Teatras nuo renesanso iki klasicizmo

Turinys

TURINYS 3ĮŽANGA 4RENESANSAS 51. RENESANSO TEATRO SCENA 52. COMMEDIA DELL‘ARTE AKTORIAI 73. W. SHAKESPEARE‘O DRAMATURGINIS PALIKIMAS. KŪRYBOS PERIODAI 84. RENESANSO SUIRIMAS 9KLASICIZMAS 111. KLASICIZMO BRUOŽAI 112. KLASICIZMO ŽANRAI IR JŲ ATSTOVAI 122.1. JEAN BAPTISTE POQUELIN (MOLIERE‘AS) 12IŠVADOS 14LITERATŪRA 15Renesansas1. Renesanso teatro scena Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje – nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta.Viduramžių drama pasiekė raidos viršūnė XIV a. Kitame šimtmetyje ją apėmė nuosmukis, kurį pagreitino Renesansas. Ši didžioji kultūrinė pervarta prasidėjo, kai 1453 m. Konstantinopolį paėmė turkai. Jos atbalsiai neaplenkė nieko – teatras, kaip ir kiti menai, patyrė metamorfozę. XV a. pabaigoje turtingų Italijos dramos globėjų susižavėjimas pjesėmis, parašytomis pagal klasikinį modelį, gerokai pakenkė. 1548 m. Paryžiuje religiniai vaidinimai buvo uždrausti; Anglijoje 1588 m. jiems padarė galą Reformacija kartu su politinėmis aplinkybėmis; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų veikiau reikėjo propagandai, o ne teatro tikslams. Jėzuitų drama, suklestėjusi tik vėliau, buvo scholastinio , o ne teatrinio pobūdžio ir netrukus, pasinaudojusi klasicizmo gudrybėmis, ėmė versti į vieną Heraklį, tritonus ir nimfas su šventaisiais ir kankiniais. Mokyklinė dramas buvo beveik vien ugdomoji, vis dar rašoma lotynų kalba. Religinė dramas ilgiausiai gyvavo Ispanijoje. Po vėlyvo suklestėjimo ten ji uždrausta 1765 m.

Atradus antikinius dramos kūrinius, suvokta, jog viduramžinė scena – tiek uždarose patalpose, teik po atviru dangumi – jiems vaidinti netiko. Drauge su materialiaisiais teatro aspektais taip pripažinta ir klasikinė forma bei santūrumas, du principai, visiškai svetimi be galo besidriekiančiai ir visa aprėpiančiai biblinei istorijai, kurią reikėjo labiau nei Antikos laikais kodifikuoti ir sugriežtinti. Tačiau tai buvo neišvengiam, kaip ir faktas, kad ne paprasta V a. graikų teatro erdvė, bei vėlyvieji, įmantrūs helenistiniai bei romėnų teatrai tapo Renesanso teatrų modeliu, o tragedijai Euripido bei Senekos kraštutinumai.Serlio, parašęs veikalą apie architektūrą – teatrą aptarianti antroji jo dalis pasirodė 1545 m., – pirmasis iš scenos dailininkų išspausdino savo eskizus. Trys perspektyviniai scenovaizdžiai, numatyti didiko ar karališkojo asmens gyvenamo būsto pokylių salei, sukūrė pagrindinę sampratą, kuria rėmėsi visų kitų keturių amžių Europos scenografai. Komedijoms (pav.1) bei tragedijoms skirtos dekoracijos vaizduoja abipus gatvės besirikiuojančius namus, nutapytus ant kulisų bei fono uždangos. Scenovaizdis satyrų dramai (pav. 2), apie kurią italai nutuokė tik tiek, kad tai būta kaimietiško farso, buvo kaimo vaizdelis su medžiais ir mažomis trobelėmis abiejose scenos pusėse. Šie trys scenovaizdžiai paveikė anglų maską , Ispanijos dvaro teatrą, Moliere‘o teatrą Paryžiuje ir XIX a. melodramą. Iš pjesių ir prašmatnių pramoginių reginių, rodytų Renesanso scenose, maža kas liko, išskyrus scenografijos ir kostiumų eskizus. Eruditai klasikinės tradicijos paveldėtojai rašė veikiau plunksna, o ne širdies krauju, tačiau verta paminėti Priostą, kurio komedijos paremtos lotyniškaisiais originalais, Girodano Bruno, kurio komedija ,,Žvakidė“ buvo uždrausta ir parodyta tik 1905 m., bet Bruno filosofija, už kurią jis sudegė ant laužo , galėjo daryti įtaką Shakespeare‘ui, kai šis rašė „Hamletą“ . Italijai visais laikas bus pripažįstami Renesanso pasaulį išugdžiusios šalies nuopelnai, nors rimtasis teatras tesudarė tik menką šio pasaulio dalį. Vis dėl to italams priskirti kiti du teatro – skiriant jį nuo dramos – aspektai. Pirmasis – tai naujojo teatro pastato pavidalas su proscenijaus arka, …o antrasis – tapyto scenovaizdžio ištobulinimas. Abu šie teatro aspektai susiję su stulbinama viso plastinio bei vaizduojamojo meno sklaida to meto Italijoje.
Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage – nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai.2. Commedia dell‘arte aktoriaiVadinamieji dzaniai (it. zanni), arba komiški tarnai, , savo keistenybėmis užpildydavę didesniąją bei gerokai populiaresnę pramoginio renginio dalį , ne kažin ką tekalbėdavo, mat savo humorą kurdavo daugiausia vaizdinėmis priemonėmis: varijuodavo standartinius pokštus – lazzi, arba smulkesnius komiškus elementus, bei burle – ilgesnius veiksmo epizodus, kurių branduolį sudarė kokia nors išdaiga. Tiek lazzi, tiek burle teikė aktoriui nemažą improvizacijos erdvę. Šio žanro aktoriai būdavo nelygstami savosios profesijos meistrai, derinę šokėjo, daininko, akrobato, žemosios komedijos atstovo, pamėgdžiotojo ir mimo sugebėjimus su neįtikėtinu kūno ir proto paslankumu. Taip pat nepaprastai svarbu būdavo įvaldyti subtilią gestų kalbą, nes aktoriai komikai, dėvėję kaukes, negalėjo naudotis veido išraiškos priemonėmis. Trupę sudarė aktoriai, visuomet vaidindavę tą patį vaidmenį.Kiekviename scenarijuje paprastai pasirodydavo bent du komiškieji tarnai, vienas išradingas – kad suktų intrigą, kitas kvailutis – kad kontrastuotų su pirmojo sąmojum. Tai buvo Arlekinas, Pulčinela, Pedrolinas, Skapenas, Mecetenas, Skarumučija ir Brigela. Visi šie vardai modifikuotais pavidalais vėl atgyja vėlesnėje istorijoje.Aktorių migravimo iš vienos trupės į kitą bei jų gyvenimą sudarusių nuolatinių klajonių istorija pernelyg sudėtinga ir netilptų į kelias eilutes. Nuo XVI a. vidurio iki įpusėjo XVII amžiaus italų aktorių trupės keliavo po visą Europą – Italiją, Prancūziją ir Vokietiją, vakaruose – po Ispaniją, rytuose – po Rusiją ir pasiekdavo net Angliją šiaurėje. Trupę galėjo sudaryti vos penketas aktorių, tačiau būdavo ir visi dvidešimt penki. Ne toksi talentingos trupės vaidindavo kaimuose ir miesteliuose, garsesniosios – didikų pokylių salėse ir karalių rūmuose. Įtakos Europos teatrui neįmanoma pamatuoti. Net kai personažai neatpažįstamai pakinta, jų kilmę vis tiek galima atsekti. Iš Arlekino, Kolombinos ir Patnalonės kilo XIX a. anglų pantomimos personažai. Iš italų Pulčinelos radosi prancūzų Poličinelis su savo angle žmona Džudi.
Daugelį kitų šio žanro personažų įamžino Prancūzijos klasicizmo teatras, nes blėstant jų šlovei Italijoje, jie padarė naują karjerą Paryžiuje. Prancūzų komedijoje apstu Skapenų, Skaramušių ir Mecetenų. Ši jų istorijos dalis priklauso Prancūzijai, kaip beje, ir jų įtaka Moliere‘ui. Shakespeare‘as taip pat turėjo būti matęs ,,išdžiuvusį ir šlepetėtą Pantalonę“ , kad taip taikliai jį apibūdintų.3. W. Shakespeare‘o dramaturginis palikimas. Kūrybos periodai

Be dviejų poemų – ,, Veneros ir Adonio“ bei ,,Lukrecijos“ – ir sonetų, pilną Shakespeare‘o ( raštų rinkinį sudaro trisdešimt septyni draminiai kūriniai (skaičiuojant kiekvieną ,,Henriko IV“ ir Henriko VI“ dalį savarankiška pjese). Tačiau šį skaičių reikia priimti su esmine pastaba. Didžiąją dalį istorinės kronikos „Henrikas VIII“ (1612 m.), autoritetingiausių šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, parašė Fletčeris. Shakespeare‘as prie jos sukūrimo prisidėjo tikriausiai labai mažai Savo teatrinės veiklos pradžioje Shakespeare‘as, matyt, tik apdorodavo svetimas pjeses, kad jos tiktų vaidinti scenoje (kaip tuomet buvo sakoma, „adė pjeses“). Tragediją ,,Titas Andronikas“ (1593 m.), kaip spėja tyrinėtojai, parašė dramaturgas Džordžas Pilis; ją tikriausiai tik truputį apdorojo Shakespeare‘as. Pagaliau kai kurie šekspyrologai neigia Shakespeare‘as autorystę ,,Periklio“ pjesės (1608 m.) pirmiesiems dviem veiksmams. Shakespeare‘o kaip dramaturgo kūrybinį kelią, pradedant nuo 1590 metų ir baigiant 1612 metais, kai Shakespeare‘as parašė savo paskutinę pjesę – ,,Audrą“, galima suskirstyti į tris didelius periodus: pirmasis periodas – 1590 – 1601m.; antrasis periodas – 1601 – 1608 m.; trečiasis periodas – 1608 – 1612 m. Suprantama, toks dalijimas yra labai sąlygiškas ir apytikris. Tačiau vis dėlto jį pateisina vidinis Shakespeare‘o kūrybos vystymasis. Kūrybinį kelią Shakespeare‘as pradėjo spindint šviesiai Renesanso saulei. Pirmajam periode jo parašytos džiugios, link…smos komedijos: ,,Klaidų komedija“ (1592 m.), ,,Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593 m.), ,,Du veroniečiai“ (1594 m.), ,,Tuščios meilės pastangos“ (1594 m.), ,,Vasaros nakties sapnas“ (1595 m.) ir kiti. Net istorinės kronikos , ,,Henrikas IV“ ir ,,Henrikas VI“, baigiasi galiausiai optimistiškai: karalius nugali reakcingus feodalus lordus, traukusius šalį atgal, į feodalinį susiskaldymą; triumfuoja karalius Henrikas V, kurį Shakespeare‘as savo požiūriu piešia idealiu, artimu liaudžiai valstybės valdovu. Nors ,,Romeo ir Džuljetos“ (1595 m.) pabaigoje sakoma, kad pjesėje pavaizduotas ,,likimas liūdnas negirdėtai“, vis dlėto šioje pjesėje yra daug tos pavasariškos, jaunos, džiugios atmosferos, kuri tipiška pirmajam Shakespeare‘o kūrybos periodui. Prisiminkime, kad ir šaunųjį Merkurijų bei linksmąją auklę. Pirmąjį periodą galima pavadinti optimistiniu.

Jeigu Shakespeare‘as, didysis Renesanso dramaturgas ir poetas, visa savo kūrybos esme buvo priešingas viduramžiams ir jų feodalinei priespaudai, tai ir besivystančiuose kapitalistiniuose santykiuose jis nerado ir negalėjo rasti to, kas atitiktų kilniuosius humanistinius jo idealus. Tragiško sielvarto dėl pasaulio netobulumo persunkti svarbiausieji antrojo jo kūrybos periodo kūriniai: didžiosios tragedijos – ,,Hamletas“ (1601 m.), ,,Otelas“ (1604 m.), ,,Karalius lyras“ (1605 m.), ,,Makbetas“ (1605 m.). 1608 metais Shakespeare‘as rašo tragediją ,,Timonas Atėnietis“, kurioje prakeikia pragaištingą aukso valdžią žmonėms. Antrąjį periodą galima pavadinti tragiškuoju.Paskutiniame, trečiajame savo kūrybos periode Shakespeare‘as randa išeitį iš tragiškųjų prieštaravimų. Šią išeitį jis randa romantinėje, pasakiškoje svajonėje. Jis rašo ,,Cimbeliną“ (1609 m.), ,,Žiemos psaką“ (1610 m.) ir pagaliau ,,Audrą“ (1612 m.), kurią reikia laikyti savotiška Shakespeare‘o utopija , kupina tikėjimo būsimuoju žmonijos likimu. Trečiąjį periodą galiam pavadinti romantiniu. Shakespeare‘o pjesės, kaip žinome iš gausių šaltinių, susilaukė nepeprasto pasisekimo ,,viešųjų“ teatrų žiūrovų tarpe. Shakespeare‘o amžininko Antoni Skolero 1604 m. parašyti žodžiai, kad Shakespeare‘o pjesės ,,jaudina širdis prastuomenės stichijai“. Kai dėl ,,mokytų“ literatūros žinovų, tai jų nuomonė į jį ir jo kūryba dvejopa. Žinovai didžiai vertino dvi ankstyvąsias jo poemas. Tačiau juo toliau Shakespeare‘as ėjo dramaturgijos keliu, tuo labiau kimo pagyrų choras. Benas Džonsonas jautė Shakespeare‘o genijaus didybę. ,,Jis priklausė ne vienai epochai, o visiems laikams“, – rašė savo eilėraštyje B. Džonsonas, pridėtame prie pirmojo, 1623 metų, Shakespeare‘o pjesių rinkinio. Tačiau nors 1619 m. pažymėjo, kad šiam genijui „trūko meno“.4. Renesanso suirimasJeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis – nes tikslesnis – terminas galėtų būti “suirimas”.
Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti – Renesansas” ar “kontra – Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų – mokslininkų bei literatų – darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita.Kai kurie Renesanso elementai – būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t. – ilgai išliko Europos kultūroje.Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu – padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje.Klasicizmas1. Klasicizmo bruožai

XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti.Kaip absoliutinėje monarchijoje viskas turėjo paklusti karaliaus valdžiai, taip ir klasicizmo literatūroje turėjo būti laikomasi nustatytų taisyklių.Klasicistai teigė, kad grožio vertę turi nulemti protas. Gražu tai, kas nenusikalsta protui ir logikai. Šiuo atžvilgiu jie buvo veikiami XVII a. prancūzų filosofo Renė Dekarto racionalistinės (lot. rationalis — protingas) filosofijos, kur protas buvo laikomas didžiausiu autoritetu. Remiantis proto ir logikos reikalavimais, reikia išlaikyti saikingumą, simetriją ir harmoniją. Nereikia perkrauti kūrinio meninėmis puošmenomis. Klasicistiniame kūrinyje vyrauja griežtos ir taisyklingos linijos, tikslus išplanavimas.

Klasicizmas suskirstė visus literatūros žanrus į aukštuosius ir žemuosius. Prie aukštųjų priklausė tragedija, odė, epopėja. Jie turėjo vaizduoti aukštosios visuomenės, karalių ir didikų, gyvenimą. Žemaisiais žanrais buvo laikoma komedija, satyra, epigrama ir kt. Čia galėjo būti piešiamas žemesniųjų luomų — miestiečių ir valstiečių — gyvenimas. Šie žanrai skyrėsi ir stiliumi: aukštieji žanrai buvo rašomi pakiliu stiliumi, išdailinta kalba, o žemesniuosiuose galėjo būti panaudota ir kasdieninė, šnekamoji kalba. Dramos kūriniai — ir tragedijos, ir komedijos — turėjo būti rašomi eiliuota forma.Klasicizmas reikalavo griežtai atskirti komiškuosius žanrus nuo tragiškųjų. Buvo neleistina, kad tragedijoje būtų komiškų scenų ir personažų ir, atvirkščiai, komedijoje — tragiškų. Todėl klasicistai labai kritiškai vertino Šekspyro kūrybą, kur dažnai susipina tragiški ir komiški motyvai.Vienas svarbiausių klasicizmo reikalavimų buvo laikymasis trijų vienumų: vietos, laiko ir veiksmo. Trijų vienumų taisyklę klasicistai perėmė iš antikinės dramos ir stengėsi ją griežtai taikyti savo meto teatrui. Dramos veiksmas turi vykti visą laiką toje pačioje vietoje, nesitęsti ilgiau kaip 24 valandas, turi būti išlaikyta viena veiksmo linija.Klasicizmo drama, palyginti su Renesanso drama, buvo labiau apribota ir suvaržyta. Jai nebūdingas išorinio veiksmo ir situacijų gausumas ir įvairumas. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į vidinius konfliktus. Personažų joje nedaug, išryškinamas kuris nors vienas bruožas. Veikėjai įkūnija kokią nors moralinę idėją, žmogišką aistrą ar ydą.Svarbiausi klasicizmo reikalavimai buvo nusakyti klasicizmo teoretiko Bualo eiliuotoje knygoje „Poezijos menas”. Šis veikalas tapo vadovu ne tik prancūzų, bet ir kitų šalių klasicizmo rašytojams.

2. Klasicizmo žanrai ir jų atstovai

Didžiausias dėmesys klasicizmo literatūroje buvo skiriamas dramai — tragedijai ir komedijai. Todėl ir žymiausi klasicizmo rašytojai dramaturgai: Kornelis ir Rasinas — tragedijos kūrėjai, Moljeras — komedijų autorius. Antroje vietoje buvo laikoma poezija, o prozai buvo skiriamas mažiausias dėmesys.

Pjero Kornelio (1606—1684) kūryba priklauso ankstyvajam klasicizmo laikotarpiui. Jis sukūrė politinę tragediją, kurioje atsispindėjo absoliutinės Prancūzijos stiprėjimo laikotarpis ir jos kovos su vidaus ir užsienio priešais. Bet Kornelis neidealizavo vienvaldystės ir ne kartą savo tragedijose pasisakė prieš jos žiaurumus. Jo tragedijų tema — tai daugiausia pilietinės pareigos ir asmeninių jausmų susidūrimas. Kornelis išaukština pareigos jausmą, pilietinį heroizmą, asmeninių interesų aukojimą valstybiniams. Todėl jo herojai — stiprios, valingos asmenybės, sugebančios palenkti savo aistras proto balsui ir pareigai. Geriausia Kornelio drama — tragikomedija „Sidas”.Žanas Rasinas (1639—1699) labiau domėjosi psichologinėmis moralinėmis problemomis, tačiau ir jo tragedijose praskamba politinės temos, ypač monarchinės santvarkos sąlygomis viešpataujančio despotizmo kritika. Nors Rasinas ir atidavė duoklę luominiams aristokratiniams klasicizmo reikalavimams, bet neidealiza…vo dvaro visuomenės papročių ir atskleidė jos moralinį degradavimą. Po jo tragedijų išpūsta forma slepiasi gilus žmogiškas turinys. Rasiną domino žmogaus aistros ir jausmai. Jis įtikinamai pavaizdavo žmogaus vidinį pasaulį, iškeldamas kilnius jausmus ir parodydamas „aklos”, „neprotingos” aistros pasekmes. Ypač gilūs ir įdomūs Rasino sukurti moterų charakteriai. Ne atsitiktinai jo geriausios tragedijos pavadintos pagrindinių herojų — moterų— vardais: „Andromacha”, „Ifigenija”, „Fedrą”.2.1. Jean Baptiste Poquelin (Moliere‘as)Moliere‘as, žymiausias Prancūzijos komedijų autorius ir neprilygstamas Europos teatro istorijoje. Smulkaus dvariškio sūnus gavo išsilavinimą jėzuitų kolegijoje. Galimas daiktas, būsimas dramaturgas dalyvavo spektakliuose, kuriais garėjo jėzuitų mokyklos, ir tai sykiu su užsimezgusia draugyste su aktorių Bejart‘ų šeima, turbūt ir pakreiiė jo mintis teatro link. Neryžtingai pamėginęs studijuoti teisę, dvidešimt vienerių metų jis palieka namus, atsisako savo tikrojo vardo – Jean Baptiste Poquelin (pav. 5) – ir pasivadina Moliere‘u. Pirmuosius pasirodymus drauge su Bejart‘ais ir keletu jų draugų jis surengė viename pertvarkytame Paryžiaus teniso korte, – šiam žaidimui skirta patalpa lengvai pertvarkoma teatro tikslams, kaip galima pamatyti egzistuojančiame korte Hampton Courte, prie Londono; šitaip naudoti daugelsi Prnacūzijso kortų. Deja, ,,L‘Illustre-Theatre“ pvadintasis Moliere‘o draugų teatras neturėjo pasisekimo, todėl trupė leidosi į provinciją ir ėmė gyventi įprastą to meto klajojančių artistų gyvenimą. Daugiau kaip trylika metų trupė, kurios vadovu netrukus tapo Moliere‘as, klajojo po Prancūzija, vaidndama improvizuotus farsus commedia dell‘arte stiliumi (daugelį jų pats Moliere‘as adaptavo) ir kaupdama vertingą patirtį, kol 1658 m. spalio 24-ąją, atmintiną prnacūzų teatro istorijos dieną pasirodė Luvre Liudvikui XIV ir jo dvarui. Tragedija sutikta šaltai, bet kai aktoriai išėjo vaidinti vienos iš paties Moliere‘o komedijų, dabar pradingusios, jie tiesiog papirko žiūrovus, ir netrukus trupė jau kūrėsi Paryžiuje, dalydamasi su viena commedia dell‘arte trupe ir mokėdama rentą jos vadovui Tiberio Fiorillo, žinomam Skaramušo vardu. Abu žymūs aktoriai puikiai tarpusavyje sutarė, ir Moliere‘as visada mielai pripažindavo, kiek daug išmokęs iš italų. Iš pradžių jis turėjo pritaikyti savo spektaklius jų namų aplink aikštę scenovaizdžiui, primenančiam Srelio komedijos scenovaizdžiui.
Savo komedijomis Moliere‘as nutiesė tiltą tarp Renesasno ir Klasicizmo, improvizacinį aktorių meną, gatvės teatro, karnavalo stichijos, farsų tradicija įvilko į klasikinės poezijos rūbą, suteikė komedijai griežtą kompoziciją, dramatizmo elementų. Tokia išgryninta formos ir turinio atžvilgiu Moliere‘o komedija prilygo aukštajai tragedijai. Todėl šis prnacūzų dramaturgas vadinamas naujosios komedijos pradininku.

Išvados

Šis mano darbas atspindi tik dalį informacijos, kurią radau. Į kelis lapus jos neįmanoma sutalpinti. Renesansas ir Klasicizmas labai vienas su kitų susijęs. Pastarajam pradininkas buvo Renesansas ir to meto Italija. Čia viso pradžia. Ir visgi juos abu jungia žavėjimasis Antika. Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.

Literatūra

1. Sakalauskas T. (1999). Miltinio apologija. Leidykla „Scena“ . 2. Moljere (1997) Komedijos, Tartiufas Don Žuanas Šykštuolis. Baltos lankos, Vilnius.3. Phyllis Hartnoll (1998) Teatras,Trumpa istorija R. Pankio leidykla.4. Morozovas M. (1957) Įžymiųjų žmonių gyvenimas, Šekspyras. Valstybinė politinė ir mokslinė literatūros leidykla, Vilnius