naudoti mišką. Šis mechanizmas apima mokesčius, lengvatas, kreditus, ir t.t. Miškų įstatymas numato fondų sudarymą. Dalis jo centruose, dalis – urėdijose. Jis sudarytas iš lėšų, gautų iš miškų ūkio veiklos. Ateity šio fondo nebus, visos valsytbės pajamos bus koncentruotos valstybės biudžete ir programos bus finansuojamos atskirai.
Miškų naudotojų teisės, naudotojų rūšys (svarbiausia ryšis – medienos ruoša).
Svarbus atktas – miško kirtimo taisyklės 1999m., stačio miško kainos 1999m.
alutinis miško naudojimas – dabar įstatyme toks terminas praktiškai nenaudojamas – tai kitoos augalijos miške ir ne tik naudojimas, pvz. šienavimas, vaistažolių rinkimas. Dabar tai siejama su laukinės augalijos įstatymu (vadovėlyje pasenę). 1999 06 15 jo paskirtis: reglamentuoja laukinės augalijos apsaugos ir naudojimo santykius, kad būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių, natūralių bendrijų įvairovė ir laukinei augalijai augti tinkamos augavietės, užtikrintas laukinės augalijos išteklių racionalus naudojimas, apsauga bei atkūrimas, laukinės augalijos genetinių išteklių išsaugojimas. Laukinė augalija – gamtoje natūraliai augantys augalai, grybai ir jų bendrijos.
Laukinės augalijos apsauga organizuojama ir vykdoma pagal šiuos principus:
1) išsaugoma visa Lietuvos gamtai būdingų augalų, grybų rūšių ir bendrijų įvairovė;
2) ribojamas sunkiai atsikuriančių bei didelę paklausą turinčių laukinės augalijos išteklių naudojimas;
3) išsaugomi pakankami laukinės augalijos rūšių populiacijų dydžiai;
4) atkuriamos pažeistos laukinės augalijos augavietės;
5) mažinamas laukinei augalijai daromas neigiamas poveikis atliekant žemės, miškų ūkio darbus bei vykdant kitokią ūkinę veiklą.
Laukinės augalijos apsauga užtikrinama:
1) steigiant saugomas teritorijas Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka;
2) įgyvendinant šalies ūkio plėtros ilgalaikėse programose, teritorijų planavimo specialiuosiuose dokumentuose (miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos projektuose, valstybinių parkų planavimo schemose, gamtinių, socialinių ir kitų išteklių naudojimo, apsaugos ir atkūrimo, gamtinio karkaso schemose ir kt.) numatytas priemones išsaugoti nesumažėjusius laukinės augalijos plotus šalyje ar atskirų savivaldybių teritorijose;
3) sudarant sutartis su žemių savininkais ir naudotojais dėl atskirų laukinių augalų ir jų bendrijų išsaugojimo, pažeistų laukinės augalijos augaviečių atkūrimo;
4) ribojant laukinės augalijos išteklių naudojimą.
Laukinės augalijos ištekliai yra LR gamtos išteklių sudėtinė dalis; juos sudaro Valstybinės žemės fondo ir privačioje žemėje esantys laukinės augalijos ištekliai.
Laukinės augalijos išteklių naudojimo rūšys yra:
1) laukinių sėklų, laukinių vaisių (uogų, riešutų ir kt.) rinkimas;
2) grybų rinkimas;
3) laukinių vaistinių augalų žaliavos ruošimas;
4) laukinių techninių augalų (kiminų, nendrių, gluosnių ir kt.) žaliavos ruošimas;
5) laukinių augalų ar jų dalių naudojimas dekoratyviniams tikslams;
6) ganiava;
7) kita su laukinės augalijos išteklių ėmimu iš gamtinės aplinkos susijusi ūkinė veikla.
Laukinės augalijos išteklių naudotojai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Žemės, miško, vandens telkinių savininkai, valdytojai ir naudotojai, laikydamiesi teisės aktų nustatytos tvarkos, gali naudoti laukinės augalijos išteklius patys arba leisti jais naudotis kitiems asmenims.
Laukinės augalijos išteklių naudotojų teisės:
1) teisės aktų nustatyta tvarka naudoti laukinės augalijos išteklius visoje LR teritorijoje. Privačiuose miškuose, esančiuose ne toliau kaip 100m nuo jų savininkų sodybų, ir ne miško žemėje laukinės augalijos išteklius naudoti leidžiama tik gavus žemės, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų sutikimą ar leidimą;
2) saugomose teritorijose laukinės augalijos išteklius naudoti leidžiama, jeigu tai neprieštarauja tų teritorijų apsaugą, paskirtį ir veiklą jose reglamentuojantiems įstatymams bei kitiems teisės aktams.
Aplinkos ministro įsakymu 2000 04 27 patvirtinti laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Teisė naudoti išteklius atsiradimo pagrindas – kainaudoja verslo tiklsais, reikia leidimo, kurį išduoda valstybinė žemės valdytojas, privatinėje žemėje – savininkas. Numatyta tvarka, kaip reguliuoti augalų rūšių gausumą, apskaitos tvarką, apribotų bei draudžiamų rinkti augalų sąrašas, taip pat prekiauti draudžiamų.

3. Privačių miškų naudojimo teisinis reguliavimas

Privačiu mišku laikoma piliečiams privatinės nuosavybės teise priklausanti miško valda.
Taikomas ir Miškų įstatymas, o taip pat specialus teisės aktas Vyriausybės patvirtinti privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai 1995m., dabar pakeisti. 1997 07 24 Vyriausybės nutarimu patvirtinti; 2000 04 14 padarytas pakeitimas. Akcentuoti kaiporganizuojamas miškų ūkis privačiame miške. Šio ūkio pagrindas – miškotvarkos projektas. Tam, kad miškų ūkį tvarkyti, mišką naudoti, paruoštas miškotvarkos projektas:
1) bendrasis miškotvarkos projektas – visų privačių miškų ruošiamas bendrai (apima ir privačius ir valstybinius);
2) kiekvienai miško valdai – individualūs miškotvarkos projektai, kuriuose numatomi 10m. miško kirtimo norma ir kuri negali būti viršijama.
3) numatomos miško apsaugos atkūrimo priemonės.
Miško savininkui privalomos visos 3 dalys.
Teisė naudotis mišku atsiranda nuo nuosavybės teisės įgijimo. Savininkas gali naudotis mišku be leidimo, laikantis miškotvarkos projekto reikalavimų, tačiau kirsti mišką gali tik gavęs leidimą arba iš urėdijos, nacionalinio parko ar girininkijos, jei urėdija pavedusi tai jai daryti.
Leidimas galioja iki naujųjų metų, po to gali dar 3mėn., o po to netenka galios.
Miško atkūrimo tvarka. Atkuriama per 2m., neatkūrus – administracinė atsakomybė.
Miško savininkas privalo:
1) saugoti mišką nuo gaisrų, kenkėjų ir ligų, neteisėto kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų ir kitų veiksmų, darančių žalą miškui;
2) atlikti reikiamus priešgaisrinės apsaugos darbus, taip pat pastebėjęs miško gaisrą nedelsdamas informuoti priešgaisrinės apsaugos tarnybas, valstybinių miškų valdytojus bei savivaldybę ir gesinti gaisrą savo jėgomis;
3) laiku atlikti sanitarinius miško kirtimus, išvežti iš miško pagamintą medieną, informuoti valstybinės miškų tarnybos pareigūnus apie atsiradusius miško kenkėjų ir ligų židinius;
4) dirbtiniu būdu atkurti želdintinas miško kirtavietes, žuvusius želdinius ir degavietes per 2m. po jų atsiradimo;
5) atlikti miško naudojimo, atkūrimo ir priežiūros darbus;
6) laikytis privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių;
7) laiku atlikti miško kultūrų ir jaunuolynų ugdymo darbus;
8) užtikrinti riboženklių priežiūrą, ribinių linijų prakirtimą ir atnaujinimą;
9) einamiesiems metams pasibaigus, Statistikos departamento prie Vyriausybės ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento nustatyta tvarka pateikti statistikos duomenis apie atliktus kirtimus ir miškų atkūrimą.
Miško savininkas turi teisę:
1) pirkti, parduoti, perduoti neatlygintinai, mainyti, nuomoti, įkeisti miško žemę arba sudaryti kitus sandorius;
2) gauti kompensaciją, jeigu dėl ūkinės veiklos apribojimo jis patiria nuostolių;
3) išnuomoti miško plotus medžioklei, poilsiui, mokslo tyrimams, mažųjų gamtos turtų naudojimui;
4) pagal tarpusavio susitarimą parduoti ar kitaip leisti gaminti nenukirstą mišką kitiems miško ruošėjams, jeigu yra leidimas kirsti mišką arba vykdomi kirtimai, kuriems leidimo nereikia;
5) prašyti, kad nustatytąja tvarka būtų leista miškus paversti kitomis naudmenomis ir ne miško žemę apsodinti mišku;
6) nemokamai gauti miškų urėdijų ir nacionalinių parkų direkcijų privačių miškų tarnybų konsultaciją miškų ūkio tvarkymo klausimais;
7) miškų urėdijai ar nacionalinio parko direkcijai nepagrįstai atsisakius išduoti leidimą kirsti mišką, apskųsti jų sprendimą Miškų ir saugomų teritorijų departamentui arba teismui;
8) naudoti jam priklausantį mišką bei disponuoti juo kitų įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis;
9) nustatytąja tvarka privačioje žemėje įveisti miškus.
Privačių miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos valstybinę kontrolę pagal savo kompetenciją atlieka Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, valstybinės miškų tarnybos pareigūnai, taip pat apskrities viršininkas.

Leave a Comment