energetines ekologijos problemos

Žmogus, kaip biologinė rūšis, egzistuoja daug tūkstančių metų, tačiau jis vienintelis Žemėje sąmoningai ir kryptingai moka pasitelkti gamtą savo reikmėms. Visą žmonijos istoriją galima vertinti kaip jos santykio su gamta procesą.
Ankščiau žmogaus ūkinės veiklos sukeltos ekologinės krizės buvo tik vietinio pobūdžio ir negrėsė visai žmonijai. Kitaip yra dabar, kai labai smarkiai išaugo civilizacijos energetinis aprūpinimas. Ekologijos reikalavimai tarptautiniu mastu ypač aktualūs tapo išradus atominę bombą ir branduolinę energiją.
Galimos ekologinės krizės pavyzdys gali būti sumažėjęs garavimas iš vandenynų paviršiaus dėl užterštumo naafta ir kitomis medžiagomis. Taigi sumažės ir kritulių, o jų taip trūksta daugelyje Žemės rajonų. Vandens išteklių mažėjimas reiškia, kad žmonės turės atitinkamai mažai maisto išteklių. Jų sumažėjimas 20-30 % nepaliaujamai didėjant gyventojų skaičiui, gali tapti katastrofiškas.
Puikiai suprantu, kad visos šiuolaikinės civilizacijos gėrybės – prekių įvairovė ir gausa, modernios transporto priemonės, kosminiai skrydžiai, fabrikai ir t.t. – yra didelio dirbtinės energijos kiekio, kurį dabar gamina ir vartoja žmonija, pasekmė. Mes gyvename ne saulės energijos dėka, kaip augalai ir gyvūnai, o vartojame tas angliavandenilių – naftos, duujų, anglių, degiųjų skalūnų – atsargas, kurias sukaupė biosfera per šimtus milijonų metų. Nesivaržydami eikvojame neatsinaujinančius energijos šaltinius ir visų mūsų likimas priklauso nuo vamzdžio, kuriuo šie ištekliai patenka iš žemės gelmių į paviršių ir pasiekia mus. Ir jeigu rytoj iš šio va

amzdžio niekas nebesilies, jeigu dujų ir naftos šaltiniai išseks, tai kartu su tuo sustos ir automobiliai, traukiniai, nutruks energijos tiekimas. Sustos ne tik pramonės gamyba, bet nusmuks ir žemės ūkis, neįmanomos pasidarys gyvenimo sąlygos.
Jūs galite paprieštarauti. Neva, senkančius angliavandenilių energijos šaltinius ilgainiui pakeis branduolinis kuras, kad jau pasirodė greitųjų neutronų reaktoriai, kurie atgamina branduolinį kurą, kad gal ne už kalnų ir valdoma termobranduolinė reakcija. O tai reiškia beribius energijos šaltinius. Tada žmonija galės gaminti dirbtinės energijos tiek, kiek norės.
Ir čia išties yra daug tiesos. Tačiau kai kas svarbaus praktikai tokiuose samprotavimuose praleidžiama, neįvertinama. Pirmiausia, branduolinė energetika dabar susiduria su didelėmis saugumo ir branduolinio kuro laidojimo problemomis. Be to, išaugo jos kaina. Dėl šių priežasčių dabar vyrauja nusivylimas branduoline energetika ir daaugelyje šalių, kaip ir Lietuvoje, branduoliniai reaktoriai uždarinėjami.
Tarkime, kad valdoma termobranduolinė sintezė išties bus panaudota. Tačiau energetikos ekologinis pavojus kils ne dėl to, kad išseko energijos šaltiniai, o dėl pačios ne saulės kilmės energijos gamybos kiekio pasaulyje. Kaip žinia, iš Saulės Žemė gauna milžiniškus kiekius energijos ir išsaugo pastovią vidutinę temperatūros tai reiškia, kad Žemė ir išspinduliuoja panašų energijos kiekį į kosmosą, kokį gauna iš saulės,t.y. energijos balansas, antraip sistema prarastų pusiausvyrą. Žemė arba įšiltų, arba atšaltų ir abiem atvejais taptų pl
laneta be gyvybės.
Objektyviai šis balansas nėra visiškai tikslus, jis labai nežymiai skiriasi. Jis būtų tikslus, jeigu būtų kalbama apie asteroidą, kuriame nėra gyvybės. Tačiau Žemėje yra gyvenimas, yra augalai, gyvūnai, kurie Saulės energijos dėka kuria gyvąją materiją, besirandančią nuolatinėje apykaitoje. Taigi ne visa iš Saulės gauta energija Žemės grąžinama į kosmosą. Dalis jos užkonservuojama Žemės gelmėse. Organinio kuro atsargose kaip tik yra dalis Saulės energijos, kurią Žemė gauna iš neišspinduliuoja atgal į kosmosą. Čia svarbu suprasti, kad gyvenimas, jo evoliucija ilgus šimtmečius vyko tik labai nežymaus tokio disbalanso sąlygomis. Ir šio nežymaus disbalanso keitimas yra labai pavojingas žmonijai.
Deja, Žemės šilumos pusiausvyra jau kinta. Vis daugiau vartojame energijos, kurią biosfera kaupė per amžius. Ši dirbtinė energija išsisklaido ir šildo žemynus, vandenyną, atmosferą. Kad ir kokia maža būtų ši dirbtinės energijos į Žemės šilumos balansą injekcija, ji būtinai padidins mūsų planetos temperatūrą. Šiuo metu, kai pasaulyje gaminamos energijos kiekis dar matuojamas Saulės energijos procento šimtosiomis dalimis, tokio Žemės “atšilimo” galima ir nejusti bei nepaisyti.
Tačiau energijos gamyba didėja labai greitai ir be perstojo. Ji padvigubėja, tarkime, kas 20 metų. Ir neužkalnų tas laikas, kai dirbtinės energijos gamyba ims juntamai veikti Žemės šilumos balansą. Ir bet kokios dirbtinės energijos (šiluminės, branduolinės) gamyba, išskyrus Saulės energijos naudojimą ir tai su
u išlygomis.
Taigi primytivus supratimas, kad energijos gamybos didinimas yra visada gėris, turi būti pakeistas. Štai padidėjus Žemės vidutinei temperatūrai 4-5 C žmonijai gresia katastrofa. Tai riba, kurios jokiu būdu negalima peržengti. Pasirodo, mūsų civilizacijos egzistavimas įmanomas tik labai siaurame temperatūros diapazone, kurį išlaikyti yra svarbiausias ekologijos reikalavimas. O jeigu vidutinė Žemės temperatūra nukristų
3-4 C, neišvengiamai prasidėtų naujas ledynmetis ir gyvybei Žemėje liktų tikrai siaura pusiaujo zona. Jei Žemės temperatūra padidėtų 4-5 C, imtų tirpti ledynai, vandenynų lygis pakiltų dešimtis metrų, būtų užlieti miestai ir derlingiausios žemės. Žinoma, šis procesas bus ilgas – truks šimtmečius, tačiau jis neišvengiamas.
Ir tai dar ne viskas. Dėl atšilimo pasikeistų visas atmosferos cirkuliacijos pobūdis ir didžioji neužlietos Žemės paviršiaus dalis taptų pusdykume.
Taigi jėga, kurią žmogui duoda energija, dar reikia mokėti naudotis. Vienas neatsargus žingsnis, ir visas civilizacijos gėris subyrės. Neturime pamiršti, kad žmogus yra gamtos dalis ir turi harmoningai su ja gyventi.
Be viso to anglies dioksido koncentracijos didėjimas gali sukelti vadinamąjį šiltnamio efektą. Jo esmė paprasta: anglies dioksidas praleidžia Saulės trumpabangius spindulius, kurie įšildo žemynus, vandenynus, atmosferą ir sulaiko Žemės ilgabangį (šilumos) išspinduliavimą, kuris sukelia jos vidutinės temperatūros padidėjimą
Šiltnamio efekto reikšmės formuojant mūsų planetos klimatą negalima pervertinti. Jeigu Žemės atmosferoje nebūtų vandens garų ir anglies dioksido, kuris sulaiko Žemės ši
ilumos išspinduliavimą, vidutinė atmosferos temperatūra būtų 31-32 C žemesnė negu dabar. Tai reiškia, kad net pačiame pusiaujyje būtų neigiamos temperatūros ir vietoj vandenyno būtų ledynai.

Tik atsižvelgiant į visa tai, galima vertinti energetikos plėtros galimybes šalyje. Pirmiausia turi būti išnaudojamos visos racionalaus ir efektyvaus energijos naudojimo galimybės nedidinant energijos naudojimo galimybės nedidinant energijos gamybos. Sutaupyti energiją yra 2-3 kartus pigiau negu tokį pat energijos kiekį gaminti. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad energijos taupymas yra pigus ir lengvas reikalas. Šioje srityje geresnių rezultatų pasiekia turtingos išsivysčiusios šalys, o ne besivystančios.
Pagrindinė ekologinė problema šalies energetikoje yra CO2 išmetimų stabilizavimas ir mažinimas, kaip to reikalauja Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencija, Kioto protokolas. Reikia pripažinti, kad Ignalinos AE uždarymo atveju reikalavimas 2010m sumažinti CO2 išmetimus iki 1990m lygio tampa problematiškas. Uždarius AE CO2 išmetimai 2010m bus 1,5 karto didesni nei veikiant AE ir 1,3 karto didesni nei1990 metais.
Lietuvoje galėtų būti geriau panaudojami hidroenergijos ištekliai, kurių techninės atsargos sudaro apie 2,7 TWh per metus ir kol kas panaudojama tik 14 %. Didelės hidroelektrinės (HE) ypač jų pikinės galios, gali konkuruoti net su kombinuoto ciklo turbinomis, kai ateityje brangs gamtinės dujos bei dyzelinis kuras ir teks mokėti baudas už CO2 išmetimus (1t – 7 JAV doleriai). Tai ypač aktuolu Lietuvai, kurios kuro ištekliai menki. Hidroenergija didina valstybės energetinę nepriklausomybę, saugo gamtą, padeda vykdyti JT ir Kioto reikaklavimus.

Leave a Comment