Stalinas (1879 – 1953)Stalinas (Josifas Džiugašvilis) gimė 1897 12 21 Gorio mieste Gruzijoje, batsiuvio šeimoje. Nuo 1894 m. mokėsi Tiflisio stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Už dalyvavimą marksistinėje veikloje 1899 m. pašalintas iš seminarijos, tapo profesionaliu revoliucionieriumi. 1902 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą (tai buvo tik pirmasis iš šešių jo areštų). Iki 1917 m. jis buvo aktyvus RSDDP (b) narys, šiuo laikotarpiu (1913 m.) ir pasirinko pseudonimą “Stalinas” (“plieninis žmogus”). 1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus (1917 – 1922 buvo RSFSR tautybių reikalų, 1919 – 1920 m. – valstybės kontrolės, 1920 – 1922 m. – inspekcijos liaudies komisaru) ir 1922 metais tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymą ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau po Lenino mirties, 1924 m. pradžioje, Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, pasisekė sujungti jėgas su politinio biuro svarbiais nariais L. Kamenevu ir G. Zinovjevu ir suformuoti “troiką”, kuri padėjo susidoroti su Trockiu ir jo pasekėjais. Po to Stalinas sutriuškino ir šiuos savo sąjungininkus. Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu SSRS diktatoriumi. Jis padarė galą Lenino ūkinių nuolaidų (NEP_o) politikai ir pradėjo beatodairišką SSRS pramoninimo ir kolektyvinimo programą, vykdomą penkmečiais. Organizavo masinius teroro aktus. Dėl valdžios kaltės 1932 – 1933 m. badu mirė 7 – 13 mln. žmonių. 1936 – 1938 m. surengė represijas prieš partijos ir armijos vadus. Jam vadovaujant, 1936 m. buvo priimta SSRS konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą. 1939 m. suartėjo su nacių Vokietija, remdamasis su ja pasirašytais slaptais susitarimais. 1939 – 1940 m. užgrobė Pabaltijį, dalį Lenkijos, Suomijos, Besarabiją. Bet Vokietijai užpuolus SSRS 1941 06 22, sėkmingai organizavo gynybą, o vėliau ir Vokietijos sutriuškinimą, dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Postdamo (1945 m.) antihitlerinės koalicijos konferencijose. 1945 m. pats sau suteikė SSRS generalismo vardą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltijyje ir kitur. Mirė Maskvoje 1953 03 05. Stalino kultas ir klaidos pasmerktos 1956 m. partijos XX suvažiavime.
LietuvaPraėjus savaitei po Vokietijos ir SSRS Nepuolimo sutarties pasirašymo, Hitleris užpuolė ir su Stalinu pasidalijo Lenkiją. Sovietų sąjungai užėmus Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą, atsirado bendra Lietuvos ir SSRS siena. Bėgdami nuo karo į Lietuvą pasitraukė apie 13 500 Lenkijos karių ir daug civilių. Prieš užpuldama Lenkiją, Vokietija Lietuvai siūlė pulti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuvoje buvo politikų entuziastingai palaikiusių šią idėją, bet Vyriausybė griežtai laikėsi neutraliteto. Sutriuškinusios Lenkiją SSRS ir Vokietija 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė “Sienų nustatymo ir draugystės sutartį”, kurių vienas iš slaptųjų protokolų pakoregavo interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 dienos susitarimais. Vokietija mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą perdavė SSRS, o pietvakarinę Suvalkiją pasiliko sau. Šis susitarimas nulėmė Lietuvos okupaciją, nes kitaip valstybės padalyti buvo neįmanoma.Savitarpio pagalbos sutartysStalinas siekė pajungti Baltijos šalis, kurios pagal susitarimus su Vokietija pateko į SSRS įtakos sferą. Šiurkščiu spaudimu Sovietų Sąjunga privertė Estiją ir Latviją su ja pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Pagal jas Latvijoje ir Estijoje buvo įkurdinta SSRS karinių bazių, o į svarbiausius uostus atplaukė karo laivų. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarties su Vokietija pasirašymo, SSRS pareiškė norą sudaryti panašią sutartį ir Lietuvai. Derybų metu Lietuvos delegacijai buvo atvirai pasakyta apie SSRS ir Vokietijos susitarimą dėl Lietuvos. Stalinas turėjo kozirį – Vilniaus kraštą, kurį užėmė per karą prieš Lenkiją. Sovietų diplomatai grasino Lietuvai atsisakius pasirašyti sutartį Vilnių prijungti prie Baltarusijos. Kokios buvo derybos rodo šis faktas: Stalinas nutraukė J. Urbšio argumentų prieš bazių kūrimą dėstymą ir pareiškė: “Jūs per daug įrodinėjate”. Lietuvos politikai net svarstė galimybę atsisakyti Vilniaus, bet buvo aišku, kad bolševikai sieks savo tikslo nepaisydami nieko. Grėsė karas. Lietuvos vyriausybė nusileido. 1939 m. spalio 10 d. šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė “Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – SSRS savitarpio pagalbos sutartį”. Lietuva atgavo sostinę, bet jos teritorijoje – Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaidžiūnuose (prie Jonavos) – buvo įkurdintos SSRS karinės įgulos. Raudonosios armijos bazėse buvo apie 20 tūkst. karių, per 100 tankų ir kitos ginkluotės. Tos pajėgos savo dydžiu prilygo Lietuvos taikos meto kariuomenei. Lietuvos politikai ir didelė visuomenės dalis sutarties pasirašymą vertino kaip nepriklausomybės saulėlydžio pradžią. Tai suprato ir Vyriausybė, ir Prezidentas. Keletą kartų vyko pasitarimai, kuriuose svarstyta, kaip reikėtų elgtis iškilus okupacijos pavojui. Realiai padaryta buvo labai mažai.
Suprasdama pavojų, kurį kėlė Raudonoji armija, Lietuvo vyriausybė stengėsi spręsti visas kylančias problemas. Iki 1940 m. gegužės vidurio Lietuvos ir SSRS santykiai nebuvo temdomi jokių nesusipratimų. Tai pripažino ir SSRS.Birželio ultimatumas ir Lietuvos okupacija1940 m. gegužės pradžioje, okupavusi Beniliukso šalis, Vokietija pradėjo triuškinantį žygį prieš Prancūziją. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakarų Europoje. SSRS vadovybė nutarė išnaudoti šį patogų momentą Baltijos šalims okupuoti. Lietuva dėl savo strateginės padėties tapo pirmąja auka. SSRS karinė vadovybė numatė, kad užėmus kitos dvi Baltijos šalys nebeteks net teorinių galimybių priešintis. 1940 m. birželio 14 dieną vėlai vakare Lietuvos užsienio ministrui, buvusiam Maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS vadovybė melagingai apkaltino Lietuvą savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir rusų kareivių grobimu. Ji pareikalavo nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento direktorių, pakeisti vyriausybę ir leisti į Lietuvą įžengti Raudonajai armijai. Įteikiant notą buvo pasakyta, kad atsakymo bus laukiama iki 10 val. ryto, o jeigu atsakymas bus neigiamas, Raudonoji armija vistiek įžengs į Lietuvą. Įsakymo pulti laukė gausūs SSRS kariniai daliniai. Prieš įteikiant ultimatumą Rusijoje buvo parengti lageriai, pasiruošta priimti maždaug 50 tūkst. belaisvių. Naktį prasidėjo provokacijos pasienyje, o Lietuvos vyriausybė sprendė, ką daryti. Visiems buvo aišku, kad Lietuvos kariuomenė negali apginti nepriklausomybės. Konkretaus pasipriešinimo plano nebuvo. Net turima kariuomenė nebuvo pasirengusi kovai. Dalis ginkluotės buvo poligonuose. Prezidentas A. Smetona ir keli ministrai siūlė pasipriešinti, o Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kabineto dauguma – priimti ultimatumą. Jie aiškino, kad pasipriešinti nėra jokių galimybių, o karas pareikalaus daug aukų, gali kilti pavojus tautos egzistencijai. Nuotaika buvo tokia, kad Prezidentas, pirmininkavęs paskutiniam posėdžiui, net nepasiūlė balsuoti dėl pasipriešinimo. Prezidentas A. Smetona bijojo patekti į komunistų rankas ir tapti įrankiu aneksuojant Lietuvą. Todėl jis su šeima išvyko į Vokietiją. Vokiečių pasienečiai netrukdė bėgantiems nuo komunistų. 1940 m. birželio 15 d. rytą apie 300 tūkst. Raudonosios armijos karių peržengė sieną ir okupavo Lietuvą. Netrukus į Kauną atvyko specialus Kremliaus komisaras V. Dekanozovas, kuris faktiškai perėmė vadovavimą tolesniai politinių įvykių raidai Lietuvoje. Birželio 14 d. Vermachtas užėmė Paryžių. Europai Lietuvos tragedija liko šio fakto šešėlyje.Lietuvos sovietizacijaLietuvos aneksiją buvo stengiamasi įvykdyti sudarant teisėtumo įspūdį. Birželio 17 d. Ministras Pirmininkas A. Merkys, laikinai pavadavęs išvykusį Prezidentą, V. Dekanozovo spaudžiamas, paskyrė žurnalistą V. Paleckį Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę. Naujoje vyriausybėje buvo nemažai gerbiamų Lietuvoje žmonių, net buvusių tautininkų sąjungos narių. Ministrais tapo gerai Lietuvoje žinomi vyrai: V. Krėvė – Mickevičius, generolas V. Vitkauskas, E. Galvanauskas (vėliau nelegaliai pasitraukė į Vokietiją ir prisijungė prie pasipriešinimo organizacijų veiklos). Vėliau į vyriausybę buvo įtraukta komunistų. Okupantų valdžia uždarė nekomunistinius laikraščius, uždraudė visas kultūrines, visuomenines, religines organizacijas, privačius telefono pokalbius su užsienio šalimis, nuginklavo, o vėliau paleido Šaulių sąjungą. Iš Lietuvos kariuomenės atleisti kapelionai, daug karininkų. Kariniuose daliniuose veiklą pradėjo politiniai vadovai (politrukai). Komunistų vadovaujami vidaus reikalų ir saugumo komisariatai buvo stiprinami iš Rusijos atsiųstais specialistais. Iki liepos mėn. okupantai skleidė iliuzijas, kad bus išsaugotas ribotas valstybės savarankiškumas. Tai sovietiniams strategams pavyko: su jais bendravo nemažai visoje šalyje gerbiamų ir žinomų žmonių. Lietuvos pasiuntiniai užsienio šalyse protestą dėl okupacijos pareiškė tik praėjus daugiau nei mėnesiui. Siekdami įteisinti Lietuvos aneksiją, organizavo rinkimų farsą. Buvo sukurta fiktyvi organizacija – Lietuvos darbo sąjunga. Ji vienintelė tegalėjo dalyvauti rinkimuose. Darbo sąjunga iškėlė tiek kandidatų, kiek turėjo būti išrinkta Liaudies seimo narių. Per dvi savaites, likusias iki rinkimų, Maskvos nurodymu buvo parengtas žymesnių politikų, karinių, jaunimo organizacijų veikėjų arešto planas. Liepos 10 – 17 dienomis suimta ir iš Lietuvos į SSRS kalėjimus išsiųsta apie 500 – 700 žmonių (tikslus skaičius dar nenustatytas). Kartu buvo išvežti ir 4376 Lenkijos kariškiai, internuoti Lietuvoje 1939 rugsėjo mėnesį. Prieš rinkimus paskelbta, kad balsuojančių pasai bus pažymimi, o nebalsavusieji bus laikomi liaudies priešais, kuriems neliks vietos “darbo Lietuvoje”. 1940 m. liepos 14 – 15 dienomis teroro ir grasinimų sąlygomis įvyko rinkimai į vadinamąjį “liaudies seimą”. Dėl skubos rengiant rinkimus, net nebuvo sudarinėjami rinkėjų sąrašai, bet propaganda skelbė, kad rinkimuose dalyvavo 95,51%, o kai kur net 100% rinkėjų. Tai buvo netiesa. Daug gyventojų rinkimus boikotavo.
Rinkimus “laimėjusi” Darbo partija žadėjo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių, skolų, sumažinti buto nuomos mokesčius, duoti žemės, net garantuoti demokratines laisves, bet nieko nekalbėjo apie sovietizaciją ar Lietuvos prijungimą prie SSRS. Nepaisant to, liepos 21 d. “Liaudies seimas” per keletą valandų paskelbė Lietuvą esant Sovietų Socialistine Respublika, nusprendė įvesti sovietinę santvarką ir stoti į SSRS. Posėdžio metu buvo daug pašalinių asmenų – komunistų ir saugumiečių, kurie entuziastingai balsavo už priimamus sprendimus, plojo, lietuviškai ir rusiškai skandavo šūkius Stalino garbei. Seimo narių balsai net nebuvo skaičiuojami. Visi sprendimai priimti “vienbalsiai”. Kitą dieną Seimas paskelbė žemę valstybės nuosavybe ir nustatė maksimalią 30 ha žemės normą vienam ūkiui. Liepos 23 dieną nuspręsta nacionalizuoti stambiąją nuosavybę. Latvijoje ir Estijoje viskas vyko pagal tą patį scenarijų. Lietuvos pasiuntiniai užsienio valstybėse, protestuodami prieš Liaudies seimo sprendimus, liepos 21 – 23 dienomis Vakarų valstybėms įteikė notas, prašydami nepripažinti Lietuvos prijungimo prie SSRS. Tomis dienomis jau niekas negalėjo išgelbėti Lietuvos. 1940 m. rugpjūčio 3 dieną ji buvo “priimta” į SSRS. Sovietizacija tęsėsi. Nusavinti bankai, pramonės įmonės, transportas, gydymo įstaigos, viešbučiai, didesni gyvenamieji namai, daugiau kaip 1000 Lt gyventojų santaupos. Lietuvos lėšomis pradėti platinti geležinkeliai. Iš ūkininkų atimta 30 ha viršijusi žemė ir išdalyta bežemiams. Smulkūs gamintojai, net ir žemę gavę valstiečiai, prekiautojai apdėti nepakeliamais mokesčiais. Dalis ūkininkų, pasipiktinę mokesčiais, pradėjo atsisakinėti gautos žemės. Nustačius labai žemą kursą, litai buvo pakeisti į rublius. Ši finansinė operacija nuskurdino visus gyventojus. Per keletą savaičių iš darbo buvo atleista dauguma aukštesniųjų valdininkų. Juos, kaip ir įmonių savininkus, pakeitė režimui ištikimi partiečiai arba iš Rusijos atsiųsti “kadrai”, kurių iki karo spėjo atvykti apie 1,5 tūkstančio. Drauge vyko ir “kultūrinė revoliucija”. Pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas. Panaikintos Lietuvos valstybinės šventės. Iš bibliotekų išmestos komunistams neįtikusios knygos. Pradėti persekioti kunigai, uždrausta mokyti tikybos. Mokyklose įvestas privalomas rusų kalbos, ideologinių dalykų dėstymas. Daugelį aikščių ir gatvių naujoji valdžia pervadino Stalino, Molotovo ir kitų veikėjų vardais. Sovietizacija vyko nuolat grasinant, terorizuojant gyventojus ir įžūliai meluojant. Valdžios atstovai nuolat prisiekinėjo, kad išliks Lietuvos kariuomenė, kad ūkininkų žemės niekas neatims, kad litai nebus pakeisti į rublius, o jau apie kolchozų kūrimą kalbą tik provokatoriai. Teroras ir pasipriešinimasLietuvos sovietizacija vyko NKVD ir NKGB teroro sąlygomis. Šiose institucijose dirbo per 6 tūkst. darbuotojų, kurių didelė dalis buvo įgiję patirtį Sovietuų Sąjungoje. Suiminėjimai, vežimai į Rusiją tęsėsi per visą okupaciją, trukusią iki 1941 m. birželio. Vien Vilniuje iki 1941 m. sausio 5 d. buvo suimti 548 lenkai, 66 žydai, 63 lietuviai. 1940 m. rudenį kalėjimuose sedėjo apie 5 tūkst., o 1941 m. birželį – 12 tūkst. žmonių, neskaičiuojant nužudytų ar išvežtų į Rusiją. SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse, 1941 m. birželio 14 – osios naktį, prasidėjo didžiulė Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą akcija, kuri sukrėtė visą tautą. Ji palietė visų tautų ir sluoksnių Lietuvos gyventojus. Buvo ištremta ne mažiau kaip 18 tūkst. žmonių, iš jų apie 3 tūkst. inteligentų. Okupantai Lietuvos gyventojus trėmė ištisomis šeimomis. Pakeliui į Rusiją dauguma vyrų buvo atskirta nuo šeimų ir išsiųsta į lagerius. Tą patį birželio mėn. suimta ir išvežta į Rusiją apie 300 kariškių.. Dalis karininkų kiek anksčiau buvo išsiųsta į Maskvą “tobulintis”, bet beveik visi vietoj kursų atsidūrė šiaurės lageriuose. Dauguma lietuvių, prieš karą patekusių į Rusijos lagerius, žuvo. Per visą okupacijos laikotarpį išvežta, suimta ar dingo be žinios apie 28 tūkst. žmonių. Nepaisant žiauraus teroro, okupantams nepavyko palaužti Lietuvos gyventojų valios. Šalyje veikė pogrindinės organizacijos, kurios užmezgė ryšius su 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne sukurta pasipriešinimo organizacija – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). LAF vadovybė visas išsivadavimo viltis siejo su būsimu SSRS ir Vokietijos karu. Lietuvoje iki karo buvo neįmanomi kokie nors reikšmingesni aktyvaus pasipriešinimo veiksmai, todėl pogrindis apsiribojo nelegalių atsišaukimų leidimu ir platinimu. 1941 m. birželį Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių, Utenos apskrityse pradėjo veikti ginkluotų partizanų grupės, kurių pagrindą sudarė nuo persekiojimų ir trėmimų pasprukę vyrai.SOVIETŲ SĄJUNGOS IR VOKIETIJOS KARO 1941-1942 m. LAIKOTARPIS IR LIETUVAHitleris nebuvo praradęs realybės jausmo, ir jam kartu su artimiausiu kariniu patarėju, Vermachto vadovybės štabo šefu gen.plk. Jodl 1942-1943 m. sandūroje tapo aišku, kad jokios pergalės ateityje nebus. Tuo metu Gebelso propaganda dar šaukė apie “galutinę pergalę”, tačiau Hitlerio planuose ir karinėje vadovybėje jau vyravo gynimosi strategija.Kyla klausimas, kodėl A.Hitleris ir jo aplinkiniai delsė pasiduoti net 1944 m. viduryje, kai matėsi, kad karas tikrai pralaimėtas? Kaip žinia, vokiečių kariškiai ir kiti šviesuoliai 1944 m. organizavo pasikėsinimą į Hitlerį, kuris neatnešė lauktų rezultatų. Jame dalyvavo ir buvęs pasiuntinys Maskvoje, grafas Šulenbergas, kuris galėjo sąmokslininkams padėti taikos derybose.Nacių režimas “jau per pirmus penkis rytų žygio mėnesius nužudė virš pusės milijono žydų…”8. Tokiomis žudynėmis buvo sudeginti tiltai kompromisinei taikai pasiekti, nes naikinimo politika, nesuderinama su civilizacija, buvo vykdoma per visą karą, kas neleido sudaryti garbingos taikos.Literatūros srautas apie II-ąjį pasaulinį karą ir jo vadus nemažėja. Vertėtų apsistoti ties V.Rezun (Suvorovo) opusais, kartais prilyginamais kriminalinio detektyvo žanrui. Gal ir nereikėtų apie jo veikalus kalbėti, jeigu jie nebūtų vertinami Lietuvoje. Štai jis mini, kad 1941 m. vokiečiai sovietams smogė preventyvų smūgį. Tačiau koks čia preventyvus smūgis, kai vokiečiai užpuolė beveik visomis savo ir sąjungininkų jėgomis, pradėdami žaibo karą, kuris neatnešė lauktų rezultatų? Pvz., labai išpūsta avikailių skrandų problema, kuri vokiečiams pradžioje nerūpėjo, nes jie negalvojo žiemą pulti. Tuo metu, kai sovietų kariuomenė žiemos kovoms buvo pasiruošusi, pradedant nuo veltinių, vatinių kelnių bei striukių ir avikailių skrandų, vokiečiai tokios aprangos, tinkamos žiemos sąlygoms, neturėjo, kas irgi prisidėjo prie jų pralaimėjimo puolant Maskvą.
Nemažai metų praėjus po II-ojo pasaulinio karo, dar yra istorijos faktų, dėl kurių nesutariama. Tai liečia ne tik pirmaeilės svarbos įvykius, bet ir jų interpretavimą. Štai kad ir toks esminis klausimas: kodėl vokiečiai pralaimėdavo karus? Jų generolai ir aukštieji karininkai mėgsta aiškinti, kad, pvz., dėl Stalingrado katastrofos yra atsakingas A.Hitleris, o ne karinė vadovybė. Profesionalai (kariškiai) atvestų į pergalę, jeigu jų rankos būtų laisvos. Ir dar, pvz., A.Kunz, Karo istorijos tyrimo įstaigos Potsdame mokslinis bendradarbis, rašo: “Rytuose pasirodė, kad Raudonoji armija išmoko iš vokiečių operacijų meno: dideliuose katilų mūšiuose buvo sunaikintos ištisos armijos…8”Su tokiais aiškinimais vargu ar gali sutikti kitų tautų istorikai. Kaip sako lietuvių rašytojas Jonas Aistis, “Istorijoje yra dalykų, dėl kurių ginčijasi didžiausi pasaulio eruditai. Ir ginčijasi šimtmečiais”. Tai liečia ir tokią neseną praeitį, kaip II-asis pasaulinis karas. Kare žuvo daug žmonių, tačiau ir po karų vyko žmonių ištrėmimai iš jų gyvenamųjų vietų. Šie dalykai dėl pradedami svarstyti, ieškant susitaikymo, plečiant Europos Sąjungą.Reikia skirti daugiau dėmesio ir Sovietų Sąjungos – Vokietijos karo 1941-1942 m. laikotarpio interpretavimui, kad būtų išvengta klaidingų aiškinimų, o taip pat nepamiršta ir prieškario laikotarpio Lietuvos istorija, Lietuvos politikų kova už neutralumo išlaikymą. Tai leido dalinai išvengti Lietuvos piliečių mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Vokiečiai turėjo pasitenkinti savisaugos batalionais, kuriuose turėjo tarnauti “savanoriai”. Kaip žinia, daugelyje okupuotų valstybių, kaip ir pas mūsų kaimynus latvius, buvo organizuoti SS legionai (daliniai, kurie kovojo Rytų fronte), tačiau Lietuvoje jų suorganizuoti nepavyko, nors buvo griebtasi žiaurių represijų (uždaryti universitetai, suimta daug inteligentų ir t.t.).Išstūmusi Vokietiją iš kare nedalyvavusios Lietuvos, Sovietų Sąjunga čia pasiliko ilgam ir, nepanorėjusi tapti išvaduotoja, tapo okupante…J. Stalinas įsakė išnaikinti visą čečėnų tautąKaltę už visas nesėkmes karuose Maskva suversdavo kolonijiniams pakraščiams. Kaip ir Baltijos bei kitas į SSRS inkorporuotas tautas, čečėnus su ingušais (šios respublikos sujungtos 1936 metais) stalininės represijos užgriuvo Antrajam pasauliniam karui baigiantis. Įtaręs bendradarbiavimu su vokiečiais, J. Stalinas įsakė išnaikinti visą čečėnų tautą. Per vieną naktį ir dieną 1944-ųjų vasario 23-iąją (Raudonosios Armijos šventė) iš maždaug milijono čečėnų į atšiaurius Vidurinės Azijos, Kazachstano, Altajaus, Sibiro rajonus buvo deportuota apie pusė milijono žmonių, kaip liudijo Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsakas, „amžiams, be teisės grįžti į anksčiau gyventas vietas“. Tuomet Kaukaze spigino beveik 40 laipsnių šaltis… Daug čečėnų buvo sunaikinta arba mirė iš bado ir šalčio. Pavyzdžiui, Chaibadros gyvenvietėje už nepaklusnumą buvo sušaudyta 700 čečėnų… Iš viso per 13 masinės deportacijos metų žuvo apie 60 proc. čečėnų.