Šv. Kazimiero beatifikacija

TURINYS

1. Įvadas ……………………1 psl2. Kanonizacija …………….1 psl3. Kazimiero asmenybė ……2 psl4. Stebuklai ……………… 3 psl5. Kanonizacijos bandymai .. 3 psl6. Kanonizacijos byla …….. 4 psl7. Klaida ………………….. 5 psl8. Beatifikacija …………… 5 psl9. Kultas ………………….. 6 psl10. Išvados ………………… 7 psl

ĮVADAS

Nuo pat pirmų krikščionybės žingsnių, žmonės ieškodavo paramos, užtarimo pas Dievą, tačiau tam buvo reikalingi tarpininkai. O kas, jei ne doriausi ir pamaldžiausi iš visų išėjusių Anapilin, galėjo atlikti tą šventą misiją? Dažniausiai tai būdavo įvairaus rango kunigai, vienuoliai, kuriuos šventais paskelbdavo popiežius. Šv. Kazimiero atvejis šiek tiek kitoks. Prie mirusio karalaičio kapo traukė minios žmonių, prašydami velionio patarimo, pagalbos. Vadinasi “kažkas nepaprasto mirusiojo gyvenime turi veikti lankytojus, juos įtikinti, kad tas asmuo yra Dievo artumoje, kad jis gali iš Dievo išmelsti to, ko jie prašo.“1 Gal tai buvo karalaičio dorybingumas, kai netgi mirties akivaizdoje jis lieka ištikimas skaistybės įžadui, nors, jį pažeidęs galėjo pratęsti savo gyvenimą? O gal tai buvo tikėjimo tyrumas, kai šv. Kazimieras išprašo iš tėvo įsakymą apie draudimą statyti naujas stačiatikių cerkves ir taisyti senas. Dar viena labai svarbi šventojo savybė buvo rūpinimasis silpnaisiais, vargšais, paliegėliais. Greičiausiai visas, nors ir neilgas, Kazimiero gyvenimas buvo tikras doro, teisingo ir ištikimo žmogaus pavyzdys. Ir tik gerokai vėliau, kai visoje Lietuvoje karalaitis jau buvo laikomas palaimintuoju, kai prie jo kapo ne vienas atgavo sveikatą, tikėjimą ar viltį, buvo susirūpinta oficialiai paskelbti jį šventuoju. Pirmasis dokumentas apie šv. Kazimiero darbų įvertinimą buvo popiežiaus Aleksandro VI 1501 metų gegužės 15 dienos bulė, kurioje jis suteikia atlaidus būtent šv. Kazimiero koplyčiai. Šiame dokumente užsimenama, kad popiežius yra girdėjęs apie šv. Kazimiero stebuklus.

KANONIZACIJA

Pačioje krikščionybės gyvavimo pradžioje patys tikintieji savo pagarba, prašymais užtarti, padėti nustatydavo, kas gali būti palaimintuoju, arba net šventuoju. Paskelbimas šventuoju – beatifikacija – tuo metu buvo vyskupų ir bažnytinių sinodų kompetencijoje. „Pradžioje tokios pagarbos susilaukdavo kankiniai, vėliau taip pat kiti, pasižymėję tikėjimo gynėjai.“2 Šventumas buvo gana plačiai paplitęs reiškinys. Jais buvo skelbiami vyskupai, vienuoliai, pamokslininkai, rašytojai. Tačiau neigai trukus, ypatingai padidėjus šventųjų skaičiui, pradėta griežčiau žiūrėti į naujus šventuosius. Norint paskelbti žmogų šventu, reikėjo įrodyti, jog jis „kentėjo ir mirė už tikėjimą.“3

Tačiau jau 1170 metais popiežius Aleksandras III savo laiške įspėja, kad be Romos Bažnyčios niekas negali išdrįsti laikyti žmogų šventu ir garbinti jį, kaip to reikalauja jo vardas. Dėl to šventųjų skaičiaus didėjimui susiklostė ypač nepalanki situacija, o XV, bei XVI amžiais šis reiškinys buvo ypatingai retas. Po Kazimiero mirties per šimto metų periodą Romoje buvo kanonizuoti tik keturi šventieji. Šio reikalo negalėjo paskubinti net karalių prašymai.

KAZIMIERO ASMENYBĖ

1458 metų spalio 3 dieną Krokuvoje karališkoje Vavelio pilyje Kazimiero IV Jogailaičio žmonai Elžbietai gimė antras sūnus. Per krikštą kūdikiui buvo suteiktas Kazimiero vardas. Jis buvo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos II, pakrikštijusio Lietuvą, anūkas. Motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Hasburgo duktė. Viso turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero tėvas Kazimieras IV buvo paskutinysis didysis kunigaikštis mokėjęs lietuviškai. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 metais tapo ir Vengrijos karaliumi. Jo jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis užimdavo Lenkijos karalystės sostą. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu ir pagaliau 1493 m. buvo paskirtas kardinolu.Vaikus auklėjo J. Dlugošas, lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas. ”Jau tada mokytojas atkreipė dėmesį į mažąjį Kazimierą, kurį vėliau pavadino “retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu”. Jis pirmasis pastebėjo ir ypatingą karalaičio pamaldumą: bendros vaikų maldos metu jis būdavęs panašus į besimeldžiantį angelą, o kartais taip giliai susikaupdavęs, jog nepajusdavęs, kad liko melstis vienas. “Kelkis, šventasis jaunikaiti”, – kartą juokais taręs kanauninkas, judindamas Kazimierą už peties. Vargu, ar suvokė garbusis istorikas, jog taria pranašiškus žodžius”4 1471 Vengrijos didikai nusivylę karaliaus Mato Korvino valdymu, Vengrijos sostą pasiūlė 13-os metų Kazimierui Jogailaičiui. Jaunikaitis degdamas noru apginti krikščionybę nuo turkų, priėmė kvietimą ir išvyko į Vengriją, kad būtų vainikuotas karaliumi. Lenkijos pasiuntiniams su Kazimieru atvykus į Nitrą (Vengrija), vengrų diduomenė buvo pakeitusi savo nuomonę – jų net nepasitiko ir Kazimierui teko grįžti atgal į Lenkiją. Nuo to laiko Kazimieras atsidėjo maldoms. Grįžęs namo jis tęsė mokslus pas J. Dlugošą iki 1475 meyų. 1475-ais tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą, paskirdamas Vilniaus vietininku. Kai vyresnysis brolis Vladislovas perėmė Bohemijos sostą, Kazimieras perėmė įpėdinytės teises į Lenkijos sostą. 1479 metais, karaliui išvykus į LDK, jis buvo paliktas (iki 1483m.) karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas bandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho II dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė. “Jaunuolis, kurio šūkis: “Verčiau mirti, negu susitepti!; karalaitis, kuris sako: “Nieko nėra garbingesnio pasaulio valdovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje”; žmogus, kuris gyvena pagal taisyklę: “Po Dievo labiausiai reikia mylėti tiesą ir teisingumą”; krikščionis, kuris be ašarų negali paimti kryžiaus į rankas ir netgi pažvelgti į jį… Ir pirmiausi jis – uolus Marijos garbintojas, gyvenęs su numylėta giesme “Omni die dic Mariae” ( “Meilės himną tau, Marija…”) lūpose ir širdyje. 5

STEBUKLAI

Šv. Kazimiero užtarimu įvykę stebuklai turėtų būti surašyti ir suregistruoti, tačiau šie užrašai, kaip ir daugelis kitų, sudegė Katedros gaisruose. Todėl galime remtis tik vyskupo Ferrerio parašytu “Kazimiero gyvenimu”. Deja, jis nuosekliai aprašo tik vieną iš jų – ypatingai mažos lietuvių kariuomenės pergalę prieš žymiai gausesnes Maskvos armijos pajėgas. Autorius rašo, kaip lietuviai, susidūrę su daug stipresne priešo armija, šaukėsi šv. Kazimiero pagalbos. Tačiau nemini nei vietos, nei laiko, nei karalaičio pasirodymo ant balto žirgo. Apie tai galime sužinoti tik iš tautosakoje išlikusių pasakojimų: “Staiga, iš dangaus debesų pasirodė baltas raitelis ant balto žirgo, ir žaibo greitumu atsirado tarpe jų, prie pat patvinusios upės. Paslaptingasis raitelis pamojo ranka kariams, ir pats pirmasis šoko į srauniai tekančią Dauguvos upę, rodydamas kitiems kelią. Kariai galvojo, kad jie sapnuoja, bet ne! Jie paskui raitelį šoko į upę, ir greitai perplaukė. Pasiekė pilį pačiu laiku, ir rusus nugalėjo. Lietuvių nežuvo nei vienas karys! Po mūšio, visi ieškojo paslaptingojo raitelio, bet jo niekur nerado. Tik vėliau jie suprato, kad tai buvo šv. Kazimieras, kuris lietuviams pagelbėjo.” 6 Leidynėlyje apie šv. Kazimiero gyvenimą bendromis sąvokomis aprašomi stebuklai, kurie padėjo išgyti daugeliui ligonių, užsimenama apie tai, kad Kazimiero padedami mirusieji netgi grįžta į gyvenimą.

KANONIZACIJOS BANDYMAI

Apie galimybę kanonizuoti karalaitį Kazimierą pirmas užsiminė prelatas Erazmas Ciolekas 1501 metais. Šią mintį, atvykęs į Romą pareikšti pagarbos popiežiui, jis pakartojo po ketverių metų, tačiau nėra nieko, kas galėtų paliudyti apie kanonizacijos pradžią. Galimybė dar kartą priminti apie karalaičio dorą ir ištikimybę Dievui atsirado 1512 metais, kai popiežius Julijus II į Lateraną sukvietė visus katalikų vyskupus. Ten gegužės 3 dieną turėjo prasidėti visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Iš Lietuvos jame turėjo dalyvauti Vilniaus vyskupas Albertas Radvilas ir Lucko vyskupas Paulius Algimantas Alšėniškis. Amerikiečių mokslininko N. H. Minnich dėka galime drąsiai teigti, jog Laterano sisirinkime dalyvavę Lietuvos vyskupai negalėjo neužsiminti apie savo karaliaus brolį Kazimierą ir apie tai, kad jis yra vertas šventojo vardo.

1513 metais pareikšti pagarbos naujai išrinktam popiežiui į Romą išvyko Gniezno arkivyskupas Jonas Laskis. 1514 metais spalio 20 dieną jis pasirašo prašymą kanonuozti net penkis šventuosius. Jo pateiktame sąraše pirmuoju buvo karalaitis Kazimieras. Prie bandymų turėti Lietuvoje šventąjį, kuris galėtų „užtarti pas Dievą, išmelsti dvasiai ir kūnui malonių, išgijimą iš sunkios ligos ar iš kitos skaudžios nelaimės“7 prisidėjo ir karalius Žygimantas Senasis. Yra išlikęs jo trečiasis laiškas popiežiui – tai prašymas „kanonizuoti „divum Kazimirum.“8

KANONIZACIJOS BYLA

Tačiau Roma ir popiežius nerodė pakankamo dėmesio nei karalaičio Kazimiero dorybingam gyvenimui, nei Lietuvos vyskupų ir netgi karaliaus prašymams. Todėl 1516 metų pradžioje Lietuvos dvasiniai ir politiniai vadovai parašo dar tris laiškus popiežiui, prašydami patvirtinti visų palaimintu laikomą Kazimierą šventuoju. Laiškuose pabrėžiamas karalaičio dorybingumas, tyrumas ir pagarba Dievui, akcentuojama, jog prie velionio kapo įvyksta daugelis jo išprašytų stebuklų. Galų gale su vyskupo Alberto Radvilo pagalba buvo sudaryta vyskupų komisija, kuri turėjo parengti medžiagą apie palaimintąjį Kazimierą ir pateikti ją popiežiui. Taigi 1517 metų lapkričio 4 dieną buvo pradėta šv. Kazimiero kanonizacijos byla. Tačiau dėl ne visai suprantamų priežaščių popiežiaus pavedimu sudaryta komisija nedaug tenuveikė. Dėl minėtos komisijos neveiklumo, popiežius Leonas X savo legatu į Lietuvą – Lenkiją paskiria vyskupą Zacharijų Ferrerį, kuris sugeba per pustrečio mėnesio surinkti pakankamai informacinės medžiagos apie būsimąjį šventąjį – Kazimierą. Šis vyskupas humanistas pasistengia netgi išleisti nedidelę šventojo Kazimiero biografiją „Kazimiero gyvenimas“.

KLAIDA

Kanonizacijos proceso eiga nebuvo labai skubota. Pirmas žingsnis buvo informacinis procesas. Vėliau popiežius turėjo peržiūrėti bylą ir surinkti slaptą kardinolų konsistoriją, kuri turėjo nuspręsti, ar kandidatas tinkamas kanonizacijai. Tačiau “niekur …neužsimenama, kad popiežiaus kurija būtų bent pradėjusi galutinius Kazimiero kanonizacijos užbaigimo žygius.” 9 Kaip žinia, popiežius, po ilgos ir sunkios ligos mirė, taip ir nepabaigęs šios bylos.

Vienok, šv. Kazimiero vardas visai netikėtai atsiranda 1583 metų popiežiaus komisijos ruoštoje martirologijoje: “Vilniuje, Lietuvoje, palaimintasis Kazimieras, karaliaus Kazimiero sūnus, kurį Romos popiežius Leonas X įrašė į palaimintųjų skaičių.”10 Manoma, kad dėl to “kalti” buvo Romoje gyvenę lietuviai ar lenkai. Šiandien sunku atsakyti į klausimą, kodėl ta klaida nebuvo ištaisyta, tačiau visai lietuvių tautai ji buvo itin maloni. Tuo labiau, kad šv. Kazimieras Lietuvoje jau buvo garbinamas, kaip tikras šventasis. Tačiau, tikriausiai, dėl to, kad nebuvo oficialaus Romos pripažinimo, vis tik šv. Kazimiero kulto Lietuvoje dar nebuvo. Tam reikėjo ypatingo popiežiaus nuosprendžio, kurį padarė popiežius Klemensas VIII, bet tik 1602 metais ir popiežius Paulius V 1621 metais.

BEATIFIKACIJA

1600 metais, tapęs Vilniaus vyskupu, Benediktas Vainas pradėjo rūpintis šv. Kazimiero kulto reikalais. Jam prašant, karalius Zigmantas Vaza parašo laišką popiežiui, prašydamas “įtraukti šv. Kazimierą į visoje Bažnyčioje vartojamą mišiolą ir brevijorių ir nustatyti jo šventę”11 . Tačiau, kaip ir pirmąjį kartą, kai Lietuvos vyresnieji prašė įtraukti į palaimintųjų skaičių Kazimierą, taip ir dabar, Romos dvasiniai vadovai neskubėjo su atsakymu. Tuomet į Romą buvo pasiųstas kunigas Grigalius Svencickis. Jis turėjo galutinai sutvarkyti šv. Kazimiero kanonozacijos reikalus. Tam, kad kuo greičiau įvykdytų šią užduotį, kunigas vežėsi du vyskupo Vainos laiškus ir vyskupo Z. Ferrerio išleistos Kazimiero biografijos papildytą varijantą.. Visi 1602 metais rašyti dokumentai liudija, kad Kazimieras jau buvo laikomas šventuoju, ir prašymų jį kanonizuoti raštuose nebuvo. Žinoma ir daugiau tokių pavyzdžių, kai šventais laikomi asmenys, negavę popiežiaus kanonizavimo. Reikalavimas buvo vienas prašymas – leisti švęsti šv. Kazimiero šventę visai Katalikų Bažnyčiai. Vyskupų kongregacija liepos 8 dieną svarstė kunigo G. Svencickio atvežtus prašymus ir leido švęsti Kazimiero šventę Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip “duplex” (kai brevijoriaus rytmečio maldose viename iš noktiurnų turi būti skaitomos trys lekcijos apie šv. Kazimierą) rango liturginę šventę. Taigi, Lietuvos prašymus popiežius išpildė tik dalinai. Lietuvos atstovas pasiekė, kad būtų leista švęsti šv. Kazimiero šventę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje, tačiau lietuviams to buvo maža. Tuomet kunigas Svencickis karaliaus vardu parašė naują prašymą, kad šv. Kazimiero šventė būtų švenčiama visų, kurie “naudoja Romos brevijorių ir mišiolą”12 , tačiau ir šis lietuvių prašymas Apeigų kongregacijos buvo atmestas ir paliktas ankstesnis, kurį patvirtino popiežius Klemensas VIII. Šventas tėvas pasirašė laišką – dekretą, kuris buvo vertinamas, kaip kanonizacijos patvirtinimas ir atnaujinimas. Ši brevė vadinasi “Quae ad sanctorum”, ir yra saugoma Vilniuje, Mokslų Akademijos biliotekoje.

Kunigas G. Svencickis išleido popiežiaus Klemenso VIII brevę, nors šventojo tėvo tikrojo parašo ten ir nebuvo. Užanspauduota vadinamuoju “žvejo” antspaudu, brevė susidėjo iš dviejų dalių: “pirmoji – indultas Lenkijoje ir Lietuvoje švęsti šv. Kazimiero liturginę šventę pagal Romos brevijoriaus rubrikas,…, antroji – brevijoriaus II noktiurno lekcijų apie šv. Kazimiero gynenimą tekstas ir šventojo garbei mišiose vartotinos maldos.”13

KULTAS

PIRMOJI ŠVENTĖ. Pirmiausia, G. Svencickio rūpesčiu, buvo pagaminta šv. Kazimiero vėliava, kuriai buvo išleista didžioji dalis kunigui iš Lietuvos atsiųstų pinigų. Lietuva irgi buvo pasiruošusi labai iškilmingai sutikti savo dangiškąjį globėją šventą Kazimierą. 1604 metų gegužės 10 dieną prasidėjo iškilmės. Popiežius Klemensas VIII šia ypatinga proga atsiuntė naują Kazimiero vėliavą. Šventė truko tris dienas. Pamaldos, procesija, kunigo G. Svencickio kalba, didingas orkestras, keturi triufo vartai – visa tai rodė didelę pagarbą bei dėkingumą šventąjam. Trečią dieną buvo pastaytas kertinis akmuo šv. Kazimiero bažnyčios pamatams. ” Žmonių meilė šv. Kazimierui dar labiau paaiškėjo, kai buvo pradėti statybos darbai.”14 Lėšų statybai skyrė Vilniaus vaivada M K. Radvila Našlaitėlis, kancleris Leonas Sapiega, kiti didikai ir bajorai. Žmonės dosniai dalijo aukas naujai statomai bažnyčiai, ir jau 1615 metais ji buvo baigta. KOPLYČIA. 1624 metais, vietoj senos gotikinio stiliaus koplyčios Katedroje, buvo nutarta pagerbti savo globėją nauja buveine. Kazimiero palaikai buvo laikinai perkelti į Goštautų – Chodkevičių koplyčią, o pasibaigus statyboms, 1636 metais rugpjūčio 14 dieną iškilmingai perlaidotas naujoje vietoje. ATLAIDAI. Popiežius Urbonas VIII 1636 metais savo breve leido švęsti šv. Kazimiero šventę, kaip ir visų valstybinių globėjų šventes. Taipogi suteikė atlaidus, lankantiems Šventojo kapą, jo švenčių dienomis. Inocentas X šiuos atlaidus išplėtė ir leido nuo pirmųjų mišparų šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo švenčių dienomis viešai statyti Švč. Sakramentą. Be to, buvo duotas leidimas pirmąjį sekmadienį po rugpjūčio 22 dienos švęsti šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo šventę.

IŠVADOS

Kanonizacija (beatifikacija) neprideda ir taip jau palaimintam žmogui šventumo, ar Dievo meilės. Šiuo aktu popiežius gali tik patvirtinti, jog šventasis tikrai yra Dievo artybėje. Karalaitis Kazimieras nugyveno visai neilgą, bet įspūdingą gyvenimą. Per savo 26 metus, praleistus žemėje, jis užsitarnavo Dievo meilę ir mūsų visų pagarbą. Prieš vienuolika metų Lietuvos Angelo karstas buvo iškilmingai perneštas iš jo tremties vietos – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios – į Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią. Ši iškilminga eisena Vilniaus gatvėmis ir šventojo karalaičio sugrįžimas į jo garbei pastatytą koplyčią buvo dar vienas šventojo Lietuvos globėjo triumfo žygis. Lietuvos Kazimiero vardas plačiai pasklidęs visame pasaulyje. XVII a. Antverpene įsteigta šv. Kazimiero bažnytinė brolija, 1930 metais Šiaurės Amerikoje įkuriama atskira šv. Kazimiero provincija, Toskanoje paplitęs mūsų šventojo kultas, taip pat Tropea miestelyje, Neapolyje (Italijoje), Vokietijoe, Belgijoje ir dar daug kur Lietuvos globėjas garbinamas, kaip žmonių, ypač jaunimo užtarėjas pas Dievą.Šiandien mūsų visuomenė irgi dažnai prisimena šventąjį globėją ir jo bažnyčią, stengdamiesi atiduoti jam meilės ir atsidavimo auką. Šv. Kazimiero bažnyčioje sumontuoti ir jau baigti intonuoti puikūs mechaniniai “Oberlinger” firmos vargonai. “Beveik keturių milijonų litų sąmatinės vertės instrumentą, kaip sakė Šv. Kazimiero bažnyčioje veikiančio Religinės muzikos centro vadovas prof. Leopoldas Digrys, pavyko įsigyti už simbolinę kainą. Tai galima vadinti daline Vokietijos Karlsruhės miesto evangelikų bažnyčios labdara. Lėšų šiems vargonams yra skyrusi Lietuvos Vyriausybė ir Vilniaus savivaldybė. Juk jau dvylika metų šv. Kazimiero bažnyčioje vyksta nemokami sekmadieniniai koncertai visuomenei – vadinami religinės muzikos ir susikaupimo.15 Stebina vienas dalykas. Viduramžiais, kai dar galima buvo sutikti žmonių, betarpiškai pažinojusių karalaitį Kazimierą ir galėjusių paliudyti įvairius šventojo užtarimu įvykusius stebuklus, velionio palaikai nebuvo palaidoti jo vardo bažnyčioje. Ir tik atgavus Nepriklausomybę, atsirado žmonių, besirūpinančių perkelti šv. Kazimiero palaikus į jam skirtą bažnyčią.

Darbe panaudota literatūra:

1. Eglutė” Mėnesinis lietuviškas laikraštis vaikams užsienyje . 2000. Kovas2. Katalikų pasaulis. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Nr. 3, 1989. Šventasis Kazimieras. parengta pagal P. Kimbrio straipsnį „Lietuvos angelas”3. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis XXI AMŽIUS. Nr 45, 2003.06.10 4. Rabikauskas Paulius. Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Vilnius – Kaunas. 1993.