Lietuvos prekybos politikos raida

1. Lietuvos prekybos politikos raida.
Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (toliau tekste “VRE”) šalyse, užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonomiką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų prekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, tarptautiniu darbo pasidalijimu grindžiamai specializacijai ir technologinio gamybos lygio didėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios SSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik suudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais [4].
Iki ekonominių reformų pradžios Lietuvos užsienio prekybą vykdė valstybinės įstaigos, ji buvo griežtai reguliuojama kvotomis ir licencijomis. Dėl to reikėjo iš naujo kurti visą užsienio prekybos sistemą. Kadangi „centrinis planavimas pats savaime buvo pagrindinis netarifinis prekybą slopinantis barjeras, tai jo panaikinimas buvo didelis žingsnis atviros ekonomikos link“ [9, p. 5]. Dėl šio sisteminio pasikeitimo po keleto metų užsienio prekyba buvo liberalizuota irr prasidėjo prekybos srautų persiorientavimas, atspindintis šalies santykinius pranašumus.
Lietuvos užsienio prekybos politika buvo liberalizuojama įgyvendinant tiek vienašales, tiek ir sutartines priemones. 1993 m. priimtas naujas prekybos įstatymas ir panaikinti dar likę kiekybiniai eksporto apribojimai. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai ka

ai kuriems vietiniams žaliavų produktams (kailiams ir medienai). Importo srityje buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Buvo panaikinti specifiniai 10% dydžio muito mokesčiai už importą tvirta valiuta ir statistinės prekybos rinkliavos, kurios buvo nustatytos informacijai apie prekybos srautus registruoti. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Lietuvos užsienio prekybos dinamika atvaizduota 1 pav.
Sparčiai didėjantis eksportas ir importas buvo tiesioginis Lietuvos ekonomikos atvėrimo ir kliūčių mainams su kitomis šalimis šalinimo rezultatas. Kaip rodo 2 ir 3 pav., 1997 m. Lietuvos eksportas sudarė daugiau 40% šalies BVP, o importas sudarė apie 59% BVP. Nors 1999 m. eksportas ir importas atitinkamai sumažėjo iki 28% ir 45% Lietuvos BVP, ši tendencija buvo laikina dėl sumažėjusio eksporto į NVS (pav. 2,3).
Kitos tendencijos, apibūdinančios Lietuvos prekybos srautų raidą, – tai ES ir Baltijos šalių dalies didėjimas ir NVS dalies mažėjimas Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje. Nors NVS santykinė reikšmė Lietuvos eksporte sumažėjo, NVS, ypač Rusija, ir toliau lieka svarbus importo šaltinis – 1999 m. importas iš jos sudarė beveik 20% bendro Lietuvos importo. Apie pusę importo iš Rusijos sudarė mineralinės žaliavos, naudojamos Lietuvos naftos perdirbimo pramonės.
Pateiktos diagramos rodo, jog nuo 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas sumažėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos kr
rizė ir sumažėjusi paklausa, nes Lietuvos eksportas į Rusiją nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. sumažėjo beveik 70. Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos.
Užsienio prekybos struktūros pasikeitimai liberalizavus išorės ekonominius ryšius buvo susiję ne tik su pardavimų geografija, tai yra su prekybos partnerių kaita, bet ir su gaminių struktūros pokyčiais. Kaip parodė EBPO atlikti Baltijos šalių ūkių tyrimai, 1998 m. Lietuvos santykinis pranašumas buvo gaminant gamtos ištekliams ir darbo jėgai imlią produkciją – drabužius, mineralines trąšas, naftos produktus, elektros srovę, medieną ir baldus [13, p. 179–180]. Nors tai skatina daryti išvadą, kad „vėl išryškėjo prieškario prekybos specializacijos bruožai“, prekybos struktūrai ne mažiau svarbi yra ir paskutiniųjų 50 metų ūkio raida. Būtent dėl pastarosios priežasties naftos perdirbimo ir mineralinių trąšų pramonės gamyklų svarba eksportui ir visos šalies ekonomikos augimui buvo ir yra santykinai didelė.
Lietuvos užsienio prekybos režimo spartus liberalizavimas atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas rinkos ekonomikai ir šalies ekonomikos plėtrai. Kaip pažymi kai kurie užsienio analitikai, „liberalus Lietuvos prekybos režimas buvo esminis ekonominio šalies atsigavimo veiksnys<.>“ [7, p. 25]. Sisteminiai pokyčiai šalyje buvo pagrindinis veiksnys įgyvendinant liberalų užsienio prekybos režimą ir atveriant Lietuvos ekonomiką.
Situacija, susidariusi pirmaisiais sisteminių ekonominių ir politinių reformų metais, kartais va
adinama nepaprastosios politikos laikotarpiu, kuriam buvo būdinga stipri visuomenės parama ekonominės reformos priemonėms [1, p. 153]. Pradinių reformų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse laikotarpis buvo dar nepaprastesnis nei kitose VRE šalyse, kadangi visuomenė paramą sąlygoms rinkos ekonomikai sudaryti iš esmės siejo su parama valstybingumo atkūrimui [12]. Visuomenės parama sukūrė galimybę politikams ignoruoti siaurų grupių interesus ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Tiesa, šia galimybe nevienodai pasinaudojo kiekvienos iš trijų Baltijos šalių vyriausybės.
Be to, reformų pradžioje keičiamos „žaidimo“ taisyklės ir institucinė ekonominės politikos formavimo ir įgyvendinimo struktūra sumažino anksčiau buvusių įtakingų ekonominių grupių įtaką. Kaip teigia kai kurie analitikai, apžvelgdami perėjimo į rinkos ekonomiką VRE šalyse padarinius, „naujojoje ekonominėje ir politinėje aplinkoje visos interesų grupės susidūrė su galios praradimo pavojumi“ [2, p. 21]. Šios galios netekimo mastas Lietuvoje priklausė nuo ekonominių reformų eigos, ypač nuo privatizacijos ir nuo valstybės dalyvavimo įmonių veikloje mažinimo tiek perduodant nuosavybės teisę privatiems asmenims, tiek atsisakant reguliavimo, finansinės paramos ir kitokių intervencijos į ūkinę veiklą priemonių.
Įmonių ir valstybės institucijų ryšiai išliko stiprūs ten, kur reformos vyko palyginti lėtai. Viena vertus, tai sukūrė daugiau galimybių ekonominių interesų grupėms daryti spaudimą siekiant apsaugos nuo konkurencijos, kita vertus, tai sustiprino politikų paskatas reguliuoti ekonomikos funkcionavimą. Tai iliustruoja visą dešimtmetį įvairiomis fo
ormomis teikta valstybės parama žemdirbiams ir kai kurioms maisto pramonės įmonėms. Kai kuriais atvejais importo apsauga buvo suteikiama kaip sudedamoji privatizavimo sandorių dalis parduodant stambių valstybinių įmonių akcijas užsienio investuotojams. Cukraus fabrikams ir Mažeikių naftos įmonei suteikta rinkos apsauga rodo, kaip privatizacijos metodas ir politikos kūrėjų polinkis reguliuoti prekybą gali padidinti protekcionizmo lygį šalyje, tenkinant vadinamųjų strateginių investuotojų reikalavimus.
2. Lietuvos stojimas į PPO.
Narystė PPO (iki 1995 m. – BSTP) buvo svarbus prekybos politikos reformų ir ekonomikos atvėrimo elementas. Kitaip negu kai kurios VRE šalys, Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys nebuvo BSTP narės. Todėl joms teko derėtis dėl prisijungimo prie šios daugiašalės prekybos sutarties, kuri XX a. antroje pusėje tapo tarptautinės prekybos pagrindu. 1992 m. rugsėjo mėn. Lietuvai buvo suteiktas BSTP stebėtojos statusas, kuris 1995 m. pakeistas PPO stebėtojos statusu. Stojimo derybos prasidėjo 1994 m., o 1994 m. spalio mėn. Lietuva pateikė memorandumą dėl užsienio prekybos politikos režimo. 1995 m. PPO sudarė darbo grupę, kuri pirmąjį susitikimą su Lietuvos delegacija surengė 1995 m. antroje pusėje. Nuo tada stojimo derybos vyko lygiagrečiai dviem lygiais – daugiašaliu ir dvišaliu, derantis su atskiromis PPO šalimis (dažniausiai viena iš dešimties PPO narių). Iki 2000 m. birželio mėn. įvyko 10 daugiašalių ir 15 dvišalių derybų raundų bei 7 daugiašaliai susitikimai žemės ūkio subsidijavimo klausimais.
Lietuvos stojimo į PPO procesas užsitęsė gerokai ilgiau, negu buvo tikėtasi. Nepaisant to, kad visos viena kitą pakeitusios Lietuvos Vyriausybės narystę PPO paskelbdavo prioritetiniu užsienio ekonominės politikos tikslu, po šešerių derybų metų Lietuva liko vienintele šalimi, kuri buvo sudariusi Asociacijos sutartį su ES, tačiau nebuvo PPO nare PPO 141 nare Lietuva tapo tik 2001 05 31. Tai nulėmė daugelis veiksnių, susijusių su vidaus ir išorės aplinka: Lietuvos vidaus politika, ypač interesų grupių įtaka, ir ekonominių reformų eiga, dariusios įtaką jos derybų strategijai, bei derybinės kai kurių PPO narių pozicijos.
Pirmiausia, teisės normoms suderinti su PPO nuostatomis, išeinančiomis už „su sienos kirtimu“ susijusių užsienio prekybos politikos reikalų, bendrai pertvarkant ekonomiką, reikėjo nemažai išteklių, o ypač patirties šiose srityse. Viena vertus, po Urugvajaus derybų raundo gana smarkiai padidėjo daugiašalių prekybos taisyklių paketas, apimdamas ne tik tolesnį importo muitų mažinimą, bet ir tokias sritis, kaip su prekyba susijusios paslaugos, intelektinės nuosavybės teisės, su investicijomis susiję klausimai, žemės ūkio politika ir t. t. Kita vertus, Lietuvos institucijos turėjo mažai patirties tose srityse, kurias reikėjo reformuoti kartu su kitomis ekonominėmis ir administracinėmis sritimis. Bendrųjų daugiašalių prekybos principų perėmimas buvo palyginti paprastas ir visiškai atitiko ekonominių reformų principus. Tačiau viso PPO taisyklių paketo perkėlimas ir įgyvendinimas vykstančių ekonomikos reformų sąlygomis buvo objektyvus, nemažai laiko reikalaujantis veiksnys ne tik Lietuvai, bet ir visoms sąlygas rinkos ekonomikai sudarančioms šalims, stojančioms į PPO.
Antra, tikriausiai svarbiausios užsitęsusios ir sunkios stojimo į PPO derybų priežastys yra Lietuvos vidaus politika ir jos nulemta Lietuvos derybininkų pasirinkta derybų strategija. Jau pačioje derybų pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš sunkiausių klausimų bus paramos žemės ūkio sektoriui priemonės, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones. Svarbų vaidmenį čia atliko interesų grupių spaudimas (žemės ūkyje dirba daugiau kaip 20 % šalies darbo jėgos), žemės ūkio interesų grupių glaudūs ryšiai su Žemės ūkio ministerija, paveldėta pastarosios tendencija intensyviai reguliuoti šią ūkio šaką, galiausiai koordinavimo problemos, iškilusios tarp Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų koordinuojant patį derybų procesą. Pagrindiniais ginčytinais derybų klausimais tapo valstybės paramos žemės ūkiui lygis, parama cukraus pramonei, eksporto subsidijų panaikinimas ir importo muitų žemės ūkio produktams įšaldymas.
Trečia, procesą komplikavo ir kai kurių žemės ūkio produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija. Derybų metu ypač daug dėmesio susilaukė Lietuvos žemės ūkio politikos priemonės. Jas kritikavo JAV, taip pat Australija, Kanada ir kitos šalys, priklausančios Cairns grupei. Viso derybų proceso metu jos reikalavo panaikinti žemės ūkio produktų eksporto subsidijas ir sumažinti paramą jų gamybai Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos pusė, sutikusi sumažinti kai kurias paramos priemones, ilgą laiką primygtinai reikalavo leisti eksportą subsidijuoti dar ketverius metus po įstojimo į PPO. Šio reikalavimo Lietuvos derybininkai galiausiai atsisakė 2000 m. pirmoje pusėje.
Viena iš galimų JAV ir šalių, priklausančių Cairns grupei, nekompromisinės pozicijos priežasčių gali būti susijusi su vykusiomis derybomis dėl narystės PPO su Rusija bei kitomis stojančiomis šalimis ir su nenoru sukurti precedentą šioms šalims. Kita galima tokio JAV jautrumo Lietuvos įsipareigojimams priežastis gali būti susijusi su būsima Lietuvos naryste ES ir prognozuojamu bendros prekybos politikos taikymo prekybai su trečiosiomis šalimis poveikiu. Tokį susirūpinimą ES nepriklausančios PPO šalys išsakė per derybas su Latvija ir Estija. Susirūpinimas dėl neigiamų Baltijos šalių narystės ES padarinių trečiosioms šalims buvo išsakomas ir kituose ekonomikos forumuose. Iš tikrųjų Lietuva derybas dėl stojimo į PPO glaudžiai koordinavo su Europos Komisija. Pavyzdžiui, kai kurie narystės PPO įsipareigojimai audiovizualinių paslaugų srityje, kuriuos anksčiau prisiėmė Latvija, buvo tiesiogiai derinami su ES ir su JAV. Galiausiai kitus aiškinimus galima sieti su šitų žemės ūkio produkciją eksportuojančių šalių tiesioginiu komerciniu suinteresuotumu sukurti geresnes sąlygas jų pačių kompanijų žemės ūkio produktų eksportui ir ideologinis įsipareigojimas laikytis liberalaus prekybos režimo bei šalinti prekybą iškraipančias priemones.
Ketvirta, tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių, taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas. Pavyzdžiui, Kanada ir Australija reikalavo 20 sumažinti vidaus paramos žemės ūkiui lygį Lietuvoje, nes, jų atstovų tvirtinimais, taip buvo numatyta Urugvajaus derybų raundo metu suderintoje sutartyje. Tuo tarpu Lietuvos pusės teigimu, įsipareigojimas mažinti paramą žemės ūkiui yra taikomas tik tuo metu buvusioms BSTP narėms, todėl yra neprivalomas šiuo metu stojančioms į PPO šalims, be to, jame nenurodomi konkretūs skaičiai. Nors tokio pobūdžio argumentai patys savaime yra sudedamoji derybų proceso dalis, jie rodo, kad nėra ir aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų. Tokiu atveju imama derėtis dėl „žaidimo“ taisyklių, o ne dėl konkrečių politinių įsipareigojimų, tai savo ruožtu apsunkina derybų eigą. Kartu, kada nėra aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų, stojanti šalis gali savo nuožiūra pasirinkti apsaugos lygio „įšaldymo“ strategiją ir jo mažinimo grafiką. Dėl vidaus politikos priežasčių Lietuva pasirinko merkantilistinę strategiją – aukštą pradinį apsaugos lygį ir laipsnišką jo mažinimą.
Anksčiau išvardyti veiksniai apribojo Lietuvos derybininkų manevro laisvę mėginant suderinti šalies vidaus veikėjų reikalavimus su užsienio partnerių reikalavimais, ir dėl to stojimo į PPO procesas užsitęsė.
Nors, pasibaigus 2000 m. pirmam pusmečiui, dar buvo kelios neišspręstos problemos, daugiausia dėl paramos žemės ūkiui priemonių, Lietuva jau taikė visas PPO taisykles arba buvo įsipareigojusi priimti jas įstojusi į šią organizaciją. Šios taisyklės apima prekybą paslaugomis, muitinės įvertinimą, komercines apsaugos priemones, intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, techninius barjerus prekybai, sanitarines ir fitosanitarines priemones, viešųjų pirkimų taisykles ir t.t. Narystė PPO reiškė, kad Lietuva naudosis didžiausio palankumo šalies statusu ir nacionaliniu režimu (nediskriminavimo principu) prekiaudama su kitomis PPO narėmis, netaikys kiekybinių prekybos apribojimų, įšaldys importo muitų lygius ir vidaus paramos žemės ūkiui lygį, nebesubsidijuos žemės ūkio produktų eksporto. Lietuvos derybininkams pastaruosius punktus suderinti su kai kuriomis PPO narėmis buvo sunkiausia.
Stojimo į PPO procesas suteikė naudos šalies ekonomikai, paskatindamas Lietuvos institucijas panaikinti priemones, ribojančias prekybą ir diskriminuojančias iš užsienio įvežamus produktus. Buvo panaikintos minimalios importo kainos, suvienodinti žyminiai mokesčiai už licencijas importuoti ir užsiiminėti didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bei naftos produktais, panaikintas abipusiškumo principas teikiant kai kurias, pavyzdžiui, draudimo paslaugas, panaikintos vietos įmonėms teiktos lengvatos atleidžiant jas nuo akcizo mokesčio. Pradėjus taikyti nediskriminavimo principą Lietuvoje, pradėta stabilizuoti ekonominę aplinką ir padidintas ekonominės politikos skaidrumas. Narystė PPO padėjo greičiau sukurti stabilią ir atvirą verslo aplinką, kadangi derybų metu Lietuvos institucijos įsipareigoja įšaldyti ir vėliau mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą. Šie su naryste susiję įsipareigojimai buvo svarbūs tuo, kad turėjo apriboti galimybes didinti importo muitus, vykdyti diskriminacinę politiką netarifinėmis apsaugos priemonėmis ir mėginti reguliuoti prekybą kaip, pavyzdžiui, 1998 m. rudenį.
3. Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose.
Per tą laiką, kai vyko derybos dėl Lietuvos stojimo į PPO buvo pasirašyta nemažai dvišalių laisvosios prekybos sutarčių ir sukurta gana giliai integruota trijų Baltijos šalių laisvosios prekybos erdvė. Aktyvus dalyvavimas dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose tapo pagrindine Lietuvos užsienio prekybos politikos režimo tendencija, kuri galiausiai turėtų būti įtvirtinta įstojus į didžiausią pasaulyje regioninį darinį – Europos Sąjungą. Šiuo metu Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su 30 šalių. Pirmosios laisvosios prekybos sutartys pasirašytos 1992–1993 m. su kai kuriomis ELPA šalimis. Politiškai svarbiausia buvo 1994 m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995 01 01. Ji vėliau buvo inkorporuota į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998 m. vasario mėn. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA narių pasirašymą [16].
Stiprėjantį preferencinį užsienio prekybos režimo pobūdį rodo Lietuvos užsienio prekybos struktūra. Šiuo metu maždaug 75 Lietuvos užsienio prekybos vyksta su šalimis, turinčiomis preferencinį statusą.
Kaip rodo 3 ir 4 pav., ES jau tapo didžiausia prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Iš ES kilusi ir didžioji dalis 64 tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje. Užsienio prekyboje bei tiesioginėse investicijose ši tendencija vyrauja ir šiuo metu.
3.1. Lietuvos integracija į ES .
ES diplomatinių santykių su Lietuva pradžia laikoma 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai ES pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Netrukus Baltijos šalys buvo įtrauktos į PHARE programą, o maždaug po pusmečio ES pasirašė su jomis dvišales prekybos ir bendradarbiavimo sutartis.
Per pusę dešimtmečio ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir ES pastebimai suintensyvėjo. Pasirašius Asociacijos sutartį ir pradėjus įgyvendinti Baltąją knygą dėl VRE šalių integracijos į vidaus rinką bei priėmus Nacionalinę acquis derinimo programą Lietuvoje, bendradarbiauti su ES pradėta daugelyje ekonominės politikos sričių. Tiek oficialiu, tiek neformaliu lygiu buvo integruojamasi daugiausia prekybos pramoninėmis prekėmis srityje. Lietuva buvo įsipareigojusi visiškai panaikinti importo muitus iš ES importuojamiems pramonės gaminiams 2001 m. pradžioje. Jau 2000 m. daugelis muitų, taikomų importui iš ES, buvo ne didesni kaip 5%, tik kai kurių prekių (degtukų, šaldytuvų ir baldų) gamintojai buvo apsaugoti 12,5% dydžio importo muitais.
Lietuvos eksportą į ES labiausiai trikdė netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai (ar jų taikymo grėsmė). Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, turėtų būti panaikinti daugumai gaminių, kai Lietuva ir ES susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo. [LR derybinės pozicijos. II skirsnis. Pagrindimas.]
Iki 2000 metų vidurio ES iškėlė antidempingo bylas trims Lietuvos gamintojams ir dviem atvejais buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip „pavyzdinį modelį“, kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus. Nuo 1998 metų Lietuvos institucijos priėmė įstatymus dėl antidempingo, protekcinių ir kompensacinių muitų ir iškėlė antidempingo bylas Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vietos gamintojai ragino taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.
Lietuvos prekyba su ES žemės ūkio produktais ribojama muitais ir netarifinėmis apsaugos priemonėmis, tokiomis kaip importo kvotos ir kokybės standartai. Po keletą mėnesių trukusių derybų 2000 m. gegužės mėn. pasirašytas susitarimo dėl prekybos iki Lietuvos įstojimo į ES sutarties protokolas. Jame buvo numatyta nuo 2001 m. didinti importo kvotas iš Lietuvos į ES eksportuojamiems pieno produktams. Galimybė pasinaudoti kvotomis numatyta tik ES sertifikatus turinčioms Lietuvos įmonėms. 2000 metais Lietuvoje 17 pieno produktų įmonių buvo gavusios sertifikatus, sudarančius galimybę eksportuoti į ES.
Nors anksčiau išvardytos prekybą tarp Lietuvos ir ES iškraipančios priemonės bus panaikintos Lietuvai įstojus į ES bendrąją rinką, narystė Europos Sąjungoje reiškia „seniausios ir sėkmingiausiai integruotos“ ES politikos srities – Bendrosios prekybos politikos (BPP) įgyvendinimą [10, p. 477]. Integracijos procesas, pradėjus taikyti ES principus ir teisės normas, galiausiai nulems tai, kad bus visiškai panaikinti barjerai prekybai tarp Lietuvos ir ES bei pradėtas taikyti ES užsienio prekybos režimas. Vadinasi, viena vertus, Lietuva taps didžiausio pasaulyje regioninio darinio, tarp kurio narių laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas, dalimi, kita vertus, tai reikš, kad Lietuvoje taikomas ES diferencijuotas prekybos režimas trečiųjų šalių atžvilgiu.
BPP taikymas, be kitų priemonių, reiškia, kad taikomi bendri ES išorės muitai, vienodos prekybos reguliavimo priemonės visose ES šalyse, sudaromi bendri prekybos susitarimai su trečiosiomis šalimis. Šie pokyčiai tiesiogiai paveiks Lietuvos užsienio prekybos režimą ir institucinę sąrangą, nes kompetencija kurti užsienio prekybos politikos priemones, kurias apima ES sutarties 113 straipsnis, derėtis dėl jų ir jas įgyvendinti bus perduota ES institucijoms, tokioms kaip Europos Komisija bei vadinamasis 113 straipsnio Komitetas, atstovaujantis ES šalims narėms.
Vertinant bendrai, BPP principų perėmimas santykinai nedaug padidins bendrą importo muitų lygį Lietuvoje, o didesni pokyčiai galimi tik kai kurių konkrečių importuojamų prekių grupių atvejais. 1995 m. ES taikomas vidutinis svertinis muito mokestis sudarė apie 4,5%, o pagal Urugvajaus raundo įsipareigojimus jis pramonės gaminiams turėtų būti sumažintas iki 3,6% [20, p. 127]. 1999 m. vidutinis importo muito mokestis, kurį Lietuva taikė didžiausio palankumo statusą turinčioms valstybėms, sudarė apie 2,5% (neskaitant importo muitų žemės ūkio produktams). Tai rodo, kad, Lietuvai įstojus į ES, vidutinis konvencinis importo muito mokestis truputį padidės, t. y. gali būti iškreipta Lietuvos prekyba ir padaryta neigiama įtaka išteklių pasiskirstymui. Be to, Europos Sąjungai yra būdinga komplikuota žemės ūkio apsaugos sistema, pasižyminti aukštu „jautrių“ produktų apsaugos lygiu. Jei ES bendra žemės ūkio politika nebus reformuota ir naujoms narėms bus taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir esamoms ES narėms, žemės ūkio apsaugos lygis Lietuvoje padidės. Tačiau, vertinant narystės ES padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai, būtina atsižvelgti į tai, kad narystė ES nulems daug įvairiapusių pokyčių, todėl reikia vertinti jų visumą. Pavyzdžiui, padidėjusios išorinės apsaugos neigiamą įtaką gali kompensuoti konkurencijos, tapus Bendrosios rinkos dalimi, padidėjimas.
ES konvencinių ir preferencinių prekybos priemonių, t. y. susitarimų su trečiosiomis šalimis, taikymas apima laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis su Ukraina panaikinimą. Taip pat tai reiškia, kad plačiai bus įgyvendinama ES preferencinių sutarčių su trečiosiomis šalimis sistema. Iš tokių sutarčių galima paminėti susitarimą dėl Europos ekonominės erdvės, ES laisvosios prekybos sutartis su Viduržemio jūros baseino šalimis ir Pietų Afrika, Bendrąją preferencijų sistemą, kurią ES taiko Lome konvencijos šalims. PPO duomenimis, 2000 metais ES taikė didžiausio palankumo statusą tik aštuonioms valstybėms – JAV, Kanadai, Japonijai, Australijai, Naujajai Zelandijai, Honkongui, Singapūrui ir Pietų Korėjai. Kitos PPO narės naudojasi kitokios formos ES preferencijomis. Įgyvendinus ES sutartines prekybos priemones, bus apribota Lietuvos prekyba su Ukraina ir suteikta naujų galimybių prekiauti su šalimis, turinčiomis preferencinį režimą prekiaujant su ES. Vienas iš pirmųjų Lietuvos derybų delegacijos siūlymų dėl pereinamųjų laikotarpių, įstojus į ES, taikymo – išsaugoti dabartinį laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis režimą prekybai su Ukraina dar 5 metus įstojus į ES.
ES taikomos komercinės apsaugos priemonės gali padidinti Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą. Pažymėtina, jog ES garsėja tuo, kad ji yra viena iš dažniausiai antidempingo muitus taikančių PPO narių. 1990–1995 m. tokių atvejų buvo apie 150 kasmet [6, p. 59]. Įstojusi į ES, Lietuva turės taikyti antidempingo muitus, kuriuos ES taiko trečiosioms šalims. Kartu pažymėtina, kad ES taikomi antidempingo muitai neturėjo didelio poveikio 1995 m. į ES įstojusioms šalims, pavyzdžiui, Suomijai. Didesnį poveikį gali turėti gaminių kokybės ir kitų standartų bei sertifikavimo procedūrų, taikomų bendrojoje rinkoje, perėmimas, galintis apriboti kai kurių prekių importą į Lietuvą iš trečiųjų šalių. Daugelis šių pokyčių gali turėti įtakos Lietuvos prekybai su Rusija.
Pažymėtina, kad, perdavus Europos Sąjungai kompetenciją užsienio prekybos politikos srityje, pasikeis politikos formavimo institucinė aplinka. Tai savo ruožtu gali sumažinti Lietuvos interesų grupių galimybes daryti įtaką užsienio prekybos politikos priemonėms, pakeisti jėgų pusiausvyrą politiką formuojančiose institucijose liberalios prekybos naudai. Apskritai nėra bendros nuomonės dėl Europos Sąjungos plėtojimosi krypties, t. y. ar liberalizuojama ES užsienio prekybos politika, ar ES virsta Europos tvirtove, vis labiau diskriminuojančia trečiąsias šalis. Tačiau dabartinės tendencijos rodo, jog ES vyrauja užsienio prekybos liberalizavimo šalininkai, ir kad laikomasi atviros rinkos ekonomikos su laisva konkurencija principo, kuriuo grindžiama ES prekybos politika (ES sutarties 3a str.). Kartu stiprėjančios kai kurių PPO šalių, tiksliau – vidaus interesų grupių – pastangos susieti prekybos politiką su socialinės ar aplinkos apsaugos politikos klausimais komplikuoja pasaulinės prekybos liberalizavimą.
3.2. Trišalės Baltijos šalių prekybos sutartys .
Trišalės Baltijos laisvosios prekybos erdvės idėja buvo svarstoma nuo pat nepriklausomos užsienio politikos vykdymo pradžios. Kaip ir daugelį kitų siūlymų dėl Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo, šią koncepciją, grindžiamą nuorodomis į Beniliukso šalis ir kitus regioninio bendradarbiavimo pavyzdžius, ne kartą kėlė trijų valstybių politikai ir ekspertai, tačiau ilgą laiką nepavyko sutarti dėl jos turinio, formos ir įgyvendinimo. Trišalės prekybą tarp Baltijos šalių liberalizuojančios sutartys buvo tiesioginis ES politikos rezultatas [16]. ES suteikė konkretų turinį trišalėms sutartims, išspręsdama Baltijos šalių bendradarbiavimo kolektyvinio veiksmo problemą, ir sustiprino paskatas plėtoti trišalį bendradarbiavimą, susiedama jį su Baltijos šalių integracijos į ES raida. Laisvosios prekybos erdvės idėja susilaukė didelės politinės paramos per Baltijos šalių vadovų susitikimus 1993 m. rugpjūčio mėn., t. y. po to, kai ES aiškiai pritarė Baltijos šalių laisvosios prekybos sutarties idėjai. 1993 m. rugsėjo mėn. Taline Laisvosios prekybos sutarties projektui pritarė visų trijų šalių ministrai pirmininkai, o 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašė „svarbiausią iš visų kada nors tarp Baltijos šalių pasirašytų sutarčių“ – trišalę Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartį [5, p. 39].
Laisvosios prekybos sutartis, pasirašyta 1993 m. rugsėjo mėn., neapėmė prekybos žemės ūkio produktais. Susitarti dėl prekybos barjerų šioje srityje panaikinimo buvo sunkiau pirmiausia dėl žemės ūkio interesų grupių spaudimo Lietuvoje ir Latvijoje. Po kelių intensyvių derybų raundų, sutartis pasirašyta 1996 m. birželio mėn. ir įsigaliojo 1997 m. sausio mėn. Sutartyje dėl netarifinių barjerų prekybai panaikinimo tarp trijų Baltijos šalių yra tiesioginės nuorodos į ES taisykles ir integracijos į ES bendruosius principus. Visos trys sutartys tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos pasirašytos po to, kai tiesiogiai joms pritarė ES. Visos trys šalys įstojimą į ją laiko prioritetiniu užsienio politikos tikslu. Tačiau būsimos narystės Europos Sąjungoje vaidmuo vėliau pradėjo riboti trišalį bendradarbiavimą. Tai sutrukdė įgyvendinti ilgai svarstytus gilesnės trišalės integracijos projektus, tokius kaip Baltijos šalių muitų sąjunga. Kai 1997 m. Estija kartu su kitomis pirmosios grupės šalimis buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES, buvo įtvirtintas diferenciacijos tarp šalių kandidačių principas. Kartu sumažėjo trišalio bendradarbiavimo nauda individualiai kiekvienos iš šių šalių integracijai į ES. Šiuo metu visos trys Baltijos šalys derasi dėl narystės ES sąlygų. Stojimo į ES scenarijus priklauso nuo individualios pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje, reformų pačioje ES ir strateginės aplinkos regione.
4. Protekcionizmo didėjimas: politinis atsakas į Rusijos krizę.
Išorės įsipareigojimai, susiję su prekybos liberalizavimu, yra įgyvendinami konkrečioje šalies vidaus politinėje ir institucinėje aplinkoje, o jų įgyvendinimui paprastai turi įtakos šalies vidaus veiksniai. Todėl reikėtų detaliau aptarti vidaus politikos kintamuosius, kurie sudarė tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo kontekstą ir paskatino polinkio į protekcionizmą stiprėjimą, kurį ypač gerai iliustruoja politinis atsakas į 1998 m. rugpjūčio mėn. Rusijos krizės padarinius. Nors krizės poveikis atitinka tipinio „prekybos šoko“ atvejį, o atsako į jį priemonės taip pat gali būti laikomos klasikinėmis, kurias numato ir tipinės laisvosios prekybos sutartys, Lietuvoje įgyvendinamos rinkos apsaugos priemonės gerai iliustruoja vidaus politikos veiksnių įtaką užsienio prekybos politikai.
1998 m. rugpjūčio 17 d. prasidėjus Rusijos ekonominei krizei ir devalvavus Rusijos rublį, Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti (pav. 1, pav. 2). Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS rinkose, sutriko atsiskaitymai ir sustiprėjo prisitaikymo spaudimas bei poreikis perorientuoti pardavimus. Pažymėtina, jog ekonominės krizės „gali į žaidimą įtraukti naujų žaidėjų“ ar suteikti galimybę anksčiau neišgirstoms grupėms sėkmingiau siekti, kad būtų patenkinti jų interesai [11, p. 17]. Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad Vyriausybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas „Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti“. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).
Šios rinkos apsaugos priemonės, palyginti su kitomis kaimyninėmis rinkomis, tik laikinai sušvelnino krizės poveikį Lietuvos ekonomikai. Tačiau šis aktyvesnis negu kitose šalyse Vyriausybės atsakas į situaciją Rusijoje turėjo Lietuvos ūkiui neigiamų padarinių. Būdamos selektyvios, šios priemonės garantavo tik kai kurių įmonių, kurių parinkimas nebuvo pagrįstas skaidriais kriterijais, laikiną apsaugą. Apsaugodamos vietos įmones ir apribodamos konkurenciją vidaus rinkoje, šios priemonės atitolino restruktūrizaciją, kuri kai kuriais atvejais jau ir taip vėlavo, sukūrė nepagrįstus lūkesčius ir sumažino paskatas apsaugotoms įmonėms didinti našumą ir konkurencingumą. Nors ir buvo numatytos finansinės paskatos ir garantijos, tačiau dėl to tapo dar sunkiau vykdyti biudžetą. Dėl ekonomikos smukimo sumažėjusios įplaukos visa tai dar labiau komplikavo.
Galiausiai dėl diskriminacinio pobūdžio šios apsaugos priemonės sukėlė kitų prekybos partnerių (pvz., Latvijos, Estijos, Čekijos) ir tarptautinių institucijų (ES, TVF) neigiamą reakciją ir apsunkino derybas dėl stojimo į PPO. Protekcionistinės priemonės dar labiau sustiprino Baltijos šalių nesutarimus dėl trišalės laisvosios prekybos ir žalingo jos ribojimo. Pažymėtina, jog prisitaikymo spaudimas, sukeltas paklausos mažėjimo vienoje rinkoje, gali nulemti reikalavimų apsaugoti nuo importo iš kitų rinkų padidėjimą [18, p. 2]. Prekybos politikos priemonių taikymas tiesiogiai palietė Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą. Buvo imtasi atsakomųjų veiksmų manipuliuojant netarifiniais barjerais – prekių kokybės standartais ir administracinėmis taisyklėmis, siekiant patenkinti vietos gamintojų, daugiausia žemės ūkio grupių, reikalavimus. 1998 m. rudenį ir 1999 m. pirmąjį pusmetį Baltijos šalys apsikeitė prekybą ribojančiomis apsaugos priemonėmis (ar grasinimais pradėti jas taikyti), pažeisdamos trišales laisvosios prekybos sutartis. Vadinamieji kiaulių ir kiaušinių karai kilo dėl tokių netarifinių barjerų, kaip veterinarijos standartai, minimalios importo kainos ir kilmės sertifikatai, taikymo, ribojant importą iš kitų laisvosios prekybos erdvės šalių. 1999 m. pradžioje Lietuva taip pat padidino importo muitus iš ES įvežamiems žemės ūkio produktams.
Konvencinių ir autonominių importo muitų kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams (pienui, mėsai, cukrui, kviečiams ir jų produktams) padidinimą kritikavo PPO ir pagrindiniai derybų partneriai. Tos priemonės dar labiau apsunkino ir taip komplikuotą stojimo į PPO derybų procesą.
Tikėtina, kad šią protekcionizmo tendenciją skatina trys vidaus politikos veiksniai: 1) vis stiprėjantys interesų grupių protekcionistiniai reikalavimai, kurių pakankamai neatsveria už laisvąją prekybą pasisakančios grupės, tokios kaip vartotojai ir įvežtus produktus perdirbančios pramonės šakos; 2) vyraujantys politinio elito įsitikinimai, jog tinkamiausias būdas skatinti vietinių pramonės šakų konkurencingumą – tai suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos; 3) užsienio prekybos politikos institucinė struktūra, palanki status quo palaikymui arba rinkos apsaugos didinimui.
4.1. Interesų grupės . Kaip teigia vienas iš žinomų užsienio prekybos ekspertų, „nedaugeliui ekonominės politikos sričių interesų grupės daro tokią didelę įtaką kaip prekybos politikai“ [14, p. 207]. Lietuva nėra išimtis iš šios taisyklės, nors pirmaisiais ekonomikos reformų metais protekcionistinių interesų grupių galia buvo susilpnėjusi. Paprastai labiausiai į protekcionizmą yra linkusi Žemės ūkio ministerija. Tai gali būti vienas iš veiksnių, dėl kurių importo muitai žemės ūkio produkcijai vidutiniškai yra kelis kartus didesni negu pramoninėms prekėms. (Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, importo muitų vidutinis dydis 1999 m. pavasarį, išskyrus prekybą žemės ūkio prekėmis, buvo apie 2,5%, o įskaitant juos – daugiau kaip 5,3%, nes importo muitų žemės ūkio produktams vidurkis sudarė 14,4%). Kaip jau minėta anksčiau, žemės ūkio apsaugos šalininkų reikalavimai buvo pagrindinis derybų dėl narystės PPO trukdys.
4.2. Politinio elito įsitikinimai . Dauguma valstybės institucijų vadovų, kuriančių Lietuvos užsienio prekybos politiką, viešai deklaravo įsitikinimą, kad geriausias būdas sudaryti sąlygas šalies įmonių konkurencingumui didinti ir darbo vietoms kurti – tai suteikti joms apsaugą nuo užsienio konkurencijos, o ne pašalinti visus užsienio prekybos apribojimus. Vienas iš iliustratyvių tokio požiūrio pavyzdžių yra 2000 m. pradžioje žemės ūkio ministro teigiamai įvertinti padidinti importo muitai ir išsakyti ketinimai ieškoti kitų rinkos apsaugos priemonių, kurios kompensuotų laikinai padidintų muitų sumažinimą [BNS, 2000 02 17]. Dėl tokios mąstysenos didinami prekybos barjerai tose ūkio šakose, kuriose veikia vietos gamintojai, susiduriantys su prisitaikymo sunkumais ir kuriose dažnai valstybė turi interesų dėl pirminių investicijų, pavyzdžiui, į kai kurių žemės ūkio produktų perdirbimą. Kadangi importo muitų taikymas apribotas tarptautinių įsipareigojimų laisvosios prekybos sutartimis ir įsipareigojimais PPO, politikos formuotojai vis dažniau pasisako už netarifinių barjerų taikymą. Kaip minėta, antidempingo įstatymas jau buvo taikomas trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, ir buvo grasinama taikyti jį ir importui iš Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos. Gana dažni tapo ir raginimai taikyti kokybės standartus bei sertifikavimo procedūras su nuorodomis į ES praktiką, apsisaugant nuo importo iš NVS. Paplitęs požiūris, kad jei dėl išorės įsipareigojimų reikia pašalinti kokius nors barjerus prekybai (pvz., minimalias importo kainas, diskriminacinius žyminius mokesčius ar licencijavimo taisykles, panaikintas stojant į PPO), tai juos reikia pakeisti kitomis, tarptautinėje praktikoje priimtomis priemonėmis, siekiant išlaikyti tokį patį vidaus rinkos apsaugos lygį.
4.3. Institucinė struktūra. Lietuvoje už prekybos politikos sprendimų formulavimą ir įgyvendinimą yra atsakinga vykdomoji valdžia. Esama institucinė struktūra suteikia interesų grupėms nemažai galimybių reikalauti apsaugoti nuo importuojamų produktų. Siūlymus dėl užsienio prekybos politikos ir jos ribojimo ar liberalizavimo, ypač įmonių reikalavimus, prieš jiems patenkant į Vyriausybės darbotvarkę, svarsto Prekių eksporto ir importo tarifinio ir netarifinio reguliavimo bei muitų tarifų nustatymo ir keitimo komisija prie Ūkio ministerijos. Į šią komisiją įeina pagrindinių šakinių ministerijų, Užsienio reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Muitinės departamento, Veterinarijos tarnybos ir Konkurencijos tarybos atstovai bei stambiausių organizuotų interesų grupių, tokių kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija, atstovai. Nors formaliai sprendimai priimami balsų dauguma, tačiau paprastai linkstama protekcionizmo didinimo link ar status quo išsaugojimo, nes protekcionizmo šalininkai dažniausiai yra geriau organizuoti ir girdimi, nei už laisvąją prekybą ir atvirąją konkurenciją pasisakančių institucijų (pvz., Konkurencijos tarybos) atstovai. Komisijai patvirtinus, Vyriausybės kabinetas paprastai priima nutarimus visuotinio sutarimo principu. Kadangi laisvosios prekybos šalininkai paprastai neatsveria biudžeto ir šakiniams interesams atstovaujančiųjų kabineto narių, užsienio prekybos politika sistemingai teikia pirmenybę didesnei rinkos apsaugai. Paprastai, tik jei paliečiamas šalies tarptautinis prestižas, ar jei iškyla atsakomųjų veiksmų iš prekybos partnerių tikimybė, Užsienio reikalų ministerija yra linkusi remti liberalią prekybos politiką. Tačiau ir tokiais atvejais, kaip rodo derybų su PPO patirtis, šakinius interesus gali būti sunku įveikti.
5. Bendra valiuta.
Rytų Europa ne tik prisijungs prie ES, bet po kelerių narystės metų – ir prie euro zonos. Prognozuojama, kad 2008 metais euras pakeis Rytų europiečių nacionalines valiutas.
Lietuva susiejo litą su euru 2002 m. vasario 2 d. Tai paskutinis didysis pokytis prieš pereinant prie bendrosios valiutos. Lietuvoje iki lito susiejimo su euru, cirkuliavo doleris, o ES – euras. Problemų kiltų mažiau, jeigu tų valiutų keitimo kursai būtų stabilūs. Prekiaujant su Vakarų Europos partneriais valiutų kursų – euro ir dolerio – svyravimai buvo opi problema abiem pusėm ir Lietuvos verslininkams ir Europos partneriams.

Pav. 1 Užsienio prekyba 1994 – 2001 metais (mln. litų)

Pav. 2 Lietuvos eksportas 1993 – 1999 metais.

Pav. 3 Lietuvos importas 1993 – 1999 metais.

Pav. 4 Lietuvos eksportas į šalis pagrindines prekybos partneres 1999 m.

Pav. 5 . Lietuvos importas iš šalių pagrindinių prekybos partnerių 1999 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Išvados
Lietuvos ekonomikos raida ir gerovės kilimas tiesiogiai priklauso nuo atviro ir stabilaus užsienio prekybos politikos režimo taikymo. Narystė PPO tapo svarbiu liberalios prekybos politikos Lietuvoje stabilizavimo ir jos palaikymo priemone. Įsipareigojimai PPO jau atliko teigiamą vaidmenį šalinant prekybos barjerus ir priemones, diskriminuojančias užsienio gaminius ir paslaugas. Pagrindinės sritys, kurias šiuo metu reikia toliau liberalizuoti šalinant tiek tarifinius, tiek netarifinius barjerus, ribojančius prekybą ir įėjimą į rinką, yra žemės ūkis ir infrastruktūra.
Nors dalyvavimas daugiašaliuose, dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose padėjo Lietuvoje įtvirtinti liberalų prekybos režimą, kai kuriais atvejais, ypač ekonomikos nuosmukio metu po 1998 m. krizės Rusijoje, darant įtaką vidaus politikos veiksniams, padidėjo rinkos apsauga nuo importuojamų produktų. Šių vidaus politikos veiksnių neigiamą poveikį galima sumažinti padidinus užsienio prekybos skaidrumą, politiką formuojančių institucijų atskaitomybę, apribojus šakinių ministerijų balso teisę priimant su jų atstovaujamos srities apsauga susijusius prekybos politikos sprendimus bei suteikiant daugiau galios tokioms institucijoms kaip Konkurencijos taryba. Taip pat svarbus yra švietimo apie laisvosios prekybos naudą vaidmuo, kadangi šiuo metu daugelis prekybos politikos formuotojų nesuvokia pagrindinių tarptautinės prekybos naudą grindžiančių principų (pvz., santykinio pranašumo dėsnio).
Ateityje narystė ES taps svarbiausiu veiksniu, darančiu įtaką Lietuvos užsienio prekybos politikos režimui. Pastaraisiais metais integracija į ES buvo svarbiausias veiksnys liberalizuojant Lietuvos prekybą su daugeliu Europos šalių. Lietuvai narystė ES suteiks potencialią galimybę sustiprinti derybinę galią Rusijos ir kitų trečiųjų šalių atžvilgiu bei sumažins trečiųjų šalių galimybes manipuliuoti prekybos priemonėmis siekiant politinių tikslų Lietuvos atžvilgiu.
Kol kas sunku prognozuoti ES bendrosios rinkos taisyklių, susijusių su gaminių kokybės standartais, sertifikavimo procedūromis ir t. t., taikymo Lietuvoje poveikį prekybai su trečiosiomis šalimis. Šios taisyklės gali atlikti netarifinių barjerų vaidmenį Lietuvai prisijungus prie bendrosios rinkos. Šioje srityje Lietuvai būtų naudingas abipusio prekių kokybės standartų pripažinimo susitarimų tarp ES ir Rusijos, numatytų Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimas. Tuo tarpu „keturių laisvių“ tarp ES ir Lietuvos įgyvendinimo procesą gali apsunkinti kai kurių bendrosios rinkos teisės normų, pavyzdžiui, ES acquis aplinkos apsaugos ir socialinės politikos srityse, taikymas Lietuvoje.
ES bendrosios prekybos politikos įgyvendinimas darys įtaką prekybos apsaugos priemonių naudojimui ir preferencinių prekybos nuostatų taikymui. Lietuvos narystė ES taip pat pakeis užsienio prekybos politikos institucinę struktūrą. Atsakomybė už užsienio prekybos politikos kūrimą ir įgyvendinimą bus perduota ES institucijoms. Tai tikriausiai paveiks šalies interesų grupių galimybes daryti įtaką prekybos politikai.
Pažymėtina, jog tokie išorės veiksniai, kaip narystė PPO ir, ateityje ES, turi ir turės didžiausią įtaką užsienio prekybos politikos procesui Lietuvoje. Tačiau politiniai sprendimai, ypač tokiose su prekyba susijusiose srityse, kaip konkurencija, produktų ir procesų standartų reguliavimas, bus įgyvendinami valstybės lygiu ir priklausys nuo vidaus politikos ir institucinės struktūros.
Apibendrinant Lietuvos užsienio prekybos politikos raidą, pažymėtina yra tai, jog Lietuvos Respublikos ekonomika yra labai atvira: 2001 m. užsienio prekybos apyvarta sudarė 91% šalies BVP – taigi užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis.
Lietuvos Respublika derina užsienio prekybos politiką su PPO, kurios 141 nare Lietuva tapo 2001 05 31, nuostatomis bei ES užsienio prekybos politikos principais, t.y. prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gerinimas. Vykdydama liberalią užsienio prekybos politiką, Lietuvos Respublika netaiko kiekybinių apribojimų (kvotų), diskriminacinių vidaus mokesčių, prekybą varžančio licenzijavimo ir pan. Pagrindinė užsienio prekybos politikos reguliavimo priemonė yra importo muitai.
Užsienio prekybos politikos įgyvendinimą – derybas dėl laisvosios prekybos bei prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo (suteikiančių didžiausio palankumo statusą prekyboje) sutarčių bei šių sutarčių priežiūrą prekybos ir tarptautinių ekonominių ryšių srityje – kuruoja Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamentas, dalyvaujant kitoms suinteresuotoms institucijoms.
Šalys – Lietuvos Respublikos užsienio prekybos partnerės – patenka į tris grupes:
– palankiausias užsienio prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai) yra abipusiai taikomas prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, tai yra:
Europos Sąjungos šalys (nuo 1995 01 01); Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos – ELPA – šalys (Islandijos Respublika, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Norvegijos Karalystė, Šveicarijos Konfederacija) (nuo 1997 01 01); Čekijos Respublika (nuo 1997 07 01); Estijos Respublika (nuo 1994 04 01); Latvijos Respublika (nuo 1994 04 01); Lenkijos Respublika (nuo 1997 01 01); Slovakijos Respublika (nuo 1997 07 01); Slovėnijos Respublika (nuo 1997 03 01); Turkijos Respublika (nuo 1998 03 01); Ukraina (nuo 1995 11 21); Vengrijos Respublika (nuo 2000 03 01); Bulgarija (nuo 2002 03 01); Rumunija (nuo 2002 07 01).
2002 05 24 parafuota Lietuvos Respublikos ir Kroatijos Respublikos Laisvosios prekybos sutartis. Sutartis, kurią planuojama pasirašyti artimiausiu metu, turėtų įsigalioti nuo 2003 m. sausio mėn. 1 d. Įsigaliojus Laisvosios prekybos sutarčiai prekyba pramoninėmis prekėmis bus visiškai liberalizuota. Prekyboje žemės ūkio prekėmis abi šalys suteikė nuolaidas tam tikroms prekėms ir nustatytų kvotų ribose.
– prekyboje su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, yra abipusiai taikomi konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika taiko didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims:
visoms Pasaulio prekybos organizacijos šalims – narėms (nuo 2001 05 31); Baltarusijos Respublikai (nuo 1995 02 23); Kazachstano Respublikai (nuo 1998 09 01); Kinijos Liaudies Respublikai (nuo 1994 06 29); Rusijos Federacijai (nuo 1995 01 18); Uzbekistano Respublikai (nuo 1995 08 28); Vietnamo Socialistinei Respublikai (nuo 1996 07 24).
– prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi jokių prekybos sutarčių ir kurios nėra PPO narės, yra abipusiai taikomos didžiausios rinkos apsaugos priemonės (autonominiai importo muitai).

Leave a Comment