Be Stasio Šalkauskio (1884-1941) sunkiai suvokiamas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos intelektualusis gyvenimas. Šalkauskis atspindi ieškojimus ir paklydimus: jis rašė tai, ko reikalavo aplinkybės. Stasio Šalkauskio filosofija neatskiriama nuo šiuolaikinės lietuvių tautos likimo: ji rūpinosi tautos likimu, projektavo tautos ateitį. Ji turi ką pasakyti ir dabartinei mūsų visuomenei. Stasys Šalkauskis lietuvių kultūros, mokslo ir politikos žmonėms paliko testamentinį įpareigojimą nuolat rūpintis tautos ugdymu. Būtent su ugdymu, švietimu jis siejo saugesnę, sėkmingesnę tautos ateitį. Stasio Šalkauskio noras matyti veiklią, kūrybingą, “gyvos dvasios” lietuvių visuomenę turi būti artimas ir mums – XXI amžiaus lietuviams. Jam buvo svetimos išskirtinės ideologijos ir politinis radikalizmas, lygiai kaip neprimtina jam buvo bet kokio plauko ksenofobija ir apskritai nepagarba žmonėms. Skirtingai nuo jaunųjų Antano Maceinos ir Juozo Girniaus, nuėjusių pavojingais politiniais klystkeliais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje, Šalkauskis puikiai jautė savo laikmečio pavojus ir niekada neišdavė demokratinių vertybių, o juk Šalkauskį būtų nesunku įsivaizduoti gerame Vakarų Europos universitete, kitos kalbos ir kultūros aplinkoje, prancūziškai rašantį knygas ir straipsnius ne savo tautai šviesti, o savo disciplinai ar tyrimų sričiai praturtinti. Kultūrų sintezė — ne naujiena Lietuvoje. Ypač aštrus disputas dėl jos buvo įsiplieskęs XX amžiaus pradžioje. Jį pradėjusio profesoriaus Stasio Šalkauskio nuomone, Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų nelieka nieko kito, kaip vystant savo kultūrą plėtoti kultūrų sintezę. Profesorius Stasys Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų kitaip išgyventi neįmanoma, kaip tik perimant kaimynų kultūrų vertybes ir sintezuojant jas su savomis. Jo oponentai manė, jog nacionalinė kultūra gali išlikti savita tiktai atribojus ją nuo kitų kultūrų. Tautinio auklėjimo šerdimi jis laikė patriotinį auklėjimą, patriotizmą suprasdamas kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nepakanti asmeninėms ydoms, silpnybėms ir nukreipta į tautos tobulinimą visuotinių žmonijos idealų pagrindu. Jis ragino pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį, išmintingai ir kritiškai mylėti savo tautinę individualybę, diegti jaunajai kartai vidinio kultūringumo ir moralinės bei dvasinės didybės siekius, tautinę kultūros formą jungti su bendražmogišku turiniu. Šios St. Šalkauskio mintys, jo raginimai nė kiek nepaseno, tinka mūsų laikams, tebelieka reikšmingomis aktualijomis, galinčiomis praversti tiems, kurie rūpinasi tautiniu, patriotiniu auklėjimu, tautinės kultūros reikalais.
Stasys Šalkauskis buvo ne tik lietuviškosios filosofijos pradininkas, bei filosofijos epochos kūrėjas, bet ir pedagogas, išauginęs visą kartą garsių žmonių, tarp kurių paminėtini filosofai Antanas Maceina, Juozas Girnius. S. Šalkauskio gyvenimas buvęs trumpas: jis mirė 55 metų, tačiau jo kūrybinis įnašas didelis – kelios knygos ir apie 60 studijinių straipsnių. Tai liudija didelį autoriaus darbštumą, nors visą gyvenimą jo sveikata buvo silpna. Prelegentas šią iškilią asmenybę apibūdino kaip gyvos dvasios žmogų. Žodžiai, kurias jis savo raštuose apibūdino gyvąją dvasią, tinka jam pačiam. Būtent gyvoji dvasia yra „aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo realizmu, visada kilni, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms, džiaugsminga ir kartu rimta, bei svetima bet kokiam snobizmui. Stasys Šalkauskis, tarnauja tik kilniems tikslams, nes jo idealas ir principai yra gėrio, grožio, meilės ir tiesos – viso to, ko stokoja mūsų šiandieninis gyvenimas ir ko mums labiausiai trūksta – išraiška.Vienas iš lietuvių filosofijos terminijos, krikščioniško ugdymo sistemos kūrėjų, pedagogas, filosofas Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. XX amžiaus pradžioje filosofo profesija mūsų krašte nebuvo populiari. Ir Šalkauskis jaunystėje nesvajojo juo tapti. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1911 m. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. XX amžiaus pradžioje inteligentija pasijuto priblokšta: gėrio troškulys nesiderino su niūria tikrove. Įsiviešpatavo pesimizmas, klestėjo įvairios religinės paieškos, mistika.Šalkauskio pažiūros formavosi “visuotinės vienovės” teorijos veikiamos. Jis perėmė svarbiausius idealistinės Solovjovo filosofinės sistemos principus (mokymą apie Absoliutą).1913-1914 metais, Solovjovo idėjų veikiamas, parašė pirmąjį savo filosofijos veikalą Bažnyčia ir kultūra, kuriame iš esmės neskirdamas mistinio ir natūralaus pažinimo, tikėjimo ir žinojimo analizavo Absoliuto suvokimą. Šalkauskis skyrė tris Absoliuto suvokimo pakopas- tikėjimą, jutiminį pažinimą, racionalųjį pažinimą.
Šalkauskis buvo artimas katalikų sluoksniams, kurių vieni pritarė rusų filosofo pastangoms suvienyti katalikybę ir stačiatikybę, kiti jo filosofijoje įžvelgė katalikybės griovimą.1915 metais Šalkauskis išvažiavo studijuoti į Fribūrą (Šveicariją). Tapo filosofijos daktaru. Čia galutinai apsisprendė pasiaukoti savo tautos ugdymui. Ten susižavėjo neotomizmo idėjomis, nors griežtu tomistu netapo. Domėjosi ir kitomis populiariomis filosofinėmis idėjomis bei teorijomis, tarp jų neotomizmo priešingybe – pozityvizmu.Grįžęs į Lietuvą, Šalkauskis pradėjo vykdyti savo programą. Filosofas visada atsiliepdavo į to meto poreikius. Jis rašė tais klausimais, su kuriais, jo nuomone, buvo būtina supažindinti visuomenę. Pavyzdžiui, suintensyvėjus ir pagausėjus filosofinei literatūrai, reikėjo lietuviškos filosofijos terminijos. Ir Šalkauskis parašė studiją Terminologijos teorija ir lietuviška terminija (1925). Joje filosofas parodė terminijos kūrimo svarbą lietuvių kultūrai ir priminė, kad pirmasis Lietuvoje šio darbo ėmėsi Romanas Bytautas. 1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė „Romuvos“ žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos–filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius.Profesorius redagavo žurnalą „Židinys“: šiame žurnale bendradarbiavo žymiausi katalikų mokslininkai, spausdinta originali poezija, apysakos, Europos šalių autorių kūrinių vertimai. S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senosios liberaliosios demokratijos viena po kitos griuvo dėl savo pačių sukeltų prieštarų. Jas keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai. 1927 metais laiške prezidentui Antanui Smetonai jis griežtai pasmerkė 1926 metų perversmą, laikydamas jį politinio nesubrendimo ženklu, teigdamas, jog teisėtų, konstitucijoje numatytų valstybės santvarkos pagrindų atsisakymas sukelia valstybei didelį pavojų. Bet jis matė ir realios demokratijos trūkumus. Vienintelė jam pateisinama demokratija – tai organinė demokratija, pagrįsta moralinėmis vertybėmis. Tokia laikysena atitiko krikščionių demokratų principus. Ir iš tiesų Šalkauskis rėmė krikščionis demokratus, nors niekada nebuvo šios partijos nariu ir visada akcentuodavo, jog politinio veikimo galima imtis tik pasiekus atitinkamą dvasinę brandą, kaip nepritarė ir kunigų dalyvavimui politikoje. Jis apmąstė ir lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. S.Šalkauskis laikytinas tautos ideologu. Dar 1919 metais Fribūre parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Jau tada išryškėjo jo garsiosios lietuvių tautos istoriosofinės vizijos – Rytų ir Vakarų, šviesuomenės ir liaudies sintezės – elementai. Visą Lietuvos istoriją jis suskirstęs į tris laikotarpius, kuriuose vyravusi Rytų, Vakarų dvasia ar galiausiai palaimingas sintezės bandymas, vedąs į ateitį – savo tautinės lyties atradimą, suderinant Vakarų racionalumą ir Rytų iracionalumą, emocionalumą ir įsijungimą į civilizuotų pasaulio tautų bendriją. Tokia schema buvo negyvybinga. Daugiau praktinės reikšmės turėjo jo suformuluoti lietuvių tautos ugdymo uždaviniai ir priemonės. Kiekvienas lietuvis, jo nuomone, privalo rūpintis gyventojų prieaugiu, nepamiršti nutaustančios periferijos, įsistiprinti pajūryje, įsisąmoninti, kad tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra, intensyvus kultūrinis aktyvumas, piliečių sutarimas, o Vilniaus atsiėmimas yra Lietuvos likimo klausimas.