ROMĖNŲ PRIVATINĖ TEISĖ

ROMOS IMPERIJA

I a. pr. Kr. Romos respublika patyrė didelę krizę. Atėjo kruvinų pilietinių karų laikai. Muštynės tautos susirinkime, ginkluoti susirėmimai gatvėse ir keliuose buvo nuolatiniai reiškiniai.Vyko kova tarp senato šalininkų – optimatų (lot. optimus – geriausias) ir populiarių (lot. populus – liaudis), kurie rėmėsi Romos varguomene. Atsirado įtakingų valstybės veikėjų, kurie stengėsi užgrobti valdžią. Didžiausią autoritetą turėjo Pompėjus, Cezaris ir Krasas. 49 m. pr. Kr. Cezaris “peržengė Rubikoną” ir užėmė Romą. Vėliau Cezaris pasiskelbė diktatoriumi iki gyvos galvos, tačiau 44 m. pr. Kr. jis buvo nužudytas. Po Cezario mirties, dėl sosto ėmė varžytis du Romos legionų vadai – Markas Antonijus ir Oktavianas. Tarp jų prasidėjo tarpusavio karai kurie baigėsi Oktaviano pergale. 27 m. pr. Kr. Oktavianas tapo Romos valdovu. Jam buvo suteiktas imperatoriaus titulas. Šio valdovo valdymo laikais Romos valstybė pasiekė klestėjimo viršūnę visose gyvenimo srityse, tad už nuopelnus Romai jam buvo suteiktas Augusto (išaukštintojo) vardas. Pradedant Oktavianu Augustu visus Romos valdovus imta vadinti imperatoriais, o jų įvesta tvarką – imperija. Oktavianui mirus 14 m. po Kr., senatas paskelbė jį dievu. Oktaviano Augusto įpėdiniai didesniuose karuose nedalyvavo. Imperatoriai, po Augusto valdę imperiją 100 metų, buvo žiaurūs ir despotiški. Tai Tiberijus, Kaligula, Klaudijus, ypač “pasižymėjo” Neronas, kuris, kaip manoma, 64 m. įsakė padegti Romą. Po imperatorių despotų, Romą valdė Antoninų dinastija (II a. po Kr.) Žymiausias buvo imperatorius Trajanas, kuris užėmė Mesopotamiją. II a. didžiulė imperija nebegalėjo tęsti užkariaujamųjų žygių. Dabar reikėjo daug kariuomenės sienoms ginti ir sukilimams provincijose malšinti. Didelį vaidmenį Romos imperijoje suvaidino krikščionybė. Romėnų valdovai tolerantiški visoms religijoms, todėl iš pradžių krikščionims netrukdė. Kadangi vis daugiau žmonių tapdavo krikščionimis, imperatoriai ėmė jų baimintis. Naujojo tikėjimo šalininkai negarbino romėnų dievų, nedalyvaudavo jų pagerbimo šventėse. Nors krikščionys laikėsi romėnų įstatymų, tačiau atsisakydavo garbinti imperatorių kaip dievą, o tai buvo vertinama, kaip neištikimybė Romai. Krikščionys atsisakydavo tarnauti kariuomenėje.

Kai 64 m. gaisras nusiaubė Romą, imperatorius Neronas apkaltino krikščionis ir pradėjo viešai juos persekioti. Juos įsakė persekioti ir vėlesni imperatoriai, ypač Diokletianas ir Markas Aurelijus. tačiau represijos nesustabdė krikščionybės plitimo, nes daugelis žavėjosi krikščioniškomis idėjomis ir teiginiais. III a. visuotinis krikščionių persekiojimas baigėsi. 313 m. Romos imperatorius Konstantinas išleido įstatymą, draudžiantį persekioti krikščionis. Tačiau pats didžiausias krikščionių Bažnyčios laimėjimas buvo pasiektas 392 metais, kai imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbė valstybine religija. III a. Romos imperijoje prasidėjus pilietiniams karams ir didžiajam tautų kraustymuisi, pasibaigė romėnų gerovės laikotarpis. Imperija ėmė irti ir visos pastangos ją išsaugoti liko bevaisės. Legionų vadai pradėjo tarpusavyje kovoti dės imperatoriau sosto, išrinktas imperatorius išsilaikydavo soste gana trumpą laiką. Silpstančią Romos imperiją alino barbarų puldinėjimai. Nepajėgdami sulaikyti germanų, romėnai imperatoriai samdė juos tarnauti pasienio apsaugoje, tačiau ir tai nepadėjo apsaugoti imperijos nuo puldinėjimo. Viso šito pasekmėje, prasidėjo Romos imperijos skilimas, pasibaigęs 395 m. Susidarė dvi imperijos – Vakarų Romos Imperija ir Rytų Romos Imperija, kuri vėliau tapo Bizantija, o žlugo 1453 m., kai ją užkariavo turkai. Nuolatinės kovos su barbarais galutinai išsekino Vakarų Romos imperiją. Jos provincijos atiteko germanams. Samdytų germanų pulkai šeimininkavo ir pačioje Romoje. Jie rinkdavo imperatorius, jie juos ir nuversdavo. Imperatoriaus asmens sargybai vadovavęs germanas Odoakras 476 m. nušalino penkiolikmetį imperatorių Romulą Augustą. Odoakras pasiskelbė Italijos karaliumi ir įsikūrė Ravenos mieste. Šis įvykis ir yra laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga, o kartu su ja baigiasi ir Senovės istorijos laikotarpis.

Romos imperijos teisė

Pirmaisiais imperijos gyvavimo šimtmečiais imperatoriai, kurdami centralizuotą monarchiją, nepajėgė atsipalaiduoti nuo respublikai būdingų institutų ir jas išsaugojo. Tai buvo savotiškas pereinamasis nuo respublikos į monarchiją laikotarpis. Net imperatorius buvo laikomas tik pirmuoju senatorių sąraše – princepsu (princeps senatus).

Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. pr. Kr. gavęs aukščiausiąją valdžią (imperium) ir augusto (išaukštintojo) garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo.. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso rankose. Sumažėjus tautos susirinkimo reikšmei, įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Okatavianas iki gyvos galvos buvo išrinktas į svarbiausias valstybės pareigas – cenzoriaus, nuo seno sudarančio senato sudėtį, tautos tribūno, galėjusio vetuoti senato nutarimus, ir konsulo, galėjusio teisę panaikinti bet kurio pareigūno sprendimą. Eidamas šias pareigas, princepsas atėmė iš kitų galimybę daryti bet kokį poveikį senato nutarimams.. Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiškas imperatorių veikla. Imperatorių leidžiamas konstitucijas (constitutiones), romėnų teisininkai (pvz.Ulpianas) laikė aktais, leidžiamasi tautai jiems perdavus savo įstatymų leidybos teisę. Valstybės valdžios centru tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu tapo imperatoriaus sprendimai. Dominanto laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžia, svarbiausiu teisės šaltiniu tapo jų konstitucijos. Imperatorių aktai galiojo visoje Romos imperijos teritorijoje. Imperijos laikotarpiu pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus, tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatorių valiai, jie nustojo keiti ediktus, naujai skelbiami jų aktai ėmė kartoti buvusiųjų tekstus ir galiausiai jų apskritai atsisakyta Romos teisininkai paliko daug veikalų: komentarų, vadovėlių (institucijų), susiteminų teisės rinkinių (digestų). Deja, iki mūsų dienų jų išliko labai nedaug ir tai daugiausia ištraukos.

Romos Imperija nebuvo pati didžiausia per visą istoriją, tačiau ji tikrai pretenduoja bent į 10-ą. Istorija parodė, jog didžiulę teritoriją užimančios imperijos yra priverstos žlugti, taip atsitiko su Makedoniečio sukurta imperija, su Romos, su Frankų, o ne taip ir seniai – su Sovietų Sąjunga. Yra keletas priežasčių, kurios lėmė tokios galingos imperijos ( Vakarų Romos) žlugimą:

· prasidėjęs didysis tautų kraustymasis nuolatiniai puldinėjimai;· vergvaldinė sistema; neramumai ir maištai Romos provincijose;· nuolatinės kovos dėl imperatoriaus sosto;· bei kiti veiksniai.Nei patys romėnai nepastebėjo imperijos žlugimo, nei barbarai, apskritai imant, nenorėjo jos sunaikinti. Be to, težlugo viena – Vakarų imperija, vadinasi, romėnų valstybė nežlugo, tik koncentravosi apie Konstantinopolį.

VALDYMAS (POSSESIO)

Romėnai valdymą suprato kaip faktinį daikto turėjimą siekiant jį pasilikti. Tačiau šis teisės institutas yra gana prieštaringas, kadangi savyje jungia du aspektus: teisinį ir faktinį. Yra keletas pagrindų, kuriai remiantis atsiranda valdymo teisė. Pats paprasčiausias ir labiausiai suprantamas yra toks valdymas, kai valdomas daiktas yra valdytojo nuosavybė (t.y. kai to turto valdytojas ir savininkas yra tas pats asmuo). Tačiau ne bet koks valdymas galėjo vadintis teisiniu. Teisiniu valdymas virsdavo tik tada, kai būdavo garantuojama jo teisinė gynyba, o kad taip būtų, valdymas privalėjo turėti šiuos elementus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvųjį valdymo elementą sudarė faktinis daikto turėjimas, t.y. tą daiktą ar turtą turintis asmuo galėjo juo laisvai disponuoti. Subjektyvųjį elementą sudarė noras pasilikti tą daiktą atmetant bet kokius trečiuosius asmenis. Tačiau teisinė valdymo gynyba egzistuoja tik tiek, kiek ji yra pripažinta ir užrašyta pozityviosios teisės. Pozityvioji teisė, tai ta teisė, kurią sudaro valstybės nustatytos ir visiems privalomos teisės normos, kurios yra užtikrinamos valstybės prievarta1. Tik tiesioginis daikto šeimininkas turėjo teisę į teisminį valdymo gynimą.Romėnų civilinėje teisėje valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai, kokiu būdu jis buvo įgytas.Pats paprasčiausias valdymas buvo toks, kai valdomas daiktas buvo tiesioginė valdytojo nuosavybė, t.y. savininkas ir valdytojas – tas pats asmuo. Tačiau toks valdymas buvo galimas ir tada, kai daiktas buvo užvaldomas neteisėtai. Tokiems asmenims nepriklausė teisminė jų valdymo teisų gynyba. Taip pat teisę į teisminę valdymo teisių gynybą nebuvo suteikiama asmenims, kurie įgydavo valdymo teisę ydingai:

1. valdymas įgytas jėga;2. valdymas įgytas klasta;3. prekarinis valdymas, t.y. toks valdymas, kuris buvo suteikiamas prekarijaus prašymu, įpareigojant gražinti daiktą bet kuriuo jo pareikalavimo momentu.Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romėnai grupavo valdymą, buvo subjektyvi valdytojo nuomonė apie valdomą daiktą. jei valdytojas buvo įsitikinęs, jog daiktą valdo teisėtai, jis vadinamas valdytoju gera valia. Tačiau, jeigu jis žinojo, jog valdydamas tam tikrą daiktą pažeidžia kito asmens teises, toks valdytojas buvo vadinamas valdytoju bloga valia.Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galima buvo tik materialius daiktus. Kiek vėliau atsirado terminas “lyg ir valdymas”, kuris reiškė tam tikros teisės, susijusios su daikto valdymu, turėjimą.Romėnų teisėje buvo išskirta keletas valdymo atsiradimo būdų:1. Nuoma. Turto savininkas (nuomotojas) laikinai perduoda valdymo teisę kitam asmeniui (nuomininkui), su sąlyga, jog pastarasis vykdys tam tikrus įsipareigojimus.2. Pardavimas, perdavimas, dovanojimas, paveldėjimas. Valdymo teisė, kartu su valdomu daiktu pereina iš vieno asmens kitam asmeniui.3. Daikto pardavimas, perdavimas, dovanojimas paliekant buvusiam valdytojui uzufrukto teisę, t.y. turtas pereina naujam savininkui, tačiau valdymo teisė pasilieka buvusiam savininkui iki pastarojo mirties ar praėjus tam tikram terminui.4. Valdymo įgijimas per tarpininkus. Šiame procese dalyvaudavo 3-ys subjektai. 1-asis – pardavėjas, 2-asis pirkėjas, 3-asis tarpininkas. Sandėris vykdavo tarp pardavėjo ir tarpininko, o pirkėjas įgydavo valdymo teisę tik tuo atveju, kai tarpininkas perduodavo jam nupirktą daiktą. Visi šie būdai yra teisėti, tačiau valdymas galėjo būti įgyjamas jėgos, apgaulės pagalba ir pan. Asmuo netekdavo valdymo teisės kai daiktą perduodavo, dovanodavo, pamesdavo, jo atsisakydavo ir pan. Perduodant ar įsigyjant turtą ar (bei) valdymo teisę (teisėtai), reikėjo atlikti tam tikrus formalius simbolinius veiksmus, kurie dažnai buvo įtvirtinami kazuistinio pobūdžio normose: tai. pvz: buvęs grudų sandėlio valdytojas perduoda raktą nuo to sandėlio naujam valdytojui ir pastarojo valdymo teisė įsigalioja nuo rakto perėmimo momento;
Tam, kad valdymas būtų teisinis ir būtų garantuota jo teisminė gynyba, tas valdymas (kaip jau minėjome), turėjo turėti du pagrindinius elementus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Būtent, remiantis subjektyviuoju elementu, buvo taikomi įvairiausi ribojimai įgyti valdymo teisę tam tikriems asmenims. Tai žmonės turintys psichinę negalią bei nepilnamečiai. Šis ribojimas buvo įtvirtintas romėnų teisės normose: PVZ.:Bepročiai ir nepilnamečiai, be savo globėjų sutikimo, negali pradėti valdyti, kadangi, pas juos nėra noro užvaldyta tą daiktą…2.

Viena iš pagrindinių valdymo fakto sukeliamų teisinių pasekmių ta, kad ją gina teisė. Svarbiausias valdymo gynimo bruožas romėnų teisėje buvo tas, kad byloje dėl valdymo ne tik nereikėjo įrodyti teisės į ginčijamą daiktą, bet net buvo draudžiama grįsti savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobūdžio byloje, norint gauti valdymo apsaugą, buvo būtina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo faktą; b) valdymo pažeidimo faktą. Ginant valdymo teises, buvo du teisminiai procesai, atsižvelgiant į tam tikrus reikalavimus. Posesorinis gynimas – tai procesas, kurio metu užtenka įrodyti tik valdymo faktą ir valdymo pažeidimo faktą, o tuo tarpu petitoriniam procesui buvo būdinga tai, jog reikėjo įrodyti dar ir nuosavybės teisę į tą daiktą. Teisminis nagrinėjimas buvo pradedamas ne pagal ieškinius, o pagal sąlyginiu magistratų įsakymus – posesoriniais arba petitoriniais interdiktais. Šiais interdiktais galima buvo siekti, kad:1. būtų pašalinti trukdymai naudotis valdomu daiktu.2. būtų grąžintas prarastas valdymas.3. būtų atgautas valdymui daiktas, kurį iki tol valdė svetimas asmuo.

Tai tikrai įdomus romėnų privatinės teisės institutas, kuris gana plačiai ir išsamiai buvo reglamentuotas ir išnagrinėtas romėnų teisininkų. Šis civilinės teisės institutas yra plačiai taikomas ir mūsų dienomis, o dauguma normų, kurios buvo suformuluotos romėnų laikais yra taikomos ir dabar: Pvz: nuostata – “Daikto valdymas,…, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savo”3 yra įtvirtinta ir dabartiniuose Lietuvos Respublikos įstatymuose…

__________________________

1. A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius:Justitia, 2000. P.802. Paul, 54 ad ed., D.41,2,1,33. LR Civilinis Kodeksas. 4.22.1 str. Vilnius: Valstybės žinios Nr.74, 2000.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Paveldėjimas – universalus mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėmimas. Romėnų paveldėjimo teisė pastoviai evoliucionavo. Tam įtakos turėjo įvairios politinės, ekonominės bei kitos aplinkybės. Svarbiausi paveldėjimo teisės institutai, sąvokos sukurti romėnų teisininkų, buvo pritaikyto vėlesnių laikų teisei ir tapo šiuolaikinės paveldėjimo teisės pagrindu.Romėnų teisininkai, priklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmuo paveldėdavo turtą, išskyrė keletą paveldėjimo rūšių: paveldėjimas pagal įstatymą ir paveldėjimas pagal testamentą.Paveldėjimas pagal testamentą. Pagal romėnų teisę, testamentas – tai vienašalis palikėjo paskutiniąją valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisų ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Senaisiais Romos valstybės laikais buvo dvi testamento rūšys – viešieji ir žodiniai. Testamentas turėjo būti viešai pagarsintas. Tačiau tai sudarė daug nepatogumų: dažnai palikėjas nenorėdavo viešinti savo paskutinės valios, testamentą galima buvo sudaryti tik tam tikromis dienomis. Dėl šių ir kitų priežasčių pasirodė nauja testamento rūšis – testametum per mancipationem. Pastarąjį sudaryti galima buvo bet kuriuo laiku ir užteko tik 5-ių liudytojų. Palikėjas tiesiogiai perduodavo savo turtą jo paskirtam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo vykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto po jo mirties. Paveldėjime dalyvaudavo visi asmenys, kuriems kas nors testamente buvo paskirta.Laikui bėgant, buvo įstatymiškai įtvirtintas rašytinis testamentas ir jis tapo civiliniu testamentu. Nuo šiol buvo reikalaujama, jog testamentas būtų griežtai sudarinėjamas pagal įstatymuose nustatytus reikalavimus. Pažeidus ar neįvykdžius kokių nors reikalavimų, testamentas buvo pripažįstamas negaliojančiu.

Be formalių reikalavimų, taikomų testamentui, kad jis galiotų, būtina buvo laikytis tam tikrų materialinių sąlygų (PVZ.: kad testatorius galėtų sudaryti testamentą; kad jis laisvai disponuotų tuo turtu, kurį paskyrė įpėdiniams ir t.t.). Pati svarbiausia materialinė testamento galiojimo sąlyga buvo reikalavimas paskirtį tiesioginį įpėdinį. Tačiau buvo numatyta galimybė paskirti antrąjį įpėdinį tuo atveju, jei pirmasis negalėtų pasiimti paveldėjimo (dėl mirties, dėl psichinės būklės ir t.t.).Testatoriui buvo palikta galimybė panaikinti ar sudaryti naują testamentą. Testamentas tai pat galėjo būti panaikintas ir dėl kitų priežasčių (PVZ.: praėjus tam tikram laikui nuo testamento sudarymo, neatsirado palikimo). Vėliau palikimas buvo apmokestintas (VI a. 5%).Testatoriaus teisės sudarant testamentą buvo ribojamos ir iš kitos pusės. Siekiams apsaugoti artimųjų interesus romėnų teisė sukūrė privalomosios dalies institutą, kurios esmė buvo ta, jog artimiausiems palikėjo giminaičiams, nežiūrint testamento laisvės principo, buvo skiriama tam tikra palikimo dalis.Testatorius galėjo ne tik testamente paskirti įpėdinį, bet ir padaryti kitus patvarkymus mirties atveju. Tai dažniausiai būdavo įvairiausi nurodymai ar įpareigojimai įpėdiniui (pvz.: išmokėti tam tikrą pinigų sumą trečiųjų asmenų naudai; po mirties perleisti kitam asmeniui tam tikrą turtą ir .t.t). Tie tretieji asmenys, palikėjo mirties atveju galėjo reikalauti, kad įpėdinis įvykdytų testamente nurodytus veiksmus. Tačiau testatorius galėjo įpareigoti tuos trečiuosius asmenis taip pat atlikti tam tikrus veiksmus.Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl tam tikrų priežasčių negalima buvo įvykdyti, tai buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. Pirmumo teisę paveldėti turėjo palikėjo vaikai. Jei vaikas (sūnus), kuris turėjo visišką veiksnumą, galėjo paveldėti tik tuo atveju, jei prie palikimo pridėtų savo turtą, kurį gavo “išsivadavęs” iš tėvo valdžios. Jei palikėjo sūnus buvo miręs, tai pastarojo dalį lygiomis dalimis pasidalindavo palikėjo anūkai. Neesant vaikų, turtą paveldėti buvo šaukiami palikėjo tėvai, broliai, seserys ir t.t. Ir tik šių neesant, turtą galėjo paveldėti mirusiojo sutuoktinis. Tiesa, ši norma Imperijos laikotarpiu buvo pakeista ir kiek patobulinta: mirusiojo sutuoktinis turtą paveldėdavo kartu su kraujo giminaičiais.
Neesant paveldėtojų, toks turtas tapdavo išmariniu ir patekdavo į valstybės iždą.Palikėjo mirties momentu nurodyti testamente arba turintys teisę paveldėti pagal įstatymą asmenys dar netampa įpėdiniais. Pats palikėjo mirties faktas tėra tik pagrindas teisių ir pareigų perėmimui. Paveldėjimas (teisių ir pareigų perėmimas) turi dvi stadijas. Pirmoji yra šaukimo paveldėti stadija, kuri trunka nuo palikimo atsiradimo iki palikimo priėmimo. Taigi, paveldėtoju tapdavo tas, kuris šaukiamas paveldėti, priėmė palikimą. Trunkant pirmajai stadijai, palikimas buvo laikomas bešeimininkiu ir jo paėmimas nebuvo laikomas vagyste. Asmuo užvaldęs tokį turtą po metų galėjo tapti jo šeimininku. Tačiau vėliaus ši nuostata buvo panaikinta.Paveldėtojas perimdamas palikimą, įgydavo ne tik palikėjo teises, bet ir jo pareigas. Romėnų teisė laikėsi nuostatos, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, pilnai atsako už visas palikėjo skolas, nepriklausomai ar paveldėto turto užteko skoloms padengti ar ne. Ši nuostata dažnai vertė įpėdinius atsisakyti palikimo. Vėliau buvo priimta nuostata, kad paveldėtojas už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.Romėnų teisė suformavo nemažai paveldėjimo instituto principų, kurie yra naudojami ir dabar.