I pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atkūrimas

I Pasaulinis karas. Lietuvos valstybės atkūrimas

1912-1913 m. Balkanų karai1914 06 28 Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinando nužudymas Sarajave1914 08 01 Pirmojo pasaulinio karo pradžia1915 m. Italija įstoja į karą Antantės pusėje1915 m. Vokietija okupuoja Lietuvą1917 m. Vasario revoliucija Rusijoje1917 m. JAV įstoja į karą prieš Vokietiją1917 09 18-22 lietuvių konfederacija Vilniuje nutaria atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę1917 11 07 bolševikų perversmas Rusijoje1917 12 11 Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją dėl amžinų, tvirtų sąjunginių ryšių su Vokietija1918 01 JAV prezidentas V.Vilsonas paskelbia taikos planą1918 02 16 Lietuvos Taryba paskelbia Lietuvos nepriklausomybės aktą1918 03 23 Vokietija, remdamasi 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracija, pripažįsta Lietuvą nepriklausoma valstybe1918 07 13 Viurtenbergo hercogas Vilhelmas fon Urachas išrinktas Lietuvos karaliumi1918 11 11 sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė1918 11 03 revoliucija Vokietijoje1918 11 11 Vokietija pasirašo paliaubų sutartį1919 01-06 Paryžiaus taikos konfederacija

Lietuva vokiečių okupacijos metais

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Kai Vokietija paskelbė karą Rusijai, rusų kariuomenė buvo telkiama Lietuvos-Vokietijos pasienyje. Lietuvoje buvo vykdoma skubi mobilizacija, pradėti rekvizuoti arkliai ir vežimai, o svarbiausia – maistas, reikalingas kariuomenei. Per Lietuvą Rusijos kariuomenė traukė į Prūsiją. Rugpjūčio pab. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, bet patyrė didelį pralaimėjimą. Rytprūsiuose buvo apsuptos ir sunaikintos 2 rusų armijos. Tos tragedijos metu Rytprūsiuose ir Mozūrų pelkėse žuvo daug kareivių iš Lietuvos. Rusijos kariuomenėje buvo per 60 tūkst. Lietuvių. 1915 m. patyrusi pralaimėjimą Prūsijoje, Rusijos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Pabėgėlių lietuvių didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.

Vokietija okupuoja Lietuvą Vokiečių puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečių armija užėmė visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis.

Vokietijos kariuomenės okupuota Lietuva turėjo paklusti karinei okupacinei valdžiai. Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Oberosto kraštas buvo paskirstytas į 6 sritis, tarp kurių buvo Vilniaus, Suvalkų ir Lietuvos sritys. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Srities viršininkas su savo apskričių ir valsčių valdininkais bei žandarais sudarė okupacinę valdžią. Vietos gyvantojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais. 1917 m. kovo mėn. Iš minėtų trijų sričių buvo sudaryta viena Lietuvos karinė valdyba, turinti būstinę Vilniuje. Sritys buvo skirstomos į apskritis, šios – į valsčius, o valsčius apėmė kelias seniūnijas.

Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybę

Lietuvių veikla Rusijoje, Europoje ir AmerikojeSvarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteligentijos diskusijų objektu. Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linkę atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvenamose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakrančių, ir Mažosios Lietuvos. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudariusią sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia valstybė – Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys. Pasitraukę į Rusijos gilumą Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose miestuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė ietuvių draugijai, kuri buvo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusiijose valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausimą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plačią politinę bei kultūrinę autonomiją. Tuos pačius siekius caro vyriausybei įteiktoje deklaracijoje (1914 m. rugpjūčio mėn.) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgėlių politinei veiklai. 1917 m. kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba, kurią sudarė įvairių politiniųpartijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą petrograde (1917 m. gegužės 27 d.). Didesnioji seimo dauguma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. surengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valstybę. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuotos Lietuvos atstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Vilniaus konferencija 1916 m lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausančių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba į jos dalį. 1917 m. laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos vyriausybei leidus, 1917m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija. Daugiau kaip du šimtai lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimo. Visi kalbėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčią etnografines sienas. Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarimu turėjo priimti valstybės konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko, jog jeigu Vkietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plėtotei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nustatytinus santykius. Konferencijos delegatai išsirinko Vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Tarybos pirmininku buvo Antanas Smetona.

Lietuvos Tarybos veiklaIšrinkus 1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Tarybą, po 2 dienų buvo sudarytas jos prezidiumas. Jame tam tikras pareigas turėjo šie asmenys: Antanas Smetona – pirmininkas, Steponas Kairys – pirmasis vicepirmininkas, Vladas Mironas – antrasis vicepirmininkas, Jurgis Šaulys – pirmasis sekretorius, Petras Klimas – antrasis sekretorius. Vokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžių „nepriklausomybė“ ar „Lietuvos valstybė“. Okupacinė valdžia Lietuvos Tarybą norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečių valdžios organu. Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdžią atėjo bolševikai, kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos paliaubas. Jose Vokietijai rūpėjo okuuotų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokumentą, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius. Tai Vokietija butų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. 4 Tarybos nariai – socialdemokratai S.Kairys, M.Biržiška ir demokratai J.Vileišis, S.Narutavičius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. Visi Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g.26) ir pasirašė naują nutarimą – Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Jame buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma ir „demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“. Valstybės santykius su kitomis valstybėmis nustatysiantis demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas.

Politinė situacija ir jos kitimas po Nepriklausomybės paskelbimoVokiečių valdžia neleido skelbti Nepriklausomybės akto. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija atsisako pripažinti Lietuvos valstybę pagal vasario 16-osios aktą ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracijos. Kovo mėn. 23 d. Lietuvos tarybos delegacija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, koks jis buvo paskelbtas vasario 16 d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. Akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą. Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo, o vidaus padėtis dar labiau pablogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ir Saksonija. 1918 m. liepos pr. Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu. Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybę, Taryba nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą būti būsimosios Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Lietuva siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietuvos karaliumi. Vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes tikėjosi Lietuvą sujungti su Prūsija.

Pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymas ir veikla4 mėnesius Lietuvos Valstybės Taryba kovojo su vokiečių okupacine valdžia dėl savarankiškos vyriausybės sudarymo. Kai Vokietijos pralaimėjimas pasidarė akivaizdus, Vokietijos kancleris spalio 5 d. pranešė, kad Vokietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą lietuviams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdžią. 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės tarybos delegaciją, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Kitą dieną Lietuvos laikinosios atstovybės patalpose buvo apsvarstyta Lietuvos ministro pirmininko kandidatūra. Juo numatyta skirti Augustiną Voldemarą. Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnįjį nutarimą kviesti Urachą užimti Lietuvos sosto. 1918 m. lapkričio 4d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A.Voldemarui sudaryti Lietuvos vyriausybę. Vyriausybė pradėjo kurti ministerijas, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragindama organizuoti vietos valdžios organus. Svarbiausias uždavinys buvo burti savo kariuomenę valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimasi, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.