. Prosniakovos straipsnio „Netaisyklingųjų veiksmažodžių mokymas(is) pagal analogiją“ recenzija
Mokant kitataučius lietuvių kalbos, neretai susiduriama su netaisyklingųjų veiksmažodžių problema. Metodinės literatūros šia tema nėra. Kai kuriuose vadovėliuose duodami šių veiksmažodžių sąrašai, tačiau sistemos, kaip juos išmokti, kas sieja šiuos žodžius vienus su kitais, nėra. Mokytojas privalo pats „suktis“iš šios padėties, t. y. ieškoti būdų, kad netaisyklingųjų veiksmažodžių pagrindinių formų mokymasis būtų kiek įmanoma prieinamesnis ir ir įdomesnis. Žodžių mokymasis atmintinai yra labai nuobodus dalykas. Tačiau mokytis atmintinai galima gana paprastai, jei besimokantysis turi susidaręs tam tikrą sistemą. Vieną iš būdų, kaip palengvinti mosleiviams pastarųjų veiksmažodžių mokymąsi, siūlo Henrika Prosniakova straipsnyje „Netaisyklingųjų veiksmažodžių mokymas(is) pagal analogiją“ (Gimtasis žodis. Vilnius, 2002. Nr. 4. P. 31- 38.). Straipsnio autorė siūlo šiuos žodžius suskirstyti į tam tikras grupes analogijos principu. Tokiu būdu sudarinėjamas žodynėlis, kuris pildomas nuolat. Sąsiuviniuose iš anksto paliekama daug vietos, kad, reikalui esant, būtų galima įterpti vieną ar kitą naują žodį. Žodynėlis, kaip jau buvo minėta, rengiamas ne abėcėlės, o analogijos principu. Mokiniai patys sudarinėja ir nuolat pildo žodynėlį, grupuodami žodžius pagal analogiją. Toliau autorė aprašo darbo seką. Pirmiausia padiktuojamos įvairių tipų netaisyklingųjų veiksmažodžių pagrindinės formos, pvz.: birti, byra, biro; kurti, kuria, kūrė; pražysti, pražysta, pražydo ir pan. Mokiniai iš pateiktų pavyzdžių supranta, kad pagrindinių formų kamienai kinta skirtingai. Vėliau bandoma rasti ir paaiškinti pirminių netaisyklingo kamieno veiksmažodžių kitimo dėsningumus, veiksmažodžiai sugrupuojami pagal analogiją. Kiekvienam mokytojui svarbu, kad moksleiviai ne mehaniškai išmoktų reikiamas formas, o patys įžvelgtų veiksmažodžių kamieno kitimo dėsningumus, bandytų juos suprasti, paaiškinti, gebėtų rasti analogiškų veiksmažodžių kamieno kitimo atvejų ir juos įsidėmėtų. Šis darbas turi dar keletą privalumų : nuolat pildydami žodynėlį moksleiviai turtina žodyną, lavina rašybos įgūdžius.
Tolimesniame etape autorė pateikia pavyzdį, kaip galėtų atrodyti moksleivių sudaryto žodynėlio puslapis. Tai būtų trijų skilčių lentelė: pagrindinės formos, valdymo ir junglumo pavyzdžiai, giminiški žodžiai. Įdomu tai, kad šio darbo pagalba stengiamasi aprėpti kiek įmanoma daugiau gramatikos sričių, o ne vien tik išmokti netaisyklinguosius veiksmažodžius. Pvz., toje skiltyje, kur rašomi junglumą iliustruojantys žodžiai, pateikiama retesnio junglumo ar sunkesnės rašybos žodžių. Trečioje skiltyje rašoma giminiškų žodžių – galūnių vedinių, priesagų, priešdėlių darinių, kurių rašybą reikėtų įsidėmėti. Straipsnio autorė mano, kad prie pirmosios skilties vertėtų sugrįžti tik tada, kai moksleiviams yra aiškios žodžių reikšmės (ypač darinių), ir išsiaiškinti, kodėl žodžiai surašyti į vieną skiltį. Labai naudinga yra autorės patirtis, kad beveik visą darbą jos mokiniai atlieka patys. Mokytojas tik reikiamu laiku, reikiamoje vietoje duoda kai kuriuos nurodymus. Taigi toliau mokiniams siūloma pamėginti rasti veiksmažodžių kamieno kitimo dėsningumų. Paprastai ( H. Prosniakovos nuomone) moksleiviai patys „atranda“ taisykles. Aptarę „savo atradimus“, mokiniai apibendrina pastebėtus veiksmažodžių kamienų kitimo dėsningumus. Puslapio apačioje autorė siūlo pateikti kamieno kitimo shemą : …ir-ti, …y- ra, …i-ro; …il-ti, …y-la, …i-lo ir t. t. Toliau H. Prosniakova pateikia dar keletą kiek sutrumpintų žodynėlio pavyzdžių. Pabaigoje straipsnio autorė apibendrina savo išsakytas mintis ir teigia, kad žodynėlio sudarymas ir kruopštus jo pildymas- tik dalis darbo, siekiant turtinti žodyną, mokyti taisyklingos veiksmažodžių ir jų vedinių vartosenos ar bent jau nepriekaištingos rašybos. Kad šis darbas neliktų tik gera pradžia, reikėtų nuolatinių pratybų. Jos galėtų būti tokio pobūdžio:– mokytojas skaito/ užrašo 10- 20 žodžių bendratis – mokiniai parašo pagrindines formas;– mokytojas skaito veiksmažodžių aiškinimus arba žodžius mokinių gimtąja kalba- mokiniai rašo veiksmažodžius lietuvių kalba;– mokytojas pateikia vieną iš pagrindinių formų – mokiniai rašo likusias, priduria vieną ar dvi išvestines formas ar parašo 2-3 giminiškus žodžius;– mokytojas diktuoja sakinių su netaisyklingaisiais veiksmažodžiais, o mokiniai parašo nurodytų veiksmažodžių būsimąjį ar kurį kitą laiką; arba įrašo praleistas raides ir paaiškina rašybą; sugrupuoja duotus žodžius pagal vieną ar kitą požymį; pildo veiksmažodžių lenteles ir t. t.Šiuo straipsniu nesiekta aprėpti visų žodžių (jų yra daugiau) ar žodžių grupių, iliustruojančių netaisyklingųjų veiksmažodžių kamieno kitimą. Čia pabandyta susisteminti tai, kas žinoma iš žemesniųjų klasių, siekta analitiškiau pažvelgti į gal jau žinomus dalykus. Apžvelgus šį straipsnį, reikėtų padėkoti autorei už tai, kad ji stengiasi padėti mokytojams, dirbantiems su kitataučiais mokiniais. Netaisyklingųjų veiksmažodžių mokymas(is) yra be galo sudėtingas dalykas, tačiau bendromis pastangomis, mokytojams dalijantis savo gerąja patirtimi, visus sunkumus galima labai nesunkiai įveikti. Tačiau šis darbas yra gana plačios apimties ir jį atlikti reikėtų nemažai pamokų, o juk mokomės ne vien tik netaisyklingųjų veiksmažodžių. Tokio žodynėlį rengti būtų visai įdomu papildomų pamokų metu, vykdant projektinį darbą šia tema, į pagalbą būtų galima pasitelkti įvairių lietuvių kalbos žodynų. Parengtas žodynėlis būtų puiki metodinė priemonė, mokant netaisyklingųjų veiksmažodžių ateinančias mokinių kartas bei patiems jo sudarytojams, rengiantis 10 kl. žinių patikrinimui bei abitūros egzaminui.