rambyno regioninis parkas

by

Turinys:

Tikslas, uždaviniai 3Įžanga 3Bendri duomenys 4Struktūra ir direkcija 5Kutūros paveldas 6Materialiojo kutūros paveldo būklė (2003) 6Gamtos paveldas 8Kraštovaizdis 9Augalija 10Gyvunija 10Rekreacijos objektai 10Parko teritorijos sanitarinė būklė (2003 metai) 11Kita informacija 12Informacinė sistema 12Kaip atvykti 12Lankytinų objektų planas 12Išvados 14Literatūros sąrašas 15ĮžangaRambyno kalnas yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Tai viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.Rambyno regioninis parkas įkurtas pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur nuo Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys. Prieš daugelį tūkstančių metų galinga Nemuno tėkmė perskrodė Vilkyškių kalvagūbrį, kuris jai pastojo kelią link Baltijos jūros. Didinga ketera, privertusi upę pakeisti savo kryptį, nuo seno vadinta Rambynu. Iki šių dienų ją gaubia paslapties, didingumo ir šventumo skraistė, įvairiais istorijos tarpsniais savaip išsiliejusi čia gyvenusių žmonių sukurtais ir iš kartos į kartą perduotais pasakojimais ir padavimais. Ir ne tik… Čia pasakojimais apipinti kalneliai ir piliakalniai, kurių virtinė nutįsta toli palei srauniąją Jūros upę. Net parko maži prūdeliai, ežeriukai ir upelyčiai čia pavadinti skambiausiais vardais, kaip Bitė, Žiogis, Skriaudupis, Dainuojančių rupūžių prūdas, Mergežeris, Bitežeris ir t.t. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kurioje paslaptis ir mistika persipynusi su sudėtinga ir tragiška šio krašto tikrove.Dėl savo etnokultūrinio savitumo dabar penktąja Lietuvos etnine sritimi vadinamos Lietuvos dalies kultūra susiformavo įtakoje daugelio istorinių veiksnių. VI-VII a. šiose žemėse gyveno baltų gentis – skalviai, nuo XIII a. čia viešpatavo šią ir daugelį kitų baltų genčių pavergęs Kryžiuočių ordinas, XVI-XVIII a. kraštas priklausė Prūsijai, nuo XIX a.-Vokietijos imperijai, 1920-1920 metais šią teritoriją administravo net prancūzai. Ir tik po 1923 metais įvykusio Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos mažlietuviams, gyvenusiems dešiniajame Nemuno krante, pagaliau likimas lėmė tapti Lietuvos gyventojais.1939 metais šis kraštas vėl buvo atplėštas nuo Lietuvos ir atiteko hitlerinei Vokietijai.1944-1969 metais dėl sovietų valdžios pabrėžtinos nemeilės ilgus metus Vokietijos valstybėje gyvenusiems žmonėms, kraštą paliko beveik visi gyventojai, su savimi išsiveždami ir gyvąją šio krašto etnokultūrą.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno “Lietuvninkai mes esam gimę” autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.Liko Mažojoje Lietuvoje (XVII a. L.Rėzos pirmasis liaudies dainų rinkinys) pradėta užrašinėti tautosaka; dar M.Mažvydo laikus menanti senoji šio krašto raštija (XVI a. M.Mažvydas „Katekizmas“, XVII a. K.Donelaičio „Metai“ ir kt. ); europietiška mūrinė miestelių architektūra ir savita medinė kaimų architektūra; dvasinė ir materialinė kultūra, užsifiksavusi puikių bažnyčių architektūroje, apleistų senųjų evangelikų-liuteronų kapinių ornamentuose bei laidosenos papročiuose; skalvių genties klestėjimą ir nuožmias kovas su kryžiuočiais menantys archeologijos paminklai – piliakalniai, senovės gyvenvietės ir kapinynai; klestėjusią krašto ekonomiką liudijantys dvarai. Šio krašto kultūros paveldas yra ypatingai nukentėjęs – tiek dvasinis , tiek materialusis.Religija. Kryžiuočiams sunaikinus pagoniškąjį skalvių genties tikėjimą, ypatingą deivės Laimos garbinimą, bemaž visi Mažosios Lietuvos gyventojai tapo evangelikais liuteronais…. Po paskutiniojo karo nelikus vietinių gyventojų, krašte beveik neliko ir čia vyravusio bei savitų bruožų etnokultūrai pridavusio tikėjimo.Krašto tarmė. Dėl to, kad krašte nebėra vietinių gyventojų, beveik visai sunyko ir iki1944 metų čia plačiai vartota Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių patarmė.Bendri duomenys
Rambyno regioninis parkas – tai viena iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų. Parkas įkurtas 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rugsėjo 24 dienos nutarimu Nr. I-2913, siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Pagrindiniai Rambyno regioninio parko uždaviniai yra: išsaugoti esamas gamtos ir kultūros paveldo vertybes ;  atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos ir kultūros paveldo objektus;  vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos ir kultūros paveldo apsaugos srityse, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą, jo apsaugą;  sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą. Parko plotas – 4876 ha. Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros paveldo apsaugos formas ir panaudojimo galimybę suskirstyta į zonas: konservacinės apsaugos prioriteto – tai 6 draustiniai (85,8 % ), rekreacinę (1,8 %) , apsauginę (5,4% ) , ūkinę (4,5 %) ir gyvenamąją (2,5 % bendro parko ploto). Teritorija išraizgyta gana tankiu kelių tinklu, 100 ha tenka apie 5,4 km kelių. Parko teritorijoje esančiuose 6 draustiniuose saugomos didžiausios parko vertybės – Nemuno slėnio kraštovaizdis; užliejamos pievos su tik joms būdingomis augalų bendrijomis; Rambyno kalnas su vertingais medynais; gamtos ir kultūros vienovę išsaugoję Bitėnų ir Bardėnų kaimai; išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera; regiono miškams būdinga medynų įvairovė; Šereitlaukio dvaro aplinka; Vilkyškių miestelio senoji dalis. Parko teritorijoje yra 8 kaimai (Bitėnai, Bardėnai, Šereitlaukis, Opstainys, Raudondvaris, Pempynė, Vilkyškiai, dalis Lumpėnų ), kuriuose gyvena apie 1340 žmonių, 247 ha vandens telkinių (5,2 % parko ploto ). 13 km, t. y. nuo Nemuno ir Jūros upių santakos iki Rambyno alkakalnio, parko riba tęsiasi didžiausia Lietuvos upe – Nemunu ir Lietuvos valstybės siena su Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Nemuno slėnyje išsibarstę 33 senvaginiai ežerai, didžiausi – Merguva (44,8 ha ) ir Bitežeris (13,8 ha ).Struktūra ir direkcijaRambyno regioninio parko direkcija – tai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, įsteigta 2001 metų sausio 01 dieną.

Svarbiems uždaviniams spręsti direkcijoje veikia šios komisijos ir darbo grupės: 1. Projekto “Rambyno gamtos ir kultūros pritaikymas pažintiniam turizmui“ darbo grupė. 2. Valstybės tarnautojų vertinimo komisija.3. Dokumentų ekspertų komisija (DEK). 4. Viešųjų pirkimų komisija.5. Rambyno regioninio parko Taryba.

Remiantis Rambyno regioninio parko direkcijos nuostatais, Rambyno regioninio parko direkcija savo veikloje vadovaujasi: Aplinkos apsaugos įstatymu,  Saugomų teritorijų įstatymu,  Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu,  Teritorijų planavimo įstatymu,  Miškų įstatymu,  Biudžetinių įstaigų įstatymu,  Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis,  Rambyno regioninio parko nuostatais,  Aplinkos ministro bei Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus įsakymais, Rambyno regioninio parko direkcijos nuostatais,  Rambyno regioninio parko apsaugos reglamentu. Rambyno regioninio parko direkcijos tikslai:1. Organizuoti Nemuno žemupio kraštovaizdžio su senvaginiais ežerais – Bitežeriu, Juodežeriu, Merguva – Ragainės vingio kilpoje, Vilkyškių moreninio kalvagūbrio su eroziniu palikuoniu – Rambyno kalnu, vertingų Rambyno miško ir Nemuno pievų biocenozių apsaugą; 2. Organizuoti Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybių apsaugą; 3. Organizuoti gamtinės ekosistemos stabilumo, biotos komponentų, savitos augalijos ir gyvūnijos apsaugą; 4. Organizuoti sunaikintų ir pažeistų gamtos, kultūros kompleksų bei objektų atkūrimą; 5. Sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje; 6. Reguliuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą; 7. Vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą.Kutūros paveldasPrieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu.

1807-1811 metais šį kraštą palietė maro epidemija. Išmirė daug vietinių gyventojų, o į ištuštėjusias sodybas iš germaniškų kraštų kraustėsi svetimtaučiai. Baigiantis antrajam pasauliniam karui ir artėjant Rusijos frontui apie 85 % šio krašto gyventojų pasitraukė į Vokietijos gilumą. Po karo į ištuštėjusius kaimus kėlėsi žmonės iš kitų Lietuvos vietų. Tarp likusių vietinių gyventojų ir atsikėlusiųjų įsivyravo nesantaika, kuri dalinai buvo sąlygota religinių skirtumų. Dėl tos priežasties daugelis likusių senbuvių iki 1969 metų emigravo į Vokietiją, tad vietinių gyventojų liko vos keletas. Sovietmečiu traktuotas kaip svetimas, ypatingai nukentėjo šito krašto kultūros paveldas. Buvo sugriauta, išniekinta daugybė tradicinės architektūros statinių, senųjų evangelikų kapinių, bažnyčios pritaikytos kitai paskirčiai.Istorija lėmė sudėtingą ir tragišką šio krašto kultūrinę raidą, o mūsų kartai paliko specifiškas ir opias kultūros paveldo išsaugojimo problemas. Čia nebėra iš kartos į kartą perduodamos gyvosios kultūros grandinės. Ji nutrūko. Dabartiniai krašto gyventojai nejaučia to tikrojo prigimtinio ryšio su anksčiau čia gyvenusių, bet istorijos vėjų išguitų žmonių kultūra. Tuo dalinai galima paaiškinti ir klestėjusių senųjų šio krašto dvarų, bažnyčių, sodybų, senųjų kapinių sunykimą. Belieka stengtis pamilti šią žemę, saugoti ir garsinti čia gyvenusių bei dirbusių žmonių palikimą, akcentuojant jo milžinišką reikšmę Lietuvos ir pasaulinei kultūrai. Taip pat saugoti, tvarkyti ir eksponuoti išlikusias materialiosios kultūros apraiškas – senąsias kapines, parkus, sodybų ir dvarų pastatų architektūrą, senovę menančius piliakalnius ir kapinynus…Materialiojo kutūros paveldo būklė (2003)Didžiąją dalį parke esančio materialiojo kultūros paveldo sudaro nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės. Parko teritorijoje fiksuotas net 21 nekilnojamosios kultūros paveldo objektas, 9 iš jų – paminklai (tame tarpe 5 archeologijos, 2 istorijos, 1 architektūros, 1 urbanistikos).
Archeologijos paminklai. Jie iki šiol fiksuoti tik popieriuje, žinomos jų buvimo vietos. Natūroje nėra pažymėta nė vieno jų teritorija, nė vienam iš jų nėra surašytas apsaugos reglamentas. Kol kas jie visai nepritaikyti lankymui, apaugę mišku ar menkaverčiais medžiais ir krūmais. Dėl to jų fizinė būklė patenkinama, tačiau kol kas labai nedaug padaryta, kad šias vertybes galėtų pamatyti ir parko lankytojai. Dar nėra priėjimo takų ar kelių, laiptelių. Apie svarbiausių archeologijos paminklų buvimo vietą kol kas byloja tik netoliese pastatyti kelio ženklai , o svarbiausią informaciją apie juos galima sužinoti netoliese kiekvieno jų pastatytuose informaciniuose skydeliuose.Architektūros paminklai. Tai negotikinio stiliaus Vilkyškių bažnyčia. Jai reikalinga didelė pagalba. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta , nugriautas jos bokštas ir pastatas paverstas pašarų sandėliu, dėl ko ypatingai nukentėjęs statinio vidus. Išeivijos iš šio krašto lėšomis bažnyčios bokštas atstatytas, ji gražinta kad ir negausiai evangelikų bendruomenei. Dėmesio ir investicijų laukia ypatingai nukentėjęs pastato vidus.

Filosofo Vydūno kapas Bitėnų kapinaitėseIstorijos paminklai. Istorijos paminklais paskelbti Vydūno ir M. Jankaus kapai. Jie randasi Bitėnų kapinaitėse , kruopščiai prižiūrimi ir tvarkomi. Jų būklė gera.Urbanistikos paminklai. Urbanistikos paminklu paskelbtas Vilkyškių miestelis gerokai nukentėjęs. Didžioji dalis mietelio senųjų pastatų dar sovietmečiu nugriauta ar perstatyta. Likę senosios miestelio dalies pastatai apgriuvę, menkai prižiūrimi, jų fasadai labai prastos būklės. Saugoma senoji XIX a. būdinga ir miestelio erdvinė struktūra bei gatvių išplanavimas nėra pakitę. Kadangi šiam urbanistikos paminklui nėra surašytas apsaugos reglamentas, renovuojant pačiame miestelio centre esantį prieškaryje veikusio restorano pastatą (jame ir dabar veikia panaši įstaiga) namo fasadas atnaujintas daugiau Klaipėdos miestui, o ne šiai vietovei būdingu stiliumi.

Kiti kultūros paveldo objektai. Kitų kultūros paveldo objektų būklė, išskyrus M.Jankaus sodybos vietą, Bitėnų kapinaites ir jau pradėtą tvarkyti Rambyno kalną, bloga. Blogiausia būklė yra neveikiančių senųjų krašto evangelikų liuteronų kapinaičių, kurios apleistos, iškasinėtos, apaugusios krūmais, aiškią kultūrinę vertę turintys paminklai išvartyti, sudaužyti, išniekinti. Kultūros paveldo objektais paskelbtų keletos sodybų Bitėnų kaime kultūrinė vertė taip pat labai sunykusi (ypač fasadų). Dėl kultūrinės vertės sunykimo šias sodybas planuojama išbraukti iš kultūros paveldo objektų sąrašų.M.Jankaus sodybos vieta, kur dabar atstatytas ir veikia M.Jankaus muziejus bei Mažosios Lietuvos panteonu tapusios Bitėnų kapinaitės kruopščiai prižiūrimi Pagėgių savivaldybės darbuotojų ir krašto patriotų pastangomis. Aptvarkytos ir senosios Bardėnų kaimo kapinės.2002 metų pabaigoje pagal parengtą techninį projektą pradėti ir 2003 metų rugpjūtį baigti Rambyno kalno šlaito tvarkymo darbai. Daugelį metų eroduojantis (labiausiai apžvalgos į Nemuno upę ir Tilžės miestą vietoje) kalno šlaitas yra sutvirtintas hidrotechninėmis priemonėmis, o apsaugai nuo tolimesnės erozijos ir lankytojų patogumui (apžvalgai ir nulipimui prie Nemuno) pastatyti laiptai.Potencialūs kultūros paveldo objektai. Parko teritorijoje esančių Šereitlaukio, Pempynės bei Vilkyčių dvarų būklė apgailėtina. Labiausiai pasisekė XVII a. įkurtam Vilkyškių dvarui, nes jis randasi Vilkyškių miestelio senojoje dalyje, kuri (nors kol kas ir formaliai, nes nėra apsaugos reglamento) paskelbta urbanistikos paminklu Pagrindiniame dvaro rūmų pastate dabar įsikūrusi seniūnija ir kitos įstaigos, pastato būklė palaikoma, neblogėja. Šereitlaukio dvaras labai nukentė…jęs. Ilgą laiką Sovietmečiu buvęs Šilutės rajono pačiame pakraštyje, šis puikus dvaras (aišku neskaitant per karą sugriautų dvaro pastatų) nesulaukė jam, kaip potencialiam kultūros paveldo objektui, reikalingo dėmesio, nors pastatų būklė tuomet stipriai ir nenukentėjo.

Laiptai į Rambyno kalną Pempynės dvaro pastataiSovietmečiu dvaro pastatai priklausė ūkiui. Didelės dvaro pastatų patalpos buvo sudalintos mažais butukais ir ten apgyvendinti žmonės, tačiau ūkio valdžios pastangomis bendra pastatų būklė buvo palaikoma. Dabartiniu gi metu pastatų būklė labai bloga ir nuolatos blogėja, nes visus buvusio dvaro pastatus yra be jokių apsaugos sąlygų, bent kiek skatinančių turimą buvusio dvaro turtą tausoti, privačion nuosavybėn yra įsigiję ten gyvenę žmonės. Ypač vertingą dvaro aplinkos kultūrinį kraštovaizdį darko šalia esantys didžiuliai fermos griuvėsiai. Nemažą kultūrinę vertę išlaikęs dvaro rūsys visai nėra inventorizuotas kaip statinys. Pempynės dvaro būklė visai analogiška. Dėl duomenų stygiaus sparčiais tempais nykstantys senieji krašto dvarai kol kas taip ir tebėra tik potencialių kultūros paveldo objektų sąrašuose. Gamtos paveldasPagal Lietuvos geografinį suskirstymą didžioji parko dalis priklauso Vakarų žemaičių plynaukštei. Parko teritorija driekiasi raiškia gilaus moreninio Vilkyškių kalvagūbrio ketera, apimdama ir nuo Jūros upės žiočių palei Ragainės vingį išsidriekusias užliejamas Nemuno slėnio pievas.Vilkyškių kalvagūbris – tai geomorfologinis darinys, susiformavęs maždaug prieš 14 tūkst. metų , kai paskutinio Lietuvos teritorijos apledėjimo metu ledo riba buvo ties Rambynu. Tuomet iš ledyno pakraštyje besikaupiančių moreninių darinių ir tirpsmo vandenų sąnašų žemumoje susidarė kalvagūbris. Nestiprūs ir nepastovios krypties vėjai iš smėlio suformavo kauburiuotą ir gūbriuotą kopų reljefą, besidriekiantį 35-28 m abs. aukštyje.

Žemyninės koposParke gausu miškų. Jie užima apie 50 proc .bendro parko ploto ir beveik visi išsidėstę viename masyve ant kalvagūbrio keterų ir šlaitų. Šlaitų augimvietes paįvairina smėlio dangos apačioje besikaupiantis gruntinis vanduo, kuris duoda pradžią mažyčiams parko upeliukams.

Nuo parko pietryčiuose esančios Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys bei kasmetinių pavasario potvynių zona. Nemuno slėnis parko ribose išplatėja iki 1,5 km. Formavimosi metu šis slėnis buvo 20 metrų gilesnis negu dabar. Per keliolika tūkstančių metų jis prisipildė aliuvinių sąnašų. Upės vaga, kadaise vingiavusi slėnio viduriu, suformavo sudėtingą salpos reljefą su daugeliu lomų ir iškilimų, su įvairios formos ežerais. Aukščiausias parko geografinis taškas 72,5 m, žemiausias – 4,6 m virš jūros lygio. Šie gamtinės aplinkos bruožai sąlygojo vietovės biologinę įvairovę, kuri nuo seno traukė tyrėjų dėmesį. Kalvas ir pakalnes skiria net 60 m aukščio skirtumas. Įspūdingiausias kraštovaizdis atsiveria nuo iškiliausių parko vietų. Rambyno kalnas, kažkada suvaldęs Nemuno upę ir privertęs pasukti ją į vakarus yra iškilęs 46 m virš jūros lygio. Nuo šios aukštumos matosi visa galia tekančio Nemuno kaspinas. Šis vaizdas savaip nuostabus įvairiais metų laikais ir įvairiu paros metu. Miško centrinėje dalyje iškyla aukšta kalva – Kapelkalnis. Kalvą su Šereitlaukio kaimu tiesia linija jungia tuopų, uosių ir liepų alėja. Ši vaizdinga vieta neveltui buvo pasirinkta amžinam Šereitlaukio dvarininkų poilsiui.KraštovaizdisAnt aukščiausios parko vietos, iškylančios miško pakraštyje pietinėje parko dalyje, įrengtas valstybinis geodezinis taškas. Aukštuma iškilusi net 72,5 m virš jūros lygio. Žvelgiant nuo jo gerai matytomas kitoje pusėje Nemuno įsikūręs Ragainės miestas su dar išlikusiomis kryžiuočių pilies liekanomis, o šioje pusėje Nemuno kalvos apačioje plytinčios Nemuno slėnio užliejamomos pievos, su tik joms būdinga augalijos įvairove. Kasmetiniai potvyniai, kartais mažesni, o kartais ir grasinantys, kad ir sezoniškai, bet iš esmės pakeičia vietos kraštovaizdį. Jie Nemuno slėnio lygumą kartu su Nemuno upe paverčia vienu dideliu vandens telkiniu.
Į Nemuno slėnio pievas lyg akys, įsiterpę 3 didesni ežerai (Merguva, Bitežeris ir Juodežeris) ir net 30 dėl savo mažumo neturinčių vardo senvaginių ežerėlių, su Nemunu kontaktą turinčių tik potvynio metu. Puikūs peizažai į apylinkes atsiveria ir nuo dviejų Vilkyškių kalvagūbrio kalvų ties Vilkyškiais. Bitėnų ir Lumpėnų kaimų apylinkės puikiai matomos nuo keturių kalvų geomorfologinio darinio, šalia M. Jankaus muziejaus Bitėnuose. Kalvagūbrio formavimosi metu ledyno išgulėtuose pažemėjimuose vandenis surenka maži parko upeliukai, kurie įteka į parko ežerus ar Nemuno upę. Dėl savo nepakartojamo kraštovaizdžio Rambyno apylinkės seniau vadintos “Lietuviška Šveicarija“.Kraštovaizdžio apsaugai parke įsteigti 2 kraštovaizdžio draustiniai ir 1 kraštovaizdžio architektūros draustinis. Potvynis Nemuno upės deltoje Merguvos ežero santakaAugalijaParko miškus puošia daug introdukuotų rūšių medžių. Čia galima rasti bekotį ir raudonąjį ąžuolą, atvežtus iš Rytų Amerikos, parastojo buko raudonlapę formą, platanalapį klevą, kilusį iš Vidurio Europos priekalnių. Bitėnų miške auga 29 medžių pocūgių grupė, Šereitlaukio miške 0,5 ha sklypą užima europiniai ir lenkiniai maumedžiai. Vilkyškių miško pakraštyje didingai stovi 39 ąžuolų alėja. Medžiai šakoti, 18 – 20 m aukščio ir 3 – 5 m apimties, o visai netoliese rytiniame šio miško pakraštyje auga gamtos paminklas “Raganų eglė”. Tai vienas įspūdingiausių medžių Lietuvoje, išauginęs net 18 kamienų. Ties įsišakojimais medžio apimtis siekia 5,1 m., o į aukštį įsistiebęs 32 metrus. Eglei apie 130 metų. Savo įsišakojimais ji panaši į raganos šluotą, dėl to apipinta legendomis.GyvunijaDideli parko mišlų plotai slepia įvairius žvėris, žvėrelius. Čia galima pamatyti šernų, stirnų, tauriųjų elnių, danielių. Giliose miško tankmėse slepiasi žalčiai. Ežeruose, upeliuose, tvenkiniuose ir melioracijos kanaluose gausu vandens žinduolių: ūdrų ir bebrų. 2002 metais atliktas šikšnosparnių monitoringas. Jo metu aptiktos net 7 šikšnosparnių rūšys iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Maloni staigmena – Branto pelėausiai čia užregistruoti šiltuoju metų laikotarpiu (tuo tarpu kitur Lietuvoje beveik visos radvietės – žiemavietėse).
Dar margesnis paukščių pasaulis. Nors iki šiol tik trečdalis teritorijos yra tyrinėta, tačiau užregistruota net 206 sparnuočių rūšys, tarp jų 4 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ir net 12 rūšių saugomos pagal Europos Sąjungos direktyvas. Parko miškuose peri juodasis gandras, suopiai, vištvanagiai. Klampiose užžėlusiose pelkėse dažnai išgirsi trimituojant gerves, užliejamose pievose peri griežlės. Bitėnų kaime, šalia Nemuno upės pušynėlyje įsikūrusi natūrali, 18 lizdų baltųjų gandrų kolonija. Kai kuriose pušyse peri net po dvi poras, kas gandrams nebūdinga. Čia jie gyvena lyg viena šeima. Gandrai kasmet grįžta į savo lizdus, ne tik neužleisdami jų kitiems, bet ir į kaimelį neįsileisdami daugiau savo giminaičių. Bardėnų miško pušyne, netoli Lumpėnų kaimo gyvena dar didesnė, net 24 lizdų pilkųjų garnių kolonija. Migracijos metu, rudenį ir pavasarį į Merguvos ežerą suskrenda gausybė paukščių. Ežeras įtrauktas į pagal Berno konvenciją saugomų vandens telkinių sąrašą. Šis telkinys skirtas vandens gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti. Rambyno regioninio parko fauna detaliai netyrinėta. Paukščiai ir kanopiniai žvėrys kasmet yra stebimi, todėl jų rūšinė sudėtis ir paplitimas yra pakankamai aiškus. Vabzdžiai ir vabalai iki šiol netyrinėti, todėl mokslininkų laukia margas šių rūšių pasaulis.Rekreacijos objektaiIki 2003 metų jokių rekreacinių įrenginių, išskyrus parko rekreacinėje zonoje nuo sovietmečio išlikusius keletą privačių poilsio namelių, nebuvo. Poilsiavietės. 2003 metais parko rekreacinėje zonoje, Bitėnų kaime, Nemuno upės pakrantėje naujai įrengta poilsiavietė su mašinų parkavimo vieta, pavėsinėmis, laužavietėmis, lauko baldų komplektais, vaikų žaidimo įrenginiais. Ši poilsiavietė skirta auto ir dviračių turistų, keliaujančių greta praeinančiomis auto ir dviračių trasomis, trumpalaikiam poilsiui (be nakvynės).
Pėsčiųjų trasos. Parko Rambyno kraštovaizdžio draustinyje įrengta pėsčiųjų trasa, apjungianti du takus – “Pažintinį gamtos taką” ir “Pasivaikščiojimo taką su atrakciniais elementais“. Apžvalgos aikštelės. Rambyno kalne įrengti laiptai su tarpinėmis apžvalgos aikštelėmis apžvalgos į Nemuno upę ir Tilžės miestą vietoje. Apžvalgos aikštelė įrengta ir Bitėnų kaime ant greta M. Jankaus memorialinio muziejaus esančios kalvos (Vilkyškių kalvagūbrio išraiškingo geomorfologinio darinio), nuo kurios prasideda ir suplanuota slidinėjmo trasa. Sutvarkyta ir nuolatos prižiūrima anksčiau įrengta apžvalgos aikštelė ant Nemuno kranto Bitėnų kaime greta parko direkcijos.Trumpalaikio sustojimo vietos. Ragainės vingio kraštovaizdžio draustinyje prie gražaus ir žuvingo Bitežerio įrengtos dvi naujos trumpalaikio sustojimo vietos (suoleliai, stalas ir šiukšliadėžė) gausiai šias vietas lankantiems žvejams.Kadangi tai kraštovaizdžio draustinis ir dar kasmetinio pavasarinio potvynio užliejama vieta, daugiau jokių rekreacinių įrenginių čia nėra.Tokia pat minimali trumpalaikiam poilsiui gamtoje reikalinga rekreacinė įranga pastatyta ir dviejose vietose suplanuotoje slidinėjimo trasoje, vingiuojančioje nuo Bitėnų link Vilkyškių. Čia trumpalaikio poilsio aikštelės, skirtos slidinėtojams, įrengtos ties Pempynės kaimu ir netoli Vilkyškių piliakalnio.Parko teritorijos sanitarinė būklė (2003 metai)Parko sanitarinė būklė labai pagerėjo, kai 2002 metais buvo sunaikinti du nelegalūs sąvartynai parko draustiniuose. Tai Vilkyškių miestelio sąvartynas Vilkyškių geomorfologiniame draustinyje ir Lumpėnų miestelio sąvartynas Rambyno kraštovaizdžio draustinyje. Tais pačiais metais Vilkyškių, Lumpėnų miesteliuose ir Bitėnų kaime įdiegta konteinerinė šiukšlių surinkimo sistema, parko teritorijoje turistų lankomiausiose vietose pastatytos šiukšliadėžės. Šiais metais parke pastatyti 3 biotualetai (dviejose įrengtose aikštelėse prie lankomiausių parko objektų ir naujai įrengtoje poilsiavietėje).
Parko teritorijoje dar labai opi mažųjų parko upelių, tvenkinių ir Nemuno upės teršimo buitinėmis nuotekomis problema, nes daugumoje parke esančių sodybų nėra nuotėkų rezervuarų. Tai pasakytina apie visas parke esančias gyvenvietes. Dar iki galo neišspręstas ir konteinerinės šiukšlių surinkimo sistemos įdiegimas kai kuriose parko gyvenvietėse. Parko teritorijoje gausu nuo sovietmečio išlikusių apleistų fermų ir kitų apleistų statinių griuvėsių. Visi minėti negatyvūs veiksniai labai kenkia bendrai parko sanitarinei būklei ir mažina parko teritorijos patrauklumą.Rambyno kalnas – intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų.Kita informacija:1. KeliaiParko teritorijoje iš viso yra apie 168 km kelių, iš jų apie 26 km valstybinės reikšmės keliai. Apie 111 km kelių vingiuoja parko miškais ir apie 13 km yra registruotų savivaldybės kelių . Dar apie 18 km kelių, vedančių link įvairių paveldo objektų visai neprižiūrimi. 100 ha parko teritorijos tenka 3.5 km kelių, 100 ha parko miškų tenka net 5.4 km kelių. Šiais sutvarkytas metais 1,6 km ilgio miško keliukas, vedantis link gamtos paminklo „Raganų eglės“, 0,3 km ilgio keliukas, vedantis link parko direkcijos administracinio pastato Bitėnų kaime. Parke įrengtos 3 autotransporto priemonių parkavimo aikštelės (2 prie lankomiausių objektų, ir 1 naujai įrengtoje poilsiavietėje)
2. Informacinė sistemaŠiais metais parko teritorijoje įdiegta informacinė sistema. Pastatytos 6 informacinės aikštelės su informaciniais stendais (3 parko teritorijoje, 3 už parko ribų), pastatyti informaciniai kelio ženklai prie pagrindinių parko lankytinų ir lankymui paruoštų gamtos ir kultūros paveldo objektų, informaciniai skydeliai prie pagrindinių lankomų ir lankytinų gamtos ir kultūros paveldo objektų, draustinių riboženkliai prie pagrindinių parko kelių. 3. Kaip atvyktiAtvykti į Rambyno regioninį parką patogu magistraliniu keliu Kaunas-Klaipėda, pasukus nuo jo į parką vedančiais keliais ties Trakininkų kaimu, Lumpėnų gyvenviete arba tiesiog pradėjus kelionę po parką nuo Vilkyškių miestelio, kurį ši magistralė tiesiog k…erta. Atvykstantiems iš Lietuvos šiaurės patogu parką pasiekti vos už 4 kilometrų nuo parko prabėgančia VIA-HANZA magistrale, nuo jos į kairę pusę pasukus ties Mikytais. Pavažiavę trejetą kilometrų atsidursite prie parko ribos. Paklysti neleis svarbiausiose vietose ir sankryžose pastatyti informaciniai kelio ženklai.Parko teritorija tankiai išraizgyta vietinės reikšmės lauko ir miško keliukais. Beveik visus svarbiausius parko lankytinus objektus galima pasiekti važiuojant rajoninės reikšmės keliu Vilkyškiai – Panemunė. 4. Lankytinų objektų planas1. Vilkyškių evangelikų-liuteronų bažnyčia. 2. Vilkyškių Romos katalikų bažnyčia. 3. Paminklas Zalcburgiečių atsikraustymui atminti. 4. Paminklas vilkyškiečiams, žuvusiems I-jame Pasauliniame kare 5. Gamtos paminklas “Raganų eglė“. 6. Ąžuolų alėja 7. Vilkyškių (Raudondvario) piliakalnis. 8. Opstainių piliakalnis. 9. Šereitlaukio dvarvietė ir parkas. 10. Šereitlaukio senovės gyvenvietė Sidabrakalnis. 11. Šereitlaukio kapinynas Milžinkapis. 12. Šereitlaukio piliakalnis. 13. Bitežeris (žvejyba ). 14. Merguvos ežeras. 15. Antrosios Bitėnų kaimo kapinės. 16. Bitėnų kaimo gandrų kolonija. 17. Pažintinis gamtos takas. 18. M. Jankaus muziejus. 19. Apžvalgos aikštelė už Bitės upelio Bitėnų kaime. 20. Bitėnų kapinės.21. Alkakalnis Rambynas. 22. Pasivaikščiojimo takas. 23. Bardėnų kaimo kapinės.

Išvados:Įsteigtas – 1992 m., plotas – 4 786 ha, miškingumas – 49,8%. Draustiniai užima 85,8%, rekreacinė zona – 1,8 %.Rambyno regioniniame parke saugomas unikalus Nemuno žemupio kraštovaizdis.

Svarbiausios gamtos vertybėsRambyno kalnas iškilęs virš jūros lygio 46 m. Vilkyškių miške auganti įspūdinga savo išvaizda “Raganų eglė” paskelbta gamtos paminklu. Bitėnų kaime šalia Nemuno esančiame pušynėlyje įsikūrusi 18 lizdų baltųjų gandrų kolonija. Netoli Bardėnų kaimo esančiame pušyne yra 24 lizdų pilkųjų garnių kolonija. Didžiulius plotus Ragainės vingio kraštovaizdžio draustinyje užima Nemuno užliejamos natūralios pievos su tik joms būdinga augalija, kurių dižioji dalis įtraukta į tarptautinį Natura 2000 tinklą.Svarbiausios kultūros paveldo vertybės: Seniausius laikus mena palei Jūros upę išsirikiavusi piliakalnių virtinė – Vilkyškių, Opstainių ir Šereitlaukio ir viena seniausių baltų šventviečių – alkakalnis Rambynas. Ties Nemuno ir Jūros upių santaka įsikūręs Šereitlaukio dvaras buvo vienas didžiausių Klaipėdos krašte. Vilkyškių senamiestį, išlaikiusį XIX a. būdingą struktūrą, puošia puikus neogotikinio stiliaus XVI a. statinys – evangelikų-liuteronų bažnyčia. Čia stovi paminklas Zalcburgo krašto žmonėms, XVIII a. apsigyvenusiems Mažojoje Lietuvoje, ištuštėjusioje po 1709 – 1711 metų maro, taip pat paminklas vilkyškiečiams, žuvusiems pirmajame Pasauliniame kare. Bitėnų kapinaitės tapo Mažosios Lietuvos panteonu. Čia palaidotas spaustuvininkas M. Jankus, Prūsijos lietuvių kultūros veikėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas ir kiti šio krašto visuomenės veikėjai. Atstatytame Martyno Jankaus spaustuvės pastate įsikūręs šį kraštą ir jo žymiuosius žmones garsina M. Jankaus muziejus.Galimybės poilsiauti Norintiems dienos metu pailsėti ar paiškylauti poilsiavietė įrengta regioninio parko rekreacinėje zonoje piečiau Bitėnų prie Nemuno. Mėgstantiems keliauti pėsčiomis Rambyno kraštovaizdžio draustinyje įrengtas pažintinis takas (ilgis 1,5 km). Greta – mažiesiems parko lankytojams skirtas pasivaikščiojimo takas su galimybėmis pasisupti, pavaikščioti judančiais rąstais, kviečiantis surasti išėjimą iš eglaičių labirinto.
 Dviračių turizmo mėgėjams skirta trasa “Nemuno žiedas”. Autoturizmo mėgėjams siūloma parką juosianti autotrasa Vilkyškiai-Bardėnai, kuria keliaujant galima aplankyti bemaž visas svarbiausias regioninio parko įdomybes. Nuo Rambyno kalno matomas galingas Nemuno kaspinas. Šioje vietoje įrengta apžvalgos aikštelė, o nulipimui – patogūs laiptai. Migruojančius paukščius geriausia stebėti prie Merguvos ežero. Žvejų lau…kia žuvingi Bitežerio, Juodežerio ir Merguvos ežerai, Nemuno upė.

Literatūros sąrašas:

http://www.info.lt

http://lt.wikipedia.orghttp://www.rambynoparkas.lthttp://www.moku.lt