SEPTYNIŲ PASAULIO STEBUKLŲ PĖDSAKAIS

TURINYS

ĮVADAS..............................2
I.EGIPTO PIRAMIDĖS............................4
II. KABANTIEJI BABILONO SODAI......................8
III. EFESO ARTEMIDĖS ŠVENTYKLA...................10 IV. OLIMPIJOS DZEUSO STATULA....................12 V. HALIKARNASO MAUSOLIEJUS ................... .14 VI. RODO KOLOSAS...........................16
VII. ALEKSANDRIJOS ŠVYTURYS.....................18
IŠVADOS..............................20
LITERATŪRA..............................21ĮVADAS
Mūsų amžiuje žmonija pradėjo skverbtis į kosmosą. Kartu  amžius tapo tikru savo namų – Žemės planetos – jos gelmių, atmosferos, jūrų ir vandenynų gelmių atradimu. Atskleidžiami nauji pasauliai ne tik erdvėje (kosmosas, Žemės bei vandenynų gelmės), bet ir laike. Istorijos mokslas atgaivina tolimąją praeitį, kurią nuo mūsų skiria dešimtys, šimtai, tūkstančiai amžių.

Praeities įvykiais domėjosi ir Asirijos karaliai, ir Romos popiežiai, ir išsilavinę Europos monarchai. Taačiau tai buvo daugiau smalsumas, o ne noras sužinoti, kas iš tikrųjų dėjosi prieš daugelį amžių ir tūkstantmečių. Tik prieš kokį pusantro šimtmečio atsirado tokie mokslai, kaip archeologija, etnografija, antropologija, lingvistika. V – VI amžius, kai buvo atrasti nauji žemynai, mes vadiname “didžiųjų geografinių atradimų“ epocha. “Didžiųjų istorinių atradimų epocha“ galima pavadinti I –  amžius, kai žmonija sužinojo apie seniai išnykusias ir mokslo vėl atrastas civilizacijas.

Didžiųjų istorinių atradimų laikotarpis dar nesibaigė, jis tik prasidėjo. Kiekvienais metais archeologai, kalbininkai ir etnografai atranda daug naauja, dešifruojami senovės rašmenys, sukuriamos naujos hipotezės apie išnykusių civilizacijų ir tautų kilmę, atrandami ir išsiaiškinami nauji meno paminklai.

Jau prieš du su puse tūkstančio metų Babilonijos karaliaus Nabunaido įsakymu buvo kasinėjami senovės šventovių ir rūmų pamatai – karalius, nepasitikėdamas kronikomis ir le

egendomis, norėjo rasti daiktinių senovės įrodymų.

I amžius buvo tikrai archeologijos “herojinis amžius“. Vokiečių mokslininkas Lepsijus atrado ir ištyrinėjo turtingiausius Senovės Egipto paminklus. Tik netoli Memfio miesto jis atrado 67 faraonų piramides ir apie 130 kapų įžymiausių didikų ir valdininkų.

Tačiau pasirodė, kad Lepsijaus atradimai – tik pradžia atradimų senoje Egipto žemėje. Tame pačiame amžiuje mokslininkai atkasa didingą sfinksų alėją, einančią į šventųjų jaučių Apisų laidojimo vietą – 64 tų jaučių kapus; randa 10 000 hieroglifinių užrašų, daug laidojimo inventoriaus ir didžiųjų faraonų mumijos, kurių vardai išliko senoviniuose tekstuose; atkasa faraono “atskalūno“ Echnatono sostinę.

Tuo pat metu archeologai prikelia antrą didžiąją Senovės Rytų civilizaciją, gimusią Tigro ir Eufrato slėnyje. “Kraujo miestas“ – Asirijos Ninevija ir “miestų tėvas“ – didysis Babilonas. 1870 metų išvakarėse Britų muziejaus archeologai pirmą kartą aptinka pėdsakus vieno iš pasaulio legendinių sttebuklą – Efeso Artemidės šventovės, prieš 25 amžius pastatytos Mažojoje Azijoje. Netrukus Mažojoje Azijoje atrandamas dar vienas “pasaulio stebuklas“ – Karijos karaliaus Mausolo kapas.

I amžius – archeologijos “didvyriškasis amžius“. Tačiau ir  amžiuje atrasta didingų statinių ir miestų. 1923 metais anglų archeologai atkasė faraono Tutanchamono kapą. Dviupyje buvo rasti “tvano“ – Tigro ir Eufrato upių didžiulio išsiliejimo.

Žmonijos istorijos pradžia – senų senovė. Daug svarbių įvykių įvyko nuo tų laikų. Išnyko kaip nebuvusios ištisos tautos. Po vienų civilizacijų atėjo kitos. Net kalbos buvo pamirštos. Užmarštin nugrimzdo senieji rašmenys. Bet iš

šnykusių kultūrų įtaka išliko. Neįmanoma įsivaizduoti, kokia būtų šiuolaikinė Europos civilizacija, jeigu jos nebūtų taip smarkiai veikusios senosios kultūros.

Buvo sukurta daug nuostabių dalykų. Bet ano meto žmonės iš daugelio puikių architektūros bei meno paminklų panoro atrinkti tik septynis monumentalius kūrinius, kurie jiems daugiausiai patiko ir atrodė, jog yra nuostabiausi unikumai. Jie buvo pavadinti pasaulio stebuklais.

Senovės gyventojai pasaulio stebuklais vadino Egipto piramides, kabančiuosius Babilono sodus (Semiramidės sodai), Artemidės šventyklą Efeso mieste, Olimpijos Dzeuso statulą, Halikarnaso Mausoliejų, Rodo Kolosą ir Aleksandijos švyturį. Jie buvo kuriami labai ilgai – nuo  iki III amžiuje prieš Kristaus gimimą.

Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. Tikriausiai pačioje helenizmo (323 – 30 m. pr. Kr.) pradžioje. nusistovėjo ir pasaulio stebuklų sąrašas, kuris pasiekė mūsų laikus ir išliko toks pat, nors vėlesni autoriai mėgino prijunkti ir kitus architektūros statinius.

Kodėl būtent septyni? Kai kurie teigia, kad tai magiškasis skaičius, o kiti, kad tai tik sutapimas.

Nenumaldomai bėgo laikas! Po vienų epochų atėjo kitos. Pralėkė amžiai ir tik Egipto piramidės atlaikė negailestingą laiko šturmą. Kitų pasaulio stebuklų neliko nė pėdsako.

Septyni pasaulio stebuklai!. Didieji senovės šedevrai, amžius traukę vaizduotę!. Kokie nuostabūs ir žavūs jie buvo, jei net po tiek laiko dar nepamiršti! Tai kas vis dėl to yra šitie legendomis apipinti, išgarsinti pasaulio stebuklai, beveik ja
au neįžvelgiami per šimtmečių miglą?

Tiksliai ir aiškiai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Pernelyg seniai jie dingo nuo žemės paviršiaus ir pernelyg mažai apie juos žinoma, kad galima būtų įsivaizduoti visą prarastų šedevrų didybę.

I. EGIPTO PIRAMIDĖS

Piramidės – tikras tvirtumo ir amžinumo įsikūnijimas. Rūsčios, santūrios ir griežtos, jos stovi pačiame neaprėpiamos Libijos dykumos pakraštyje.

Beveik penki tūkstantmečiai praėjo nuo pirmosios piramidės pastatymo. Ji iškilo trečiosios dinastijos faraono Džoserio Nečercheto laikais. Ją pastatė legendinis išminčius-architektas, matematikas, astronomas ir medikas, vyriausiasis faraono patarėjas – Imchotepas.

Keistos laiptuotos formos bei tais laikais neregėto aukščio (apie 60 metrų) Džoserio piramidė, sukrauta iš kruopščiai aptašytų tvirtų smulkiagrūdžio kalkakmenio luitų, buvo pirmas žmonijos istorijoje monumentalus akmenų statinys.

Didingos buvo ir piramidės vidaus patalpos, išpuoštos kolonomis su kaneliuromis, pseudodurimis ir šviesiai žydru fasadu.

Aplink piramidę Imchotepas pastatė visą miestelį – didžiulę pomirtinę Džoserio šventyklą – keletą antkapinių statinių ir maldyklų, dar dvi mažas piramides su nedidele šventyklėle prie vienos iš jų.

Imchotepo genialumas buvo pripažintas ir įvertintas dar jam esant gyvam. Jam buvo leista piramidės akmenyse šalia faraono vardo iškalti ir savąjį – tai buvo aukščiausia, ypatinga garbė.

Dabartinėje Egipto teritorijoje išliko daugiau kaip 80 piramidžių. Tačiau senovėje pasaulio stebuklais buvo laikomos tik trys iš jų. Tai Gizos plokščiakalnyje pastatytos visame pasaulyje garsios didžiosios faraonų Cheopso, Cefreno ir Mikerino (Chufus, Chafra ir Menkaura). Piramidės pa

astatytos tik susikūrus Senajai karalystei (3000-2700 m. pr. Kr.).

Prieštaringi jausmai užplūsta keliautoją, pamačiusį didžiąsias piramides. Visiškas paprastumas bei geometrinių formų aiškumas ir kartu milžiniški mastai sukelia įrealumo aplinkai, bekraštės ramybės ir neapsakomos didybės jausmą. Tartum didžiuliai kristalai, išaugę iš pilkai geltono smėlio.

Įrealumo įspūdį stiprina didžiulė paslaptinga sfinkso figūra ir taisyklingas maštabų eilės (Egipto diduomenės antkapiniai statiniai).

Chufus buvo galingiausias 4 dinastijos faraonas. Atėjęs į valdžią netikėtai pradėjo rūpintis savo mauzoliejumi – Amžinybės namais. Architektu ir statybos viršininku buvo paskirtas faraono artimiausias giminaitis Hemjūnas. Netrukus buvo parengtas projektas, ir prasidėjo didžiuliai darbai.

Į darbą buvo įtraukta visa šalis. Minių minios vergų metų metais statė piramidę. Egipte nebuvo amatininko ar žemdirbio šeimos, iš kurios nebūtų žuvęs nors vienas žmogus, prievarta išvarytas į darbus.

Piramides statyba buvo alinantis darbas. Jokios mechanizacijos, akmenų apdorojimo instrumentai buvo gaminami iš raudonojo vario ir greitai atšipdavo. Akmenų gavimo ir apdirbimo technika buvo labai primityvi.

Akmenų blokai ir luitai buvo apdorojami tokiu būdu: uoloje būsimo luito kontūrais variniais grąžtais prigręžiama gilių skylių, į kurias nuolat pildamas smėlis ir vanduo, paskui į skyles įkalami mediniai kuolai, kurie laistomi vandeniu. Medis išbrinkdavo ir atplėšdavo luitą nuo uolos.

Sunkus darbas buvo ir statybininkams. Leipdami nuo kaitros, nuo ryto ligi vakaro vergai rankomis tempė, vilko, kėlė 2,5-30 ton.ų akmens blokus.

Pasak legendos faraonas Chufus su palyda, žyniais ir patarėjais kartą pasirodė statyboje. Piramidė buvo jau užbaigta, vyko tik apdailos darbai. Faraonas iš lėto apėjo savo kapavietę ir jam pasirodė, kad ji yra pernelyg maža tokiam didingam faraonui kaip jis. Ir Chufus įsakė Hemjūnui piramidę dvigubai paaukštinti.
Ir vėl metai po metų negailestingos saulės kepinami, suplukę, prižiūrėtojų aprėkiami ir plakami botagais tūkstančių tūkstančiai vergų, amatininkų ir žemdirbių, dirbdami kaip katorgininkai, toliau statė “Cufaus horizontą“.
Pagaliau milžiniškas faraono mauzoliejus buvo pastatytas. Aptaisytas šviesiai geltonu apdaru ir šlifuotų kalkakmenių.
Aplink piramidę – 1 kilometras; vienos jos kraštinės ilgis – 233 metrai; piramidės pagrindas – 54 tūkstančiai kvadratinių metrų; aukštis – 146,6 metro! Į jos sienas sukrauta beveik 2,6 milijono granito luitų. Prie to dar panaudota apdailai 116 tūkstančių luitų kalkakmenio. Piramidės svoris viršija pusseptinto milijono tonų.
Piramidė yra retas techninės tobulybės pavyzdys. Jos akmenys nutašyti, sukrauti ir suleisti nepaprastai tiksliai. Statydamas piramidę, Hemjūnas sugebėjo išspręsti daugybę sudėtingų techninių uždavinių, pvz.: trikampė arka ir skliautai (virš sarkofago patalpos).
Didžiosios piramidės iki šiolei lieka patvariausios, ilgaamžiškiausios iš viso to, ką sukūrė žmonės per 5 tūkstantmečius metų. Nei laikas, nei vėjai ir net žmonės taip ir nesugebėjo jų sugriauti. Deja tik iš puikios Chufaus piramidės apdailos, bent jau esančios virš žemės paviršiaus, neliko nė pėdsako. Ją ištiko visų senovės statinių likimas: ji buvo išardyta po akmenį, kaip gatavos statybinės medžiagos sandėlis! Dar visai neseniai vedliai arabai už nedidelį atlyginimą negailestingai daužė piramidės viršūnės apdailą bei akmenis ir atmuštas dalis, suvenyrus, mėtė turistams. Dėl to piramidė pažemėjo 10 metrų.
Po Chufraus viešpatavusiam faraonui Cafrai pastatyta piramidė – “Chafra didysis“ – beveik nė kiek nežemesne už Chufaus piramidę. Jos pagrindo vienos kraštinės ilgis – 215 metrų, aukštis – 143 metrai; stačiašlaitė Chafros piramidė atrodo net aukštesnė už Cufaus piramidę. Tik Chafros piramidės pačioje viršūnėje yra išlikusi dalis apdailos ir gražių geltonų klinčių.
Prie Chafros piramidės buvo pomirtinė faraono šventykla. Nuo jos ėjo tašytais akmenimis grįstas platus tiesus kelias į nedidelę žemutinę šventyklėlę.
Šalia jos didingai stūkso (nors šventyklos nėra nė ženklo) milžiniška Didžiojo sfinkso figūra. Figūros matmenys išties įspūdingi: aukštis – 20 metrų, ilgis – 57 metrų. Iš vientiso luito iškirsta figūra vaizduoja gulintį liūtą su žmogaus galva.
Didžiulėse sfinkso letenose – raudono granito stela. Joje įrašyta jaunojo Tutmozio legenda, kuris užmigo virš užkasto sfinkso, po medžioklės. Miegodamas jis susapnavo sfinksą, kuris prašė, kad Tutmozis jį atkastų, o to dėka Tutmozis taps faraonu. Taip ir įvyko. Tutmozis IV, tapęs faraonu, stebuklingam įvykiui atminti pastatė granito stelą. Tačiau smėlio pusnys vėl ją palaidojo beveik 3 tūkstantmečiams. Stela buvo atkasta tik1818 metais.
Sfinkso žvilgsnis neįspėjamas, mįslingas,paslaptingas. Jo veidas, kadaise vaizdavo faraoną Chufrą, bet dabar yra smarkiai apgadintas.
Klajokliai beduinai sfinksą vadino Siaubo tėvu. Įveikdami prietaringą baimę, jie bjaurojo, ardė jo veidą. Klajokliai tikėjo, jog daro šventą darbą naikindami sfinksą.
Po Chufraus ir Chafros joks faraonas ne statė tokių didelių piramidžių. Po Chafros valdęs Menkaura pasistatė vos 66,4 metrų aukščio piramidę. Jos pagrindo kraštinės ilgis buvo 108 metrai, tūriu ji bent dešimčią kartų menkesnė už Chufaus piramidę.
Nors ir mažesnių parametrų Menkauros piramidė buvo pastatyta kruopščiai ir atrodė labai efektingai. Jos apdaila visiškai sunaikinta, buvo dvispalvė: iš apačios beveik iki trečdalio aukščio ji buvo iš blyškiai rausvo granito, o viršuje – iš baltų klinčių.
Menkaura negalėjo statytis didelės piramidės, nes pastačius Chufaus ir Chafros piramides, šalis buvo nu.skurdusi. Kilo badas. Iždas buvo tuščias.
Piramidės buvo pastatytos faraonams laidoti, bet jie išsigando siaučiojančios liaudės ir įsakė juos palaiduoti saugesnėje sloptoje vietoje.
Pirmieji piramidžių tyrinėtojai Belconis ir Flindersas Petris (lobių ieškotojas ir norintis atskleisti tiesą), karčiai nusivylė patekę į piramidžių vidų. Piramidės buvo tuščios: jokių lobių, jokių kūnų.
Tad kodėl tada jos buvo statomos tokios galingos, neįveikiamos ir neprieinamos? Atsakymą duoda religiniai tikėjimai ir senųjų egiptiečių įsitikinimai. Egiptiečiai garbino mirusiuosius ir tikėjo pomirtinių gyvenimu. Manė, kad žmogaus sielą sudaro padarai, dvi nepriklausomos dalys – Ka ir Ba.
Ka – žmogaus gyvybės jėga, duota jam nuo gimimo. Nematomas žmogaus antrininkas, bekūnė, bet tiksliai atkartoja jos įdvasinto žmogaus išvaizdą. Ji gyvena ir toliau po mirties, rūpinasi mirusiuoju, teikia jam jėgų gyventi kitame pasaulyje. Mauzoliejai buvo laikomi Ka būstais. Kad nepaliktų mirusiojo kūno, gyvieji privalėjo visą laiką maloninti ją aukomis.
Ba – paslaptingas paukštis su žmogaus galva. Po žmogaus mirties apleidžia kūną ir išskrenda.
Faraonų, didikų ir šventų jų gyvulių kūnai buvo balzamuojami. Balzamavimo priežastis buvo tą, kad į nesutrūnijusį ir neliestą kūną galėjo grįžti Ka ir Ba ir grąžinti žmogų į pomirtinį gyvenimą.
Balzamavimo meną egiptiečiai buvo labai ištobulinę, prie to dar nemažai prisidėjo ir sausas Egipto oras. Todėl kūnai išlikdavo.
Jeigu balzamavimas nepavyks ir siela negalies atpažinti kūno, tai į kapus būdavo dedamos dažytos statulos, stelos su mirusiojo atvaizdu, ant sarkofago dangčio buvo piešiamas jo portretas.
Dabar aišku kodėl faraonai statydinosi didžiulius galingus mauzoliejus-piramides. Jos buvo skirtos saugoti balzamuotam faraono kūnui, kad mumija išliktų nesunykusi ir nepažeista, ir taip jam būtų garantuotas amžinasis gyvenimas.
Kad ir aname pasaulyje faraonui nieko netrūktų, kartu su juo buvo laidojama visko, ko galėtų jam prireikti, ar kas praverstų: ir maisto, ir vyno, ir papuošalų, ir drabužių, ir baldų, ir ginklų, ir net žaidimų. Taip pat buvo laidomos ir tam tikros figūrelės – ušebtai, kurios pomirtiniame pasaulyje turėjo dirbti už faraoną sunkius darbus. Į laidojimo patalpas būdavo įmūrijama galybė turtų.
Kad turtai ir faraonų mumijos būtų saugios reikėjo juos gerai paslėpti. Piramidžių architektai sugalvodavo klaidžių kelių ir patalpų labirintus, spąstus su vertikaliais šuliniais, ant sienų rašydavo baisius prakeikimus. Po laidotuvių laidojimo patalpos būdavo užmūrijamos storomis plokštėmis. Įėjimas į mauzoliejų būdavo iškertamas labai aukštai. Po laidotuvių jis būdavo užmūrijamas ir taip meistriškai, jog neįmanoma būdavo aptikti net jo pėdsakų. Tačiau tai nepadėdavo. Visos piramidės buvo išplėštos dar senų senovėje.
Kokios nebūtų piramidės didelės ar mažos jas sutikdavo toks pat likimas – plėšimai. Faraonai liovėsi statyti piramidės ir ėmė savo mauzoliejus kirsdinti rūsčiose uolose netoli senųjų Tėbų.
Retsykiais mokslininkams pavyksta padaryti netikėtą atradimą arba aptikti nuostabų radinį.
1957 metais, valant nuo didžiosios piramidės apačios smėlio pusnis, mokslininkai aptiko senovinės apdailos likučių ir 2 didžiulius po 17 tonų sveriančius luitus. Po jais įdubime buvo rastos didelės (43,5 m ilgio ir 3 m pločio) puikiai išsilaikiusios valtys. Kam jos buvo skirtos? Manoma įvairiai. Vieni mokslininkai teigia, kad ją faraono siela plaukdavo per Nilą po visas šventyklas, kiti – jog tais laikais faraonas lyg dievas galėjęs plaukti dangumi ir žemę.
Su piramidėmis susiję nemažai sensacingų spėliojimų. Pvz.: Cheopso piramidė – magiškas statinis, pagal kurio matmenis galima išpranašauti vos ne visą pasaulio istoriją.
Taip pat pastebėta, kad:
1. piramidės aukščio kvadratas yra lygus jos šono plotui;

2. santykis apotemos su puse piramidės pagrindo yra lygus aukso pjūviui (1,618);
7

3. piramidės pagrindo perimetro ir dvigubo jos aukščio santykis yra  (3,1416);

4. Chefreno piramidės šono p.asvirimo kampas lygus 53 ir yra beveik toks, kaip ir žymaus Egipto trikampio;

5. Cheopso piramidės koordinačių paklaida 30 platumai tesudaro vos 19. Beveik sutampa su piramide ir su dienovidiniu;

6. laidojimo patalpos ventiliacijos kanalas, kertantis visą didžiąją piramidę, nukreiptas tiesiai į dangaus ašigalį.

5 tūkstantmečius dūkso piramidės. Karštų dykumos vėjų glostomos jos ir dabar it sargybiniai stovi palei sidabrinę Nilo kaspiną.

Jos buvo šlovingos Egipto civilizacijos klestėjimo liudininkės, matė jos nuopuolį ir žlugimą. Jos ,taip pat matė, kaip 642 m. po Kr. Egiptą užkariavo arabai.

Bet dar ilgai stovės piramidės: tarsi išaugusios iš smėlio jos dunkso pilkai mėlyno dangaus fone, kaip amžinumo ir ramybės simbolis, stebindamos paprastumu, dydžiu ir didingumu.

Dar ilgai mįslingas ir paslaptingas sfinksas nereginčiomis akimis žiūrės į bekraštes dykumos platybės.II. KABANTIEJI BABILONO SODAI
Senovės Babilonas labiausiai klestėjo VI amžiuje pr. Kr., valdant karaliui Nabuchodonosarui II. Babilonas buvo vienas iš gražiausių senovės miestų. Pasakiškai turtingas, nerimstantis ir triukšmingas Babilonas su įvairių genčių gyventojais. Jame gyveno bent pusė milijono gyventojų.

Daug nuostabių, žavių ir puikių dalykų buvo galima pamatyti Babilone! Bet viską nustelbė niekur neregėti nepakartojamai garsūs kabantieji sodai – Babilono stebuklas ir pasididžiavimas.

Ir iš tiesų, argi netikras stebuklas tarp plikų, išdegusių Tarpupio lygumų, tvankiame Babilono pragare staiga pamatyti žydinčią kalvą ir sodrią, vėsa viliojančią sodo lapiją! Rodės, jog sodai plauko ore virš miesto, virš namų ir šventyklų, aukštai virš dantytos rūmų sienos. Tokio stebuklo dar niekas neregėjo!

Kabančiųjų Babilono sodų atsiradimo istorija yra tokia: 614 m. pr. Kr. Babilono karalius, Nabopalasaras, ir midiečių karalius Kiaksaras sudarė sutartį dėl karinės sąjungos. Kad sąjunga būtų patikimesnė, karaliaus Nabopalasaro sūnus Nabuchodonosaras vedė Kiakso dukrą – Amijitis. Iš pradžių ji buvo sužavėta Babilono grožiu, bet netrukus pasiilgo gimtosios Midijos miškų ir kalnų, jos tylos, vėsumos ir pavėsio.

Po Nabopalasaro mirties atėjęs į valdžią Nabuchodonosaras ėmėsi didžiųjų Babilono atstatymo bei pertvarkymo darbų, kartu jis nusprendė įrengti savo mylimai žmonai kabančius sodus – savotišką oazę tarp įkaitusių Babilonijos stepių, kuri primintų Amijitis jos tėvynės kalnus ir miškus.

Sodai buvo prie didžiulių karaliaus rūmų iš šiaurryčių pusės. Jų planas buvo beveik kvadratas, kurio kraštinė lygi 4 plėtroms (maždaug 123 m) ir užėmė apie 15 tūkstančių kvadratinių metrų.

Kabojo jie ant didžiulių dirbtinių 4 eilėmis kylančių terasų. Jos laikėsi ant įmantriai pastatytų atraminių sienų, galingų akmenynių kolonų, skliautų ir perdangų. Terasos kilo viena virš kitos ir siekė 50 uolekčių (maždaug 27 metrus) virš žemės paviršiaus.

Sukrautos iš masyvių akmenynių luitų, terasos buvo padengtos su asfaltu sumaišytų gipso skiediniu. Kad nepatektų nė kiek drėgmes, visas rentinys buvo apdengtas švino lakštais. Ant viso to buvo supiltas derlingos žemės sluoksnis, kad jame galėtų įleisti šaknis ir augti didžiausi medžiai.

Galinga atramos konstrukcija buvo beveik nematoma – taip gerai ją slėpė vijokliniai augalai bei akmenų gurvuoliai, kurie įtikinamai imitavo žmonių nelytėtas stačias uolas. Dvi viršutinės terasų eilės buvo taip užpiltos žemėmis, kad jų beveik visai nesimatė, ypač artinantis prie kalno.

Itin iškilmingos ir puošnios buvo dvi apatinės eilės. Čia viskas buvo padaryta karaliaus svečiams nustebinti nežabota fantazija, apstulbinti išmone, priblokšti beprotiška, neįtikima grynai rytietiška prabanga. Nabuchodonosaro sumanymu, kabančiuosiuose soduose absoliučiai viskas turėjo atrodyti kaip niekur neregėta pasaka.

Apačioje, terasų papėdėje, tyvuliavo dirbtinis ežeras, prie kurio leidosi platūs rausvo marmuro laiptai. Ežero veidrodyje atspindėjo sodų šlaitai, tankiai apaugę vešlia augmenija.

Medžiai stovėjo aklina siena, slėpdami paslaptingus urvus ir olas. Olų gilumoje buvo angos, pro kurias už grotų stovintys vergai erelių plunksnų vėduoklėmis varė vėsų orą.

Visais kalnų šlaitais sruveno mažyčiai upeliukai. Jų skaidri žaisminga srovė, krisdama žemyn, saulės nutvieksta kartais virsdavo įmantriomis kaskadomis. Mieli ir vylingi buvo šie ne tik dekoratyviniai upeliukai – tai sumanios, gerai apgalvotos drėkinamosios sistemos dalis. Upeliukai bėgo iš didelio baseino, įrengto virš kabančių sodų dunksančio dirbtinio kalno viršūnėje.
Į baseiną didžiuliais vandens keltuvai su odiniais samčiais vergai dieną naktį be garso pylė vandenį iš gilių šulinių. Vanduo tekėjo drėkinti sodų. Vandens perteklius per akmenis liejosi žemyn tartum tikri maži kriokliukai. Trykšdamas smulkiais purslais, vanduo gaivino kaitros nuvargintą sodų lankytoją, teikė poilsį.
Tų vietų nepasiekdavo gatvių triukšmas, ir jei ne tykus ir vienodas vandens čiurlenimas, būtų buvę visiškai tyl.u. Valandų valandas galima buvo klaidžioti po sodą ir nesutikti nė vieno žmogaus. Tačiau reikėjo tik supliaukšėti delnais ir nežinia iš kur pasirodydavo vergas, visada pasirengęs vykdyti bet kokį įsakymą.
Dvi apatinės kabančiųjų sodų eilės, kurias nuolat lankydavo karaliaus svečiai, buvo itin puošnios. Čia stovėjo daug auksinių dievų, sparnuotų liūtų, Babilono drakonų figūrų. Visur spindėjo babiloniečių mėgstamas auksas.
Visiems kildavo klausimas, kaip sodai galėjo augti pačiame saulės deginamo kaitriojo Babilono žaizdre? Ogi tik todėl, kad juos girdė ir gaivino šaltas šulinių vanduo – kabančiųjų sodų mėlynasis kraujas. Ir gilūs šuliniai, ir terasų skliautų prieblandoje paslėpti didžiuliai vandens pakeliamieji ratai buvo viso statinio šerdis. Vos tik sustotų, vos tik liautųsi gyvybę teikianti drėgmė teikianti drėgmę tekėjusi dirbtinių kalnų šlaitais – ir puikūs kabantieji sodai būtų žuvę.
Bet vandens pakėlimo įrenginiai patys vandens nepumpuoja! Tai vergai kiaurą parą teikė vandenį sodams drėkinti. Tai jie apkarpydavo krūmokšnius, sodino gėles, prižiūrėdavo sudėtingų drėkinamųjų sistemų netrūkstamą darbą. Vergų buvo visur ir jie buvo pasiruošė vykdyti visokiausius įsakymus.
Valdant Nabuchodonosarui buvo paskutines Babilono klestėjimo dienos. Jo sūnus Nakonidas karaliavo nesėkmingai. Valstybės reikalus jis perleido sūnui Baltazarui, daugiausis laiko praleisdavusiam orgijose ir lėbavimuose. 539 m. pr. Kr. Spalio mėnesį Persijos karaliaus Kyro kariuomenė užėmė Babiloną, prasidėjo jo žlugimas. Apie 2 šimtmečius Babiloną valdė persai. Per tą laiką čia triskart kilo sukilimai ir valdžia laikinai buvo perėjusi į babiloniečių rankas, bet jiems nieko nepavyko. Supykęs persų karalius Kserksas sugriovė Babilono turtus.
Laikas bėgo. Babilonas palengva smuko, skurdo, tuštėjo, ėjo iš rankų į rankas, pamažu prarasdamas galybę ir ankstesnę reikšmę. Iš lėto iro ir jo garsūs kabantieji sodai. Juk jie buvo milžiniškas ir sudėtingas įrenginys, kurį reikėjo nuolat saugoti ir prižiūrėti. Be to, jiems išlaikyti reikėjo didžiulių lėšų, kurių kaip tik ir nebuvo.
Jau niekas nepumpavo vandens į viršutinį baseiną. Negaudami gyvybingosios drėgmės, išdžiūvo medžiai, nuvyto ir žuvo egzotiškosios gėles bei augalai. Nenumaldomas laikas lėtai, bet nepaliaujamai griovė galingas atramas ir kabančiųjų sodų skliautus.
Paskutinį, mirtiną smūgį Babilonui sudavė partai. 126 m. pr. Kr. Jie užgrobė Babiloną, o paskui jį sugriovė ir sudegino. Didysis miestas – liovėsi egzistavęs.
 amžiaus pradžioje vokiečių archeologas Koldovėjus ėmėsi Babiloną kasinėti. Didžiuliai darbai vyko 18 metų. Jis atkasė beveik visą Babiloną, o taip pat aptiko ir senuosius šulinius ir galingų, kadaise unikalius Babilono kabančiuosius sodus laikiusių konstrukcijų likučius.

III. EFESO ARTEMIDĖS ŠVENTYKLA

Dievų Olimpas ėjo iš civilizacijos į civilizaciją, keitėsi tik Dievų vardai. Turtingame prekybiniame Mažosios Azijos mieste, Efese, Artemidės garbinimas virto jos dievinimu. Miestiečiai Efesą laikė Artemidės miestu. Kasmet deivės garbei jie rengdavo triukšmingas ir linksmas šventes, kurios trukdavo visą mėnesį.

O kai VI amžiaus pr. Kr. pradžioje miestas ypač suklestėjo, miestiečiai nusprendė išgarsinti Efesą ir pastatyti jo globėjai Artemidei didžiulę marmuro šventyklą, kuri grožiu ir didybe pranoktų visas esamas šventyklas.

Statyti šventyklą buvo pavesta talentingam ir patyrusiam architektui Cherstronui iš Knoso.

Vos šventyklos projektui buvo pritarta, išsyk kilo ginčai, iš kur reikėtų gabenti marmurą. Ginčas buvo išspręstas greitai. Marmuras buvo rastas kalnuose, piemens ganusio avis.

Šventyklą buvo nutarta statyti netoli Kaistros žiočių. Chersitronas manė, kad dumblas tose vietose žemės drebėjimus spyruokliuos ir žemė ne taip siūbos. Kad požeminiai smūgiai nebūtų tokie pavojingi, jis siūlė po pamatais iškastą duobę pripildyti anglių ir vilnų mišinio.

Pinigai šventyklos statybai plaukė iš visų pusių. Ne vien Efesas, bet ir daugelis gretimų miestų bei šalių laikė garb.e dalyvauti šio nuostabaus statinio statyboje ir šį darbą remti pinigais. Šventyklos statybai aukojo ir gausių turtų savininkas Lydijos karalius Krezas: jis padovanojo marmuro kolonas, apačioje papuoštas skulptūriniais dievų atvaizdais ir mitologinėmis scenomis, paskui derlingumo deivei Artemidei paaukojo 2 gryniausio aukso karūnas.

Artemidės šventyklos statyba užtruko ištisus 120 metų. Chersitronui mirus, statybą tęse jo sūnus Metagenas .

Legendos byloja, kad pati Artemidė jam buvo padėjusi statyboje.

Metagenui mirus, šventyklą statyti baigė Demetrijas ir Peonitas iš Efeso. Pagaliau, visiems džiūgaujant, šventykla buvo atidaryta.

Šventykla buvo puiki. Ji stovėjo ant aukštos laiptuotos kalvos ir užėmė didžiulę 110 metrų ir 55 metrų pločio teritoriją. Ji buvo didžiulis iškilmingas ir nepaprastai harmoningas dipteris, t.y. – dvisparnė (šventykla iš visų pusių apjuosta 2 eilėmis kolonų; rytiniame ir vakariniame fasaduose būdavo net po 8 kolonas). Šventyklos pastatas buvo sukrautas iš šlifuotų marmuro plokščių. Reto grožio frizą laikė 127 lieknos 1,6 metro skersmens ir 18 metrų aukščio balto marmuro kolonos.

Ypač gražios buvo Krezo dovanotos kolonos, pastatytos prie šventyklos durų. Fasadą puošė kolonų pagrinduose iškaltos nuostabios skulptūrinės grupės. Nuo seno Mažosios Azijos gyventojai mėgo skulptūras įtaisyti akių aukštyje, Artemidės šventykloje šiai tradicijai irgi nebuvo nusižengta.

Šventykla buvo jonėninio stiliaus, ir tai nebuvo atsitiktinumas. Plačiai išdėstytos, grakščios ir aukštos jonėninės kolonos su jų tarsi spyruokliuojančiomis bazėmis, elegantiškais kapiteliais ir iš pažiūros lengvesniu architronu visada primindavo merginų, grakštumą, eleganciją ir grožį. Chersitronas nusprendė, kad šventyklai, kuri skiriama deivei, labiausiai tinka kaip tik toks stilius.

Efeso gyventojai netvėrė džiaugsmu. Jie brangino savo šventyklą ir didžiavosi ją.

Šventyklos šlovė ir reikšmė smarkiai augo. Gana greitai joje buvo sukaupti milžiniški turtai. Pavogti ką nors iš šventyklos buvo laikoma sunkiausiu nusikaltimu. Todėl čia buvo saugiausia ir patikimiausia laikyti pinigus bei brangenybes. Tuo plačiai naudojosi ne tik Efeso, bet ir kitų miestų bei šalių gyventojai, kurie padėjo statyti šventyklą. Ji buvo prieglobstis. Niekas neturėjo teisės suimti šventykloje nusikaltėlį ar pabėgusį vergą. Buvo laikoma, kad kiekvienas, esantis šventykloje, yra deivės globojamas.

Apie 100 metų išstovėjo Artemidės šventykla Efeso gyventojų džiaugsmui ir tarsi niekas jai negrėse. Tačiau staiga atsitiko tai, ko nebuvo galima numatyti. 356 m. pr. Kr. ji buvo padegta Herostrato, kuris taip norėjo pasiekti šlovę. Šventyklą išgelbėti nepasiseko. Daugiau nei šimtmetį statyta šventykla sudegė per kelias valandas.

Efeso gyventojai nesusitaikė su puikiosios šventyklos, kartu ir visuotinės saugyklos žūtimi. Miesto seniūnai nusprendė pastatyti dar puikesnę šventyklą. Efeso gyventojai džiūgaudami sutiko sprendimą. Buvo pradėta rikti lėšas, ir pinigai vėl gausiai plaukė iš visų pusių.

Šventyklai atstatyti buvo paskirtas Cheirokratas – žymiausias ano meto architektas ir miestų statytojas.

Darbas virte virė. Ir netrukus Artemisionas (šventykla) pakilo iš pelenų dar žavesnis, dar puikesnis. Šventykla, kaip ir ankščiau, buvo iškilmingas didžiulis dipteris.

Kad šventykla būtų aukštesnė už aplinkinius pastatus, Cherokratas dar keliais laipteliais paaukštino stilobatą. Palei rytinę ir vakarinę šventyklos fasadą jis vėl pastatė reljefais papuoštas 36 kolonas. Apdegusias ir sudužusias kolonas jis pakeitė naujomis, lygiai tokiomis pat kaip senosios šventyklos.

Nauja šventykla buvo visiškai visa iš marmuro. Net stogą Cheirokratas išklojo plonomis marmuro plokštelėmis.

Šventyklos durys buvo padarytos iš rečiausios medienos, o lubos ir perdangų sijos – iš seno išlaikyto kadro.

Kai statyba buvo baigta, centrinėje salėje buvo pastatyta deivės Artemidės statula, dar didesnė už sudegusiąją. Ji buvo 15 metrų aukščio ir, kaip ankstesnio.ji, iš medžio, aukso bei brangakmenių.

Šventyklos vidus irgi buvo neapsakomai gražus. Jį puošė puikūs geriausių antikos skulptorių ir dailininkų kūriniai.

Didysis Praksitelis sukūrė šventyklos altoriaus reljefą.

Šventykla turėjo didėlę skulptūrų ir tapybos kūrinių kolekciją.

Šventykla vėl tampa banku. Joje saugu ir visi ją pasitiki, ir neša savo turtus. Ir kas netikimiausia ir nuostabiausia niekas ją neplėšia.

Laikui bėgant Kaistra į jūrą neša dumblus ir ji vis tolsta ir tolsta nuo miesto. Vis mažiau laivų užsuka į Efesą, amatininkai ir pirkliai keliasi iš miesto.

263 m. po Kr. gotai įsiveržia į Efesą ir išplėšia maldyklą. Bizantijos laikais religiniai fanatikai – krikščionys ilgai, nirtulingai ir negailestingai griovė šventyklą, sudaužė ir dulkėmis pavertė brangiausias statulas. Artemidės šventykla jiems buvo tik pagonių dievo šventovė.

Šventyklos vietoje buvo pastatyta bažnyčia.

1870 metais anglų kelių inžinieriaus ir mėgėjo archeologo Dž.R.Vudo vadovaujama ekspedicija aptiko Efeso griuvėsius. Kasinėjimai nebuvo lengvi. Didesnioji Artemidės šventyklos liekanų dalis buvo atsidūrusi po storu dumblo ir smėlio sluoksniu.

Kasinėjimai vyksta ir  amžiuje. Buvo atkasta daug, bet pačios šventyklos beveik nieko nebuvo rasta. Tik pamatai ir dar keletas kolonų bei statulų nuolaužų.

IV. OLIMPIJOS DZEUSO STATULA

Tais laikais (776 m. pr. Kr.-393 m. po Kr.) Graikijoje, kas 4 metus vykdavo olimpinės žaidynės. Per juos buvo garbinami visokie dievai, bet ypatingai Dzeusas.

Apie V amžiaus pr. Kr. vidurį jam buvo pastatyta šventykla, garsaus architekto Libono iš Elidės darbas.

Šventykla buvo didinga, rūsti ir paprasta. Ji stovėjo ant aukšto 64 metrų ilgio ir 28 metrų pločio cokolio. Iš išores ją viena eile juosė beveik 20 metrų aukščio 34 griežtos dorėninės kolonos.

Šventykla buvo turtinga statulomis ir paveikslais, o šventyklos gilumoje, švytėdama auksu ir dramblio kaulu, kilo gigantiška Olimpijos Dzeuso figūra – didis Feidijo kūrinys. Statula nekėlė prietaringos baimės, neslėgė, nevertė virpėti. Rodės, jog prieš jus stovi ne Dzeuso statula, o pats dievas žmogaus pavidalu – didžiulis, galingas ir gyvas žmogus! Visų pirma traukė neįprastai dvasingas ir gyvas Dzeuso veidas, trykštantis nepaprastu gerumu, prielankumu ir visiška ramybe.

Žiūrėdamas į puikų Dzeuso veidą, kiekvienas jausdavo, kaip visi pavojai, baimė ir abejonės staiga išsisklaido ir kaip be pėdsako dingsta viskas, kas kankino ir slėgė. Tarsi nepakeliama našta nusirisdavo nuo pečių. Ir nejučia kiekvienam išsprūsdavo palengvėjimo atodūsis.

Didingai ir iškilmingai sėdėjo Dzeusas savo puošniame soste. Dešinėje rankoje jis laikė mažą sparnuotos deivės Nikės figūrėlę, kuri, rodės, ką tik nusileido nuo Olimpo viršūnės. Kairiąją rėmėsi į skeptrą, papuoštą šventojo erelio figūra. Ant Dzeuso galvos žėrėjo auksinis alyvmedžio šakelių vainikas. Banguoti plaukai ir barzda pabrėžė jo ramų, gražų veidą. Ant nuogo liemens buvo užmestas auksinis apsiaustas, papuoštas laukinių lelijų, žvaigždžių ir gyvūnų atvaizdais. Laisvomis, klostėmis jis krito ant kelių. Dzeuso kojos, apaustos sandalais, ilsėjosi ant suolelio, kurį iš kraštų laikė auksiniai liūtai ir ant kurio vos įskaitomai buvo parašyta:“Mane sukūrė atėnietis Feidijas, Charmido sūnus“. Dzeuso galva, liemuo, rankos ir Nikės figūrėlė buvo iš dramblio kaulo. Visa kita – vainikas, Dzeuso drabužiai, sandalai, šventasis erelis, Nikės vainikas – iš gryniausio aukso. Dramblio kaulu ir aukso lakštų siūlės, Feidijo pagalbininkai paslėpė taip, kad baigta skulptūra atrodė vientisa.

Puošnumu bei subtilumu stebino Dzeuso sostas; tai buvo tikras taikomosios dailės stebuklas. Jis buvo padarytas iš retų rūšių medienos ir inkrustuotas auksu, dramblio kaulu, brangakmeniais bei juodmedžiu. Sostą puošė auksiniai dievų bareljefai ir nuostabūs raižyti dramblio kaulo medalionai, vaizduojantys olimpinių žaidinių scenas bei epizodus. Sosto apdailas ir šventyklos dekoravimo darbuose Feidjui daug padėjo jo brolis – puikus daili.ninkas Panenas.

Dzeuso statula buvo milžiniška – daugiau kaip 18 metrų. Ji beveik siekė šventyklos lubas; tai stiprino dievo figūros didingumo ir prieš ją stovinčių žmonių menkumo įspūdį.

Priešais statulą, kiek atokiau, kabėjo didžiulė prabangi užuolaida, išpuošta finikiečių purpuru ir dekoruota puošniu asiriečių piešiniu. Per pamaldas ir šventes, plonų raiščių laikoma, užuolaida būdavo nuleidžiama į grindyse įtaisytą įdubą, ir visi galėdavo gėrėtis Dzeusu. Palei sienas buvo pastatytos pakylos, kad pasilypėję žmonės galėtų išvysti dievo veidą.

Kad Dzeuso statulą, o ypač veidas būtų apšviesti Feidijas šventyklos lubose priešais statulą iškirto stačiakampę kiaurinę, per kurią sruvo šviesa, prasiskverbusi pro plonas marmurines stogo plokštes. Santūri, išsklaidyta ir šviesa ramiai ir lygiai apšvietė taisyklingus Dzeuso veido bruožus, stiprino ramybės ir geranoriškumo išraišką.

Visus žavėdama ir stebindama, Dzeuso statula išstovėjo beveik 1000 metų.
Vidurinių amžių pradžioje, V amžiuje, Bizantijos imperatorius Teodosijus II įsakė sugriauti ir sudeginti Olimpijos šventyklas. Buvo barbariškai sudaužytos ir sunaikintos visos statulos, puošusios šventyklas.
Olimpijos Dzeuso statula išvengė liūdno kitų kūrinių likimo, jos buvo pasigailėta. Imperatoriaus paliepimu Dzeuso statula buvo pervežta į Bizantiją. Bet ir tai deja, neišgelbėjo jos nuo pražūties. Kilus gaisrui karaliaus rūmuose, statula kartu su rūmais nuėjo plėnimis. Sudegė!. Žuvo visiems laikams!

V. HALIKARNASO MAUSOLIEJUS

Dviejų gatvių sankryžoje, pagrindinės ir nuleistos nuo kalnų, saulės spinduliuose iš visur matomas stovi spindintis marmurinis milžinas – pomirtinė karaliaus Mausolo šventykla.

Halikarnaso mausoliejus, Mausolo šventykla – didžiulė laiptuota piramide iš prabangaus balto it sniegas marmuro, stovinti ant plataus stačiakampio paaukštinimo – podiumo. Maždaug per vidurį piramidę kerta horizontali plokštuma, jos viršutinė dalis pakelta, o tarp abiejų piramidės dalių įkomponuota graikų šventykla. Taigi piramidės apačia tampa tarsi didžiuliu šventyklos cokoliu – stereobatu, o jos viršus – piramidės pavidalo stogu.

Piramidės apačią, kurią sudarė 23 plačios pakopos buvo iškilmingi paradiniai laiptai, iš visų keturių pusių einantis į šventyklą. Šventyklos navą viena eilė juosė ir jo piramidės pavidalo stogą laikė 36 grakščios, akinamai baltos jonėninio orderio kolonos, po 10 iš kiekvienos pusės.

Pačioje jos viršūnėje stovėjo Pitijo sukurta milžiniška marmurine kvadriga – kovos vežimas, pakinkytas 4 arklių. Kvadriga buvo tuščia. Tai reiškė, kad jos važnyčiotojo šiame pasaulyje nebėra, kad jis jau šešėlių karalystėje.

Šio neįprasto statinio vientisumas, harmonija ir nuostabus proporcingumas juoba stebino, kad jame derėjo estetiniai Vakarų ir Rytų principai. Viena vertus, Mausoliejaus proporcijos atitiko aukso pjūvio dėsnius, kurių, ieškodami tobulos harmonijos, griežtai laikėsi senovės Graikijos architektai. Bet šitoje šventykloje lygiai taip pat buvo įgyvendinti tik Rytams būdingi harmonijos principai, nes jos kompozicijoje buvo ir piramidė, ir kubas, o iš figūrų – ir kvadratas, ir Egipto trikampis.

Milžiniško statinio papėdėje, podiumo aikštelėje, stovėjo lyg gyvos marmurinės raitelių skulptūros ir tupinčių bei gulinčių liūtų figūros.

Iš visų keturių pusių šventyklą juose frizas, puošdamas aukštą stilobatą, laikantį šventyklos kolonas. Jonėninių kolonų pagrindai buvo šiek tiek aukštėliau viršutinio frizo krašto. Niekas neslėpė ir nemažino kolonų aukščio. Šventyklos nava buvo tarsi atsitraukusi, šešėlyje. Todėl ir kolonada, ir baltas piramidės pavidalo šventyklos stogas, rodės plaukia giliame mėlyname danguje.

Tai, kad frizas buvo ne šventyklos viršuje, o apačioje, akių lygyje, todėl žmonės juo galėjo juo grožėtis iš artumo. Jame buvo vaizduojamas graikų mūšis su amazonėmis (dalis, kuria labiausiai mėgo žmonės). Kovotojų figūros buvo tokios gyvos ir dinamiškos, jog žiūrovams rodėsi, kad jie patys dalyvauja mūšyje.

Nava buvo didžiulio kubo p.avidalo keturkinkė karieta. Ant mozaikinių jos grindų ratu stovėjo 15 puošnių korintinio orderio marmuro kolonų, kurios laikė lubas. Viduryje ant pjedestalo stūksojo nuostabiai raiškios, nuspalvintos marmurinės karaliaus Mausolo ir jo žmonos Artemisijos statulos. Figūros buvo įspūdingo dydžio: Mausolo statula – 3 metrų aukščio, Artemisijos – 2,5 metro.

Šventyklos interjeras buvo pasakiškas. Viskas buvo išpuošta auksu, turkiais, perlais, brangakmeniais. Sienas dengė nuostabaus grožio rytietiškas ornamentas. Grindis puošė stulbinančio grožio mozaika.

Navos kompozicijos pagrindas buvo kvadratas ir apskritimas – dvi magiškos figūros, nuo senų senovės simbolizuojančius amžinybės išbaigtumo, ramybės ir sielos nemirtingumo idėją. O kubo pavidalo nava, uždara, tobulo tūrio, argi ne ji labiausiai tiko amžino atilsio vietai?

Iš Tauro kalno pusės, per vidurį buvo įėjimas į Mausolijaus rūsį. Nedidelio portiko link ėjo 7 žemi platūs marmuriniai laipteliai. Portiką laikė 2 paprastos dorėninės kolonos. Priešais sunkias dvigubas bronzines rūsio duris stovėjo 2 palinkusios gedulingos marmurines figūros.
Cokolinis aukštas buvo karaliaus Mausulo rūsys. Akmenyniai sarkofagai buvo paslėpti po cokolio aukšto grindimis, ant kurių stovėjo tik antkapiai, iškirsti iš juodo marmuro. Rūsio lubas rėmė 15 didžiulių galingų dorėninio kolonų, kaip ir navoje, sustatytų ratų.
Įdėmiai žiūrint, pro įmantrių bronzinių durų groteles, rūsio prieblandoje galima pamatyti auksu ir turkiais išpuoštas patalpas. Apačioje, prie podiumo, ypač buvo juntamos visos statinio neįtikėtinas tvirtumas, itin būtinas Halikarnaso rajonui, kur dažni žemės drebėjimai.
Mausoliejaus įspūdingumą stiprino milžiniška šventykla – antkapinis statinis. Jos aukštis siekė 46 metrų. Podiumo pamatai buvo 77,5 metrų ilgio ir 66 metrų pločio. Milžiniška buvo viskas, nuo laiptų pakopų iki vežimo, kurio ratų skersmuo 3,8 metro.
IV amžiaus pr. Kr. pradžioje nedidelės Mažosios Azijos valstybės Korijos valdovas karalius Mausolas perkėlė sostinę iš Milasos į Halikarnasą. Po persikėlimo Mausoloas įsakė statyti rūmus ir kitus pastatus. Halikarnasas ėmė sparčiai plėstis, jis buvo užstatomas puikiais pastatais, rūmais ir šventyklomis.
Mausolas buvo turtingas. Turtus jam sukovė gyventojai, mokantis visokiausius mokesčius. užtat jis buvo nekenčiamas. Jį mylėjo ir dievino tik vienas žmogus jo sesuo ir žmona Artemisija. Vaikų jie du neturėjo, o norėdamas įamžinti savo atminimą karalius nusprendė sau ir žmonai amžinam poilsiui pastatyti šventyklą – mauzoliejų, kitaip sakant, Mausolo šventyklą. Taigi Mausoliejus buvo mylimas, išpuoselėtas ir vienintelis jų kūdikis.
Norėdamas įgyvendinti sumanymą, Mausolas pasikvietė talentingus Graikijos architektus Pitiją ir Satyrą. Jam pavyko gauti įžymių skulptorių Skopo, Timotėjo, Leocharo ir Briaksido sutikimą išpuošti šventyklą skulptūromis. Statyti šventyklą buvo pasiųsta tūkstančiai vergų, samdytų meistrų ir darbininkų.
353 metais pr. Kr. karalius Mausolas staiga mirė. Artemisija labai dėl to sielvartavo, bet vis dėl to perėmė valstybės valdžią. Norėdama įamžinti vyro atmintį, dar uoliau, kruopščiai ir dosniau tęsė antkapinio paminklo statybą. Šventyklą ji paskyrė Mausolo dvasiai.
Praėjus 4 metams po Mausolo mirties, iš nevilties ir liūdesio mirė Artemisija. Bet skulptoriai ir architektai taip atsakingai žiūrėjo į savo pareigas, kad niekas darbo nemetė.
18 šimtmečių išstovėjo didingasis Mausoliejus. Genialūs statytojai Pitijus ir Satyras įveikė visus sąlygiškumus ir sukūrė vienintelį tokį statinį, neregėtai didingą, puošnų ir savitą.
Laikas ilgai tausojo šį puikų paminklą. V amžiaus pradžioje Mausoliejus dar stovėjo, nors kiek ir apgadintas žemes drebėjimų. Tuo metu Halikarnaso miestas seniai jau buvo liovęsis egzistuoti, iš jo buvo likusi tik krūva liūdesį keliančių griuvėsių.
1402 metais šias žemės užvaldė riteriai kryžiuočiai. Ant Halikarnaso griuvėsių jie pradėjo statyti neįveikiamą šventojo Petro tvirtovę. Jie barbariškai sugriovė ir išardė Mausolie.jų.

VI. RODO KOLOSAS

Saulės dievas – spindulingasis Helijas visada buvo Rodo salos gyventojų mylimiausia ir labiausiai gerbiama dievybė.

Tais laikais rodiečiai daug kariavo. Jau buvo beveik nugalėti, bet įstengė įveikti savo priešą. Pergalei atminti jie nusprendė salos globėjo garbei pastatyti didžiulę saulės dievo, spindulingo Helijo statulą.

Statyti kolosą buvo pavesta garsiam Rodo skulptoriui Charui iš Lindo miesto.

Miesto taryba nusprendė, kad statula turi būti 70 uolekčių, tai yra maždaug 36 metrų aukščio.

Daryti skulptūrą iš vien bronzos buvo brangu ir sunku. Tad Charas sugalvojo neblogą išeitį. Iš pradžių jis padarė skulptūros konstrukciją, panašią į žmogaus skeletą. Ši konstrukcija buvo padengiama nukaltais bronzos lakštais. Siūlės buvo kruopščiai užtaisytos ir nušlifuotos.

Pagaliau 280 metais pr. Kr., po 12 metų įtempto darbo, statula buvo baigta.
Statula stovėjo viduryje plačios Digmos aikštės, kuri buvo atsirėmusi į jūros krantą ir miesto sieną. Miesto seniūnų sprendimu statula turėjo būti gerai matoma ir iš jūros, ir iš miesto, o saulė turėjo apšviesti Helijo veidą nuo aušros ligi saulėlydžio. Kitaip sakant turėjo žiūrėti į pietus.
Bet šios sąlygos teko atsisakyti. Įplaukti į Rodo užutėkį buvo galima tik iš rytų. Kad statula būtų gerai matoma ir iš jūros, ir iš sausumos, Charas Heliją atgręžė į pietryčius. Jo galvą puošė vainikas priminantis saulės spindulius.
Statula stebino visus savo grožiu ir didingumu, o labiausiai svoriu. Ji buvo padaryta tik iš maždaug 40 tonų bronzos ir 23 tonų geležės. Iš bronzos išlieta statula svertų ne mažiau kaip 250-300 tonų.
Tačiau neilgai buvo lemta rodiečiams žavėtis savo kolosu. Jis išstovėjo vos 56 metus.
225 metai pr. Kr. amžiams įsiminė rodiečiams. Ankstų spalio mėnesio rytą miestiečius pažadino požeminiai smūgiai. Tai buvo žemės drebėjimas. Lauke buvo baisu. Siautėjo ir šilo išsyk visos keturios stichijos! Ir žemė, ir vanduo, ir oras, ir ugnis – jos visos puolė žmogų, lyg norėtų parodyti, koks jis menkas ir bejėgis.
Minia žmonių nubėgo į Digmos uostą, arčiau prie Helijo, jis apsaugos. Ir iš tiesu Helijus stovėjo. Jo siluetas buvo ryškiai matyti griaudžiančio ir žaibuojančio dangaus fone. Iš jo vainiko galų tryško šviesiai violetiniai elektros iškrovų spinduliai.
Staiga baisus smūgis sujudino ir tarsi pakėlė žemę. Kažkas kurtinamai sutraškėjo. Iš siaubo nustebusi minia pamatė, kad kolosas lyg sudrebėjo ir susvyravo. Kelias akimirkas gigantas tebestovėjo ramiai. Bet štai galinga figūra ėmė palengva svirti ir, tarsi nenorėdama griūti aukštielninkas, ji iš pradžių sviro pamažu, o paskui vis greičiau ir greičiau. Su kurtinamu trenksmu, metalo džeržgimu ir čerškėjimu, kuris užgožė ir vėjo švilpimą, ir besiritančių bangų ūžesį, milžiniška statula griuvo žemėn ir sudužo į gabalus, palaidodama po nuolaužomis nelaimingų rodiečių minią.
Miestas buvo sugriautas, žuvo daugybė žmonių. Bet baisiausia, nepataisoma rodiečių netektis buvo jų visų mylimo garsiojo koloso žūtis. Lūžęs per kelius, jis griuvo aukštielninkas.

Atsipeikėję rodiečiai tuoj pat nutarė atstatyti nusivertusį milžiną. Šiam darbui siūloma pagalba, atgabentos medžiagos. Viskas buvo paruošta, bet, nepaisant visų pastangų, pakelti didžiulę ir sunkią statulą taip ir nepavyko.
Rodo koloso nuolaužos ir toliau stebino žmonės. Jos išgulėjo Digmoje daugiau kaip 1200 metų. Jos būtų gulėjusios ten dar daug metų, juk poliruota bronza nerūdija. Bet viskas apsivertė.
997 metais arabai užkariavo Rodą. Brangias statulos nuolaužas jie pardavė vienam pirkliui ir tasai juos išvėžė. Tolesnis nuolaužų likimas nežinomas.
Taip negrįžtamai ir be pėdsakų dingo likučiai vieno iš nuostabiausių pasaulio stebuklų – švytinčio spindulingojo Rodo koloso.

VII. ALEKSANDIJOS ŠVYTURYS

Pirmasis ir seniausias pasaulio stebuklas – piramidės – buvo pastatytos maždaug 28 amžius pr. m. e. O po 25 amžių, ir vėl Egipte, buvo sukurtas paskutinis, septintasis pasaulio stebuklas – Aleksandrijos švyturys.

Kai 332 m. pr. Kr. Aleksa.ndras Makedonietis užkariavo Egiptą, sostinę perkielė į Aleksandriją. Aleksandrija buvo gražus ir klestintis miestas.

Dieną naktį plaukė laivai į Aleksandriją ir iš jos. Bet šio svetingo uosto prieigos buvo sunkios ir pavojingos. Povandeniniai akmenys ir sąnašos, kurias atplukdydavo Nilas, tykojo neatsargių jūreivių.
Farfateris buvo vingiuotas ir siauras, laivybos žemėlapių tada dar nebuvo. O rūke ar audroje net pats jūrų valdovas Poseidonas negalėdavo padėti žūstantiems.
Kad laivams būtų lengviau ir ne taip pavojinga priplaukti prie Aleksandrijos, buvo nutarta Faro saloje, esančioje priešais Nilo deltą, pastatyti švyturį, o pačią salą sujungti su krantu pylimu ir 7 stadijų ilgio tiltais – Heptastadijumi.
Švyturys neturėjo būti ne bet koks, jis turėjo simbolizuoti Egipto sostinės šlovę ir didybę ir įsimins amžiams.
Švyturį pastatė garsus architektas Sostratas Knidietis. Pradėjęs darbą 285 m. pr. Kr. ,jis per labai trumpą laiką, tik per 5 metus, suprojektavo ir pastatė tą milžinišką statinį – tikrą to meto technikos triumfą.
Tai buvo milžiniškas triaukštis bokštas ant aukštos pakilumos – podiumo. Aukščiu švyturys galėjo rungtis su aukščiausiomis Cheopso ir Chefreno piramidėmis – siekė 300 uolekčių (beveik 160 metrų).
Švyturio podiumas buvo kaip tvirtovė.jame visada būdavo ginkluota įgula. Prie akmenynių brustverų stovėjo galingas svaidomosios mašinos. Švyturio požemyje stovėjo didžiulis geriamojo vandens rezervuaras, pasipildantis iš miesto akveduko. Ten pat buvo ir maisto bei ginklų sandėliai.
Visą podiumo vidurį užėmė galingas fundamentas, laikantis siaubingą svorį, visą neįtikėtinai didžiulį švyturį.
Apatinė švyturio dalis į viršų siaurėjantis kvadratinio pjūvio apie 70 metrų aukščio bokštas, o pamato kraštinė – 30 metrų. Pastatytas jis buvo iš masyvių plokščių, ištašytų kalkakmenių. Bokšto kraštinės atitiko pasaulio šalis – rytus, pietus, vakarus ir šiaurę.
Pirmąjį švyturio aukštą viršutinės aikštelės keturiuose kampuose puošė bronzinės Poseidono sūnaus Tritono, pučiančio kriauklę, figūros. Pietinėje bokšto sienoje, atgręžtoje į Aleksandriją, buvo durys į švyturį, papuoštos dideliu saulės laikrodžių – gnomonu.
Vidurinioji švyturio dalis buvo aštuonbriaunė, aptaisyta balto marmuro plokštemis. Bokšto pusės buvo atgręžtos pagrindimų aštuonių vėjų kryptimis. Aštuonbriaunės dalies aukštis siekė apie 45 metrus, o skersmuo – 18 metrų.
Apatinės švyturio dalies beveik 8 metrų storio sienos aukštyn pamažu plonėjo. Jose buvo iškirsti siauri žmogaus ūgio langai. Jie apšvietė bokštą ir buvo patogios šaudymo angos šauliams.
Viršutinis švyturio aukštas – neaukštas cilindro pavidalo statinys – buvo atspara 8 rausvo poliruoto granito kolonomis. Virš kolonų kilo kupolas, papuoštas milžiniška 7 metrų aukščio jūrų dievo Poseidono, laikančio trišakį – povandeninės karalystės skeptrą, statula.
Tarp kolonų paslaptingai švytėjo ir blykčiojo viso rentinio širdis – sudėtinga didžiulių įgaubtą bronzinių veidrodžių sistema, toli atspindinti milžiniško dieną naktį degančio fakelo šviesą.
Švyturio šviesa buvo tokia ryški, jog ji buvo matoma už 60 kilometrų, o dieną tiršti fakelo dūmai irgi buvo geras orentyras.
Švyturio viršuje buvo dar viena sudėtinga ir kruopščiai suderinta šlifuotų veidrodžių teleskopinė sistema. Ja buvo stebimi priešų laivai. Dieną naktį stebėtojai triūsė prie šių veidrodžių, kreipė juos į tas jūros vietas, kur galėjo pasirodyti svetimas laivynas.
Antrojo aukšto aikštelėje ir bokšto nišose stovėjo paauksuotos, iš bronzos nulietos aukštos, grakščios moterų figūros. Šios figūros buvo ne tik statulos, bet ir labai sudėtingi bei gudriai sugalvoti automatai. Vienos jų rodė vėjo stiprumą ir jūros bangų aukštį. Kitos pasisukdamos pranešdavo vėjo kryptį arba ranka saulės ar mėnulio kelią, o kai kurios stovėjo prie didelių vandens laikrodžių klepsidrų: mušė varpais ištisą parą kas pusvalandį – pranešdavo jūrų keliautojams laiką.
Aleksandrijos švyturys stovėjo beveik 18 šimtmečių. Per ilgą laiką švyturys dukart nukentėjo .nuo žemės drebėjimų ir dukart buvo atstatytas.
Bet laikas bėgo. Nuolatiniai karai padarė nemažai žalos Aleksandrijos farui – švyturiui, juk jo apatinė dalis buvo Aleksandrijos jūrų tvirtovė. Švyturys seno, lėšų remontui ir priežiūrai beveik nebuvo skiriama. Išmirė žmonės, žinoję sudėtingos veidrodžių ir figūrų – automatų sistemos valdymo paslaptį. Drėgni jūros vėjai metai po metų ardė trapias ir plonas švyturio mechanizmo detales. Jūra plovė ir graužė jo pamatus. Saulė, lietūs ir požeminės jėgos pagreitino šio statinio žūtį.
Apgriuvęs švyturys stovėjo iki IV amžiaus. Tada jis buvo vos 30 metrų aukščio, taigi liko tik viena apatinė švyturio dalis, bet ir to ne visa. Jokių veidrodžių nė pėdsako neliko, o vietoj fakelo ant švyturio sienų degė paprasčiausias laužas.
IV amžiaus viduryje Aleksandrijos švyturio podiumo liekanos buvo įmūrytos į tvirtovę, išlikusią iki mūsų dienų. Dabar švyturio tvirtovė paversta Egipto kariniu frontu. Todėl patekti prie jo liekanų neįmanoma net mokslininkams archeologams.
Taip baigė gyvuoti Aleksandrijos švyturys, paskutinis pasaulio stebuklas.IŠVADOS
Laiko marios skiria mus nuo senovės pasaulio stebuklų. 5 tūkstantmečius stovi piramidės primindamos seniai dingusias civilizacijas. Visi kiti pasaulio stebuklai negrąžinamai žuvo.
Ir vis dėl to pasaulio stebuklai nepamiršti! Pro amžių tamsą mus pasiekė pasakojimai, pusiau legendos, kuriuose yra ir tiesos apie neregėtus ir nuostabius senų senovės kūrinius. Galima tik stebėtis, kad šių trapių vizijų amžiams nenušlavė negailestingas laikas.
Tyrinėjimai prasidėjo nuo raštų šifravimų. Bet pagaliau mokslininkai prisiminė ir pasaulio stebuklus. Jų tyrinėjimai prasidėjo nuo senovės kūrinių skaitymo ir stebuklų atkūrimo.
 amžiaus pradžioje žymus vokiečių archeologas Robertas Koldevėjus kasinėjo senoves Babiloną. Jis aptiko kažkokius skliautus. Gal tai kabančiųjų sodų likučiai?
Anglų inžinierius Dž.T. Vudas, I amžiaus aštuntajame dešimtmetyje su archeologų ekspedicija atvykęs į tą vietą, kur senovėje stovėjo turtingas Efeso miestas, aptiko Artemidės šventyklos pamatą, kolonų, metopų fragmentus, frizų ir statulų nuolaužų.
Britas Čarlzas Niutonas rado Skopo frizų gabalus ir sudaužytos statulos gabalą. Mausoliejaus dalių buvo rasta daug, bet jos nepadeda atkurti Mausoliejaus išvaizdos.
Sunkiau buvo su statulomis, Dzeuso ir Helijo, jos žuvo be pėdsakų. Bet rastą monetų su jų atvaizdais. Taip pat rastos ir monetos su Aleksandrijos švyturio piešiniu. Aleksandrijos švyturys buvo su nieko nepalyginamas ir nepakartojamas, visada buvo pripažįstamas vienu iš labiausiai stulbinančių ir stebinančių pasaulio stebuklų.
Apie Chufaus piramidę sužinome remiantis vokiečių archeologo Richrdo Lepsiuso prielaidą, kad piramidė gal būt buvo statoma pagal keletą projektų.
Apie kabančiuosius sodus – iš Beroso ir Diodoro duomenis, bet jie yra fragmentiški ir liečia tik sodų įrengimų.
Pasakojimą apie Efeso Artemidės šventyklą ir anų laikų statybos technikos metodus grindė Vitruvijaus duomenis.
Puikus Pausanijo “Helodės aprašymas“ buvo pagrįstas žinių apie olimpines žaidynes, apie Olimpijos Dzeuso statulą ir jo prabangų sostą šaltinis.
Bendrų žinių apie Halikarnaso Mausolijaus išvaizdą nėra.
Kolosą aprašinėjo daug architektų ir rašytojų, bet tikrų duomenų nėra. Lieka tik spėliojimai.
Apie švyturio aukštį yrą iškilę daug nesutarimų tarp 120-170 metrų.
Visi pasaulio stebuklai labai dideli ir aukšti. Jie ne tik neregėti, nuostabus ir nepakartojami, bet būtinai ir didžiuliai, kolosalūs, milžiniški.
Mūsų visų pareiga – išsaugoti amžiams išlikusius didžiuosius žmonijos kūrinius atmintyje ir perduoti juos jaunajai kartai.LITERATŪRA
1. A.Domašnevas ir T.Drozdova “Iš amžių glūdumos“ (93 m);
2. A.Kondratovas “Senovės kultūrų paslaptys“ (72 m);
3. “Septyni antikos stebuklai“ (97 m).

Leave a Comment