ŠVIETIMO AMŽIUS
Švietimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje vykęs visuomeninės minties ir kultūros raidos etapas. Tai buvo savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjai (rašytojai, filosofai, ekonomistai) daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams. Tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame procese, siekė racionaliai pažinti pasaulį, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą. Smerkė religinį nepakantumą, įstatymų neteisingumą, luomų privilegijas ir reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymus; kritikavo tokius autoritetus kaip bažnyčia, valdžia (pasisakė prieš feodalizmą). Šiuo laikotarpiu paplito kosmopolitizmo idėjos – buvo teigiama, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, o tautiniai skirtumai – nereikšmingas dalykas, pasauline kalba tapo prancūzų k. Idėjų reikšmė: išreiškė kylančios buržuazijos siekius, buvo praktiškai įgyvendintos Šiaurės Amerikos kolonijose ir turėjo didelę įtaką Prancūzijos revoliucijoje.
Džonas Lokas (1632-1704 m.) – anglų švietėjas, pasisakęs už prigimtines žmogaus teises: asmens ir sąžinės laisvę bei teisę į nuosavybę. Pirmasis iškėlė „visuomenės sutarties teoriją”: žmonės sukuria valstybę savo prigimtinėms teisėms apsaugoti, o valdymas turi būti traktuojamas kaip tautos ir vyriausybės sutartis. Kai valdovas ima nepaisyti liaudies teisių, nesilaiko įstatymų, liaudis gali sukilti ir jį pašalinti. Manė, kad reikia atskirti įstatymų leidimo (Parlamentas) ir vykdomąją valdžią (karalius ir ministrai).
Šarlis de Monteskjė (1689-1755 m.) – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir pasisakė už konstitucinę monarchiją. Toliau plėtojo Loko idėjas apie valdžių atskyrimą. Teigė, kad valdžios koncentracija atneša blogį, todėl būtina taikyti valdžių pasidalijimo principą: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. Pasak jo, visuomenės įstatymų sistemą lemia gamta, klimatas, papročiai, religija ir daugybė kitų veiksnių.
Volteras (1694-1778 m.)Fransua Mari Arujė– filosofas, rašytojas, poetas, politinių brošiūrų autorius, kurio veikloje įsikūnijo geriausi prancūzų Švietimo bruožai: tikėjo begalinėmis proto galimybėmis, smerkė piktnaudžiavimą, savivalę, žiaurius įstatymus, kankinimus, religinį nepakantumą, gynė nekaltai nuteistuosius. Smarkiai kritikavo Katalikų bažnyčią, tačiau manė, kad tikėjimas į Dievą yra būtinas, nes palaiko tvarką visuomenėje. Buvo susipažinęs su Loko ir Monteskjė idėjomis, tačiau teigė, kad valstybę valdyti gali apsišvietęs monarchas.
Žanas Žakas Ruso (1712-1778 m.) – švietėjas, filosofas. Manė, kad reikia sumažinti turtinę nelygybę, siūlė riboti asmeninę nuosavybę. Tauta gali pati nustatyti valdymo formą, geriausia – respubliką. Reikia panaikinti monarchiją, žemėvaldą, iš turtuolių pareikalauti mokesčių. Buvo abejingas Bažnyčiai, tačiau netikėjimą laikė pavojingu visuomenei (bedievis – žmogus, nesugebantis gyventi visuomenėje, nemėgstantis įstatymų ir teisingumo). Jo teorijomis vadovavosi Prancūzijos Didžiosios revoliucijos vadai. Ruso raštai laikomi reikšmingu socializmo, nacionalizmo, romantizmo, totalitarizmo ir antiracionalizmo atsiradimo veiksniu, o jis buvo kritikuojamas kaip šovinistas, itin neeuropietiška asmenybė, painus mąstytojas, kūręs nepraktiškas idėjas, bet kartu giriamas už savo įžvalgumą ir originalumą.
Deni Didro (1713-1784 m.) – literatūros ir meno kritikas, inicijavęs prancūzų švietėjų susibūrimą į vieną grupę – enciklopedistus. Redagavo ir išleido “Enciklopediją”, kuriai straipsnius rašė žymiausi prancūzų švietėjai. Leidinio tikslas – sukaupti to meto mokslo žinias ir paskleisti jas plačiajai visuomenei. Atsižvelgiant į mokslo laimėjimus, čia buvo mėginta iš proto pozicijų pažvelgti į pasaulį. Buvo kritikuota luominė nelygybė, Prancūzijos valdymo sistema, bažnyčia. Valdžios draudimai ir popiežiaus pasmerkimas nesutrukdė išleisti šios knygos. Svarbiausias nuopelnas – švietėjiškos pažiūros, turėjusios didelę įtaką to meto visuomenei.
„Apšviestasis absoliutizmas”. Nuo XVIII a. vidurio daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sustiprinti savo valdžią ir kuriuos palaikė bei skatino švietėjai. • Administracijos centralizavimas.• Baudžiamųjų įstatymų sušvelninimas, kankinimų uždraudimas.• Pramonės, prekybos, žemdirbystės rėmimas, baudžiavos lengvinimas arba naikinimas.• Tolygesnis mokesčių paskirstymas ir bajorijos apmokestinimas.• Švietimo plėtojimas.• Bažnyčios įtakos mažinimas, religinis pakantumas.Reformos buvo vykdomos Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Danijoje. Rusijos imperatorė Jekaterina II taip pat buvo susižavėjusi Švietimo idėjomis, susirašinėjo su Volteru, Didro, tačiau praktinėje veikloje reformos buvo paviršutiniškos. „Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė planuojamų pertvarkymų, o švietėjai jiems ėmė atrodyti pavojingi.