V.Macernis visos vizijos

Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir toodėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skkaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies me

es patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vyystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia me
es kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad su
užinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors ša
alies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?
Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. Raštų visuma.Tik jos dėka palčiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų oačių gyvenimišką patirtį.Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istroijos dalyviais.Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.
Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.
Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame dalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?

Leave a Comment