Sovietinė propaganda spaudoje: lietuvių pabėgimai iš Sovietų Sąjungos 1960 – 1970 m.

VILNIAUS UNIVERSITETO
Istorijos fakulteto

REFERATAS

Sovietinė propaganda spaudoje: lietu-vių pabėgimai iš Sovietų Sąjungos 1960 – 1970 m.

Vilnius
2005

ĮŽANGA

Dvidešimtojo amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, stiprėjant represinėms priemonėms prieš rezistencinį judėjimą, silpnėjant lietuvių pasipriešinimui prieš sovietinę valdžią, nesulaukiant žadėtos užsienio pagalbos, dalis Lietuvos gyventojų ėmė puoselėti planus ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Pirmieji sėkmingi bandymai užfiksuoti šeštojo de-šimtmečio pradžioje. Pabėgti iš Sovietų Sąjungos buvo mėginama keliais pagrindiniais būdais: jūros keliu, turistinių kelionių metu bei nuvarant lėktuvus. pavykus pabėgt į kurią nors užsienio valstybę, buvo prašoma tos valstybės suteikti politinį prieglobstį.
Apie sėėkmingus lietuvių pabėgimus ar apie mėginimus pabėgti žinoma iš Lietu-vos ypatingojo archyvo saugomų dokumentų. Atskirų mokslo veikalų, nagrinėjančių šią temą – nėra. Tačiau apie kai kuriuos įvykius buvo rašoma ne tik sovietinėje spaudoje, bet ir užsienio valstybių bei lietuvių emigracijos spaudoje.
Deja įvykiai sovietinėje spaudoje ne visada būdavo nušviečiami objektyviai, o apie kai kuriuos pabėgimus iš viso nebuvo rašoma.
Šio darbo tikslas – parodyti kaip 1960 – 1970 m. lietuvių pabėgimai iš Sovietų Sąjungos buvo aprašomi tuometinėje Lietuvos spaudoje, jei apie juos buvo rašoma.

Lietuvių pabėgimai iš Sovietų Sąąjungos nuo 1960 m. iki 1970 m.

Pirmieji lietuvių pabėgimai užfiksuoti šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nuo 1951 m. iki 1960 m. minimi tik trys lietuvių pabėgimai. Septintajame dešimtmetyje pabėgimų pa-daugėjo.
Septintajame dešimtmetyje pirmasis pabėgo Antanas Algirdas Bartusevičius. Jis, tarnaudamas sovietinėje armijoje Vokietijoje, 1960 m. birželio 4 d. pabėgo iš ka

arinio da-linio. Peržiūrėjus 1960 m. birželio 4 d. – liepos 4 d. laikraščius „Tiesa“ ir „Komjaunimo Tiesa“, nerasta nė mažiausios užuominos apie šį įvykį.
1961 m. kovo mėn. Juozas Miklovas dalyvavo turistinėje kelionėje ir būdamas Pa-ryžiuje išėjo iš viešbučio ir negrįžo. Vėliau jis paprašė Prancūzijos politinio prieglobsčio. Peržiūrėjus 1961 m. kovo 1 d. – gegužės 31 d. laikraščius „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, nerasta jokios žinutės apie šį pabėgimą.
Tais pačiais metais įvyko dar vienas pabėgimas iš Sovietų Sąjungos, tik šį kartą pa-sirinktas jūrų kelias. Jonas Pleškys, kuris buvo karinio jūrų laivyno kapitonas, 1961 m. balandžio 6 d. išplaukė į jūrą ir balandžio 6 d. naktį į 7 d. pabėgo į Švediją, kur paprašė politinio prieglobsčio. Peržiūrėjus 1961 m. balandžio 7 d. – gegužės 7 d. laikraščius „Tie-sa“, „Komjaunimo tiesa“ bei „Tarybinė Klaipėda“, apie J. Pleškio pabėgimą nerasta jo-kios užuominos.
1962 m. spalio 29 d. Algirdas Bružas, padedamas užsieniečių jūūrininkų, švedų laivu pabėgo iš Klaipėdos į Olandiją, kur paprašė politinio prieglobsčio. Apie šį pabėgimą, pe-ržiūrėjus 1962 m. spalio 29 d. – lapkričio 29 d. „Tiesą“, „Komjaunimo tiesą“ ir „Tarybinę Klaipėdą“, vėlgi nerasta nė vienos žinutės.
Jurgis Ferdinandas Vaitkevičius ir Albinas Bibrys buvo tankerio „Alytus“ jūreiviai. 1963 m. liepos 18 d., tankeriui stovint Kanados Galtfako uoste, jiedu paliko laivą ir krei-pėsi į valdžią, prašydami suteikti politinį prieglobstį. Peržiūrėjus 1963 m. liepos 18 d. – rugpjūčio 18 d. laikraščius „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir „Tarybinė Klaipėda“, apie Vaitkevičiaus ir Bibrio pabėgimą nerasta jokios užuominos.
1966 m. spalio 16 d. Pr
ranas Ulevičius, būdamas turistinėje kelionėje Suomijoje, Turku mieste atsiliko nuo grupės ir pabėgo į Švediją. 1966 m. spalio 16 d. – lapkričio 16 d. laikraščiuose „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“ jokių pranešimų apie P. Ulevičiaus pabė-gimą.
Juozas Gurskas, motorlaivio „Igarkalis“ jūreivis, 1968 m. spalio 11 d., motorlaiviui stovint Briuselio uoste, negrįžo iš kranto ir paprašė politinio prieglobsčio. Deja, peržiūrė-jus 1968 m. spalio 11 d. – lapkričio 11 d. „Tiesą“, Komjaunimo tiesą“ ir “Tarybinę Klai-pėdą“, apie šį įvykį nerasta nė vienos žinutės.
Peržvelgus pagrindinę ir svarbiausią tuometinės Lietuvos spaudą, nerasta nė ma-žiausių pranešimų apie minėtuosius sėkmingus lietuvių pabėgimus iš Sovietų Sąjungos. Dažnai straipsniai apie ūkio pasiekimus ar našiai dirbančias melžėjas, paukštininkes, ar darbininkes puikuojasi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, lyg tai būtų svarbiausios naujienos. Apie sėkmingus lietuvių pabėgimus iš Sovietų Sąjungos nerašoma visiškai nieko, tarsi jie būtų nesvarbūs, neįdomūs, bet greičiausiai sovietinei valdžiai buvo nepar-anku, kad liaudis žinotų apie tokius sėkmingus pabėgimus.

1970 m. P. ir A. Brazinskų pabėgimas iš Sovietų Sąjungos.

Pranas Brazinskas gimė 1924 m. Po tėvo mirties, 1952 m. tapo Vievio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju. 1955 m. jis nuteistas už naudojimąsi tarnybinėmis parei-gomis vieneriems metams pataisos darbų, atlyginant padarytus nuostolius. 1955 m. sausio mėnesį vėl nuteistas, šį kartą penkeriems metams laisvės atėmimu ir konfiskuojant turtą, bei atlyginant padarytą žalą valstybei. Tačiau 1965 m. birželį jis buvo lygtinai paleistas. Kartu su buvusia Vievio kooperatyvo bu

uhaltere A. Koreivo išvažiavo į Vidurinę Aziją, kur antrą kartą susituokęs tapo Pranu Koreivo.
1970 m. spalio 13 d., Pranas Brazinskas su sūnumi Antanu Brazinsku, pasiėmę ba-gažą, ginklus ir sukauptus dolerius, išskrido į Užkaukazę. Į Batumį atvyko spalio 14 d. ir pasirūpino bilietais į Suchumį. Vietas gavo pačiame lėktuvo priekyje, priešais bagažo skyriaus duris.
Spalio 15 d. lėktuvas „AN – 24B“ su 45 keleiviais, tarp kurių buvo ir Brazinskai, skrido reisu Batumis – Suchumis. 12 val. 40 min. Brazinskai, grasindami ginklais parei-kalavo pakeisti lėktuvo kursą ir skristi į Turkiją, kurios siena buvo čia pat. Stiuardesei Nadeždai Kurčenko jie įteikė voką, su dar Vilniuje išspausdintu „Įsakymu NR. 9“. Šiame įsakyme buvo 3 punktai. Pirmajame buvo įsakymas skristi nurodytu maršrutu, antrajame liepiama nutraukti radijo ryšį, o trečiajame rašoma, kad už įsakymų nevykdymą laukia mirtis. „Įsakymas Nr. 9“ buvo pasirašytas Generolo Krylovo vardu. P. Brazinskas, vilkė-jęs kariškio uniformą, turėjo atrodyti įtikinamai, tačiau stiuardesė atsisakė lėktuvo įgulai perduoti „Įsakymą“. Įstumta į bagažo skyrių, ji įėjo į įgulos kabiną ir lėktuvo vadui pra-nešė apie padėti lėktuve. Tuo metu P. Brazinskas išdaužė įgulos kabinos durų stiklą ir dviem šūviais nužudė stiuardesę. Šturmanas Valerijus Fadejevas bandė perduoti nelaimės signalą, bet buvo pašautas. Sužeistas ir borto mechanikas O. Bobajanas. Vienas keleivis bandė išlaužti bagažo skyriaus duris, tačiau iš vidaus ėmė šaudyti A. Brazinskas. Tada P.Brazinskas sunkiai sužeidė lėktuvo vadą Ge
eorgijų Čachrakiją, nes šis atsisakė sukti į Turkiją. Sužeista lėktuvo įgula buvo priversta nusileisti Turkijos teritorijoje, Trabzono mieste.
Nusileidusį lėktuvą apsupo policininkai. Brazinskai buvo nuginkluoti ir išvesti. net-rukus jie paprašė politinio prieglobsčio. Brazinskai buvo įkalinti Trabzono kalėjime. pa-gal Turkijos įstatymus jie buvo kaltinami stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių su-žeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sukūrimu, nelegaliu ginklų įvežimu bei įvažia-vimu be vizų. Iš viso 24 kartus įvairaus lygio Turkijos teismai sprendė Bražinskų likimą. Turkiją spaudė Sovietų Sąjunga reikalaudama perduoti jai Bražinskus, kad juos teisingai nuteistų tarybinis teismas, o iš kitos pusės spaudė JAV lietuviai emigrantai bei įvairių ša-lių įvairios organizacijos, kad Bražinskai būtų paleisti. Byla iš esmės tapo politine.
1974 m. gegužės 21 d. Turkijos Respublikos 50-mečio proga Bražinskai paleisti iš kalėjimo.
1970 m. spalio 16 d. – gruodžio 31 d. pagrindiniame tuo metu laikraštyje „Tiesa“ yra net apie 50 straipsnių, skirtų šiam įvykiui ir jo pasekmėms. Pirmasis pranešimas, iš-spausdintas jau 1970 m. spalio 16 d., buvo labai mažas, ir jame tebuvo išdėstyti pirminiai duomenys apie lėktuvo užgrobimą. Daugiau ir išsamesnių straipsnių pradėta spausdinti nuo spalio 20 d. vėliau šiam įvykiui skirta daug dėmesio. Keletą kartų straipsniai apie Bražinskų pabėgimą buvo spausdinami net pirmuosiuose puslapiuose.
Dauguma straipsnių tarpusavyje yra panašūs. Kai kurių netgi vienodos antraštės. vi-sų pirma, į akis krinta tai, kad tik spalio 20 d. P. Kūrio pranešime parašomos nusikaltėlių pavardės, kurios ir vėliau minimos tik kai kuriuose straipsniuose. Dažniausiai Bražinskai vadinami banditais, žudikais, žmogžudžiais, nusikaltėliais, išdavikais, teroristais ir pan. Ne vienas straipsnis skirtas aprašyti niekingai P. Bražinsko praeičiai. Atskleidžiama, kad jis jau buvo teistas du kartus. Pasakojama koks tai buvo baisus žmogus, taip pat pasako-jama apie jo gyvenimą iki lėktuvo užgrobimo. Tuose straipsniuose taip pat spausdinama jo buvusių pažįstamų ar kaimynų pasakojimai. Kai kurie baisisi, kad į šį nusikaltimą jis įtraukė ir savo sūnų.
Visiškai priešingai apibūdinama nužudytoji lėktuvo palydovė Nadežda Kurčenka. Spalio 20 d. numeryje išspausdinta net jos nuotrauka. Straipsniuose apie N. Kurčenką pažymima, kad ji buvo komjaunuolė, drąsi, šauni jauna mergina. Už žygdarbį pastojant banditams kelią, ji buvo apdovanota Garbės ženklu.
Beveik kiekviename straipsnyje yra reikalavimai, kad P. ir A. Bražinskus Turkijos vyriausybė perduotų Sovietų Sąjungai, kur juos teistų tarybinis teismas, nes oro piratai ir žudikai turi būti teisiami tos valstybės, kurios teritorijoje įvykdė savo nusikaltimus. Taip pat pabrėžiama, kad visi tarybiniai žmonės rūsčiai pasipiktinę, pasibaisėję nusikaltimu ir reikalauja, kad Bražinskai susilauktų pelnytos bausmės visu tarybinių įstatymų griežtu-mu. Tokius reikalavimus išdėstė visi. Spaudoje buvo paskelbti Vilniaus valstybinio uni-versiteto Teisės fakulteto dekano Prano Kūrio, Aukščiausiojo Teismo nario Laimanto Misiūno, APN korespondento Algimanto Čekuolio, Juridinės komisijos pirmininko V.Deksnio, įvairių miestų gyventojų, stiuardesių, lakūnų, darbininkų, mokytojų, dėstyto-jų, studentų, jaunimo, įmonių direktorių, pažangių emigrantų ir reemigrantų pareiškimai. Be to, kai kuriuose straipsniuose išdėstoma, kad oro piratystės veiksmai yra smerkiami tarptautinės teisės, mat lėktuvų užgrobimai dar 1963 m. buvo pasmerkti Tokijo konvenci-joje, o 1970 m. – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Buvo surengta net keletas mitingų, kuriuose išsakyti minėtieji reikalavimai.
Buvo ne tik reikalaujama, bet ir piktinamasi. Visų pirma, Turkijos valdžios neryž-tingumu. Teigiama, kad Turkijos sprendimai yra įtakojami užsienio valstybių, ypač JAV lietuvių emigrantų. Piktintasi, kad Bražinskų lėktuvo užgrobimas, įgulos narių sužeidimas bei lėktuvo palydovės nužudymas buvo verčiama politiniu įvykiu. Emigrantų organizaci-jų vadovai spaudoje išvadinti karo nusikaltėliais, nešvariomis emigrantų atmatomis, reak-cingaisiais emigrantais, buvusiais hitleriniais pakalikais.
Paskutinis straipsnis išspausdintas 1970 m. lapkričio 6 d. jo pagrindą sudarė TSRS Generalinio prokuroro pareiškimas, paskelbtas lapkričio 5 d. vykusioje spaudos konfe-rencijoje TSRS prokuratūroje. Tai tarsi apibendrinamasis straipsnis, kuris užbaigiamas reikalavimu grąžinti nusikaltėlius į Sovietų Sąjungą, kur juos teistų tarybinis teismas.
Po šio straipsnio iki 1971 m. nebeišspausdinama jokio pranešimo dėl Bražinskų lėk-tuvo užgrobimo.

IŠVADOS
Nepavykus atkovoti Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir nenorint paklusti so-vietiniam režimui, dalis Lietuvos gyventojų ėmė puoselėti mintis pabėgti iš Sovietų Są-jungos. Tai buvo mėginama padaryti keliais pagrindiniais būdais: jūros keliu, turistinių kelionių metu ar užgrobiant lėktuvu.
Sovietinėje visuomenėje požiūris į tokius asmenis buvo neigiamas, nes jie buvo smerkiami už materialių dalykų troškimą ir pasidavimą kapitalistinio pasaulio įtakai. Tuo tarpu emigracinės lietuvių išeivijos bei užsienio valstybių spaudoje pabėgimų motyvai būdavo politizuojami. Tai peraugdavo į ideologinę priešpriešą tarp „kapitalistinio ir ko-munistinio pasaulių“. Pabėgimai iš Sovietų Sąjungos traktuoti kaip žygdarbiai.
1960 – 1970 m. buvo 8 sėkmingi pabėgimai iš Sovietų Sąjungos, tačiau spaudoje rašyta tik apie 1970 m. spalio 15 d. P. ir A. Bražinskų pabėgimą, užgrobiant lėktuvą. Tik-riausiai sovietinei spaudai nebuvo naudinga rašyti apie sėkmingus lietuvių pabėgimus, kurių metu nepadarytas joks nusikaltimas. P. ir A. Bražinskai, bandydami pabėgti, ne tik užgrobė lėktuvą, bet ir sužalojo įgulos narius bei nužudė lėktuvo palydovę.
Straipsniuose, skirtuose šiam pabėgimui aprašyti, kreipiamas dėmesys į atliktą nu-sikaltimą, o tai jog jo tikslas buvo pabėgimas iš Sovietų Sąjungos – straipsniuose nera-šoma.
Šis įvykis tebuvo dar viena proga spaudoje skleisti sovietinę propagandą. straips-niuose skirtuose šiam įvykiui aprašyti buvo naudojamos įvairios propagandos rūšys, nuo „baltosios“ iki „juodosios“ propagandos.

Leave a Comment