senovės lietuvių pasaulėžiūra: požiūris į mirtį ir pomirtinio gyvenimo samprata

Mirtis buvo pirmoji paslaptis , atvėrusi žmogui kelią į
kitas paslaptis . Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę , nuo laikinumo į amžinybę , nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.

Balta ir juoda, gėris ir blogis, šilta ir šalta, gyvybė ir mirtis – tai sąvokos, kurios nepriklausomai nuo mūsų visada yra šalia. Gimimas – gyvenimas – mirtis – tai natūralus egzistencijos ciklas, apie kurį retai kada susimąstome.

Liūdesys ir gedėjimas mirus mylimam žmogui neišvengiamai paliečia kiekvieną, nes visas mūsų gyvenimas yra kelionė miirties link. Artimo žmogaus netektis, sunki liga ar nelaimė priverčia atitrūkti nuo kasdienybės smulkmenų ir pagalvoti apie amžinąsias problemas, kurios jau daugelį amžių sprendžia žmonių kartos.

Šio darbo tikslas – bandymas atskleisti kai kuriuos dorinio gyvenimo ir mirties santykio evoliucijos aspektus. Apžvelgti lietuvių požiurį į mirtį, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą, laidotuvių sampratą ir kultūrą. Paliesti labiausiai paplitusias tyrinėtojų nuomones ir požiūrius.

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik vi

isos religijos. Dugybė papročių ir kasdieninio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – „kūną“ ir „sielą“. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu „vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna“. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą „vėlių kalnelį“ ar „Anapilį“.

Lietuviškasis Anapilis

Nuo 1760m. iki praėjusio amžiaus pradžios Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis ėjo dienraštis, vadintas pagal aplinkybes labai įvairiai. Ir „Kurjer Li

itevski“ ar „Litovskij vestnik“ ir „Kurjer Vilnski“ ar „Vilnskij vestnik“. Viename iš 1888m. yra publikacija, pavadinta „Įsivaizduojamas lietuvių pagonių pomirtinis gyvenimas“.

Teobaldo istorinė monografija. Tekstas rašytas rusiškai, todel pateikti kai kurie lietuviškų žodžių vertimai: Pvz:. verpėja – parka; burtininkai – dainiai; Aukštėjas – Aukščiausiasis; Visagistis – Viešpats; Anafiel, Anafielas – Anapilis. Į Anapilį keliaudavo mirusiųjų lietuvių vėlės.

Anapilis – kalnas, ant kurio turi ateiti Visagalis Dievas gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tas kalnas – visų aukščiausias, lygus kaip stiklas. Į tą kalną mirusiųjų vėlės gali užlipti su meškos ar kitokiais nagais. Todėl laidojant dėdavo tokių nagų. Tam pačiam tikslui žmonės, ypač senyvo amžiaus, nekirpdavo savo nagų. Jauni, jeigu nagus kirpdavo, jų neišmesdavo, bet surinkę įmesdavo į ugnį tikėdami, kad nuo laidotuvių laužo dūmų jie juos susirinks. Tie kurie mėtydavo savo nagus, turėdavo ilgai jų ieškoti , todėl buvo manoma, kad vėlės tarp namų kažko ieško. Gal savo nagų? Neturtingi guodėsi, kad jie greičiau nei turtingieji pateksią į baisaus teismo kalną, kuris būsiąs amžinojo gyvenimo prieangis. Jie ten būsią savo protėvių apsupti, apginti nuo rusų, lenkų, vokiečių persekiojimų ir netgi valdysią kalavijuočius. Lietuviai tikėjo, kad žmonės po mirties pasiliksią tuo, kas buvę gyvenime, todėl į kapą su amatininkų, žemdirbių kūnais buvo dedami jų darbo įrankiai – kirviai, arkliai, indai ir kt. Didikai ėmė į kapą žirgų, šunų, sakalų, prabangių dr
rabužių, ginklų, gal ir žmonių, nes toliau rašoma – toks paprotys labai panašus į indų našlių sudeginimus. Turtingųjų žmonių žemės turtai sunkino jų sielą ir jiems sunkiau buvo įlipti į Anapilį. Jiems turėjo padėti kartu su jais palaidotieji. Bet jeigu siela būdavo kalta prieš Dievą, ją užpuldavo po kalnu gyvenęs slibinas Vyžūnas. Jis atimdavo visus turtus, o vėlę kartu su kokio nusikaltėlio skurdžiaus vėle atiduodavo vėjų valiai ir jie nunešdavo ją į pragarą. Lietuviai turėjo suvokimą apie dangų ir pragarą. Dangus buvęs į Paukščių taką šiaurės gale. Ten vėlės bendraudavo su Dievais, gėrė alų ir midų. Pragaras buvęs po žeme. Ten gyveno Dievas, teisdavęs žmones dar jiems esant gyviems, ir po mirties tie sprendimai lemdavo atpildą ir bausmę. Kad sušvelnintų lemtį, lietuviai rūpinosi laidotuvėmis, giminaičiai vykdė visus ritualus, norėjo padėti mirusiojo vėlei. Buvo manoma, kad po laidotuvių mirusiųjų vėlės pasirodydavo žyniams ir palikdavo kokį laidotuvių daiktą, ženklą, raidę, ginklo žymę. Žyniai galėjo klausti vėlę, ko jai dar reikia, ir rodė vėlei kelią į amžinojo poilsio vietą. Giminaičiai nieko negailėjo žyniams už jų tarpininkavimą.

Lietuviai tikėjo į vėlių įsikūnijimą. Teodoras Narbutas, istorikas (1784 – 1864), manė, kad lietuviai tą tikėjimą gavo iš protėvių indų – skitų. Dar XIII amžiuje yra fiksuota,kad vaiko ir bepročio vėlės, kaip neįgavusios patyrimo, amžinojo gyvenimo negauna, nes ne
enusipelnė nei atpildo, nei bausmės, todėl iki sekančio įsikūnijimo būna kalnų erdvėje, blaškomos vėjo.Pikto žmogaus vėvė įsikūnija į „netopyr“ gal „zombį“. Jis gimstąs laidojimo rūsiuose iš negyvų kūnų ir tas „netopyr“ gyvena 300 metų. Po to jo vėlė vėl įsikūnija į žmogų ir jis būna sąžiningas, visų gerbiamas asmuo. Todėl manoma, kad proanūkiai kartais būna geresni už prabočius. Šešėliai tai ne tik vėlės, ieškančios savo nagų, bet ir lobių saugotojai, taip pat keršto reikalaujantys nužudytieji ir nepalaidoti. Bet patys baisiausi yra „upyri“, „kėmai“. Tokie mirusieji neranda ramybės, keliasi iš kapo, kenkia gyviesiems, geria jų kraują.

Vėlų įsikūnijimas

Plačiau apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresevičius knygoje „Dausos“. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po miries žmogaus vėlė apsigivena medyje. Girgždant medžiui sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo vėlė. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Tačiau toks vaizdinys yra gana vėlyvas. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Atskiras, jau ne reinkarnacijos, bet metamorfozės vaizdinys – gyvųjų virtimas medžiais (tai kartais atsispindi tautosakoje, pvz:.“Eglė žalčių karalienė“). Lietuviui rodėsi, jog medis gali jausti, mirti, gimti, kentėti, kalbėti, liūdėti ir džiaugtis kaip ir žmogus. Tad nenuostabu, – kaip rašo Henrikas Latvis, jog kai krikščionys kirtę medžius prūsai (šiuo atveju prūsų ir lietuvių tikėjimas sutapo) labai stebėjęsi, kad iš jų kraujas nebėgąs. Jie tikėję, jog jiems mirus jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius.

Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: „kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė“. „Metų saičius“ paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdieninėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdi sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvūlių kūnai tam geriausiai tinka.

Aptariant žmonių vėlių įsikūnijimą gyvūnuose, reikėtų atkreipti dėmesį ir į atvirkštinį variantą – ar senovės lietuviai tikėjo, kad gyvūnai turi sielą? Gyvulių gyvenimas, lietuvių įsitikinimu, susijęs su jų šeimininkų gyvenimu. Tikėta, kad žmogui mirus, nuo kūno atsiskyrusi siela eina į kūtes atsisveikinti su gyvuliais, o dažnai, šeimininkui išeinant iš šio pasaulio, nugaišta ir jo mylimas gyvulys. (Jeigu miršta šeimininkas ar šeimininkė, reikia nueiti į tvartą ir pasakyti gyvuliams, jei nepasakysi – išstips gyvuliai). Buvo tikima, kad miręs šeimininkas išsiveda gyvulius su savimi, kadangi pastarųjų jam prireiks pomirtiniame gyvenime. Lietuvių pasakose apie kelionę į pomirtinį pasaulį minimi įvairiausi gyvūnai, sutinkami pakeliui: galvijai, miško žvėrys ir paukščiai. Tačiau vėliau pasakoje paaiškinama, kad šie žvėrys ir gyvūnai – ne kas kita, kaip mirę žmonės, kurių vėlės dėl vienokių ar kitokių priežasčių įgavo gyvūnų pavidalus. Bet ir tokie vaizdiniai matomi pakeliui į pomirtinį pasaulį, o ne jame pačiame. Žmonės, visą gyvenimą kuo glaudžiausiai susiję su gyvuliais, savo pomirtiniame gyvenime nesitiki jų sutikti. Vadinasi, puikiai suvokia, kad žmogaus ir gyvūno sielos iš esmės skiriasi.

Įdomi tema – iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių – tai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. (Jei šuo kaukia prie kurio nors namo, tai ten žmogus mirs. Tai, sako, mirtis vaikščiojanti. Arba – kai namuose yra sunkiai sergantis ligonis ir virš sodo skraido daug varnų, tai ligonis nepasveiks; velniai pasivertę į varnas, laukia žmogaus sielos). Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdieninę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu. Paukščiai pranašai gali būti senųjų tikėjimų užuominos, kai buvo manoma, kad mirusieji kitame pasaulyje virsta paukščiais.

Pomirtinė kelionė

Mirusiojo žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis (nepamirškime – apmokamomis). Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima „amžina tėviškėlė“, „vėlių suolelis“ , prašoma atidaryti „vėlių vartelius“. Vienoje raudoje sakoma: „susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį“. Dažnai „amžinoji tėviškėlė“ yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Galva vakarų pusėje, galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur saulė teka.

Tradicija vaizduojanti pomirtinę kelionę kaip kopimą į kalną, patvirtinta tautosakoje, atrodo, buvusi archaiška ir patvari. Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas ir Perkūnas. Už jo arba ant jo viršūnės prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Šį tikėjimą atspindi ir paprotys mirusįjį deginant į laužą mesti vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtu kuo įsikibti lipdamas į dangų. Dažnai mitologijoje kalno papėdėje yra pragaras, velnio valdomas pomirtinis pasaulis, į kurį patenka pikti žmonės.

Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejami aušros, ryto, tekančios saulės vaizdiniai. Kelias – universalus vaizdinys, galintis tikti bet kuriam pasaulėvaizdžiui. Mirusiojo vėlė, ar panirdama, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės. Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos.

Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas P. Aries, „senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis baugina, jog nedrystama ištarti jos vardo. Štai kodėl aš pavadinsiu šią įprastą mirtį prijaukinta mirtimi. Nenoriu pasakyti, kad kadaise mirtis buvo laukinė. Noriu pasakyti, kad laukinė ji tapo šiandien“. Tačiau jam prieštarauja G. Beresevičius – vargu ar galima mirtį „prisijaukinti“. Mirtis kreipiasi į žmogų kaip neįveikiama jėga. Kiekvienas jos „prisijaukinimas“ yra tik tariamas. Mūsų protėviai veikiau jau patys sugebėjo „prijukti“ prie mirties. Galima net pasakyti, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus. Kiekvienos kultūros ir kiekvienos religijos požiūrį į mirtį aiškiausiai parodo laidojimo papročiai, kapų priežiūra. S. Tokajevas nekrokulto genezę veda iš socialinio prisirišimo ir tvarkos instinktų. Pirmasis skatino pastangas mirusįjį išsaugoti, antrasis – vertė žmones palaikais atsikratyti. Mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultui. Protėviai dažnai tampa derlingumo garantais, tikima, kad kulto pažeidimas atneša nederlių, sausrą, gyvulių kritimą; ir atvirkščiai – protėvių gerbimas yra visokeriopo klestėjimo laidas. Kitaip klostėsi laidojimo apeigos, jei mirusiojo bijota. Turėjo būti praktikuojami įvairiausi būdai, kurie padėtų apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų kėslų. Bet ne visi mirusieji „kenkdavę“ gyviesiems. Beveik visose gentyse ir tautose bijota savižudžių;vienur bijota mirusiųjų sudraskytų žvėrių, kitur – nutrenktų perkūno, dar kitur – žmonių, turėjusių įvairių fizinių trūkumų arba blogų savybių.

Laidojimo papročiai

Senovės lietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose („antrinis laidojimas“) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. „Kėlimas į medį“ buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai.

Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.

Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę „nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį „normalų“ mirusiojo gyvenimą.

Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas „anoje pusėje bus sveikas“. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVIa., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija.

Baltų laidojimo papročiai, pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas plačiai atsispindi to meto rašytiniuose šaltiniuose. P. Duisburgietis rašė, kad baltų tikėjimu sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir vėl jiems tarnausią. Daug vertingų duomenų apie šiuos papročius yra įvairiose istorijos ir mitologijos traktatuose (J. Dlugošo, M. Strijkovskio). V. Radlubeko kronikoje (XIII a. pr.) teigiama jotvingius tikėjus, jog mirusiųjų vėlės pereinančios gyventi į kitus kūnus. Iš J. Dlugošo „Lenkijos istorijos“ (1455 – 1458) galima susidaryti nuomonę, kad vėlės gyvena netoli alkų, kuriose mirusieji laidojami, ir todėl ugniavietėje jiems paliekama maisto. Labai daug veringos medžiagos apie baltų pomirtinio gyvenimo supratimą yra lietuvių ir latvių tautosakoje (mitologinėse sakmėse ir pasakose, raudose, patarlėse ir priežodžiuose), mirusiųjų laidojimo ir minėjimo kalendoriuose (ypač Kūčių), papročiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose.

Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, lietuviai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Laidotuvių ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Lietuvių laidojimo papročiuose, palyginti su kitų tautų, ryškiau atsispindi noras protėviams įsiteikti, negu mirusiojo baimė. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne tik laidotuvių dieną, bet ir vėliau – 3, 6, 9, ir 40 dieną po laidotuvių.Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad „aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais – 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas“.

Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis formomis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į kitą pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtaigoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusiojo artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusiteikęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.

Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:
• Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.
• Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi prausti jį svetimi. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.
• Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsiskydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.
• Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir neviliotų į aną pasaulį.
• Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.

Buvo svarbu mirusįjį palaidoti „deramai“. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai kapines žiūrėdavo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai lietuvių tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.

Mirusiųjų minėjimo papročiai

Lietuvoje Visi šventieji labai susiję su Vėlinėmis – Mirusiųjų minėjimo švente, lapkričio 2-ąją. XVIII – XIX a. rašytiniuose šaltiniuose lapkritis dar vadinamas ir vėlių mėnesiu. Gūdus ruduo: apniukusios dienos, belapiuose medžiuose šėlstantis vėjas, gruodo sukaustyta žemė – tai laikas, kai visi ilgisi šviesos ir šilumos. Mūsų protėviai tikėjo, kad šių dalykų reikia ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Būtent šiuo metu mirusiųjų vėlės tikisi gyvųjų pagalbos, todėl grįžta iš vėlių kalnelio arčiau namų, kur šilčiau ir šviesiau.

Senasis lietuvių tikėjimas remiasi gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu. Kadangi buvo tikėta, kad nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė gali ne tik pagelbėti, bet ir kenkti gyviesiems, todėl per ilgą laiką atsirado magiškų veiksmų, vaišių, aukojimų ir maldų, turėjusių padėti išvengti mirusiųjų pykčio. Šios priemonės būdavo pasitelkiamos per didžiąsias metų šventes. Du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – buvo keliamos vaišės mirusiesiems.

Duomenų apie pavasario Vėlines išlikę labai mažai. Yra tik žinoma, kad jos būdavo švenčiamos prieš arimą ir sėjimą. Daugiau žinių yra likę apie mirusiųjų minėjimą rudens metu. Senieji istoriniai šaltiniai jį vadina Ilgėmis. Simonas Daukantas šį pavadinimą aiškino remdamasis tuo, kad mirusiųjų minėjimo šventę žmonės švęsdavo jų ilgėdamiesi: „Ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišindavo. Nesgi patys, būdami visko pertekę, gailėjos, jog prie tos Dievo dovanos nėra jų genčių ir pažįstamų mirusiųjų, todėl darė jiems minavonę, vaišindami jų vėles per keturias nedėlias“.

Istoriniai šaltiniai rudeninį vėlių minėjimo laiką nurodo skirtingą: spalis arba spalio pabaiga ir lapkričio pradžia. Pasak Jono Basanavičiaus, Vėlinių laikas yra nuo Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki Šv. Martyno (spalio 11 d.). XIX – XX a. pradžioje lietuviai dar buvo išlaikę nemažai labai archaiškų Vėlinių apeigų. Tai rodo, kad ši mirusiųjų minėjimo šventė asimiliavo žemdirbių iš seno spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje švęstas Ilges, bet jos buvo papildytos krikščioniškomis, bažnyčios įvestomis apeigomis.

Vėlinių apeigose išskiriami du svarbiausi momentai: vaišės atliekant apeigas, meldžiantis ir ugnies deginimas. Pagonybės laikais visos apeigos vykdavo kapinėse, alkose – šventuose miškeliuose. Ten iš gretimų vietovių susirenkantys žmonės atsinešdavo valgio, gėrimų ir pokylaudavo kelias dienas. Visi aukodavo dievams, kad pastiprintų mirusiųjų vėles. Maistą ir midų palikdavo nakčiai manydami, kad vėlės ateisiančios ir pasivaišinsiančios. Pasak Motiejaus Valančiaus, Minėdami mirusiuosius, žemaičiai pagonišku papročiu savo proseneliams iš vakaro padėdavo dubenų su šiupinio raugtine.

Kaip ir per visas kalendorines šventes, per Visus šventuosius būdavo spėjamas oras. Tikėta, kad jei tuo metu lapai dar ant medžių, kitais metais žmonės kentės nuo visokiausių ligų. Ankstyvo pavasario laukta, jei per šias dienas būdavo pašalę. Sakyta: „Visi šventi su ledu, Šv. Jurgis – su lapu“. Visų šventųjų diena laikyta ypatinga, pavyzdžiui, manyta, kad tą dieną gimę vaikai užaugę šermenyse galėsiantys matyti mirusiųjų vėles.

Visoje Lietuvoje buvo tikėta, kad Visų šventųjų naktį vėlės paleidžiamos iš skaistyklos. Jos visais keliais ir takeliais traukia į bažnyčias arba pareina namo gyvūjų aplankyti. Tą vakarą gyvieji neturi be reikalo niekur vaikščioti, nes taip trukdysią vėlėms. Netgi lietus Visų šventųjų naktį buvo aiškinamas tuo, kad dangus taip trukdąs žmonėms drumsti atėjusių į šį pasaulį vėlių ramybę. Kiekvienas šeimininkas vakare uždarydavęs šunis, kad negąsdintų pargrįžtančių namo vėlių.

Likę senieji etnografinės medžiagos aprašai teigia, kad lietuviai grįžtančioms vėlėms gamindavo specialius valgius: jukas, vėdarus su krauju, džiovintų barščių sriubą, įvairių košių, šiupinių. Paruošę maistą, švariau išsišluodavo trobą, stalą užtiesdavo balta staltiese, sustatydavo ąsočius su gėrimu. Kaip rodo liaudies tikėjimų medžiaga, dar XIX a pabaigoje kai kuriose Aukštaitijos vietose Vėlinių vakarą prie stalo būdavo paliekama laisva vieta mirusio šeimininko vėlei, o kartais padedama tiek tuščių lėkščių, kiek namuose būdavo mirusiųjų. Vakarienę šeimininkas baigdavo sakydamas: „Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams! Eikite ten, kur likimas veda, bet atminkite: nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarykite jokios žalos“. Yra duomenų, kad vėlės budavo vaišinamos ne tik namie. Dar XIX a. pabaigoje Aukštaitijoje dubenėlį varškėčių vėlėms nešdavo į kapines.

Mirusiųjų minėjimo šventėje tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų buvo laikomos elgetos. Todėl žmonės juos kviesdavo į namus, sodindavo prie stalo garbingiausioje vietoje, dalydavo jiems duoną, ragaišį, bandeles (Tauragnų apylinkėse tai vadindavo „dūšių kąsniais“), duodavo pinigų. Vėlinėms pjaudavo aviną, kurio mėsą irgi išdalindavo elgetoms, prašydami jų melstis už mirusiuosius. Žmonių tikėta, kad ką padarysią elgetai, tą padarysią ir mirusiems šeimos nariams. Per Visus šventuosius vykdami į bažnyčią ūkininkai turėdavo vežti auką šv. Mišioms už mirusiuosius ir išmaldų elgetoms.

Labai senas paprotys yra per Vėlines lankyti mirusiųjų kapus. Papročio deginti žvakutes nebuvo, nors senieji dzūkai kūrendavo kapinėse laužus. Tik XX a. antrajame ketvirtyje miesto pavyzdžiu Vėlinių vakarą ant artimųjų kapų imta deginti žvakutes. Deganti ugnis – tai lyg siekis susitaikyti su tais, kurie jau paliko šį pasaulį. Sušildyta mūsų dovanos ir širdies liepsnos vėlė nurimsta, nes žino, kad ji dar gyva mumyse. Visų šventųjų diena, Vėlinės – tai mirusių giminių ir draugų atminimo bei minėjimo metas. Kartu ji sklidina tikėjimo, kad jei jau širdyje yra meilės išėjusiesiems, gyviesiems ten jos daugiau.

Išvados

Visame liaudies apeigų ir tradicijų komplekse mirusiųjų apeigos užima įpatingą vietą. Jos, palyginus su kitomis šeimos apeigomis, yra senesnės ir konservatyvesnės. Kai kurie žiloje senovėje perduodami apeiginiai elementai laidojimo papročiuose buvo perduodami iš kartos į kartą. Jų pirmykštė prasmė kartais jau ir pamiršta, veiksmas atliekamas mechaniškai, iš tradicijos. Kaip kadaise buvo tikėta, kad laidotuvių puotoje vaišinamas pats mirusysis. Vengiant mirusiojo pykčio ir norint jam įsiteikti, buvo daromas šermeninis alus, pjaunami gyvuliai. Šermenų vaišės kartais dar keliamos ir šiandien, nors, žinoma, joms jau seniai nebeteikiama mirusiojo vaišinimo prasmės.

Laidojimo papročių ir apeigų konservatyvumą sąlygoja pats atlikėjų amžius: miršta daugiausia senesni žmonės, kuriuos laidojant nulemia jų amžininkų įsitikinimai, skonis bei pageidavimai. Mirties akivaizdoje aštriomis tampa būties ir nebūties problemos. Ryšys tarp gyvybės ir mirties, tarp gėrio ir blogio nenutrūkstama gija eina per visą žemiškąjį gyvenimą. Visa, kas sukurta, kada nors žūva ir vietoj to atsiranda nauja. Gyvybė keičia mirtį. Gyvenimo prasmė suteikia prasmę mirčiai. Elgesys su išeinančiais svarbus ne mirusiesiems, o gyviesiems. Koks būsi tu pats savo mirties akivaizdoje? Nuo mirties, kaip ir nuo sąžinės – neįmanoma pabėgti. Šios dvi sąvokos verčia žmones būti budriais ir saugoti dorovines normas.

Literatūra

1. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai.-Vilnius, 2002.
2. Patackas A.,Žarskus R. Mirties virsmas.-Vilnius, 1990.
3. Kudirka J. Papročiai ir kaimo kultūra.-Kaunas, 1996.
4. Kontrimienė E. Mirties problema.-Vilnius, 1997.
5. Beresnevičius G. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.-Klaipėda, 1990.
6. Lazauskaitė E. Mirusiųjų minėjimo papročiai liaudies tradicijose.// Katalikų pasaulis.- 2002. – Nr.5. – P. 26-27.
7. Žižliauskaitė L. Mirties ir laidotuvių kultūra senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.// Mokslas ir gyvenimas.- 2002. – Nr.3. – P. 34-35.
8. Žižliauskaitė L. Mirties ir laidotuvių kultūra senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.// Mokslas ir gyvenimas.- 2002. – Nr.4. – P. 33.
9. Vyšniauskienė N. Lietuviškasis Anapilis: kaip pomirtinį gyvenimą įsivaizdavo senovės lietuviai.// Liet. Aidas. – 2001.- spalio 31d. – P. 7.

Turinys

1. Įvadas .............................. 1
2. Lietuviškasis Anapilis ..................... 1
3. Vėlių Įsikūnijimas ....................... 3
4. Pomirtinė kelionė ........................ 4
5. Laidojimo papročiai ...................... 5
6. Mirusiųjų minėjimo papročiai .................. 7
7. Išvados .............................. 9
8. Literatūra ............................ 10

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

A GRUPĖS DALYKAS
SENOVĖS LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪRA
NAMŲ DARBAS NR.1: SENOVĖS LIETUVIŲ POŽIŪRIS Į
MIRTĮ IR POMIRTINIO GYVENIMO SAMPRATA

ATLIKO:

Socialinių mokslų fakulteto
Psichologijos programos I k. studentė
GINA .D

Tikrino:
dėst. ARŪNAS VAICEKAUSKAS

Kaunas

Leave a Comment