Ekstensyvi gamyba ir socialiniai padariniai

Ekstensyvi gamyba ir socialiniai padariniai

1944 m. antroje pusėje Lietuva buvo reokupuota sovietinės kariuomenės, atkuriamos sovietų valdžios ir valdymo institucijos, represinis aparatas. Pramonės įmonės buvo atstatomos, sutvarkoma gamyba, kuri 1952 m. pasiekė ikikarinį lygį. Tačiau pramonė buvo atkuriama ne naujais, našesniais įrengimais, bet suremontavus senus, atvežant iš Vokietijos demontuotų gamyklų stakles, variklius bei mašinas. Tuo metu kito kelio ir nebuvo, bet pramonės atkūrimas 4-ojo dešimtmečio technika kūrė bazę ekstensyviai gamybai, konservavo pramonę mašininės gamybos lygyje, sunkino naujų technologijų diegimą. Dėl šios priežasties nuolat didėjo darbininkų skaičius. 1945–1956 m. darbininkais tapo buvę amatininkai, prekybininkai (uždraudus jų verslus), į miestą bėgo mokesčių nualinti bei kolektyvizacijos išstumti ūkininkai. Be to, 1945–1958 m. į Lietuvą, sovietinės statistikos teigimu, atvyko 150 000 rusakalbių ir iš viso respublikoje gyveno 231 tūkst. rusų, sudariusių 8,5% visų gyventojų. Lietuvoje gyveno 2,7 mln. žmonių, iš kurių 39% miestuose. Darbininkai sudarė 40,9% visų gyventojų ir dauguma jų gyveno miestuose. Be to, per metus darbininkų skaičius padidėdavo 10 tūkst. ir 1959 m. pasiekė 150 tūkstančių. Jų bei sovietinės biurokratijos skaičiaus didėjimas kėlė socialines problemas. Daugiausia jų buvo 1945–1956 metais. 1956 m. darbininkų atlyginimai buvo mažesni nei 1941 metais. Trūkstant maisto ir lėšų pragyvenimui, įmonės bei dirbantieji iš valdžios gaudavo žemės ir kurdavo pagalbinius ūkius, kuriuose augino daržoves, gyvulius.

Atstačius miestus, bet juose apgyvendinus atvykėlius, nuo 1950 m. ėmė trūkti butų darbininkams. Vystant pramonę ekstensyviai, jautėsi gamybinių patalpų ir sandėlių stoka. Šiems tikslams buvo paimami kultūros paminklai, nusavintos bažnyčios, kurias pritaikant naujiems tikslams buvo daroma žala, apgadinami. Individualių namų statyba buvo leidžiama, bet iki 6 dešimtmečio vidurio labai trūko statybinių medžiagų. Jų padaugėjus didesniuose miestuose atsirado tokiais namais užstatytos gatvės, formavosi miestų rajonai. Tačiau 1962 m. sąjunginė sovietinė vyriausybė, motyvuodama neracionaliu miestų plotų didėjimu, uždraudė individualių namų statybą respublikų sostinėse.

Pragyvenimo lygis buvo labai žemas ir didėjo labai lėtai. Iki 7 dešimtmečio pradžios darbininkai suvartojo 30–50% mažiau mėsos, pieno produktų bei kiaušinių nei prieškariniais metais. Plečiant pramonę, trūko plataus vartojimo prekių, kurių suvartojimo prieškarinis lygis taip pat buvo pasiektas tik 7-ame dešimtmetyje.

Lietuvos miestų plėtros planai buvo pradėti ruošti 1948 m. Jie numatė miestų pakraščiuose kurti pramonės rajonus, o centre statyti visuomeninės paskirties bei gyvenamuosius daugiabučius namus. Namai buvo statomi pagal sovietinės architektūros tipinius projektus, buvo masyvūs, puošti kolonomis, portikais („stalininio stiliaus“). Nuo 1955 m. namų statyba industrializuota ir 1959 m. pastatyti pirmieji daugiabučiai penkių aukštų namai iš surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų. 1962–1969 m. iš tokių namų buvo pastatytas pirmasis mikrorajonas Vilniuje – Žirmūnai.

Lietuvos kaime kolūkinių gyvenviečių kūrimas buvo skelbiamas nuo pirmų jo sovietizavimo dienų. Šie planai pradėti realizuoti 6-ajame dešimtmetyje, tačiau tik nuo 1966 m., priėmus specialius nutarimus, kolūkių centrų kūrimas spartėjo. Jame turėjo būti kolūkio administraciniai pastatai, kultūros, švietimo, gydymo įstaigos bei 80–100 gyvenamųjų namų. 1964 m. buvo parengtas gyvenviečių raidos planas, numatęs Lietuvoje iki 1980 metų sudaryti 10 regioninių centrų, kurie būtų jungę mažesnius miestelius ir kaimo gyvenvietes. Kolūkinių gyvenviečių plėtra paspartėjo nuo 1976 m,.kai pradėjo veikti Alytaus namų statybos kombinatas, gaminęs tipinius surenkamus gyvenamuosius namus kaimui. 1989 m. Lietuvoje buvo 1092 kolūkių gyvenvietės, kuriose gyveno 520 400 arba 44,19% visų kolūkiečių.

Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos itin sparčiai pradėjo daugėti miesto gyventojų. Tai buvo susiję su tolesniu pramonės kūrimu, gamybos plėtimu senose įmonėse bei nedideliu darbo našumu dėl pasenusių gamybos įrengimų. Didėjant ekstensyviai gamybai, vis daugiau reikėjo darbininkų. Be to, mechanizuojamas žemės ūkis vertė keltis į miestus kaimo žmones. 1960–1965 m. apie 100 tūkst. žemdirbių išvyko dirbti į pramonės įmones ir iki 1981 m. jų skaičius pasiekė beveik 550 tūkstančių. Tai didino butų problemą miestuose. 7 dešimtmetyje greta komunalinių butų, pradėta kooperatinių butų statyba, gamyklos gavo teisę statytis žinybinius butus. Tokie procesai ne tik didino miestų teritoriją, bet ir keitė miesto ir kaimo gyventojų skaičių. 1970 m. įvyko lūžis, kai miestuose gyveno 50,2% visų šalies gyventojų. Urbanizacijai tęsiantis dar po 10 metų miestuose gyveno 61,6% gyventojų. Didžiausiu miestu ir toliau liko Vilnius, kuriame 1979 m. gyveno 492 tūkst. žmonių. Kaune, antrame pagal dydį mieste, gyveno 370 tūkst. žmonių ir tai vertinama kaip dviejų centrų sistemos susidarymas respublikoje. Vilniui, Kaunui ir Klaipėdai buvo būdingas itin spartus didėjimas: 1950–1965 m. jų gyventojų skaičius padidėjo 82%. Nuo 1960 m. pradėjus kurti 5 naujus regioninius centrus Alytuje, Marijampolėje, Telšiuose, Ukmergėje, Mažeikiuose sparčiau didėjo šių miestų gyventojų. 1960 m. Alytuje gyveno: 13 100 gyventojų, 1985 m. – 68 800, Utenoje: 7 300 – po 25 metų jau 30 000. Mažeikiuose atitinkamai 8 200 ir 37 500 gyventojų. Miestuose lietuviai vyravo ir tik Vilniuje 1979 m. lietuviai sudarė 47,8% visų gyventojų. Dauguma rusakalbių miesto gyventojų dirbo geležinkelių transporte, civilinėje aviacijoje, laivininkystėje, statyboje, sąjunginio pavaldumo įmonėse.

Miestų raida kėlė socialines-buitines problemas. Formavosi gyvenamieji mikrorajonai. Tik Vilniuje 7–9 dešimtmečiuose buvo pastatyti Žirmūnai. Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Pašilaičiai, Šeškinė, Baltupiai, Fabijoniškės. Prie jų buvo derinama infrastruktūra: tiesiamos gatvės, nustatomi nauji autobusų ir troleibusų maršrutai. Gerėjo aptarnavimas. Apie 1980 m. dauguma parduotuvių perėjo prie savitarnos, naujuose mikrorajonuose ėmė veikti prekybos centrai, buitinio aptarnavimo bei paslaugų įmonės, kino teatrai.

8–ame dešimtmetyje miesto gyventojų pajamos padidėjo ir jos buvo didesnės už Sovietų Sąjungos vidurkį. Tai įgalino padidinti maisto produktų suvartojimą, apsirūpinimą buities prietaisais, radijo, TV aparatūra ir itin transporto priemonėmis. 1982 m. Lietuvoje buvo 273 218 lengvųjų automobilių ir pagal individualių automobilių skaičių (87) tūkstančiui gyventojų Lietuva pirmavo Sovietų Sąjungoje. Tuo laikotarpiu nauju socialiniu reiškiniu tapo asmeninės gerovės šūkis „kova už gerą individualią buitį“. Ji buvo kuriama leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, bet iš esmės gyventojai prisitaikė prie buvusio režimo. 8–9 dešimtmečių sandūroje, blogėjant Sovietų Sąjungos ekonominei padėčiai, Lietuvoje ėmė stigti plataus vartojimo prekių, kai kurių maisto produktų. Tai kėlė socialinę įtampą krašte, formavo nuostatą, kad Sovietų Sąjunga išnaudoja Lietuvą. Miestuose šią įtampą didino rusakalbių „ekonominis turizmas“, buitiniai lietuvių ir rusų konfliktai.