SSRS valstybes problemos

Mėgindamas suprasti kuo gyveno SSRS pus pusšimtį metų po karo pastebėjau, kad visa SSRS istorija, beveik iki 1989-ųjų metų yra vien tik užsienio politika, kuri buvo pakankamai dinamiška aktyvi ir įžūli. Tuo tarpu viduje visas gyvenimas tarsi ir sustojo, bent tai nedaro nieko įdomaus, kas galėtų dominti šiuolaikinį vidutinį pilietį. Dar daugiau rinkdamas medžiagą šiam darbui, pastebėjau, jog pačių SSRS žlugimo priežasčių reikia ieškoti ne viduje, bet išorėje ir pirmosios priežastys, kurios trukdė SSRS dominavimui pasaulyje (ačiū Dievui), buvo jos neesėkmingoje užsienio politikoje. Gal tiksliau pasakius nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Todėl nutariau pavadinti savo darbą SSRS nesėkmės, bei akcentuoti tuos įvykius ir faktus, kurie trukdė SSRS įtakos kilimui ir turėjo įtakos jos pačios žlugimui
Nagrinėdamas minėtą temą ir ilgai (dar iki šio darbo) svarstydamas SSRS suirimo priežastis priėjau išvados, jog nagrinėti vien tik laikotarpį po 1945-ųjų negalima, nes reikia grįžti dar į tuos laikus kai bolševikai, užgrobę valdžią įsitikino, jog revoliucija turi būti pasaulinė.
2. Trumpa SSRS istorijos apžvalga iki 1945-jųjų m.

Paėmę valdžią į savo rankas RKKP(b) atstovai visapusiškai siekė, kad revoliucija išplistų visoje Europoje, o perspektyvoje ir visame pasaulyje. Tuo tikslu 1922 m buvo sukurtas naujas valstybinis darinys savyje neturėjęs jokių nacionalinių ar geografinių apribojimų: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Kaip teigia publicistas ir karo istorikas V.Suvorovas: &#

#8220;Deklaracijoje dėl SSRS įkūrimo skelbiama, kad SSRS- tai pirmas žingsnis kuriant Pasaulinę Sovietų Socialistinę Respubliką: buvo numatyta didinti respublikų skaičių tol, kol visas pasaulis priklausys SSRS”.[1; 21]. Šalių, kurios nepanorės gyventi taip kaip liepia Markso ir bolševikų mokslai, laukė Raudonosios armijos ir NKVD dalinių “pagalba”. Kaip teigia rusų istorikas M.Semiriaga:”Tarptautinėje politikoje buvo nutarta veikti puolamosiomis karinėmis priemonėmis. Taip gimė koncepcija apie pasaulinės revoliucijos tęsimą. Tokiomis teorijomis buvo užsikrėtę visi sovietų kariniai ir politiniai veikėjai. Net kai SSRS suėjo į sąlytį su Vokietija niekas nemanė atsisakyti puolamosios doktrinos.”[2; 8-9]. Tačiau iki laukiamo karo pradžios SSRS diktatorius J.Stalinas įvykdė du šiurpiausiu žmonijos nusikaltimus: savo piliečių genocidą (didįjį valymą) bei didžiulę šalies industrializaciją. Kaip teigia vakarų istorikai:” 1929 Sovietų. Sąjungoje vis dar vyravo smulki gamyba irr žemės ūkis. Po 10 metų paveikslas visiškai pasikeitė. Komunistai negrįžtamai pakeitė Sovietų žemės ūkį bei sukūrė tokią infrastruktūra kuri karinėje srityje lengvai galėjo konkuruoti su Vakarų valstybėmis. Visa tai buvo atlikta naudojant siaubingą terorą, kurį Stalinas pavadino revoliucija iš viršaus”[3; 166]. Tad Stalinas pasirašė Molotovo- Ribentrropo paktą, tuo sudarydamas galimybes A.Hitleriui nukariauti visą Europą. Tada Sovietų.Sąjungoje prasidėjo slapta mobilizacija, bei armijų koncentracija SSRS-Vokietijos pasienyje. Šį kariuomenės sutraukimą detaliai aprašė buvęs SSRS karo žvalgas iš leistoje trilogijoje “Ledlaužis”, “Diena M” ir “Paskutinė Re
espublika”. Knygoje išdėstytos mintys yra labai originalios, parašytos publicistiniu stiliumi, ten beveik necituojami jokie dokumentai, kas sukelia tam tikrus sunkumus nustatant tiesą. Tačiau knygoje pareikšti argumentai, nurodant daugybę šalutinių požymių, juos sujungiant į vieną visumą( kaip tai daro žvalgybos specialistai) atrodo labai pagrįsti ir logiški. Taigi anot V.Suvorovo: generalinis štabas sutelkė pasienyje 16 armijų( visos savo sudėtyje turėjo daugiau nei po 1000 tankų- K.G.) ir visos šešiolika armijų t.y.170 divizijų buvo skirtos kaip tik į įsiveržimui vykdyti.[1; 172]. Negana to , kaip jau minėjau, buvo pasirūpinta, tinkama politine situacija. Europoje beveik nebebuvo jokių suverenių valstybių, Vokietijos kariuomenė buvo išsklaidyta nuo Afrikos iki Norvegijos, ir net didžiausias tuometinis komunizmo priešas V.Čerčilis buvo pasiruošęs visokeriopai talkinti.
Tačiau visas kortas sumaišė A.Hitleris, kuris aplenkdamas Sovietinę kariuomenędviem savaitėms pats užpuolė SSRS. Komunistinis rėžimas patyrė rūsčiausią iš išbandymą. Didžioji dalis kariuomenės buvo sunaikinta, sovietiniai karo vadai neturėjo patirties vadovauti gynybiniams mūšiams, didelė dalis teritorijos buvo okupuota, o pramonės įmonės sugriautos. Tačiau Sovietai sugebėjo pastatyti naujas įmones Sibire, prie Uralo kalnų. Suformavę naujas armijas jie sugebėjo apsiginti prie Maskvos(1941), apsupę Vokiečių armiją prie Stalingrado (1942)bei galutinai palaužę priešo puolimo mašiną prie Kursko (1943) perėmė iniciatyvą, išvarė vokiečius iš SSRS teritorijos ir ėmė “vaduoti” rytų Europą. Stalinas neparastai skubėjo,”todėl dažnai net nebeturėdamas jėgų toliau vy
ystyti agresiją vis tiek siuntė savo legionus link Atlanto, tam , kad užimtų kiek galima daugiau teritorijos”[3; 220].
1945 m Baigęs karą Berlyne Stalinas buvo okupavęs šias valstybes: Lenkiją, Rumuniją, Čekoslovakiją, Vengriją, Bulgariją, dalį Vokietijos, Jugoslaviją, Albaniją. Stalinui tai buvo nors tokia paguoda, nes ten jis galėjo pamėginti į gyvendinti komunistinės visuomenės modelį.

3.”Supervalstybių laikai. “Šaltasis karas”.
Po Vokietijos kapituliacijos karą laimėjusios valstybės susirinko derinti pozicijų ir nustatyti būsimosios pokarinės tvarkos. Vakarų valstybės tikėjosi, jog pavyks savo įtakoje iš laikyti Rytų Europą. Vakarai buvo pasiruošę, kad Lenkijos vyriausybė būtų draugiška Sovietams, tačiau J.Stalinas aiškiai davė suprasti, jog Europoje kiekvienas sąjungininkas turi teisę nustatyti savo tvarką savo okupuotose valstybėse. Labai greitai santykiai tarp sąjungininkų ėmė šalti. Vakarai greitai pamatė, kad SSRS neketina laikytis susitarimų ir nori savo okupuotose valstybėse įvesti sovietų valdžią ir komunistinę diktatūrą. Po truputį vis labiau ėmė didėti pabėgėlių srautas iš sovietų okupuotų Rytų Europos valstybių. “1946 m. sovietai sukurstė Irano Azerbaidžiano maištą, bei pareikalavo nubausti Turkiją ir atiduoti Sovietų kontrolei Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Po diplomatinių kovų JTO saugumo taryboje sovietai buvo priversti šių reikalavimų atsisakyti. Irano armija sukilimą numalšino. Sovietai patyrė pirmąjį pralaimėjimą”[4; 43]. Taip krypstantys tarptautiniai santykiai leido 1946-ųjų metų kovą V.Čerčiliui pasakyti savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu.Joje bu

uvos sakoma kad:” nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip :Varšuva, Berlynas, Viena,Praha, Budapeštas, Belgradas, Budapeštas, Sofija, ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų įtakoje ir kai kuriais atvejais labai smarkiai įtakojami iš Maskvos”[5; 8]. V.Čerčilis siūlė:”kaip aš patyriau karo metais iš Rusijos draugų ir sąjungininkų, kad jie gerbia tik jėgą ir pirmiausia karinę jėgą”[5;11]. Todėl Europos demokratinės šalys buvo raginamos laikytis drauge ir ginti demokratiją ir laisvą rinką visame pasaulyje. Taip pasaulyje prasidėjo šaltasis karas, pasireiškęs neregėto mąsto ginkluotomis varžybomis, ideologinėmis ir ekonominėmis varžybomis, bei lokaliniais karais. Bent jau Europoje įsivyravo santykinė ramybė, nes nei viena pusė nesiruošė pradėti rimto tarpusavio karo. JAV armijos žvalgyba pranešė jog Stalinas turi labai daug rimtų problemų, todėl negalės pradėti didelio karo su Vakarais. Karo pramonės nuo nuostoliams kompensuoti reikėjo 15 metų, okupuotų teritorijų rezistencijai 5 metų, blogas transporto išvystymas 10, karinis silpnumas Tolimuosiuose Rytuose 15-20.”[4; 27-28]. Tačiau ir vakarai pradėti naujo karo nesiryžo. JAV dar neturėjo pakankamai atominių bombų, o atsilaikyti prieš SSRS sausumos kariuomenę buvo neįmanoma. Taigi abi pusės (bent jau Europoje) stengėsi silpninti vieną kitą, bet Jaltoje nubrėžtų ribų nedrįsdavo peržengti. Sovietams pradėjus vakarų Berlyno blokadą, Vakarai atsakė oro tiltu,o sovietai nedrįso lėktuvų numušinėti, vakarai nedrįso karinėmis priemonėmis stabdyti sovietų kariuomenės įvedimo į Vengriją ir Čekoslovakiją. Tačiau Azijoje vyko įnirtingos kovos. Pirmiausia konfliktas prasidėjo Kinijoje tarp Godamino partijos šalininkų ir komunistų. Godaminui vadovavo generolas Chan Kashi, komunistams vadovavo Mao Tse Tungas. JAV padėjo godamininkams. “Stalino pozicija buvo ganėtinai aiški: geriau padalinta ir silpna Kinija, negu vieninga, nors ir komunistinė. Kadangi Mao vėliau gali mėginti kėsintis į Sovietų Sąjungos dominuojantį vaidmenį komunistinėje stovykloje. Pradžioje buvo mėginta Konfliktą išspręsti derybomis, tačiau Kovojančios pusės nesusitarė, kas kontroliuos turtingus Manžūrijos rajonus.[.] Tada Godiminas pradėjo puolimą ir Sovietų Sąjunga išvedė savo kariuomenę iš Mandžūrijos ten palikdama visą kapituliavusios japonų armijos ginkluotę. Tai leido komunistams pradėti kontrapuolimą ir įsitvirtinti visoje Kinijoje”[5; 33]. Be karo Kinijoje prasidėjo konfliktas Korėjoje, kai komunistai remiami Sovietų Sąjungos ir Kinijos mėgino okupuoti provakaritiškuosius pietus, kuriuos karine jėga rėmė JAV ir kitos valstybės. Kova buvo permaininga, pasirašius paliaubas demarkacinė linija liko beveik tokia pati kaip ir prieš prasidedant karui (tiesa pietų teritorija nežymiai padidėjo. Vėliau prasidėjo konfliktas Vietname, kur per sukilimą prieš prancūzus komunistams pavyko įsivyrauti Šiaurinėje dalyje iš kurios jie mėgino pajungti savo kontrolei visą Vietnamą. JAV ginklais patarėjai rėmė pietų Vietnamą. Kai to nepakako pasiuntė ten savo ginkluotąsias pajėgas. Deja kariauti su Vietnamo partizanais amerikiečiams nesisekė, todėl jie buvo priversti iš ten pasitraukti. Tačiau vis dar tęsėsi karas Laose ir Kambodžoje.
Kitas konflikto židinys susidarė Artimuosiuose rytuose, kur SSRS rankomis kariavo arabų valstybės (Egiptas, Sirija, Jordanija), o vakarų pasaulio interesus gynė nauja susikūrusi Izraelio valstybė. Pirmiausia konfliktas artimuosiuose rytuose prasidėjo, kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą. Gindami savo interesus Anglija, Prancūzija ir Izraelis pradėjo karo veiksmus prieš Egiptą. Tačiau įsikišus JTO konfliktas buvo sustabdytas. Abi pusės nepasitenkino jo rezultatais.” Po Sueco krizės Sovietai atkūrė Egipto armiją, bet JAV pagalba leido Izraeliui sukuti galingiausias karines pajėgas regione. Egiptiečių armija ruošėsi žygiui į prie Arabijos įlankos esantį uostą Elijachu, bet Izraelis užpuolė pirmasis ir po šešių dienų nustūmė Egipto armiją iš Sinajaus pusiasalio už Sueco kanalo, Jordanijos armija- už Jordano, o Sirija neteko Golano aukštumų”[5 275]. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį 1973 per Jom Kipuro religinę šventę. Izraeliečiai atsigavę kontratakavo, apsupo Egiptiečių armiją ir visas Egiptas liko atviras. Egipto prezidentas Sadatas mėgino prašyti pagalbos iš Brežnevo. SSRS jau ruošėsi permesti kariuomenę, tačiau Nixonas tai daryti uždraudė”[5; 277]. Labiausiai šiame kare nukentėjo Egiptas, kurio armija buvo tris kart sutriuškinta, o iš Sueco kanalo ilgą laiką nebuvo galima gauti pajamų (juo ėjo fronto linija). Neturėdamas kitos išeities, Egiptas pasirašė su Izraeliu taikos sutartį, kas reiškė, jog jis pereina į vakarų stovyklą. Tiesa konfliktas toli gražiuoju dar nesibaigė, jo pasekmės tebesijaučia ir dabar.

Šaltojo karo apogėjus prasidėjo tada, kai sovietų kariuomenė įžengė į Afganistaną. Pirmą kartą po 1945-ųjų metų Sovietų kariuomenė tiesiogiai pradėjo karo veiksmus. SSRS kariuomenė Užėmė šalį, tačiau Afganistano partizanų būriai tęsė kovą. Juos parėmė JAV, Pakistanas ir kitos vakarų šalys. Numalšinti judėjimo nepavyko ir 1988m. SSRS iš Afganistano pasitraukė.
Istorikai šaltojo karo pabaigą datuoja 1989 m. kai M.Gorbačiovas pakeitė šalies kursą. Tuo metu komunistinė sistema merdėjo, Rytų Europoje jau kūrėsi nekomunistinės vyriausybės, o ir Baltijos valstybėse “nacionalistiniai elementai griovė SSRS pamatus”. Pagrindinė priežastis kodėl šalys buvo priverstos baigti karą yra ekonomika. SSRS susidūrė su didžiulėmis ekonominėmis problemomis. Tačiau karinės išlaidos atsiliepė ir nugalėtojos ekonomikoje”Išaugo infliacija. Amerikiečių prekės ėmė būti nekonkurentabilios”[5; 265].

4. Sovietinės ekonomikos žluginas SSRS ir Vidurio Rytų Europoje, jų ryšys su politinėmis reformomis.
Pradžioje maniau, jog minėtas problemas būtina atskirti, tačiau vėliau suvokiau, jog tai tarpusavyje identiški dalykai. Taigi pradedant pirmiausia vertėtų trumpai apibūdinti situaciją buvusią reformų išvakarėse.
Sewerin Bialer taip apibūdina komandinę ekonomiką.:
“Valstybė kontroliuoja viską resursu, gamybos priemones. Verslą reguliuoja ne nematoma rinkos ranka, bet matoma Vyriausybės ranka. Ekonomika valdoma Centralizuotai, augimas reikalauja nepaprastai daug investicijų. Gamyba reikalauja daug išteklių. Menkai dalyvaujama pasaulinėje prekyboje. Neegzistuoja finansų sistema. Darbuotojai suiteresuoti gaminti daugiau, bet ne geriau”[6; 6-7].
Viso to pasiakoje praktiškai visad augimo tempai buvo lėtesni nei kapitalistiniame pasaulyje, o nuo 7 dešimtmečio ekonomikos augimo tempai ėmė lėtėti, kai kuriose srityse net kristi. Visa tai maskuodavo didžiulio masto prirašinėjimai. Vidurio Europos šalys šį tą mėgino padaryti, bet tai daugiau buvo kosmetinės priemonės. Visgi , jeigu pabandytumėme atsekti ko norėjo lenkai, čekai ar vengrai: laisvės ar geresnio gyvenimo. Be abejo abiejų. Tačiau visgi vertėtų pripažinti, jog ekonominės problemos iš vedė žmones į demonstracijas ir mitingus. Kaip teigia vakarų istorikai:Lenkijoje neramumai prasidėjo, kai valdžia nutarė pakelti maisto produktų kainas, o streikams vadovavo “Solidarumo” profsąjunga[7; 534]. O ir Sovietų sąjunga savo reformas buvo priversta pradėti savo “perestroiką. Gorbačiovas tik po kelių metų suvokė krizės mastą[.] Kai kurias priemones buvo galima atlikti nepajudinant sistemos šaknų( pvz sugriežtinat sistemos kontrolę, tačiau visos šios priemonė yra pusinės ir trumpalaikės. Tada M.Gorbačiovas ryžosi pradėti radikalesnes reformas. Tiesa kaip pastebi politikos apžvalgininkai: “Gorbačiovas mėgo būti “vidury” tarp kažko radikalesnio iš vienos pusės ir kažko konservatyvesnio- iš kitos , o kai ateidavo metas akivaizdžiai susidurti su priešingomis nuo nuomonėmis, jis visada stengdavosi jas sukurstyti vieną prieš kitą” [8; xi].
Taigi M.Gorbačiovui vykdant decentralizaciją juo ėmė naudotis Sovietų sąjungos tautos, ir nauji jų lyderiai. Naujo “sukirpimo” judėjimai ėmė ryškėti Estijoje. Lietuviai pradžioje laikėsi šaltai (gal būt nesitikėjo, kad tai truks ilgai), vėliau iš ėjo į avansceną. Pradžioje reikalavimai buvo Ekonominiai, tačiau Sąjūdyje įsivyravus Landsbergiui ir kitiems intelektualams neekonomistams palengva pradėjo ekonominiu klausimus ėmė keisti politiniai. Atrodė tarsi M.Gorbačiovas ima nebekontroliuoti padėties. Svarbiausia problema buvo ta, kad šalies Demokratizacija skatino “nacionalizmą”, o demokratizacija negali būti vykdoma viename regione ir nevykdoma kitame. Kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti situacija, jog Pabaltijo “nacionalistai” imdavo ieškoti pritarimo kitose vietose z Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje. Galop kaip teigia atskiri komentatoriai Armijos panaudojimas Vilniuje susilaukė labai didelio pasmerkimo ir pačioje Rusijoje, o įsakymus vykdę kariai nebenorėjo to daryti per Maskvos pučą. Be to pagrindinis faktorius nulėmęs SSRS sunykimą( t.y. Ukrainos atsiskyrimas), buvo tiesiogiai įtakotas Jo liaudies fronto”Ruch”, kuris su Sąjūdžiu palaikė glaudžius santykius.

5.Vietoje išvadų:
Pagrindinėmis sovietų sąjungos žlugimo priežastimi galima laikyti:
1.SSRS sukurta kaip marksistinės pasaulinės respublikos prototipas. Dėl nepavykusio karo išplėsti šios valstybės nepavyko. M.Gorbačiovui atsisakius nuo komunizmo, pačios valstybės poreikis išnyko.
2.Dėl ekonomikos nepajėgumo ir užsitęsusių ginklavimosi varžybų Sovietų ekonomika buvo labai smarkiai nualinta.
3.Pradėti rimtas ekonomikos reformas buvo galima tik tokiu atveju jeigu bus pakeista politinė sistema. Tačiau sistemos demokratizacija tuoj pat nubraukė ekonominius reikalavimus ir pakeitė juos politiniais.
4.Komunistinė sistema prieštarauja vakarietiškos visuomenės principams, tai liudija tokia faktai, jog Socializmas žlugo tuoj po to kai Centrinės ir Rytų Europos piliečiai gavo teisę rinktis.
5.Lietuva, Latvija ,Estija buvo Vakarietiškos civilizacijos tautos, buvusios Sovietų Sąjungoje. Jos suvaidino svarbiausią vaidmenį jai suyrant.
6.Ukraina civilizaciniu požiūriu yra suskaldyta valstybė, todėl žlugus rugpjūčio pučui ten sustiprėjo pro vakarietiškoji srovė.
7.Paleidęs Sovietų kariuomenę nuo savo kontrolės Gorbačiovas pažeidė dar Makiavelio suformuotą principą:” jeigu smogi smūgį smok mirtinai ar ba nesmok visai”. Gorbačiovas iš pradžių leido kariškiams veikti pagal savo taisykles, po to išsigando. Kariuomenės vadai nusprendė, jog pagrindinė kliūtis- Gorbačiovas.

6.Literatūra:
1. Viktoras Suvorovas. Ledlaužis. V., 1995
2. Semiriaga M. Tajny Stalinskoj diplomatii 1939-1941. M., 1992
3. Kort M. The Soviet Collosus. A History of the USSR. N.Y., 1992
4. La Feber W. America Rusia and Cold war 1945-1990. N.Y., 1992
5. Churcill W., Sinews of Peace( speech in Fulton). Htttp://stud.fh-wedel.de/~ia7045/sites winston.html (internetas)
6. Bialer S. Soviet Paradox: Extenal expansion, Internal declaine., N.Y. 1986
7. LeQouer Europa mūsų laikas. V.,
8. Senn A.E. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. V., 1996

Leave a Comment