Kaip aš suprantu žodžio asmenybė prasmę

A. Žmogus H. E F
B. Amžius A
C. Bendravimas D
D. Charakteris A B A H
E. Išsilavinimas F
F. Socialinė padėtis H
G. Imlumas D
H. Aplinka A G D C

Žmogus yra unikalus elementas gyvojoje gamtoje. Kiekvienas gimdamas, atsineša užkoduotą temperamentą. Skiriami net keturi temperamento tipai: flegmatikai, cholerikai, melancholikai, sangvinikai. Vėliau, saveikaujant temperamento tipui ir igytiems įgudžiams, formuojasi žmogaus charakteris. Pasižiūrėjus į mažamečius vaikus, galima pastebėti jų charakterių skirtumus: vienas bus drąsesnis, lengviau bendraujantis, kitas uždaresnis, netoks drąsus. Drąsesniam vaikui bus lengviau pritapti kolektyve.

Asmenybę formuoja aplinka. Tooks pats drąsus ir energingas vaikas augdamas vienokioje aplinkoje žymiai skirsis vaiko, kuris taip pat būdamas aktyvus augo kitokioje aplinkoje. Kokioje aplinkoje žmogutis auga, kokios asmenybės jį supa, toks formuojasi jo supratimas apie jį supančią aplinką. Pradinė aplinka, kur formuojasi asmenybė, yra šeima. Šeimoje, kurioje vyrauja pagarba ir supratimas visų šeimos narių atžvilgiu, kur tėvai rūpinasi, kad jų atžala būtų užimtas, lankytų lavinamus užsiėmimus, išaugs brandesnė asmenybė, nei tarkim, šeimoje, kur vyrauja nepagarba, nesupratimas, kur vaikas paliekamas be priežiūros ir jiis nežino kaip realizuoti savo sukauptą energiją. Toks vaikas suras prieglobstį gatvėje iš tokių pačių kaip jis, ir neperims viresnių žmonių įgytos patirties. Nesunku nuspėti, kokia asmenybė iš tokio vaiko išaugs.

Visą gyvenimą žmogus mokosi. Nuo mažų dienų žmogus mokosi: pradžioje mo

okosi kalbėti, vaikščioti, vėliau skaityti, rašyti. Kiekvieną dieną žmogus sužino naujų dalykų, plečiasi jo akiratis- jis mokosi ir tobulėja. Išsilavinusiam žmogui daug lengviau pritapti visuomenėje: jis lengviau susiranda darbą, lengviau bendrauja su aplinkiniais, nestokoja draugų dėmesio.Išsilavinimas iš dalies nulemia ir tolesnę žmogaus socialinę padėtį.

Suaugęs arba brandesnio amžiaus žmogus turintis susiformavusį požiūrį į visuomenę, aplinką, turi išsilavinimą – jau yra brandi asmenybė.

“ P.Jarvio požiūris į asmenybę”

A. Sąvastis E I
B. Tarpusavio sąveika E
C. Išsilavinimas A
D. Švietimas C
E. Socialinė aplinka A D F G H
F. Tobulėjimas D
G. Refleksyvus mokymasis F
H. Autentiškumas G
I. Patirtis F C A E B

Individai gyvena ir veikia socialiniame pasaulyje; jame, mokantis iš dviejų patirčių, susiformuoja savastis. Socialinis pasaulis asmenybės tobulėjime vaidina pagrindinį vaidmenį.Jie išmoksta ir tampa tokiu asmenybės tipu, kokį diktuoja jų socialinė aplinka. Taigi be sociokultūrinės aplinkos neįmanoma saavastis, neįmanoma būti asmenybe.

Žmonės nuolat sąveikauja tarpusavyje. Individas egzistuoja tik užmegzdamas santykius su kitais individais. Asmenybė yra sąmoningai veikianti būtybė, kurios didžiausias pasiekimas yra mokėjimas bendrauti laisvanoriškai. Pagarba asmenybei yra ir socialinė, ir etinė vertybė, kuri kasdieniniame gyvenime pastebima tik tarpusavio santykiuose. Tarpusavio sąveikoje, kurioje išreiškiamos vertybės, atsiranda idealus bendravimas.

Būti asmenybe reiškia būti išsilavinusiu ir racionaliu. Žmogus išsilavinusiu netampa vien įgijęs specialių įgūdžių. Jis yra išpuoselėjęs gebėjimą protauti, pagrįsti savo įsitikinimus bei poelgius, remdamiesi savo patirtimi, gali nuolat pl

lėtoti skirtingus požiūrius.

Švietimo tikslas – įgijimas tokių žinių ir įgūdžių, kurie leidžia žmogui prisitaikyti organizacijose ir sėkmingiau joje dirbti.. Kitas švietimo tikslas – išsilavinusi asmenybė, įgijusi tam tikrą akademinių žinių visumą, išmokusi protauti ir atitinkamai planuoti poelgius Yra švietimas, kuriam svarbiausias pats asmuo, ir švietimas, kuriam svarbiausia yra asmens socialinėje aplinkoje užimama vieta. Kai asmenybė yra svarbiausia, švietimo tikslas – besimokančiųjų tobulėjimas. Asmenybė tobulėja, per patirtį. Gyvendami visuomenėje vaikai ir suaugusieji susiduria su daugeliu žmonių
. Labai svarbus ir darbas, nes čia plėtojasi ir kitos žmogaus savybės, vyksta asmenybės
ir profesinio tobulėjimo sintezė.

Autentiška veikla būna tuomet, kai individai veikia laisvai ir stengiasi puoselėti vienas kito augimą ir tobulėjimą. Stengdamiesi padėti tobulėti kitam, individai patys dalyvauja aukščiausiojo refleksyviojo mokymosi formose, patys tobulėja. Autentiškoje veikloje iš būties visada iškyla žmogiškoji esmė, o individai tobulėja kaip asmenybės.

“Pirmos ir antros asmenybės sampratų sugretinimas ir palyginimas”

Mano supratimas apie asmenybę yra iš dalies panašus į P.Jarvio , pirmoji samprata apie asmenybę yra panaši į antrąją. Pirmoje ir antroje sampratuose teigiama, kad asmenybės formavimavimuisi pagrindinį vaidmenį atlieka aplinka ir individų tarpusavio sąveika. Aplinka lemia, koks asmenybės tipas susiformuos. Būtent socialinė aplinka ir yra pradinis asmenybės formavimosi etapas.

Antroje sampratoje teigiama, kad mokymasis svarbus asmenybės raidoje, išskiriamas refleksinis mokymasis, teigiama kad “ refleksyvus mokymasis laikomas aukščiausia mokymosi forma ir as

smenybės pasiekimu”. Aš spėju, kad formuotis asmenybei reikalingas refleksyvus mokymasis, bet ne mažiau reikalingas ir nerefleksyvus.Yra tiesos, kurias kiekvienas individas turi išmokti nereflektuodamas.

Pirmoje sampratoje teigiama kad išsilavinimas yra mokymasis ir žinių kaupimas, antroje teigiama, kad “išsilavinusiu netampama vien įgijus specialių įgūdžių”. P.Jarvio teiginys yra priimtinas, kad išsilavinęs žmogus tas, kuris sugeba panaudoti sukauptas žinias įvairiose gyvenimo situacijose, o ne tik jas žinoti. Tobulėja asmenybė ne tik kada mokosi arba stebi aplinką, kaip teigiama pirmoje sampratoje, bet ir tarpusavyje bendraujant, tada tobulėja pats žmogus ir skatina tobulėti aplinkinius.

P.Jarvis išskyrė tobulėjimą per patirtį. Praktiniai darbai yra lengviau įsisamoninami ir prisimenami nei teoriniai. Žmogus gyvendamas visuomenėje, susiduria su įvairiomis problemomis, atlieka teigiamus ir neigiamus veiksmus.Ir jis pats pasirenka, kas jam priimtina ir kas ne. Pav. Galima dešimt kartų kartoti vaikui, kad negalima imti aštrių daiktų, bet geriausiai vaikas tai įsimins, kada pats išbandys žodžių teisingumą.Vaikas, kuris papuola į gatvę, nebūtinai gali tapti nusikaltėliu.Remdamasis kitų vaikų patirtimi, atsižvelgdamas į savo vertybių supratimą, jis gali atsisakyti blogų veiksmų. Ne veltui yra sakoma, kad protingas žmogus yra tas, kuris mokosi iš savo klaidų, bet tas, kuris mokosi iš svetimų klaidų – ne tik protingas, bet ir gudrus.

P.Jarvis nieko neužsimena apie individo charakterio įtaką formuojantis asmenybei. Tačiau temperamentas ir ch
harakteris nulemia žmogaus bendravimą, interesų pasiskirstymą. Tai keičia prigimtinę žmogaus aplinką ir jį supančių žmonių ratą. Pasak P.Jarvio, “neautentiškumas atsiranda tada, kai individai nepajėgia bendrauti ir padėti kitam žmogui tapti asmenybe, arba, kai žmonių veiksmus kontroliuoja kiti”. Kai nebus autentiškumo, nebus ir “idealaus bendravimo”. Žinoma, bet kokio charakterio žmogus gali išmokti bendrauti, t.y. gali prisitaikyti. Bet taip jis netenka autentiškumo. Mano nuomone idealus bendravimas yra tada, kada bendraujama neprarandant autentiškumo, laikantis visuomenės nustatytų normų ir kada jos tarpusavyje nesikerta, viena kitai neprieštarauja.

Leave a Comment