Tai referatas apie Kalėdas ir šios šventės atsiradimą

Turinys

Įvadas.............................. 3
1. Iš kur ir kada atsirado Kalėdos?..................... 4
2. Kalėdų burtai ir papročiai....................... 4
3. Kalėdų medis............................. 6
4. Kalėdų žaidimai......................... 7
5. Klausimai kaimynei apie jų šeimos Kalėdų papročius, tradicijas....... 8
6. Kaip švenčia pasaulis........................ 9
7. Išvados............................ 11
8. Naudota literatūra......................... 12Įvadas
Referate nagrinėsime mūsų prosenių Kalėdų šventimo papročius, tradicijas ir naujųjų laikų Kalėdų papročių inovacijas.
Kalėdos – pro senovinė šventė (kitaip senoji Saulės grąžos šventė). Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Pirmiausia darbe išsiaiškinsime šios šventės kilmę. Taip pat aiškinsimės senovės burtų paslaptis, jų papročius. Referate aptarsime senovės Kalėdų žaidimų įvvairumą.
Matysime, kad kalendoriniai ir agrariniai papročiai ir apeigos yra vieni ankstyviausių žmonijos dvasinės kultūros kūrinių atsiradę iš žmones supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl kiekvienais metais periodiškai keičiasi metų laikai.
Kalėdos kaip ir visos kalendorinės šventės žmonių visada yra mėgiamos ir laukiamos. Ne tik dėl to, kad per šventes nereikia dirbti, bet ir dėl to, kad jos paįvairina įprastą žmonių kasdienybę pakeisdamos ir valgio racioną. Taip pat šventiškesnis apsirengimas, ėjimas į iškilmingas mišias, kalbėjimasis su žmonėmis suteikia įvairovės monotoniškame žmonių gyvenime. Švenčių metu žmmonės demonstruodavo prieš kitus savo apdarų, vežimų ir arklių gražumą.
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais da

alykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki Trijų karalių.
Lietuvių švenčių, kaip ir viso pasaulio švenčių papročius, dažnai papildo iš kitų šalių atkeliavę nauji papročiai. Didelė dalis švenčių inovacijų atkeliauja į Lietuvą iš Europos šalių, bet iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeliauja didžiausia dalis naujovių, kurios palaipsniui prigyja mūsų kultūroje.
Apie Kalėdų tradicijų inovacijas ir kitų užsienio valstybių Kalėdų papročius taip pat apžvelgsime referate.
Referate naudota P. Dundulienės, B.Buračo, ir J.Balio knygos, kai kurie naudoti duomenys yra rasti internete.1. Iš kur ir kada atsirado Kalėdos?
Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.
Lietuvoje žodis Kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu suusidomėjo D.Poška dar XIX a. pirmoje pusėje, o 1913 m. – kalbininkas K.Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.
Kada Romos imperijoje įsitvirtino persų šviesos deivės Mitros kultas, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Tačiau gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Calendarium vadinta skolų knyga, o
Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.
Taip pat yra ir keletas „lietuviškų“ žodžio Kalėdos aiškinimų. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškina atsiradus nuo kuolo, kuris seniau kaimiečių buvo kalamas į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės teigimu šventės pavadinimas aiškinamas su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patacko aiškinimu lietuviškas šventės pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta.2. Kalėdų burtai ir papročiai.
Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi.
Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad buvo leidžiama atlikti tik pačius būtiniausius darbus. Žmonės net nevaikščiojo į svečius, o burdavo ateinančių metų derlių ir orą. Jeigu Kalėdų diena buvo šalta – tai bus vėlyvas pavasaris ir Velykos bus su sniegu. Jeigu sninga pirmąją Kalėdų dieną, tai reiškė, kad kitais metais bus daug dirvinių pelių, kurios sukapos gubose javus. Dzūkai tikėjosi gero vasarojaus jeigu per Kalėdas iškrenta daug sniego.
Kaime švenčiant Kalėdas, anksti ryte būdavo nuimamas šienas nuo Kūčių stalo ir nešamas gyvuliams. Jis buvo dalijamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Neduodavo šio šieno arkliui, nes tikėjo, kad raganos gali šieną atimti. Da
ar kita priežastis, dėl kurios arklys negaudavo šieno, jog Šv. Rašte nerašoma, kad prie gimusio Jėzaus tarp kitų buvusių gyvulių, buvo ir arklys. Tokios buvo gyvulių Kūčios.
Nuėmę šieną nuo stalo žiūrėdavo ar daug sėklelių ar grūdelių iš šieno pribirėjo. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras.
Kalėdų rytą bitininkai Dargužiuose ir Pagiriuose savo bitelėms nešdavo virintų kviečių ir „aplotkų“, kad kitais metais jos daug medaus prineštų. Tai būdavo bičių kūčios.
Žmonės tikėdavo, kad jeigu prieš Kalėdas negražins visų savo skolų, tai liks visus metus skolingi. Einant į bažnyčia reikėdavo apsivilkti naujais rūbais, mat tada bus galima bažnyčioje pamatyti raganas ir sužinoti jų darbus.
Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė.
Sveikinimai ir linkėjimai Kalėdų metu turėjo ypač didelę magiškąją jėgą. Tai buvo tarsi užkalbėjimai, kurie be abejonės turėjo išsipildyti. Todėl pagrindinę Kalėdų apeigų dalį sudarė linkėjimai gero būsimojo derliaus, gyvulių sėkmės, taip pat artojams buvo linkima
sveikatos. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėjo įvairūs persirengėliai, net ir žyniai. Šie papročiai dabar jau neteko savo senosios religinės prasmės, tačiau kai kurios atskiros jų detalės išliko ir XX a. pradžioje.
Įdomiausias paprotys senovėje, kurio elementų yra ir šių laikų Kalėdų papročiuose, yra vaikščioti kiemais pe
ersirengusiu Kalėdų seniu, arba Kalėda ir linkėti gerų derlių. Kalėdų senis, kitaip Kalėda, liaudies dainose buvo vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, žemus klonius sėdintis šyvų žirgų vežime, auksiniais, geležiniais arba molinais ratais, šilko botagais, margais batais, atvežantis lašinių, dešrų, riešutų ir kitų gėrybių. Žmonės per Kalėdas apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipindavo barzdą ir ant nugaros prisitaisydavo kuprą.
Neatskiriami Kalėdos atributai, tai – krepšys ir lazda. Kalėdų senį žmonės įsileisdavo vaišindavo, atsidėkodamas jis apdovanodavo visus dovanomis, po to sveikindavo, linkėdavo šeimininkams gero derliaus ateinančiais metais, šokdavo su vaikais, dalindavo jiems atvežtus riešutus.
Pajūryje žvejų kaimus lankydavo ne Kalėdų senis , o panaktinis sargas, kuris giedodavo kalėdines giesmes priėjęs kiekvieną namą ir linkėdavo sėkmės. Šeimininkai atsilygindami sargą apdovanodavo skaniausiais Kalėdų patiekalais, kurie vadindavosi „kalėdaičiais“.
Manoma, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikindamas ir giedodamas kalėdines giesmes užkalbinėjo būsimą derlių, taip pat aukojo namų dievams bei vaizdavo būsimąją magišką sėją.
Vienas iš prosenovinių papročių buvo – kalėdojimas, kuris trukdavo nuo Kalėdų iki tarpušvenčio. Kalėdoti eidavo vyrai ir moterys, giesmėmis linkėdavo gero javų derliaus, vaisingumo. Už linkėjimus žmonės jiems atsidėkodavo įvairiais buityje naudojamais vertingais daiktais. Vėliau šį mūsų prosenelių kalėdojimo paprotį perėmė bažnyčia. Kunigai, kartu su savo tarnais, nuo Ka.lėdų iki Užgavėnių važinėjo po kaimus, šventino namus ir žmones, meldėsi kartu su jais, už tai paimdavo dovanas iš valstiečių ir dvarininkų. Feodalizmo epochoje kunigai rinkdavo vadinamą „kalėdos“ duoklę, kuri susidėdavo iš javų, maisto produktų ir kitokių turimų daiktų.
Kalėdų senis pasaulyje dabartiniais laikais turi daugybę vardų, pavyzdžiui senesniais laikais Turkijoje gyveno vyskupas vardu Nikolas, kuris padėdavo skurde gyvenusiems vaikams. Po jo mirties praėjus daugeliui metų, jis buvo paskelbtas šventuoju, nuo to laiko daugelyje Europos šalių po miestus lankosi Šventas Nikolas su savo padėjėju Juoduoju Peteriu ir lanko vaikus dovanodamas jiems mažas dovanėles. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).3. Kalėdų medis
Su Šv. Kalėdomis susijęs paprotys puošti eglutę. Šis paprotys išliko iš senų senovės laikų, kai žmonės už stalo kampo statydavo eglės šaką, bei jomis papuošdavo duris iš lauko pusės. Sugrįžtant Saulei, eglei, kuri simbolizuodavo žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia. Žmogus laikui bėgant per Kalėdas pradėjo puošti egles, taip jas pagerbiant. Šis medis mūsų protėviui buvo labai reikalingas: iš jo gaminosi darbo įrankius, po juo buvo galima pasislėpti nuo lietaus, vėjo, dažno medžio vaisiai būdavo tinkami maistui. Eglė dega. Ugnis reikalinga žmogaus kasdienėje buityje. Amžinai žali medžiai žmogui kėlė tik dar didesnę nuostabą ir pagarbą.
Eglutės senovėje buvo puošiamos riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis. Šie puošimo elementai turėjo simbolines reikšmes. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris turėjo pagausinti derlių. Be to buvo tikima, kad riešutai padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius.
Apie obuolio reikšmę nėra daug duomenų, jis agrarinėse bei šeimyninėse apeigose, ypač vestuvėse, simbolizavo vaisingumą. Buvo manoma, kad obuoliai, kaip ir riešutai, padėdavo sukelti meilę.
Žvakutės buvo deginamos, nes buvo manoma, kad atgimsta prosenių vėlės. Be to ugnis buvo priskiriama ypatingai antgamtinei galiai, kuri sugebėdavo apsaugoti
šeimą nuo visų blogybių1 . Tačiau žmonės žvakutes stengdavosi degti tik Kūčių vakare, nes
bijodavo, kad nekiltų gaisras, išdžiuvus eglutės šakoms.
Kalėdų eglutės pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Papuošalai buvo stikliniai – įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius, šiaudinius papuošalus. Vaikai po Kalėdų galėdavo “nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Vokietijoje papuošdavo eglutę tik Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimdavo žaisliukus ir išmesdavo eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos). Ši naujovė Lietuvoje iš dalies, galima sakyti, prigijo, nes dauguma lietuvių savo kalėdų eglutes papuošia Kūčių vakarą.
Dabartinėje kalėdinių eglučių puošimo tradicijoje, sparčiai paplitę šiaudiniai papuošalai, kurie ilgai buvo nežinomi. Šie šiaudiniai papuošalai kasmetinėje eglučių parodoje, vykusioje Čikagoje Mokslo ir pramonės muziejuje, susilaukė didelio dėmesio iš kitų tautybių atstovų. Eglučių puošyba nuo seno yra labai suvienodinta, kiekviena tauta puošia labai panašiais papuošalais

1.P.Dundulienė – Namų židinio kultas Lietuvoje // AMMD. Istorija – T. 6. – P. 1444. Kalėdų žaidimai.
Per Kalėdas žmonės ypač vaikai žaisdavo įvairius žaidimus, kurių pagrindas buvo klausėjų ir atsakančiųjų bendravimas. Dar apie 1930 metus, Panevėžio apskrityje, buvo žinomas žaidimas, vadinamas „Meškos vedimas“, atliekamas vakaruškose. Meška apdarais aprengdavo vyrą, ištepdavo veidą ir apsukdavo vadelėm. Meška kviesdavo merginas šokti, bet kai jos nesutikdavo, jis besitrindamas jas ištepdavo.
Kitas žaidimas vaizdavo „bičių spietimąsi“. Tam pastatydavo kubilą, sukeldavo du vaikus ir jiems duodavo po adatą. Kubilas būdavo užrišamas paklode. Po to privesdavo merginą ir sakydavo: „Bizz, biz.“ Vaikai iš kubilo pradėdavo tą merginą badyti, o nuo aukštinio lieti vandenį. Taip vaikai iš kubilo išlipdavo šlapi ir šaukdavo: „Bitės spiečia“. Tai turėjo laiduoti gerą bičių spietimąsi.
Buvo žaidžiamas ir „gervės kepimas“. Vienas senių atsiguldavo ant krosnies, o antras susisukdavo rankšluostį ir mušdamas į krosnį sakydavo: „Kepi, kepi gervę“. Nuo krosnies atsakydavo: „Tegul kepi, kur nekepi“. Ant žemės stovintis sakydavo: „Katras katro?“ Nuo krosnies pasakydavo vaikino ir merginos vardus. Po to keldavo vestuves, jaunuosius susodindavo ant suolo. Kitas vyras tuokdavo: liepia jauniesiems bučiuotis, jei nesibučiuodavo, tai mušdavo vadelėm. Vėliau visi šokdavo.
Žaidime „Dadulio vedimas“ vyras būdavo apvelkamas išverstais kailiniais, ant nugaros
uždėdavo sėtuvę, ant jos pagalvę ir vedamas į vakaruškas. Kur turėdavo lįsti prie merginų,
o šios stengdavosi nutraukti jo kuprą. Žaidimas pasibaigdavo „Dadulio“ kupros numetimu2 .5. Klausimai kaimynei apie jų šeimos Kalėdų papročius, tradicijas.
– Ar jūsų šeima laukia Kalėdų?
– Taip mūsų šeima ypač vaikai labai laukia Kalėdų vaikams būna tada atostogos ir gauna daug dovanų. Mums – suaugusiems Kūčios ir Kalėdos yra ramybės ir susikaupimo laikas. Per Kalėdas visada smagu aplankyt retai matomus giminaičius.
– Ar su šeima per Kalėdas einate į bažnyčią?
– Mes visi kartų į bažnyčią einame ir pavalgius Kūčių vakarienę ir Kalėdų rytą, nes neįsivaizduoju Kalėdų šventimo be bažnyčios juk mes švenčiame Jėzaus Kristaus gimtadienį. Nesuprantu tų žmonių kurie neina į bažnyčią, o švenčia šia šventę.
– Daugeliui žmonių Kalėdos yra viena iš laukiamiausių švenčių. O jums ar Kalėdos yra laukiamiausia šventė, ir jeigu taip tai kodėl?
– Taip turbūt mes niekuo nesiskiriame nuo kitų, nes Kalėdos yra laukiamiausia šventė, nes Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai yra savaitės laikotarpyje, tuo laiku šeimoje tvyro pakili ir šventiška nuotaika lankome draugus ir gimines.

– Ar jūsų šeimoje yra laikomasi senovės tradicijų: eglutės puošimas, kalėdiniai žaidimai, burtai ir panašiai?
– Žinoma mūsų vaikams ir mums patinka visokiausi burtai Kūčių vakarą. Eglutės puošimas taip pat neatsiejamas Kalėdų atributas, tik vaikams būna labai liūdna kada ateina laikas ją nupuošti. Kalėdų žaidimai, kurie būdavo žaidžiami senovėje, pas mus kažkodėl nežaidžiami.

– O kalėdų senelis ar aplanko jūsų vaikus?
– Taip visada stengiamės, kad kalėdų senelis aplankytų mūsų vaikus, jis suteikia didelį džiaugsmą mūsų vaikams kai atneša taip lauktų dovanėlių. Tik gaila, kad ne visi vaikai sulaukia kalėdų senelio, manau mažų vaikų širdutėse labai svarbu laukti ir sulaukti dovanėlių iš kalėdų senelio.

2.J.Balys – Kalėdų papročiai. – P. 147.
– Ar nemanote, kad Kalėdos pamažu praranda savo taip puoselėtas mūsų prosenių tradicijas?
– Deja kai kuriose šeimose tai pastebima, tačiau manau neverta nerimauti, nes vaikams mokyklose ir per televizija yra primenamos tradicijos ir kartais galima sužinoti tokių kokių mes patys dar nežinome. Viskas yra rodoma tik žmonės nesugeba pasirinkti teisingai ką žiūrėti per televizorių.

– Ar pastebite, kad pamažu atsiranda vis daugiau naujų tradicijų ir jūsų manymų kodėl jos atsiranda.
– Taip naujovių tikrai pastebime, pavyzdžiui iš užsienio atkeliavo paprotys puošti namus lemputėmis. Seniau tikrai to nebūdavo. Manau natūralu, kad atsiranda vis daugiau naujovių, juk atkūrus nepriklausomybę lietuviams atsivėrė sienos su Europa ir visu pasauliu, manau natūralu, kad parsivežama naujų tradicijų.6. Kaip švenčia pasaulis
Mes žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje, ir šiandien pastebima tendencija, kad šalia senovinių, tautinių tradicijų atsiranda vis daugiau „bendrų“ ir visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių ir simbolių – tai turbūt neišvengiama pasaulio „mažėjimo“ pasekmė. Tačiau įdomu pasižvalgyti po kitas šalis ir pamatyti būtent joms būdingus Kalėdų šventės momentus.
JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, dažnai skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Kelias savaites prieš Kalėdas vaikai rašo laiškus Santa Klausui ir papasakoja jam, kokių dovanų norėtų šiais metais. Daugelyje didelių parduotuvių specialiai samdyti žmonės dėvi Santa Klauso kostiumus bei klausosi vaikų pageidavimų. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdinės atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdinės dovanas. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai – jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.
Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Kalėdų išvakarėse vaikai pakabina savo kojines, kad Father Christmas (Tėtis Kalėda, britiškas Santa Klauso variantas) pripildytų jas dovanų. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.
Prancūzijoje vaikai pastato batus priešais židinį, kad Pere Noel (Tėtis Kalėda) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon. Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.
Vokietijoje Šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą – Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad Christkind (Kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanas) Kalėdų išvakarėse; šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Weihnachtsmann (Kalėdų žmogus). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais lebkuchen.
Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana.
Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo oplatel – kalėdaičius.
Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o šve.dai – Jultomtenu.
Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais. 7. Išvados.
1. Manoma, kad “Kalėdos” atsirado kada Romą valdė imperatorius Aurelijus, jis įsakė švęsti Saulės sugrįžimą. Vėliau ši šventė buvo pripažinta bažnyčios kaip kūdikėlio Jėzaus gimimas.
2. Kalėdų rytas mūsų senoliams buvo šventas, jis buvo paskirtas šeimai ir burtams, kurių didžioji dalis buvo susijusi su ateities derliaus spėjimais.
3. Linkėjimai, lietuvių Kalėdų papročiuose turėjo magišką galią.
4. Vienas ryškiausių prosenovinių Kalėdų šventimo papročių – persirenginėjimas įvairiais personažais. Žmonės tikėdavo, kad taip pagerbiant senovinius totemus sulauks vaisingumo žmonėms ir gyvuliams, taip pat manydavo būsiant geram derliui.
5. Kalėdų medis – eglė buvo Saulėgrįžos šventės medis, kuris simbolizuodavo sugrįžtančią žaliuojančią gamtą.
6. Žaidimų per Kalėdas tikslas buvo žmonių bendravimas, linksminimasis.
7. Pasaulyje Kalėdų šventės turi daug panašumų su Lietuvos, o tie papročiai kurių iki šiol nebuvo, jau pradeda prigyti ir lietuviškoje kultūroje. Pasaulis pradeda suvienodėti savo papročiais.

8. Naudota literatūra:
1. P.Dundulienė – Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos.
2. J.Balys – lietuvių kalendorinės šventės.
3. B.Buračas – Lietuvos kaimo papročiai.
4. Internetas:
(http://www.lfcc.lt/publ/atvaziuoja_kaledos.html#apie)
(http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Nekiln_sventes.htm)
(http://neris.mii.lt/CHRISTMAS/kaledos.html)
( http://www.sociumas.lt )
5. Referate esančių klausimų pateikėjas –xxxxx.
6. Į klausimus atsakė Nijolė Butkuvienė 32 metai.

Leave a Comment