Be Stasio Šalkauskio (1884-1941) sunkiai suvokiamas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos intelektualusis gyvenimas. Šalkauskis atspindi ieškojimus ir paklydimus: jis rašė tai, ko reikalavo aplinkybės. Stasio Šalkauskio filosofija neatskiriama nuo šiuolaikinės lietuvių tautos likimo: ji rūpinosi tautos likimu, projektavo tautos ateitį. Ji turi ką pasakyti ir dabartinei mūsų visuomenei. Stasys Šalkauskis lietuvių kultūros, mokslo ir politikos žmonėms paliko testamentinį įpareigojimą nuolat rūpintis tautos ugdymu. Būtent su ugdymu, švietimu jis siejo saugesnę, sėkmingesnę tautos ateitį. Stasio Šalkauskio noras matyti veiklią, kūrybingą, “gyvos dvasios” lietuvių visuomenę turi būti artimas ir mums – XXI amžiaus lietuviams. Jam buvo svetimos išskirtinės ideologijos ir politinis radikalizmas, lygiai kaip neprimtina jam buvo bet kokio plauko ksenofobija ir apskritai nepagarba žmonėms. Skirtingai nuo jaunųjų Antano Maceinos ir Juozo Girniaus, nuėjusių pavojingais politiniais klystkeliais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje, Šalkauskis puikiai jautė savo laikmečio pavojus ir niekada neišdavė demokratinių vertybių, o juk Šalkauskį būtų nesunku įsivaizduoti gerame Vakarų Europos universitete, kitos kalbos ir kultūros aplinkoje, prancūziškai rašantį knygas ir straipsnius ne savo tautai šviesti, o savo disciplinai ar tyrimų sričiai praturtinti. Kultūrų sintezė — ne naujiena Lietuvoje. Ypač aštrus disputas dėl jos buvo įsiplieskęs XX amžiaus pradžioje. Jį pradėjusio profesoriaus Stasio Šalkauskio nuomone, Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų nelieka nieko kito, kaip vystant savo kultūrą plėtoti kultūrų sintezę. Profesorius Stasys Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų kitaip išgyventi neįmanoma, kaip tik perimant kaimynų kultūrų vertybes ir sintezuojant jas su savomis. Jo oponentai manė, jog nacionalinė kultūra gali išlikti savita tiktai atribojus ją nuo kitų kultūrų. Tautinio auklėjimo šerdimi jis laikė patriotinį auklėjimą, patriotizmą suprasdamas kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nepakanti asmeninėms ydoms, silpnybėms ir nukreipta į tautos tobulinimą visuotinių žmonijos idealų pagrindu. Jis ragino pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį, išmintingai ir kritiškai mylėti savo tautinę individualybę, diegti jaunajai kartai vidinio kultūringumo ir moralinės bei dvasinės didybės siekius, tautinę kultūros formą jungti su bendražmogišku turiniu. Šios St. Šalkauskio mintys, jo raginimai nė kiek nepaseno, tinka mūsų laikams, tebelieka reikšmingomis aktualijomis, galinčiomis praversti tiems, kurie rūpinasi tautiniu, patriotiniu auklėjimu, tautinės kultūros reikalais.
Stasys Šalkauskis buvo ne tik lietuviškosios filosofijos pradininkas, bei filosofijos epochos kūrėjas, bet ir pedagogas, išauginęs visą kartą garsių žmonių, tarp kurių paminėtini filosofai Antanas Maceina, Juozas Girnius. S. Šalkauskio gyvenimas buvęs trumpas: jis mirė 55 metų, tačiau jo kūrybinis įnašas didelis – kelios knygos ir apie 60 studijinių straipsnių. Tai liudija didelį autoriaus darbštumą, nors visą gyvenimą jo sveikata buvo silpna. Prelegentas šią iškilią asmenybę apibūdino kaip gyvos dvasios žmogų. Žodžiai, kurias jis savo raštuose apibūdino gyvąją dvasią, tinka jam pačiam. Būtent gyvoji dvasia yra „aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo realizmu, visada kilni, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms, džiaugsminga ir kartu rimta, bei svetima bet kokiam snobizmui. Stasys Šalkauskis, tarnauja tik kilniems tikslams, nes jo idealas ir principai yra gėrio, grožio, meilės ir tiesos – viso to, ko stokoja mūsų šiandieninis gyvenimas ir ko mums labiausiai trūksta – išraiška.Vienas iš lietuvių filosofijos terminijos, krikščioniško ugdymo sistemos kūrėjų, pedagogas, filosofas Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. XX amžiaus pradžioje filosofo profesija mūsų krašte nebuvo populiari. Ir Šalkauskis jaunystėje nesvajojo juo tapti. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1911 m.. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. XX amžiaus pradžioje inteligentija pasijuto priblokšta: gėrio troškulys nesiderino su niūria tikrove. Įsiviešpatavo pesimizmas, klestėjo įvairios religinės paieškos, mistika.Šalkauskio pažiūros formavosi “visuotinės vienovės” teorijos veikiamos. Jis perėmė svarbiausius idealistinės Solovjovo filosofinės sistemos principus (mokymą apie Absoliutą).1913-1914 metais, Solovjovo idėjų veikiamas, parašė pirmąjį savo filosofijos veikalą Bažnyčia ir kultūra, kuriame iš esmės neskirdamas mistinio ir natūralaus pažinimo, tikėjimo ir žinojimo analizavo Absoliuto suvokimą. Šalkauskis skyrė tris Absoliuto suvokimo pakopas- tikėjimą, jutiminį pažinimą, racionalųjį pažinimą.
Šalkauskis buvo artimas katalikų sluoksniams, kurių vieni pritarė rusų filosofo pastangoms suvienyti katalikybę ir stačiatikybę, kiti jo filosofijoje įžvelgė katalikybės griovimą.1915 metais Šalkauskis išvažiavo studijuoti į Fribūrą (Šveicariją). Tapo filosofijos daktaru. Čia galutinai apsisprendė pasiaukoti savo tautos ugdymui. Ten susižavėjo neotomizmo idėjomis, nors griežtu tomistu netapo. Domėjosi ir kitomis populiariomis filosofinėmis idėjomis bei teorijomis, tarp jų neotomizmo priešingybe – pozityvizmu.Grįžęs į Lietuvą, Šalkauskis pradėjo vykdyti savo programą. Filosofas visada atsiliepdavo į to meto poreikius. Jis rašė tais klausimais, su kuriais, jo nuomone, buvo būtina supažindinti visuomenę. Pavyzdžiui, suintensyvėjus ir pagausėjus filosofinei literatūrai, reikėjo lietuviškos filosofijos terminijos. Ir Šalkauskis parašė studiją Terminologijos teorija ir lietuviška terminija (1925). Joje filosofas parodė terminijos kūrimo svarbą lietuvių kultūrai ir priminė, kad pirmasis Lietuvoje šio darbo ėmėsi Romanas Bytautas. 1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė „Romuvos“ žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos–filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius.Profesorius redagavo žurnalą „Židinys“: šiame žurnale bendradarbiavo žymiausi katalikų mokslininkai, spausdinta originali poezija, apysakos, Europos šalių autorių kūrinių vertimai. S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senosios liberaliosios demokratijos viena po kitos griuvo dėl savo pačių sukeltų prieštarų. Jas keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai. 1927 metais laiške prezidentui Antanui Smetonai jis griežtai pasmerkė 1926 metų perversmą, laikydamas jį politinio nesubrendimo ženklu, teigdamas, jog teisėtų, konstitucijoje numatytų valstybės santvarkos pagrindų atsisakymas sukelia valstybei didelį pavojų. Bet jis matė ir realios demokratijos trūkumus. Vienintelė jam pateisinama demokratija – tai organinė demokratija, pagrįsta moralinėmis vertybėmis. Tokia laikysena atitiko krikščionių demokratų principus. Ir iš tiesų Šalkauskis rėmė krikščionis demokratus, nors niekada nebuvo šios partijos nariu ir visada akcentuodavo, jog politinio veikimo galima imtis tik pasiekus atitinkamą dvasinę brandą, kaip nepritarė ir kunigų dalyvavimui politikoje. Jis apmąstė ir lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. S.Šalkauskis laikytinas tautos ideologu. Dar 1919 metais Fribūre parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Jau tada išryškėjo jo garsiosios lietuvių tautos istoriosofinės vizijos – Rytų ir Vakarų, šviesuomenės ir liaudies sintezės – elementai. Visą Lietuvos istoriją jis suskirstęs į tris laikotarpius, kuriuose vyravusi Rytų, Vakarų dvasia ar galiausiai palaimingas sintezės bandymas, vedąs į ateitį – savo tautinės lyties atradimą, suderinant Vakarų racionalumą ir Rytų iracionalumą, emocionalumą ir įsijungimą į civilizuotų pasaulio tautų bendriją. Tokia schema buvo negyvybinga. Daugiau praktinės reikšmės turėjo jo suformuluoti lietuvių tautos ugdymo uždaviniai ir priemonės. Kiekvienas lietuvis, jo nuomone, privalo rūpintis gyventojų prieaugiu, nepamiršti nutaustančios periferijos, įsistiprinti pajūryje, įsisąmoninti, kad tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra, intensyvus kultūrinis aktyvumas, piliečių sutarimas, o Vilniaus atsiėmimas yra Lietuvos likimo klausimas. S.Šalkauskis bandė spręsti ir tautiškumo bei katalikybės sąveikos klausimą, atriboti tikrąjį patriotizmą nuo nacionalizmo. Jis teigė, jog tauta nėra savaiminis tikslas- ji įprasmina save tik vykdydama Kūrėjo užduotį. Universali religija ne tik negali sutarti su nacionalizmo ideologija, bet taip pat negali ir abejingai žiūrėti į nacionalizmo apraiškas žmonių gyvenime. S.Šalkauskis laiko visiškai normaliu dalyku siekti tautai didybės, bet tai turi būti moralinė didybė, kuri neįžeidžia kitų tautų. S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete susipažino su studente Julija Paltarokaite – geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, ji tapo S. Šalkauskio žmona. Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje. Tačiau jis buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą S. Šalkauskį išlaikė jo žmona – bibliotekininkė Julija Šalkauskienė. S. Šalkauskis visą gyvenime išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sistemingumo, stengėsi suderinti antgamtiškumą ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien. 1921 metais Šalkauskis pradėjo dėstyti Kauno Aukštuosiuose kursuose, o 1922 m.— įsisteigusio Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete filosofines disciplinas, jų tarpe „Filosofijos įvadą”. Tuo pat metu jis parašė keletą tekstų, kuriuose aiškino, kas yra filosofija. Jau subrandintą filosofijos sampratą Šalkauskis skleidžia daugiausia kalbėdamas apie filosofijos ir mokslo santykį bei filosofijos ir gyvenimo santykį. Iš esmės pirmasis klausimas liečia filosofinio mąstymo specifiką, antrasis — pasaulėžiūrinę filosofijos reikšmę. Jis buvo sumanęs sistemingai išplėtoti gyvenimo filosofiją — 1926 metais sudarytame kuriamų ar sumanytų veikalų sąraše numatė tris jos tomus: pirmą — prigimties, antrą — kultūros, trečią religijos filosofijos. Tačiau pirmojo ir trečiojo tomų problematikos tekstų Šalkauskis kaip ir nepaliko. Ji kiek paliesta kultūros filosofijoje. Kai kuriuos gamtos ir ypač religijos filosofijos elementus galima rekonstruoti iš pedagogikos teorijos, kuri iš esmės yra gyvenimo filosofijos taikomasis atitikmuo, taip pat iš sporadiškų pasisakymų kituose veikaluose. Labiausiai žinomi veikalai: Kultūros filosofijos metmenys (1926), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926 ir 1933), Visuomeninis auklėjimas (1932), Ateitininkų ideologija (1933), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933), Bendroji filosofijos terminologija (1938), studija Bažnyčia ir kultūra (1913) Knygoje „Kultūros filosofijos metmenys“ Autorius apžvelgia filosofiją nuo Platono ir Aristotelio iki mūsų dienų postpozityvistų samprotavimų, kas yra pažinimas, kokie jo šaltiniai, ar pažinimas ir tiesa mums pasiekiami. Dėstoma aiškiu ir pakankamai suprantamu stiliumi, skaitytojui suteikiama galimybė vertinti ir diskutuoti. Autorius aptaria pažinimo filosofiją bei pačią pažinimo prigimtį, referuoja daugelio žymių filosofų kūrybą, supažindina su naujausių laikų filosofijos tendencijomis. Stasys Šalkauskis, nors ir nėra ateitininkijos tėvas ar kūrėjas, dar tebėra ateitininkijos istorijoje žinomiausias jos ideologas bei jos pagrindinis organizacinės struktūros architektas. Stasio Šalkauskio asmenybė svarbi ne tik ateitininkijai bet ir lietuvių tautos intelektualinei bei kultūrinei praeičiai kaip Lietuvos XX amžiaus žymiausias katalikų intelektualų vadovas . Tris metus prieš savo mirtį Šalkauskis pradėjo puoselėti jam pačiam visai naują ir nūdien ateitininkijai primirštą skirtingą tikėjimo išpažinimo bei religinės veiklos sampratą, kurią jis pavadino “Gyvosios Dvasios Sąjūdžiu”. Šalkauskiui bei jo Gyvosios Dvasios pasekėjų unikalus visuomeninis bandymas buvo pakirstas Šalkauskio mirtimi, Antruoju Pasauliniu Karu bei komunistinio rėžimo srautu. 1938 m. prasideda labai skirtinga Šalkauskio epocha, būtent – Gyvosios Dvasios Sąjūdžio laikotarpis, užtrukęs iki bolševikų įsiveržimo į Lietuvą 1940 m. Jau dabar Šalkauskiui gyvos katalikiškos veiklos variklis nebe filosofija, ideologija ar principai, bet Šventoji Dvasia, kuri uždega žmogaus sielą per maldą, šv. Evangelijos skaitymą ir per Šventosios Dvasios malonę kurti Gyvąją Dvasią. GDS laikotarpyje Šalkauskis buvo pačioje savo karjeros viršūnėje, pasiekęs viską kas įmanoma katalikui intelektualui Lietuvoje. 1938 m. jis buvo išrinktas Katalikų Mokslo Akademijos pirmininku, o 1939 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto rektoriumi. Tuomet tai buvo aukščiausias Lietuvos akademinis centras, nes Vilnius ir Vilniaus Universitetas dar buvo lenkų okupantų rankose. S.Šalkauskis skatino įpareigojančią meilę savo tautai ir tėvynei, ragino tobulinti „faktiškąją katalikų pasaulėžiūrą“ iki tikrosios „katalikiškos pasaulėžiūros“. Būtent S.Šalkauskio raštuose ieškojome ir radome atsparos taškus sovietinei propagandai, neigiančiai dorovinį imperatyvą patriotizmo sąvokoje. Taigi S.Šalkauskis suformulavo asmens, kaip tautos nario, pagrindinius dvasinio gyvenimo principus: 1)jei nori būti tikru patriotu, turi būti doras pats; 2)visa, kas tautiška, turi būti ir žmogiškai vertinga bei visuotinai reikšminga; 3)tautos didybė neturi būti „suvedama į neribotai ir neteisėtai plečiamą materialinę ir fizinę galybę“, o kreipiama į „išvidinę vertę“; 4)patriotizmas privalo būti „tobulėjimo bei kultūrinės pažangos veiksnys“; 5)tikras patriotizmas remiasi pagarba kitoms tautoms. Šį teiginį pagrindžiantys S.Šalkauskio žodžiai apie tai, kad net tautą, nuo kurios užpuolimo ginamasi, privalu mylėti kaip savąją (mylėti jos „idealinį tipą“), padėjo susivokti dvigubos priespaudos-okupacijos ir totalitarizmo-atmosferoje. Visi šie principai buvo absoliučiai svetimi marksistinei ideologijai, todėl natūralu, kad oficialioji valdžia į S.Šalkauskio veikalus žvelgė su agresyviu priešiškumu. Nepriklausomybės metų knygos kratų metu iš suimtų už antisovietinę veiklą žmonių būdavo paimamos kaip daiktiniai įkalčiai. Glavlito cenzorius Leonas Burokas, literatūros kritikai Kazys Ambrasas ir Zakarijus Grigoraitis, atlikinėję šių „įkalčių“ literatūros ekspertizes, apie S.Šalkauskio veikalą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas“ rašė: „Šlykštus antitarybinis draikalas, buržuazinės nacionalistinės ir klerikalinės ideologijos prasiveržimas“. Sovietiniai cenzoriai, negalėdami nepripažinti, kad S.Šalkauskis vienodai smerkė tiek „nacionalistinį fašizmą“, tiek „kosmopolitinį bolševizmą“, tokias filosofo pažiūras traktavo kaip gudrią „buržuazinio nacionalisto“ maskuotę. „Demokratiniais sapaliojimais“ jie pavadino S.Šalkauskio mintis apie tai, kad „tikrasis patriotizmas tesuderinamas su tikru demokratiškumu, ir kas tai pamiršta, negali būti tikras patriotas“. O ypatingą cenzorių įniršį sukėlė S.Šalkauskio konstatavimas, kad „tautinė civilizacija yra padaras dviejų kultūrų: liaudies ir šviesuomenės.Šalkauskis būtų labai madingai apsiformines – studijos ne tik Maskvoje, bet ir Louvaine – Belgijoje bei Fribourge – Šveicarijoje; laisvai kalbėjęs ir rašęs ivairiomis kalbomis; tikras “Europos” žmogus. Šalkauskis teigė, kad tautos individai yra fizine ir dvasine prasme giminės, turintys bendrą supratimą ir bendrą misiją. Tautos individas tegali tapti viskuo kuo gali būti, tegali pasiekti savo aukščiausią potencialą ir tapti pilnutine asmenybe tik beveikdamas per savo tautą. Doriniai ir moraliniai principai vadovauja šiai tautos meilei, pagal Šalkauskį. Stasys Šalkauskis — filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griežtu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir poskyrių artikuliacija—pakanka pasižiūrėti į bet kurio jo veikalo turinį ar paskaitų kurso programą. Šalkauskis pirmiausia sudarydavo smulkų veikalo planą, tik paskui imdavo jį realizuoti. Tačiau šie planai anaiptol ne visi buvo įgyvendinti. Griežti karkasai dažnai likdavo neužpildyti. Šiam sistematikui nebuvo lemta sukurti ir filosofijos sistemos. Stasys Šalkauskis susidomėjo filosofija studijuodamas Maskvos universitete. Didžiausi jo jaunystės autoritetai buvo Ernestas Heilo ir Vladimiras Solovjovas, likę jam svarbūs ir vėliau . Prancūzų katalikiškojo polemisto eseistinio pobūdžio filosofavimas darė Šalkauskiui didelį įspūdį autoriaus idėjiniu apsisprendimu chaotiškame šiuolaikinės minties pasaulyje. Tačiau pagrindą jo paties filosofiniam mąstymui davė sistemingos žymiojo rusų idealisto idėjos. Stasys Šalkauskis buvo sunkios sveikatos būklės. Jis mirė 1941 m. Šiauliuose gruodžio 4 dieną. Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino. 1991 metais pirmuoju jos laureatu tapo filosofas Romualdas Ozolas, po dvejų metų – teologijos profesorius Arvydas Žygas, vėliau – menotyrininkas Vytenis Rimkus, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šiaulietė istorikė Nijolė Gaškaitė Žemaitienė, profesorius Vytautas Sirtautas, 2003 metais – Prezidentas Valdas Adamkus, o 2005 m. filosofas Leonidas Donskis. Terminų sudarymą, Šalkauskio nuomone, tyrinėjanti speciali semantikos sritis, kuri nustatanti ir pritaikanti bendruosius terminų kūrimo principus. Tačiau kiekviena tauta turinti savus principus, kurie mechaniškai neperkeliami iš vienos tautos į kitą. Tautos intelektą plėtojąs gebėjimas sąmoningai kurti savą terminiją mokslinėms bei filosofinėms kategorijoms pavadinti. Be jos negalinti plėtotis nacionalinė kultūra. Šalkauskis išryškino terminų sudarymo mechanizmą. Jo nuomone, terminai, reiškiantis filosofines sąvokas, nuolat tikslinami, nes žmonių kalboje žodis gali turėti kelias prasmes. Tuo tarpu terminas turi konkrečią prasmę, apibrėžia dalyko turinį. Terminai gali būti skolinai iš kitų kalbų, tai yra iš tų kuriomis sukurti, pavyzdžiui, vartojame terminus istorija, absoliutizmas, apriorizmas, kultūra, sintezė, terminas, subjektyvizmas, objektyvizmas. Visi jie nelietuviškos kilmės, tačiau suprantami ne tik mums, bet ir kitoms kalboms, kurios formuoja filosofijos kalbą, suprantami visiems žmonėms. Šiame kontekste Šalkauskis apžvelgė ir kalbos filosofijos problematiką; jis teigė, kad kalbos filosofija turi tirti bendruosius kalbos faktus bei jų apraiškų pagrindus. Kartu manė, kad kalbos filosofija nėra savarankiška disciplina (o filosofijos tyrimo objektas). Daug jėgų Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas į ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi. Šalkauskis dalyvavo įvairių mokslinių draugijų, tarp jų kalbos komisijos, veikloje. Rašė daug straipsnių pats redagavo įvairius leidinius, skaitė gnoseologijos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo metodikos, pedagogikos, pedagogikos istorijos kursus. Kaip ir daugelis to meto Lietuvos kultūros veikėjų, Šalkauskis matė, kad politinę valdžią paėmė savanaudžiai ir nekompetentingi žmonės. Jis stengėsi suvokti, kas vyksta, ir ieškojo išeities iš aklavietės. Šalkauskio nuomone, suirutė krašte atsiradusi ne dėl kieno nors priešiškos veiklos, o dėl nesugebėjimo spręsti ekonomines ir socialines problemas. Valdžia maitinanti liaudį pažadais, žadanti įkurti neva tautos atstovybę – Seimą. Tai esą tik fasado spalvinimas. Drauge Šalkauskis jautė iš Vakarų sklindantį fašizmo pavojų, matė jo nežmoniškus padarinius, tačiau jį baugino ir iš Rytų besiplečianti bolševizmo grėsmė. Skaitant Šalkauskio publicistiką stebina jo įžvalgumas, gebėjimas blaiviai vertinti situaciją. Kita vertus, jis naiviai tikėjo, jog sveiko proto argumentais galima paveikti netikusią valdžią. Šalkauskis ieškojo atsakymų į daugelį iškilusiu klausimų. Savo teorija siekė visos tautos mąstysenai suteikti neokatalikybės bruožų. Šie tikslai, Šalkauskio nuomone, realizuojami išaiškinant filosofijos svarbą žmogaus gyvenimui bei nustatant, pirma, jos santykį su kitais mokslais, antra, filosofijos ir teologijos santykį. Geriausiai šį uždavinį sprendžias neotomizmas. Šalkauskis manė, kad žmogaus dvasinio gyvenimo vakuumą gali užpildyti logiška filosofija, kuri turi parodyti visus žmogaus veiklos ryšius. Eklektiškumas, pasak Šalkauskio, – nesugebėjimo aprėpti visumos padarinys. Filosofas žinojo, jog XX amžiui būdingas mokslo kultas, tačiau kartu nerimavo, kad mokslo laimėjimai gali būti panaudojami piktam, mokslas nėra panacėja nuo visų negandų. Kokios žmogaus galimybės? Kas priklauso nuo žmogaus, o kas ne? – svarstė Šalkauskis. Kaip ir Vydūnas, jis gvildeno žmogaus būties problemas. Šalkauskis labiau linko į išorės veiklos apmąstymus, nors ir manė, kad idėjas lemia ne ekonominiai santykiai, o žmogaus prigimtis. Jis manė, kad visuomenė nuolat žengia pirmyn, darosi vis protingesnė. Bandė pateikti “protingos visuomenės”, vėliau “organinės visuomenės” modelį, kuris, anot jo, turėtų būti praktinės veiklos kelrodis. Šalkauskis tikėjo, kad politinės struktūros priklauso nuo žmonių dorovės sampratos. Todėl siekė sukurti tokią filosofinę sistemą, kuri padėtų žmonėms jų kasdieninėje veikloje ir koreguotų jų veiksmus. Šią sistemą jis pavadino “gyvenimo filosofija”. “Gyvenimo filosofija” Šalkauskis skirstė į prigimties filosofiją, kultūros filosofiją ir religijos filosofiją. Ši sistema apėmė visus filosofijos bei filosofijai artimas disciplinas. Kiekviena jų, pasak filosofo, tyrinėja savitą žmogaus veiklos formą. Šalkauskis pirmiausia susipažino su Solovjovo “visuotinės vienovės” filosofija, paskui su neotomizmu. Šios idealistinės filosofijos sistemos formavo Šalkauskio pažiūras.Jis rėmėsi ne tik tomistais, bet ir kitų pakraipų filosofais. Jis įžvelgė “ racionalų grūdą” net pozityvistų, religinės filosofijos priešininkų, auklėjimo teorijoje. Šalkauskis aiškino, kad kultūros filosofijos problemos tiesiogiai liečia žmogaus būtį ir žmogus tūrėtų jas išmanyti.Kultūros filosofijos tyrimo objektas, anot jo, yra kultūrinis gyvenimas. Jis nagrinėjo realias kultūros problemas – žmogaus ir masių svarbą kuriant vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su visuomenės kultūros lygiu. Taigi Šalkauskis palietė XX amžiaus žmonėms labiausiai rūpimą problemą – kultūros ir civilizacijos santykį. Pasak Šalkauskio, kultūra – tai nuotaikų sistemą, vidinis asmenybės ir žmonijos turtingumas, o civilizacija yra daiktines, materialinės nuosavybės išraiška, išorinės kultūros priemonė. Civilizacija – viena iš kultūros raidos pakopų, tačiau ji neapima visos kultūros, kartais net stabdo jos plėtotę. Šalkauskis teigė, kad nuo žmogaus dorovingumo (nuo vidinės nuostatos) priklauso civilizacijos vaisių panaudojimas (piktam ar geram). Todėl dorovę mąstytojas nagrinėjo keliais aspektais: bandė aiškinti, kokias elgesio normas diktuoja prigimtis, o kokias – žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, veikla. Šalkauskio nuomone, dorovės normas nagrinėja visos filosofijos šakos (prigimties filosofija, kultūros filosofija), tačiau kiekviena jų iš savo pozicijų. Etiką jis priskyrė kultūros filosofijai ir siejo su estetika. Gyvenimo aktualijos skatino Šalkauskį domėtis estetika. Šalkauskio estetika labai nutolusi nuo neotomizmo, stipriai paveikta naujų Volkelto, Fechnerio, Wundto psichologijos idėjų. Estetikos problemas Šalkauskis siūlė spręsti remiantis bendra filosofijos sistema, gyvenimo realijomis. Analizuodamas tradicines ir opias to meto estetikos problemas, jis stengėsi nustatyti jų tarpusavio ryšį bei estetikos santykį su kitomis filosofijos disciplinomis. Tačiau pagrindinis estetikos uždavinys, pasak filosofo, yra sistemingai tyrinėti grožio ryšį su menu.Estetika, anot Šalkauskio, yra teorinė ir empirinė, kiekviena jų turi savo tyrimo objektą, todėl, filosofo nuomone, reikia matyti esminį skirtumą tarp filosofinio samprotavimo ir empirinio patyrimo, tačiau jų negalima supriešinti. Anot Šalkauskio,yra aprašomoji ir normatyvinė estetika: pirmoji fiksuoja tikrovę, pateikia meno charakteristikas, antroji nubrėžia uždavinius, metodologinius meno vertinimo principus.Nagrinėdamas meno santykį su grožiu, Šalkauskis įrodo, kad ne kiekviena kūryba yra menas ir ne viską galima laikyti menu. Kūrybos vertę esą nustato meno santykis su grožiu, jo gilumine prigimtimi.Filosofas kritikuoja dekadentizmą už siekimą atskirti dailųjį meną nuo grožio ir teigia, kad šis esąs priešingas sveikam protui ir stabdąs meno raidą. Šalkauskis nagrinėjo dekadentizmo atsiradimo priežastis. Šalkauskis neabsoliutino nei etinio, nei estetinio prado ir neiškėlė nei vieno, nei kito. Vertinant meno kūrinius, sakė filosofas, reikia turėti subtilų skonį ir jausti tikrovę. Šalkauskis griežtai kritikavo “menas menui” teoriją. Menas turįs siekti tobulybės, o menininkas – nepakartojamumo, teigė filosofas ir aptarė įvairiais meno sritis – poeziją, muziką, tapybą, teatrą, skulptūrą, jų specifiką, realizavimo būdus, tarpusavio ryšius. Menininko kūrybinius akstinus Šalkauskis skirstė į gimtuosius palinkimus, įgytuosius nusiteikimus, aktualius motyvus (reagavimas į visuomenės poreikius), kūrybines pastangas. Be jų, anot filosofo, neįmanoma jokia kūrybinė veikla. Kūrėjus Šalkauskis skirstė į asmenis, turinčius paprastų gabumų, į talentus ir genijus. Kultūros istorijoje lieką tik genijai, o kiti nueiną į užmarštį. Kartu Šalkauskis bandė atsakyti į klausimą: ar menininku gimstama, ar juo tampama, t.y. ar tai lemia žmogaus subjektyvūs norai? Filosofas manė, kad įgimti gebėjimai menininkui būtini, tačiau jų nepakanka. Jeigu menininkas nedirbs, nesilavins, gebėjimai ilgainiui išnyks. Šalkauskis apibrėžė visuomenės reikšmę menininko ugdymui: kūrybinė galia suklesti tada, kai visuomenė suvokia, jog dvasinė branda lemia jos stiprumą ir saviraišką. Šalkauskis nagrinėjo ir meno techniką. Apskritai filosofas laikėsi realistinei estetikai būdingos turinio ir formos vienovės teorijos: menininkas turįs save kontroliuoti, atsižvelgti į bendruosius ir specifinius meno dėsnius, privaląs ne tik sugebėti derinti spalvas, braižyti linijas, bet ir perteikti jausmą. Šalkauskis buvo pakantus įvairioms meno srovėms. Jis teigė, kad meno kūrinio vertę lemia ne tai, ar kūrėjas juo patenkintas, ar ne, o objektyvi vertė. Šalkauskis gyvai stebėjo Lietuvos meną, stengėsi jį blaiviai vertinti. Daugiau dėmesio skyrė tik pradėjusiems reikštis menininkams (Bernardui Brazdžioniui, Juozui Keliuočiui, Liudui Truikui).Stasys Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sistemingumo, stengėsi suderinti antgamtiškumą ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. Šis nuostabus žmogus praturtino žmonių vidinį pasaulį. Savo darbais, poelgiais ir mintimis filosofas yra daugelio iš mūsų autoritetas.
Naudota literatūra
• http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,writers.view;id,921• http://ateitis.org/saat/kisieliusv162005.html• http://ateitis.org/saat/js2005/kisielius_gds.html• http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021204/zvil_02.html• Eretas, J. Stasys Šalkauskis. 1960. • Maceina, A. “Šalkauskis kaip ateitininkas”. Ateitis. Nr.3, 1949. • Girnius J. Stasys Šalkauskis // Šalkauskis S. Rinktiniai Raštai.—Roma, 1986• Šalkauskis S. Bendroji filosofijos terminija. — Kaunas, 1938.• http://filo.web1000.com/texts/straipsniai/LT-fil/ASverd-shalkauskis2.htm• http://filo.web1000.com/texts/straipsniai/LT-fil/ASverd-shalkauskis.htm• http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/01/05/istving_01.html• http://www.speros.lt/go/9568/stasys-%C5%A1alkauskis.html