Referatas apie mokslą ir filosofiją

Turinys

Įvadas........................ 3
1. Filosofijos skaidymasis ir diferenciacija... 4
2. Specialieji mokslai ir jų klasifikacija..... 4
3. Filosofija ir realieji mokslai........ 6
4. Filosofija ir formalieji mokslai....... 7
5. Mokslo filosofija............. 7
6. Mokslo revoliucija ir filosofija....... 8
7. Scientizmas ir antiscientizmas......... 9
8. Išvados................ 10Įvadas
Kas yra mokslas? Iš kur jis atsirado ir kaip mokslas yra susijęs su filosofija? Šiuos klausimus ir dar kitokius nagrinėsiu savo referate.
Pradžioje kai atsirado pirmosios graikų mokyklos apie VII – VI a. filosofija ir mokslas buvo neatskirti, filosofija aiškinosi visus žmonėms rūpimus klausimus.
Filosofijai atsirasti įtakos turėjo pirmieji graikų valstybės – miestų (poliai), šie poliai sk kyrėsi savo valdymo forma. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Vėliau iš šių valdymo organų susiformavo dvi politinės sistemos – aristokratinė (Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose). Tobulėjanti politinė sistema, taip pat visų graikų išpažįstama orfikų religija formavo specifinę graikų mąstyseną. Imta labai domėtis politinėmis problemomis, graikai vienintelė tauta, kuri pradėjo taip intensyviai domėjosi politika.
Pagrindinė filosofijos prigimtį ir kilmę aiškinanti teorija yra – mitologinės kilmės teorija. Ši teorija sako, kad filosofija yra racionalizuota mito forma, o pats žodis “mitas”(gr.k.) reiškia pasakojimą. Mitai tai pasakojimai ka aip atsirado pasaulis. Juose pasaulio atsiradimas, raida ir paskirtis aiškinami įasmenintų būtybių – dievų ar herojų – veikla. Tuo tarpu filosofijoje būtų aiškinimasis, kas yra pasaulis. Ir čia dievų ir herojų vaizdiniai keičiami suasmenintomis ir abstrakčiomis sąvokomis. Filosofijos atsiradimas laikomas pažangesniu mąstymo ra

aidos etapu.
Apie VI a. p. m. e. Miletas tapo svarbiausiu kultūros centru. Netrukus ir atsirado poreikis mokslui ir filosofijai. To pasėkoje atsirado pirmosios graikų filosofinės mokyklos, tiesa iš pradžių jos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių emigrantų tarpe.
Atsiradus pirmosioms filosofinėms mokykloms kyla graikų kultūra, išsivysto platesni dvasiniai poreikiai. Pirmosios filosofijos mokyklos buvo dvi – jonėnų ir italikų. Šios dvi mokyklos buvo savitos, jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandara, italikai – mąstymo procesą.
Tada senovės Graikijoje filosofija atsirado kaip visą apimantis mokslas, jau V a. buvo susiformavę vadinamieji specialieji mokslai, taip iškilo filosofijos kompetencijos apibrėžimo klausimas.Graikai nuo Aristotelio laikų skyrė vadinamąją pirmąją filosofiją – filosofiją griežta šio žodžio prasme ir gamtos mokslus. Šiuo laikotarpiu filosofija yra laikoma ne e tik vienintelė ir aukščiausia pažinimo forma, priartinanti jį prie dieviškojo gyvenimo.1. Filosofijos skaidymasis ir diferenciacija.
Filosofija pradžioje buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi galime teigti, kad ji buvo universalus mokslas. Kadangi manyta, jog žmogaus prigimtį ir vietą pasaulyje lemia paties pasaulio prigimtis, tai pirmieji graikų filosofai pagrinde nagrinėjo daiktų pradus ir pasaulio reiškinių tvarką.
Daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų, gan anksti prasidėjo filosofijos skaidymasis, diferenciacija. Pradžioje iš filosofijos atsirado savarankiškos disciplinos, jos buvo traktuojamos kaip filosofijos da
alys ar skyriai. Turbūt pirmasis nuodugniau filosofijos struktūrą mėgino aptarti Aristotelis. Jis atskyrė nuo jos logiką kaip pereinamą discipliną, pačioje filosofijoje Aristotelis įžvelgė dvi svarbiausias sritis: teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę filosofiją, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis jis filosofas laikė fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Anot Aristotelio, šios teorinės filosofijos dalys skiriasi visų pirma abstraktumo laipsniu – pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.
Pačiomis svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečią, vadinamąją poetinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką bei retoriką, bet šis terminas filosofijoje neprigijo, manoma todėl kad Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko.
Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija Antikos ir viduramžių laikais nekėlė sau tikslo pakeisti ar pagerinti daiktines, materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Buvo manoma, kad filosofų neturi dominti nei nauda, nei šlovė, – jiems turi rūpėti tik išmintis. Aistros, kylančios dėl naudos ar šlovės, tik trukdo suvokti būties prigimtį – jos temdo protą.
Viduramžių mąstytojų žvilgsnis dažniausiai krypo į dangų, tuo laiku aktualiausia tema – Dievas. Žemiškas pasaulis buvo laikomas Jo kūriniu ir todėl vertinamas mažiau nei dangiškasis. Todėl ir materialūs žemiškojo gyvenimo dalykai viduramžių filosofijai rūpėjo mažiau negu metafizinės problemos, susijusios su antjutiminiu (juslėmis nesuvokiamu) pasauliu.2. Specialieji mokslai ir jų kl
lasifikacija
Filosofijai skaidantis atsiradę mokslai iš pradžių siekė panašėti į metafiziką, kuri iki Naujųjų laikų jiems buvo žinių nuodugnumo pavyzdys. Tyrinėjanti antjutiminius daiktų pradus ir už regimų
daiktų pasaulio ieškanti tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškojo pažinimo viršūne.
Naujaisiais laikais pradedant XVII a., metafizikos autoritetas pradėjo mažėti. Didžiausią įtaką tam turėjo XVII a. mokslo revoliucija. Ji pakirto senojo, aristoteliškojo pasaulėvaizdžio pagrindus.( Aristotelis buvo universaliausias Antikos mąstytojas ir jo požiūris į pasaulį iki to laiko tarp filosofų vyravo.) Vis daugėja tikslių žinių apie gamtą. Sparčią gamtotyros plėtrą lėmė tai, kad joje buvo pradėtas sistemingai taikyti eksperimentavimo metodas, o tyrimo rezultatus imta reikšti matematinėmis formulėmis.
Sparčiai plėtojantis pažinimo metodams, kito ir mokslinio pažinimo tikslų samprata. Antikos, o ir viduramžių laikais svarbiausias teorinio pažinimo tikslas buvo būties prigimties, kosmoso darnos, harmonijos ir grožio atskleidimas. Vyravo intelektualiniai, teoriniai pažinimo tikslai. Tiesa, praktinė filosofija tyrinėjo kai kuriuos žmogaus veiklos aspektus, siekiant išmokyti žmones gyventi dorai, protingai ir išmintingai.
Požiūrio į pažinimo tikslus pasikeitimui didelę įtaką turėjo visuomenėje vykstančios permainos, nulemtos technikos, gamybos ir prekybos pažangos. Pradėjo kilti verslo žmonės, kuriems rūpėjo ne tiek būties prigimtis ir kosmoso harmonija, o konkrečią materialinę naudą teikiantys mokslo atradimai ir išradimai. Į pasaulį šie žmonės ėmė žiūrėti visai kitokiomis akimis negu Antikos filosofai ar viduramžių teologai. Jie buvo su
uinteresuoti labiau ne metafizikos, o eksperimentinės gamtotyros plėtra.
Paprastai filosofiją kartu ir teologiją pradėta atskirti nuo kitų mokslų, pastarieji ir yra vadinami specialiaisiais mokslais, kurie dar yra klasifikuojami į atskirus mokslus:
o Realieji mokslai
• Gamtos mokslai( pvz., fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija)
• Kultūros mokslai
• Dvasios mokslai ( pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra)
• Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai
o Formalieji mokslai ( pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija)

Realiųjų mokslų yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kuri yra tyrinėjama taikant tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); galime išskirti istoriją, kalbą ir meną, kaip žmogiškosios dvasios kūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumus. Formalieji mokslai patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies netyrinėja, jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat tų ryšių išraiškų padarymas, apskaičiuojamumas, kad jas būtų galima “skaičiuoti”.3. Filosofija ir realieji mokslai
Realieji mokslai tyrinėja savo sritis, aptikdami aprašomuosius ir grindžiamuosius ryšius.galima nurodyti tris realiųjų mokslų požymius, kurie įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Realieji mokslai visuomet yra:
1) Empiriniai, t.y. jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžengia srities ribų.
2) Tematiškai redukuoti, t.y. jų tema (objektas) yra apribota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu), tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama.
3) Metodiškai abstraktūs, t.y. jų tema yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nėra tematizuota; į tai neatsižvelgiama.
Galime pamatyti skirtumą tarp realiųjų mokslų ir filosofijos. Minėti realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios srities ribų: nurodydami grindžiamuosius ryšius, jie aiškina vieną empirinį dalyką kitu, kuris priklauso tai pačiai sričiai. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo, tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galutines sąlygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamatą.Filosofijai rūpi to, kas empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais empiriniais dalykais. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir pamatai.
Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti, nes jų tema yra apribota tam tikru aspektu. Tuo tarpu filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empiriška, neempirines sąlygas, kaip apie visumą. Ji neapsiriboja tik vienu kuriuo nors aspektu, bet klausia apie visumą.
Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą.
Realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus, todėl jie visumos kaip tik ir nepažysta, nes ji niekada nebūna šių mokslų tema.
Taigi realieji mokslai nežino savo teiginių visumos apimties. Šios išvados reikšmė auga kartu su didėjančia realiųjų mokslų specializacija. Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino, kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz., aplinkos tarša, socialinių ryšių pokyčiai ir t.t). Specialiųjų mokslų pedagogika negali pati nustatyti auklėjimo tikslų. Medicina vis labiau suvokia, kaip svarbu žiūrėti į žmogų kaip į visumą.
Mėginama prieštarauti, esą realieji mokslai integruojasi. Šioje integracijoje ir atsiskleidžianti visuma. Tačiau realieji mokslai negali patys nustatyti savo vietos visumoje, tada kaip jie gali integruotis į visumą? Atrodo, kad tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų parodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos.4. Filosofija ir formalieji mokslai.
Kadangi formalieji mokslai tyrinėja tik grynąją sąryšių formą, gryną struktūrą, jie skleidžiasi per tam tikrą metodinę abstrakciją. Ypatingą vaidmenį čia atlieka formalioji logika, kuri dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina. Ir šiandien formaliajai logikai, atrodo, tinka ta vieta filosofijoje, kurią jai skyrė Aristotelis: ji yra filosofijos organonas (gr. Įrankis), taigi turi instrumentinę prasmę, kadangi mokslo tikslingos argumentacijos ir padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas5. Mokslo filosofija.
Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Dabar ji suskilo į atskirus specialiuosius mokslus. Todėl, pasak Comte’o, vienintelė išeitis filosofijai, norinčiai išlaikyti savo mokslinę orientaciją, – tai tapti paties mokslo filosofija. Kiekvieną tikrovės reiškinių sritį dabar nagrinėja konkretus mokslas. Dabar atsiranda vienas svarbus reiškinys, kurio joks mokslas nenagrinėja – tai pats mokslas kaip tam tikra žmonių intelektinės, pažintinės veiklos forma. Šis reiškinys kelia tam tikrų problemų, nes neaišku kaip šis mokslas atsirado, pagal kokius dėsnius veikia, koks jo socialinis vaidmuo, koks įvairių mokslų taikomų metodų santykis, kaip klasifikuoti mokslus.Šitas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimą, pagrindinių mokslo sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.
Požiūris, kad filosofijos pertvarkymas į mokslo filosofiją yra vienintelis perspektyvus filosofijos plėtotės XX a. būdas, įgijo nemažai šalininkų. Jam pritarė daugelis gamtotyrininkų, kurie neigiamai vertino metafizines filosofijos pretenzijas. Mokslo filosofijoje buvo tikėtasi panaudoti paties mokslo sukurtus, pirmiausia loginius ir matematinius, metodus, gerai tinkančius mokslo žinių struktūrai tirti. Remdamasi tokiais metodais, mokslo filosofija turėjo tapti tokia pat tiksli ir faktais pagrįsta disciplina kaip ir patys specialieji mokslai.
Mokslo filosofijos šalininkai labai intensyviai propagavo savo pažiūras tarp mokslininkų. Jau prieš antrąjį pasaulinį karą imta rengti gausiai atstovaujamas tarptautines konferencijas, į kurias kviesdavo žymiausius gamtosaugininkus, o jau nuo šeštojo dešimtmečio, be tradicinių tarptautinių filosofijos kongresų, reguliariai vyksta tarptautiniai logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos kongresai.
Filosofijos nedera suvesti į mokslo filosofiją, kuri tėra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius. Mokslo filosofija neatsako į žmogui be galo svarbius jo egzistencijos, tiek individualios, tiek socialinės, klausimus. Filosofija sąveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise, politika, todėl filosofijos reikšmė kur kas pranoksta jos reikšmę mokslui. Jos sąveika su mokslu tėra tik vienas iš jos vaidmens kultūroje elementų.6. Mokslo revoliucija ir filosofija.
Filosofijos reikšmė mokslui ypatingai išryškėja mokslo krizių ir revoliucijų metu, kai tyrinėtojams tenka atsisakyti mokslo principų, kuriais buvo remtasi dešimtmečiais ar net šimtmečiais. Tada jie norom nenorom atsiduria filosofų vietoje, nes šioje situacijoje be kritinės refleksijos neįmanoma pajudėti iš vietos. Žymiausi mąstytojai, įėję į XVII a. mokslo revoliucijos istoriją, Galilėjus, Dekartas, Niutonas, įėjo ir į filosofijos istoriją. Tą patį galima pasakyti ir apie XX a. pradžios mokslo revoliuciją: E.Machas, H.Puankarė, A.Enšteinas, W.Haizenbergas buvo ne tik fizikai ir matematikai, bet ir žymūs filosofai. Griaudami klasikinę gamtotyrą ir kurdami naują, jie buvo priversti tyrinėti, ant kokių (filosofinių) pamatų stovėjo senoji ir kokius naujus pamatus reikia padėti, kad naujas mokslo rūmas nepradėtų griūti. Kai Machas kritiškai analizavo Niutono vartotą absoliučios erdvės sąvoką ir kai Enšteinas kėlė klausimą, kaip galima nustatyti, kad skirtingose vietose vykstantys įvykiai yra vienalaikiai, jie, analizuodami mokslo konceptinį aparatą, t. y. jo sąvokų sistemą, sprendė iš esmės filosofines problemas. Sprendimai kai kada turėjo būti radikalūs – kvantinė mechanika nebūtų sukurta neatmetus šimtametės tradicijos įtvirtinto požiūrio į mokslo dėsnius ir žmogaus pažintines galimybes.7. Scientizmas ir antiscientizmas.
Scientizmas (lot. Scientia – žinojimas) – tai anot Juozo Griniaus, “ne kas kita kaip viso žmogiškojo pažinimo suvedimas tiktai į mokslinį pažinimą, suprastą vienų atskirųjų (specialiųjų – E. N.) mokslų (ar dargi tik gamtos mokslų) prasme” 1. Jo šalininkai neigia metafizinio, arba filosofinio, pažinimo vertę ir laikosi nuomonės, jog realiai pažinti įmanoma tik matematikos objektus, pavyzdžiui, skaičius, ir tai, ką galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslėmis. Scientizmo šalininkai tiki, jog visas žmogui ir žmonijai kylančias problemas galima išspręsti vien moksliniais metodais.
Antiscientizmas – tai požiūris, priešingas scientizmui. Jo šalininkai teigia kad filosofiją reikia griežtai skirti nuo specialiųjų mokslų. Jos metodų negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (ar netgi socialinių) mokslų metodais, nes galimi ir kitokie būties pagrindų, žmogaus santykio su pasauliu ir pačiu savimi atskleidimo būdai.

1.J. Girnius, Filosofijos pagrindai: Raštai, Vilnius, 1991, t. 1, p. 295.

Išvados
Filosofijos atsiradimas VI a. p. m e. yra vienas iš trijų Graikijos stebuklų (kiti – tragedija ir matematika). Filosofija buvo kildinama nuo mitų atsiradimo, ji mėgino aiškintis dievų ir herojų veiklą, siekė pažinti pasaulį suasmenintomis ir abstrakčiomis sąvokomis, o ne besąlygiškai tikėdama mitais ir herojų žygdarbiais.
Atsiradus pirmosioms filosofijos mokyklos prasidėjo pažangesnis mąstymo raidos etapas. Pradėjo kilti kultūra, žmonės ėmė domėtis gamta ir filosofija.
V a. susiformavę specialieji mokslai atvėrė visiškai naują erdvę į pasaulio pažinimą, pradėta domėtis gamtos reiškiniais ir mėginimas paaiškinti iš kur, ir kaip jie atsiranda. Mitai nebebuvo vieninteliai paaiškinimai to, kas vyksta gamtoje.
Filosofija pradžioje buvo vadinama universaliu mokslu dabar ją imta skaidyti į tam tikras disciplinas, mokslus, tyrinėjančius siauresnę sritį.
Filosofija pradėta atskirti į realiuosius ir formaliuosius mokslus. Susiskaidžius filosofijai atsiradę mokslai siekė panašėti į metafiziką ( gr. žodis “metafizika“ reiškia tai, kas yra anapus arba virš fizikos). Metafizika tapo žmogiškojo pažinimo viršūne, Tačiau XVII a. metafizikos autoritetas sumažėjo, prasidėjo XVII a. mokslo revoliucija. Tokie žymūs mąstytojai kaip Galilėjus, Niutonas ir daug kitų įėjo į mokslo revoliucijos istoriją kartu įėjo ir į filosofijos istoriją. Jie griaudami klasikinį gamtotyros supratimą ir kurdami naują, buvo priversti tyrinėti, ant kokių (filosofinių) pamatų stovėjo senoji ir kokius naujus pamatus reikia padėti, norint kad naujas mokslo rūmas negriūtų.
Filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai irgi daro didelį poveikį filosofijai. Dėl glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra įdomi, reikšminga ir perspektyvi filosofijos plėtotės kryptis.

Naudota literatūra:
1. Evaldas Nekrašas – filosofijos įvadas. 2004
2. Filosofijos istorijos chrestomatija, Antika. 1977
3. A. Anzenbacher – Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992
4. Internetas:
http://www.filosofas.esu.as/knyga/5.htm
http://filosofas.projektas.lt
http://www.filosofija.lt
http://www.mokslo.centras.lt

Leave a Comment