ŠVIETIMO SISTEMA LIETUVOS KARIOMENĖJE (1918 – 1940M.)
Lietuvos istorija pasižymi pakilimais ir nuosmukiais. Nekartą lietuviams teko ginti savo valstybės laisvę nuo priešų. Ne visada tai pavykdavo, tačiau ši kova niekada nesibaigia. Kovoti tenka ne vien ginklu, bet ir ekonominiais, politiniais bei kitais būdais. Negalima pamiršti žmonių, prisidėjusių prie amžino mūsų tikslo, nepriklausomybės siekimo ir pastangų ją išsaugant. Iki dvidešimto amžiaus pradžios Lietuva ilgą laiką buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuviai bandė sukilimais išsikovoti sau laisvę, tačiau tie bandymai būdavo užgesinami jų pačių krauju. Rusijos vadovybė stengėsi mūsų tautą paversti tamsia, nieko nesiekiančia ir paklusnia žmonių mase. Tačiau ne visi lietuviai pasidavė šitiems Rusijos kėslams. Garbinga praeitis ir didžiulė meilė savo kraštui neleido nurimti, neleido nuleisti rankų, neleido stebėti, kaip žūva milžinų tauta, tiek kraujo praliejusi dėl savo miškų, dėl savo laukų , dėl savo namų laisvės! Iškilūs visuomenės veikėjai, pasinaudodami susiklosčiusia tarptautine situacija, 1918 metų vasario 18 dieną paskelbė, kad Lietuva nuo šiol tampa nepriklausoma ir laisva valstybe, su savo piliečiais, savo teritorija, savo kultūra ir t.t.Lietuvos situacija tikrai nebuvo paprasta. Buvo daug abejonių ar iš vis reikalinga mūsų šaliai nepriklausomybė. Neaiškumų kilo ir renkantis santvarką. Be to, reikėjo pertvarkyti visas valstybės gyvenimo sritis, nes senoji sistema buvo paremta valdymu iš Rusijos, kur nieks nesistengė rūpintis žmonių gerove. O juk Europą dar drebino Pirmojo Pasaulinio karo griaudimas! Lietuvos teritorijoje karaliavo tai vokiečių, tai lenkų, tai rusų kariuomenės. Todėl Tėvynės gynimui buvo kviečiami visi šalies gyventojai, neabejingi savo kraštui. Teko ginklu kovoti tiek su lenkais, tiek su bolševikais, tiek su bermontininkais. 1919 metais birželio penktą dieną Lietuvos kariuomenėje tarnavo per 50 tūkst. karių.
Koks buvo išsimokslinimo lygis pačioje Lietuvos kariuomenės formavimosi pradžioje? Štai ką rašė mjr. S. Kuizinas: ,,Pirmųjų mūsų savanorių eilėsna pateko gan didelis nuošimtis palikusių mokyklos suolą moksleivių. Kadangi jie jau buvo spėję mokslą pamylėti, tai ir sunkiausiomis karo aplinkybėmis stengėsi savo žinių lobyną dar labiau praturtinti. Tačiau tas kilnus jaunimas nepamiršo ir mažiau mokslingų ar bemokslių brolių, dalindamasis su jais žiniomis <…>. Tad dažnai buvo atsitikimų, kad vos tik kiek šautuvų, kulkosvaidžių ir patrankų muzikai aprimus, šviesesnieji tuoj ėmėsi šalia jų apkasuose kiūtančius draugus mokyti skaityti, rašyti ar šiaip prieinamoj formoj teikti žinių iš įvairių mokslo sričių” .1919 m. prie Krašto apsaugos ministerijos sudaroma Literatūros dalis, kuri, be kitų užduočių, turėjo organizuoti kareivių švietimo darbą. Kiek vėliau ši dalis pavadinta Literatūros skyriumi, o 1920 m.jame įkurta atskira kariuomenės kultūros ir švietimo sekcija . Šios organizacijos jau nuo pat įsikūrimo ėmėsi darbo. Į frontą buvo siunčiami laikraščiai, knygelės ir kitokie leidinukai. Karo lauko ligoninėms buvo sukomplektuotos mažos bibliotekėlės. 1920 m. buvo suformuluoti kultūros ir švietimo tikslai: ,,1.stengtis, kad kariuomenėj neliktų nei vieno analfabeto, 2.duoti kareiviams bendrą, platų, visapusį kultūrinį bei pilietinį išsilavinimą, 3.objektyviai atsakyti į visus kareiviams rūpimus klausimus, tuo užkertant kelią kariuomenę ardančiai <…> agitacijai; tam <…> būtinai reikalinga <…> bendras kultūrinis lavinimas” . Į kariuomenės švietimo darbą aktyviai įsitraukė įvairūs visuomenės veikėjai: K. Petrauskas – dainininkas, S. Šimkus – kompozitorius, K. Binkis – poetas, S. Kymantaitė – Čiurlionienė – rašytoja ir kalbininkė, J. Vabalas – Gudaitis – psichologas, V. Krėvė – Mickevičius – rašytojas ir daugelis kitų. Kariuomenės vada gen. Silvestras Žukauskas savo įsakymu 1920 metais liepė visose kariuomenės dalyse įvesti privalomą skaitymo, rašymo mokymą bei bendrą lavinimą po vieną valandą per dieną. Taip pat šiuo įsakymu liepta įsteigti knygynėlius . Šio nurodymo vykdymą griežtai kontroliavo kariuomenės vadovybė. Kariuomenės dalyse buvo paskirti atsakingi karininkai, kurie turėjo rūpintis visais, su karių mokymu susijusiais reikalais. 1920 kovo 9-tą dieną vykusiame karininkų, atsakingų už kultūros ir švietimo darbą daliniuose, suvažiavime buvo nutarta švietimą vykdyti kareivių mokyklose, kareivių klubuose su skaityklomis ir bibliotekomis, taip pat organizuoti ekskursijas, gegužines, sporto renginius ir pan . Buvo sudaryta speciali komisija, kuri turėjo parengti karių mokymo programą. Šią komisiją sudarė J. Vabalas – Gudaitis, A. Vireliūnas, A. Vokietaitis, J. Sluoksnaitis. Ši grupė programą parengė, tačiau dar ne kartą ji buvo taisyta ir galutinai nusistovėjo 1926 metais. Štai lietuvių kalbos programa naujokams analfabetams kareiviams:Skaitymas ir rašymas. Abėcėlė. Raidžių rašyba. Žodžių sudarymas iš atskirų raidžių. Žodžių rašymas. Skaitymas. Lengvo turinio kūrinukai. Lietuvos himnas.Gramatika. Garsai ir raidės. Didžiųjų ir mažųjų raidžių vartojimas. Ir panašūs lengvi pratimai. Senesniems kareiviams skirtos sunkesnės temos bei uždaviniai. Kitas mokymo dalykas, kurio buvo mokoma kariuomenėj buvo aritmetika. Naujokams buvo numatyta dėstyti tokias temas: skaičiai, veiksmai su skaičiais iki 10, ženklai ,,+” ir ,,-“, veiksmai su skaičiais iki 100, dalyba ir daugyba. Senesniesiems kariams skaičiai buvo didesni ir uždaviniai sudėtingesni. Trečias iš mokomųjų dalykų kariuomenėj buvo Lietuvos istorija. Kareiviai buvo supažindinami su trumpa įvykių eiga iki šių dienų, minimi svarbiausi žmonės, vertinami tarptautiniai santykiai ir pan. Žinoma, visos temos buvo gana paprastos ir lengvai suprantamos. Svarbiausias siekis buvo leisti kariams suprasti dėl ko jie tarnauja kariuomenėje ir ko jie turi siekti. Stengtasi įdiegti kariams pasididžiavimo savo tautos praeitimi, jos didžiais valdovais ir jų žygdarbiais jausmą.Ketvirtas, paskutinis mokomasis dalykas kareivių mokyklose buvo krašto pažinimas ir geografija. Šiose pamokose mokyta elementaraus darbo su žemėlapiu, veiksmų nustatant pasaulio šalis, šalies sienų nustatymo ir pan. Senesniesiems kariams buvo dėstoma apie gyventojus, krašto paviršių, vandens telkinių ypatumus ir pan. Visiems šitiems mokymams buvo skirti vadovėliai. Tiesa, pradžioje mokyta iš knygų, kurios buvo skirtos vaikams. Jos ne itin tiko suaugusiems žmonėms. Dėl šitų priežasčių buvo nuspręsta leisti kariuomenės vadovėlius . Jie skyrėsi gal tik tuo, kad juose nagrinėtos kariams aktualios temos, mokyta tarnyboje reikalingų dalykų. Naudota ne vien vadovėliai, bet ir įvairios vaizdinės priemonės: žemėlapiai, paveikslai, maketai ir pan. Jų kūrimui buvo naudojamasi civilių išsilavinusių žmonių pagalba. Pvz.: Lietuvos žemėlapius kūrė dailiąją architektūrą studijuojantis Italijoje K. Urbas . Kariuomenėje buvo naudojami pažangūs metodai ir naujoviškos priemonės. Tarkim kiekvienoje dalyje buvo liepta įrengti po radijo tašką. O juk šalyje tokių aparatų buvo vienetai. Taip pat kiekviena kariuomenės dalis gaudavo periodinės spaudos, kurioje rašyta karinėmis ir kasdienėmis temomis. Antro Nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje kariams buvo suteikta proga pamatyti dar vieną naujovę, trumpus video filmukus. Taigi, kariuomenėj pabuvusių žmonių akiratis būdavo gerokai praplečiamas. Nors Lietuvos kariuomenėj tarnavo įvairiomis kalbomis kalbantys kariai, nors jų išsilavinimas ir intelektas buvo labai skirtingas, tačiau nuo pat pradžių dedamos pastangos davė vaisių. Čia pateikiama lentelė, kurioje atsispindi pašauktų į tarnybą karių mokymo rezultatai viename dalinyje (1 lentelė).1 lentelė. Naujokų mokymo V DLK Kęstučio pėstininkų pulke 1926 m. rezultatai (%)
Raštingumo lygis Prieš mokymą Po mokymoNemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti 55,00 22,00Mokėjo lietuviškai tik skaityti 13,00 17,00Mokėjo lietuviškai tik skaityti (be mokyklos lankymo) 15,00 44,00
Iš šitų duomenų galima matyti, kad mokymas pulko mokykloje davė neblogų rezultatų. O juk tai buvo dar tik mokymo programos ,,įsibėgėjimas”. Būtina paminėti, kad kariai, kurie nepasiekė jokių teigiamų rezultatų viso mokymo eigoje, nebuvo itin šviesaus proto. Jie netgi galėtų būti įvardinti kaip atsilikusio intelekto. Tačiau į kariuomenę ėmė visus, neišskiriant ir tų, kurių Dievas neapdovanojo ,,tobulu” protu. Ši pažanga padaryta skiriant po 1 valandą laiko per dieną. Svarbu paminėti, kad panašūs rezultatai buvo visoje Lietuvos kariuomenėje. Juk mokymas buvo centralizuotas ir paremtas ta pačia programa.
Kareivių gyvenimo ir švietimo sąlygos laikui bėgant vis gerėjo. Buvo suteikta galimybė norintiems burtis į klubus ar būrelius. Dažname dalinyje buvo teatro būrelis, choras, muzikantų susibūrimai ir pan. Siekiant efektyvesnio pilietinio ugdymo, kariams būdavo rengiamos ekskursijos į svarbias ir įsimintinas vietas. Taip pat vadovybė organizuodavo šventes, kur kareiviai turėdavo progą pabendrauti su civiliais, pasidalinti įspūdžiais, pailsėti ir pasilinksminti. Gana populiaru būdavo vesti karius į teatro spektaklius. Kai kariuomenė jau buvo pakankamai pažengusi, kai jos mokymo programos jau buvo nusistovėjusios, kai į tarnybą pašaukiamų jaunuolių tarpe vis mažiau būdavo analfabetų susirūpinta praktinių žinių kariams teikimu. 1929m. plk. ltn. J. Kibirkštis paprašė žemės ūkio rūmų valdybos kas antrą savaitę Kaune dislokuotų dalių kariams skaityti paskaitas žemės ūkio temomis . Taigi tarnaujantys turėjo galimybę įgyti žinių, kurias išėję galų pritaikyti savo gyvenime. Tokios temos kaip pieno ūkis, paukščių ūkis, naujos žemės ūkio šakos ir pan. davė daug naudos kariams. Nepamirštas ir verslas. Apie jį taip pat buvo skaitomos paskaitos, kariai buvo supažindinami su pačiais verslininkystės pagrindais. O juk tarnaujantys iš kariuomenės išeidavo į savo namus ir ten įgytas žinias pritaikydavo praktikoje. K. Abramavičius teigė:,,Paleistieji grįžta atgal į kaimus ir miestelius, nešdami į įvairių Lietuvos kampelių gyvenimą naujų bruožų, nes tarnavimas kariuomenėje padaro tam tikros įtakos jų pasaulėžiūrai, sielai ir kūnui” Taigi, kariuomenė vaidino svarbų vaidmenį keliant bendrą Lietuvos ekonominį ir kultūrinį lygį.Išvados
1. Nors Lietuvoje jau per pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį nemažai nuveikta švietimo srityje, tačiau antro dešimtmečio pradžioje dar teko daug dirbti keliant kariuomenės išsilavinimo lygį. Juk kareiviai dar ateidavo gimę okupacijos metais ir nespėję pasinaudoti lietuviškos mokyklos pažangos vaisiais.
2. Lietuvos kariuomenė įnešė didžiulį indėlį į jaunuolių švietimą. Per dvidešimt metų trukusį kareivių mokymą daug žmonių gavo svarbių žinių, kurių kitu keliu gal ir nebūtų gavę.3. Kariuomenė savo šviečiamąja veikla prisidėjo prie bendro valstybės kultūros ir išsilavinimo lygio kėlimo. Daugelis tarnavusių jaunuolių kariuomenėj pirmą kartą sužinojo apie radiją, skaitė naujas ir nematytas knygas, turėjo galimybę įgyti žinių jiems aktualiomis temomis iš karinės bei civilinės srities.4. Kariams buvo diegiamos pilietinės idėjos, meilės ir pasiaukojimo Tėvynei jausmas. Nepamirštos ir demokratinės vertybės. Visa tai spartino visos Lietuvos piliečių tautinio sąmoningumo kilimą. Valstybės ekonomika taip pat iš to turėjo ne mažai naudos. Apibendrinat galima pasakyti, jog kariuomenės vadovybė įvertino prastą Lietuvos kariuomenės situaciją ir ėmėsi skubių ir teisingų veiksmų tai padėčiai gerinti. Kadangi kareiviai į kariuomenę ateidavo iš visuomenės ir iš kariuomenės išeidavo į visuomenę, tai visa tai, ką gaudavo tarnaudami, jie skleisdavo visos šalies piliečiams. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos kariuomenė daug nuveikė visokeriopai keliant mūsų valstybės lygį.Anotacija
Lietuvai atgavus nepriklausomybę padėtis kariuomenėje buvo itin sudėtinga. Karių išsilavinimo lygis buvo labai žemas. Daug jų nemokėjo lietuviškai nei kalbėt, nei juolab skaityt ar rašyt. Tačiau aukščiausia kariuomenės vadovybė ėmėsi ryžtingų veiksmų šviečiant kareivius. Buvo įvestas privalomas mokymas daliniuose, įkurtos bibliotekos, skaityklos, įsteigti būreliai bei imtasi daugelio kitų priemonių keliant bendrą karių kultūros ir išsilavinimo lygį. Didelė dalis jaunuolių kariuomenėje pirmą kartą sužinodavo apie radiją, galėdavo gauti naujausių literatūros ir periodinės spaudos leidinių, vėliau turėjo galimybę pamatyti filmų. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos kariuomenė įnešė didžiulį indėlį į mūsų šalies ekonominio bei kultūrinio lygio kėlimą, taip pat daug nuveikė skatinant pilietiškumo ir demokratijos plitimą ir įsigalėjimą lietuvių tautos sąmonėje.