H. Radauskas – Homero jaunyste

Alytaus Likiškėlių vid. m -klos
12d klasės mokinio
Lino Meškelevičiaus

Henrikas Radauskas

HOMERO JAUNYSTĖ

Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.

Henriko Radausko eilėraščio „Homero jaunystė“ analizė bei interpretacija iš rinkinio „SStrėlė danguje“

Henrikas Radauskas – garsus praėjusio šimtmečio lietuvių poetas, daugelio kritikų priskiriamas išeivijos rašytojų kartai antrojo Pasaulinio karo metais. Tačiau nors ir būdamas toli nuo Lietuvos, jis kūrė artimą ir puikiai suprantamą to meto lietuviui lyriką, kurią vis dažniau ir dažniau prisimena ir dabartinės kartos. Mūsų širdyse ir sąmonėje Radausko lyrika užima itin svarbią tiek estetinę, tiek auklėjamąją moralinę vietą, kadangi jo eilėraščiai ne tik skamba maloniu muzikiniu grožiu, harmonija, bet ir prabyla į mus įtaigiu kultūrinę meilę sėjančiu žodžiu.
Būtent tai ir appibrėžia visą Radausko lyriką. Ne išimtis yra ir eilėraštis „Homero jaunystė“ iš rinkinio „Strėlė danguje“, priklausančio brandžiosios poeto kūrybos laikotarpiui pokario metais. Grakštus ir įsakmus eilėraščio žodis kaip tikra strėlė, nors ir blaškyta okupacijos vėjų, visgi „pataikė“ į mūsų senolių širdis, gu

uodėsi kartu su jais beviltiška padėtimi, stengėsi sužadinti norą gyventi toliau, nepaisant tragiškos šalies padėties. O prieškarinės nuotaikos, karas, okupacija – tikrai nepraėjo be padarinių. Nukentėjome visų pirma materialiai ir savaime aišku dvasiškai. Likome nuskriaustųjų arba nukentėjusių vietoje. Būtent todėl eilėraštis pradedamas priešprieša, minint lyg iš gausybės rago besiliejančius turtus. Tai ir žydinčios gėlės, ir maisto, ir netgi gėrimų įvairovė. Tačiau eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, toli gražu nepanašus į epiškąjį Homerą. Pirmųjų posmų strofose vynas keičiamas putojančiu pienu, o įmantrūs egzotiški valgiai nežemiška duona. Tačiau nepaisant to, pakylėta, optimistinė nuotaika išlieka. Netgi pastebimai auga. Su kiekvienu ištartu žodžiu vis greičiau ir greičiau. Tai pakankamai aiškiai rodo pirmųjų ketureilių skyryba šiuo atveju gausi kableliais ir šauktuku.Pastarasis pabrėžia pirmuoju asmeniu kaalbančiojo valdingumą, beribį pasitenkinimą savimi. Jis netgi įsitikinęs aplinkinių nuolankumu. Viskas jam tarnauja. Ir ne tik žmonės, bet ir supanti gamta. Antai net ir vynuogės sirpo vien tik jam. Rodėsi jog visas pasaulis jam po kojomis, o iš pat širdies gilumos besiveržianti daina nuteikė dar optimistiškiau.
Tačiau tas laikas prabėgo lyg akimirksnis. Būtąjį eilėraščio laiką pakeitė esamasis ir lyrinis „aš“ suprato visa tai tik sapnavęs. Jog viskas buvo tik iliuzija. O gal būt sapnas iš malonių realių išgyvenimų praeityje. Kartu su
u laiku žymiai pasikeičia ir eilėraščio erdvė. Tai nutinka net kelis kartus. Lyg iš saiuraplanio vidurdienio rojaus sodo pereinama prie jūros platybių naktį, o dar vėliau tarsi susikoncentravo ties siaura miegančiojo lova.Toks sukonkretinimas pastebimai perša mintį jog ir tas sapnas turėtų simbolizuoti kažką konkrečiau. Ne tik ryškų spalvingą Homero gyvenimą. Manyčiau eilėraščio tikslas galėjo būti ir modernistiniais simboliais perteikti lietuvio meilę ir atsidavimą tėvynei. Kuomet medus duona ir kaimiškas pienas kažkada maitino laisvą ir lyg paukštį danguje besijaučiantį žmogų, o baltijos jūra pabrėžė kilnią ir dvasingą baltų prigimtį, kurią Radauskas jau ne pirmasis vartojo kaip paralelę „šviesuoliams“ graikams ar romėnams. Tačiau eilėraščio kalbantysis iš tikrųjų žino savo vertę. Gal būt lietuviškas kuklumas, o gal sunkios aplinkybės jam apie tai leidžia prisiminti tik sapne. Apie save gražiai kalbėti tik sau mintyse. Tik sapnuose pasaulis nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis, pražysta begaliniu grožiu: „Auksinės rankos“, „Raudona rožė“, „Žėrinti diena“, „Šviesi banga“.
Po tokių žodžių netgi eilėraščio ritmas sulėtėja. Gėrimasi kiekvienu šiuo gražiu žodžiu. O kas antros rimuotos strofos panaudojimas tai lyg atkartoja, taip hiperbolizuojamas įspūdis bei eilėraštis tampa plastiškesnis, lengviau suprantamas ir įsisavinamas skaitytojui.
Tai bruožai jau daug kartų išgirtos Henriko Radausko kūrybos, kuris rašydamas „Homero jaunystę“ jau ne pirmą kartą atsisuko į savo ir gi
imtinės praeitį ir ją susiejo su suidealintais antikinio pasaulio laikais. Tokią Lietuvą jis buvo regėjęs jaunystėje ir troško kad ji tokia būtų ateityje.

Leave a Comment