Mėgindamas suprasti kuo gyveno SSRS pus pusšimtį metų po karo pastebėjau, kad visa SSRS istorija, beveik iki 1989-ųjų metų yra vien tik užsienio politika, kuri buvo pakankamai dinamiška aktyvi ir įžūli. Tuo tarpu viduje visas gyvenimas tarsi ir sustojo, bent tai nedaro nieko įdomaus, kas galėtų dominti šiuolaikinį vidutinį pilietį. Dar daugiau rinkdamas medžiagą šiam darbui, pastebėjau, jog pačių SSRS žlugimo priežasčių reikia ieškoti ne viduje, bet išorėje ir pirmosios priežastys, kurios trukdė SSRS dominavimui pasaulyje (ačiū Dievui), buvo jos neesėkmingoje užsienio politikoje. Gal tiksliau pasakius nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Todėl nutariau pavadinti savo darbą SSRS nesėkmės, bei akcentuoti tuos įvykius ir faktus, kurie trukdė SSRS įtakos kilimui ir turėjo įtakos jos pačios žlugimui
Nagrinėdamas minėtą temą ir ilgai (dar iki šio darbo) svarstydamas SSRS suirimo priežastis priėjau išvados, jog nagrinėti vien tik laikotarpį po 1945-ųjų negalima, nes reikia grįžti dar į tuos laikus kai bolševikai, užgrobę valdžią įsitikino, jog revoliucija turi būti pasaulinė.
2. Trumpa SSRS istorijos apžvalga iki 1945-jųjų m.
Paėmę valdžią į savo rankas RKKP(b) atstovai visapusiškai siekė, kad revoliucija išplistų visoje Europoje, o perspektyvoje ir visame pasaulyje. Tuo tikslu 1922 m buvo sukurtas naujas valstybinis darinys savyje neturėjęs jokių nacionalinių ar geografinių apribojimų: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Kaip teigia publicistas ir karo istorikas V.Suvorovas:
Tačiau visas kortas sumaišė A.Hitleris, kuris aplenkdamas Sovietinę kariuomenędviem savaitėms pats užpuolė SSRS. Komunistinis rėžimas patyrė rūsčiausią iš išbandymą. Didžioji dalis kariuomenės buvo sunaikinta, sovietiniai karo vadai neturėjo patirties vadovauti gynybiniams mūšiams, didelė dalis teritorijos buvo okupuota, o pramonės įmonės sugriautos. Tačiau Sovietai sugebėjo pastatyti naujas įmones Sibire, prie Uralo kalnų. Suformavę naujas armijas jie sugebėjo apsiginti prie Maskvos(1941), apsupę Vokiečių armiją prie Stalingrado (1942)bei galutinai palaužę priešo puolimo mašiną prie Kursko (1943) perėmė iniciatyvą, išvarė vokiečius iš SSRS teritorijos ir ėmė “vaduoti” rytų Europą. Stalinas neparastai skubėjo,”todėl dažnai net nebeturėdamas jėgų toliau vy
1945 m Baigęs karą Berlyne Stalinas buvo okupavęs šias valstybes: Lenkiją, Rumuniją, Čekoslovakiją, Vengriją, Bulgariją, dalį Vokietijos, Jugoslaviją, Albaniją. Stalinui tai buvo nors tokia paguoda, nes ten jis galėjo pamėginti į gyvendinti komunistinės visuomenės modelį.
3.”Supervalstybių laikai. “Šaltasis karas”.
Po Vokietijos kapituliacijos karą laimėjusios valstybės susirinko derinti pozicijų ir nustatyti būsimosios pokarinės tvarkos. Vakarų valstybės tikėjosi, jog pavyks savo įtakoje iš laikyti Rytų Europą. Vakarai buvo pasiruošę, kad Lenkijos vyriausybė būtų draugiška Sovietams, tačiau J.Stalinas aiškiai davė suprasti, jog Europoje kiekvienas sąjungininkas turi teisę nustatyti savo tvarką savo okupuotose valstybėse. Labai greitai santykiai tarp sąjungininkų ėmė šalti. Vakarai greitai pamatė, kad SSRS neketina laikytis susitarimų ir nori savo okupuotose valstybėse įvesti sovietų valdžią ir komunistinę diktatūrą. Po truputį vis labiau ėmė didėti pabėgėlių srautas iš sovietų okupuotų Rytų Europos valstybių. “1946 m. sovietai sukurstė Irano Azerbaidžiano maištą, bei pareikalavo nubausti Turkiją ir atiduoti Sovietų kontrolei Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Po diplomatinių kovų JTO saugumo taryboje sovietai buvo priversti šių reikalavimų atsisakyti. Irano armija sukilimą numalšino. Sovietai patyrė pirmąjį pralaimėjimą”[4; 43]. Taip krypstantys tarptautiniai santykiai leido 1946-ųjų metų kovą V.Čerčiliui pasakyti savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu.Joje bu
Kitas konflikto židinys susidarė Artimuosiuose rytuose, kur SSRS rankomis kariavo arabų valstybės (Egiptas, Sirija, Jordanija), o vakarų pasaulio interesus gynė nauja susikūrusi Izraelio valstybė. Pirmiausia konfliktas artimuosiuose rytuose prasidėjo, kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą. Gindami savo interesus Anglija, Prancūzija ir Izraelis pradėjo karo veiksmus prieš Egiptą. Tačiau įsikišus JTO konfliktas buvo sustabdytas. Abi pusės nepasitenkino jo rezultatais.” Po Sueco krizės Sovietai atkūrė Egipto armiją, bet JAV pagalba leido Izraeliui sukuti galingiausias karines pajėgas regione. Egiptiečių armija ruošėsi žygiui į prie Arabijos įlankos esantį uostą Elijachu, bet Izraelis užpuolė pirmasis ir po šešių dienų nustūmė Egipto armiją iš Sinajaus pusiasalio už Sueco kanalo, Jordanijos armija- už Jordano, o Sirija neteko Golano aukštumų”[5 275]. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį 1973 per Jom Kipuro religinę šventę. Izraeliečiai atsigavę kontratakavo, apsupo Egiptiečių armiją ir visas Egiptas liko atviras. Egipto prezidentas Sadatas mėgino prašyti pagalbos iš Brežnevo. SSRS jau ruošėsi permesti kariuomenę, tačiau Nixonas tai daryti uždraudė”[5; 277]. Labiausiai šiame kare nukentėjo Egiptas, kurio armija buvo tris kart sutriuškinta, o iš Sueco kanalo ilgą laiką nebuvo galima gauti pajamų (juo ėjo fronto linija). Neturėdamas kitos išeities, Egiptas pasirašė su Izraeliu taikos sutartį, kas reiškė, jog jis pereina į vakarų stovyklą. Tiesa konfliktas toli gražiuoju dar nesibaigė, jo pasekmės tebesijaučia ir dabar.
Šaltojo karo apogėjus prasidėjo tada, kai sovietų kariuomenė įžengė į Afganistaną. Pirmą kartą po 1945-ųjų metų Sovietų kariuomenė tiesiogiai pradėjo karo veiksmus. SSRS kariuomenė Užėmė šalį, tačiau Afganistano partizanų būriai tęsė kovą. Juos parėmė JAV, Pakistanas ir kitos vakarų šalys. Numalšinti judėjimo nepavyko ir 1988m. SSRS iš Afganistano pasitraukė.
Istorikai šaltojo karo pabaigą datuoja 1989 m. kai M.Gorbačiovas pakeitė šalies kursą. Tuo metu komunistinė sistema merdėjo, Rytų Europoje jau kūrėsi nekomunistinės vyriausybės, o ir Baltijos valstybėse “nacionalistiniai elementai griovė SSRS pamatus”. Pagrindinė priežastis kodėl šalys buvo priverstos baigti karą yra ekonomika. SSRS susidūrė su didžiulėmis ekonominėmis problemomis. Tačiau karinės išlaidos atsiliepė ir nugalėtojos ekonomikoje”Išaugo infliacija. Amerikiečių prekės ėmė būti nekonkurentabilios”[5; 265].
4. Sovietinės ekonomikos žluginas SSRS ir Vidurio Rytų Europoje, jų ryšys su politinėmis reformomis.
Pradžioje maniau, jog minėtas problemas būtina atskirti, tačiau vėliau suvokiau, jog tai tarpusavyje identiški dalykai. Taigi pradedant pirmiausia vertėtų trumpai apibūdinti situaciją buvusią reformų išvakarėse.
Sewerin Bialer taip apibūdina komandinę ekonomiką.:
“Valstybė kontroliuoja viską resursu, gamybos priemones. Verslą reguliuoja ne nematoma rinkos ranka, bet matoma Vyriausybės ranka. Ekonomika valdoma Centralizuotai, augimas reikalauja nepaprastai daug investicijų. Gamyba reikalauja daug išteklių. Menkai dalyvaujama pasaulinėje prekyboje. Neegzistuoja finansų sistema. Darbuotojai suiteresuoti gaminti daugiau, bet ne geriau”[6; 6-7].
Viso to pasiakoje praktiškai visad augimo tempai buvo lėtesni nei kapitalistiniame pasaulyje, o nuo 7 dešimtmečio ekonomikos augimo tempai ėmė lėtėti, kai kuriose srityse net kristi. Visa tai maskuodavo didžiulio masto prirašinėjimai. Vidurio Europos šalys šį tą mėgino padaryti, bet tai daugiau buvo kosmetinės priemonės. Visgi , jeigu pabandytumėme atsekti ko norėjo lenkai, čekai ar vengrai: laisvės ar geresnio gyvenimo. Be abejo abiejų. Tačiau visgi vertėtų pripažinti, jog ekonominės problemos iš vedė žmones į demonstracijas ir mitingus. Kaip teigia vakarų istorikai:Lenkijoje neramumai prasidėjo, kai valdžia nutarė pakelti maisto produktų kainas, o streikams vadovavo “Solidarumo” profsąjunga[7; 534]. O ir Sovietų sąjunga savo reformas buvo priversta pradėti savo “perestroiką. Gorbačiovas tik po kelių metų suvokė krizės mastą[.] Kai kurias priemones buvo galima atlikti nepajudinant sistemos šaknų( pvz sugriežtinat sistemos kontrolę, tačiau visos šios priemonė yra pusinės ir trumpalaikės. Tada M.Gorbačiovas ryžosi pradėti radikalesnes reformas. Tiesa kaip pastebi politikos apžvalgininkai: “Gorbačiovas mėgo būti “vidury” tarp kažko radikalesnio iš vienos pusės ir kažko konservatyvesnio- iš kitos , o kai ateidavo metas akivaizdžiai susidurti su priešingomis nuo nuomonėmis, jis visada stengdavosi jas sukurstyti vieną prieš kitą” [8; xi].
Taigi M.Gorbačiovui vykdant decentralizaciją juo ėmė naudotis Sovietų sąjungos tautos, ir nauji jų lyderiai. Naujo “sukirpimo” judėjimai ėmė ryškėti Estijoje. Lietuviai pradžioje laikėsi šaltai (gal būt nesitikėjo, kad tai truks ilgai), vėliau iš ėjo į avansceną. Pradžioje reikalavimai buvo Ekonominiai, tačiau Sąjūdyje įsivyravus Landsbergiui ir kitiems intelektualams neekonomistams palengva pradėjo ekonominiu klausimus ėmė keisti politiniai. Atrodė tarsi M.Gorbačiovas ima nebekontroliuoti padėties. Svarbiausia problema buvo ta, kad šalies Demokratizacija skatino “nacionalizmą”, o demokratizacija negali būti vykdoma viename regione ir nevykdoma kitame. Kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti situacija, jog Pabaltijo “nacionalistai” imdavo ieškoti pritarimo kitose vietose z Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje. Galop kaip teigia atskiri komentatoriai Armijos panaudojimas Vilniuje susilaukė labai didelio pasmerkimo ir pačioje Rusijoje, o įsakymus vykdę kariai nebenorėjo to daryti per Maskvos pučą. Be to pagrindinis faktorius nulėmęs SSRS sunykimą( t.y. Ukrainos atsiskyrimas), buvo tiesiogiai įtakotas Jo liaudies fronto”Ruch”, kuris su Sąjūdžiu palaikė glaudžius santykius.
5.Vietoje išvadų:
Pagrindinėmis sovietų sąjungos žlugimo priežastimi galima laikyti:
1.SSRS sukurta kaip marksistinės pasaulinės respublikos prototipas. Dėl nepavykusio karo išplėsti šios valstybės nepavyko. M.Gorbačiovui atsisakius nuo komunizmo, pačios valstybės poreikis išnyko.
2.Dėl ekonomikos nepajėgumo ir užsitęsusių ginklavimosi varžybų Sovietų ekonomika buvo labai smarkiai nualinta.
3.Pradėti rimtas ekonomikos reformas buvo galima tik tokiu atveju jeigu bus pakeista politinė sistema. Tačiau sistemos demokratizacija tuoj pat nubraukė ekonominius reikalavimus ir pakeitė juos politiniais.
4.Komunistinė sistema prieštarauja vakarietiškos visuomenės principams, tai liudija tokia faktai, jog Socializmas žlugo tuoj po to kai Centrinės ir Rytų Europos piliečiai gavo teisę rinktis.
5.Lietuva, Latvija ,Estija buvo Vakarietiškos civilizacijos tautos, buvusios Sovietų Sąjungoje. Jos suvaidino svarbiausią vaidmenį jai suyrant.
6.Ukraina civilizaciniu požiūriu yra suskaldyta valstybė, todėl žlugus rugpjūčio pučui ten sustiprėjo pro vakarietiškoji srovė.
7.Paleidęs Sovietų kariuomenę nuo savo kontrolės Gorbačiovas pažeidė dar Makiavelio suformuotą principą:” jeigu smogi smūgį smok mirtinai ar ba nesmok visai”. Gorbačiovas iš pradžių leido kariškiams veikti pagal savo taisykles, po to išsigando. Kariuomenės vadai nusprendė, jog pagrindinė kliūtis- Gorbačiovas.
6.Literatūra:
1. Viktoras Suvorovas. Ledlaužis. V., 1995
2. Semiriaga M. Tajny Stalinskoj diplomatii 1939-1941. M., 1992
3. Kort M. The Soviet Collosus. A History of the USSR. N.Y., 1992
4. La Feber W. America Rusia and Cold war 1945-1990. N.Y., 1992
5. Churcill W., Sinews of Peace( speech in Fulton). Htttp://stud.fh-wedel.de/~ia7045/sites winston.html (internetas)
6. Bialer S. Soviet Paradox: Extenal expansion, Internal declaine., N.Y. 1986
7. LeQouer Europa mūsų laikas. V.,
8. Senn A.E. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. V., 1996