Sovietinės Lietuvos kultūra ir švietimas
Sovietizavus Lietuvos ūkį, buvo siekiama plėsti šalyje komunistinį režimą. Tačiau tam dar reikėjo susovietinti patį lietuvį. Antraip Lietuvos politinė integracija į SSRS bei ūkinė sovietizacija būtų išorinio ir laikino pobūdžio. Tad svarbiausias Maskvos tikslas buvo paversti lietuvių tautą „homo sovietikus“, t.y. ugdyti ištikimybę ir atsidėjimą SSRS ir komunistų partijai, skatinti bendravimą su rusais ir šios tautos aukštinimą, menkinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, klastoti Lietuvos istoriją, diegti rusų kalbą visose gyvenimo srityse, tautinius papročius ir tradicijas transformuoti į sovietinius.
Sovietinės Lietuvos švietimui visą laiką buvo keliami moksleivių komunistinio auklėjimo prioritetai. Siekta ugdyti kolektyvizmo jausmą, moksleiviams ir studentams nuolat diegtas proletarinis internacionalizmas, kaip tautų draugystės principas. Tačiau lietuvių tauta nepasidavė proto ir jausmų sovietizacijai, ir tai rodo 1988 metų tautos Atgimimas.
1949 m. buvo įvestas privalomas septynmetis, 1958 m. privalomas aštuonmetis, o 1975 m. ir privalomas vidurinis mokymasis. Mokinių skaičius vidurinėse mokyklose vis didėjo. Lietuvoje veikė 12 aukštųjų mokyklų. 1945 m. buvo 5,7 tūkstančiai studentų, o 1983 m. – jau 69,6 tūkstančių. 1967 m. Lietuvoje buvo 3 kartus daugiau studentų nei D. Britanijoje, 3,5 karto daugiau nei Italijoje ir Vakarų Vokietijoje (proporcingai gyventojų skaičiui).
Tautos kultūros atžvilgiu Stalino laikų principas buvo toks: tautinė forma, socialistinis turinys, o po Stalino – ir forma, ir turinys socialistinis. Naujoji 1961 m. TSKP programa nustatė bendrą visoms tarybinėms tautoms internacionalinės kultūros principą. Bendras jo bruožas – kūryba TSKP tarnyboje. Sovietinės Lietuvos kūrėjus įpareigojo ne tiek meniniai, kiek pirmiausia partiniai kriterijai. Jų abiejų sąveika buvo vadinama socialistinio realizmo metodu.
Po karo pradėtas kadrų „valymas“ neaplenkė ir kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. Imta „perauklėti“ senąją inteligentiją – į „naujojo gyvenimo“ kūrimą „įsijungusius“ rašytojus, menininkus, mokslininkus gyrė, teikė premijas ir garbės vardus, neklusniuosius baudė. Nuo pirmųjų pokario metų „naująjį gyvenimą“ šlovino ir „tautų draugystę“ liaupsino, „lietuviškai vokiškiems banditams“ prakeiksmus siuntė P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, V. Grybas, T. Tilvytis, ką tik Hitlerį gyręs A. Jonynas. 1946 m. lietuviškosios operos tėvas K. Petrauskas tapo SSRS liaudies artistu ir Stalino premijos laureatu. 1946 spalio 1–2 d. Lietuvos rašytojų susirinkime LKP CK sekretorius K. Preikšas apolitiškumu, nacionalizmu kaltino E. Matuzevičių, A. Miškinį, B. Sruogą, dailininką J. Vienožinskį, dailėtyrininkę H. Kairiūkštytę, istorikus A. Janulaitį ir I. Jonyną. 1940–1953 m. buvo suimta, ištremta, nužudyta ar kitaip nubausta daugiau nei 90 literatų. Žymūs Lietuvos mokslininkai – J. Balčikonis, J. Lebedys, V. Girdzijauskas, T. Ivanauskas, V. Lašas, A. Purėnas, V. Ruokis. – buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Vakarų mokslą“, „priešakinio rusų ir tarybinio mokslo vaidmens ignoravimu“. 1954–1957 m. politinis „atlydys“ Sovietų Sąjungoje teigiamai atsiliepė Lietuvos kultūrai. Bandymai modifikuoti socialistinio realizmo formas pastebimi J. Marcinkevičiaus, M. Sluckio, J. Avyžiaus, K. Sajos darbuose. Lietuvos kinematografija, anksčiau nieko vertinga nesukūrusi, ėmė gvildenti svarbias temas. 1966 m. pasirodė du neeiliniai filmai – V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir R. Vabalo „Laiptai į dangų“, kuriuose buvo nagrinėjama nepaprastai opi tema – pokario partizanų pasipriešinimas. Kompartijos veikėjai nuolat kritikavo menininkus už nacionalizmo apraiškas: kompozitorių V. Klovą už operą „Pilėnai“, rašytoją R. Lankauską už apysaką „Tiltas į jūrą“. Smarkiai buvo kritikuojama J. Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. Pats N. Chruščiovas reiškė nepasitenkinimą dėl planuojamų Lietuvos pilių restauravimo. Nepaisant suvaržymų, Lietuvos menininkai ir jų menas vis dažniau pasiekdavo ir Vakarų skaitytojus bei meno mėgėjus.