Šv. Rapolas Kalinauskas

Šv. Rapolas Kalinauskas

patriotas, sukilėlis ir tremtinys

Turinys

Įvadas 3
Gimtasis miestas 4
Vaikystė ir jaunystė 4
Kapitonas generaliniame štabe 4
Išėjimas iš kariuomenės 5
Sausio sukilimo dalyvis 5
Gelbėdamas artimųjų gyvybę 5
Suėmimas ir nuosprendis 6
Kelyje į Sibirą 7
Pagaliau laisvėje 7
Vakarų Europoje 8
Išvados 9
Naudota literarūra 10

Įvadas

Šv. Rapolas Kalinauskas Lietuvai svarbus žmogus. Svarbus tuo, kad buvo patriotas, sukilėlis ir tremtinys. „Dievui atidavė viską, o dėl žemiškos tėvynės buvo surakintas grandinėmis“. Dalyvavo jis kovose ir sukilimuose Lietuvoje, gynė ją nuo caro, kuris norėjo sugirauti Lietuvą – katalikišką šalį. Aptarti, jo dvasinį stiprumą, kai buvo žadėta mirties bausmė ir išgyvenimus Sibire.

Gimtasis miestas

Laimingas yra Vilniaus miestas. Lyygiai kaip ir kiti jis turi savo šventąjį. Kaip Roma turi Šv. Petrą, Asyžius – šv. Pranciškų, Paduva – šv. Antaną, Krokuva – šv. Stanislovą, taip Vilnius (be šv. Kazimiero) turi šv. Rapola Kalinauską. Ten yra gimęs, ten praleidęs vaikystę ir jaunystės metus, ir visą gyvenimąširdimi buvo ten.

Vaikystė ir jaunystė

Rapolas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Pakrikštytas Juozapo vardu. Motina mirė praėjus kelioms savaitėms po jo gimimo ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Sulaukęs deevynerių metų pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu.

Kapitonas generaliniame štabe

Geležinkelio tinklo statyba, deja, buvo nutraukta neapibrėžtam laikui. Juozapas apleidžia geležinkelį ir, nenorėdamas apsistoti Peteburge, paeidauja būti perkeliamas į Lietuvos Brastos pilį, kur ta

ampa inžinierinių pilies atstatymo darbų vadovu. Ten atvyksta 1860 metais rugsėjo mėnesį. Gyvenimas jam susiklostė sąlyginai gerai – paskiriamas generaliniu štabo kapitonu. Bet tuo metu išgyveba vidinių kovų laiką, suprasdamas, jog karininko karjera – tai ne pašaukimas. Kokios yra to priežastys? Viena iš priežasčių tai sunki caro persekiojamos katalikų Bažnyčios padėtis ir priverstinis rytų apeigų katalikų įjungimas į stačiatikių Cerkvę, taip pat okupacinės caro valdžios mokyklų uždarymas ir beviltiška jaunimo padėtis. Savo iniciatyva ir savo atsakomybe atidaro sekmadieninę mokyklėlę lenkų vaikams, kurioje moko ir auklėja.
Išėjimas iš kariuomenės

Lietuvos Brastoje Juozapas Kalinaukas suprato, jog karininko profesija caro kariuomenėje nesiderina su jo, kaip lenko patrioto nuostata. Todėl prašo atleidimo iš kapitono pareigų ir ieško kitos darbo vietos. Šiam sprendimui matyt turėjo įtakos ir tai, jog attostogų metu jis buvo 1861 metų antirusiškos manifestacijos liudininku Varšuvoje, o prieš tai būdamas gydyklose Čechočinke (Ciechocinek) jautė caro armijos gretose antilenkiškas nuotaikas. Galutinis sprendimas pasitraukimui gimė kartu su 1863 metų sausio sukilimo įsiliepsnojimu. Švenstasis Rapolas Kalinauskas pripažįsta, jog „ negalima buvo likti kariniame mundure tuo metu, kai širdis virpėjo pasiekus žiniai apie brolių ktaujo praliejimą“.

Sausio sukilimo dalyvis

Juozapas Kalinauskas vienas iš nedaugėlio žinojo caro karinės galybės jėgą ir galėjo pramatyti, jog sukilimas yra pasmerktas pralaimėjimui. „Labai aiškiai stojo prieš dvasios akis beginklės ta

autos ir ginkluotos valdžios galybės priešybė.“ buvo tikras, jog lenkijai „reikia išlieti daugiau prakaito nei kraujo, nes jo ir taip jau per daug išlieta“ – taip rašė 1863 metais kovo 17 dieną savo vyresniajam broliui Viktorui. Tokios padėties akivaizdoje nuolat kėlė sau klausimą: „Ar leistina man tokios žmonių, kurie viską pašventė tautos reikalui, daugybės akivaizdoje likti beveiksmiam?“ Galiausiai įsijungė š sukilimą ir tapo netgi karo Ministru Vilniaus srity.

Gelbėdamas artimųjų gyvybę

Šventasis Rapolas Kalinauskas „Prsisiminimuose“ aprašo savo veiklą sukilime: „ Visų pirma savo veikloje stengiausi padėti, o ypatingai, kur įmanima, gelbįti žmonių gyvybes“. Kai Tautinės Valdžios potvariu 1863 metais liepos pirmosiomis dienomis jis sugrįžo iš Varšuvos į Vilnių, sukilimas jau buvo gerokai numalšintas. Mieste siautėjo neapsakomas teroras, sukeltas caro įgaliotinio Michailo Muravjovo. Jis pavertė vienuolynuos kalėjimais, liepė suimti Vilniaus vyskupą Adomą Krasinskį (Adam Krasinski), ir jį ištrėmė, vien tik per mėnesį pasirašė 18 mirties nuosprendžių, o ištisus kaimus ištremdavo į Sibirą. Esant tokiai padėčiai nebuvo lengva vadovauti sukilimui.

Būsimasis šventasis – Juozapas Kalinauskas stengėsi visų pirma, kaip pats pasakoja, gelbėti kuo daugiau žmonių ir užtveti kelią blogiausiam, kas galėtų ištikti jo tėvynainius. Jis žinojo, kad žmogus išreiškia save tik tarnaudamas kitiems žmonėms. Šia taisykle vadovavosi tuomet, kai prasidėjo prie sukilimo, nors žinojo, jog jis bus numalšintas. Turėjo tik vieną tikslą: gelbėti su

ukilėlius, „atiktraukti kitus nuo klaidos“ . Tėvas Otto Filek rašo: „nepadaryti jokios didelės klaidos, o vėliau, jei ji įvyksta, laisvanoriškai priimti jos pasekmes, išgyventi nelaimes drauge su kitais, nieko nekaltinant (verčiau prisiimant kitų kaltes) – tai aiškiai byloja Juozapo kalinausko Didybę.
Suėmimas ir nuosprendis

1864 metais kovo mėnesio, naktį iš 24 į 25 dieną po ilgo ir slapto šnipinėjimo rusai pagaliau suėmė Juozapą Kalinauską ir patalpino į netoliese buvusi dominikonų vienuolyną, pertvarkytą į sukilėlių kalėjimą. Jis buvo vienu iš nedaugėlio sukilimo vadų dar tebebuvusių leivėje. Kalinauskas ypatingai sunkiai nusikaltęs, nes būdamas caro kariuomenės ekskapitonu tapo Karo Ministru sukilime prieš carą. Taigi tų pačių metų birželio 2 dienos akro teismo nuosprendis buvo griežčiausias: mirties bausmė! Tačiau jo giminių skaitlingi prašymai, visuotinė pagarba, o svarbiausia jo paties laiškas Muravjovui, padarė tai, jog „Lenkų Neronas“ pakeitė mirties bausmę dešimčiai metų priverstinių darbų Sibire. Tuo pat būdu Kalinauskas išvengė rizikos būti žmonių pripažintu kankiniu.

Kelyje į Sibirą

Kalinauskas buvo išvežtas į Sibirą kartu su daugeliu kitų tremtinių. Devyni mėnesiai kelio iš Vilniaus per Peterburgą, Maskvą, Permę, Tobalską, Tomską, Krasnojarką, Irkucką iki pat Baikalo ežero krantų. Buvo keliauta geležinkeliu, valtimis, arkliais, rogėmis, vėliau pėsčiomis per neapsakomas pelkes ir ledus, gresiant įvairioms ligoms. Keliaudamas sutiko materialinį ir dvasinį Sibiro gyventojų skurdą. Patyrė džiugų sutikimą su savo šešiolikmečiu broliu Gabrieliumi, ta

aip pat tremtiniu, kad ir vėl patirtų skausmingą išsiskyrimą. Reiktų turėti daug drąsos norint detaliai aprašyti tą šiurpią kelionę. Karštai meldėsi į Dievą ir tą, kuri „Aušros Vartuose skaisti“ – vilniečių globėją, prašydamas pagalbos išgyventi ir ištverti. Daugelis jo draugų mirė kelyje. „Permės miestas buvo subūrimo vieta, iš kurios po visą kraštą į rytus buvo siunčiami nuteistieji.“ – prisimena Kalinauskas. „Nuo pat permės, lig pat Tolimųjų Rytų, galingi plotai iki Uralo ir už uralo tapdavo beribiu kapinynu dešimčių tūkstančių aukų, visam laikui atskirtų nuo savo tautos. Jie prarasti amžiams!

Pagaliau laisvėje

Pagaliau atėjo 1874 metų vasario 2 diena. Kalinauskas tampa vėl laisvu žmogumi. Tačiau laivės dekreto sąlyga yra daugiau nei skaudi: valdžia draudžia jam gyventi Lietuvoje. Vyksta trumpam į Grozovą tam, kad pasimatytų su tėvu, motina ir artimaisias ir į Studionkas (Studzionki) pas vyriausią brolį Viktorą. Vos atvykęs, savo giminių skausmui, privalo vėl atsisveikinti. Jo brolis Jurgis rašo prisiminimuose: „Ilgi kančios metai paliko mano brolio veide neapsakomo skausmo pėdsakus. Koks jo dvasios pasikeitimas! Jo išvaizda atspindi rimtį, susikaupimą ir nuolatinį susivienijimą su Dievu“.

Vakarų Europoje

Juozapas Kalinauskas sugrįžo iš Sibiro turėdamas gilaus tikėjimo ir moraliai brandaus žmogaus reputaciją. Be to buvo žinoma kaip geras jaunimo auklėtojas. Skaitlingos Lenkijos šlėktos šeimos prašė jį pabūti jų vaikų auklėtoju, apsigyventi tuose namuose, mat jam buvo uždrausta gyventi tik Lietuvoje, o ne Lenkijos Karalystėje. Kalinauskas sutinka būti kunigaikščio Vladislovo Čartoryckio (Czartoryski), gyvenančio Paryžiuje, sunaus Augusto auklėtoju. Jo giminės, po dešiemties metų išsiskirimo troškę jo buvimo arčiau savęs, su skausmu priėmė šį jo sprendimą. Tokį sprendimą paaiškina savo laiške mamai rašytame Varšuvoje 1874 metais gegužės 14 dieną: „Pasilikimas Lenkijoje trukdytų man įvykdyti vieną svarbų man dalyką, o būtent pasilikti ištikimu ankstesniam teisingam mano sprendimui; kadangi jo įvykdymas tėvynėje nėra įmanomas, bus įmanomas užsienyje“.

Apie kokį dalyką ir sprendimą kalba Kalinauskas? Be abejonės, apie troškimą pasišvęsti kunigaikščiui bei vienuoliškai tarnystei Dievui ir artimui. Pasilikimas Lenkijoje būtų buvęs kliūtimi šio sprendimo realizavimui, kadangi okupacinė valdžia uždarė visus noviciatus ir panaikino daugumą vienuolynų.

Išvados

Šv. Rapolą Kalinauską galima vadinti tikrų tikriausiu patriotu, nes išgyveno labai sunkų laikotarpį kovodamas dėl Lietuvos laisvės. Sukilimo metu jis buvo nutolęs nuo savo šeimos, kurią pamatė tik po daugelio meto. Kaip Lietuvos sukilėlių vadas jis buvo ištremtas į Sibirą, kelionė buvo ilga ir varginanti, bet Rapolas sugebėjo ją ištverti. Po ištrėmimo į Sibirą, jam buvo uždrausta gyventi Lietuvoje, taigi jis su savo artimaisiais matėsi Grozove, šis susitikimas buvo labai jautrus. Kalinauskas savo gyvenimą tęsė Vakarų Europoje ir mokė kunigaikščio sūnų. Jis Vakaruose ramiai galėjo pasišvęsti kunigaikščiui bei vienuoliškai tarnystei Dievui ir artimui.

Naudota literarūra

Knyga: Tėvas Loreto Dievo Motinos Steponas, Tadeusz Praskiewicz, Basasis Karmelitas „Aušros vartų šešėlyje“ Šventasis Rapolas Kalinauskas

Internetinis puslapis: http://vilnius.lcn.lt/sventieji/vilniuje/kalinauskas

Leave a Comment