Ignas Šeinius buvo ne pirmasis rašytojas, kuris rašė apie žmogų ir gamtą. Šia tema kūrė ir Šatrijos Ragana, Vincas Krėvė. Tačiau jų kūriniuose žmogus yra tarsi šalia gamtos, į ją neįsiliejęs. O romanas ,,Kuprelis“ yra impresionistinis kūrinys. Čia visi veikėjai tartum susilieja su gamta, yra neatskiriama jos dalis. Gamtos vaizdai tartum ,,surišami“ su veikėjų išgyvenimais, jų vidinu pasauliu, nuotaikomis.Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – malūnininkas Olesis, vadinamas kaime Kupreliu. Jis yra gana uždaro būdo, truputį atsiskyrėlis. Tačiau, nepaisant to, Olesis labai myli gamtą. Juk dėl to jis ir gyvena malūne, kad iš aukštai galėtų matyti gražų gamtos peizažą. Kuprelis pasakoja, kaip vakarais jis išeidavo iš malūno, atsisėsdavo ant raudono akmens: ,,Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėjė, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga rėdo“. Kuprelis tikėjo, kad Dievas yra visur, todėl jame galima įžvelgti ir panteizmo bruožų. Iš pastarosio citatos aiškiai suvokiama, kad pats Kuprelis buvo gamtos dalis, ir jo siela dažnai susiliedavo su ja.Ignas šeinius labai gražiai aprašo Olesio ir Kunigundos meilės istoriją. Čia gamta taipogi vaidina svarbų vaidmenį tarp veikėjų išgyvenimų, jų vidinio pasaulio. Yra nemažai tai įrodančių pavyzdžių.Prisiminkime epizodą, kai Kuprelis antrą kartą naktį lydėjo Gundę namo. Tuo metu jie pradėjo vis labiau ir labiau suartėti. Kiap tik tada pradėjo snigti baltos snaigės, kol galiausiai visa žemė pabalo. Niūrioje nakties tamsoje pasidarė šviesiau. Toks staigus prašviesėjimas nakties tamsoje labai puikiai atvaizduoja veikėjų sielas: jose irgi pasidaro šviesiau. Taigi, šioje scenoje matome, kaip gamtos vaizdai pavaizduoja veikėjų vidinį pasaulį.
Tačiau vėliau, jiems ilgiau padraugavus, Gundė pamažu pradeda tolti nuo Olesio. Mano manymu, tai labai gerai atvaizduoja raudona vakaro žara. ,,Tai prieš didelį vėją“- paaiškino Gundė. Iš to galiam suprasti, kad greitai jų meilėje atsitiks kažkas baisaus. Įpusėjus Kuprelio pasakojimui, aplink malūną pradėjo tvenktis audra. Tai irgi parodo, kad gundė tolsta nuo Kuprelio. Man ypač įsiminė įsimylėjėlių meilės vaizdavimas danguje. Tuomet susiliejo du debesys, vėliau atsiskyrė, kol galiausiai viena išnyko. Istorijos pabaiga labai netikėta ir liūdna. Visa meilės istorija labai ryškiai atsispindi tuose debesėliuose: is pradžių jie abu mylėjo vienas kitą, bet vėlaiu pradėjo tolti, kol galiausiai Gundė ,,išnyko“ iš Kuprelio gyvenimo, kaip ir tas debesis. Kuprelio pasakojimo kulminacijoje aplink malūną prasideda audra, žaibuoja žaibai, griaudžia griaustinis.Iš nevilties kuprelis apsigyvena miške. Šioje kūrinio vietoje žmogus yra itin arti gamtos, netgi susiliejęs su ja.Taigi, iš viso to aiškiai matome, kad Igno šeiniaus ,,Kuprelyje“ žmogus iš tikrųjų susilieja su gamta. Iš pavyzdžių aiškiai suprantame, kad gamta tikrai labai susiejama su veikėjų išgyvenimais ir jų vidine būsena.