Moters dalia Žemaitės apsakymuose

Moteris. Ji – tarsi mūsų gyvenimo prasmė ir šaltinis: ji į mūsų kasdienybę įneša švelnumą meilę, ramybę. Juk kiekvienas gimėme iš meilės iš motinos įsčių. Mes, vyrai ir moterys, turim būti dėkingi mamoms už rūpestį, bemieges naktis, kuomet švelnios rankos liūliavo mus beverkiančius. Tačiau argi visuomet moters meilė susilaukia tokio pat nuoširdaus atsako? Gaila, bet ne .

Nuo senų senovės moteris ėjo ranka rankon su vyru kasdieninuose darbuose : ji kuitėsi namuose dirbo ūkio darbus, rūpinosi vaikais ir vyrais. Dar senovės Lietuvoje “silpnosios” ilgakasės, sttovėdamos ant pilių sienų, svaidė akmenimis liejo smalą ant užpuolikų. Net II – ojo pasaluinio karo metais, vyrams išėjus kariauti, jos dirbo ginklų gamyklose, kasė apsauginius griovius, statė barikadas. Ar už tokius “nuopelnus” – meilę ištikimybę visišką atsidavimą vyrui ir darbui – turi būti atlyginta bloguoju? Atsigręžkime i devynioliktąjį amžių. Kokia buvo tuomet moters padėtis visuomenėje? Moers veikla buvo ribota, ji neturėjo balso teisės ir privalėjo visiškai atsiduoti vyrui.

Galų gale šiai neteisybei turėjo kas nors pasipriešinti Pirmoji moteris, išdrįsusi viešai paskelbti tikrąją situaciją, buuvo Žemaitė. Gal jos kūriniuose visos blogybės yra per daug “sutirštintos”, tačiau jos atskleidžia visišką tiesą. Savo kūriboje autorė moterį parodo darbščią, mylinčią, kenčiančią, aplinkinių engiamą. Visa tai Žemaitė ryškiausiai atskleidžia apsakyme “Marti”. Jau pačioje pirmoje pastraipoje matome vyro požiūrį į

moterį. Tėvas sumano apvesdinti sūnų, sakydamas: “.Tegul iešo mergos su gera dalia, apsimokėsim šiek tiek skolas.” Ir tuo pačiu metu jis jau numano, kaip su ta “merga” bus elgiamasi : “KO gi dar bereikią – pačios klausyt! Tai jau to ir nebus. Bene moteri6k4 turi tiek proto, kad galėtų vyrą valdyti?” Šiuo posakiu aiškiai parodoma, kad moteris namuose neturėjo jokios balso teisės, be to, ji visiškai nuvertinama kaip būtybė, esanti menkesnė uz vyrą neturinti proto. Žemiatė dialogo forma atskleidžia visą tiesą apie santykius devynioliktojo amžiaus šeimoje. Kuomet Vingienė bara sūnų už jo dykaduoniavimą ir apsileidimą, Jonuką užstojo kitas vyras – jo tėvas: “Gerai vaikas sako – ne pamokslus tauzyk, tik pietus duokš greičiau.” Tuo autorė dar sykį primna, jog moteris negali mokyti vyro, jam prrieštarauti, tik privalo rūpintis juo, atlikti savo, kaip moters, žmonos ir motinos, pareigas. Be to, negalime nepastebėti ir kitos vyrų reakcijos į moterų pastabas: ” Mauči! Kaip matai, gauni į snukį!” Tokiais žiauriais grasinimais žmoną tramdo Vingys Kūrinyje “Marti”. Tai pakartoja ir kitas Žemaitės veikejas apsakyme “Neturėjo geros motinos”: “Duosiu kuomet į snukį, tai nusprogsi kuomet ant vietos”.

Įprasta manyti, kad vestuvės yra linksma šventė. Bet ar tai tiesa? Žemaitės kūriniuose jaunoms mergelėms tai yra lyg pragaras: “Katrė kur tik ėjo, per ašaras sau tako ne
ematė. Jonukas jai dideliai netiko”. Tačiau tokia moters dalia. Net mylintis tėvas išleisdamas dukrą u- nemylimo vyro, jai grasina: “Jeigu gerai rengiama ožiuosis ir neklausys, išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs”. Tačiau moterį autorė piešia dvasiškai tvirtą, darbščią. Išleista už nemylimo, nesmagiai ir net kankinančiai praleidusi vestuvių naktį, Katrė pabudusi ryte rado didžiulę netvarką. “Vienok nenuleido rankų : išvarinėjo visus gyvulius, įstatė šiaip duris, užkamšė skarmalais išdaužytus lango stiklus, užniko purvus valyti”. Tačiau vestuvės tėr tik mažas mirksnis gyvenime. Tai supranta visi, tai savo kūriniuose parodo ir Žemaitė. Moters dalią ji puikiai mums atskleidžia vienu epizodu apsakyme “Marti”: “Driežo Katrei kokios vestuvės, tokia ir laimė. Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai, vaikščiojo ar sėdėjo, šnekėjo artylejo juokėsi ar verkė, darbavosi ar gulėjo – vis negerai ir negerai”.

Kad ir koks būtų vargingas, skurdus gyvenimas, tėvui, o ypač motinai, didžiausią džiaugsmą suteikia vaiko gimimas. Ir atvirkščiai – vaiko mirtis – baisiausia nelaimė. O kaip motinai šią skaudžią netektį išgyventi, jeigu ją, nors ir be galo mylinčią ir rūpestingą, vyras kaltina vaiko netektimi. Tokią situaciją Žemaitė pateikia apskyme “Neturėjo geros motinos”. Čia vaizdas piešiamas išties graudus : aplūžusioje pirkelėje, tiek išore, tiek vidumi varganoje, šąla vaikai, sergančiu kūdikiu rūpinasi pailsusi, skurdžiai apsitaisiusi motina. Ji iš ti
iesų rūpestinga : prašoma užkurti ugnį, taria: “Ot, tuojau užkursiu, kad tik Vincelis užmigtų!”. Tačiau vyras, grįžęs iš medžioklės, kaltina pačią, jog ji tesirūpina vaikais ir negali jo apšokinėti: ” Ar aš nesakiau> Nė jokio darbelio, kaip tik apie vaikus čiupinėtis!” Negana to, kad anot Žemaitės, moters dalia – rūpintis ūkiu, vaikus ir vyrą apžiūrėti – bet dar reikia ir vyro pyktį į save priimti. Apsakyme “Neturėjo geros motinos” vyras, sužinojęs, kad vaikas besergąs, kaltina žmoną tuo, kad jam nieko nesakiusi, nors pati iš tiesų jau daugsyk yra apie tai užsiminusi. Bet kas gi atsitinka vaikui mirus? Jo paties sąžinė priminė : ” Per tave vaikas miršta.” Tačiau vyras neatsisako savo išdidumo ir įsitikinimų ir taip atsako žmonai : “Per tave vaikas miršta ! Mažėlis tas mano!. Neturėjo geros motinos!.”

Pastebime jog XIX – ojo amžiaus moteris tikrai gyveno varganai ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ant jos pečių griuvo ne vien sunki kasdieninių darbų našta, bet, be abejo, ir vyro smurtas pasibjaurėtinas elgesys bei brutalūs žodžiai ir keiksmai. Moteris buvo tik daiktas, įnagis vyro rankose. Visai tai mums meniškai perduoda rašytoja Žemaite.

Leave a Comment