TURINYS
Romos chronologija (nuo iškilimo iki žlugimo)………………………………………………………………….3 psl.Romos valstybės istorinės periodizacijos schema……………………………………………………………….4 psl.Senovės Roma……………………………………………………………………………………………………………….4 psl.Romos respublika. Romos imperija…………………………………………………………………………………12 psl.Gajus Julijus Cezaris……………………………………………………………………………………………………..15 psl.Oktavianas Augustas……………………………………………………………………………………………………..18 psl.Kaligula……………………………………………………………………………………………………………………….19 psl.Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………20 psl.
ROMA: NUO IŠKILIMO IKI ŽLUGIMOPrieš Kr.753 m. Romulas įkuria Romą, kaip pasakoja legenda.509 m. Iš Romos išvejamas Tarkvinijus, paskutinis karalius etruskas. Įkuriamarespublika.390 m. Keltai įsiveržia į Italiją ir užima Romos miestą.343 – 290 m. Karai su samnitais.264 – 241 m. ir 218 – 201 m. –Karai su Kartagina (Pūnų karai).218 m. Kartaginiečių karvedys Hanibalas, persikėles per Alpes, įsiveržia į Italija.149 – 146 m. Trečiasis Pūnų karas. Sunaikinama Kartagina. Šiaurės Afrikos pakrantė tampa Romos provincija.146 m. Romos provincijos Graikijoje.73 m. Spartakas vadovauja vergų sukilimui.60 m. Julijus Cezaris tampa aukščiausiu pareigūnu – konsulu.59 – 49 m. Cezaris nukariauja Galiją ir įsiveržia į Britanija.49 – 45 m. Pilietinis karas. Cezaris laimi.44 m. (kovo 15) Julijus Cezaris nužudomas.27 m. Imperatoriumi paskelbtas Augustas.
Po Kr.14 m. Imperatorius Augustas miršta.43 m. Imperatorius Klaudijus užpuola ir nugali Britanija.64 m. Didysis Romos gaisras valdant imperatoriui Neronui.79 m. Išsiveržia Vezuvijus. Žūsta romėnų miestai Pompėja ir Herkulanumas.80 m. Imperatorius Titas Romoje atidaro didžiausia pasaulyje amfiteatrą – Koliziejų.122 m. Imperatorius Hadrianas vyksta į Britanija. Pradedama statyti Hadriano siena.212 m. Visi Romos provincijų vyrai (laisvieji) tampa Romos piliečiais.267 m. Atėnus užgrobia gotai.313 m. Krikščionybė skelbiama legalia Romos imperijos religija.330 m. Imperatorius Konstantinas perkelia sostinę iš Romos į Konstantinopolį (vėliau pavadinta Bizantija).455 m. Romą puola vandalai.476 m. Romulas Augustas – paskutinis Vakarų Romos imperatorius.1453 m. Turkai osmanai užima Konstantinopolį. Bizantijos imperijos žlugimas.
Tradicinė Romos valstybės istorijos periodizacija:I. Karalių epocha – 753-509 m. pr. Kr.II. Romos respublika – 509-27 m. pr. Kr.a) Ankstyvoji respublika – 509m. pr. Kr.b) Vėlyvoji respublika – 27 m. pr. Kr.III. Romos imperija – 27 m. pr. Kr.-476 m. po Kr.a) Principatas – 27 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.b) Krizė -193-284 m.c) Dominatas – 284-476 m.
Senovės Roma
Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio. Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai. Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba kitų rajonų padėties. Žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs ir net pasninga. Naktimis būna šalnų. Panašios klimato sąlygos ir kalnų rajonuose. O pietų ir vakarų pajūrio rajonuose šilta net žiemą, bet gausiai lija, o tai sudaro palankias sąlygas augti vešliai augmenijai.Senovės Italijos gyvūnija buvo panaši į Vidurio Europos. Kalnuose ir miškuose veisėsi danieliai, kalnų ožkos, šernai, vilkai, lapės, taip pat ir įvairūs smulkūs žvėreliai, paukščiai, ropliai. Italija skalaujančiose jūrose (Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos) buvo daug žuvies: tunų, plėšriųjų murenų ir kitų. Apeninų pusiasalio žemės gelmės buvo palyginti neturtigos naudingųjų iškasenų. Alpių atšakose buvo randama truputį aukso ir sidabro. Centriniuose Apeninuose skaldytas marmuras: “travertitas” – pilkšvas ir “kararo” – baltas bei spalvotas. Ilvos saloje buvo kasama geležis ir varis, kitose Apeninų pusiasalio srityse storesnių metalo klodų neaptikta.
Apeninų pusiasalis buvo gyvenamas žiloje senovėje. Žmogaus egzistavimo pėdsakai, rasti Italijoje, rodo, kad čia gyventojų būta jau paleolito epochoje. Neolito stovyklų liekanų rasta įvairiose pusiasalio dalyse. Seniausios iš jų datuojamos IV tūkstantmečiu pr. Kr. III – II tūkstantmečiams pr. Kr. skiriamos polinių gyvenviečių, buvusių šiaurės Italijos upėse ir ežeruose, liekanos. Šios gyvenvietės dėl susidariusių aplink jas didelių krūvų perpuvusių šiukšlių vadinamos teramaromis (terra mara (ital.) – riebi žemė).Tose polinėse gyvenvietėse gyveno žvejai ir medžiotojai, jau susipažinę su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Šalia akmeninių įrankių jie vartojo varinius ir žalvarinius.
Centriniuome Italijos rajone rasta griuvėsių kitų snovės gyvenviečių, kurių gyventojai mokėjo mūryti akmeninius pastatus ir lipdyti išmargintus molinius indus: tai buvo, matyt, santykiavimo su atėjūnais iš achajų Graikijos ir Finikijos rezultatas.Baigiantis II ir prasidedant I tūkstantmečiui pr. Kr., senovės Italijos gyventojai pradėjo vartoti geležį ginklams ir darbo įrankiams gaminti. Būdinga to laiko gyvenvietė buvo archeologų dar XIX a. viduryje ištirtas senovės piliakalnis prie dabartinės Vilanovos netoli nuo Bolonijos miesto. Čia buvo rasta geležinių ginklų ir darbo įrankių, žirgo pakinktų liekanų, bronzinių papuošalų ir rakandų, taip pat savotiškų apskritų, trobelių pavidalo urnų sudegintų lavonų pelenams. Panašių daiktų rasta ir kitose Italijos vietose, taip pat Sicilijos saloje. Galima manyti, kad už geležies pažinimąItalijos gyventojai turi būti dėkingi graikų ir finikiečių jūreiviams pirkliams ir piratams, vis dažniau ir dažniau lankiusiems įvairias Apeninų pusiasalio pakrantės vietas.Geležinių įrankių paplitimas suvaidino didžiulį pažangų vaidmenį. Jis įgalino pereiti prie ariamosios žemdirbystės, greičiau išvalyti miško brūzgynus, o tai padėjo plėsti gyvulininkystę. Gamybinių jėgų augimas skatino vidaus ir užsienio prekybą. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I tūkstantmečio pradžioje Italijos (ypač pietinės ir centrinės) gyventojai palaikė nuolatinius prekybinius ir kultūrinius ryšius su rytinės Viduržemio jūros dalies šalimis. Tai rodo liekanos graikiškų indų su juose įraižytais trumpais įrašais (“grafitais”), panašiais į seniausius Mikėnų raštmenis.Tačiau II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir I pradžioje vyko didelis senovės genčių ir tautybių kraustymasis Viduržemio jūros baseino rajone. Iš rytų į Apeninų pusiasalį persikėlė gentys, iki tol gyvenusios Ilyrijoje, Dunojaus baseine ir net vakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Dalis seniausių italikų genčių buvo atstumta į Alpių kalnų slėnius ir į šiaurės vakarų pakrantę, dalis išnaikinta arba asimiliavosi su atėjūnais. Istoriniais laikais jos gyveno tik Korsikos saloje ir šiaurvakarinėje Apeninų pusiasalio pakrantės dalyje – Ligūrijoje – ir buvo ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu labiausiai atsilikos senovės Italijos tautybės.Apie I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojo ketvirčio pabaigą senieji Apeninų pusiasalio gyventojai buvo įvairių genčių ir tautybių.Toliausia į šiaurės rytus gyveno Ilyrijos gyventojams gymininga venetų gentis. O ilyrams giminingos japigų ir mesapų tautybės užėmė pietrytinį Italijos kraštą.Centrinėje pusiasalio dalyje, taip pat Sicilijos saloje gyveno daugybė italikų genčių ir labiausiai ekonominiu bei socialiniu atžvilgiu išsivysčiusi to meto tautybė – etruskai.Italikų gentys, turėjusios daug kalbos, visuomenės santvarkos ir kultūros bendrumo, skyrėsi į dvi grupes – umbrų – sabelų ir lotynų – sikulų.Umbrų – sabelų grupės gentys gyveno centrinės Apeninų pusiasalio dalies kalnų srityse, į rytus nuo Tiberio upės ir toliau į pietus. Tai buvo umbrai, picenai, frentanai ir Apeninų aukštikalnių dalyje gyvenę samnitai, kurie iš visus ilgiau išlaikė patriarchalinius gimininius santykius. Tai pačiai grupei priklausė ir smulkios italikų gentys, nuslinkusios iki Italijos vakarinės pakrantės centrinės dalies: sabinai, marsai, ekvai, hernikai, volskai.O didžiąją Tiberio žemupio kairiosios pakrantės slėnio dalį užėmė viena iš labiausiai išsivysčiusi italikų genčių – lotynai, kurių vardu buvo pavadinta ir jų apgyvendinta sritis – Lacijus.Lotynai ir didelėje Kampanijos lygumoje apsigyvenę oskai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie jau turėjo nemaža nedidelių įtvirtintų gyvenviečių – miestų, kurie buvo jų genčių centrai. Gentims vadovavo karo vadai iki gyvos galvos, buvę kartu senių tarybos pirmininkais ir ėję žynių pareigas.Labiausiai išsivysčiusi senovės Italijos tautybė buvo etruskai ( romėnai juos vadino “tuskais”, o graikai – “tirėnais”, o jie patys vadinosi “rasenais”). Etrus kai VIII – VI a. pr. Kr. gyveno nemažoje Apeninų pusiasalio dalyje. Jų miestų gyvenvietės buvo iš mėtytos nuo Pado deltos ir žemupio pietinio kranto iki Italijos vakarinės pakrantės, nuo vietos, kur Arno upė įteka į jūrą, iki Tiberio upės krantų. Be to, jie gyveno dalyje Korsikos salos rytinės pakrantės, Ilvos saloje ir užėmė dalį Kampanijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jos buvo greičiau religiniai, negu politiniai junginiai.Etruskų miestų vietose ir jų kaimynystėje išliko irigacinių įrnginių ir miestų sienų liekanų, iškirstų uolose vadinamųjų “kamerinių” diduomenės kapų, kuriuose dažnai būdavo daug įvairių daiktų (akmeninių, bronzinių ir molinių statulų, bronzinių ir molinių indų, ginklų, darbo įrankių, vežimų, papuošalų). Etruskai pasiekė didelių statybos technikos laimėjimų. Jie statė didelius akmeninius pastaus ir pirmieji pradėjo mūryti akmeninius sklaiutus ir arkas. Pakrančių vietovėse etruskai gerai įvaldė laivų statybos techniką ir buvo prityrę jūrininkai, rungtyniavę su finikiečiais ir ypač su graikais.I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje etruskai jau turėjo savo raštą. Jų alfabetas, šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, buvo sudarytas finikiečių alfabeto pagrindu. Materialinės kultūros paminklų ir senovės istorikų veikalų tyrinėjimas padeda padaryti išvadą, jog etruskų visuomenė buvo klasinė, vergovinė. Etruskų visuomenė labiausiai suklestėjo tarp VII ir VI a. pr. Kr. Apie tą laiką etruskai pajungė savo valdžion Kampaniją ir ten įkūrė Kapujos miestą. Tuo pačiu laikotarpiu jie užėmė svarbų centr, įsikūrusį Tiberio žemupyje, – Romos miestą ir dalį Lacijaus. Tačiau į VI a. pr. Kr. pabaigą etruskų miestų galybė labai susilpnėjo. Įsiveržusios keltų arba galų kariaunos užpuolė etruskų miestus, juos niokojo, o po savęs palikdavo tik griuvėsius. Keltų įsiveržimas, iš Pado lėnio, etruskus išstūmė į pietus, o lygūrus – į vakarus, už Apeninų.
VI a. pr. Kr. pabaigoje prieš etruskus kariavo ir graikai. Visi karai labai nusilpnino etruskų visuomenę, jų miestų sąjungų jėgos buvo pakirstos, ir ji pradėjo irti. Tai padarė galą Etruskų galybei, jie asimiliavo su gretimom tautybėm, perėmė jų kalbą, kultūrą, religiją, kol galiausiai etruskų, kaip atskiros kultūros, neliko nei pėdsako. Tačiau Italijos gyventojų kultūros raidoje etruskai ir toliau vaidino nemažą vaidmenį.Apie IV a. pr. Kr. vidurį, kai etruskų miestų federacija nusmuko, o galai, įsitvirtinę Pado upės slėnyje, pradėjo grobikiškai puldinėti centrinės Apeninų pusiasalio dalies sritis, italikų gentys, kad galėtų juos atremti, susivenijo apie naują polinį ir karinį centrą – Romos miestą. Vėliau šis centras ėmė plėstis užkariaudamas ar užimdamas aplinkines žemes. III a. pr. Kr. pradžioje ji tapo viena iš kariniu atžvilgiu stipriausių vergovinių Viduržemio jūros valstybių. Kada ir kaip atsirado Roma?Archeologai mano, jog Romos pradžia – kelios apvalios medinės trobelės , apie 1600 m pr. Kr. pastatytos ant septynių kalvų centrinėje Italijoje, netoli Tiberio.I a. pr. Kr. Romos poetas Vergilijus neigė, kad pradžia buvo tokia kukli. Jo poeme “Eneida” skelbė romėnus buvus garsaus Trojos karžygio Enėjo palikuonimis. Kita legenda, I a. pr.Kr. užrašyta istoriko Tito Livijaus, pasakoja, kad Romą 753 m pr. Kr. įkūręs piemuo karys Romulas. Romulą ir jo brolį dvynį Remą išmaitinusi vilkė – tokia rūsti, bet romantiška Romos pradžia.
Stengdamiesi rasti atsakymą į šį juos dominusį klausimą, Italijos graikai surinko įvairius padavimus, kurie, graikų istorikų apdoroti, buvo paimti pagrindu pasakojimų apie Romos miesto ir Romos vergovinės bendruomenės atsiradimą ir seniausius gyvavimo laikus.II – I a. pr. Kr legendos ir padavimai apie seniausiąjį Romos istorijos laikotarpį, plačiai paplitę tarp pačių Romos gyventojų kultūringųjų sluoksnių, buvo perimti Romos autorių, ir tapo pagrindu jų kūryniams. Išsamiausiai juos atpasakojo žymus istorikas Titas Livijus (59 m pr. Kr. – 17 m pr. Kr.).Šiandien mokslo pažiūros apie Romos atsiradimą ir seniausią jos istorijos laikotarpį pagrįstos ne tik analitiniu senovės legendų tyrinėjimu, bet pirmiausia archeologinių kasinėjimų, darytų Romos miesto teritorijoje XIX – XX a., medžiaga Miestas pamažu stiprėjo. Jo plėtimąsi ženklina ne didelės pergalės, o dažni pralaimėjimai. Bet po kiekvienos nesekmės romėnai dar ryžtingiau grįždavo į kovą ir dar atkakliau naikindavo savo priešus.
Per IV ir III a. pr. Kr. Jie užkariavo didžiają Italijos dalį ir susidūrė su graikais, įsikūrusiais Italijos pietuose. Garaikų karvedys Pyras, 279 m. pr. Kr. sumušęs romėnus, pasakė: “Dar viena tokia pergalė, ir aš būsių sunaikintas”. 264 m pr. Kr. romėnai pradėjo karą su Kartagina, Šiaurės Afrikos pakrantės miestu. Po 120 metų trukusio karo, nepaisant triuškinančių kartaginiečių karvedžio hanibalo pergalių, 146 m pr. Kr. Romėnai kartaginą sugriovė visiškai. Jie suarė miesto vietą ir apibėrė ją druska, kad ten niekada niekas nebeaugtų.Nugalėjusi Kartaginą, Roma prisijungė dideles Ispanijos bei Šiaurės Afrikos teritorijas. Per II a. pr. Kr. Romėnai įveikia Graikiją ir Mažąją Aziją (dab. Turkija). Kai kurios valstybės tampa “sąjungininkėmis” – jų valdovai soste paliekami tol, kol moka Romai mokesčius. Užkariautos šalys suskirstomos į provincijas ir valdomos Romos vietininkų.
Dabartinių seniausiosios Romos tyrinėtojų nuomone, atskirų gyvenviečių atsiradimą ant kalvų kairiajame Tiberio upės krante reikia priskirti X a. pr. Kr.
VIII a. pr. Kr. per rajoną, kur vėliau buvo Romos miesto centrinės dalys, ėjo didelias kelias iš kalnų vietovių pietryčiuose link Tiberio upės. Šiuo “druskos keliu” keliauta į druskos vyriklas dešniajame Tiberio krante netoli pajūrio. Prie upės perkėlos, kur susitelkdavo pravažiuojantys pirkliai, pradėjo kurtis ir amatininkai. VII a. pr. Kr. pavienės artimiausių kalvų ir šalia perkėlos esančios gyventės susiliejo į vieną miesto bendruomenę. Naujojo miesto centru pasidarė tvirtovė ant aukštos Kapitolijaus kalvos Tiberio upės krante. Žemuma tarp Kapitolijaus ir Platino kalvų, anksčiau buvusi laidojimų vieta, paversta centrine naujojo miesto aikšte “forumu”. Kadangi naujasis miestas kūrėsi ten, kur ribojosi įvairūs senovės italikų gyvenami rajonai, tai iš pradžiū jo gyventojus sudarė trys atskiri gentiniai junginiai. Pagal istorijos tradiciją šios senovės gentys buvo vadinamos ticijais, ramnais, lucerais. Dabartinių mokslininkų nuomone, šie vardai, priklausė sabinams, lotynams, etruskams ir patvirtino daugegiantę Romos sudėtį, senovės laikais.114 m po Kr. galėjai keliauti nuo Škotijos iki Sacharos, nuo Ispanijos iki Sirijops ir neperžengti Romos imperijos sienų. Tuo metu tai buvo bene pati didžiausia iš kada nors buvusių valstybių. Praėjo beveik du tūkstančiai metų, o Europa dar tik mėgina kurti bendras valdymo formas, ima visuotinai vartoti vieną kalbą, rengia bendrą tarptautinės teisės sistemą – tai, ką jau buvo sukūrę romėnai. Vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skaitmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiabučius namus, turėjo ligonines, viešasias pirtis, pašto, ugnegesių tarnybas, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą, išplėtojo valstybinių pareigybių tinklą, tarptautinę prekybą. Ligi mūsų dienų išliko jų kelių, akvedukų, pastatų. Nors jau daug šimtmečių lotynų kalba yra “mirusi”, daug kur ji tebedėstoma mokyklose. Gentis – tribas – sudarė giminių susivienijimai – kurijos. Kiekvienoje kurijoje buvo po dešimt giminių, o triboje – dešimt kurijų. Piliečiai, įėję į giminių susiviejimus, iš pradžių ir buvo laikomi benruomenės nariais, sudarydami pagrindinę gyventojų dalį, žinančių, kas buvo jų tėvai. Tai buvo “patricijai”. Iš pradžių tik jie ir buvo pilnateisiai piliečiai.
Kiekviena giminė turėjo savo vard, kurį šalia nuosavo vardo ir atskirų asmenų arba šeimų grupių pravardės turėdavo kiekvienas giminių susivienijimo narys. Todėl net ir vėliau, istoriniais laikais, romėnai turėjo vardą, sudarytą iš trijų dalių, kaip Gajus Julijus Cezaris: Gajus iš Julijų giminės, Cezarių šeimos ir t. t. Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – senatą, vykdžiusį ir teismo funkcijas.Senatas rinkdavo vadą iki gyvos galvos (rex- karalius). Karalius pirmininkaudavo senate, aukodavo dievams aukas visos benruomenės vardu ir vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui.Laikui bėgant, šalia senosios pilietybės patricijų, kurie valdė giminės žemes, dalijosi tarp savęs atsargines ariamąsias žemes – ager publicus (visuomeniniais laukais) ir sudarė miesto pašauktinių kariuomenę, Romoje atsirado ir kitas laisvųjų gyventojų sluoksnis – plebėjai (pleo (ital.) – pildau).Plebėjai nepriklausė patricijų giminių susivienijimams. Seniausiais laikais jie neturėjo teisės valdyti miesto žemes ir negaudavo, kaip kad jauni patricijai, sklypo iš atsarginių visuomeninių laukų. Daugelis iš jų vertėsi amatais ir prekyba, kiti atsiduodavo atskirų patricijų arba patricijų giminių globai ir iš savo globėjų (patronų) gaudavo žemės sklypus. Šie priklausomi žmonės (klientai) turėdavo klausyti patrono, lydėti jį taikos ir karo metu, viešai jį garbinti. Už tai jie kiekvieną dieną gaudavo duonos ir smulkių pinigų.Dabartinių senovės Romos istorijos tyrinėtojų nuomone, dalis plebėjų sluoksnio sudarė iš laisvų ateivių, o dalis – iš paleistų į laisvę vergų ir kai kurių kaimyninių miestelių gyventojų, kuriuos romėnai privertė persikelti į Romą.Plebėjai neturėjo piliečių teisių bet, laikui bėgant, jie buvo pradėti įtraukti į Romos pašauktinių kariuomenę.Žemiausias Romos gyventojų sluoksnis buvo vergai. Daugelis iš jų – paimti karo belaisviai, kiti – pirkti iš kaimyninių genčių arba iš atvykstančių vergų pirklių. Pagaliau svarbus vergų papildymo šaltinis buvo skolinė vergovė. Kai į vergus buvo parduodami šeimos nariai už skolas, o neretas atvejis būdavo kai patys skolininkai save parduodavo.Susidūrimas su graikais, aukštesnės kultūros ir išsilavinimo žmonėmis, labai paveikė Romą. Turtingi romėnai pirko vergus graikus ir darė juos savo ūkvedžiais bei raštininkais, daug mokytojų ir gydytojų taip pat buvo graikai. Graikų kultūra padarė didelę įtaką romenų literatūrai, architektūrai ir religijai. Kai kurie Romos rašytojai būgštavo, kad romėnai, “lyg vėjo gūsio nešami gabių garikiškų protų”, prarandą senovinį vyriškumą ir drąsą.Vergovė laikyta įprastu dalyku. Išsilavinęs vergas galėdavo pasiskolinti iš šeimininko pinigų, nusipirktiberniuką, išmokyti, o paskui pelningai parduoti jį šeimininkui. Vergų darbu rėmėsi romėnų ekonomika. Miesto pareigūnai turėjo valstybinių vergų, dirbdavusių statybininkais ir gatvių šlavėjais. Vergai buvo pagrindinė darbo jėga dirbtuvėse bei sidabro kasyklose; ten “jų kančios tokios baisios, kad jie trokšte trokšta mirties”. Kai vergai gladijatoriai tapdavo per seni kovoti, juos atiduodavo liūtams.Nors kilmingieji amatus niekino kaip “žeminantį praščiokišką užsiėmimą”, Romoje buvo daug auksakalių, batsiuvių, juostininkų bei kitokių amatininkų. Nors ir visiškai skurdžiai, bet ir jie buvo Romos piliečiai, todėl rinkimuose turėjo balsavimo teisę. Laisvieji (žmonės, gimę laisvi) laikė save pranašesniais už atleistinius (vergus, paleistus į laisvę). Moterys, net ir kilmingos, nebuvo pilietės ir turėjo mažai teisių. Jos priklausė nuo tėvo arba vyro ir balsuoti negalėjo. Tam tikra prasme ir jų padėtis buvo ne ką geresnė nei vergų, kurie irgi priklausė nuo šeimininko ir neturėjo teisės balsuoti. Labai daug plebėjų naudai padarė Servijaus Tulijaus reformos, jis leido plebėjams dalyvauti Tautos susirinkimuose. Palikdamas formaliai senąjį dalijimąį tribas, Servijus Tulijus tribas iš senovinės genčių sąjungos pavertė teritoriniu daliniu. Jis įsteigė keturias teritorines tribas, kurios buvo tik admininstracinės apygardos. Paskui tokių tribų skaičius pamažu didėdamas, I a. pr. Kr. išaugo iki 35. Šalia senovinio piliečių susirinkimo kurijomis Servijus Tulijus, oficialiai leidęs plebėjams eiti ir į Romos nereguliariąją kariuomenę, įsteigė karių susirinkimą – centurines komisijas. Kariai pagal turtinį cenzą buvo suskirstyti į penkais klases. Pirmąjai klasei buvo priskirti labiausiai pasiturintys piliečiai, kurių turtas buvo vertinamas 100 tūkst. vario asų. Jie turėjo pateikti pilnai apginkluotų 18 šimtinių raitelių ir 80 šimtinių pėstininkų. Antrąjai klasei priskirti mažiau pasiturintys (75 tūkst. asų) piliečiai, eidavę į armiją su lengvesne ginkluote; trečiąjai, ketvirtąjai ir penktąjai klasėms – turintys dar menkesnį turtą (50 tūkst., 25 tūkst., 12,5 tūkst. asų), tarnaudav/ kariuomenėje lengvai ginkluoti.Sumanus jaunuolis iš turtingos šeimos tarnaudavo kariuomenėje beveik iki 30 metų, po to galėdavo būti renkamas kvestoriumi. Jei laimėdavo rinkimus, patekdavo į senatą ir gaudavo tvarkyti valstybės iždo reikalus. Vėliau jis galėdavo tapti edilu (pareigūnu, kuris rūpinasi policijos darbu, sveikatos apsauga ar viešosiomis žaidynėmis) arba liaudies tribūnu (išrinktu ginti plebėjų, t. y. prastuomenės, teisių). Baigdamas ketvirtą dešimtmetį, jis galėjo būti renkamas pretoriumi (teisėju ir karvedžiu), o po kelerių metų – vienu iš dviejų konsulų. Jis galėdavo tikėtis būti senato paskirtas provincijos valdytoju. Visą tūkstantmetį, nuo V a. pr. Kr. iki V a. po Kr. romėnai nuolatos kariavo. Jų kariuomenė tapo galingiausia pasaulyje.II a. pr. Kr. kariuomenę sudarė keturi legionai, kiekviename iš jų buvo papie penkis tūkstančius legionierių. Legionaui vadovavo konsulas arba pretorius, kuriam padėdavo legatas (skiriamas iš senatorių), bei šeši karių tribūnai – jaunuoliai iš kilmingų šeimų. Pagrindinis kariuomenės vienetas vadinosi centurija (šimtinė), nes ją sudarė šimtas karių. Jai vadovavo karys profesionalas centurionas.
Metų pradžioje abu konsulai ant Kapitolijaus kalvos sukviesdavo 17 – 46 metų amžiaus piliečius, turinčius žemės.čia karių tribūnai atrinkdavo stipriausius vyrus. Jie netarnaudavo visą laiką, bet prireikus būdavo pašaukiami į karo žygį.Tais laikais, kai mūšis dažniausiai tebūdavo vienas veržlus antpuolis, po kurio viena arba kita pusė apsigrežusi puldavo bėgti, drausmė buvo didžiausias romėnų karių privalumas.107 m pr. Kr. konsulas Gajus Matijus suprato, kad Romai raikia nuolatinės profesionalios kariuomenės. Jis pakeitė ėmimo į kariuomenę taisykles, leisdamas bežemiams tapti profesionaliais kariais. Iki I a. po Kr. tarnyba trukdavo 16 – 20 metų, o jai pasibaigus, veteranai gaudavo pinigų arba žemės.Atliekamu nuo kovų bei pratybų laikų kariai turėdavo tiesti kelius, statyti tiltus ir akvedukus.Centurinėse komisijose būdavo balsuojama pagal šimtines. Viena šimtinė turėjo vieną balsą. Apklausimas prasidėdavo nuo pirmosios klasės piliečių. Ši klasė turėjo 98 balsus (pagal šimtinių skaičių), tuo tarpu kai visos likusios – tik 95. Neturtingiausi piliečiai buvo sujungti į paskutinę centuriją. Tai buvo proles, t.y. “žmones, neturėję nieko, išskyrus vaikus” (proletarai). Į karinę tarnybą jie nebuvo imami.Apibūdindamas socialinę Servijaus Tulijaus reformos prasmę, F. Engelsas rašė: “…Romoje, dar prieš vadinamuosios karališkosios valdžios panaikinimą, senoji, asmeniniais kraujo saitais pagrįsta visuomenės santvarka buvo sugriauta, o jos vietoje įkurta nauja, teritoriniu padalijimu ir turto nelygybe pagrįsta, tikra valstybinė santvarka. Čia viešoji valdžia koncentravosi turėjusių atlikti karo prievolę piliečių rankose ir buvo nukreipta ne tik prieš vergus, bet ir prieš vadinamuosius proletarus, neprileidžiamus prie karo tarnybos ir beturinčius ginklų”. Servijaus Tulijaus reformos sukėlė Romos patriciato nepasitenkinimą. Juo pasinaudodamas, Tarkvijaus Superbas nuvertė ir nuūudė savo pirmtaką. Tačiau Tarkvijus Superbas ilgai neišsilaikė valdžioje, nes jis savo žiaurumu ir prievartavimais labai papiktino Romos piliečius, gyventojai jį nuvertė nuo sosto ir išvijo iš Romos. Tarkvijus Superbas dar bandė susigrąžinti valdžią, pasinaudodamas Etrurijos karaliaus Porsenos parama, tačiau labai nesekmingai. Nuo to laiko senato nutarimu karaliaus valdžia Romoje buvo panaikinta. Miestą ėmė valdyti patricijai. Šis renkamasis valdymas buvo paskelbtas “visuomeniniu reikalu” (res publica).509 m pr. Kr. romėnai išvarė paskutinį savo karalių. Roma tapo respublika. Jos gyventojai buvo laisvi žmonės ir manė turį teisę ir pareigą valdyti. Kasmet jie ringdavo du konsulus, kurie ateinančiais metais tvarkydavo miesto reikalus, o kilus karui vadovaudavo kariuomenei. Kiti pareigūnai taip pat buvo renkami. Pasibaigus įgaliojimų laikui, jie tapdavo senato – Romos valstybės parlamento – nariais. Senatorių pareigos nebūdavo apmokomos, daugelis jų buvo iš diduomenės, nuo seno valdančios didelius žemės plotus bei turtus.Romą valdė senatas. Jis patarinėjo konsulams, svarstė plitinius klausimus. Susirinkime piliečiai galėjo balsuoti už naujus įstatymus ar juos atmesti. Taip buvo įkurta Romos aristokratų respublika, išgyvavusi iki I a. pr. Kr. pabaigos.Romėnų religija išsirutuliojo iš senovinio kaimiško dvasių garbinimo. Romėnai buvo labai prietaringi. Jie tikėjo, jog yra nesėkmingų dienų, per kurias net neposėdžiaudavo senatas, būdavo netvarkomi jokie reikalai.Užkariaudami romėnai labai daug kultūros perimdavo iš užkariautų tautų. Gana anksti romėnai pastebėjo, kad jų garbinamos dievybės tapačios graikų dievams. Pavyzdžiui, Jupiteris atitinka dievų valdovą Dzeusą, Marsas – karo dievą Arėją. Per šimtmečius jie perėmė užkariautų kraštų dievus. Be to, po mirties buvo sudievinti daugelis Romos imperatorių. Romėnai stengdavosi neįžeisti dievų. Jie tardavosi su augurais (dievų valią nuspėjančiais iš paukščių elgesio) ir haruspikais ( palankius ar nepalankius ženklus įžvelgiančiais gyvulių viduriuose). Joks romėnas nesileisdavo kelionėn, nesituokdavo, nestodavo į mūšį, jei šventosios vištos lesdavo nenoriai. Romėnų kariai net aukodavo aukas priešų dievams, siekdami juos palenkti savo pusėn.Norėdami įsiteikti dievams, romėnai statydavo šventyklas ir aukodavo aukas. Tik maža dalis apsišvietusių romėnų tikėjo senaisiais dievais, garbinamais valstybinės religijos, kuriai iš esmės terūpėjo formaliai atlikti ritualus. Todėl ndažnai būdavo atvejų kai romėnai perimdavo dievus ir iš kitų tautybių
Visoje Romos valstybėje galiojo romėnų teisė, o dauguma žmonių kalbėjo lotynų kalba. Dėl to klestėjo prekyba. Prekės paprastai buvo vežamos jūra.Daug į Romos miestą atvežamų prekių buvo provincijų duoklės bei mokesčiai. Iš Ispanijos romėnai įsiveždavo vyno, alyvų aliejaus, medaus, sūdytų žuvų, vaško, dervos, raudonų dažų, pagamintų iš sutrintų moliuskų, bei juodų vilnų ir gerų drobių. Iš Prancūzijos jie gaudavo vynų, iš Sirijos – stiklo dirbinių ir audinių, iš Graikijos – apavo, iš Arabijos – smilkalų, iš Afrikos bei Azijos – marmuro. Be to, romėnai atsigabendavo Baltijos gintaro, babiloniškų drabužių, Indijos brangakmenių. Tolimųjų Rytų šilko.Pirkliai iramatininkai burdavosi į draugijos (lot. collegia), kurių nariai susitikdavo kartą per mėnesį papuotauti ir pagarbinti savo genijaus (dvasios globėjos). Kiekviename romėniškame mieste buvo forumas – aikštė, kurioje susitikinėdavo žmonės. Garsiausias buvo Romos forumas (lot. Forum Romanum). Forumą supo pastatai: teismas, kurija – senato posėdžių vieta, krautuvės bei pinigų keityklos. Buvo čia ir šventyklų.Forumas nuolat bruzdėjo ir ūžė. Čia buvo ir turgavietė. Forume stovėjo saulės laikrodis (atgabentas į Romą 263 m pr. Kr.), dalijantis šviesųjį paros metą į 12 lygių darbo “valandų”.Romėnai metus skirstė į 12 mėnesių. Dienas skaičiavo, pasakydami, kiek jų liko iki vienos iš išskirtų mėnesio dienų:kalendų (taip buvo vadinama pirmoji mėnesio diena), nonų (penktoji, o “ilgųjų” mėnesių – kovo, gegužės, liepos ir spalio – septintoji), idų (tryliktoji, “ilgųjų” mėnesių – penkioliktoji diena). Šviesusis paros metas buvo dalijamas į 12 lygių tarpų; taigi vasarą “valanda” būdavo ilgesnė nei žiemą.
350 m po Kr. Romos aprašas rodo, kad joje būta tik 1782 privačių namų. Dauguma žmonių būstus nuomojosi daugiabučiuose namuose, vadinamuose insulomis (lot. insula – sala); tokių namų buvo 46602. Tipiška insula buvo ne daugiau kaip šešių aukštų namas su parduotuvėmis pirmąjame aukšte, iš visų pusių apsuptas gatvių. Turtingieji ir beturčiai Romoje gyveno greta.Popiečio metą daugelis romėnų eidavo į viešąsias pirtis (lot. termae). Daugumoje termų buvo daugybė įvairios paskirties patalpų. Maudynių mėgėjas pradėdavo nuo tepidarijaus (šilto vandens baseino), iš ten pereidavo į kaldarijų (karštą baseiną), po to – į fridijų (šaltą baseiną). Termose dažnai būdavo ir lakonikas (itin karšta patalpa invalidms), gimnastikos salė, sodai, biblioteka , skaitykla bei užkandinė. Samdyti poetai skaitydavo eiles, tikėdamiesi būsią pakviesti vakarienės. Raumeningi jaunuoliai rodydavo jėgą kilnodami sunkumus. Mažas bronzinis kvadrantas buvo įprastas įėjimo į pirtį mokestis. Keturi kvadrantai sudarė asą (kita bronzinė moneta), keturi asai – sestsrciją (maža sidabrinė moneta), o keturios sestercijos – sidabrinį denarijų, amatininko dienos uždarbį.Pagrindinis dienos valgymas (lot. cena) paprastai būdavo valgoma vakare. Valgydavo viršutiniame namo kambaryje, vadinamame triklinijumi (pagal gultą, ant kurių gulėdavo puotaujantys, pavadinimą). Ne kiekvieni pietūs būdavo puota. Dažniausiai tai būdavo “kuklūs užkandžiai”: šviežios daržovės, dešra manų kruopose, kiauliena ir pupelės. Neturtingi žmonės diena iš dienos iš molinių dubenių valgydavo vandeniu plikytos duonos košę. Bet turtingi romėnai, rodos, mėgdavo valgyti be saiko. Patiekalai būdavo prašmatnūs, įmantriai sutaisyti. Šaltiems užkandžiams paprastai patiekdavo žalių daržovių, kiaušinių ir žuvies. Karšti patiekalai galėjo būti įdarytos pelės snaudalės, kiaulių speneliai arba avelių gimdos, prikimštos dešros gabalėlių. Geras šeimininkas pasamdydavo dainininkų, šokėjų arba surenkdavo juokingą vaidinimą.
Romos respublika. Romos Imperija
Padavimas pasakoja, kad VI a. pr. Kr. pab. Romą valdęs labai žiaurus karalius Tarkvinijus. 509 m. pr. Kr. romėnai jį išvijo ir panaikino karaliaus valdžią. Valdžia Romoje pasidarė renkama.Visa valdžia priklausė senatui. Senatas leido įstatymus, savo nuožiūra tvarkė vidaus ir užsienio politiką. Senato nariais galėjo tapti ne jaunesni kaip 45 metų amžiaus žmonės, turintys tam tikrą turtą, atlikę karo prievolę ir pabuvę valdininkais – magistratais. Senato darbams turėjo pritarti centurijų komisijos, į kurias piliečiai patekdavo priklausomai nuo savo turto. Aukščiausioji civilinė ir karinė valdžia priklausė konsulams. Jie vadovavo respublikai, šaukė komisijas ir senatą, vadovavo kariuomenei, siūlė įstatymus, vadovavo religinėms apeigoms.Vykdomoji valdžia priklausė magistratams (tai renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios, neapmokamos pareigybės). Teisingumu rūpinosi pretoriai. Cenzoriai tikrino senato sudėtį, prižiūrėjo mokesčių paskirstymą, surašinėjo gyventojus.Edilai rūpinosi Romos miesto tvarka, aprūpinimu, saugumu. Jie taip pat organizuodavo viešąsias šventes.Kvestoriai tvarkė iždą, rinko mokesčius.Nuo 494 m. pr. Kr. iš plebėjų pradėta rinkti tribūnus, kurie turėjo ginti patricijų skriaudžiamus plebėjus. Tribūno namų durys buvo atviros dieną ir naktį, kad plebėjas galėtų bet kuriuo metu kreiptis pagalbos. Pamažu Roma tapo demokratine respublika. IV a. pr. Kr. plebėjams buvo padaryta dar daugiau nuolaidų. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai gavo teisę tapti vyriausiaisiais dvasininkais. Ši teisė galutinai sulygino plebėjus su patricijais. Nykstant luomų nelygybei, vis labiau ryškėjo turtiniai skirtumai. Susidarė nauja aristokratija – nobiliai, pasiturintieji ne kilmės, bet turto pagrindu. Jie tapo valdančiuoju sluoksniu.Valstybė kariavo be paliovos. Nemažai rūpesčių romėnams sukėlė galai (keltai). 390 m. pr. Kr. jie puolė Romą ir užėmė miestą. Galai Romoje išsilaikė apie 6 mėn., tačiau Kapitolijaus paimti neįstengė. Iki III a. pr. Kr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurio Italiją. Apeninų pusiasalyje buvo sukurta Romos valdoma imperija. Visa Italija buvo suskaldyta į mažus vienetus, kuriems sudarytos labai skirtingos sąlygos. Tuo buvo siekiama suskaldyti tautas, kad šios nesusivienytų kovai prieš Romą.Kolonijos titulai buvo suteikiami miestams, kuriuose gyveno Romos kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises. Kiti miestai – municipijos – galėjo steigti savo institucijas, bet privalėjo vykdyti įsipareigojimus Romai.Dar kiti miestai – lotynų kolonijos – buvo tarsi Romos palydovai už jos teritorijos ribų. Pamažu jie, kaip ir municipijos, įgijo visišką Romos pilietybę.Nuo III a. pr. Kr. vid. įvairiais pretekstais Roma įsitraukė į virtinę karų. Kai jie baigėsi apie 30 m. pr. Kr., Roma jau valdė visą Viduržemio jūros baseiną.Roma ėmėsi atkurti politinę helenų vienybę. Taip prasidėjo pūnų (taip romėnai vadino kartaginiečius) karai.146 m. pr. kr. Kartagina buvo visiškai nugalėta. 30 m. pr. Kr. Roma prisijungė ir Egiptą. Dabar ji buvo milžiniška valstybė, kurios viduryje plytėjo Viduržemio jūra.Pasaulio valdovais romėnai tapo todėl, kad, nuolatos kariaudami, visada sugebėjo atsisakyti savo papročių ir įpročių, jei tik matė, kad juos galima pakeisti geresniais. Karai ir pergalės labai sutrikdė gyvenimo pusiausvyrą:1. Romėnų imperializmas valstybei davė tokių didelių pajamų iš karo grobio ir vergų prekybos, jog Italijoje Romos piliečiai buvo atleisti nuo žemės nuo-savybės mokesčio.2. Užgrobti dvasiniai ir materialieji turtai neišėjo Romai į naudą. Jie romėnus ištvirkino. Žmonės ėmė veltėdžiauti.3. Roma politiškai sujungė Heladę, bet ši sąjunga buvo tragiška. Ginklu užkariautas teritorijas romėnai pranoko tik technika, lupikiška buhalterija. Bet jie negalėjo susilyginti su pavergtom tautom kultūra, inteligentiškumu.4. Dėl nukariavimų padidėjo nelygybė. Gausėjo vergų.
Dėl tokio pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė ilgam įklimpsta į pi-lietinius karus. Prasideda didžioji I a. pr. Kr. suirutė. 133-121 m. pr. Kr. du broliai, Tiberijus ir Gajus Grahkai, pasistengia teisingiau padalyti užkariautas žemes ir sumažinti valstybės parduodamų grūdų kainas. Jų agrarinis įstatymas daugeliui ūkininkų vėl suteikė galimybę atsistoti ant kojų. Tačiau senatas jų reformas sustabdė, o abu brolius pasmerkė myriop.82 m. pr. Kr. kitas karininkas Sula privertė senatą suteikti jam diktatoriaus teises. Sula laikomas klasikinės diktatūros pradininku Romoje.91 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italikų tautelės, reikalaudamos Romos piliečių teisių. Sukilėlių vienybė iširo ir 88 m. pr. Kr. sąjungininkai pralaimėjo. Tačiau pagrindinius jų reikalavimus romėnai turėjo patenkinti.73 m. pr. Kr. kilo didelis vergų sukilimas, vadovaujamas Spartako. Keletą metų jo vedami sukilėliai triuškino rinktinius romėnų legionus. Tačiau sukilimo vadai ėmė nesutarti tarpusavyje, ir Roma, sutelkusi karo pajėgas, 71 m. pr. Kr. numalšino sukilimą.49-48 m. pr. Kr. Julijus Cezaris tapo diktatoriumi iki gyvos galvos. Senatas virto tik patariamuoju organu. Valdžios sukoncentravimas vienose rankose nepatiko respublikonams, ir 44 m. pr. Kr. Julijus Cezaris buvo nužudytas.Priežastys, dėl kurių sugriuvo respublika:1. Tol, kol kareiviai buvo ir piliečiai, viskas buvo gerai. Užgrobus daug naujų teritorijų, kareiviai, palikti jose, prarado dorybingumą, o vadai pajuto savo galią.2. Respubliką griovė ir Romos miesto didybė. Romos pilietybei tapus pasaulio viešpačių požymiu, ją gauti nusprendė ir italikai – jie griebėsi ginklo. 3. Miestas, kurio piliečiai gyveno išsibarstę po visą pasaulį, jau nesudarė vienovės. Anarchija tapo nuolatine Romos gyventojų palydove.Romos respublikos ,,duobkasiu” galima pavadinti Julijaus Cezario giminaitį Oktavianą. Jis sukūrė naują politinę sistemą – principatą. Oktavianas labai sumaniai reorganizavo valstybę, palikdamas bendruosius respublikos bruožus, bet iš tikrųjų kurdamas monarchiją. Oktavianas Augustas pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją. Tai jos nuopelnas, kad 200 metų romėnų pasaulis gyveno taikoje.Imperatoriaus Marko Aurelijaus (161-180 m.) valdymo metais pasirodo pirmųjų krizės požymių. Reiškėsi vidinio valstybės irimo priežastys:1. Niekada nebuvo aiškių imperijos sosto paveldėjimo taisyklių. Iš septyniasdešimties Romos imperatorių daugiau kaip 50 mirė ne savo mirtimi.2. Vergų darbas ėmė neigiamai veikti laisvųjų vidutinių gamintojų padėtį. 3. Tėvynės meilės jausmą praradusi kariuomenė negalėjo atsispirti barbarams.4. Finansų krizė.5. Religijos krizė.Imperija pradėjo irti valdant paskutiniam Antonijų dinastijos atstovui Komodui (180-192 m.). Imperatorių nužudžius, titulas ir vardas buvo parduotas. Į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subyrėjo mokesčių sistema. Diokletianas griebėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonomikos reikalus. Norėdamas stabilizuoti valdymą ir garantuoti sienų saugumą, jis įvedė naują administracinės k teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją. Italija prarado visas privilegijas ir šitaip visa imperija susilygino.323 m. vienvaldžiu valdovu tapo Konstantinas; jis tęsė Diokletiano vidaus politiką. 326 m. imperijos sostą jis galutinai perkėlė į Bizantiją (vėliau Konstantinopolis). Teodosijus I Didysis, siekdamas apsaugoti imperiją, oficialiai ją padalijo (395 m.) j dvi dalis: Vakarų, apimančią Romą, vakarinę Europą ir vakarinę Šiaurės Afriką, kur dominavo lotynų kalba, ir Rytų, apimančią senąjį helenistinj pasaulį, kur vyravo graikų kalba.Civilizacija žlugo dėl vidaus veiksnių. Išorinis poveikis tik pagreitino šį procesą.Prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi, Vakarų Romos imperijos teritorijoje susikūrė daugybė nedidelių nuolatos tarpusavyje kariaujančių valstybių. Tuo tarpu Rytų Romos imperija atlaikė Didįjį tautų kraustymąsi.Nors ir spaudžiama arabų ir turkų, Bizantija savo valdžioje iki XIII a. išlaikė Mažąją Aziją ir Balkanus. Paskui prasidėjo nuosmukis, o 1453 m. Konstantinopolį užkariavo turkai osmanai ir sunaikino paskutiniuosius kažkada gyvavusios Romos imperijos likučius.Vakarų Romos imperijos pabaiga laikomi 476 m., kai barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustulą ir jo valdžios regalijas nusiuntė į Bizantiją.Žymiausieji Romos karvedžiai ir imperatoriai
Gajus Julijus Cezaris (100m. pr. Kr. – 44m. pr. Kr.) – vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgai neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse.Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Giminė pagal motinos Aurelijos liniją siekia imperatorius, o tėvo – deivę Venerą. Cezariui tebuvo 15 metų, kai mirė jo tėvas. Vaikinas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. 84m. šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Merginą turėjo rinktis taip pat iš patricijų giminės. Tais pačiais metais vedė Korneliją Ciną. Bet naudotis šios giminystės privelegijomis, kaip ir atlikti nesudėtingas, bet varžančias Jupiterio žynio pareigas Cezariui teko neilgai. Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Pareikalauta išsiskirti su Kornelija. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Kornelijos kraitis buvo konfiskuotas, o Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. Pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis turėjęs meilės santykius su karaliumi Nikomedu, ir tai, pasak Svetonijaus, jo reputaciją sutepė nenuplaunama dėme. Cezaris buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, kiek pilnoko veido, šviesios odos. Akys juodos, gyvos. Pasižymėjo puikia sveikata, tik gyvenimo pabaigoje kartais netikėtai nualpdavo. Du kartus buvo ištikęs epilepsijos priepuolis. Cezaris plaukus ne tik kirpdavo, skusdavo, bet ir pešiodavo; sielojosi dėl jį bjaurojančios plikės ir todėl su malonumu naudojosi jam suteikta teise nuolat nešioti laurų vainiką. Dėvėjo lengvai sujuostą senatoriaus tuniką su kutais ant rankovių. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu. Labiausiai mylėjo Bruto motiną Serviliją, o meiluže, šalia Kleopatros buvo ir Eunoja, Mauritanijos karaliaus Bogudo žmona.
Cezario biografija, kurią parašė Svetonijus, skirstoma į 4 rubrikas: imperatoriaus gyvenimas iki atėjimo į valdžią, valstybinė veikla, privatus gyvenimas, mirtis ir laidojimas. Pereinant nuo jo valstybinės veiklos prie privataus gyvenimo aprašymo, pateikiama išplėstinė charakteristika į kurią įeina šie punktai: 1) išvaizda, sveikata ir apranga; 2) aistra prabangai, išlaidumas; 3) meilės istorijos; 4) kokį maistą ir gėrimus mėgo (pvz.: vyną); 5) savanaudiškumas ir gobšumas; 6) oratoriaus menas; 7) literatūros studijos; 8) karo veikėjo, karvedžio bruožai; 9) santykiai su klientais ir draugais; 10) jo minkštaširdiškumas; 11) valstybės veikėjo savybės. Cezaris nesielgė klastingai ir negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus, kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su savo įveiktais oponentais romėnais. Pirmuoju jo veiklos laikotarpiu Cezaris pasirinko paprastą romėno kelią kopiant politinės karjeros laiptais – karo tarnybą, įspūdingas kalbas teisme, forume. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Svarbiausia Cezario savybė ta, kad geriausiai sugebėjo nenusiminti kada prakišdavo. 59m. sausio 1d. buvo paskirtas konsulu į Galiją. 58m. pr. Kr. 32 metų Julijus buvo paskirtas valdyti 3 užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (šiaurės Italija), Ilziką (šiand. Jugoslavijos pakrantės regionas) ir pietų Prancūzijos pakrantę.58 – 51m. pr. Kr. Cezaris su maždaug 20 tūkst. vyrų užkariavo regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis ir prisijungti minėtus regionus. 54m. jis surengė 2 žygius į Britaniją, nors ilgalaikių pergalių ten nepasiekė. Galijos užkariavimas Cezarį padarė gal net pernelyg populiaru ir įtakingu didvyriu Romoje. Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo, kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49m. sausio 10 – 11d. naktį atvirai nepaklusdamas senatui, Cezaris pervedė savo kariuomenę per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo 4 metus trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi visiška Cezario pergale. Cezaris buvo padaręs išvadą, jog nedideliu despotu, kurio reikėjo Romai gali tapti jis pats. 45m. pr. Kr. jis tapo diktatoriumi, o 44m. vasario 14d. jam buvo pasiūlyta karūna, bet Cezaris atsisakė. Aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų. Paskutiniais savo gyvenimo metais Cezaris vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei Romos neturtingųjų apgyvendinimą naujose savo imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą dar kelioms grupėms žmonių; planavo įsteigti vieningą Italijos miestų valdymo sistemą. Planavo didžiulę statybų programą. Cezario reformas, jo pastangas “atkurti valstybinę santvarką” netrukus nutraukė skubus išvykimas į naują karo veiksmų teatrą – į Ispaniją.Šį kartą Cezaris toli gražu nesistengė palikti Romą. Išvykimas buvo visai ne laiku ir dėl asmeninių priežasčių: Romoje, ir net pačiuose Cezario namuose buvo Kleopatra, atsivežusi naujagimį sūnų. Ji vadino jį Cezario sūnum ir norėjo gauti Cezario leidimą duoti vaikui jo vardą. Tai, kad Cezaris priėmė Kleopatrą savo namuose, turėdamas sveiką ir gyvą žmoną, sukėlė Romoje nepalankų įspūdį ir diduomenės paskalas.Kai Cezaris grįžo į Romą, įsiplieskė žinomas vergų sukilimas, kuriam vadovavo Spartakas. Italija virto kovos arena. Vienu metu buvo kilusi grėsmė, kad Spartakas žygiuos į Romą. Ir čia ne be pagrindo buvo prisimintas Hanibalo antplūdis. Lemtingai datai artėjant apie nelaimę bylojantys reiškiniai padažnėjo: kartu su savo svečiais valgydamas paskutinę vakarienę Cezaris kalbėjo apie tai, kaip geriausia būtų numirti ir pasirinko netikėtą mirtį. Paskutinę naktį pats Cezaris sapnavo, kad skraido debesyse, spaudžia ranką Jupiteriui, o jo žmona Kalpurnija sapnavo, kad jų namas sugriuvo ir vyras guli ant jos rankų, durklais subadytas. Ryte pabudusi ji paprašė vyro atšaukti senato susirinkimą ir Cezaris nusprendė jos paklausyti. Jis pasišaukė savo draugą ir pasakė atšaukiantis susirinkimą. Visa tai girdėjo Brutas, kurį Cezaris vadino savo sūnumi ir kuris priklausė sąmokslininkams. Jam įsiterpus, diktatorius nusprendė nekeisti savo planų. Senato salėje Cezaris ramiai atsisėdo į savo krėslą. Netrukus prie jo priėjo vienas senatorius ir paprašė grąžinti iš tremties jo brolį. Cezaris atsisakė. 22 senatoriaus draugai paprašė to paties. Cezaris vėl nesutiko. Senatoriai jį apsupa glaudžiu ratu. Vienas iš senatorių nutraukė Cezario togą. Tai buvo sutartinis ženklas. Maištininkai išsitraukė už juostų paslėptus kardus ir visi smogė Cezariui po mirtiną smūgį. 44m. pr. Kr. kovo 15 dieną 23 kardo kirčiais buvo atimta Romos valdovo gyvybė. Gindamasis jis užsidengė toga veidą, o prieš pat mirtį, pamatęs tarp žudikų Brutą pasakė: “Ir tu, vaike mano!” ir paskutiniu judesiu paslėpė kojas po savo drabužiais.Pagrindinis žudikų tikslas buvo sutrukdyti Cezariui įtvirtinti absoliučiąją monarchiją. Jie siekė išsaugoti respublikos statusą. Tačiau respublikos jie neatkūrė – kilo pilietinis karas. Pats Cezaris niekada nenorėjo būti karalium. Cezariu domėjosi Napoleonas, o jo giminaitis net parašė tritomį darbą “Julijaus Cezario istorija”. Cezaris parašė knygas “Pilietinio karo užrašai” ir “Galų karo užrašai”. Knyga apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma literatūros klasika: daugelio studentų nuomone, ji labiausiai skaitoma ir įdomiausia iš visos lotynų klasikos. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Romos respublikos žlugime. Tačiau jo svarbos šiuo atžvilgiu nereikėtų hiperbolizuoti, nes respublikinis Romos valdymas jau iro. Svarbiausias Cezario pasiekimas buvo Galijos užkariavimas. Jo užkariautas teritorijas Roma valdė maždaug 500 metų. Per tą laiką jos buvo rūpestingai romanizuojamos. Buvo priimti romėniški įstatymai, papročiai, kalba, Romos krikščionybė. Cezario užkariauta Galija buvo reikšminga ir pačiai Romai, nes kelis šimtmečius saugojo Italiją nuo atakų iš šiaurės.Nepaisant 44m. katastrofos, Cezaris yra nugalėtojas, nes vėlesniojo meto politika buvo plėtojama Cezario numatytomis kryptimis. Iš visų Cezario reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiol. Ko nepavyko Cezariui, pasisekė jo įpėdiniui Oktavianui.Gajus Oktavijus Augustas (63 m.pr.Kr. – 14 m. Po Kr.) kilęs iš volskų krašto plebėjų Oktvijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m.pr.Kr.). Siaubingois proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m.pr.Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika. Kovodamas prieš Pompėjų įvedė tvarka Ispanijoje, Afrikoje ir Italijoje. 33 m.pr.Kr. kilo karas tarp Augusto ir Antonijaus. Po Akcijaus mūšio 31 m.pr.Kr rugsėjo 2 d. Antonijus prarado imperiją ir gyvybę, Augustas tapo Romos imperijos valdovu. Jis iš naujo sutvarkė valstybę, tačiau nesiėmė įgyvendinti helenistinių Cezario planų viešpatauti, o rėmėsi Romos respublikos tradicijomis. Augustas sukūrė imperiją, kuri iš tikrųjų buvo monarchija, bet kiek įmanoma išlaikė respublikos formas. Seniausioji Romos imperatoriaus valdžia vadinama principatu todėl, kad Augustas aukščiausiąją valstybės valdžią 27 m.pr.Kr. sausio 13 d. perėmė kaip princeps civium – pirmasis pilietis. Principatui ši nuostata, duota Augusto, buvo esminė. Augustas, priešingai negu Cezaris, visai sąmoningai atsisakė helenistinio absoliučios monarchijos modelio ir savo valdžią kūrė, remdamasis Romos respublikos tradicijomis ir palikdamas respublikoje buvusias tarnybas. Tačiau respublikoje vienas žmogus galėjo eiti tik vienas pareigas ir tik vienerius metus, o Augustas tuo pačiu metu užėmė keletą svarbių postų – vienus gana ilgai, kitus ir visą laiką. Augustas tapo absoliučiu milžiniškos imperijos valdovu, imperijos, kurioje romėnų miestų pasaulis susitiko su barbarų genčių pasauliu. Šią imperiją kontroliuoja ir tvarko didžiulis, efektyviai veikiantis administracinis personalas, kaskart vis labiau specializuojamas. Biurokratiją remia ir saugo nuolatinė kariuomenė, išvystyta karinė infrastruktūra, turinti 300000 žmonių, suskirstytų legionais ir išdėstytų stovyklose ar uostuose. 300000 km. kuo puikiausių kelių leidžia kariuomenei bet kur įsikišti. Įtakingiausiųjų pareigų – diktatūros atkuriant viešąją tvarką – Augustas, žinoma, kuo greičiau atsisakė. Konsulatą perleido kitiems, pasilikdamas tik galimybę įtakoti siūlymus rinkimų klausimais. Tačiau turėdamas į akis nekrintančią prokonsulinę valdžią, jis drauge buvo imperijos vyriausiasis karo vadas, galėjęs kištis net į pavienio miesto karinius reikalus. Pasienio kariuomenė kovojo jam įsakius ir vadovaujama kariuomenės vadų, kuriuos jis skirdavo. Todėl ir triumfo garbė atitekdavo jam. Jis galėjo pradėti mobilizaciją ir savo nuožiūra skelbti karą, sudaryti taiką ir organizuoti sąjungas. Perėmęs liaudies tribūnatą iki gyvos galvos, galėjo šaukti liaudies susirinkimus ir siūlyti priimti sprendimus. Jis ėjo ir kai kurias kitas, ne tokias svarbias pareigas, sakysim, buvo vyriausiasis žynys. Be šitų numatytų teisių, imperatoriaus postas valstybėje buvo susijęs dar su asmenine įtaka, kuria naudotis ypač sugebėjo Augustas. Taigi Augusto įvesta sistema užtikrina romėnų pasauliui du šimtmečius taikos. Taikos, kurią tvirtai garantuoja dar ir nusistatymas prijungti nukariautuosius prie imperijos, pavyzdžiui, Romos pilietybę suteikiant kaip apdovanojimą. Taigi Roma formaliai liko respublika su senatu ir kasmet besikeičiančiais valdininkais; o iš tikrųjų viešpatavo imperatorius, užimantis keletą svarbių postų. Principato raida rodė tendenciją didinti imperatoriaus teises.
Gajus Julijus Cezaris Germanikas (Kaligula) – toks yra pilnas trečiojo po Augusto ir Tiberijaus Romos imperatoriaus vardas. Gimęs 12 m. e. m. rugpjūčio 31 d. Būsimasis imperatorius paprastų Romos kareivių buvo pramintas Kaligula (batuku), nes nuo ankstyvos vaikystės buvo auklėjamas savo tarp kareivių savo labai populiaraus tėvo Germaniko (imperatoriaus Tiberijaus giminaičio ir įsūnio) karo stovykloje, vilkėjo paprastus kareiviškus drabužius ir avėjo tokią pačią kaip ir visi kareivišką avalynę kaligi. 19 m. e. m. Kaligulos tėvas Gajus miršta, 29 m. e. m. Tiberijus areštuoja ir vėliau nužudo Kaligulos motiną Agripiną Vyresniąją ir jo vyriausią brolį Neroną. Vidurinysis jo brolis Druzas mirė tremtyje, tokiu būdu Kaligula vieninteliu gyvu likusiu Germaniko sūnumi ir realiausiu Tiberijaus paveldėtoju. Kaligula turėjo ir tris seseris – vyriausiąją Druzilą po jos mirties 38 m. e. m. Kaligula sudievina, ji tampa pirmąją romėne kuriai buvo suteikta tokia garbė. Antroji jo sesuo, Agripina Jaunesnioji vėliau tapo imperatoriaus Nerono motina. Senojo žmogėdros Tiberijaus, kaip spėjama uždusinto pagalve mirtis ne tik išgelbėjo Kaligulos gyvybę, bet ir laidavo jam sostą. Mirdamas Tiberijus savo paveldėtojais paskelbė Kaligulą ir savo tikrą anūką Tiberijų Gemelą. Vis tiktai imperatoriumi 37 m. e. m. Tampa Kaligula, o ne Gemelas, vėliau tapęs viena iš Kaligulos aukų. “Iki čia kalbėjau apie valdovą, o toliau teks pasakoti apie pabaisą”, – taip kalba Svetonijus, II a. biografas, apie imperatorių Kaligulą. Ši formuluotė perteikia Romos apstulbimą, susidūrus su jaunojo valdovo – įžengusio į sostą dvidešimt penkerių – veiksmais. Jo poelgiai iš tiesų prieštarauja sveikam protui. Susižavėjęs kovos vežimų lenktynėmis, Kaligula pastato savo žirgui dramblio kaulo arklides ir suteikia konsulatą, prestižiškiausią iš romėnų valdžios pareigybių. Bajos įlankoje, Romos pietuose, jis įsako pastatyti milžinišką tiltą iš laivų ir ten rengia triumfo paradus, sukeldamas badą sostinėje, kuri jūros keliu nebeaprūpinama maisto produktais. Ištroškęs šlovės, jis suburia kariuomenę Britanijai nukariauti, tačiau niekada nepersikelia per Lamanšą, pasitenkindamas tuo, kad liepia savo kareiviams rinkti paplūdimiuose kriaukleles. Kai kurie jo poelgiai dar “rimtesni”, nes meta iššūkį žmonių ir dievų įstatymams. Jis viešai puikuojasi kraujomaišos ryšiais su trim savo seserimis ir demonstruoja kupiną išradingumo žiaurumą. “Smok jam taip, kad pasijustų mirštąs”; tokia jo mėgstama frazė, daug kartų ištarta budeliui. Reikalaudamas būti gerbiamas kaip dievas, jis dalį rūmų paverčia savo kultui skirta šventykla. Nedidukė perėja jungia rūmus su Jupiterio šventykla, kur jis galėtų nukakti pasikalbėti naktį su dievu.
Veikiamas Rytų karalysčių įtakos, Kaligula vietoj ankstesnio principato, renkasi kitą valdymo modelį – dominatą, (lot. Dominus – šeimininkas). Jis siekia, kad Romos imperija taptų autoritarine ir sakralizuota monarchija. Daugelis Kaligulos “beprotysčių” paaiškinamos šiuo politiniu planu. Jis kalbasi su dievais ir susitepa kraujomaiša todėl, kad mėgdžioja Egipto faraonus. Scenos Bajoje ir prie Lamanšo simbolizuoja kosminę valdovo valdžią gamtos gaivalams. Toks garbės troškimas pastūmėja jį pradėti ekspansionistinę užsienio politiką. Šiaurės Afrikoje Kaligula aneksuoja Mauritaniją ir nukeliauja į Galiją, ketindamas surengti žygius į Germaniją ir Britaniją (39 – 40 m. e. m.)Tačiau šios naujovės susiduria su Senato, dėl autoritarinio režimo praradusio savo vaidmenį, pasipriešinimu. Kaligula siekia Senatą susilpninti – atima teisę rinkti valdininkus ir perleidžia ją tautos susirinkimams. Senatoriai nuolat rezga sąmokslus, o imperatorius juos žiauriai malšina. Bet jis nekreipia dėmesio į kai kurių savo gvardijos karininkų, pretorionų, nepasitenkinimą. 41 m. sausio 24 požeminėje rūmų galerijoje grupė pretorionų užkapoja Kaligulą kardais.Naudota literatūra:
1. “Senovės istorija” / “Mokslas” ,Vilnius 1976;2. Istorijos vadovėlis 7 kl. / „Kronta“, Vilnius 2003; 3. Istorija I / „Baltos lankos“, Vilnius 1994;4. Dalia Dilytė “Amžinoji Roma” / “Lietus”, 1998;5. Internetas6. Microsof Encarta Reference Library 2004