H. Radauskas – Homero jaunyste

1177 0

Alytaus Likiškėlių vid. m -klos

12d klasės mokinio

Lino Meškelevičiaus

Henrikas Radauskas

HOMERO JAUNYSTĖ

Aš gėriau putojantį pieną,

Aš valgiau nežemišką duoną,

Žiūrėjau į žėrinčią dieną:

Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais

Pavėsyje aukšto platano,

Ir bitės auksiniais indeliais

Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!

Man vynuogės nokti skubėjo,

Ir sunkios, įsirpusios kekės

Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,

Mes karą ir kardą giedojom

Ir vasarą aukštą ir šviesią

Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,

Ant jūros rankas auksines

Uždėjo ir liepė nutilti,

Kad ji neprikeltų manęs.

Henriko Radausko eilėraščio „Homero jaunystė“ analizė bei interpretacija iš rinkinio „SStrėlė danguje“

Henrikas Radauskas – garsus praėjusio šimtmečio lietuvių poetas, daugelio kritikų priskiriamas išeivijos rašytojų kartai antrojo Pasaulinio karo metais. Tačiau nors ir būdamas toli nuo Lietuvos, jis kūrė artimą ir puikiai suprantamą to meto lietuviui lyriką, kurią vis dažniau ir dažniau prisimena ir dabartinės kartos. Mūsų širdyse ir sąmonėje Radausko lyrika užima itin svarbią tiek estetinę, tiek auklėjamąją moralinę vietą, kadangi jo eilėraščiai ne tik skamba maloniu muzikiniu grožiu, harmonija, bet ir prabyla į mus įtaigiu kultūrinę meilę sėjančiu žodžiu.

Būtent tai ir appibrėžia visą Radausko lyriką. Ne išimtis yra ir eilėraštis „Homero jaunystė“ iš rinkinio „Strėlė danguje“, priklausančio brandžiosios poeto kūrybos laikotarpiui pokario metais. Grakštus ir įsakmus eilėraščio žodis kaip tikra strėlė, nors ir blaškyta okupacijos vėjų, visgi „pataikė“ į mūsų senolių širdis, gu

uodėsi kartu su jais beviltiška padėtimi, stengėsi sužadinti norą gyventi toliau, nepaisant tragiškos šalies padėties. O prieškarinės nuotaikos, karas, okupacija – tikrai nepraėjo be padarinių. Nukentėjome visų pirma materialiai ir savaime aišku dvasiškai. Likome nuskriaustųjų arba nukentėjusių vietoje. Būtent todėl eilėraštis pradedamas priešprieša, minint lyg iš gausybės rago besiliejančius turtus. Tai ir žydinčios gėlės, ir maisto, ir netgi gėrimų įvairovė. Tačiau eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, toli gražu nepanašus į epiškąjį Homerą. Pirmųjų posmų strofose vynas keičiamas putojančiu pienu, o įmantrūs egzotiški valgiai nežemiška duona. Tačiau nepaisant to, pakylėta, optimistinė nuotaika išlieka. Netgi pastebimai auga. Su kiekvienu ištartu žodžiu vis greičiau ir greičiau. Tai pakankamai aiškiai rodo pirmųjų ketureilių skyryba šiuo atveju gausi kableliais ir šauktuku.Pastarasis pabrėžia pirmuoju asmeniu kaalbančiojo valdingumą, beribį pasitenkinimą savimi. Jis netgi įsitikinęs aplinkinių nuolankumu. Viskas jam tarnauja. Ir ne tik žmonės, bet ir supanti gamta. Antai net ir vynuogės sirpo vien tik jam. Rodėsi jog visas pasaulis jam po kojomis, o iš pat širdies gilumos besiveržianti daina nuteikė dar optimistiškiau.

Tačiau tas laikas prabėgo lyg akimirksnis. Būtąjį eilėraščio laiką pakeitė esamasis ir l

. . .

Join the Conversation

×
×