Simonas Daukantas žymus XIXa. istorikas, rašytojas ir demokratiškai nusiteikęs pilietis.Deja, apie jo vaikystę beveik nėra žynių. Žinoma tik tai, kad jis gimė Kalviuose, už keturių kilometrų nuo mažučio Lenkimių miestelio, o jo seneliai buvo vietiniai žemaičiai ir, kad savo šeimoje jis buvo vyriausiasis vaikas. Apie tai, kur mokėsi S.Daukantas tikslių žinių taip pat nėra. Manoma, kad jis mokėsi parapijinėje mokykloje, mat pagal Edukacinės komisijos, vėliau ir Vilniaus universiteto pageidavimą, jos privalėjo veikti kiekvienoje parapijoje. Žinoma ir tai, kad jis turėjo pasiturintį globėją-kunigą S.Lopasinskį. jis, norėdamas, kad Daukantas daugiau pasiektų, užrašė jį kaip bajorų vaiką, mat tais laikai, mužikas niekur negalėdavo eiti: visur būdavo suvaržytas sodžiuje, mieste, amate ir mokykloje. Pirmosios žinios apie S.Daukanto mokslą susijusios su Kretingos mokykla. Ten jis mokėsi lenkų, rusų ir lotynų kalbas. Nors pagal Edukacinės komisijos sprendimą mokyklose turėjo būti dėstoma gimtoji kalba, tačiau nė viena mokymo programa nebuvo išleista lietuvių kalba. Baigęs Kretingos mokyklą S.Daukantas nepanoręs būti kunigu, kaip įprasta visiems valstiečiams įstojo į Vilniaus gimnaziją. O 1816m S.Daukantas įstoj į Vilniaus universitetą ir pasirenko literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Vėliau 1818m. jis perėjo į moralinių ir politinių mokslų fakultetą. S.Daukantas yra kaip reta nuosekli, nesiblaškanti, užsibrėžto tikslo atkakliai siekianti asmenybė. Jis buvo labai stiprus žmogus pasitikintis savimi, o dar labiau savo įdėja, kurią galima būtų pavadinti visuomeniniu tautos budinimo projektu. Ankstyvam nacionaliniam bei patrijotiniam kultūros etapui būdingas mokslinių disciplinų neišlaikymas. Pažymėtinas ir Daukanto daugiadarbiškumas-renka istorinius dokumentus, rašo istoriją, domisi kalbotyta(sudaro žodyną, etimologizuoja, kuria bendrinę kalbą), renka ir publikuoja tautosaką, rašo elementorių ir kitas mokymui reikalingas knygas, verčia ir publikuoja skaitinius jaunimui ir kt. Tai ne jo asmenybės nenuoseklumas, bet tipiškas to meto kultūros veikėjo bruožas.
Šiam istoriografijos etapui itin būdingas savos tautos istorijos, kalbos, kultūros aiškinimas. Lygiai kaip S.Daukantas pagonis lietuvius laikė daug kuo viršesnius už gretimas tautas. S.Daukantas savo veikaluose moko dviejų dalykų-dorybės ir gudrumo, išmintingumo. Į dorybės turinį įėjo ir tėvynės meilė, pagarba gimtajai kalbai. Moralinės problematikos svarbą rodo ir pirmasis žodis, kurį Simono elementoriuje skiemenimis perskaito mokinys; jis yra ne tėvynė ar Lietuva, kaip šiandien įsivaizduotume, bet do-ry-bė. S.Daukantas pasitikėjo proto galia, pasitelkęs švietimą, mokslą, ketino pakeisti ekonominę, kultūrinę lietuvių valstiečio padėtį. Daukantas didelią reikšmę savo kūryboje skiria ir luomų nutrynimui. Štai kodėl Simonas išsikovojęs bajoro titulą neteikė tam didelės reikšmės. Deja, Simonui dėl jo rašymo pobūdžio kildavo daug problemų, mat jo tikslas buvo: “išvalyti žemaičių kalbą nuo lenkų purvo”, todėl jis rašė senąja žemaičių kalba kuri jau buvo nebevartojama. Meniškiausi S.Daukanto veikalų epizodai visai pagrįstai laikomi miško aprašymai, tačiau mažokai kreipiama dėmesio į tos temos literatūrinę tradiciją. Aišku šiandien šypseną gali sukelti istoriko tikėjimas, kad atkūrus senosios Lietuvos girias, užveisus sodus, tauta prisikels iš amžių miego. S.Daukantas labai draugavo su Motiejiumi Valančiumi. Jie abu skatino lietuvius atsibusti iš amžino miego. Deja, per paskutiniusius savo gyvenimo metus jis susipyko su Valančiumi. Jo priežastys vėlgi nėra iki galo išaiškintos. Simonas taip ir mirė nespėjęs susitaikyti su Valančiumi. Per visą savo gyvenimą Simonas Daukantas daug prisidėjo prie Lietuvos budinimo. Istoriko gyvenimas ir raštai rodo, kiek daug savo krašto labui gali nuveikti vienas žmogus, kiek tautos kultūrai gali pasitarnauti gimtinę ir jos žmones mylinti, gerbianti asmenybė. Bet, kad ir kiek Daukantas būtų davęs Lietuvai ir jos tautiečiams, tačiau anot Simono biografijos tirinėtojo V.Merkio, paskui Daukanto karstą ėjo kokios trys senės, o Papilės piliakalny pasitiko tik duobkasiai.