Švietimo sistema Lietuvoje 1940–1990 m.
Sovietų Sąjungos kariuomenei 1940 m. vasarą okupavus Lietuvą, prasidėjo jos sovietizacija. Naujieji krašto šeimininkai nedelsiant ėmėsi pertvarkyti ir švietimo sistemą – siekė sugriauti nepriklausomybės laikais nusistovėjusią tvarką, pertvarkyti ją Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Švietimo pertvarka buvo patikėta naujai vadovybei: švietimo ministru (vėliau liaudies komisaru) paskirtas rašytojas A. Venclova, jo pavaduotojais – pedagogas J. Žiugžda ir poetas L. Gira. Naujai valdžiai ištikimi žmonės į vadovaujantį švietimo darbą atėjo ir apskrityse.
Jau 1940 m. liepos 1 d. vyriausybė panaikino mokyklose kulto tarnautojų etatus, todėl buvo atleisti iš mokyklų visi tikybos mokytojai. Įstatymiškai bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Mokyklose nustojo veikusios organizacijos – skautai, ateitininkai ir kt. 1940 m. rugpjūčio mėn. visos mokymo ir auklėjimo įstaigos (bendrojo lavinimo, amatų mokyklos, vaikų darželiai) buvo suvalstybintos. Mokyklose panaikintas mokestis už mokslą.
Didžiulis dėmesys buvo kreiptas idėjiniam moksleivių auklėjimui, kadangi norėta juos perauklėti bei įtikinti naujosios santvarkos pranašumu. Todėl buvo atsisakyta kai kurių iki tol naudotų vadovėlių, kitų mokymo priemonių. Bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose įvesta Sovietų Sąjungos istorijos, SSRS Konstitucijos dėstymas, visose mokyklose imta mokyti rusų kalbos, iš dalies pakeistos tiksliųjų ir gamtos mokslų programos. Mokyklose pradėta steigti komjaunimo ir pionierių organizacijas, įrengiami Lenino kampeliai, imta leisti sienlaikraščius. Visa tai turėjo padėti skleisti sovietų ideologiją.
Vienas iš svarbiausiu uždaviniu buvo „perauklėti“ mokytojus. Dalis naujajai valdžiai neįtikusių mokytojų buvo atleisti iš darbo, nemaža dalis jų vėliau atsidūrė tremtyje. Likę mokytojai buvo verčiami studijuoti V. Lenino, J. Stalino, K. Markso veikalus, studijuoti Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją, SSRS konstituciją, SSKP suvažiavimų bei nutarimų medžiagą.
Iki Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo buvo suspėta įsteigti naujų pradžios mokyklų, progimnazijų ir gimnazijų, vaikų darželių, amatų mokyklos reorganizuotos į valstybinių darbo rezervų mokyklas. Buvo kreipiamas dėmesys suaugusiųjų švietimui, steigiant taip vadinamuosius kultūros židinius, beraščių ir mažaraščių kursus, liaudies universitetus bei kt. Nemaža dėmesio juose skirta naujos ideologijos skleidimui.
Švietimo sistemos sovietizaciją nutraukė prasidėjęs karas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu 1941–1944 m., Lietuvos mokyklose buvo sugrįžta prie daugelio dalykų, buvusių švietimo įstaigose Lietuvos Respublikos metais. Todėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus antrajam Lietuvos sovietizacijos laikotarpiui, vėl imta partvarkyti švietimo sistemą, pritaikant ją prie SSRS.
Pirmaisiais metais po karo Lietuvoje veikė trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykla: pradinė (4 kl.), progimnazija (4 kl.) bei gimnazija (4 kl.). 1946 m. buvo išplėstas pradinių mokyklų tinklas, kadangi imta steigti mokyklas visur, kur iki artimiausios mokyklos toliau kaip 3 km ir yra daugiau kaip 15 mokinių. Buvo įsteigta ir naujų gimnazijų bei progimnazijų. Iš viso 1949 m. Lietuvoje veikė 3241 pradinė mokykla, 242 progimnazijos, 131 gimnazija.
Dirbančiajam jaunimui pradėta steigti vakarines mokyklas, kurios veikė šalia gimnazijų ir progimnazijų. 1948/1949 mokslo metais buvo 8 darbininkų jaunimo gimnazijos ir progimnazijos, 18 kaimo jaunimo progimnazijų ir gimnazijų, 54 suaugusiųjų gimnazijos ir progimnazijos.
Naujas švietimo raidos etapas prasidėjo 1949 m. Tuomet buvo priimtas nutarimas pereiti prie visuotinio privalomojo septynmečio mokymo ir 11 metų vidurinio mokymo. Nuo 1949/1950 mokslo metų visos 4 klasių progimnazijos ir 8 klasių gimnazijos, į kurių pirmąsias klases buvo priimama baigus pradinę mokykla, pertvarkytos atitinkamai į septynmetes ir vidurines mokyklas. Toks Lietuvos mokyklų struktūros pakeitimas reiškė, kad jos buvo įjungtos į vieningą SSRS švietimo sistemą. Kaip nemažą Lietuvos pasiekimą tenka vertinti tuomet išlikusį 11-metį vidurinį mokymą, kadangi beveik visoje Sovietų Sąjungoje buvo pereita prie 10 metų vidurinio mokymo. Ugdymo turinys taip pat galutinai pertvarkytas, pritaikant jį sovietinei ideologijai ir sovietinės pedagogikos reikalavimams. Svarbiausia – diegti moksleiviams materialistinę pasaulėžiūrą, rengti „visapusiškai išsilavinusius, aktyvius ir sąmoningus komunistinės visuomenės kūrėjus“. Tam tikslui siekti buvo sudaryti nauji mokymo planai, išleistos mokymo programos, vadovėliai bei kitos mokymo priemonės.
Visuotinio privalomo septynerių metų mokymo įvedimas pareikalavo išplėsti septynmečių ir vidurinių mokyklų tinklą. Tuo laikotarpiu septynmečių mokyklų skaičius išaugo iki 666 (vietoj buvusių 242 progimnazijų), o vidurinių mokyklų iki 172 (vietoj buvusių 131 gimnazijos). 1951/52 mokslo metais iš Švietimo ministerijos sistemai priklausiusių 3600 dieninių mokyklų 3072 dėstomoji kalba buvo lietuvių, 172 – rusų, 241 – lenkų, 60 – lietuvių ir rusų, 6 – lietuvių ir lenkų, 47 – lenkų ir rusų, 2 – lietuvių, lenkų ir rusų. Procentine išraiška tai sudarė: lietuvių dėstomąja kalba – 84,2 proc. mokyklų, rusų – 9,6 proc., lenkų – 6,2 proc.
Šeštajame dešimtmetyje buvo stengiamasi steigti daugiau vaikų namų (1951 m. veikė 33), vaikų lopšelių-darželių (1951 m. veikė 279), internatinių mokyklų neįgaliems vaikams (1951/ 52 m.m. jų buvo 5). Tęsė veiklą mažaraščių ir beraščių mokymo kursai (oficialioji statistika teigia 1951 m. veikus 927 kursus). Amžininkų liudijimu, šie kursai buvo organizuojami skubotai, juose dirbę neretai abejotinos kvalifikacijos asmenys, kursų trukmė nedidelė, todėl įvertinti jų reikšmę krašto švietimui yra gana problematiška. Mokymo lygis švietimo įstaigose apskritai paėmus buvo žemesnio lygio nei prieškario Lietuvoje.
Siekiant parengti specialistus, imta plėsti specialiųjų vidurinių mokyklų tinklą. Buvo įsteigtas Vilniaus prekybos technikumas (1946), Vilniaus geležinkelių transporto technikumas (1948), Klaipėdos žemės ūkio (1946), Panevėžio hidromelioracijos (1950), Rietavo žemės ūkio (1951), Telšių taikomosios dailės (1951) technikumai, Šiaulių medicinos mokykla (1946) bei kitos specialiosios vidurinės mokyklos. 1951/ 52 m.m. iš viso jų buvo 49.
Naujas sovietinės Lietuvos švietimo etapas prasidėjo 1959 m. Siekiant įgyvendinti SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1958 m. gruodžio 24 d. įstatymą „Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo vystymo SSRS“, Lietuvoje buvo pertvarkyta bendrojo lavinimo mokyklų struktūra. Vietoje visuotinio privalomo septynmečio mokymo įvestas visuotinis privalomas aštuonmetis mokslas. Todėl septynmetės mokyklos reorganizuotos į aštuonmetes mokyklas. Reorganizacija baigta 1962 m. 1963/ 64 m.m. Lietuvoje veikė 919 aštuonmetės mokyklos, kuriose mokėsi 134 tūkst. mokinių.
Tuo laikotarpiu didžiulis dėmesys kreiptas moksleivių darbiniam auklėjimui, siekta įtraukti juos į tuomet vadinamąjį visuomenei naudingą darbą. Dėl to pradėta dėstyti naujas disciplinas, padidintas praktinių ir laboratorinių užsiėmimų skaičius. Palaipsniui buvo įvedamas gamybinis mokymas. Mokyklose pradėta steigti kabinetus, dirbtuves. Dalis 9–11 kl. moksleivių turėjo dirbti įmonėse, gamyklose, kolūkiuose ar kitur, kad įgytų darbo įgūdžių. Be to, pradėta steigti vidurines mokyklas su sustiprintu atskirų dalykų dėstymu.
1971 m. dar kartą buvo pakeista mokyklų struktūra: pradinėse mokyklose mokymo trukmė sutrumpėjo iki 3 metų. Ketvirtoji klasė priskirta aštuonmetei ir vidurinei mokykloms. Todėl bendrojo lavinimo mokyklos struktūra buvo tokia: 353. Tačiau toks mokyklos modelis netrukus buvo vėl pakeistas. 1984 m., vykdant paskelbtą švietimo reformą Sovietų Sąjungoje, mokymosi trukmė prailgėjo 1 metais. Todėl 1986 m. rudenį lietuvių mokyklose buvo pereita prie 12 metų mokymo (mokyklose dėstomąja rusų kalba nuo 10 klasių buvo pereita prie 11). Pradinėse mokyklose vėl buvo 4 klasės. Baigę šią mokyklą, mokiniai galėjo pereiti mokytis į devynmetės mokyklos penktą klasę (aštuonmetės mokyklos buvo reorganizuotos į devynmetes) arba į vidurinės mokyklos penktą klasę (iš viso vidurinėje mokykloje veikė I-XII klasės). Tad mokyklos su dėstomąja lietuvių kalba struktūra nusistovėjo tokia: 453.
Paskutiniais sovietinio laikotarpio dešimtmečiais laipsniškai buvo pereinama prie visuotino vidurinio mokymo įgyvendinamo. 1975 m. buvo konstatuota, kad iš esmės įgyvendintas visuotinis vidurinis jaunimo mokslas. Tikrovėje toks mokymas atnešė ir nepageidaujamų vaisių – dalis jaunimo į mokyklas buvo varomi tiesiog prievarta, tokių moksleivių žinių lygis buvo žemas. Tačiau oficialioji statistika skelbė apie pasiektus didžiulius švietimo pasiekimus, kuo norėta pasididžiuoti prieš kitas, ypatingai Vakarų, šalis.
1986/1987 mokslo metais Lietuvoje veikė 2124 bendrojo lavinimo mokyklos. Iš jų: 829 – pradinės (jas lankė 536 tūkst. vaikų), 614 – nepilnosios vidurinės (devynmetės) mokyklos, kuriose mokėsi 59 tūkst. moksleivių, 627 – vidurinės mokyklos (450 tūkst. moksleivių), 54 – vaikų su fiziniais ir protiniais trūkumais mokyklos (netoli 13 tūkst. vaikų).
Taip pat veikė darbininkų su viduriniu išsilavinimu mokyklos – profesinės technikos mokyklos (1985 m. buvo 97, jose mokėsi beveik 97 tūkst. moksleivių) bei technikumai arba politechnikumai. Šio tipo mokyklos rengė specialistus pramonei, žemės ūkiui, statybai. 1987 m. buvo 66 technikumai; juose mokėsi beveik 59 tūkst. moksleivių.
Moksleiviai, baigę bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą, profesinę technikos mokyklą arba technikumą, galėjo stoti į aukštąją mokyklą.
Sovietmečio laikotarpio Lietuvos švietimo sistema turėjo privalumų ir trūkumų. Svarbiausias privalumas – lengvai pasiekiamas ir nemokamas mokslas. Ryškiausias trūkumas – mokykla buvo ideologizuota.