Naujuju amziu filosofija ir etika. Reneansas. Humanizmas

2450 0

N.a. Filosofijos ir etikos klasifikavimas
1. atgimimas (renesnsas) (XV-XVIa.)
2. n.a.filosofiniu sistemu (klasikines fil) (17a.) tai racionalizmo epocha.
3. apsvietos ir kritikos laikotarpis.(18a.)
4. klasikin.Vokiečiu filo.laikotarpis (19a) Dvasiniai pokyciai XV-XVIa. susije su to meto judėjimais:
1.religinis (reformacija)
2.kultūrinis (humanizmas ir grozines literat,senoves filo,atgaivinimas–Renes.
3.mokslinis (didieji atradimai)
4.politinis(kova pries vidura.monarchija
N.A.filosofijai rupejo tikslesne,nuo matefizikos atskirto, mokslo samprata. Ji isitvirtino aktyvios žmogaus proto prigimties ideją. Troskimas greičiau ivaldyt gamta skatino slepininguju mokslų paplitima-magija,alchemija, astrolog.,kt.N.a filoso remesi laikinuoju pasauliu ir mane, kad jis vienintelis.
I. Renesanso charakteristika. Antropocentrizmo principas. Renesanso filosofijos ir etikos sistemiškumo klausimai.
Pereinant nuo feodalinio prrie miestietiško gyvenimo budo, kuriantis nacionalinems valstybems,išsiskiria žm svarba. Jo savitumas.Reikėjo new paziuru, jos buvo perimtos is viduramz ir antikos pasiekimu.Atrode, jog atgimsta antikine kultūra,nes viduramž ji buvo primirsta,tdl si epocha pavadinta atgimimu–renesanso ep. R gime Italijoj. Susiformavo nauja filosof pasauleziura. Jai atstovavo:N.Kuzietis, M.Ficino, L.Da Vincis, M.Liuteris, N.Makevelli, F.Bekonas, Dz.Bruno, N.Kopernikas, G.Galilėjus,T.Moras ir kt.
Antikine filosofija apvanikavo neoplatonizmas: 1.vienis – auksciausias geris, 2.pasaulio protas,3.pasaulio siela, 4.kosmosas. Jame nera ryskaus padalijimo i subjekta ir gamta,tdl neoplatinizmas laikomas beasmeniu.
Vidurazmiais vietoj vienio buvo triasmenis Dievas.Vietoj paasaulio prot ir sielos–Dievo sunus ir Sventoji Dvasia.
Renes epochoj buvo judama link subjektyvumo.Nieko kito neliko kaip tik antropocentrizmas.Pasaulio centre-zm. Ren.filo nieko nepakeite-naudojo ta pacia neoplatonine schema.Dieva paliko tik formaliai,bet visas demesys zmogui. Renesanso pagr.principas tapo antropocentrinis neoplatonizmas. Pereinant nuo sakralinio ne

eoplatinizmo (antika)prie antropocentrizmo(renesan) pazeistas filosofijos sistemiškumas. Antikos filosofija susistemino Plotinas, o viduramziu –T.Akvinietis, taciau nera mastytojo, kuris butu susistemines renesanso filosofija. Masytojus domino ne sistemiškumas,o zmogus –jo prigimtis, savarankiškumas, kuryba, grozis.
Zmogus – kurejas, menininkas.
Zmogiskumo ypatumas yra gyvenimas. Demesys skiriamas visoms zm.charakteristikoms. Renesanso žmogaus asmenybe kūrybinga. Kurybiskuma perima is Dievo. Ta asmenybe gali valdyti save ir gamta. Zmogus tampa politines, religines, technikines kurybos saltiniu. Pirma vieta- groziui.Grozio buvimas rodo, kad yra ir geris.
Humanizmas. Jo atsiradima paskatino antropocentrizmas. Humanizmas –paziura, kuri teigia žmogaus, kaip asmenybes, vertinguma. Renesanso epochoje humanizmas tampa visuotiniu judėjimu. Humanizmo principas reiske perversma visoje kultūroje ir žmonijos pasauleziuroje. Viena is humanizmo israisku formu- pasipriešinimas scholastikai. Humanistai atgaivina antikos epikurieciu idealus. Renesanso epochoje atsiranda jaunos aktyviosios buržuazijos etika. Joje akcentuojama žmogaus kiilnumas, dvasios slove. Demesys nukreipiamas ne i tai, kas paveldėta, o i tai, kas pasiekta mene, moksle, kuryboje isvystant savo sugebėjimus iki tobulumo. Humanistai smerke neturto izadus. Ieškoma budu kaip suderinti asmeninius interesus su aplinkiniu žmoniu interesais. Pradeta galvot, jog zmogisku santykiu pagrinda turi sudaryti meile ir draugyste.
Renes. humanizmas orientuojas i laisva minti. Ir atitinkamai i visuomenine–valstybine santvarka. Visuomenines ir politines idejas buvo sunku realizuoti, todel kai kurie mastytojai atsigreze i utopijas. T. Moras „Utopija“, T. Kampanela „Saules miestas“.
br />Rnesanso ir n.a. etikos. Charakteristika.
Renesanso ir n.a. etikos bruožai.
Tai galima pavadinti klasikine buržuazine etika (Marksas). Kritiskai ziuri i tikrove. Charakteringas n.a. bruožas– atskiro empirinio individo kaip moralinio subjekto reabilitacija. Viduramz.Etika orientavos i platono ir Aristotelio etika, o n.a. kreipias i stoicizmo idejas, todel n.a. etikai budingi bruožai:
1.ji neigia morales jegu trancendentaluma.
2.pagrindžia asmenybes etini savitiksla.
3.sugrazina prarastuosius antikos idealus.
Svarbiausia yra tai, kad n.a.stengias itvirtint nauja doroves objektyvumo ir visuotinumo problemos sprendima viduramži. N.A.etika iveda naujoves: 1.dorove nuleidžia ant zemes. 2. individui dorove tampa vienu is jo gyvenimo motyvu. 3.individualus siekiai jungiami su visuomeninėm pareigom. N.A.et.kl: kokiu budu atskiro individo morale tampa butina socialiniu organizaciju jega?
Etikos pagrindine ideja ir išeities punktas
n.a. etika, tai ypatingas istorinio pobudzio morales teorijos tipas. Toji etika fixuoja to laikotarpio reiskinius: 1.visuomeniniu papročiu individualistines tendencijos. 2.tos visuomenes pagimdytu individu egoistine esme. Toji etika teigia: realus egoistiniai santykiai gali buti pasalinti deka žmogaus proto aktyvumo. Tikrovėje iskyla ryskus individo ir visuomenes antagonizmai (prieštaravimai). Taciau tu antagonizmu etiniai sprendiniai pakeiciami gerasirdiska iliuzija.Toji iliuzija tampa dvasine prievarta, nes ji privercia zmones susitaikyt su jiems svetimais visuomeniniais interesais. Zmones raginami itiket, jog tokiu socialiniu pagrindu yra imanoma visuomeninio ir asmeninio pradų harmonija .
Zmogaus moralines prigimties samprata
Pagal žmogaus moralines prigimties samprata n.a. filosofija skirstoma i
dvi kryptis: 1. vadovavosi ideja, jog žmogaus prigimtis jau savo ištakose yra sugadinta ir bloga (Makevelli ir Hobbes) 2.žmogaus prigimti laikė gera nuo pat jos ištakų (.Moras,Ruso). abi kryptys buvo vieningos laikydamos empirini zmogu egoistine butybe. Tik 1 kryptis egoizma suprato kaip natūralia žmogaus israiska, o 2-egoizmo priezasti iziurejo istorijos eigoje, socialinėj nelygybėj.
Jie nesuprato, kad prigimtis nei gera, nei bloga. Tik natūralus polinkiai yra linke likti natūraliais, o istoriskai nesivystantis zmogus linkes daryt klaidas ir taip itvirtinti egoizma.
Sielos racionalumo samprata
Kitas charakteringas n.a. bruožas– sielos kaip kuniskumo formos samprata. S. Graikijoje buvo aiskinamas skirtumas tarp valios ir pazistanciojo proto. Viduramz. Baznycios Tevai sukure teorija, aiskinancia si skirtuma kaip bloga valia, kuri gadina dvasia.
Nuo XV a. Tas aiskinimas pasikeite: intelekto deka zmogus gali isreiksti visa, kas kuniska. Protingoji siela yra objektu sintezavimas,tdl pazindami mes turim galimybe savo nuoziura tvarkyti gamta (ir kuna). Sielos savybe viska sudvasinti rodo, jog ji gali save isreiksti.
Tokiu budu zmogui kartu su jo protu yra duotas pazinimas ir teise spresti savo paties atžvilgiu.Todel zmogus yra savo gyvenimo viešpats ir kurejas.
K.Bovilis(1470-1553) sako, jog zmogus per pazinima ir veikla gali save dvigubai padaugint.
F.Baconas (1561-1626) anglu teisėjas, politikas ir filosofas. Baconas pazymejo rysi tarp siekio išsivaduot ir tarp mokslo. Siuo atveju te
eigiama, jog mokslas perduoda savo turtus tiek, kiek zmogaus protas išvaduoja is priklausomybes. Protas tarsi tampa pilnamečiu: pagerėja žmogaus bukle, praplečiama jo valia gamtai.
Pagrindine Renesanso ir n.a. problema.
Koncepcija apie harmoninga individa ir visuomenes tobulejima. Pasleptas klausimas
Intelektas- baigtiniu dalyku mastymas. Dvasia, protas, samprotis.
Protas– visuma dvasiniu gebėjimu, iskaitant ir samproti. Protingosios sielos koncepcija ir ja besiremianti saves(ego) išsikleidimo teorija to meto etikai buvo labai reiksmingos. Ju deka humanizmas is esmes praplete savo horizonta. Etika daro išvada, jog anarchiją galima pazaboti protu ir veikla. Manoma, jog žmogaus prigimtis yra veikli, kurianti ir pilna jegos, todel zmogus savo veiklumu isskleidzia visus turimus sugebėjimus. Jam nebereik bijot kovos ir pasaulio menkystes Gyvenimo kova, nors ir persmelkta egoizmo, yra teigiama vertybe. Siuo atveju pereinant nuo blogio i geri ir nuo individo prie gimines, svarbiausia vaidmeni turi protas. Etika prisipildo optimistinio patoso!
Z.La Metri (1709-1751)„zmogus- masina“. Susiformuoja koncepcija apie galima harmoninga, moralini individo, visuomenes tobulejima, kuri garantuoja intelektas. N.a etikos idealistinis ribotumas reiskiasi butent proto koncepcijoje (racionalizme). Aiskinama neva protas yra iskiles virs neiveikiamo antagoniz mo ir individualiu interesu. Subjekto moralumas reiskesi kaip antagonizmo panaikinimas, nelieciant is išsaugant pacia realybe. Individo ir visuomenes prieštaravimo sprendimas pekeiciamas jo iliuzija. Atrodo, jog subjektas turi tarsi dvi sferas: 1.egoistine realybe 2.moraline sfera.
Individo ir visuomenes antagonizmo kl. Liuteris apie dvasinga zmogu. Morale ir idealizmas. Etikos atsiribojimas. Morales nuopolis
Praraja tarp atskiru individu ir visuomenes reiskesi ivairiai: 1.revoliuciniais judėjimais, 2.religiniu susitaikymu (su Dievu), 3.socialiniais pasikeitimais, kurie buvo suprantami kaip likimas. 4.Išlaisvinto žmogaus itraukimu i naujas išnaudojimo salygas. 5.Moralinėmis mistifikacijomis. 6.Socialines elgsenos budų moralinio fetisizavimo.
suardomas asmenybes vientisumas. Etikoje pradeda reikstis stoiskumo elementai. Atsakomybe perkeliama paciam subjektui. M.Liuteris nurode skirtuma tap vidinio ir isorinio žmogaus. Isorinis zmogus yra veikaimas pradinio blogio,o vidinis kreipiasi i dieva. Dvasingas zmogus yra tokiam pat santykyje su dievu kaip viešpataujanti jega su kunu, tokia viespataujancia jega gali buti moraline programa. Joje morale reiskiasi kaip chaotišku aistru tvarkytoja vardan socialines visumos. n.a. etikai budingas idealizmas. Moraliniu vertybiu negalima realizuot be prievartos arba gudraus apskaičiavimo. Moralumas ir proto aktyvumas apsijungia, kad apgintu subjekta pasaulyje. Žmogaus moralumas turi susitaikyti su artimo nelaimėmis. Apskaičiuojantis protas tampa apsauga nuo aistru chaoso ir socialiniu kriziu. Etikos teorija subjekta išmokina gyvent negeroje butyje.
Akivaizdu, jog n.a. etika atspindi ir pateisina dvylipuma bei vidini mela, Etika atsiriboja nuo pasaulio ir tampa etikos mokslu. Morale reiskia absolucias pretenzijas zmogui.
morale niekad taip zemai nepuole savo praktinėmis pasekmėmis, kaip naujaisiais laikais. N.a.etikos pagrindines problemos susiformavo dar renesanso laikais. Dz. Bruno n.a. filosofijos ir etikos sauklys.
16-17a. skepticizmas
Krikscioniskoji etika nutrauke rysius su antikine tradicija. Kriksc. etika atsirado ne antikinej terpej, o salia jos (ne taip kaip kultūra). Kriksc. etika atsirado antikinei kultūrai patyrus krize. Transendentine morale persiorientuoja i zmogiskaja morale. Nuo apreiskimo etikoje persiorientuojama i empirine etika. Nuo neaiškios mistikos orientuojamasi i patirti (empirizma). N.a. baznycia islaike vyraujančia padeti dvasiniame gyvenime, todel kartu buvo pripazinta dievo ideja ir abstrakti visuotine morale. Is pradziu filosofija prisidenge viduramz. Idejomis, o veliau jas atmete kaip bereikalinga kevala. Tuo metu besireiskias skepticizmas buvo n.a. etikos parvisku erdve ir ideju pagrindas.
Ryškiausi sio skepticizmo atstovai:
M. Monteris (1533-1598), prancuzu rašytojas ir filosofas. Atvere duris n.a. skepticizmui. Dave pradžia ese žanrui.
Pjeras Beilis (1647-1706) pranc.filos ir istorikas. Sveitimo pradininkas, kartezininkas. Kritikavo Spinozą ir laike ji ateistu. Tikejima ir prota traktuoja kaip priešybes. Teigia igimta morales istatyma. Jo pagr.veikalas „istorijos ir kritikos žodynas“
XVIIa racionalistine etika. Protas pries aistru chaosa
17 a.Laikomas racionalistines et amžiumi. Toji et teigia,jog žm protas gali but dorovines tvarkos saltiniu ir pagrindu.Morale tai ne transcendentine esybe,kuri skirta zmogui Morale paties žm,protingos ir mastancios būtybes busena.Tokia nuostata reiskia, jog n.a. etika galutinai atsisako vidurazmiu ideju. XVIIa.suklesti Barokas.
Protas tampa etikos principu tik kartu su tvarkančiu pazinimu.
Etika = protas + tvarkantysis pazinimas.
Protas yra auksciausioji institucija individe,todel jis ryžtingai pajungia savo visas individo aistras, polinkius, interesus. Jis stengiasi suteikti aistroms gyvenimiškai protinga prasme. Tik prote ir per prota empirine butis gauna etine sankcija. Tikejimas proto galia tampa ir doroviniu principu ir socialine pozicija. Pagal tai kokiu budu aistros, interesai, papročiai suderinami su proto normomis, atsiranda racionalistines etikos variantai ir moralines sistemos.
Pvz: Dekartas- „filosofijos pradai“. Spinoza „etika“. T hobsas „leviatanas“.
18a. Sensualistine etika: natūralistinis eudamonizmas
Racionalistines etikos sistemos pasikeitimo i sensualistine priežastys: XVIIa. filosofija zmogu supranta kaip protinga butybe, o XVIIIa. filosofija jau konkretizuoja subjekto samprata. Ji žmoguje iziuri emocionalia, jauciancia butybe. 18a.Morales teorijose racionalistines etines sistemos pakeiciamos sensualistinemis. Toki pokyti skatino: 1.etikos vystimosi vidine logika 2.socialines priežastys.
1.Racionalistine morales samprata vede i aklaviete. Buvo ieškoma iseiciu. M

. . .

Join the Conversation

×
×