senoves pasaulio stebuklai

Turinys

Įvadas 1Pirmasis stebuklas: GIZOS PIRAMIDĖS 2 Antrasis stebuklas: KABANTIEJI BABILONO SODAI 4Trečiasis stebuklas: ARTEMIDĖS ŠVENTYKLA EFESE 5Ketvirtasis stebuklas: DZEUSO STATULA OLIMPIJOJE 6Penktasis stebuklas: HALIKARNASO MAUZOLIEJUS 7Šeštasis stebuklas: RODO KOLOSAS 8Septintasis stebuklas: ALEKSANDRIJOS ŠVYTURYS 9Išvados 10

Įvadas

Stebuklai buvo septyni: Egipto piramidės, Halikarnaso mauzoliejus, Rodo kolosas, Aleksandrijos švyturys, Efeso Artemidės šventykla, Olimpijos Dzeuso statula ir kabantieji Babilono sodai.Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia – tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu. Žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti – Aleksandrijos biblioteką, dar kiti – Pergamo altorių.Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris – kad ir labai paradoksalu – yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės.

Pirmasis stebuklas

Gizos piramidės

Žymiausi Senovės Egipto statiniai – piramidės. Šios masiškos akmens struktūros buvo pastatytos apie 2500 m. pr.Kr. akmenuotoje dykumos lygumoje, vakariniame Nilo krante, netoliese dabartinio Kairo.Gizos piramidės suformuoja trijų faraonų (Khufu (gr.Cheopso), Khafre (Chephren) ir Menkure (Mycerinus)) laidojimo kompleksų dalį .Tai ketvirtosios dinastijos Senosios Egipto karalystės atstovai-karaliai. Ketvirtosios dinastijos valdymo laikotarpiu Giza buvo karališkasis tuometinės sostinės (Memfio) nekropolis. Gizos piramidės sudarė dalį faraonų laidojimo komplekso, prie jų buvo šventyklos ir karališkosios šeimos, žinių kapai.Pirmoji, didžiausia piramidė, Khufu arba Cheopsas, šalia Cheopso piramidės yra trys mažosios piramidės, sakoma, kad čia palaidotos jo žmonos. Toliau už jos savo piramidę buvo pasistatęs jo įpėdinis Džedefras, tačiau ji neišliko. Ją sugriovė jo brolis Khafre (Chefrenas) , sunaudojęs akmenis savo piramidei, kuri yra kiek piečiau nuo tėvo piramidės ir nors gerokai žemesnė, pastatyta ant kalniuko ji vizualiai sudaro vaizdą, lyg plokštikalnėje būtų aukščiausia.

Į pietus nuo Khafre (Chefreno) , įsikūrė Cheopso anūkas Menkaura (Mikerinas). Kiekviena piramidė sujungta su atminimo šventykla. Prie Chefreno piramidės atminimo šventyklos stovi Sfinksas, manoma, kad ir po juo yra šventykla..Žodis piramidė buvo kilęs iš graikų kalbos “piramis” o šis iš “pir” (“ugnis”) , egiptiečiai šiuos statinius žymėjo trikampiu, stačiakampiu, lotoso butonu, pelėda ir akimi. Kad piramidė skirta laidojimui bandė įtikinti Herodotas. Naujausiais laikais paplito teorija, kad piramidės yra stiprūs energijos generatoriai. Nobelio premijos laureatas Luisas Alvaresas 1965m. paskelbė, jog Khafre (Chefreno) piramidę supa galingas magnetinis laukas.Teisūs ir tie, kurie piramidės ženklus “M” + “R” (Pelėda + akis), “mer” vietas šifruoja “vieta iš kur kylama”.Vieni remiantis tuo cituoja seną papirusą Kaire: “Dangus ištiesė savo spindulius, kad tu (faraonas) jais galėtumei pasikelti į dangų, kur RA akis”, kitas vertimas “Dangus ištiesė Ra akies spindulį, kad tu (faraonas) juo galėtumei pasikelti”. Antrojo vertimo šalininkai dar priduria, kad Didžiosios piramidės pasvirimo kampas toks, kaip ir toje vietovėje krintančių saulės spindulių.Kiti posakį ”vieta , iš kur kylama” šifruoja kitaip (Oriono teorija). Saulės teorija nedaug kas betiki. Piramidžių statymo technika kol kas diskutuotinas dalykas, dažniausiai klystama manant, jog piramides statė vergai, mokslas jau seniai įrodė, kad jas statė egiptiečiai, savo valia ir niekieno neverčiami. Kitas diskutuotinas dalykas – ar tikrai Gizos piramidės buvo tik faraonų laidojimo vieta? Gizos piramidėse nerasta nei viena senosios karalystės valdovų mumija. Kaip ir nerasti Senosios karalystės rūmai, kurie privalėjo ten būti .Daug paslapčių Didžiosios ir kt. piramidžių vidiniame išplanavime, bei tame, kaip jos orientuotos žemėje. Yra dvi pagrindinės teorijos kaip Egiptiečiai sugebėjo orientuoti piramidžių šonus tiksliai į rytus, vakarus, pietus ir šiaurę, Pirmoji teorija – buvo orientuotasi į saulę. Antroji, labiau įtikėtina, nes ja naudojantis galiam gauti tikslesnius rezultatus – į žvaigždes.Šiais laikais piramidės – tai ne vien šalti stovintys paminklai. Prie jų rengiami koncertai, operos net albumų pristatymai (2000m. J-M Jarre piramidžių fone pristatė savo naują albumą “Metamorphoses” ), šviesos šou.

Antrasis stebuklas Kabantieji Babilono sodaiVaisiai ir gėlės… Kriokliai… Kabantys nuo rūmų terasų sodai… Egzotiški gyvūnai.. Toks yra Kabančiųjų Babilono sodų vaizdas daugelio žmonių galvose. Tačiau kas žino, gal tai egzistavo tik graikų poetų ir istorikų vaizduotėje…Babilonas ėmė klestėti valdant žymiajam Hamurabiui (1792-1750 pr. Kr.). Savo šlovės viršūnę Mezopotamija pasiekė valdant Naboplašarui (625-605 pr. Kr.). Jo sūnui Nabuchodonosorui priskiriamas legendinių Kabančiųjų sodų pastatymo nuopelnas. Prieš Nabuchodonosorą Babiloną sugriovė Asirijos karalius Sinacherikas. Todėl Nabuchodonosoras nusprendė atstatyti Babiloną tokį, kokio dar niekas neregėjo. Tai jis galėjo padaryti, nes buvo užkariavęs Siriją, įsitvirtinęs Finikijoje, paėmęs Jeruzalę, taigi užgrobęs daug turtų ir vergų.Babilonas – tai miestas prie pat Eufrato upės (apie 50km nuo dabartinio Bagdado Irake). Tai buvo griežtos stačiakampio formos miestas, kurį skersai kirto Eufratas. Miestą juosė didžiulė dviguba siena su aštuonetu vartų. Pats miestas – nepaprastai gražus, griežtai suplanuotas. Miesto vidury – nuostabūs karaliaus rūmai. Juose ir buvo tie žymieji Kabantieji sodai, kuriuos Nabuchodonosoras įrengė savo mylimai žmonai, Midijos karalienei, kuri buvo pasiilgusi savo tėvynės kalnų ir miškų.Tie garsieji sodai augo ant plataus keturių pakopų bokšto. Kiekvienos pakopos viduje buvo išmūryti iš plytų tvirti skliautai, kuriuos rėmė galingos aukštos kolonos. Terasų platformos buvo sukrautos iš masyvių akmeninių luitų. Jų paviršius išklotas nendrių sluoksniu ir užlietas asfaltu. Ant jo – dvi eilės gipsu sucementuotų plytų. Plytų paviršius buvo padengtas švininėmis plokštėmis, kad dirvos vanduo neprasisunktų į apatinius sodo aukštus. Ant viso to sudėtingo įrenginio buvo užpiltas toks storas derlingos žemės sluoksnis, kad čia galėjo augti didžiausi medžiai. Sodų pakopos kilo terasomis, jas jungė platūs laiptai, iškloti lygiai nušlifuotomis rausvomis ir baltomis plokštėmis. Čia, karaliui įsakius, buvo atvežti mėgstamiausi karalienės augalai, primenantys jai tolimą tėvynę. Vešlios palmės stiebėsi virš rūmų apsauginės sienos. Tarp kolonų eilių žaliavo nuostabiausi medžiai. Kolonų aukštis siekė apie 25 metrus, ir šviesos augalijai visiškai pakako (žaliuojantys medžiai net buvo iškilę virš gynybinių sienų, kurių aukštis, anot Herodoto, siekęs 100m!). Vandenį sodams laistyti ištisą dieną iš Eufrato sėmė šimtai vergų, sukdami didžiulį vandens keliamąjį ratą, kuris kėlė vandenį odiniais kibirais. Sodai buvo atgręžti į šiaurės vakarus, iš kur pūtė vėsus vėjas. Jų kvapas, pavėsis bei vėsa bemiškėje ir nekalnuotoje Babilonijoje žmonėms atrodė lyg stebuklas.

Daugiausiai žinių apie Sodus mums suteikia graikų istorikų (pvz., Beroso, Diodoro Siciliečio, Strabo) veikalai; babiloniečių įrašai apie juos nieko nekalba. Todėl atsirado teorija, kad galbūt Aleksandro Makedoniečio kariai, grįžę iš Babilono, pasakojo visiems apie nuostabius Nabuchodonosoro rūmus, Babelio bokštą (kurį sudarė septynios pakopos), puikias palmes. Visai gali būti, kad senovės poetų ir istorikų veikaluose visa tai susimaišė ir taip atsirado Kabantieji sodai. Net ir po to, kai juos sugriovė laikas, apie juos tebebuvo kuriamos legendos (legendoje jie virto Semiramidės kabančiais sodais, esą juos sukūrusi Asirijos karalienė, kuri valdė daug anksčiau už Nabuchodonosorą).Šių laikų archeologiniai kasinėjimai senovės Babilono srityje atskleidė rūmų pamatus. Kai kurie mokslininkai teigė, kad už keleto šimtų metrų nuo Eufrato rasti griuvėsiai – tai Kabančiųjų sodų liekanos. Ši teorija griuvo, nes Sodai buvo prie pat rytinio Eufrato kranto. Būtent ten neseniai atkastos masyvios 25m storio sienos, kurios galėtų būti Sodų terasos… kokios jos aprašytos graikų veikaluose. Trečiasis stebuklas Artemidės šventykla Efese

Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikiškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą.

Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio – padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis – šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Ketvirtasis stebuklas Dzeuso statula olimpijojeOlimpijos Dzeuso statula – vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams neatrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis – 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus – aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio.

Penktasis stebuklas Halikarnaso mouzoliejus

Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus – taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug – panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas – helenų kova su amazonėmis – didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės – jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas.

Šeštasis stebuklas Rodo kolosasTarp jo pastatymo ir sugriovimo tėra tik 56 metai. Tačiau Kolosas nusipelnė vietos Stebuklų sąraše. “Bet net ir gulėdamas ant žemės tai yra stebuklas”, sakė Plinijus Vyresnysis. Rodo kolosas buvo ne tik gigantiška statula, bet ir nuostabios Viduržemio jūros salos Rodo gyventojų vienybės simbolis.

304m. pr. Kr. pasibaigė metus trukusi Rodo miesto apgultis. Šį miestą norėjo užimti Demetrijaus Poliorketo vadovaujama kariuomenė. 40000 karių apsupo miestą iš visų pusių. Miesto sienoms griauti Demetrijus naudojo devynaukštę apgulos mašiną – helepolę. Tai buvo aukštas bokštas ant ratų, apkaltas geležimi ir kėlęs didžiausią baimę rodiečiams.Tačiau miestas atsilaikė, ir Demetrijaus kariuomenė išvyko, palikdama helepolę. Miestas nusprendė ją parduoti ir už tuos pinigus pastatyti statulą saulės dievui Helijui. Šis darbas buvo pavestas skulptoriui Chariui.Dėl savo dydžio kolosas negalėjo būti tiesiog išlietas. Tai būtų pareikalavę ypač daug bronzos, be to, sunkią statulą būtų neįmanoma pakelti ant kojų. Todėl Charis statė iš bronzos lakštų. Statulos pagrindas buvo iš balto marmuro. Jos viduje – geležies ir akmens karkasas. Iš pradžių buvo sumontuotos pėdos. Toliau, kylant aukštyn, teko pilti žemių pakylą, kad būtų įmanoma pasiekti aukštesnes dalis. Statula buvo tuščiavidurė, jai buvo sunaudota 12.5 tonos bronzos. Jos aukštis – apie 36 metrus. Statydamas Charis atsižvelgė į statulos dydį – skulptūros apsiaustas iš tiesų buvo atrama, o ištiestos rankos atsisakyta (Helijo ranka prispausta prie kaktos, lyg žvelgiant tolyn), nes tokį svorį išlaikyt tikrai būtų sunku. Nuo dievo galvos į visas šalis ėjo spinduliai. Koloso statyba buvo baigta 282m. pr. Kr.Kolosas buvo pastatytas netoli uosto, kad atplaukiantys laivai matytų jo didybę. Beje, statulos dydis buvo žmonių labai išpūstas, yra net manoma, kad kolosas stovėjo prie pat uosto ir laivai plaukdavo pro jo kojas (taip pavaizduota ir paveikslėlyje). Bet tai yra neįmanoma, nes laivai nebūtų galėję praplaukti, o ir nugriuvęs kolosas būtų užtvėręs kelius (žr. toliau).226m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas nugriovė kolosą. Jo silpniausia vieta – per kelius. Buvo nesėkmingai bandyta statulą pakelti, tačiau ji taip ir liko gulėti. Koloso nuolaužos išgulėjo ant Rodo žemės daugiau kaip 1000 metų, kol 977m. jos buvo parduotos vienam pirkliui. Sakoma, kad į Siriją jas gabeno 900 kupranugarių…Nors mes nežinome, kaip iš tiesų atrodė Rodo kolosas, bandyta jį rekonstruoti. Šis antikinis pasaulio stebuklas įkvėpė šiuolaikinius menininkus, tokius kaip prancūzų skulptorių Augustą Bartoldį, kuris sukūrė Nepriklausomybės satulą.

Septintasis stebuklas Aleksandrijos švyturysAleksandrijos švyturys buvo sumanytas laivams saugiai nukreipti į Aleksandrijos (tuo metu buvo Egipto sostinė) uostą, ir manoma, kad jo statyba truko 15 metų ir kainavo didžiulę 800 talentų sumą. Švyturio projektą sugalvojo Ptolomėjus Soteras apie 290 m.pr.Kr., bet pastatytas buvo jau po jo mirties, jo sūnaus Ptolomėjaus Filadelfijaus valdymo metais. Pastato architektas buvo Sostratas. Statinys buvo pašvęstas Ptolomėjui Soterui ir jo žmonai Berenikei. Išskyrus Gizos piramides, tai buvo aukščiausias senovės pasaulio statinys. Faro švyturys stovėjo saloje ties įplauka į Aleksandrijos uostą ir buvo sudarytas iš trijų dalių. Tai aprašo arabų keliautojas Abou-Haggagas Al-Andaloussis 1166 m. aplankęs švyturį. Žemiausia, stačiakampio formos dalis buvo 55,9 m aukščio (joje buvo patalpos švyturio įgulai, jų gyvuliams ir maisto atsargos). Stačiakampės apatinės dalies viduje buvo siena, laikanti aukštesniąsias bokšto dalis, į kurias buvo lipama vidine sukta rampa. Vidurinė, aštuoniakampio formos dalis buvo 18,30 m pločio ir 27,45 m aukščio. Viršutinė, apskritimo formos dalis buvo 7,30 m aukščio. Visas švyturio aukštis buvo apie 117 m (tai atitinka 40 aukštų šiuolaikinį pastatą). Viršutinėje dalyje įrengtas veidrodis dieną atspindėdavo saulės šviesą, naktimis būdavo deginama ugnis. Pačioje viršūnėje stovėjo jūrų dievo Poseidono statula. Aplink bokštą buvo aikštelė, nuo kurios iki durų kilo rampa. Remdamiesi turimomis žiniomis, galima pasamprotauti apie švyturio statybą. Jis buvo pastatytas iš balto akmens, tikriausiai iš vietinio kalkakmenio, o ne marmuro, kaip dažnai manoma. Kur reikia, galbūt buvo naudojamas ir granitas, nes jis daug stipresnis už kalkakmenį ir galėjo išlaikyti didesnes apkrovas bokšto apačioje ir virš durų. Daugelis blokų, dabar gulinčių jūros dugne, yra granitiniai, kai kurie sveria net 75 tonas. Akmens luitų užkėlimas į vietą, statant tokį aukštą pastatą, tikriausiai reikalavo nemažai išradingumo, ir jo statytojai turbūt naudojo helenistinius statybos technologijos būdus, tarp jų ir sudėtingus kranus bei keliamuosius įrenginius. Tačiau gali būti, kad didžioji dalis akmenų į viršutinius aukštus buvo užtempta įvija rampa pastato viduje.

Nėra tikrų žinių, kur degė švyturio deglas, bet tikriausiai viršūnėje, po Poseidono statula arba šalia jos. Kuras deglui galėjo būti įvija rampa nešulinių gyvulių užnešamas į vidurinį aukštą, paskui mechanizmais pakeliamas į viršūnę. Galbūt buvo naudojami tam tikri atšvaitai deglo šviesai sustiprinti ir nukreipti, tačiau tokių įrodymų nėra. Nepaisant irimo ir taisymų, Faro švyturys iš esmės nesugadintas stovėjo iki XIV a. 956 m. Aleksandrijoje įvyko žemės drebėjimas ir švyturys buvo truputį pažeistas. Po jo kvadratinis pagrindas buvo sutvirtintas kontraforsais. Vėliau 1303 m. ir 1323 m. įvykę žemės drebėjimai statinį visiškai sugriovė ir kai arabų keliautojas Ibn Battutas 1349 m. aplankė Aleksandriją, aptiko tik švyturio griuvėsius. Paskutinis įvykis švyturio istorijoje – 1480 m. kai Egipto sultonas Kait Bėjus švyturio vietoje pasistatė tvirtovę. Galimas dalykas, centrinis tvirtovės bokštas buvo pastatytas ant švyturio pamatų. Į tvirtovės sienas buvo įmūryta daug švyturio liekanų. XX a. septintame dešimtmetyje, egiptiečių nardytojai jūros dugne ties Kait Bėjaus fortu rado didžiulių akmens blokų ir statulų. Tikima, jog tai yra sugriuvusio švyturio liekanos.

IšvadosJeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti – didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę – Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…