Valstybės vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

-1-

Iš pradžių vienintelė valstybės funkcija buvo ginti savo piliečius nuo išorės, t. y. kitų valstybių piliečių užpuolimo bei palaikyti vidaus tvarką. Pamažu šios funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti turėjo būti sukurta policija ir teisingumo sistema, teko imtis magistralių priežiūros ir reguliavimo, reikėjo išplėsti ryšius, rūpestingai reglamentuoti turtingųjų ir įtakingųjų galybę ir apginti vargšus nuo priespaudos.

Valstybės funkcijos išsivystė iš turto ir asmenų apsaugos iki daugumą įvairiausių priemonių, naudojamų prekybai ir ūkininkavimo santykiams tvarkyti ir kovoti su skurdu ir nelaimėmis.Valstybė ėmėsi teikti socialines paaslaugas, tokias kaip nemokamas švietimas, nemokamos medicinos paslaugos, parama bedarbiams, rūpinasi pensininkais. Valstybei patikėtina pasirūpinti žmonių ekonominiu saugumu.

Dabar, manyčiau, jau visi pripažįsta, kad, teikiant šias viešąsias paslaugas, valstybės „įsikišimas“ kaip ir būtinas, nors sunku pasakyti, kokio lygio tas „įsikišimas“ turėtų būti. Vieni mano, kad šiuolaikinė valstybė nuveikusi daugiau negu derėtų, tuo tarpu kiti yra lygiai tiek pat tikri, kad ji galėtų padaryti gerokai daugiau padėdama savo gyventojams gyventi turtingiau ir geriau.

Prieštaringai pasisakoma apie tai kiek valstybė turėtų tiesiogiai dalyvauti visuomenės ūkkinėje veikloje. Ar privalo valstybė dalyvauti laisvame prekių judėjime tarp savo gyventojų ir kitų šalių verslininkų įvesdama varžančius muitus ir valiutinę kontrolę? Ar geležinkelių sistemos, kasybos, apskritai viso ūkio reglamentavimas yra priimtina ir derama modernios valstybės funkcija? Ar gali dalyvauti va

alstybė vartotojo ir monopolinio gamintojo santykiuose?

Valstybė kaip teisėjas. Kiekvienas vadovaujasi savo asmenine nauda, todėl reikalingas teisėjas, kuris nustato taisykles ir stebi, kad jos būtų vykdomos.

Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime yra įvairiapusis: tai įstatymų leidimas ir jų vykdymo kontrolė, prekių ir paslaugų gamyba valstybinėse įmonėse ir, žinoma, valstybės vykdoma ekonominė politika. Pastaroji apima fiskalinę politiką, monetarinę politiką ir valiutos keitimo kurso reguliavimą. Savo savarankiškame darbe norėčiau plačiau išnagrinėti vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką: aptarti šios politikos įgyvendinimo instrumentus ir šios politikos poveikį ekonominiam augimui, kainų lygiui bei užimtumui.

Fiskalinė politika-tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto (BNP) svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą, kitaip fiskalinė politika-tai biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu remiantis mokesčių sistema. Teorinis fiiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Nobelio premijos laureato Dž.M.Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį siekiant sušvelninti ekonominius svyravimus.

Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas užtikrinti subalansuotą valstybės biudžetą, žemą nedarbo ir infliacijos lygį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.

-2-

Fiskaliniai politikai iškyla didelių politinio realizavimo sunkumų. Įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtų sumažintas. Todėl

„aukomis“ dažniausiai tampa grupės, ne

eturinčios didelio politinio susidomėjimo (menkai atstovauja parlamente, jų galimybės ribotos ir pan.). Laimi tos grupės, kurios sugeba išsikovoti, kad biudžeto išlaidos būtų padidintos jų naudai. Fiskalinę politiką galime drąsiai pavadinti biudžeto politika , kurios beje pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.

Valstybės biudžetas-tai atskaita, kuri rodo:
• praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas;
• planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais.

Valstybinis biudžetas pagal savo paskirtį gali turėti į vairius apibrėžimus. Jis gali būti kaip vyriausybės politikos priemonė, padedanti paskirstyti ribotus valstybės išteklius socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti, taip pat gali būti kaip finansinio valdymo priemonė, vykdanti ne tik apskaitos funkciją valstybėje, bet ir įpareigojanti valstybės tarnautojus atsakyti už pajamas ir išlaidas jų veiklos srityje.

Jei vyriausybė nori paveikti visuminę paklausą ir sušvelninti paklausos kitimu sukeltą nacionalinio produkto gamybos cikliškumą, ji turi formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, jeigu vyriausybė nori sumažinti nedarbą ir padidinti visuminę paklausą prekėms bei paslaugoms, ji privalės tyčia išleisti daugiau nei gauti pajamų iš mokesčių sistemos. Kitai tariant, ji sieks sukurti biudžeto deficitą. Tokiu būdu vyriausybė padidins ekonomikos perkamąją galią apskritai. Tačiau biudžeto deficitas turės būti padengtas skolinimusi.

O jeigu vyriausybė nori sumažinti visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, bijodama infliacijos, ji sieks biudžeto pertekliaus, t. y. išleisti mažiau savo pajamų, gautų iš mo

okesčių. Tai sumažins ekonomikos perkamosios galios lygį apskritai.
Šitie du skirtumai vadinami biudžeto balansais. Biudžeto balansas gali būti taip pat ir subalansuotas-kai jo pajamos lygios išlaidoms. Subalansuotas (visiško užimtumo) biudžetas parodo, koks būtų biudžeto deficitas ar perteklius, jeigu metus ekonomika funkcionuotų visiško užimtumo sąlygomis. Visiško užimtumo biudžetas yra daug svarbesnis fiskalinės vyriausybės politikos rodiklis nei faktinis biudžeto deficitas arba perteklius. Kadangi visiško biudžeto užimtumas parodo, kad lygis mokesčių ir vyriausybės išlaidų prieaugiai sukelia pusiausvyros BNP augimą vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžiu.

Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai. Mokesčiai ir valstybės vartojimas yra fiskalinės politikos įrankiai siekiant stabilaus BNP lygio.

Tiek verslai, tiek pavieniai žmonės valstybei moka mokesčius. Tačiau šie mokesčiai vėl grįžta jų mokėtojams. Pirma, namų ūkiams yra mokama už jų teikiamus išteklius darbo užmokesčiais ir atlyginimais, mokamos palūkanos už investicijas arba suteiktas paskolas bei išnuomotą turtą. Antra, valstybė namų ūkiams moka ir nedarbo pašalpas.

-3-
Valstybė iš privačių verslo įmonių taip pat perka prekes ir paslaugas- greitkelių remonto darbus, lėktuvus, kareivių aprangą ir pan.

„Šiame pasaulyje neišvengsi tik dviejų dalykų-mokesčių ir mirties“ pasakė Bendžaminas Franklinas. Labiau, negu dėl mokesčių, ginčijamasi tik dėl nedaugelio kitų
ekonominių problemų. Tačiau kaip pastebėjo Franklinas, mokesčiai yra neišvengiami, todėl privalome su jais susitaikyti.

Mokesčiai renkami daugiausia tam, ka

ad jais būtų galima padengti valstybės funkcijų vykdymo sąnaudas.

Mokesčiais skatinama tam tikra veikla. Pavyzdžiui, valstybė gali nuspręsti paskatinti verslininkus modernizuoti savo įmones ir didinti gamybos našumą. Naują įrangą ir stakles perkančioms įmonėms gali būti mažinami mokesčiai. Valstybė gali remti smulkųjį verslą, įsteigtas naujas įmones.

Valstybė, keisdama mokesčių dydį, gali valdyti ekonominio aktyvumo lygį. Didinama arba mažindama mokesčius, valstybė gali veikti vartojimą ir gamybą.

Mokesčius galime suskirstyti į tris grupes:
• privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis. Atskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei;
• nuosavybės, t. y. nekilnojamojo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas;
• prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai.

Mokesčius taip pat galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiais mokesčiais –tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos.

Mokesčiai reikšmingi ne tik valstybei, gaunančiai iš jos biudžeto pajamas, bet ir mokesčių mokėtojams:įmonėms ir gyventojams. Jeigu mokesčiai per dideli arba jie nepagrįsti socialine ar ekonomine logika, tai tokie mokesčiai yra žalingi. Mokesčių sistema turi įvertinti daugelį aspektų ir interesų.

Kitas valstybės biudžeto pajamų šaltinis-tai nemokestinės pajamos. Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Šio pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.

-4-

Fiskalinė politika kaip priemonė ekonomikai stabilizuoti

Kiekviena vyriausybė turi siekti trijų pagrindinių tikslų:stabilių kainų, visiško užimtumo ir ekonomikos augimo. Tačiau pažvelgę į ekonomikos rodiklius pastebėsime, kad ekonomikai yra būdingi svyravimai.

Ūkio svyravimus sukelia daugybė įvairių veiksnių, tarp kurių yra ne tik ekonominių, bet ir politinių. Karai, revoliucijos ir kiti politiniai sukrėtimai buvo ir ekonomikos ciklinių svyravimų priežastimi.. Kadangi aukštas infliacijos lygis sukelia mikro ir makro ekonomikos nuostolius, vyriausybė turi mažinti ekonomikos svyravimus ir išvengti didelio nedarbo lygio bei kainų augimo.

Norėčiau aptarti du galimus fiskalinės politikos priemonių panaudojimo atvejus.

Tarkime ekonomiką ištiko nuosmukis. Tai reiškia, kad vartotojai mažiau perka, verslas nebeinvestuoja į naujas gamyklas, įmonės atleidžia savo darbininkus. Todėl mažėja šalies bendrasis vidaus produktas.

Tokiu atveju sakoma, jog ekonomikoje yra nuosmukio tarpsnis.

Nuosmukio tarpsnis rodo, kokiu dydžiu reikia padidinti bendrąją paklausą, kad pusiausvyros nacionalinės pajamos padidėtų ir pasiektų potencialų produktą. Tokiu atveju vyriausybė turi įgyvendinti skatinančiąją fiskalinę politiką. Ji apima:
1. vyriausybės išlaidų didinimą;
2. mokesčių mažinimą arba transferinių išmokų didinimą;
3. abiejų išvardytų priemonių derinimą.

Neišvengiama skatinančiosios fiskalinės politikos pasekmė-biudžeto deficito augimas.
Tačiau nuolat atkreipiant visuomenės dėmesį į deficito mastą ir jo keliamą grėsmę, tampa sunku mažinti mokesčius arba didinti vyriausybės išlaidas, kartu dar labiau didinant deficitą. Todėl skatinančioji politika neatrodo esanti tokiu veiksmingu ekonomikos valdymo svertu. Skatinančiosios politikos priemonių naudojimo ekonomikai kontroliuoti šalininkai sutinka, kad jų sėkmė labai priklauso nuo to, ar jos bus pasitelktos laiku ir ar bus prieinamų duomenų. Skatinančiąją politiką reikia naudoti tinkamu metu, priešingai šitos politikos priemonės gali pakenkti ekonomikai. Bet kurio atveju kritikai teigia, kad niekas niekada negali pasakyti, kada šitos skatinančiosios politikos priemonės turi būti panaudotos, tačiau pavėluoti veiksmai gali padaryti daugiau žalos negu duoti naudos.

Ekonomika patiria pakilimo būseną, t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiai auga infliacija. Tokiu atveju sakoma, jog tai ekonomikos infliacinis tarpsnis.

Infliacinis tarpsnis rodo, kokiu dydžiu bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą, esant potencialiajam produktui. Tokiu atveju vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima tokias priemones:
1. vyriausybės išlaidų mažinimą;
2. mokesčių didinimą arba transferinių išmokų mažinimą;
3. abiejų priemonių naudojimą kartu.

Stabdančiosios fiskalinės politikos pasekmė-biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.

-5-
Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė iš gyventojų išperka vertybinius popierius. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžindamos į pinigų rinką.

Be abejo sunku yra pasakyti kas yra naudingiau bandant pristabdyti krizinius infliacijos laikotarpius-mažinti vyriausybes išlaidas ar didinti mokesčius? Atsakymas daugmaž priklauso tiek ir nuo paties klausiančiojo požiūrio, tiek ir nuo to ,koks didelis yra valstybės sektorius.

Taigi galimi du atsakymai. Tie ekonomistai, kurie mano, kad valstybinį sektorių būtina didinti kompensuojant įvairius rinkos sistemos nesklandumus, gali rekomenduoti: infliacijos laikotarpiu apriboti išlaidas ir nedidinti mokesčių. Ir atvirkščiai, kita
ekonomistų grupė, mananti, kad vyriausybės biudžetas turėtų būti mažinamas, siūlys infliacijos laikotarpiu mažinti savo išlaidas; smukimo periodu išlaidas mažinti nedidinant mokesčių.

Svarbu pabrėžti kad aktyvi fiskalinė politika, atsakinga už ekonomikos stabilizavimą, gali vienodai remtis tiek besiplečiančiu, tiek ir mažėjančiu valstybės biudžetu.

Grįžtant prie valstybės nuosmukio reikėtų pasakyti,kad nuosmukio metu pinigų ir prekių apytaka nuolatos sumažėja arba padidėja. Nuosmukio metu apytaka senka, o plėtros metu patvinsta. Daugelis ekonomistų sutinka, kad šiuos svyravimus sukelia visuminės pasiūlos ir visuminės paklausos pokyčiai.

Visuminė pasiūla yra visuma prekių ir paslaugų, parduodamų už visas galimas kainas. Nors teorine samprata visuminė pasiūla yra susijusi su bendruoju vidaus produktu. Suprasti, kas yra visuminė pasiūla ir kuo ji svarbi, lengviausia būtų tarus, kad BVP yra tarsi koks nors „produktas“.

BVP pasiūlos kreivė kiltų iš kairės į dešinę. Gamintojai turėtų mažai paskatų kurti pinigų BVP. BVP brangstant, atsirastų vis daugiau jo gamintojų. Lygiai taip pat galima nubrėžti BNP paklausos kreivę. Ši kreivė vaizduotų visuminę paklausą-bendrąjį prekių ir paslaugų kiekį, kurį žmonės norėtų ir galėtų pirkti už visas galimas kainas. Paklausos kreivė kristų iš kairės į dešinę. Vartotojai pirktų daugiau pigaus BNP, negu brangaus. Tačiau kaip nustatyti tą vieną vienintelį visų ekonomikos sukurtų prekių ir paslaugų kainą? Vėl reikės pasitelkti vaizduotę, bet galima naudotis bendrojo kainų lygio arba“gyvenimo kaštų“ sąvoka.

Idealiu atveju vartotojai, verslo įmonės ir vyriausybė nupirks visas ekonomikos sukurtas preke ir paslaugas-t.y. visuminė paklausa bus lygi visuminei pasiūlai.

Iš tikrųjų taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų.

Pirmiausia- tai laiko problema:
• reikia laiko šalie ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti;
• reikia laiko atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikospriemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamos;

-6-
• praeina tamtikras laikas, kol priimtos fiskalinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei ekonomikos nuosmukis trunka neilgai (6-18mėn.) , vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvi ekonomikos augimą skatinanti priemonė. Kaangi naujoms mokesčių normoms įvesti nereikia tiek daug laiko, todėl ši priemonė dažnai naudojama, įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką.
Antra, politinės problemos:
• būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėribių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys-karo metu vyriausybė didina išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas;
• manoma, kad ir politikai linkę naudoti ekonomikos augimo skatinančias politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinimas, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus tarp rinkėjų. Todėl politikai, norėdami būtiperrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).

Kai kurie ekonomistai teigia, jog ekonominį ciklą lemia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati ir tampa ekonomikos svyravimo priežastimi.

Siekiant ekonomikos pusiausvyros valstybė privalo siekti visiško šalies užimtumo, todėl norėčiau išanalizuot užimtumo teoriją ir užimtumo formavimosi principus, trumpai išnagrinėt ir palygint Lietuvos užimtumą.

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įsigijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

-7-

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės, investicinės akcinės bendrovės. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą.

Užimtumo situacija yra tampriai susijusi su bendra ekonomikos būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką.

Šios priemonės – tai tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Reikia apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2) efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.

Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).

Taigi viena teorija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos būtinumą. Vienos ar kitos teorijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau ir buvo kalbama apie

-8-
užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija.

Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas, mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje.

Nedarbas ir valstybės vaidmuo:

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:
1) “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);
2) “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių piliečių skaičių.
Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą.

-9-
Išvados:

Kaip bebūtų, valstybės vaidmuo ekonomikoje išlieka svarbus. Valstybė kontroliuoja arba turi bent jau įtakos daugeliui ekonomikos veiksnių, išduoda leidimus statyboms, riboja importą ir licencijuoja kai kuriuos verslus bei darbus, vykdo socialinę politiką, kaip jau būvo minėta rūpinasi valstybės ir jos piliečių saugumu. Valstybė taip pat yra ir stambi darbdavė.

Koks vaidmuo ekonomikoje turėtų būti skirtas valstybei? Ką gali išspręsti rinka, o kokias problemas turėtų spręsti valstybė? Šie sudėtingi ir diskutuotini klausimai keliami nuolatos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies ekonomika pradėta pertvarkyti pagal laisvosios verslininkystės principus. Akivaizdu, jog kartu kito ir valstybės vaidmuo. Socializmo sąlygomis visus ekonomikos tvarkymo reikalus sprendė valstybė. Jai priklausė ir pagrindinia gamybos ištekliai. Šiandien jos dalyvavimas ekonomikos procesuose gerokai sumažėjo, pasikeitė to dalyvavimo pabūdis.

Manyčiau pagrindinis aktualus klausimas būtų toks:”Kokias problemas visiems mums geriausia spręsti, vykdant laisvuosius mainus rinkose, o kokias- kartu su valstybe?” Abu problemų sprendimo būdai turi savo pliusų ir minusų –savo sąnaudas ir savo naudą. Kai kuriais atvejais pasirinkimas yra akivaizdus. Mes norime patys rinktis sau maisto produktus ir kitas panašias prekes, tačiau šalies gynybą noriai pavedame valstybei. Mes negalime garantuoti kiekvienas savo saugumo, todėl į pagalbą kviečiames valstybę.

Diskutuojant apie valstybės vaidmenį, susidaro daugybę ginčų ir tenka išgirsti nemažai skirtingų nuomonių.

Galutinę nuomonę apie tai turėsime susidaryti patys. Ekonomistai gali mums padėti suprasti, kuo valdžia ir ekonomika yra susijusios, padėti nuspėti, kokių padarinių galima tikėtis iš stipresnio ar silpnesnio valstybės poveikio ekonomikai.

Kad ir kokios būtų skirtingos nuomonės dėl valstybės vaidmens ekonomikoje,
sutinkime su tuo, kad valstybė turi tam tikras galias, per kurias pasižymi dalyvavimo būtinumas rinkos ūkyje.

-10-
Literatūros sąrašas:
1. Kauno Technologijos Universitetas “Makroekonomika”, Kaunas, 2001
2. Lietuvos Junior Achievement “Ekonomika ir verslas”, Vilnius, 2001
3. S.Ivlinas Tomas”Ekonomikos teorija”,Vilnius,1991
4. A.Jakutis ir kt.”Ekonomikos teorija”, Vilnius, 2005

Savarankiško darbo tikslai:

-susipažinti su valstybės vaidmeniu ekonomikoje;
-susipažinti su fiskaline politika;
-susipažinti su valstybės biudžetu;
-susipažinti su nedarbu ir infliacija;
-susipažinti su užimtumo teorijomis ir principais.

uždaviniai :

-išanalizuoti fiskalinės politikos svertus ekonomikai stabilizuoti;

-išanalizuoti pagrindinį biudžeto šaltinį mokesčius

-išanalizuoti fiskalinės politikos problemas;

-palyginti neoklasikinį ir keinsistinį požiūrius;

Leave a Comment